2012 m. gruodžio 30 d., sekmadienis

Į naujas laimes!



Šiandieninis bėgimas Vilniuje dar atkakliai purtosi sovietinio  naujametiškumo, bet tapęs Kalėdiniu vis tiek pasiliko nemaža anų laikų atributų: laiko kortelių bei medalių deficitą, triuštelėjusias palapines, samčiu dalijamą arbatą, ir žaviai besišypsančią, jaunyste trykštančią Snieguolę. Greta jos melancholiškas Senelis, rodėsi, gedi prabėgusių švenčių, svajodamas apie užtarnautą poilsį.

Trisdešimt septintą kartą iš eilės rengiamos varžybos savaime traukia ypatinga aura, todėl joms nereikia nė ypatingos reklamos. Šviesios atminties Jono Grigo, buvusio stajerio ir „Žalgirio“ stadiono direktoriaus, kūrinys pagaliau rado paveldėtojus su užmoju. Tikėkimės, kad smagus bėgimas klestės, suviliodamas daugiau supratingų rėmėjų, ir pasiūlys ištikimiems dalyviams naujos kokybės: visiems užteks dovanų bei dėmesio, trasa, jau peršokusi per Nerį, įsiverš į Senamiestį, estafetėje lenktyniaus ne tik „Lietuvos pašto“, bet ir kitų garbingų įstaigų nykštukai.

Esu aptikęs, kad šis paskutinis metų palakstymas turi vieną paslaptį: jei prasiveržęs pro starto minią sugalvoji norą, kurį visą kelią bėgdamas maudai mintyse, kitais metais jis išsipildo. O gal tai veikia visuose bėgimuose? Linkiu bėgioti ir būti laimingiems!

2012 m. spalio 29 d., pirmadienis

Pagaliau. Maratono rezultatas - 1 val. 45 min.!




Greitai maratoną galima nubėgti ne tik Berlyne. Štai „Šviesos karių“ pažiba Gediminas Grinius vakar Lenkijos užkampyje distanciją įveikė per 1 val. 44 min. 59 sek. Ir tai net nėra Pasaulio rekordas, nes Gediminas atbėgo trečias.

Tiesa, nugalėtojo nuotraukos šios dienos laikraščiuose taipogi neradau, nes rekordų fiksuotojai senamadiškai laikosi viduramžiškų laiko matavimo taisyklių, neatsižvelgdami į visiškai teisėtus susitarimus kartą per metus pasukti laikrodžius valanda atgal. O išradingi varžybų Košalyne rengėjai smaginasi ir kitus linksmina...

Laikas nevisagalis.

2012 m. spalio 14 d., sekmadienis

Rinkimai





Kas čia – savininkas?
Nori rūkyt?
Žiauriai.
Trauk, leidžiu.
Tai čia tu – savininkas?
Šis baras – kaip laikrodis iš „Patek Philippe“ reklamos. Negali jo turėti, tik pasaugai, kol perleisi palikuonims.
Durnius. Pagalvok, kokioje skylėje savo „skeletoną“ šiuo metu palikuonims saugo Chodarkovskis. Čia tu – po ta lempa?
Aš.
Prieš dvylika metų? Dabar geriau atrodai.
Maratonas.
Aaa... Išsiilgai baudžiavos?
Labiau medžioklės su kuoka.
Raumenys. O kaip su smegenine?
Atrodau skystaprotis?
Žiūrint su kuo lyginsi... Tu – intelektualas?
Absoliutus. O pats?
Inteligentas. Žinai, kuo mudu skiriamės?
Na...
Aš skundžiuosi valdžia, o tu bandai ją pakeisti.

2012 m. rugsėjo 29 d., šeštadienis

Olimpinė Dianos dalelė














 “Šviesos karių“ trofėjų ir vertingų dovanų kolekciją neseniai papildė įrėmintas Dianos Lobačevskės numeris „2436”, su kuriuo ji finišavo šiųmetinių Olimpinių žaidynių maratone. „Dalelė manęs iš Londono“ ant jo užrašė Vilniaus maratono rekordininkė.

Materialūs suvenyrai, be abejo, stiprina draugystę, o tikrą ryšį kuria nuoširdus bendravimas. Šįkart Diana atėjo šypsodamasi, net švytėdama, nusiteikusi gyvu pasakojimu pasotinti visų smalsumą:

„- Turbūt žinote, kad Olimpiadai baigiau ruoštis viena, be trenerio. Dainiaus Virbicko „paslaugų“ atsisakiau“, - pradėjo nuo bene skaudžiausio aspekto. „- Išsiskyrėme po stovyklos Pietų Afrikoje. Aš atsisakiau taip dirbti. Aišku, ir federacijoje, ir olimpiniame sporto centre visi susigriebė už galvų: kaip tu treniruosiesi, žaidynės – jau ant nosies? „Ramiai!“, pasakiau ir išvažiavau ruoštis į Ispaniją. Viena, vėliau dar ėjikė prisijungė. Na ką, dirbau ten juodai, per savaitę išeidavo virš dviejų šimtų kilometrų. Psichologiškai nepavargau, jaučiausi pasiruošusi puikiai, nusiteikiau bėgti geram rezultatui. Grįžau iš kalnų, likus aštuoniolikai dienų iki olimpinio maratono. Ir tuomet, prieš savaitę iki starto, pajutau kojos skausmą. Supanikavau, nes negalėjau net normaliai vaikščioti, ką ten bėgti. Pasitarusi su daktarais nuleidau krūvius, keturias dienas nedariau beveik nieko, eidavau į klubą ir mindavau tą slidžių treniruoklį. Po keturių dienelių koją skaudėti kaip ir praėjo, tai penktadienį išskridau į Londoną sekmadienį startuoti.“

Londono klimatas sugebėjo nustebinti net Anglijoje kurį laiką gyvenusią lietuvaitę:

„ - Maratono dienai pranešė gerą orą su menka lietaus tikimybe. Bet prognozės – tai dar ne viskas. Pradedant apšilti, lietus pylė kaip iš kibiro. Tikrai, kaip iš kibiro! Bėgikes suvarė į tokią kambario pločio palapinę ir šimtas devyniolika maratonininkių ten trypė vietoje. Ai, nutariau - apšilsiu per 42 kilometrus. Bet jau tenai pagalvojau: “Mano diena”. Nes būna, kai jauti, kad “mano kojos”, o kitą kartą žinai, kad tikrai nieko gero. Be to, lietus man patinka, tik aišku ne toks, kai springsti vandeniu. Per jį šešioliktame kilometre pritryniau pūsles ant pirštų, nebuvau jų kaip reikiant išsitepusi. Planavau bėgti per 2 val. 27 min. Pirmą pusę taip ir atvariau – per 1 val. 13 min 38 sek., trisdešimt kilometrų nubėgau net nepastebėjusi. Jaučiausi tikrai labai gerai, galvojau atlaikysiu iki galo. Bet truputuką suklydau... Likus šešiems kilometrams pajutau, kad leidžiuosi žemyn, trūksta energijos, bet mąsčiau: „Viskas, tik šeši liko, čia gi jau nieko“. Tačiau keturi paskutiniai kilometrai buvo siaubingi, ten ir praradau tas dvi minutes, atbėgau per 2 val. 29 min. Labai jau buvo sunku, ant ribos: nugriūsi – nenugriūsi.“

Stebint dviejų mūsų bėgikių finišą, galėjo kilti klausimas, ar jos buvo susitarę atbėgti kartu? Pasirodo - ne.

„- Paskutinėje atkarpoje dar pralošiau Rasai Drazdauskaitei,“ – atvirai prisipažino Diana. „- Pamačiau ją, stengiausi, atrodo – laikausi, vejuosi, o kojos neklauso. Apie trisdešimt kilometrų bėgome drauge, tada atitrūkau, nes jaučiausi tikrai gerai, o jai kaip tik – greitėti nesinorėjo. Bet galiausia Rasa keliomis sekundėmis mane pralenkė, o finišuoti susikabinę už rankų tikrai nesitarėme.“

Savo rezultatu pirmosiose olimpinėse žaidynėse Diana liko patenkinta:

„- Džiaugiuosi, kad aplenkiau daug stiprių sportininkių: ne tik Pekino čempionę Konstantiną Ditą, bet ir Europos čempionės titulą iš Živilės Balčiūnaitės perėmusią italę Anną Incerti. O konkurencija buvo milžiniška, prieš startą pasižiūrėjau – mano geriausias asmeninis laikas gal 74-as. Tai 28-ta vieta - visai nieko.“

Sportininkę ne tik sužavėjo, bet ir pribloškė žiūrovų palaikymas:

„- Lietuvių buvo labai daug, girdėjau šūksnius, mačiau vėliavas su užrašais „Rasa, Diana, Remalda." Apskritai triukšmas nežmoniškas: ūžia, rėkia, švilpia, po to labai įsiskaudėjo galva. Vienintelis atokvėpis teko trijų šimtų metrų ilgio ruože, skirtame žurnalistams, kurį bėgdavome tylioje euforijoje.“

Palinkėkime Dianai pagyventi poolimpinėje euforijoje, kad grįžtų dar stipresnė. Tuomet kitų metų Pasaulio čempionate gal išvystume vėliavą „Živilė, Rasa, Diana, Remalda...“

Moterys tarpusavio konkurenciją atlaikys, kad tik nepalūžtų treneriai.

2012 m. rugsėjo 22 d., šeštadienis

Į šviesą















Vos suėjus diskvalifikacijos terminui, Živilė Balčiūnaitė grįžo, ir visi išvydo, kad dvejus metus ji ne sėdėjo, lyg už grotų atlikdama bausmę, o gyveno, dirbo, kovojo keliuose frontuose. Auga dukrelė, kojos neša, planų pilna galva, pergalių alkis neišblėsęs, draugai, bendražygiai ir rėmėjai neišsilakstę.

Spėjęs pagarsėti jos vardo bėgimas vėl pasivadino skambiai „Žygis prieš krūties vėžį“. Tikslas kilnus, dramatiškas, net ašaringas, taigi dera prie nuosekliai puoselėjamo abejotinai nuteistos ir niekieno neapgintos kankinės įvaizdžio. Skonio reikalas. Nežinau, ar Robertas Fazekašas kovoja prieš prostatos ar tiesiosios žarnos auglius, bet girdėjau, kad Lencas Armstrongas spėjo parduoti daug geltonų apyrankių. 

Tik atvertus švarų bėgikės karjeros puslapį, aną lyg ir derėtų užversti, neklausiamai nebekartojant „tikrai nieko neleistino nevartojau“. O pažadas „savanoriškai“ grąžinti ordiną išvis trenkia komišku bulvaru. Spėju, kad susirinkusiems prie starto mėgėjams labiau imponuoja ne Živilės trumpam užsikabintas Europos auksas, o pasiaukojimas maratonuose ir simpatiška šiluma, kai žymiausia visų laikų stajerė nesipuikuodama bėga kartu su visais.

Patyrusio Evaldo Martinkos suvadybintas renginys pavyko puikiausiai net be garsesnės reklamos. Rožinių balionų ir taisyklingos vedėjo Saulenio Pociūno dikcijos derinys dangoraižių fone sukūrė sostinės vertą nuotaiką. Ramiai visą distanciją pirmavusi ir tvirtai aplenkusi vėl kylančią Žvaigždę olimpietė Diana Lobačevskė iš dėmesio epicentro Živilės neišstūmė, tik įbėrė parodomosioms varžyboms šaukštą sportinės druskos.

Norėtųsi, kad tarpusavio kovos apsiribotų bėgimu ir pasibaigtų ties finišo vartais. Deja, trenerių ir funkcionierių ambicijos perauga į sportininkų išnaudojimą siekiant daugiau valdžios. Tuomet  užkliūva Vilniaus maratone apdovanoti Lietuvos čempionai, olimpiečiai imami skirstyti į gerus ir blogus, net olimpiniai čempionai verčiami žaisti sau neįprastose arenose. Daina Gudzinevičiūtė šiandien taip skubėjo pakeisti Artūrą Poviliūną aukštoje tribūnoje, kad startinis pistoletas užsikirto patyrusios šaulės rankoje, šūvio aidas pasivijo jau trason išlėkusią minią. 

Lauksime kvietimų naujiems žygiams.

2012 m. rugsėjo 18 d., antradienis

Numerologija














Maratonininkui skaičius 42  mielesnis už kitus. Tiesa, esama variacijų: anglosaksai garbina 26, pedantai – 42195. Įdomu, ar Živilė šeštadienį sugrįš su tuo pačiu SAAB‘o valstybiniu numeriu 42195M?

Susiskaičiavau, kad lapkričio 18-ąją sueis 42 metai ir 195 dienos, kai kvėpuoju šioje inkarnacijoje. Artėjant didingam momentui, apsidairiau, kur atsidūriau.

Danskebanko maratone Vilniuje pasismaginau į valias. Aplinkui dažnas jau darbuojasi ne sau, o bankams, tai ir mes su Rimantu padirbėjome 4 valandų tempo vedliais. Smagumėlis! Tai jums ne kankintis priekyje, trypiant atsilikusiuosius ratu. Kaip lėtas žmogus sukiesi spektaklyje, kuriame esi ir žiūrovas, ir artistas.

Kai prieš kokius dvylika metų įsitryniau į bėgikų sluoksnius, maratonas mūsuose iš esmės priklausė keistuolių ir autsaiderių terpei. Politinis, intelektualinis ir glamūrinis elitas visaip šalinosi prakaituotų prietrankų, o žurnalistai kalbindami vis mėgino prisegti „ekstremalo“ etiketę.

Šiandien bėgioti madinga. Vilniaus trasoje sutikau daugybę laimingų ir sėkmingų pažįstamų, atradusių judėjimo malonumus ir pajutusių, kad maratonas – gerbtinas, tačiau įkandamas iššūkis.

Jau kurį laiką gilinuosi į knygų skaitytojų mąstyseną ir atpažįstu tą pačią situaciją. Skaitymas, bent grožinės literatūros, šiandien tapęs visiška atgyvena. Knygų festivalio veikėjai ir lankytojai tampa mirusių tėvų klubo „ai, tokie – prie meno“ nariais. Nuomonių formuotojai skaito žurnalus, savipagalbos knygas ir asmenybių biografijas.

Aptarti maratoną ir papletkinti apie vyrukus iš „Focus“ ar „Run for Change“ šiandien galiu su pora šimtų pažįstamų, apie grafą T. ar Elizabetę Kostelo – tik su pora draugų. Nebeturiu su kuo pasiginčyti, ar ilgas lėtas bėgimas harmonizuoja čakras ir pagerina gyvenimo kokybę, bet gi nerandu kam pasigirti, kiek daug išmokau iš V.Pelevino, M.Haigo ir J.M.Coetzee‘s.

Laimei, veikia internetas. 

2012 m. liepos 17 d., antradienis

Maratonininko skaitiniai













Ką patarčiau skaityti bėgimo mėgėjui? Žinoma, ne tik treniruočių planus, „Maratono lauką“ ir Piotro Silkino biografiją. Štai jums sąrašėlis su nuorodomis į išsamesnius knygų aprašymus ir patogią vietą jas įsigyti:

Franz Kafka „Procesas“, nes maratonas, tai tikrai procesas. Iki šiol nesuprantu, kodėl atsiverčiau legendinę apysaką tik sulaukęs keturiasdešimties, bet .... geriau vėliau, negu pasiekti galutinį finišą jos neskaičius. Rinkinyje rasite ir novelių, o tarp jų – garsiąją „Metamorfozę“.

Silva Rerum I ir II“ – nes įdomu, ką papasakotų Vilniaus gatvelių, kuriomis bėgsite rugsėjo 9-ąją, mūrai ir grindiniai. Ilgi Kristinos Sabaliauskaitės sakiniai stajerių nenugąsdins. Lietuvoje per pastaruosius penkiasdešimt metų niekas nesukūrė nieko panašaus, o ir tokių Sofoklio kainų už šias naujas knygas kitur nerasite.

Haruki Murakami – maratonininkas, ultrininkas, rašytojas, verčiantis treniruočių prakaitą įspūdingu literatūros produktyvumu. Kol lietuviškai neišėjo jo „Apie ką kalbu, kalbėdamas apie bėgimą“, verta susipažinti su grožine žvaigždės kūryba, pvz., romanu „Kafka pakrantėje“.

Maratonininkų Dainiaus Kinderio „Valgis, meilė,dvasia“ ir Gabijos Vitkevičiūtės „Karavansarajus“ – kol neparašė ko nors geresnio, nes jie tai tikrai gali.

John Burdett'o tetralogija, nes jo herojus inspektorius Songčajus – šiuolaikinis šventasis. Man labiausia patiko „Krikštatėvis iš Katmandu“, tačiau kol ji verčiama, pamėginkite įveikti „Bankoko tatuiruotę“.

Borisas Akuninas – velniškai edukuojantis eruditas detektyvų rašytojas. Jo serijos knygos - lyg lengvos treniruotės: be jokios kančios, vien malonumas ir nauda. Pirma „Achilo mirtis“ (simboliką įvertins tik supjovusieji vieną sausgyslę), paskui -„Aukso skrynia“. Jei jums patiks, bus daugiau.
   
Marinos Achmedovos „Chadiža. Mirtininkės dienoraštis“ – nuostabi knyga vyrams, norintiems suprasti moters pasaulį, kad įsitikintų, kokios tai bergždžios ambicijos.

Gregory David Roberts'o „Šantaramas“ – tas pats, tik moterims. Skaitytojų laimei šis autorius pasirinko hašišą, o ne bėgimą.

Levo Tolstojaus „Ivano Iljičiaus mirtis“. Karštai rekomenduoju! Kokį tūkstantį kartų plonesnis už „Karą ir taiką“ kūrinys, o koks paveikus...

Lodžongas“ – ypatingas tekstas, ir toks pat autorius, garbusis gešė Tinlėjus, mokytojas, kurį turėjau laimės sutikti. Kad imtum suvokti jo mokymą, tenka nubėgti ultra nuotolį, todėl ir nauda pralenkia lūkesčius. Sakau rimtai: maratono ir „Lodžongo“ kombinacija atstoja eMBA studijas. Perkantiems šią knygą internetu Sofoklyje bent iki Vilniaus maratono - dovana – kuklaus mokinio išverstas ir jokiame knygyne nepardavinėjamas to paties autoriaus paskaitų rinkinys „Proto apvalymas“.

Jonathan Haidt „Laimės hipotezė“ - žydo ateisto veikalas, blaiviai nagrinėjantis tradicinius ir kitokius kelius laimės link. Tikiu, kad bėgikams bus įdomu skaityti ir malonu konstatuoti, kad jie yra atradę dar vieną, savą, nepaminėtą taką.

2012 m. liepos 14 d., šeštadienis

Šedevras

video

"Grožis - baisi jėga, nėra žodžių tam apsakyti", - dainuoja Borisas Grebenščikovas. Žodžių turbūt yra, tik jų nemoku. Siaubingai žavus jausmas, kai nesugebėdamas atpasakoti euforijos, galiu tik palinksėti į taktą.

Kiekvienam šedevrui būtina žavi yda. Šiame geriausio visų laikų Vilniaus maratono reklamos klipo juodraštyje liko klaida, kurios nebeaptiks televizijos žiūrovai. Ar pastebėsite ją?


2012 m. birželio 24 d., sekmadienis

Pakabukai moterų nevilioja















Mūsų geltonkasės – ne kokios šarkos patarškos. Blizgučiai joms nerūpi, net jeigu tai Lietuvos čempionato sidabras ar bronza.

Tokia išvada peršasi, perskaičius žinutę iš 10 000 m bėgimo šalies pirmenybių, vykusių penktadienį Marijampolėje. Kovoti dėl aukščiausių šių metų apdovanojimų į startą stojo dešimt vyrų ir ... dvi gražiosios lyties delegatės.

Na, dėl vyrų verkti nėr ko: kai užsiregistruoja greičiausi Tėvynės stajeriai, su jais varžytis pasiryžusį ultrininką Julių Važgėlą lieka tik pagirti už narsą. Ir rezultatai sveikai kuklūs – čempionas Martynas Stanys finišavo per pusvalandį ir 50 sek., Julius – per 37 min. 31 sek.   

Abiem čempionato dalyvėms atskiro starto niekas, aišku, neskyrė – teko sukti 25 ratus drauge su eikliaisiais riteriais. Milda Vilčinskaitė nuskynė auksą, atbėgusi per 36 min. 29 sek. Žinant, kad elitinės ilgųjų nuotolių damos rengiasi Europos čempionatui ir Olimpinėms žaidynėms, čempionės rezultatas niekam gėdos nedaro. 

O štai vicečempione tapusios Agnės Čėsnaitės teisėjams teko laukti 48 min. 11 sek... Nuoširdžiai ploju Agnei už ryžtą garbingai užbaigti distanciją ir atsiimti pelnytą sidabro medalį. Vienai spausti bent penkis ratus, varžovams jau išsiskirsčius, turėjo būti nesmagu, bet gi tai ne jos kaltė!

Negi Lietuvoje neliko amazonių ir afrodičių, pajėgiančių nuskuosti dešimtį kilometrų per 40 - 45 min.? Nesąmonė. Užmetęs akį į mėgėjiško šiųmetinio Nike bėgimo lentelę, aptikau septynis moteriškus rezultatus, Marijampolėje galėjusius atvesti jų savininkes ant prizininkių pakylos ir amžiams įrašyti istorijoje. O juk stadione bėgasi greičiau negu Vingio parko kalvomis.   

Spėju, kad čia ir vėl kalti vyrai: suvalkiečiai šeimininkai, tinkamai nepakvietę viešnių į sporto šventę, ir bėgikių artimieji, nepavėžinę potencialių medalininkių į čempionatą.

2012 m. gegužės 28 d., pirmadienis

Rekordininko viešnagė

















Praėjusią savaitę į eilinį susitikimą klubo rūsyje Šviesos kariai pasikvietė Piotrą Silkiną. Labai jau rūpėjo išgirsti, kas knygon („PiotrasSilkinas: Europą įveikęs kretingiškis“) nesudėta, autografo paprašyti, su gyvąja ultra legenda atminčiai nusifotografuoti.

Pasaulio rekordininkas viešnagėn traukiniu atsivežė žmoną Genovaitę ir anūkėlę Augustę. Devynerių metų mergaitė sostinėje lankėsi pirmą sykį, svajodama ne „Akropolio“, o Gedimino pilies pasižiūrėti. Ir nenusivylė. Su seneliais pakilo ant praplikusio kalno, funikulieriumi nusileido, Katedros aikštėje ledų suvalgė. Įspūdžių parsivežė apsčiai.

Piotras kantriai raitė parašus ir dedikacijas savo gimtąja kalba, pozavo kameroms, noriai žarstė patirtį, dalijosi prisiminimais. Šiltai bendraujant, dar labiau išryškėjo knygoje paminėtos įdomybės.

Septyniasdešimtmetis  išsamiau papasakojo apie ruso varžovo mėginimą papirkti jį, kad užleistų pirmąją vietą 1000 mylių Pasaulio čempionate Odesoje. Pagalvojau, kad „Le Tour de France“ ir kitų garsių dviračių lenktynių etapuose tokie sandoriai jau virtę norma. Nenuostabu, kad tas profesionalų šou verslas iš dopingo skandalų neišbrenda. O Piotras – mėgėjas. Guinnesso knygos pagarbą pelniusius krūvius jis atlaikė ne dėl pinigų, o iš vidinio azarto, dėl savo paties ir Lietuvos garbės. Su tauriais motyvais jokie nešvarūs triukai nedera.

Mėgėjas nebūtinai naivuolis. Aistrą sportui dar jaunystėje mūsų svečias sugebėdavo pragmatiškai išsukti. Tarnaudamas armijoje išsireikalaudavo privilegijų tiek sau, tiek visiems jo įsteigto „ruonių“ klubo nariams. Vadovybei įrodęs, kad jiems būtinos ilgųjų nuotolių bėgimo treniruotės, kas savaitę gaudavo leidimus į miestą kelioms valandoms. O ten ar bepatikrinsi, kas krosą bėgo, o kas pas merginas užsuko.

Kretingiškio balse išgirdau liūdesio gaidelę, pasakojant, kaip Rolandas Paksas atkalbėjo jį nuo bėgimo aplink visą geografinę Europą, įpiršęs politizuotą žygį per ES narių ir kandidačių į bendriją sostines. Jaučiu, Piotrui mielesnis būtų buvęs bėgimas Uralo kalnais ir kitais žemyno pakraščiais.

Kiekvienam stajeriui tenka išmokti pakęsti vienatvę. Išgirdęs, kad Aidas Ardzijauskas rengiasi apibėgti Lietuvą, garsiausias ultrininkas pagyvėjo: „Vienas bėgsi? Nu ir teisingai! Vienam – geriausia, nereik prie nieko derintis. Nes komandoj, žinai, vienas - lėčiau, kitas - greičiau...“ Vis dėlto vyrai sutarė, kad Piotras prisijungs savo įprastai atkarpai Žemaitijoje.

Atsirado skaitytojų, nepatikėjusių, kad bėgant naudinga valgyti česnaką. Tokiems Piotras atlaidžiai palingavo galva. Kartais naudinga, kartais ne. Peržengus kasdienes fizines ir dvasines ribas, aksiomų nebelieka.

2012 m. gegužės 26 d., šeštadienis

Bėgimo glamūras









Žinant, kad kai kurie sovietinio tipo bėgimų organizatoriai iš dalyvių vis dar reikalauja sveikatos pažymų, toks užrašas gali ne juokais išgąsdinti. Laimei visaapimanti Briuselio ir Piliečių gerovės kontrolė dar neįsigalėjo tiek, kad būtų draudžiama autis sportbačius, neturint identifikacijos įrodymų.

Čia bėgimo batelių pardavėjų rinkodara: parodai pasą, gauni porą naujo modelio avalynės, bėgdamas išsivalai galvą ir tik tuomet sprendi, pirkti juos ar ne. Pažangu.

Šiandien Lietuvos bėgiojimo industrija žengė septynmylį žingsnį pirmyn. Vienas garsiųjų sporto prekių ženklų – Nike - išdrįso kaip reikiant paremti konkrečias varžybas. Lig šiol jų konkurentai geriausiu atveju skirdavo suvenyrinių marškinėlių dalyviams ir sportbačių nugalėtojams. Pinigų rengėjams tekdavo ieškoti kitur. Dabar gi Adidas, Puma ir Asics privalės pasukti smegenis ir papurtyti pinigines, siekdami prilygti išsišokėliams, sukvietusiems daugiau kaip du tūkstančius mėgėjų pabėgioti į savo renginį. Nike nutildė verksnius, kad lietuviai tingi sportuoti, todėl tokioje mažoje ekonomikoje nėra erdvės rėmimams, ir susikūrė gerą naujos rinkos kąsnį tiesiog lygioje pievoje prie Vingio parko estrados.

Nike „Aš bėgu“ priviliojo daugiausia gan „žalius“ risnotojus. Patyrę veteranai rinkosi „Lietuvos Bėgimo taurės“ etapą Birštone ir pabaliavojimą, prisidengus sportu, Palangoje. Užtat starto prieigose pulsavo jaunatviška miesto minia, kurioje sukiojosi ir pažįstamų iš žydrųjų ekranų veidų.

Štai Leonardas Pobedonoscevas, baigęs be cenzūros filmuotis „Tylioje naktyje“, jau susiruošė skrydžiui į Sierra Leonę. Tik ne kruvinojo deimanto savo bendravardžio kolegos Di Caprio pramintais keliais ieškoti, o maratono bėgti. Kartu su bendraminčiais Mindaugu, Tomu ir Olegu iš „Running for Change“ mūsų aktorius dalyvaus labdaros misijoje, rinkdamas lėšas tos negandų nualintos šalies mokykloms statyti. Gal tikrai gavę nors kiek švietimo vaikystėje, tenykščiai susivoks toliau eiti takais dorybių, užuot skerdę viens kitą?

Aukštais sporto rezultatais glamūrinis „Aš bėgu“ nepribloškė, rekordų nepažėrė, bet mums mėgėjams tie dalykai nėra esminiai. Daug svarbiau, kad ši iniciatyva smarkiai išjudino miestiečius ir kilstelėjo masinių savaitgalio bėgimų kartelę dar aukščiau.

2012 m. balandžio 22 d., sekmadienis

Pirmasis Vilniaus pusmaratonis












"Pirmasis“ skamba patraukliai. 
Ne taip solidžiai, kaip šimtasis, bet ypatingai. O „Word‘o“ redaktorius vis dar raudonai pabraukia „pusmaratonį“ vingiuota linija. Jis neinformuotas, kad  Lietuvoje pusmaratonis gimė dar 2010-aisiais. Tai senovėje žmonės pas mus bėgdavo pusę maratono.

Šeštadienį atslinkus į Vingio parko estradą, maloniai nuteikė šventės vedėjai – eterio profesionalai ir įžymūs bėgikai Saulenis Pociūnas su Vlada Musvydaite - Baranauskiene. Lygis.

Suktoje trasoje slypėjo pavojų pasiklysti, bet rengėjai su savanoriais juos sutramdė, nukreipdami bėgikus teisinga linkme. Matininkų guru Alfonsas Kazlauskas garantavęs, kad 21 km 097,5 m atstumo paklaida telpa į metrą, pats atbėgo dešimtas, nugalėdamas tarp penkiasdešimtmečių. Pirmieji finišavo Vytautas Gražys ir Renata Siliuk
.
Gražu, kad Vilniaus ir Druskininkų pusmaratonių šeimininkai susitaikę ėmė bendradarbiauti. Malonu, kad į trumpuosius popietinius bėgimus tauta traukė lyg į atlaidus. Organizatoriai, nusprendę, kad pusmaratoniu vadinamas ne tik nuotolis, bet ir bėgimo šventė, dosniai padalino trofėjinių medalių su distancijos pavadinimu net atlapnojusiesiems tik 5 ar 10 km. Sako, kitais metais ir „Nike“ bėgimas prisiglaus po pusmaratonio aura.

Parko takai atiteko vien bėgikams, žiūrovams, dviratininkams ir „Darom!“ dalyviams. Nors vieną pusdienį Vingis pailsėjo nuo automobilių grūsties ties „Lakštingala“. Štai generalinio rėmėjo vadovui teko skuosti nuo parko prieigose paliktos mašinos, kad suspėtų į startą. Ir nieko, liko patenkintas tiek apšilimu, tiek varžybomis.

Toks eismo ribojimas turėtų galioti nuolat. Na, bent sezono savaitgaliais. Gal tuomet Vingio parko dvasios dažniau atsiųstų tobulas oro sąlygas. Bėk ir norėk.

2012 m. balandžio 21 d., šeštadienis

Pagaliau


Smagu, kai pavyksta koks nors sumanymas. Net jeigu kuklus, tegu tai nutinka ne iš pirmo karto, pavėluotai ir netobulai. Vis tiek malonu.

Iš pradžių norėjau Piotro Silkino biografija pasveikinti jį su 70-ies metų jubiliejumi, bet leidyba strigo, užsitęsė, ir prireikė metų, kol išėjo knyga kietais mėlynais viršeliais. Jos pagrindiniu autoriumi laikau patį Piotrą, nors Gintarė Dailydytė taip pat padirbėjo kamantinėdama herojų bei jo žmoną Genovaitę, rinkdama faktus ir komentarus iš jo bendražygių bei pažįstamų.

Knyga išleista privačia iniciatyva ir lėšomis be jokių fondų paramų. Tiražas kuklus - 400 egzempliorių, tačiau kažin ar paklausa jį viršys, čia gi ne V.Adamkaus „Paskutinė kadencija“. Spėjusieji perskaityti nenusivylė: rado naujų duomenų ir istorijų apie puikiai pažįstamą ultrininką, pasisėmė įkvėpimo gyventi aktyviai.

Pasaulio rekordininkas, pakliuvęs į tikrą Guinness‘o rekordų knygą, nusipelno daug rimtesnio biografinio tyrimo. 1000 mylių – neolimpinė rungtis, tačiau tokio nuotolio bėgimas – tai juk ne koks statinės kilnojimas barzda. Neabejoju, kad P.Silkinas anksčiau ar vėliau atsidurs Lietuvos sporto šlovės metraščiuose.

Ta proga pagalvojau, kad bėgikų bendruomenė patyrė nesugrąžinamą netektį, nesulaukusi Viktoro Barkalajos (1913 - 2010) biografijos, dar esant gyvam legendiniam treneriui.

2012 m. balandžio 4 d., trečiadienis

Maratonas be sienų












Barselonos maratonas vadinasi Zurich. Faktas. Šveicarijos konfederacijos kantono sostinės pavadinimo maratonas Ispanijos Karalystės Katalonijos autonomijos sostinėje. Kas frankus moka, tas ir pavadinimą užsisako. Ir ką? Smagios buvo varžybos, sako. Gediminas Grinius kovo 25 d. nubėgo sau per 2 val. 39 min. 51 sek. Turbūt, geriausias sezono rezultatas Lietuvoje.

Toje Šveicarijos konfederacijoje, tiesa, ne Ciuriche, o Lozanoje, baigėsi Barselonoje prasidėjusi Ž.Balčiūnaitės dopingo byla. Seniai laikas, vis dėlto tai ne Garliavos istorija. DQ – ne mirties nuosprendis. Galės Coliukė ramiau ruoštis kitam Europos čempionatui. Ciuriche, beje.

Vilniaus maratonas, ko gero, vadinsis Danske. Normalus pavadinimas, kai giliau susimąstai. Čia jums ne koks Sberbank, PZU ar Snoras. O DNB, pavyzdžiui, labai jau primena kitą nemalonų verdiktą - DNF...

Danske Vilniaus maratonas.

2012 m. kovo 28 d., trečiadienis

Skambutis iš aukščiau











Vakar skambina Miltiadas. Jau buvau jo balsą bepamirštąs. Nors ne, balso pamiršti neįmanoma. Išvaizda keičiasi, telefono numeriai, o balsas lieka. Taigi, klausia jis savo autoritetingu balsu:

- Na, s****tas redaktoriau, tai krataisi atsakomybės?

Skvarbus toks klausimas. Iškart puoliau sukti kietąjį diską, mintyti, kas ne taip. Pusmaratoniui užsiregistravau, tinklaraštį šiaip taip palaikau, knygą pasirašinėju, žmonėms stengiuosi į akis žiūrėti. Nesumoju, kuo tokią rūstybę užsitraukiau.

Po pusvalandį trukusio monologo apie niekšus, išplėšusius iš Olimpijos muziejaus Graikijoje jo bendravardžio šalmą, susigaudžiau, kad Maratono lauko patriarchas kaltina aktualijų nepaisymu, svarbiausios Lietuvai temos vengimu.

- Žodžiu, arba tegu spectarnybos Drąsiaus darbą pabaigia ir tą Laimutę vieton padeda, arba užmigdo visus Kedžius su dujom ir išneša vaiką mamai,- baigė mintį eks ekspertas. – Ir nesakyk, kad čia ne maratonas!

Po tokio finalo sunerimau, kad Olimpo dievų žaibai paties per anksti ne ten nepadėtų. Štai ir viešinu kuklią jų atstovo nuomonę. Iš nostalgijos seniems laikams.

O jau džiaugiausi besukurpiąs rašinėlį apie Ciuricho maratoną Barselonoje. Taip vadinasi.

2012 m. kovo 17 d., šeštadienis

Styvui vertėjo pabėgioti













“Apple a day keeps a doctor away! “ (Kasdien valgyk obuolių – neregėsi daktarų!) - sako anglosaksų išmintis.

Styvas Džobsas ne tik laikėsi veganiškos dietos, bet ir pavadino Obuoliu savo verslą. „Nepadėjo“, - nukirto vienas mano kolega, kai prie pietų stalo pasidalinau įspūdžiais iš Walterio Isaacsono parašytos biografijos „Steve Jobs“.

Ar tikrai nepadėjo? S.Džobsas susirgo kasos vėžiu ir numirė eidamas 57-uosius. Aišku, per anksti, tačiau vis dėlto suspėjo grįžti į „Apple“ vadovo postą, iš kurio buvo išvytas 1985-aisiais, pristatyti antrąjį „I-pad‘ą“ ir dalyvauti sūnaus, pabaigusio mokyklą, išleistuvėse.

Ištikimybė veganizmui (gyvūninio maisto: mėsos, žuvies, pieno, kiaušinių ir pan. atsisakymas) jam išplaukė iš budistinės etikos. Vienas „Apple“ įkūrėjų buvo psichopatiška asmenybė, todėl ryškus ir kūrybingas žmogus, talentingas verslininkas. Vyriausioji S.Džobso dukra biografui paliudijo, kad tėvas kartais nutrūkdavo, pavyzdžiui, lankydamasis Osakoje nesusilaikydavo nesukirtęs pamėgto sušio su unguriais. Charizmatiškas lyderis kartais išgerdavo alaus ar vyno, o apsvaigus dar sunkiau laikytis griežtos askezės.

Išmaniųjų prietaisų eros simbolis daug įtemptai dirbo, išvesdamas iš kantrybės pavaldinius, skaudindamas paliktus artimuosius. Jis nesportavo. Tiesa, labai mėgo vaikščioti, tiksliau – kalbėtis eidamas. Neimdavo šiaurietiškų lazdų, užtat tempdavosi kurį nors verslo partnerį. Įvairūs žmonės prisimena, kad išsiruošus dviese su juo ilgam pasivaikščiojimui Palo Alto miesto šaligatviais arba Niujorko Centrinio parko takais, nelikdavo jokių vilčių išvengti ir taip galingų S.Džobso apžavų.

Styvui vertėjo pabėgioti. Nesakau, kad tai tikrai būtų jį apsaugoję, bet tokia tikimybė egzistavo. Dar 2002-aisiais Minesotos universiteto mokslininkai paskelbė tyrimo, daugiau kaip dešimtmetį nagrinėjusio 25 892-jų vyrų nuo 30-ties iki 87-erių sveikatą, rezultatus. Išvada – kuo aukštesnis žmogaus širdies, kraujagyslių bei plaučių treniruotumas, tuo mažesnė tikimybė jam mirti nuo vėžio.

Gal ilgas bėgimas lengva ristele ir endorfinų pliūpsniai būtų padėję praskaidrinti dažnai depresyvią S.Džobso nuotaiką (jis nuo jaunystės daug mąstė apie mirtį, nuogąstavo nesulauksiąs senatvės)? Gal meditatyviai risnodamas jis būtų pasisėmęs dar daugiau idėjų? O gal maratonas būtų išgydęs maniakiškąjį perfekcionistą narcizą, pavertęs jį nuobodžiai normaliu bambekliu, ir maištingoji „Apple“ nebūtų tapusi didžiausia pasaulyje korporacija?

2012 m. vasario 18 d., šeštadienis

Konkuravimo džiaugsmas













Nevykėliai nuo čempionų skiriasi ne tik iškovotų titulų skaičiumi. Labiausiai žmones ir organizacijas į skirtingus gardus surūšiuoja požiūris į konkurenciją. Nugalėtojai ją mėgsta, pralaimėtojai - bijo.

Bėgimas – tai varžybos. Kiekvienas, stodamas prie starto linijos, lyg ir džiaugiasi proga pasilyginti su kitais. Užteko tik dešimtį metų pasitrinti Lietuvos bėgimo laukuose, kad suvokčiau realybę: lyderiai varžymosi džiaugsmą nešiojasi kasdien, aukoms jis perauga į kartėlį.

Gyventi nuolat konkuruojant yra įpratęs kiekvienas verslininkas. Net priplaukęs menininkas suvokia, kad jo kūrinys bus lyginamas su kitų darbais. Bėgimų rengėjai taip pat varžosi dėl dalyvių simpatijų, pripažinimo, rėmėjų. Nuosekliai dirbantieji išsiugdo pasitikėjimą, nevykėliai ieško kaltų aplinkui.

Kuo daugiau varžybų, tuo smagiau rinktis mėgėjui. Daugėjant knygynų, greičiau pinga knygos ir gerėja aptarnavimas juose. Konkurencija ugdo ir paslaugų teikėjus, ir vartotojus. Du (Vilniaus ir Druskininkų) pusmaratoniai šį pavasarį sugundys išsijudinti daugiau tautiečių, negu vienas. „Sofokliui“ atsidarius priešais „Vagą“, Gedimino prospekte nuperkama daugiau literatūros.

Yra iniciatyvų, kurios tarytum su niekuo nekonkuruoja. Lietuvos bėgimo taurė, pavyzdžiui. Darius Jurgaitis sumanė suvienyti geriausius šalies bėgimo renginius, Almiras Kavaliauskas ir Robertas Zaicevas idėją palaikė. Iš to gimė tik vienos naujos varžybos – Rumšiškių pusmaratonio handikapas. Kas čia pastumtas ar nuskriaustas?

Nežinau, kas iš tikro nepavyko šiemet Suginčių bėgime, nes ten nebuvau. Akivaizdu, kad tai apmaudi nesėkmė, deja, tokių klaidų, kai paskui tenka anuliuoti rezultatus, pasitaiko. Tikiuosi, rengėjai atsiprašė nusivylusiųjų. Neabejoju, kad pasistengs ateityje.

Teisinga kritika nežeidžia, o emocingos replikos nekeičia tikrovės. Išties nevykusios varžybos numiršta savaime. Tačiau jeigu žmonės trokšta bėgimo taurių, reiškia ši idėja jiems tinka. Vartotojai racionalūs: žodžiais jie mėgsta keikti neva neįtikusį prekybininką ar gamintoją, bet vis tiek perka iš jų, kol neranda geresnio. Bėgikai balsuoja kojomis ir starto mokesčiais.

Tegu laimi stipresnis.

2012 m. sausio 29 d., sekmadienis

Pažanga veža














Vilniaus maratonas kviečia registruotis pigiau. Nauja svetainė, elektrinės spalvos, metroseksualus simbolis su televizijos bokštu. Nauja trasa. Jokios istorijos. Jokių pernykščių rezultatų. Jokios tradicijos.

Progresas nušluoja senienas, išvalo kelius idėjoms. Geltonsnapiai jaunuoliai daro tai, ko veteranai nesugebėjo per jiems skirtą laiką. Pokyčiai skausmingi, bet šitaip veikia pasaulis.

Pernai įvyko geriausias visų laikų Vilniaus maratonas. Ne todėl, kad jis gavo porą niekam neįdomių apdovanojimų. Todėl, kad taip sakau, palygindamas visus aštuonis. Todėl, kad taip kalba visi, kas ten bėgo.

Tai kam prireikė atleisti direktorių Evaldą Martinką ir išvaikyti senąją komandą?

Matote, viskas prasidėjo anksčiau. Pernai pavasarį VŠĮ „Tarptautinis maratonas“ dalininkais tapo Mykolas Katkus ir Mindaugas Savickas. Šie vardai jau plačiai žinomi viešųjų ryšių, rinkodaros ir reklamos orbitose, bet vis daugiau reiškia ir Lietuvos bėgimo padangėje. Paklauskite Povilo Rakštiko, kas subūrė pirmą profesionaliai treniruojamą bėgimo grupę mėgėjams.

Vasarą išrinkome Mindaugą įstaigos tarybos pirmininku. Balsavome vieningai, nes sutarėme, kad turime pakelti sostinės maratono kokybės kartelę į aukštumas, lig šiol neregėtas Lietuvoje, bet visiškai įprastas pas kaimynus. Direktorius Evaldas irgi „už“.

Vilniaus maratonas pernai pavyko, jei nežiūrėsime, kaip smarkiai mus pralenkė Ryga ir Talinas. Rudenį Mindaugas pristatė savo pasiūlymus 2012-iesiems ir... paprašė paskirti direktoriumi Darių Mikulį. Pastarasis nėra ryškiausia spaudos žvaigždė ir negarsėja bėgimo rekordais, tačiau palieka rimtai siekiančio užsibrėžto tikslo žmogaus įspūdį. Evaldas pakviestas likti žemesnėse pareigose, tačiau jis nusprendė sukti savo keliu.

Žirgai pakeisti ne perkėloje. Darius pradėjo ruoštis šių metų renginiams. Evaldas neturėtų jaustis nuskriaustas. Jis išsaugojo maratoną nuo gėdos krizės finansų sausroje, pasirūpino Nidos „šimtine“ ir Druskininkų pusmaratoniu. Bet juk toks direktoriaus darbas. Už jį tvarkingai mokėtas atlyginimas. Kai kasoje subarškėdavo variokai, dalininkai įmesdavo šlamančiųjų. Taryba užsimerkdavo direktoriui darbuojantis Turkijos paplūdimyje, tad baigiant pasirodymą privalėjo sumokėti susikaupusius atostoginius. Jokie nuopelnai nesuteikia teisės išeinančiam iš darbo vadovui išsinešti įstaigos turto. Nesvarbu, ar tai materiali, ar kokia intelektinė nuosavybė. Stumti, kad Kalėdinis bėgimas ar tas kurortinis pusmaratonis priklauso jam asmeniškai, gali tik nesusidūręs su rimtais advokatais individas.

Užleisti kėdę nesmagu. Žinau tai iš patirties, esu pakilęs nuo didelių stalų, kad į mano vietą atsisėstų kitas. Romas Sausaitis irgi nusivylė, kai 2001-aisiais jo rengtą bėgimą pakeitė „Maxima“ taurė“. Bet iš to atsirado kasmetinis Vilniaus maratonas ir bėgimas su Živile Balčiūnaite, o geri darbai ir geri žmonės neišnyko nei iš gyvenimo, nei iš atminties.

Naujieji Vilniaus maratono vadovai žada netrukus sukrauti į bėgimo tinklapį senuosius archyvus, padaryti svetainę dar įdomesnę. Balandžio 21 d. jie kviečia Vingio parko takais sukti pirmąjį pavasarinį Vilniaus pusmaratonį, o rugsėjo 9-ąją bėgti superambicingu maršrutu.

Paremkime pažangą, bus linksma!

2012 m. sausio 26 d., ketvirtadienis

Atgal į trasą




















Maratonininkams atostogos nepriklauso. Po ilgesnės treniruočių pertraukos ištvermė sugrįžta į pradinį lygmenį, ir išsigąstate, kad įprastas savaitgalinis dvidešimties km atstumas tapo neįveikiamas, nes pasenote. Paistalai. Imkite bėgioti reguliariai ir bemat grįšite į pažįstamas vėžes.

Rašytojams yra kitaip. Kūrybinis nuovargis negailestingai kirto per didįjį dešinės plaštakos pirštą, kuriuo spausdinu daugumą raidžių. Sako, Murakamis sugeba kokybiškai kalti po du puslapius per dieną trisdešimt metų iš eilės. Lenkiu galvą, bet kas gi ryšis pirkti antrą būstą vien jo knygoms susikrauti? Ingrida Šimonytė nepataria.

Žmonės ima klausinėti, ar nepervadinsiu tinklaraščio į „Triatlono lauką“. Na gi, ramiai! Sulaukus keturiasdešimt vienerių, užsiauginti žiaunas gana sudėtinga. Jeigu pastebėjote, kad pajėgiu perplaukti baseiną su pririštais prie delnų geltonais kastuvėliais, tai dar nereiškia, kad maratoną bėgsiu rankomis.

Jau užsiregistravau Vilniaus maratonui ir Pusmaratoniui. Ne nesiruošiu bėgti abiejų nuotolių rugsėjo devintąją. Pusmaratonis vyks balandį, ir tai nuostabu. Netrukus ketinu plačiau aptarti šias naujienas.

Ir dar: jei tikitės dovanų gauti „Maratono lauko“ knygą, kitais metais atėję į dešimtojo Vilniaus maratono startą, labai klystate. Papildomo tiražo nebus. Bus kas nors nauja. Tuomet pasiteiravę manęs, kur ją įsigyti, išvysite žvilgsnį, išlavintą atsakinėjant į tokius klausimus apie popierinį „Kelią į bazę“.

Marš į trasą, nelaukiant pirmadienio!