2010 m. rugpjūčio 28 d., šeštadienis

Kovinio svorio formulė















Ž.Balčiūnaitės pergalė Europos čempionate atėmė žadą daugeliui maratono žinovų, tačiau tikrieji orakulai viską puikiai numatė iš anksto. Jei šį straipsnį būčiau įkėlęs prieš mėnesį, ir save galėčiau pagrįstai priskirti tokiems. Bet vėl tas nelemtas spartietiškas „jei“...

Pastaruoju metu vis drąsiau kalbama apie maratonininkų rezultatų priklausomybę nuo kūno masės. Frank Horwill publikacijoje „Weight and performance“ („Svoris ir rezultatas“) cituoja Dr. George Sheehah sakant: „Norite laimėti – numeskite svorio“. Anot jo, kuo ilgesniame nuotolyje varžomasi, tuo svarbiau, kad sportininko masė būtų nukrypusi nulio link.

Suprantama, organizmo svoris priklauso ne tik nuo riebalų kiekio, bet ir nuo ūgio, todėl teisūs tie, kas teigia, jog svarbiausia – teisingas ūgio ir svorio santykis. Tame pačiame straipsnyje siūloma, kaip jį apskaičiuoti vidutiniam fiziškai neaktyviam individui.

Vyrui skiriama 56,2 kg pirmoms penkioms ūgio pėdoms – 1,524 m ir kiekvienam kitam coliui (2,5cm) pridedama dar po 2,296 kg.

1,524 m ūgio moterims leidžiama sverti 45,3kg, pridedant po 2,268 kg už kiekvienus kitus 2,5 cm.

Bėgikams šie vidurkiai koreguojami taip: sprinteriai turėtų sverti 2,5 %, barjerininkai (100 – 400m) – 6%, vidutinių nuotolių specialistai (800 – 10 000m) – 12%, o ilgųjų distancijų ( nuo 15 km) asai – 15% mažiau.

Pažvelgus į šio rašinio iliustraciją, net plika eksperto akimi matyti, kad lietuviškoji coliukė lyderių grupėje yra tarp smulkiausiųjų. Gaila, kad nuotraukos autoriui geriau sekėsi fotografuoti negu kalbinti čempionę, nes jos paminėti kilogramus nusakantys skaičiai liko nepatikslinti – negali būti, kad distancijoje Živilė neteko 7 procentų masės.

Aptikti patikimų duomenų apie kitų bėgikių svorį nepavyko, bet IAAF statistika teigia, kad tuo momentu grupę vedusi olimpinė vicečempionė ir pasaulio eksčempionė Lidia Simon sveria 44 kg. Nors ir atletiškai raumeninga, Ž.Balčiūnaitė (1,57m) atrodo gerokai lengvesnė, taigi labai panašu, kad savo kovinį svorį ji apsiskaičiavo tiksliai pagal aukščiau minėtą formulę: (45,3 + 2x2,268) – 15% = 42,36 kg!

Dabar prisiminkime, kad Barselonoje buvo ne šiaip sau, o kaip reikiant karšta. Tokiu oru taisyklė „lengvesnė – greitesnė“ tampa auksinė. Ross Tucker ir Jonathan Dugas savo tinklaraštyje „The Science of Sport“ („Sporto mokslas) pataria lažybų mėgėjams: jei maratonas vyksta karštyje, pirmiausia atsirinkite iš starto protokolo kelis lengviausius bėgikus ir statykite už stipriausią iš jų.

Minėti vaikinai išnagrinėjo Pekino žaidynių vyrų maratono dienos oro sąlygas ir įrodinėja, kad grynai dėl kūno perkaitimo 60 kg sveriančiam vyrui maratono rezultato riba tąkart buvo 2:10:20, o 70-ies kilogramų bėgikui - 2:18:22. Skuosdami dar greitesniais tempais, jie būtų turėję pasitraukti nebaigę distancijos. Nugalėtojas Sammy Wanjiru svėrė 51 kg ir finišavo su Olimpiniu rekordu – 2:06:32. Jo teorinė riba buvo 2:05:45. Pats lengviausias dalyvis, tik 50 kg svėręs Tsegay Kebede, atbėgo trečias. Antras liko marokietis Jaouad Gharib su 56 kg.

Tokius atradimus patvirtina Paulos Radcliffe (1,73 m ir 54 kg) istorija. Fenomenalų pasaulio rekordą ji pasiekė Londono vėsumoje, triumfavo Niujorko žvarboje, bet neišlaikė tempo Atėnų ir Pekino karščiuose.

Maratonas nėra lieknėjimo varžybos, o per mažas svoris bėgikui - dar didesnė bėda už perteklinį puskilogramį. Tačiau kai pergalei svarbi kiekviena smulkmena, legaliomis priemonėmis sugebėti pasiekti tokią kūno skulptūrą, kokią parodė Ž.Balčiūnaitė Barselonoje – aukščiausia klasė.

5 komentarai:

Anonimiškas rašė...

O aš sveriu 82-84kg esant 184cm ūgiui:) per sunkus maratonui, bet vis tiek bėgu, kas keisčiausia, svoris visą laiką daugmaž pastovus, ir nenori kristi, nors bėgimo krūvis savaitei siekia apie 100km. Pradėjęs bėgioti tikėjausi sumažinti savo svorį, bet realiai tai pasirodė sudėtinga, sumažinus maisto kiekį dingsta energija, vos pradedi normaliai valgyti, svoris grįžta.Bėgioju tokiais krūviais apie ketverius metus, per metus surenku maždaug po 4000-4500km

Miltiadas rašė...

Tai ir valgykite į sveikatą! Jau ne kartą ir ne du esu rašęs, kad bet kokie apibendrinimai yra netikslūs: kas tinka vienam, nebūtinai galioja kitam. Esate sveikas drūtas energingas, bėgate net ultra nuotolius - pavyzdys iš Garbės lentos. Karštis nepatinka? Ne jums vienam - ir daugeliui lengvesnių bėgiotojų. Rudens vėsa jau čia pat - marš į trasą!

Anonimiškas rašė...

Ačiū už gerą žodį ir paraginimą:)karštis man tikrai sunkiai pakeliamas, tai vėsesni orai, reikia tikėtis, išeis į naudą. Rezultatai vidutiniški, nesitikiu kažko, bėgu todėl, kad sergu bėgimo liga, todėl, kad negaliu nebėgti:)sėkmės ir jums apšviečiant bėgiotojus, kad jie neišklystų iš teisingo kelio:)

Anonimiškas rašė...

Na dėl svorio metimo, gal truputį klaidingos taktikos laikotės su pavalgymu. Valgyti iš karto po bėgimo ar kito fizinio krūvio nepatartina, nes tada organizmas geriausiai įsisavina maista. Geriausiai po 2 val kažkur.

Ignas S. rašė...

Nepritariu paskutiniajam komentarui: valgyti reiktų PER 2 val. po treniruotės. Dar geriau ką nors suvalgyti treniruotės metu. Kai tikslas yra numesti svorio, o ne pasitreniruoti, gal ir verta eksperimentuoti, bet geriau jau pasiklausti Miltiado.