2014 m. gegužės 25 d., sekmadienis

We no speak lituano


Šiandien atvažiavęs bėgti sostinės pusmaratonio, pasistačiau automobilį priešais įėjimą į „Respublikos“ redakciją. Nekyla pirštas rašyti „buvusią“, o ir stilizuotas pavadinimas virš durų dar kviečia. Nežinau, ar paskutinįjį numerį ketvirtadienį trinktelėjęs „Tikrų lietuvių laikraščio“ leidėjas apsisprendė visiškai nutraukti jo gyvavimą, ar mėgins suktis pereidamas prie savaitraščio, mėnraščio, gal tinklaraščio. Faktas, kad lietuvybė neištempė privataus penkiadienio laikraščio tiek, kad jis sudurtų galus be viešųjų finansų paramos.

Cenzūra smogė „Respublikai“ ne už nacionalizmą, bet bausmės už neetišką kritiką pasekmės, ko gero, labiausia nuliūdins tautininkus ir panašius prijaučiančiuosius. Jie prarado užsispyrusį ir nevaldomą, tačiau įsipareigojusį lietuvybei ruporą, kurio didžiausia nuodėmė etikai buvo neefektyvumas.

Neslėpsiu, sužinojęs, kad „Respublika“ nutraukia dienraščio leidybą, nesulaukusi 25-ojo gimtadienio, labai nusivyliau. Žodžio laisvę ir konkurenciją laikau pamatinėmis vertybėmis. „Respublika“ spausdino tekstų, su kuriais nesutikau. Tas dienraštis yra žiauriai kritikavęs, mano nuomone – visai nepagrįstai, verslus ir projektus, kuriuose pats dirbau ir dėjęs labai neestetiškų mano atvaizdų. Suprantu intelektualų, šaukusių, kad padoriam žmogui turėtų būti gėda neštis rankoje tą popierių, požiūrį, tačiau jam nepritariu. Man regis, didesnė gėda yra kitos nuomonės baimė.

Solidarizuodamasis su respublikonais, nusprendžiau šiame straipsnelyje tradiciškai nebumbėti apie bėgimo rengėjų klaidas ir net nešlovinti pūslių ant savo pėdų, o grįžti prie lietuvybės. Ambicija išaugti tautinius marškinėlius atsispindėjo gatvių švieslentėse, iš anksto gąsdinusiose vairuotojus sekmadienį vyksiančiu „tarptautiniu pusmaratonio bėgimu“. Tokio užmojo nepalaikė glamūriniai vedėjai, prieš startą nepasveikinę (bent aš nenugirdau) bėgikų jokia užsienio kalba. Užsieniečių niekas neinformavo apie atidedamą startą, neskambėjo jokių angliškų ar lenkiškų nurodymų bei patarimų, kaip orientuotis trasoje. Turbūt niekas to nepasigedo, nes nors pralenkiau būrelį JAV legionierių, išdidžiai nešusių savo valstybinę vėliavą ir sulaukusių šilto žiūrovų palaikymo, apskritai beveik visi dalyviai atrodė vietiniai.

Tai kam tuomet bėgimo šventė iš „Aš bėgu“ pervadinta į „We Run“?

Nike, DNB ir Danskebank yra šaunuoliai, vieni pirmųjų supratę rimtos paramos masinių bėgimų rengėjams prasmę. Tačiau kodėl turėtume gėdytis „DNB pusmaratonio“ arba „Danskebank Vilniaus maratono“? Pernai toks klausimas net nekilo, o šiemet jau pats įsikišau, pastebėjęs rudeninio maratono medalio eskizą su užrašu „Danskebank Vilnius Marathon“, ir paraginau jį atlietuvinti.

Šiandien dekalitrais prakaito pelnytas puikios kokybės medalis skelbia tiesiog „DNB 21 km 2014/05/25”. Pirmiausia, tai neteisinga, nes skirtumas tarp 21 km ir pusmaratonio yra milžiniškas. Maratoną 42 kilometrų distancija rimtai pavadintų nebent koks analfabetas. Tie 195 metrai yra ne šiaip sau, kaip ir 98 m atkarpėlė pusmaratonyje. Antra, tai akivaizdus lietuviško žodžio gėdijimasis. Jei užuot skelbę „Bėgam“, rašome „We Run“, tai  akciją „Darom!”po metų turėtume pervadinti į „Let‘s Do!”  

Juokiausi, kai kažkada jaunalietuvių vadas mėgino įsiūlyti „Rambyno“ vardą vietoj „Akropolio“. Zyzti prieš bet kokius nelietuviškus pavadinimus man neatrodo protinga, kaip ir baimintis kitokių raidžių asmenvardžiuose, tačiau nugirdęs sakant „Pernai vujrane nebėgau, bėgau danskebanke“, pajuntu, kad dar labiau pasigesiu „Respublikos“.

 

2014 m. gegužės 16 d., penktadienis

Pabėgęs nuo dešimties bulių ( III )


Laukinių užvaldytą miestelį saugo žiedu apsupusi policija. Išvažiuojant iš Pamplonos, mūsų vairuotojui teko dukart pūsti į alkotesterį. Fiesta trunka savaitę. Ryt, poryt vėl tas pats...

Svarstau, ką daryčiau kitaip, jei pasiryžčiau antrąsyk čia atvykti.

Gal vertėtų pasistengti bakstelėti laikraščiu jaučiui į tarpuragį? Subėgus į areną, ten dūkstama dar valandą. Šėlstančiai miniai rengėjai įleidžia po vieną eiklų jautuką bukai užapvalintais ragais. Visi norintieji rodo tribūnose susispietusiems žiūrovams drąsą ir vikrumą, kepštelėdami gyvuliui per šoną, sugriebdami už rago, pamojuodami nusivilktais marškiniais priešais snukį ar net persiversdami per šeriuotą nugarą. Nuvarytą buliuką keičia vis kitas, vis stambesnis. Vidury arenos išsisukti nesudėtinga, gana žengti porą žingsnių į šoną, kaip šokiuose. Svarbu nesupanikuoti ir atsukus nugaros nesprukti prie ringo krašto, nes ten nespėjęs persiristi per pusantro metro aukščio sienelę, tapsi pagalve įsismaginusiam jaučiui. Mačiau, kaip eilinis įerzintas galvijas pasivijęs užkabino skriaudiką ragu už diržo ir šveitė ant žemės. Turėjo lūžti keletas šonkaulių, nors šiaip šiandien apsieita be kraujo.

Gal derėtų, drauge su visais sugiedojus šventąjį Ferminą šlovinantį himną, kantriai stypsoti prie aptvaro, kol iš jo išspruks pabaidyta banda? Ten didžiausias pavojus kyla ne pakliūti jaučiams ant ragų, o būti sutryptam apsvaigusios bėgikų minios. Nors, jei lėkčiau pakankamai greitai... Vis tiek tektų praleisti bulius priekin, bet gal pavyktų atskuosti į areną pernelyg nuo jų neatsilikus?

Ūmiai persmelkia gėla: važiuoju pabėgęs nuo dešimties bulių. Skubu atgal į savo patogų gyvenimą, vos pauostęs El Encierro dramos. Nenukovęs, neaplenkęs, nepažeminęs galvijo kūne įkalinto gaivalo, bet ir nepažinęs jo, nepagerbęs. Pajuntu tikrą troškimą vėl atsidurti Pamplonos arenoje, stabtelėti priešais atgintą jautį ir pažvelgti jam į akis. Net užkietėjusiam narcizui maga įžiūrėti jose ką nors daugiau, nei savo atvaizdą.

Štai tuomet būtų, ką papasakoti.

2014 m. gegužės 10 d., šeštadienis

Pabėgęs nuo dešimties bulių ( II )





















San Fermino fiestą, kasmet šėlstančią beviltiškai nuo Europos centro nutolusiame užkampyje, išgarsino Ernestas Hemingvėjus. Jo romano „The Sun Also Rises“ pavadinimą ispanai (kaip ir britai, vokiečiai ir lietuviai) apdairiai išsivertė „Fiesta“, pabrėždami būtent Pamplonoje knygos veikėjų patirtus sukrėtimus. Pats rašytojas lankėsi čia keletą kartų, todėl, nors niekad nemėgino skuosti su buliais, tebėra šlovinamas ant kiekvieno kampo.

Šeštą ryto atvažiuojame prie paminklo Hemingvėjui, nusiteikę kuo rimčiausiai. Nepataisomai sudirbtus drabužius dar vakar iškeitėme į švarutėlę festivalio aprangą: balti marškiniai ir kelnės, raudoni pionieriški kaklaraiščiai ir juostos per strėnas. Areną apgulusi minia tyko, kad atsivėrus vartams užsiimtų vietas viduje. Čia – finišas. 

Mes traukiame į „startą“ prie galvijų aptvaro, įrengto automobilių stovėjimo aikštelėje už istorinės senamiesčio sienos. Darbininkai lentų tvoromis užkalinėja sankryžas, kad nei keturkojai, nei dvikojai galvijai neišklystų iš tikro kelio.

Pakeliui prikimba televizijos žurnalistė. „Ar tikrai žadate bėgti?“, - klausia. „O ar suvokiate, kad tai pavojinga?“ – nenori patikėti. Kitas vaikinas prašo užpildyti anketą savo magistro darbui. Tie patys klausimai: iš kur, ko, kelintą kartą, keliese, kas patarė... Įdomiau skamba pasiteiravimas „Ar žinote, kad galite žūti?“ ir pasmalsavimas „Ar miegojote praėjusią naktį?“

Numigti spėjo tikrai ne visi nuotykių užsimanę bėgikai. Siaura į kalvą kylanti gatvelė pamažu prisipildo įvairiausio amžiaus ir sudėjimo vyrų. Moterys įspūdžių trokšta ne menkiau, todėl stebės gaudynes iš balkonų ir kitų saugių vietelių. Riba tarp dalyvių ir žiūrovų beveik neregima: jei nervai neišlaikys, kiekvienas gali išsprukti lauk pro tvoros plyšį ar įsmukti pro duris į kokią knaipę. Nėra jokių dalyvio mokesčių, jokių instruktažų, nereikia pasirašyti, kad žinai taisykles ir esi sveikas. Niekas netikrina, ar tu tinkamai apsiavęs, ar pilnametis, ar blaivas, ar nedurnas. Tikra sveiko proto fiesta išprotėjusiame pasaulyje!
  
Jaučiai kur kas greitesni už žmones. Tai suvokdami, pradedame judėti iš anksto, kelios minutės prieš iššaunant signalinę raketą. Lygiai aštuntą nuaidėjus šūviui, atmosfera tampa absoliučiai siurreali. Kažkur už nugaros jau risnoja dešimt po pusę tonos sveriančių bulių nė kiek nenudildintais ragais. Lyg laivas, skrodžiantis upės vandenį, jie skiriasi kelią per iš siaubo klykiančią minią. Sumetu, kad raguotiesiems mane pasivyti prireiks bent pusantros minutės. Išbėgu į tiesiąją, vedančią arenos link. Nusižiūrėjęs laisvą nišą, prisispaudžiu nugara prie užrakintų suvenyrais prekiaujančios krautuvėlės durų.

Laukti tenka neilgai. Pulkelis šėmų gyvulių melancholiškai prarisnoja, susispaudę šonas prie šono. Paskui juos iš paskutiniųjų lekia žviegiantis laukinių būrys. Labiausiai paisantieji šventės ritualų taikosi sušerti gyvuliams susuktais į vamzdelius laikraščiais. Prisiminęs, kad arenos vartai bus užtrenkti, nutaikius pirmą ilgesnį tarpą paskui bulius bėgančioje minioje, šoku iš paskos. Trys ar keturi šimtai metrų prašvilpia akimirksniu. Srautas ties vartais plakasi susiaurėjęs lyg butelio kakliuke. Sausakimšas amfiteatras staugia visais balsais. Atsidūrus smėlėto ploto vidury, adrenaliną pakeičia pro ausis trykštantys endorfinai. Pavyko!

Aplink džiūgaudami straksi dar pora šimtų sveiką kailį išnešusių dalyvių. Staiga visi metasi šalis, pirmieji prišokę prie ringo kraštų, verčiasi per bortus. Buliai! Pasirodo, du galvijai liko atsiskyrę nuo viso pulko. Tvarkdariai juos, tik dabar pasiekusius areną, suvaro į kitoje pusėje įtaisytą gardą. „El Encierro!” – “Suginta!” - skelbia garsiakalbiai. 

2014 m. gegužės 3 d., šeštadienis

Pabėgęs nuo dešimties bulių ( I )


Svajonių bėgimas nebūtinai turi ištikti Niujorke, Bostone, Paryžiuje ar Šiaurės Ašigalyje. Tai net neprivalo būti maratonas. Ar šautų į galvą, kad šitiek įspūdžių pelnysiu, bėgdamas 825 metrus? Kartais nėra svarbiausia, kiek ir kur. Sėkmę lemia tai, nuo ko, paskui ką ir su kuo bėgi.

Apie galimybę pabėgėti nuo bulių Pamplonoje, aišku, buvau girdėjęs ne sykį. Kiekvieną vasarą TV žinios parodo tą patį įkvepiantį vaizdelį: siauroje gatvelėje įsiutęs jautis ragais taršo ant grindinio partrenktą vargšą, o keli nelaimėlio sėbrai mėgina už uodegos nutempti gyvulį nuo kraujais plūstančio draugelio.

Tokios beprotybės nesuplanuotum. Pernai darbo reikalais atvykęs į Madridą, vieną popietę su gera kompanija staiga sušokau į automobilį, lekiantį Navaros krašto link. Juk ten kaip tik San Fermino fiestos įkarštis!

Baltų vėjo malūnų legionai liepos kaitroje grėsmingai švytuoja trišakių mentėmis. Šuh – šuh, šuh - šuh…  Nuožmūs ritmingi mostai varo siaubą. Šuh  – šuh… Nusisiurbę riebalus viduramžių milžinai. Liauni stiebai, aptakios linijos, aštrūs sparnų kirčiai. Šuh - šuh… Leisdamiesi nuo kalvų, sunkia elektrą iš vos juntamo vasaros kaitros dvelksmo. Nematoma energija, nematomi pinigai. Viens, viens… Viskas šaltai apskaičiuota. Viskas tikra. Viskas veikia.

Amen šauniajam riteriui iš La Mančos. Jokių žygdarbių, jokių šešėlių, jokios poezijos. Jokios rizikos. Koks nors apsukruolis pamatavo vėjo stiprumą ir prastūmė bankui verslo planą. Ima paskolą, parduoda vėją liaudžiai. Gražus uždarbis. Minus keli stori vokai vietiniams paminklams. Šuh – šuh, šuh – šuh… Mechaniniai monstrai atsainiai pumpuoja solidžią pensiją su penkiais procentais palūkanų...

Vidurvasario saulė negailestingai plieskia net pavakary. Pasiekę Pamplonos miestą, smalsiai žvalgomės į būrelius baltai vilkinčių žmonių, traukiančių centro link. Visi pasirišę raudonas kaklaskares, vyrai susijuosę kraujo spalvos juostomis. Vakare – la corrida, kai dvikojai žudo galvijus, rytą – el encierro, kur jaučiams suteikiama proga pribaigti ką nors iš savo skriaudėjų giminės. Nuo tada, kai festivalio rengėjai pradėjo rinkti statistiką, rezultatas yra maždaug toks: 5000 : 15. Buliai pralaimi.

Palikę mašiną požeminėje aikštelėje, išsiropščiame į šurmuliuojančią aikštę prie arenos. Nepasirūpinusius uniformomis mus varsto baltai raudonos minios žvilgsniai. Nesiderėdami perkame bilietus iš oraus vietinio. Aidi pučiamųjų orkestro melodija. Areną apgulusių pramogautojų korida nedomina, jie suplūdo papuotauti. Visi nusitvėrę indus su gėrimais, daugelis – stiklo taures. Klegančioje jūroje vyrauja vidutinio amžiaus publika, tik kur ne kur kikena grupelės jaunuolių. Kompanijos ir porelės aptūpę suolelius, nugulę žalios vejos lopinėlius. Dvelkteli kepamos mėsos kvapas. Pro šalį pralinguoja traukinuku susikibusi lėbautojų vora. Ar rytoj bėgant teks su jais stumdytis? Ko gero.

Vildamasis suspėti tinkamai persirengti, suku į senamiesčio gatvelę. Abipus ūžia sausakimši barai. Pastebėjęs plyšį, elegantiškai stumdausi alkūnėmis, kad įsmukčiau vidun. Prasibrovęs prie padavėjo užsisakau stiklą brendžio ir iškart susiverčiu visą dozę. Marškiniai po gelsvo lino kostiumu limpa prie kūno. Kampinėje parduotuvėlėje guvi moteriškė pamoja siūlydama raudoną skepetą. Čia pat sukabinta eilė drobinių kelnių, baltų trumparankovių, papuoštų jaučių galvomis ir ispaniškais užrašais. Kelnės aiškiai per trumpos, kiti rūbai – visiškas šlamštas. Liūdnai papurtau galvą ir grįžtu į areną ieškoti paliktų kompanionų.

Įsmukęs po amfiteatro tribūnomis, stabteliu pasidžiaugti šešėlio vėsa. Prisėdęs ant laiptų įsiklausau. Už sienos, arenos viduje šurmuliuoja vienas tūkstantgalvis slibinas. Paskirus riksmus užgožia darnūs milžiniško choro aiktelėjimai ir atodūsiai. Ne, linksmybės pabaisos pilve visai nevilioja, bet sukorus tokį kelią, smalsu ten įlįsti. Žvėris stūgteli, prityla, vėl sustaugia. Suošia aplodismentai, triūbos užplėšia maršą.

Iškišus galvą pro tarpą tribūnose, į akis plyksteli saulė. Prisidengęs delnu, įžiūriu apačioje negyvą bulių tempiančius arklius. Draugų vietos žemai, bet prie jų prasibrauti nebus paprasta. Laiptai nusėsti be jokių tarpų. Pabandęs kišti pėdą tarp žiūrovų, suklumpu. Priklaupęs ant suolo krašto, išgirstu tekštelint pliūpsnį skysčio, nugarą perlieja šaltis. Kažkas iš viršaus apliejo gėrimu! Atsisukęs sparčiau, nei spėju nutaisyti įniršio grimasą, išvystu dešimtis kvatojančių veidų. Čia toks žaidimas! Ūsuotas ponas šliukšteli alaus iš savo plastikinio bokalo, taikydamas mano kaimynui. Tas, jau kiaurai permirkęs, ginasi drumzliną skystį švirkščiojančia šaudykle.

Aplink prisigrūdę panašiais šautuvais apsiginklavusių, plastiko lietpalčiais apsigaubusių senjorų, kuriems nė motais, kas vyksta apačioje. Šortų kišenėje čiupinėdamas piniginę, sulaukiu draugiško niukso į pašonę ką tik pakrikštytam nesusipratėliui. Šypsodamasis vyrukas tiesia skardinę alaus. Nepatikliai sugriebęs pavartau ją delne. Rimtai, tikras alus, neatkimštoje skardinėje. Tas pats sponsorius iš ledinio termoso traukia ir dalija jas visiems, nelaukdamas jokio atlygio.
     
Svarstau, ar derėtų prisėsti prie vaišinančios kompanijos. Neatrodo, kad jie to tikisi. Greta šoka keliolika studentų vienodomis kepuraitėmis. Kiek čia žmonių? Penkiolika, dvidešimt tūkstančių? Išsitraukęs telefoną, aptinku praleidęs keturis draugo skambučius. Sutapšnoju numerį. Partneris atsiliepia, bet per triukšmą nepajėgiu susigaudyti, ką jis aiškina.

Tuštindamas dovanotąją skardinę, apsiprantu su arenos tvarka. Drąsiai žengiu per kūnus, ieškodamas vietos pėdoms, berdamas atsiprašymus, dangstydamasis nuo besilaistančių alumi ir vynu žiūrovų. Pakeliui esu priverčiamas paragauti storo sumuštinio su kumpiu, susiberti į burną saują bulvių traškučių, gurkštelėti sangrijos. Arenoje matadoras patiesia antrą bulių, o aš vis dar leidžiuosi į Pamplonos pragarus.

Atkakliai dairydamasis pagaliau aptinku savo bendrakeleivius. Bičiuliai, mojuodami riebiomis vištos kulšelėmis, siūbuoja penktoje eilėje nuo aptvaro su buliais ir matadorais. Uoliai pralaisvinę vietelę baloje ant suolo, angliška greitakalbe pristato mane šalia siaučiančioms ispanėms, prisiekinėdami, kad rytoj bėgsiu su buliais.

Arenoje stambus jautis bado žviegiančiam žirgui šoną, o raitelis bergždžiai stengiasi ietimi nustumti įsiutusį galviją. Galop pikadorams pavyksta nubaidyti bulių nuo kruvino šarvais neapsaugoto, užtat akidangčiais aprūpinto bėrio. Pasibjaurėjusi publika paniekinamai mykia.

Virš galvų į tarpą tarp sėdimų eilių ir smėlėto skritulio, kuriame tęsiasi mirtinos realybės spektaklis, skrieja tušti stikliniai vyno buteliai, popieriaus ir aliuminio folijos gniutulai, plastikiniai maišeliai su atliekomis. Nenuostabu, kad pirmose dviejose eilėse įsitaisę drąsuoliai dėvi šventiškai papuoštus, bet tikrus šalmus.

Tribūnose siautėja apsvaigusi fiesta. Liejasi skystesnis ir stipresnis alkoholis, smilksta kanapių suktinės. Nematyti jokių tvarkdarių. Apačioje vyrai, meniškai taškydamiesi krauju, skerdžia jaučius, o viršuje sulaukėjusi minia meiliai laistosi gėrimais ir drabstosi maistu. Savaitę Pamplonoje negalioja nei Europos Sąjungos saugumo standartai, nei civilizuoto elgesio normos.