2014 m. rugpjūčio 27 d., trečiadienis

Vienišų vilkų ruja


Gyvename vis ilgiau ir geriau. Prieš porą šimtų metų retas vyras ištempdavo iki šešiasdešimties, o tiek atkentėjęs vargiai drįsdavo kurti kokius nors ateities planus. Panašaus amžiaus močiutės apskritai tupėdavo užpečkiuose be balso teisių. Šiandien anų personažų bendraamžiai, pasikeitę sąnarius, lęšiukus, dantis ir vožtuvus, džiaugiasi antrąja jaunyste, žaisdami tenisą, buriuodami ir kopdami į kalnus.

Galime leisti sau būti vieniši. Skyrybos nebereiškia skurdo ir bado. Nebebūtina apsikrauti vaikais, kad užsiaugintum darbo jėgos, o senatvėje reikalautum išlaikymo. Nebereikia valgyti vakarienės iš vieno puodo, paprasta laikytis unikalios dietos.  

Asmeniniai kompiuteriai, telefonai, paskyros ir sąskaitos tapo savaime suprantama kasdienybe. Panorus pasiklausyti savo muzikos, paskaitytu savo tekstų, pasižiūrėti savo kanalą, nebereikia užsisklęsti palėpėje, gana užsimesti ausines. Visi supras.

Tampame nieko bendra tarpusavyje nebeturinčių žmonių visuma, pastebi Alphonso Lingis. Lindime inkiluose arba aptvaruose, kol prabunda artumo alkis. Tuomet išsprunkame iš asmeninių kiautų pasitrinti intymiomis vietomis su priešingos (vis dažniau ir tos pačios) lyties individu. Kartais, prasimušus bendruomeniškumo rudimentams, su saujele bendraminčių apsirenkame šiukšles, pašūkaujame aikštėje arba pasimeldžiame. Ir vėl atgal.

Nenuostabu, kad dabar šitaip madinga bėgioti. Vienišų vilkų stilius. Vilką kojos peni. Konradas Z. Lorencas rašė, kad uždaryti ankštuose zoologijos sodų narvuose pilkiai kenčia smarkiau už tingius liūtus, nes yra pratę kasdien toli nubėgti. Visa, kas dar vadinasi ultra, iš tikro nebėra joks užribis. Perbėgti Ameriką, perplaukti dešimt ežerų, apibėgti jūrą, kas savaitgalį nurisnoti po maratoną, kas mėnesį finišuoti „Ironmane“ postmoderniam piliečiui darosi įprasta.

Žinoma, svarbiausia apie savo veiklą pranešti. Tikėjimas, kad tavo elgsena (visa ko vartojimo būdas) sudomins aplinkinius, tuo pačiu teigia, kad esi už juos pranašesnis ir laiduoja pasitenkinimą savimi. Parbėgai iš parko, apsipylei vandeniu, nusipirkai dviratį, radai grybą, paglostei kačiuką – tuoj pat pranešk, nebūtinai visiems, svarbiausia – savo socialinio plyšio gyventojams. „Korio visuomenė“, - pavadino Arūnas Sverdiolas.

Tie, kas nepritampa prie srovės – autsaideriai. Šį vaidmenį visada atlieka mažumos, tik dabar gėjus pakeitė rūkaliai. Iš aukšto žvelgti į „kitokius“ nebemandagu, o atvirai demonstruoti panieką nikotino vergams – geras tonas. Prieš penkiasdešimt metų buvo atvirkščiai.

Jungiančių pavienius individus bendrybių vis mažėja. Sava tautybė – joks pranašumas, nes visos tautos lygios visose žemėse. Padorus žmogus šiais laikais tautiškumą pabrėžia nebent juokais, pastebi vienas poetas. Žydiški anekdotai. Tautybė nebetapatinama su pilietybe, todėl darosi išvis nebereikalingu, formaliai niekur neapibrėžtu, o ir šiaip sunkiai apibūdinamu atributu. Net paso spalva tampa vis mažiau svarbi. Didesnę reikšmę turi tai, kur esi deklaravęs savo būtį, nes šitai aktualu mokesčių rinkėjams. Su anais nepajuokausi.

Įvairūs lyderiai bando agituoti, kad pilietiškumas veža. Galvoti toliau savo nosies išties pažangu, bet vos tik pabandęs, rizikuoji tapti savanaudiškų manipuliacijų auka. Įdomiai skamba: „Būk pilietiškas, neik į referendumą!” Dar aiškėja, kad tikras pilietis turi būti panašus į Pašą Morozovą, nes privalo paskųsti policijai artimą savo, jei tas viršijo greitį. Še nemokamą videofiksatorių!

Filmuoti gatvėse pažeidėjus – pilietiška, o klausytis kitų pokalbių – ne? Lenkų žurnalistai, kavinėje slapta įrašę savo ministrus, garbinami,  lietuvių prokurorai, slapta pasiklausę savo žurnalistų, smerkiami. Amerikiečiai įsirašo visus ir nežada keistis. Techninės galimybės leidžia.

Baltijos kelio metinių proga susimąstome, kaip būtų šiandien. Atsakymas akivaizdus: šiandien rankomis susiima vienos partijos nariai, kad išskleistų ilgiausią vėliavą. Dar gali susikabinti vienos krepšinio komandos sirgaliai, vieno klubo atstovai, vienos bendrovės darbuotojai. Virtualiose grandinėse išsirikiuoja „Facebook‘o“ laikintojai („Like“ ten iš tiesų reiškia visai ką kita, nei „Patinka“).  

Gal išeitis – religija? „Būtent krikščioniškoji dalyvavimo ir asmenų bendrystės samprata gali tapti kelrode žvaigžde šiuolaikinei vienišais vilkais virtusių žmonių visuomenei", - viliasi Naglis Kardelis šiaip jau puikiame straipsnyje. Na na ... Budizmas, beje, siūlo doktriną, neapsiribojančią Homo sapiens rūšimi, o teigiančią bendrystę tarp visų gyvųjų būtybių.

Verčiau jau suvokti realybę ir nesibaiminti būti savimi. Rugsėjo 14-ąją apibėkime porą ratų Vilniaus gatvėmis. Pasijuskime vieninga, sveika, gyvybinga vienišų vilkų ruja.

2014 m. rugpjūčio 19 d., antradienis

Kūno ir kino kultūros savaitė


Pastarąjį Europos lengvosios atletikos čempionatą teks nurašyti į nuostolius. Lietuviai iš Ciuricho neparsivežė nei medalių, nei rekordų. Atsisveikindama su V.Alekna ir A.Skujyte mūsų rinktinė naujų tokio ryškumo žvaigždžių neišsiugdė, o jauni ir ambicingi šalies čempionai Europoje šiemet liko vidutiniokais, netikėtų blyksnių nepadovanojo.

Geriausias rezultatas – moterų maratono komandos ketvirtoji vieta. Jei tai išties būtų buvusi komanda, o ne tarpusavyje vargiai bendraujančių bėgikių (R.Drazdauskaitė, R.Kergytė, Ž.Balčiūnaitė) trejetas, gal merginos ir medalius būtų užsikabinusios. Vis tas „jei“. Živilė, beje, bėgo už Lietuvą garbingai, nors nebūtų nustebinusi po diskvalifikacijos skubėdama ne į Barselonos košmarą primenantį Europos čempionatą, o į kokį maratoną pamėgtoje Japonijoje. Na, po poros metų Amsterdame gal Diana Lobačevskė prisidės prie lietuvaičių sėkmės komandų įskaitoje.

Pastebėję, kad Europoje taipogi stinga didžiausio ryškumo žvaigždžių, organizatoriai  ne tik paprašė dainuoti DJ Bobo, bet ir pakvietė pasimaivyti jamaikietį U.Boltą. Už tai sulaukė atletiką išmanančios publikos švilpimo – negražu šaldyti startui pasiruošusius 800 m pusfinalio bėgikus, kol svečias (tegu ir Pasaulio rekordininkas) giriasi savo būsimu pasirodymu Deimantinėje lygoje. Nors vieną kaimyną, kurio pavardė sudaryta iš šešių priebalsių ir vienos balsės, ryškusis žaibas užvedė: pan Adam Kszczot galiausia tapo nugalėtoju dviejų ratų distancijoje.

Apskritai varžybos netvoskė šveicarišku tikslumu ir solidumu. Sklido gandai, kad atnaujinta stadiono danga nespėjo susigulėti, todėl bėgikai, nenorėdami slidinėti, sriegėsi į padus vinutes. Antrą dieną vakariniai startai vėlavo beveik valandą, nes vėjas išvartė matuoklius, nudraskė reklamas ir vėliavas. Kaune tokie niekai rengėjų neišgąsdintų. Net per populiariausius 100 m finalus tribūnos neatrodė sausakimšos, mat ir bilietų kainos svyravo apie 100 frankų. O frankas, žinia, nors ne euras, bet į litą tai visai nepanašus.

Pranėrus keliais tuneliais (vienas net 17 km ilgio) iš vokiško Ciuricho į itališką Locarno, oras šyla, tempas lėtėja. Ten nelyja, ten – kino festivalis. Režisieriai tyliai kaunasi dėl „Auksinio leopardo“. Žinovai dienomis neršia po sales, mėgėjai – deginasi Lago Maggiore pakrantėse. Ir čia reklamuojasi tie patys šveicarų bankininkai, rimtai užsimoję paremti svarbiausius kūno ir kino kultūros renginius.

Sutemus visi susirenka į Piazza Grande ir pažiūri du filmus vieną po kito. Susirenka 8000 žiūrovų, laisvų vietų nėr, vaizdas ir garsas – nepriekaištingos kokybės, žvaigždutės mirksi akimis ne tik milžiniškame lauko ekrane, bet ir rugpjūčio danguje. Tokio žvilgsnio iš aukštybių, kaip Schaffhausene ties Reino kriokliu (žr. nuotrauką), neišvydau, bet atmosfera toje aikštėje patiko. Lietuviškas „Triukšmadarys“ su V.Masalskiu vakarinei programai pasirodė per trumpas ir apskritai festivalyje garsaus triukšmo nesukėlė, tačiau vis tiek malonu, kad dalyvavo konkurse. Pažiūrėsim namie.

Tiek Ciuricho stadione, tiek Locarno senamiestyje malonią nuotaiką kuria geranoriški žmonės, inteligentiški veidai. Net įsivaizduoju, kaip jie nuvargina ilgiau ten užtrukusį Rytų europietį, kad tas sprunka pasivaikščioti J.Basanavičiaus gatve Palangoje arba į Pamploną nuo bulių bėgt.

2014 m. rugpjūčio 10 d., sekmadienis

Palanga – jėga!


Seniai niežėjo nagai brūkštelėti odę Palangai, bet tik šiandien nebesusiturėjau. Rodos dar nė vieną vasarą gamta nebuvo apdovanojusi šitokia gausybe nuostabiai šiltų vakarų, o žiniasklaida – tokiu srautu mylimą kurortą dergiančių nuomonių. „Naivuoli, tai ne nuomonės, o kelialapius prie užsienietiškų jūrų pardavinėjančių kontorų apmokėta propaganda“, - savo verdiktą rėžė kolega Miltiadas ir pridūrė: „Kasmet nuo balandžio pasipila gąsdinimai lietinga vasara, gegužę prisideda įspėjimai dėl plėšikiškų kainų, o liepą iššauna fekalijomis prisotintos jūros koziriai.“

Priimu Palangą tokią, kokia ji yra. Čia atsidūri ne šiaip „arčiau liaudies“, o pasijunti iš tiesų esąs liaudimi. Toks jausmas gąsdina, tačiau argi tikrovės baimė verta pagarbos? Kiekvienas gudrus sprukti tolyn nuo J.Basanavičiaus gatvės, pasislėpti Nidoje ir dejuoti dėl susiskaldžiusios į valdžiažmogius ir nevisžmogius tautos, o štai susilieti su nepagražinta Lietuva reikia ryžto ir kantrybės. Nevengiu viešųjų erdvių, bet šitiek atvirai spoksančiųjų į iš matymo pažįstamą fizionomiją nesu sutikęs jokiame „Akropolyje“. Tiesiog realybės šou su komentarais už nugaros: „Žiūrėk, čia tas plikis iš „Maximos“! Durniau, jis dabar “Eurovaistinei” vadovauja. Ožžžys!..” Savaitėlę pavaikštinėjęs be kaukės, kuriam laikui pasiskiepiji nuo puikybės.

Į Palangą patogu atvažiuoti, čia rasi nusipirkti visų kasdienių smulkmenų, net įkroviklį telefonui. Skųstis, kad nėra, kur pavalgyti, tiesiog nesąžininga. Jeigu švenčiate pirmojo maratono metines ar šiaip Deimantines vestuves, bent trys viešbučiai („Vanagupė“, „Palanga“ ir „Pušų paunksmė“) sudarys sąlygas pasilaistyti šampanu ir išleisti deklaruotus ne valdžiai, o tik pagalvei tūkstančius litų. Šiaip paprastai ir skaniai pasisotinti įmanoma net „basankėje“ („1925”), o netoliese vien grynuosius priimančios ukrainietiškos smuklės barščiai maloniai stebina jau keleri metai. Dažniausiai nenuvilia „Žuvinė“ ir „Vandenis“, „Pelikanas“ ir „Tauras“ ir turbūt dar dešimtys virtuvių skirtingiems skoniams. „Čili“ pristato picą į kambarį. Net Palangos maitinimo įstaigas nusiaubus uraganui ar uždarius kontrolieriams, vos už pusvalandžio nuo čia, Klaipėdoje, laukia „Skandalas“ ir „Momo grill“.

Tyčia nepaminėjau „Ramybės“. Šią jaukią užeigą, kaip dvasingumo oazę banalioje vartotojiškoje dykumoje, ir be mano trigrašio yra besąlygiškai įsimylėję net didžiausi Palangos nekentėjai. Šiemet jų racioną papildė „Kablys“ iš didžiosios „K“ - absoliučiai vertas dėmesio baras su nuosavu beržynėliu ir keičiamomis vaizduojamojo meno ekspozicijomis.

Palangoje smagu sportuoti. Visas Lietuvos pajūris pažymėtas dviračių taku. Kasmet laužau galvą, ar verta temptis savo plentinuką atgal į sostinę. Investavus į hidrokostiumą, Baltija akimirksniu sušyla bent iki 22 laipsnių bet kurią vasaros dieną, kviesdama apsispręsti, ko norėtum: plaukti porą kilometrų ar tik pasitaškyti bangose. Nebuvau nusiyręs prie pat tilto, bet tarp Birutės kalno ir Nemirsetos laivų gelbėjimo stoties vanduo kaskart džiugindavo skaidrumu ir vos juntamu jūržolių dvelksmu.   

Bėgiodamas Palangos parke ne tik mankštini kaulus, stiprini širdį, bet ir kvėpuoji ypatingu botanikos kokteiliu, valančiu organizmą nuo toksinų mikliau už japoniškas voneles pėdoms (tas aferistų išmislas iškuopia tik pinigines, bet tai jau kita tema), taip apsisaugodamas nuo tūkstančio ligų.  Šiandien ten nuvedė mėgėjiškų, bet stilingų „Eurovaistinės“ (jau šešeri metai joje nebedirbu) bėgimo taurės varžybėlių etapo trasa.

Išties keistoka liaupsinti miestelį, kuriame ir taip vyksta „Lūžio taškas“, koncertuoja Midge Ure bei treniruojasi Lietuvos krepšinio rinktinė. Žinoma, tūkstančiai dalykų čia galėtų būti sutvarkyti geriau, bet juk racionalūs argumentai bejėgiai prieš jausminius. „Palanga – riba (palangė) tarp šio ir kito, paralelinio, pasaulio“, – kartą pasakė vietinis šamanas. Argi verta ginčytis?