2014 m. liepos 28 d., pirmadienis

Šimtmečio vasara


Pastarąjį mėnesį jaučiuosi lyg pakilęs iš nemirtinos, bet bjauriai įsisenėjusios ligos patalo. Švilpauju, atgavęs kvapą ir prisiminęs skonį. Drąsiai lankau draugus ir pažįstamus, nevengiu svečių ir mielai susitinku pasikalbėti ne apie darbą su rimtais žmonėmis. Tolygiai ir saikingai lašinamas entuziazmas saugo giedrą nuotaiką, bet neužmeta ant euforijos debesų ir negąsdina artimųjų artėjančiu manijos priepuoliu. Kol kas dar niekas nepasiteiravo, ar tik nebūsiu pakeitęs dilerio ir nemėgino pakišti patikimo psichiatro numerio. 

Pagaliau pasirodė knyga, kurią galiu ramiai dovanoti bet kam.

Kažkada buvau gerokai narsesnis. Persekiodavau nekaltus žmones su krūvele V.Pelevino raštų, mėgindavau apgaule įbrukti ką nors iš J.M.Coetzee‘ės, užsimiršęs padovanodavau po dvi G. Greeno „Galybes ir garbes“ ar bent jau tempdavau M.Haigą su M.Haddonu, manydamas, kad šie gėriai universalesni už Senekos išmintį, budizmo filosofiją, sveikos gyvensenos patarimus ar verslo ryklių sėkmės istorijas.

Išblaivėjau ne staiga, bet užtikrintai. Ėmiau pastebėti, kad dažna auka muistosi, mykdama: „Oi, ačiū - būtinai perskaitysiu, kai tik užauginsiu anūkus...“ Vieną kitą kartą sulaukiau pastabos: „Fantastika! Žinai, reiks pasukti galvą, kur tas knygas susikrauti...“ Vaikai nė nesistengdavo slėpti nusivylimo: „Mama, čia dėdė ne saldainiukų, knygutę atnešė...“

Grįžęs prie rožių, vyno ir šokolado, nesijaučiau savimi. Lyg vasaros ryto migla išsisklaidė iliuzija, kad esu perkandęs bent artimiausių bendraminčių skaitymo įpročius, nes gi jie turėtų būti iš esmės tapatūs maniškiams. Individualios literatūrinės preferencijos sklando pernelyg intymioje ir dinamiškoje sferoje, kad numuštum bent vieną iš joje švytuojančių taikinių.

Giliai širdyje kirbėjo viltis, kad dar anksti galutinai nusivilti žmonija, tereikia rasti visiems tinkamą knygą. Tik kokia ji turėtų būti?

Lengviau apibūdinti, kokios knygos dovanoms visiškai netinka. Pirmiausia tos, kurių pavadinimai pernelyg niūrūs: „Mirusių tėvų klubas“, „Mirtininkės dienoraštis“, „Ivano Iljičiaus mirtis“ ar „Paliktos merginos veiksmų planas“. Tik neišsiugdęs saloninių manierų laukinis drįstų dovanoti klasiką, nes juk visi mintinai išmokome “Puikų naują pasaulį“, „Aną Kareniną“ ir „Budenbrokus“ dar mokykloje. Poezija, suprantama, įdomi tik trenktiems subjektams, nemandagu įtarti kitus savo iškrypimais. Su moderniąja beletristika nė kiek ne lengviau: ištraukęs Gonkūrų premiją už debiutą nuskynusį L. Binnet, rizikuoji pasirodyti per siauras, kokį nors R.Masoną – per lėkštas, o J.Barnesą, P.Rothą, U.Eco ar M.Houellebecqą - pasikėlęs. Gali pavykti prasmukti su K.Vonnegutu, G.Marquezu ar net J.Borgesu, bet ir tokia tikimybė minimali.

Šią pamatinę krizę tegalėjo išspręsti vokiečiai. Nors nei Floriano Illieso (g.1971) vardas, nei pavardė germaniškumu netrenkia, vyrukas priderino metodišką požiūrį prie plunksnagraužio kūrybos ambicijų ir iškepė „1913. Šimtmečio vasarą“.

Ją perskaitęs, susimąsčiau, ar ne tokia knyga yra tobulas šiuolaikinės literatūros pavyzdys. Šis kūrinys nėra išgalvota istorija, bet ir ne mokslinis veikalas ar ideologizuota propaganda. Jį realu įveikti vienu prisėdimu, bet visai normalu skaitinėti po puslapį nuo vidurio arba rankiotis citatas kiekvienai dienai. Jei paėmusįjį į rankas kietą viršelį labiau traukia dailė, jis ieškos trumpų žinučių apie „Monos Lizos“ vagystės iš Luvro peripetijas, Duchampo dvejones ar Picasso jodinėjimą su Matisse‘u. Psichologijos mėgėjai džiaugsis ypatinga Froido grybavimo technika, mėtant skrybėlę, ir jo dvikova su Jungu psichoanalitikų draugijos kongrese. Muzikos gerbėjai sužinos pikantiškų smulkmenų apie Stravinskį, Diagilevą, Mahlerio našlę Almą ir net Louisą Armstrongą, iškeitusį pistoleto gaiduką į trimito klavišus. Politikos žinovai stebės Vienos ir Berlyno imperatoriškąsias peripetijas karo išvakarėse, klausys Lenino patarimų Gorkiui ir išvys, kaip vienintelį kartą istorijoje Stalinas nukelia skrybėlę Hitleriui, arba atvirkščiai.  Tais metais Kafka rašė „Metamorfozę“, Musilis pradėjo „Žmogų be savybių“, o Tomas Manas – „Užburtą kalną“.

Žurnalą „Žmonės“ asmenybių spalvingumu pranokstanti galerija anaiptol nenuslysta tikrosios anų laikų aukštuomenės aistrų paviršiumi. Taikliais pjūviais autorius išpreparavo 1913-ųjų epizodus ir suklijavo juos taip, kad išeitų nenuobodus kalendorius. Jį sklaidant atgyja Europa, kurioje išsiuntęs ranka rašytą laišką iš Prahos į Berlyną, kitą dieną įprastai sulaukdavai paštininko su atsakymu. Nekyla abejonių, kad K.Sprindžiūnaitės išverstas tekstas yra ne tiek istorijos, kiek literatūros pergalė.

Knygoje minima Nida, kurioje nuogas žvejų žmonas anuomet tapė Maxas Pechsteinas ir Karlas Schmidtas-Rottluffas. Tomas Manas, dar neatradęs Kuršių nerijos, tais metais laukė tikrosios „Mirties Venecijoje“ sėkmės, nenutuokdamas, kad po šešiasdešimties metų jos vertimas džiugins Lietuvos skaitytojus negirdėtais žodžiais „vientulis“, „uruliai“, „pasišatrinęs“, „laikšties“ ir „badaras“. Šiaip ar taip, pirmąsyk lietuviška „1913. Šimtmečio vasara“ viešai pasirodė būtent garbiojo vokiečio namelyje, prezidentui V.Adamkui pasveikinus šių metų Tomo Mano festivalio dalyvius ir svečius.  

Štai tokią knygą smagu dovanoti ir malonu gauti. Nesupainiokit su A.Solženicyno „1914-ųjų rugpjūčiu“ ir G.Orwello „1984“. 

2014 m. liepos 13 d., sekmadienis

Tekstas ir vaizdas


Akivaizdu, kad kiekvienas save laikantis šeimos galva lietuvis per šią vasarą turėtų atlikti tris žygius: išleisti žmoną į Didįjį išpardavimą, nuvežti šeimą pailsėti Ventspilyje ir savo rankomis sudėti iš Ikėjos parsitemptą šedevrą.

Pradėjau stačiai nuo trečiojo. Gerą valandą papūškavęs kaitroje, įveikiau užduotį ir, pristatęs vertinimo komisijai suskleidžiamą sofą-lovą, pelniau įskaitą. Procesas nepasirodė kuo nors ypatingas. Nustebino kitkas: ant prasto popieriaus atspausdintuose nurodymuose, kaip teisingai sumontuoti taikomojo meno kūrinį, neradau nė vieno žodžio, vien tik paveiksliukus.

Ikėja – baldai beraščiams! Prisėdę ant ikėjinės sofutės, jūs nepatirsite kognityvinio disonanso, todėl visiškai neverta aiškintis, kas jis toks! „P“ karta – tai ne pepsi, o paveiksliukų karta.

Piešinukas aiškiau perteikia instrukciją? Be abejo. Jei koks perdėm intelektualus baldų gamintojas mestųsi į kitą kraštutinumą ir nuspręstų apsieiti visai be grafikos, susukant taburetę tektų perskaityti apsakymą, o įsigijus drabužių spintą, įveikti romaną. Tačiau klystate, manydami, kad vaizdiniuose patarimuose neliko spragų. Tik suveržęs visą lovos rėmą, aptikau, kad  į vieną maišelį suberti varžtai iš tikro yra trejopi. Kiekviena rūšis dėl subtilių priežasčių tinka vien savo skylei, nors telpa į bet kurią. Kur parašyta?

Paveiksliukai kalba visomis kalbomis. Sako, makdonaldsai yra parengę piešinukų rinkinius savo personalui, todėl jums nebūtina išmokti prancūziškai, kad įsidarbintumėte Paryžiaus centre. Ekranai ir truputis intuicijos apskritai padeda išsiversti bendraujant be žodžių.

Styvas Džobsas pasiusdavo, verčiamas spoksoti į pauerpointines prezentacijas. Mūsų redakcijoje taip pat esama jo pasekėjų, įsitikinusių, kad skaidrės tinka tik siekiant paslėpti pristatomo plano trūkumus. Vaizdai slysta paviršium, tekstai sminga gelmėn.

Ką tik išreklamuoto „Rigas laiks“ pavasario numeryje yra interviu su Fran Leibovic. „XX a. Amerikoje kurį laiką truko priešprieša: Los Andželą valdė paveikslėliai, Niujorką – žodžiai. Dabar jau nė vienas sveiko proto žmogus neabejoja, kad nugalėjo Los Andželas“, konstatuoja protinguolė.

Ar tikrai? Neužuodžiat eilinio žydų ir masonų sąmokslo? Niujorkietiška Pasaulio vyriausybė bus nusprendusi suformuoti dvi naujas klases: dėbsotojų ir skaitytojų. Finansus valdantys galingieji užpila eterį holivudinių vaizdų jūra, leisdami kiekvienam beraščiui joje maudytis, įpirkus patogų ekranėlį. Dėbsotojų skaitymo geba ilgainiui galutinai atrofuosis, iš smegenų išsitrins ypatingas minties perdirbimo metodas. Tokie individai ir jų palikuonys galės į valias fotografuotis asmenukėms su antikvarinėmis knygomis rankose, džiaugdamiesi vis stipresne priklausomybe nuo demokratinių institucijų. Tuo tarpu patys pateptieji toliau skaitys, rašys ir atbukusios pilietinės visuomenės malonių neprašys.

Apsisprendžiau. Viešą laišką tuo ir baigiu, šią vasarą dar liko perskaityti knygą ir pasiruošti maratonui.

2014 m. liepos 7 d., pirmadienis

Rygos laikas


Pastarąjį pusmetį Rygos laiku gyvenau daugiau, nei būčiau svajojęs. Dėl tragedijos Zolitudėje. Pats miestas yra įdomus ir atviras, pažįstamas iš anksčiau, kai prieš gerą dešimtmetį „Maxima“ žengė pas kaimynus pirmuosius žingsnius, kai Rygos maratonas dar nesivadino „Nordea“, nes lietuviškas prekybos tinklas buvo pagrindinis to bėgimo rėmėjas.

Šįkart ne tik atnaujinau pažintį su Latvijos sostine, bet ir užmezgiau asmeninių ryšių (rašyti „susidraugavau“ gal būtų per greita, „susipažinau“ – per silpna) su keletu žmonių, kuriančių jos dvasią.

Štai nepriklausomas žurnalistas Lato Lapsa nešvaisto laiko. Plaukiodamas baseine, jis povandeniniu ausinuku klausosi ispanų kalbos pamokų. Nenuostabu, kad šitiek suspėja! Ką tik grįžo iš Pitkeirno (Pitcairn). Sala Ramiajame vandenyne – viena atokiausių Žemės vietų, neturinti nusileidimo tako lėktuvams, o atplaukti į ją laivu iš artimiausio uosto trunka dvi paras. Lato nuvyko ten iš smalsumo, nes rašo ne tik bestselerius, taršančius Latvijos negeroves, bet ir itin populiarias kelionių knygas. Įspūdžiai apie Indiją ir Pakistaną netrukus turėtų pasirodyti rusiškai. Taigi paspaudžiau jam dešinę, kurią neseniai purtė Pitkeirno pedofilų klano lyderis, bjauriais nusikaltimais engęs savo piliečius ir, žinoma, išgarsinęs autonominę teritoriją visame pasaulyje. „Turėjau apsistoti Pitkeirno mero namuose, paduoti tam žmogui ranką nebuvo malonu“, - pasakoja Lato. Tikiuosi, man tiesdamas ranką latvis jaučiasi geriau.

„Ryga – puiki vieta mąstyti!” – sako Arnis Ritups, filosofas, leidžiantis žurnalą „Rigas laiks“. Latviškai jis išeina kas mėnesį, rusiškai nuo 2011-ųjų – triskart per metus. Užkliuvęs už vieno numerio, susiradau ir perskaičiau visus ankstesniuosius, taip patiko leidinio turinys ir stilius. Jokių karštų temų, vien amžinos aktualijos, diskutuojamos su menininkais, filosofais, ekonomistais ir šiaip mąstančiais žmonėmis. Pašnekovai – amerikiečiai, britai, žydai, rusai, latviai (lietuviams atstovavo Jonas Mekas), jų vardai nebūtinai žinomi plačiajai publikai, bet ypač vertinami žinovų. Kalbina kuris nors leidėjas – Arnis arba Uldis Tirons, abu griežtai atsisakantys vadintis žurnalistais. Pokalbiai laisvi, ilgi, gyvi. Kalbintojai leidžia dialogams nukrypti į lankas, tekstuose lieka nenorminiai posakiai, pažodiniai perklausimai, nesusikalbėjimai. Skaitant susidaro ypatingas įspūdis, kyla įkvėpimas pačiam svarstyti ir gilintis, lieka peno vidiniams monologams. Arnis sako, kad renkasi brandžius pašnekovus, geriausia, sulaukusius šešiasdešimties ir tvirtai laikosi taisyklės apskritai neimti interviu, jei žmogus negali jam skirti bent devyniasdešimties minučių.

Teko girdėti vadinant „Rigas laiks“ pernelyg protingu žurnalu. Turbūt ne visi prenumeratoriai jį perskaito nuo pradžios iki galo, nes kiekvienas inteligentiškas ar siekiantis tokiu pasirodyti rygietis tiek biure, tiek svetainėje būtinai laiko ant stalo naujausią numerį. Skaitydami šį kultūros skleidėją, galimybę neakivaizdžiai suartėti įgyja vietiniai valstybininkai ir radikalai, dailininkai ir meno kolekcininkai, intelektualai ir politikai, režisieriai ir prodiuseriai, mokslininkai ir mecenatai. Leidinys negauna absoliučiai jokios viešųjų finansų paspirties, bet puikiai išsilaiko iš brangios reklamos ir rėmėjų aukų. Žurnalo vadyba kelia pagarbą, ypač suvokiant, kad dažni pokalbiai vyksta užjūriuose, o kai kurie straipsniai perspausdinami iš „The New Yorker“ ar panašių šaltinių, taigi vien teisė juos išsiversti kainuoja po porą tūkstančių dolerių.

Tie vyrukai nežada sustoti. Rusiško „Rigas laiks“ leidinio apyvarta auga, jis jau pardavinėjamas ir Lietuvoje. Arnis rimtai užsimojo trinktelėti anglišką popierinio „Rigas laiks“ versiją (tuo pačiu pavadinimu!) ir pristatyti ją „minties festivalių“ turu po Londoną, Paryžių, Amsterdamą, Maskvą, Rygą ir... Vilnių. Jeigu pavyks, čia bus norinčiųjų prisijungti. Štai dr. Nerijus Šepetys „Kultūros savaitėje“ per visuomeninį radiją praėjusį šeštadienį perskaitė įdomų komentarą, užbaigtą mintimi, kad visi laimėtume, jei Lietuvoje gausėtų ne tiek vieningai traukiančiųjų „Tautišką giesmę“, kiek blaiviai, tegu ir skirtingai, mąstančiųjų.

Gal jau laikas?