2014 m. balandžio 28 d., pirmadienis

Tarptautinis Vilniaus antimaratonas


Praėjusią savaitę išgirdau besireklamuojant Vilniaus antimaratoną. Susiradęs skelbimą, susižavėjau menininkų idėja pašlovinti visišką pasyvumą ir nerungtyniavimą. Buvau jau pasišovęs būtinai eiti į „Kablio“ klubą, išsidrėbti sėdmaišyje ir, pseudohipnoterapeuto palydėtas į relaksacinę būseną, iš peties kirsti šiuolaikinėje kultūroje vyraujančiam veiklumo ir fizinio aktyvumo kultui, tačiau besiropšdamas iš lovos suabejojau. Juk vertingas atkirtis veiklumui pasiekiamas tik išvis niekur neinant. Ko gero, netikras tas režisierės Linos Fisheye antimaratonas, nusprendžiau, galutinai persigalvojęs.

Na, tikras jis ar netikras, bet maratoną derinti su anti-maratonu ar bent jau ne-pusmaratoniu – neprastas sumanymas. Taigi, šeštadienį „Sofoklyje“ įsiliejau į šauniai dr. Vyčio Valatkos diriguojamą mylimos poezijos vakarą. Porą valandų ramiai klausytis gyvų ir klasikinių poetų eilių keturiomis kalbomis – tikriausias Tarptautinis Vilniaus antimaratonas.  O sugretinęs Juliaus Kelero išvaizdą su jo anketos duomenimis, supratau, kad poezija – ne blogesnis jaunystės ir sveikatos eliksyras už ilgą lėtą risnojimą.

Sekmadienį laukė vakarinis Kauno antipusmaratonis. Apšildamas apibėgau ratuką Vilniuje nuo Vingio parko iki Valakampių ir tuomet jau „Žalgirio“ arenoje demonstravau ištvermę, kovodamas su džiazo Kasandros kerais. Liūdna talentingai moteriai atsidurti nežinomame užkampyje su penkiais palydovais, bet be savo brangiausio Isaach de Bankole ir net be lagamino su garderobu. Teko nusispyrus batelius, visą koncertą nervingai pirštais tampyti paskubomis „Akropolyje“ nusigriebtą palaidinukę.

Pradedu pasiilgti maratono.

2014 m. balandžio 20 d., sekmadienis

Mes visi mylim Lietuvą ir skaniai pavalgyt!


Ką doras patriotas pasakytų apie nelietuviškų pavardžių rašybą asmens dokumentuose? „Man nusispjaut! Lenkiškais žodžiais tegu rūpinasi lenkai, prancūziškais - prancūzai, o aš stengiuosi taisyklingai kalbėti ir rašyti savo kalba. Kai pasipainioja kokia svetima pavardė, man terūpi, kaip ją teisingai įterpti į lietuvišką sakinį. Pase piliečio vardas ir pavardė nesudaro jokio sakinio, taigi ir bėdos nėra.“ Panašiai per visuomeninį radiją atsakė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė Jūratė Palionytė, paklausta, kokia yra jos nuomonė šiuo opiu klausimu.

Iš tiesų smagu justi per Tėvynę ritantis meilės bangas, malonu girdėti, kad visi stosime jos ginti, vos tik prireikus. Tačiau klausydamas karštos naujai iškepto šaulio priesaikos: „Mes pasirengę numirti, kad apsaugoti Lietuvos žemę!“, įsivaizduoju, kaip žaliųjų žmogučių propagandinė ataka ką tik užėmė dar vieną lietuvių kultūros pilį. Kalbą žudo ne užsieniniai žodžiai, o svetimi jų junginiai, mums nebūdingi deriniai ir iškreiptos prasmės. Tikri lietuviai šitaip nekalba.

„Mes visi mylim maistą!“ išgirstu, o ausyse skamba „Люблю повеселиться, особенно - пожрать!“. Lietuviai myli savo artimą, Tėvynę, knygą, lyrą, o apie kiaušinius, bandeles ir popiečio poguliuką sako „mėgstu“. Kitomis kalbomis, pavyzdžiui, rusų, verčiamas „myliu“ žodis vartojamas laisviau, jo reikšmė platesnė.

Nenoriu kaip nors bjauriai įgelti būtent geltonai žaliems „Maxima“ (lotynų kalbos žodis, todėl rašomas su „x“) tinklo konkurentams. Brolių Ortizų pas mus įsteigta prekybos verslovė nusipelnė nuoširdžios pagarbos už atkaklų ir sąžiningą triūsą. Vieni pirmųjų pradėję pratinti tautiečius prie šiuolaikinės savitarnos, jie daug prisidėjo, kuriant lietuviškos mažmenos pažangą.
 
Be to, apklausų duomenys įtikinamai atskleidžia, kad prekybininko tautiškumas pirkėjų įpročių nekeičia, todėl varžytis šiuo rodikliu nėra jokios prasmės. Žmonės perka ten, kur pigiau, maloniau, patogiau. Ir teisingai daro! Pradėjęs sverti prekių ar paslaugų tautybes, greit susipainiotum. Tarkime, kurios šalies ekonomiką labiau paremi, įsigydamas “Volvo”: Švedijos ar Kinijos? 

„Iki“ kadaise buvo tikrai vietinis tinklas. Dabar bendrovę valdo kiti ją nusipirkę užsieniečiai. Abejoju, ar ankstesni savininkai, pavadinę savo kūrinį lietuvišku vardu, būtų pritarę šiandieniniam šūkiui. Ne akcininko pavardė lemia, kiek reklamų kūrėjai moka lietuviškai.

2014 m. balandžio 18 d., penktadienis

Malaizijos lainerio prapulties versija


„All right, goodnight!“ – 
Nukirto lakūnas Hamidas,
Vado Zacharo nebeįleidęs į vidų.

Užsirakinęs kabinoj,
Nutraukė ryšius su tėvyne,
Išlupo saugiklį iš atsarginio siųstuvo,
Smigęs žemyn, apsuko lėktuvą
Ir pasileido pas pingvinus.

Sumanymas klaikiai painus
Ir žiauriai nesveikas,
Bet paaiškinti reikia,
Kad netroško Hamidas
Pasiekt Antarktidos.

Paniekinęs meilę ir savastį,
Nutaręs, kad viskas prarasta,
Apsėstas idiotiškos idėjos,
Pamišo įtikėjęs,
Kad pradangins lėktuvą,
Ir amžinai plevens nei gyvas, nei pražuvęs,
Pranokęs Azijos įstatymus
Lyg Šriodingerio katinas.

Pritrūko žudikui vargšeliui
Vieno tyro lašelio
Atjautos nekaltų aukų,
Be kurios neperžengs ribų
Nė patsai Nilsas Boras,
Žadėjęs genijų chorams
Paskelbt naują kvantinę lygtį,
Tik palaidojęs savo pyktį.

Ne veltui Kuala Lumpuro imamas
Ir Balsių supermamos
Moko sūnus klausyt Dalai Lamos.