2015 m. gruodžio 29 d., antradienis

Naujųjų įžadai


Prieš metus buvau atsidūręs Valstijose. Kas antras sutiktasis ten klausinėjo: „Na, kokius įžadus duosi per Naujuosius?“ Pas juos taip priimta. Atkirsdavau prisiekęs nuo sausio pirmosios imtis trijų žygdarbių: mesti rūkyti, pradėti bėgioti ir vartoti mažiau cukraus. Klausinėtojai pagarbiai kilnodavo antakius ir linksėdavo pritariamai mykdami.

„Ko čia aikčiojat? Nieko ypatinga, vien savanaudiškas apskaičiavimas“,- sakydavau. Žmogui, susirūpinusiam sveikata ir užsimojusiam kuo ilgiau pratempti savo varganą būtį, tie trys žingsniai yra bene vienintelis racionalus metodas, pagrįstas naujaisiais britų mokslininkų tyrimais. Visa kita – placebas, tikėjimo dalykai.

Negražu meluoti. Už rūkalų paauglystėje taip ir neužkibau, bėgioti įnikau dar praeitame amžiuje, o cukraus dozę sumažinau užpernai. Nebeliko pagundų, į kurias būčiau galėjęs nusitaikyti 2015-aisiais. Mesti lošti kazino, liautis žiūrėjus porno ir nebegerti alkoholio? Ačiū, ne!

Pasižadėjau paisyti griežtesnių apribojimų trečiadieniais: valgyti tik kartą ir tik vegetariškai, apsieiti be alkoholio ir vengti kitų žemiškų malonumų. Laikytis režimo vidury darbo savaitės trukdė tik du dalykai: nekaltas užmaršumas, kai kukliai papusryčiavęs prisimindavau, kad šiandien – pasninkas, ir vidinis advokatas, pasišovęs įrodyti, kad silpnas alus – tai ne alkoholis, pietūs gali trukti nuo dešimtos iki šeštos, o gimtadieniai ir kitos didžiosios šventės nelaikytini trečiadieniais. Užtat ketvirtadienio rytais jausdavausi lengvesnis - mažiau kimšti ir svaigintis dar niekam nepakenkė. Ypač džiugino nekaltų tokio užmojo aukų supratingumas: draugai, pakeleiviai ir verslo kolegos nė karto nemėgino spustelėti įžadų laužymo link. Per vieną verslo vakarienę Lenkijoje šeimininkas liūdnai palingavo galva: „Teisingai nusprendei. Štai, aną savaitę palaidojom draugą. Kepenų cirozė... O rodos, nebuvo girtuoklis, tik kas vakarą susiversdavo porą bokalų alaus.“

Neseniai sutikau bičiulį, mojuojantį kvietimu į ajahuaskos ceremoniją, kurioje drąsuoliai, prižiūrimi Amazonijos šamanų, gers autentiškus haliucinogenus. Prieš pasimatant su Didžiąja Motina, privalu pagyventi absoliučiai skaisčiai, blaiviai ir žaliavalgiškai. Porą savaičių asketiško pasirengimo atlaikęs bohemos liūtas džiūgavo niekada anksčiau nesijautęs toks pajėgus fiziškai ir psichiškai. Akivaizdi ritualo nauda: paklydėlis sūnus dar nesusitiko su La Madre, o jau mėgaujasi jos palaiminimu.

Tolstant į dvasines lankas, iššūkiai sunkėja. Pamėginkite griežtai laikytis ramadano taisyklių arba Dešimties Įsakymų, nesvarbu, pagal Senąjį ar Naująjį Testamentą. Vidinio prokuroro sankcijų neišvengsite. Prievolės ciesoriui ne tokios baisios, net prisiekę Respublikai Seimo nariai ištveria. Apkaltos pragarus patiria retas išrinktasis, tačiau net dievoti parlamentarai meta Aukščiausiojo akivaizdoje suviliotus sutuoktinius. Vidiniai advokatai turi apsčiai vargo, įrodinėdami vidiniams budeliams seimūnų neliečiamybės privilegijas ir diplomatinio paso galias, smunkant pro Dangaus vartus.

Etika smagiai veža, ypač ją supaprastinus į vartojimo ypatumus. Kažkas ištyrė paieškos sistemose dažniausia renkamus žodžių junginius, su kuriais amerikiečiai naršo ieškodami informacijos apie dietas. Paaiškėjo, kad Rytinė pakrantė ir Kalifornija (elitas, intelektualai, valdžiažmogiai) domisi veganizmu, o likusi populiacija (runkeliai, kaubojai, nevisžmogiai) – patiekalais be glitimo. Prieš dvidešimtį metų aiškios segmentacijos nebuvo: visi nardė įvairiausių mitybos sistemų jūroje.

Žaliavalgystė plinta remiama tokių įžymybių kaip Styvas Džobsas ar Marius Jovaiša. Vis dažniau sutiksi tyrumo idėjų svaiginamą individą, pasišovusį nevartoti velnio lašų ir nevalgyti gyvūnų. Lengva pažadėti, sunku tesėti. Toks ryžtas - bilietas į aukštuomenę. Kol rūpiniesi vien kūniškąja skrandžio bei žarnyno gerove, saugodamas organizmą nuo kviečių baltymų, sacharidų ir pesticidų, nesitikėk nei visuomeninio išganymo, nei Metų žmogaus titulo.

Nesiduoti gundomam nelabųjų yra gera pradžia, tačiau dauguma įžadų skelbia vien neveikimą, vengiant ką nors vartoti ar susilaikant nuo piktų kėslų. Tai gal kitąmet pagaliau pasiryžus ką nors nuveikti? 

Štai kuklus sąrašėlis:

-         Nubėgti 2016 km (numinti dviračiu 20160 km, nuplaukti 216 km);
-          Perskaityti 12 knygų ir jas padovanoti;
-          Sukurti 25 000 eurų vidaus produkto;
-          Pasodinti medį ir renovuoti namą;
-          Iššauti septyniolika informacinių salvių priešo pusėn;
-          Penkiskart pavaišinti vakariene pabėgėlių šeimą.

Įžadėjai – patiešijai!

2015 m. gruodžio 23 d., trečiadienis

Dalia Dilytė: „Pradedu knistis į KAIP, tuomet išryškėja KĄ“


Daug metų dėstėte Vilniaus Universitete klasikinę filologiją ir antikinę literatūrą, vertėte iš lotynų kalbos Seneką, nagrinėjote Tacitą ir Tibulą, o dabar darbuojatės Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, tyrinėdama Kristijono Donelaičio kūrybą, Alberto Vijūko – Kojelavičiaus veikalus. Tai kuri domėjimosi sritis Jums yra svarbiausia?

Aš tai ne taip skirstyčiau. Viena mano užsiėmimų sfera yra mokslas, kita – vertimai, na ir trečia – visoks rašinėjimas, grožinis, sakyčiau. Mokslinis darbas, ar tyrinėjant Antikos autorius, ar senąją lietuvių literatūrą, yra panašus: reikia rinkti medžiagą, nuomones, šaltinius, derinti juos su savo požiūriu. Tokia pat metodika.

Tačiau argi Jums - vis vien, ką tyrinėti?

Aaa, ką tyrinėti... Na, mane labiau domina įvairūs stilistikos tyrimai. Kai pradedi nuo stilistikos, nuo to, kaip kūrinys padarytas, tada prieini ir prie to, kas jame kalbama. Beveik visi mano tyrimai tuo paremti. Pirmiausia pradedu ieškoti, kaip tas autorius pasakė, o kai pradedi knistis į kaip, tuomet išryškėja ir ką jis pasakė. Tas pats metodas visiems. O kuris autorius arčiau, tai priklauso nuo galimybių ir įvairiausių gyvenimo peripetijų.

Jūs sakote, kad pradedate tyrinėti KAIP, o tuomet kažin kaip naujai atskleidžiate – KĄ? Toks Jūsų metodas?

Taip. Taip. Tai yra visiems objektams, su kuriais esu susidūrusi, taikomas metodas.

Nuostabu. O toji forma KAIP dažniausia būdavo išreikšta lotyniškai?

Taip. Nesu tyrinėjusi labai daug graikų literatūros. Šiek tiek esu vertusi, kai rašiau „Antikinę literatūrą“, bet nedaug.

Ar tyrinėjant Donelaitį pravertė klasikinės kalbos?

Taip. Ne tiek klasikinės kalbos, kiek Antikos išmanymas, nes Donelaitis buvo išaugęs toje kultūroje...

Kultūra – platesnis dalykas, o kalbos?

Na, tyrinėjant jo pasakėčias, man buvo įdomu, kaip Donelaitis atrodo kitų pasakėčių fone. Turėjau skaityti kitas XVIII amžiaus pasakėčias prancūziškai ir vokiškai. Ir lotyniškų pasakėčių fone... taigi, lotynų kalba buvo reikalinga, ir senoji graikų, nes Aisopas rašė graikiškai. Tyrinėdama tam tikrus „Metų“ elementus, pavyzdžiui, sudurtinius epitetus, lyginau Donelaitį su Homeru – vėl graikų kalba.

Ar anglų kalba dabar atlieka tą pačią funkciją, kurią turėjo lotynų kalba iki pat XIX amžiaus, kai A.Puškinas parašė: „Латынь из моды вышла ныне...“?

Lotyniškai visi mokėjo iki XVIII amžiaus, kol ją išstūmė nacionalinės kalbos. Bendra kalba iš pradžių buvo prancūzų, paskui, sutriuškinus Napoleoną, šiek tiek vyravo vokiečių, na o dabar – anglų. Ji yra tiek mokslo, tiek politikų kalba. Diplomatų kalba ilgai buvo prancūzų kalba, dabar jau, turbūt, anglų. Įdomu, kaip atsitiks, jeigu Britanija išstos iš Europos Sąjungos?

Anglų kalba neprilygsta lotynų kalbai tik vienu aspektu: tiek ji, tiek prancūzų ir vokiečių kalbos turi nemažai lotyniškų šaknų. Anglų kalba – kas tai yra? 70 procentų romaniškų šaknų, 30 procentų – germaniškų, ir viskas. Prancūzų kalba – romaniška, atsiradusi iš lotynų kalbos. Net vokiečių kalboje yra nemaža lotynų kalbos šaknų. Tai šitokio pagrindo anglų kalba neturės, nes visi angliški žodžiai, net jeigu ir ateina, yra priimami kitų tautų kaip svetimžodžiai. O lotyniški žodžiai yra tapę savastimi.

Dar vienas dalykas, kad lotynų kalba nuo VI iki XVIII amžiaus buvo vienintelė mokslo kalba, o dabar anglų kalba vis dėlto nėra vienintelė. Stengiamasi išversti viską į anglų, bet yra ir kita tendencija. Vokiečiai, pavyzdžiui, išsiverčia beveik visus mokslo darbus iš anglų kalbos. Geriausia žinau klasikinės filologijos reikalus, tai joje vokiečiai išsiverčia viską. Kai ką susiaurina, sudeda į rinkinius, išspaudžia sultis, bet viską galima skaityti vokiškai.

Teko skaityti straipsnį, kaip fiziko Wernerio Heisenbergo vartotą terminą Die Unschärferelation kažkas angliškai išvertė the uncertainty ir pakreipė mokslinę diskusiją neapibrėžtumo principo link, nors Heisenbergas teigė ne tai, kad dalelės padėtis ar momentas yra fundamentaliai neapibrėžti, o tai, kad jie kol kas nenustatyti... Tai įdomu, gal lotynų kalba taip pat nebuvo tobula ir kai kurias prasmes palikdavo užribyje?

Nemanau, kad tai buvo priežastis numarinti lotynų kalbą.

Be abejo – ne, bet...

Man atrodo, kad lotynų kalba puikiai išreiškė viską. Pavyzdžiui, Niutonas juk rašė lotyniškai. Dabar visi jį verčia, ir dar neaišku, ar ten teisingai kai ką išverčia. Suprantate, kas yra: vertimas juk nėra tas pats, kas originalas. Dirbdamas su originaliu tekstu žinai, kad vertimas vis tiek tau neperteiks originalo tobulai.

Tai gal siekiant tikslumo vartojama šitiek lotyniškų intarpų angliškuose tekstuose, pavyzdžiui, kasdien sutinkamas CV?

Tai gal labiau tradicija. Šio konkrečiai termino, Curriculum vitae, atitikmenį nesunkiai galima rasti kiekviena kalba. Tiesiog tokia tradicija.

Ar vis dar manote, kad turime tarti ne si-vi, o ka-vė, kadangi lotyniškai pirmasis žodis skamba „kurikulium“?

Be abejo. Kaip ir santrumpą IT reikėtų tarti i-tė, o ne ai-ti.

Rimtai?

Taip. Yra lietuviški žodžiai „informacinės technologijos“. Reikia tarti i-tė. Lotyniškai yra Curriculum vitae, tai trumpinant reikia tarti ka-vė, nes romėnai tarė ka.

Nelabai patogu.

Kas nepatogu? Kodėl mes turime tarti angliškai?

I-tė ištarti nelabai patogu. Ka-vė tai beveik taip pat lengva, kaip ir si-vi...

(Juokiasi.) Čia tiktai požiūrio dalykas. Kai suvoki, kad kalbi lietuviškai, o ne angliškai...

Tačiau čia turbūt stiliaus dalykas. Jeigu kalbėdamas lietuviškai įterpi kelis kitus angliškus terminus, tuomet jau gali pavartoti ir anglišką santrumpą ai-ti...

Jeigu kalbate pusiau anglų kalba, tada – taip. Bet šiaip...

Ar Senovės Romoje kildavo panašių problemų?

Kalbos?

Taip.

Kildavo, nes tuomet graikų kalba buvo vartojama kaip mokslo kalba. Visi išsilavinę romėnai mokėjo graikiškai ir dažnai cituodavo. Pavyzdžiui, skaitydami Plinijaus laiškus, randame daugybę citatų iš graikų kalbos.

Romėnai iš pradžių neturėjo savo filosofinės leksikos, jie tiesiog neturėjo lotyniškų žodžių, todėl vartojo graikiškus. Kaip ir lietuviai. Juk dabar yra prikurta įvairiausių filosofinių terminų, ir mano manymu, visai vykusių: esatis, esinys ar dar kas nors panašaus. Tai štai romėnai, kai pradėjo rašyti koks nors Lukrecijus, ir dar eilėmis, epą „Apie daiktų prigimtį“, susidūrė su didžiausiais vargais. Reikėjo sukurti filosofinę leksiką. Pavyzdžiui, žodis atomos, graikiškai - „nedalomas“. Kaip lotyniškai pasakyti? Jis bando ir taip, ir kitaip – mažiausios dalelės ir panašiai. Tai Lukrecijus gyveno I amžiuje prieš Kristų, bet net Seneka, gyvenęs po šimto penkiasdešimties metų, irgi skundžiasi, kad pavyzdžiui to on, lietuviškai būtų „esinys“, pažodžiui – „tai, kas yra“, tai lotyniškai gal tiktų ens – „esąs“, bet gal ne visai... Taigi dėl terminų problemų buvo, bet reikia pasakyti, romėnų garbei, kad jie vis dėlto susikūrė ir tuos terminus, ir filosofinę leksiką, todėl nelotyniškų žodžių vartojo palyginti nedaug. Pavyzdžiui, mums pažįstamas graikiškas žodis apatheia buvo pakeistas lotynišku indifferentia, ir Seneka samprotavo, ar tas naujas žodis tinka, ar netinka. Galiausiai romėnai jų susikūrė pakankamai ir neturėjo kokių nors sunkumų.

Ar romėnai domėjosi dar senesnėmis kultūromis – Tarpupio, Senovės Egipto?

Taip. Kiek galėjo, domėjosi. Pavyzdžiui, Plinijus Vyresnysis parašė milžinišką veikalą, sakyčiau, eklektinio pobūdžio, ten visko yra: ir apie meną, ir apie gamtą, ir mediciną... Seneka, to paties laiko žmogus, gyveno Egipte, labai domėjosi, rašė. Daug kas atėjo per graikų kalbą - tai, kas buvo į ją išversta.

Tik romėnai nebuvo gilūs teoretikai, tai visi pripažįsta. Jie tokie praktiški, racionalūs, labai kažkokių atradimų tose srityse nepadarė. Bet domėtis domėjosi.

Kaip šiuolaikiniai amerikiečiai?

Gal. Nežinau. Amerikiečiai moksle gi daug pasiekę.

Tačiau ar Jungtinės Valstijos Jums neprimena Senovės Romos?

Ne. Gal todėl, kad aš nelabai išmanau apie dabartinę Ameriką. Bet man atrodo, na tai – kiti laikai, bet Romoje buvo romėnų kultūros prioritetas, tam tikras diktatas visoms provincijoms. O dabartinės JAV, man regis, yra toks konglomeratas, įvairių kultūrų katilas, kuriame tarsi yra tam tikra jų lygybė.

Argi tokioje plačioje Romos imperijoje nebuvo įvairių kultūrų konglomerato?

Be abejo, buvo. Tačiau jos, tos kultūros, vis dėlto neatsispindėjo esminiuose romėnų kūriniuose. Visur buvo: „mes – romėnai“, „mūsų protėviai“ ir panašiai. Net su, tarkime, italikais ir kitomis visiškai kaimyninėmis gentimis buvo lyginamasi: kuo mes kitokie, kuo juos pralenkiam. Bendrybių nebuvo ieškoma.

Istorija įdomi tuo, kad vyksta ne tik spiralinis kartojimasis, bet yra kažkas ir nauja.

Ar Romoje būta nusivylimo tuometiniu jaunimu?

Aaa, taip, žinoma, čia gi amžina problema. „O tempora! O mores! - O laikai! O papročiai!”- kaip pasakoma nusivylus.

Septynis šimtus metus buvo skundžiamasi protėvių papročių gedimu. Na, jeigu Roma buvo įkurta 753-iais prieš Kristų, tai štai jau po nulio, kita era, atseit, ir jau po aštuonių šimtų metų koks nors Seneka taip ir rašo, kad mes vis skundžiamės, skundžiamės, bet iš tikro, kai pagalvoji, tai mūsų epocha visai nebloga. Štai prieš šimtą metų dar buvo blogesnių dalykų, o dabar jau geriau tarsi. Bet daugelis autorių skundžiasi, kad protėviai buvo pavyzdys, o mes jau esam gerokai susmukę, sužlugę, ypač jaunimas.

Ar Jūsų manymu Vakarų kultūros saulė jau leidžiasi?

Sunku pasakyti, man niekada nepatiko būrimai iš kavos tirščių.
Tam tikrų kultūros pabaigos ženklų yra, taip pat, kaip buvo su helenizmo epocha, jeigu jai priskirtume dar ir Romą, kaip daro kai kurie mokslininkai. Tarsi toji graikiška kultūra išsisklaidė, išsimėtė, pamažu apmirė, bet susiformavo nauja kultūra.

Tai aš nemanau, kad čia dėl to galėtų būti kokia tragedija. Bet tam tikrų dekadanso ženklų yra.

Ar toks nuosmukis reiškia vystymąsi?

Taip. Kiekviename nuosmukyje gimsta kažkas naujo. Čia gal net ne nuosmukis, o sakyčiau išsisėmimas. Tam tikras išsisėmimas. Aš visada klausiu žmonių, nes pati nežinau: ar yra kokių naujos kultūros gimimo ženklų? Kol kas aš jų nelabai pastebiu. Ar jau matyti, po šimto metų kas bus?

Kai kurie Rytų intelektualai, iš Indijos, Kinijos, atvirai skelbia: mes pasiruošę perimti Vakarų civilizacijos likučius.

Galimas daiktas, kad Rytai bus tas potencialas. Taip, Rytai yra stipru. Nors kol kas tarp jų ir Vakarų tebėra praraja. Dažnai sakoma, kad mes taip domimės Rytų kultūromis, bet man atrodo nesusimąstoma, kaip yra sunku jas suvokti ir peržengti tą ribą, nes mes vis dėlto esame dar vakariečiai. O jie... Jeigu jie, perėmę Vakarų kultūros elementus, juos transformuos, tai galimas daiktas, kad pasaulio laukia tokia kultūra.

Pamatysim...

Tai gal viskas jau?

Iš esmės – viskas. Šį kartą.

Na, tai ačiū Dievui. 


2015 m. gruodžio 11 d., penktadienis

Vergai ir dievai


Septyniolikmečiams uždrausta išvykti iš Lietuvos be tėvų sutikimo. Tokio amžiaus jaunuolis ar mergina gali savarankiškai nusipirkti pasą ir lėktuvo bilietą, tačiau pasienyje privalo pateikti teisėto globėjo pasirašytą ir notaro patvirtintą dokumentą.

Vaikų turėti ne tik malonu, bet ir naudinga. Kadaise jie ganydavo žąsis, šerdavo kiaules, dailiai rišdavo rugių pėdus. Šiais laikais nepilnamečiai konfigūruoja suaugusiųjų tapšnoklius, suranda tėvams teatrų tvarkaraščius, užsako pirkinius iš „Barboros“ ir mikliai patikrina, ką išties reiškia „kognityvinis disonansas“. Būtų kvaila lengvai paleisti tokius naudingus ir pigius talkininkus.

Puiku, kad į pagalbą šeimai atskuba valdžia su pasienio apsauga. Panašiai Persų įlankos valstybių piliečiai kontroliuoja savo legalius vergus - atvykėlius iš Pakistano ar Bangladešo, susiviliojusius galimybėmis užsidirbti statant dangoraižius ar patarnaujant rūmuose. Ten įstatymai akylai saugo darbdavių, apmokėjusių savo juodadarbių imigraciją, interesus.

Mūsų įstatymų leidėjams vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos tėvų teises į savo palikuonis ginanti norma veikia apgailėtinai silpnai. Juk jaunieji išdykėliai sprunka ne tik į išsvajotąją Baltarusiją, karališkąją Norvegiją ar lordų melžiamą Angliją, bet ir į artimesnes respublikas Šengeno erdvėje. Net Vilniaus oro uoste, tikroje mūsų valstybingumo citadelėje, niekas nesulaikys į Rygą ar Varšuvą sparnus pakėlusio šešiolikmečio. Be sienos dingsta kontrolė.

Derėtų aktyviau išnaudoti muitinės pajėgumą. Paauginti vaikai juk prilygsta vertingam turtui. Oskaras Vaildas kadaise paklaustas, ar per sieną vežasi deklaruotinų vertybių, neva atsakė: „Only my intellect!” (angl. Tik savo intelektą!). Šiandien į lėktuvus skubantiems keliautojams įsakmiai draudžiama pasisakyti (t.y. prisipažinti) apie vežamus sprogmenis ar ginklus, tačiau privalu raudonuosiuose koridoriuose pateikti stambesnes pinigų sumas, o kartais -  ir dievus (kitaip ten nekabėtų užrašai „Go(o)ds to declare“).

Tikiu, kad šio rašinio išjudinti parlamentarai nedelsdami ras išeitį. Seime jau svarstomas įstatymas, priversiantis šunų, kačių ir šeškų savininkus sužymėti savo augintinius poodinėmis mikroschemomis. Girdėjau, kaip liberalų (sic!) patriarchas gąsdino dvejojančiuosius kolegas spėriau balsuoti, nes jeigu kuriam įkąs nesučipuotas šunėkas, policijai bus sunku rasti kaltininką. Nuostabi logika. Nauja paslauga, be abejo, skatins verslą, gaivins ekonomiką, didins PVM pajamas. Kodėl gi tokio šaunaus reikalavimo nepritaikius plikųjų žmogbeždžionių jaunikliams? Seimo nariai turėtų atidžiau įsiklausyti į lustelių tiekėjų bei saugumo specialistų argumentus ir nepasiduoti notarų, nesutinkančių prarasti riebias įplaukas, spaudimui.

Ir dar - kodėl šitiek leidžiama aštuoniolikmečiams? Vertėtų pasvarstyti galimybę pratęsti tėvų priežiūrą, kol atžaloms sukaks bent keturiasdešimt. Žmogui, kuriam pagal konstituciją dar nepriklauso eiti į prezidentus, nėra ko bastytis po pasaulį be mamos sutikimo.

2015 m. gruodžio 5 d., šeštadienis

Pastanga vadovauti


„Priimkite mane padėjėju. Atlyginimo neprašau. Noriu išmokti vadovauti“, - kreipiasi malonus jaunuolis. Teiraujuosi, kam jam to prireikė. „Na,- sako vaikinas, - noriu padaryti rimtą karjerą, o tada imtis nuosavo verslo.“

Šis gyvenimiškas pokalbis priminė kitą, literatūrinį. Šešiolikmetis herojus iš Aleksandro Piatigorskio romano „Философия одного переулка (rus. „Vieno skersgatvio filosofija“, pirmąsyk išleisto Londone 1989 m. ir šiuo metu verčiamo į lietuvių kalbą), prisipažįsta geriausiam draugui, kad labiausiai iš visko pasaulyje norėtų keturių dalykų:  draugauti su mergina (kaip kiti bendraklasiai), išlaikyti egzaminus brandos atestatui, įstoti į Maskvos universitetą ir būti laikomas „originalu“ (vėl gi - ypač tarp merginų). Draugo paklaustas, kam jam visa tai, nė akimirkai nesusimąstęs atrėžė: „Na, kad galėčiau su tavim bastytis gatvėmis, daugiau apie tai nebegalvodamas.“

Vadovo darbas jaunų žmonių galvose asocijuojasi su dideliu atlyginimu, limuzino klasės automobiliu ir sporto klubo abonementu. Dar smarkiau masina nuojauta, kad vadovas – tai galia, lemianti kitų asmenų, įmonių ar net miestų bei valstybių likimus. Tai - viršininkas neturintis viršininkų, tokiam niekas nenurodinėja. Jis pats planuojasi darbus, samdosi pavaldinius, sprendžia, ką statyti, o ką nugriauti.

Viskas būtų tiesiog tobula, jei ne nuožmusis kapitalizmas su savo apylaisve rinka. Švedų ekonomistas Kjellas Nordstromas, pamėgęs kalbėti Vilniuje, vis kartoja, kad kapitalizmas – tai sistema, atliekanti vienintelę funkciją: ji rūšiuoja įmones į našias ir nenašias. Pirmųjų vadovai lepinasi šlove, gurkšnodami šampaną metinėse konferencijose, antrųjų – ne. Geriausiu atveju apie pastaruosius niekas nieko nekalba. Tiesą sakant, jie tiesiog išnyksta iš eterio, dažniausia, tyliai ir nepastebimai, bet kiekvieną sykį tai – žiauri asmeninė tragedija. Valdžia svaigina. Neprisimenu nė vieno stambesnės bendrovės vadovo, be pagiežos užleidusio kėdę kitam. Plėšydamas vizitines korteles su savo pavarde ir skambių pareigų pavadinimu, jautiesi lyg Voodoo rituale akacijos spygliu badydamas iš veidrodžio pažįstamą lėlę. Dažnas vadovas perspektyvą nusileisti auksiniu parašiutu išrūšiuotų nevykėlių sąvartyne baugščiai prilygina scenarijui, pagal kurį pats rūšiuoja atliekas spalvotuose gatvės konteineriuose.

Įmonės našumą išmatuoti nesunku. Tam žmonija išrado pinigus. Suokti apie nefinansinius tikslus, socialinę atsakomybę ir išmanias strategijas pavyksta tol, kol verslas pakenčiamai našus. Išryškėjus skirtumams tarp procesų efektyvumo ir atlyginimų augimo, palengva ima strigti suplanuotų biudžetų vykdymas. Vienas po kito pradingsta klientai. Sąstingį atspindi neramūs skambučiai iš bankų, ima plaukti mokesčių inspekcijos raštai. Pagaliau pasirodo antstolis ir legenda baigiasi.

Ieškant našumo stokos priežasčių, įprasta kaltinti aplinką. Net susitarus, kad verta pasiknisti bendrovės viduje, žvilgsniai pirmiausia krypsta į vidurinę grandį arba vadinamuosius žemos kvalifikacijos (siaubinga sąvoka – jei žmogus dirba paprastą darbą, tai anaiptol nereiškia, kad jį prastai išmano) darbuotojus.

Šiemet dalyvavau perimant vienos gamyklos Švedijoje valdymą. Savininkai pardavė ją, neišgalėdami konkuruoti su analogiškomis Rytų Europos įmonėmis. „Švediški atlyginimai“, - pirmiausia šovė į galvą mintis. Valdydami panašią bendrovę Lenkijoje, žinojome, kad didelę sąnaudų dalį sudaro cechų darbininkų algos. Atvykę į nediduką miestelį netoli Geteborgo, radome beveik visus darbininkus pakeistus robotais. Neseniai akcininkai investavo nemenkas lėšas į įspūdingas technologijas, siekdami išspręsti tipišką gamybininkų problemą: neužtikrinus užsakymų srauto, žmonės neturi ką veikti, o atlyginimus mokėti tenka. Ir ką gi? Darbininkai atleisti, liko kone vieni vadovai su skandinaviškais gerovės paketais, o verslas vis tiek stringa.

Blogiausias būdas spręsti problemą – ją neigti. Apie prastą vadovų našumą kalbama retai ir nenoriai. Kaip tapti našiu vadovu? Neturiu garantuojančio sėkmę recepto. Pats taip ir neišmokau išties gerai vadovauti, nors esu dėjęs pastangų atsakinguose vykdomuosiuose postuose. Žinau tik pirmąjį žingsnį: kad taptum našiu vadovu, pirmiausia turi tapti vadovu.

Kokia čia suktybė? Lietuviška.

Kartą į Vilnių atvyko Vidurio Azijos valstybės prezidentas su gausia palyda. Perėjo raudonu kilimu ir puolė prie darbų: aptarė reikalus S.Daukanto aikštės rūmuose, papietavo su premjeru, o pavakary užsuko į Seimą su parlamento pirmininku susipažinti. Vakare ištiesė kojas viešbutyje ir guodžiasi patarėjams: „Taip ir nesupratau, kas čia pas juos viską sprendžia.“

Smagu pasišaipyti iš vakarietiškos demokratijos neperprantančių rytiečių, tačiau verslaudami patys dažnokai mąstome taip pat, kaip anas svečias. Norėdami parduoti savo prekes ar paslaugas, pas partnerius ieškome vieno viską sprendžiančio žmogaus ir piktinamės tokio neradę. Dar blogiau, jei bendrovės vadovas griebiasi viską spręsti savo ūkyje, neleisdamas dirbti pavaldiniams ir užbėgdamas už akių valdybai ar akcininkams. Įsisiautęs į lyderio kailį, genamas troškimo viską kontroliuoti, toks veikėjas dažniausia taip ir nepradeda daryti to, kam yra nusamdytas – vadovauti.

Pasidairęs verslo brūzgynuose, sumedžiotum įvairiausių vadovų. Prezidentai ir anekdotiniai viceprezidentai tapo retesni, nei prieš dvidešimtį metų, bet vis dar aptinkami. Generaliniai, vykdomieji ir vykdantieji direktoriai mėgina aiškintis tarpusavio skirtumus. Gausėja CEO, COO ir prokūristų. Pučia žandus valdybų nariai ir pirmininkai, jiems nenusileidžia stebėtojų tarybininkai. Senokai teko susidurti su kokiu nors savininku, bet partnerį, fondo valdytoją ar investuotojų komiteto atstovą sugauti visai nesudėtinga. Šį žvėrinčių papuošia prisiplakėliai, dangstydamiesi visuomeninėmis pareigomis asociacijose ar konfederacijose bei subjektai, neturintys išvis jokių pareigų, todėl pasivadinę verslininkais, lyderiais ar ekspertais.

Lyderiauti gudrus kone kiekvienas, o vadovauti?

Vaidmenų sumaištis nieko gero neatneša. Vadovauti organizacijai (skyriui, padaliniui ir visai įmonei) turi atitinkamas direktorius. Svarbiausias – generalinis, administracijos vadovas. Jo pareiga – suburti ir vesti komandą, siekiant su ja tikslų.

Tikslus nubrėžia valdyba. Jos narių užduotis – kurpti strategijas, tvirtinti metinius planus, skirti, skatinti ir keisti administracijos vadovybę. Tai – bendrovės valdytojai. Darbui valdyboje reikia verslininko gyslelės ir patirties, kad užuostum, iš kur vėjas pučia, kuri idėja vertinga, o kuri – pražūtinga, kad nuspręstum, kada ir kur pakreipti valdomą ūkį.

Stebėtojų taryba stebi, kad įmonė nenukryptų į lankas. Ji prižiūri, kad valdytojai ir vadovai nepiktnaudžiautų galiomis, nesiveltų į konfliktus ir nesupainiotų asmeninių interesų su kompanijos finansais.

Akcininkai nėra jokie vadovai. Savininko pareiga - paskirti savo atstovus bendrovei prižiūrėti ar valdyti ir galbūt parūpinti pinigų jos plėtrai, jei pasitaiko proga nupirkti ir prijungti kitą panašią įmonę. Akcininkas – tai investuotojas.

Idealu, kai skirtingus darbus dirba jiems tinkamiausi žmonės. Realybėje pareigos susimaišo. Painiavos privelia skirtingų šalių įstatymai: daug kur valdybos nario pareigos yra vykdomosios, t.y. atitinka direktoriaus, o taryba būna tiek valdymo, tiek priežiūros organas. Lietuvoje leidžiama nesudaryti nei valdybos, nei tarybos, todėl akcininkams kyla pagundų tiesiogiai ganyti generalinį, o pastarajam maga nusimesti atsakomybę savininkų daržan.

Šitaip atsiranda devyndarbiai visų galų vadovai. Niekas nedraudžia kontrolinio akcijų paketo turėtojui pasiskirti valdybos pirmininku ir generaliniu direktoriumi. Kartais atrodo patrauklu susitapatinti su verslu. „L’État, c’est moi“, - neva pasakęs Liudvikas XIV. Žavitės senove? Tokia bendrovė tampa panaši į individualią įmonę, kurioje išsitrina ribos tarp vadovo asmeninio gyvenimo ir verslo sprendimų. Nekyla abejonių, kas ten viską sprendžia. Patraukus iš įmonės asmenį-saulę, joje lieka nedaug vertės, o pats sprendėjas atsisako menkiausios vilties greta kurti kitą verslą. Tapatintis su dviem ar trimis kompanijomis pajėgtų tik šizofrenikas.

Nukrypimai nuo logiškos struktūros ir kompromisai, painiojant skirtingų lygmenų funkcijas, sukelia našumo problemų. Vieną tokių patyriau savo kailiu 2013-ųjų pabaigoje, kai Rygoje įgriuvęs parduotuvės stogas užmušė 54 žmones. Zuolitudės daugiafunkcinio pastato tragedija verta atskiro pasakojimo ir gilios analizės įvairiais pjūviais. Čia paminėsiu tik vieną aspektą: „Maxima“ įmonė Latvijoje ūmai pasijuto neturinti vadovo. Nuoširdi jos vykdomojo valdybos pirmininko Gintaro Jasinsko nuostaba „O už ką?“, atsakant į spaudos konferencijoje žurnalisto pateiktą pasiūlymą atsistatydinti, išdavė paralyžiaus mąstą. 

Žinoma, viešas kalbėjimas yra antraeilis dalykas. Jo trūkumus sąlygoja iškreiptas situacijos vertinimas. Ko gero, esminė „Maxima“ komandos klaida buvo neigti savo ryšį su aukomis Zuolitudėje. Puikiai suprantu ir užjaučiu tuos žmones. Susidūrus su kraupia masine bendradarbių ir pirkėjų žūtimi, norisi kabintis už vilties, kad pabudęs iš košmariško sapno, išgirsi, jog nieko nenutiko, nes tokie baisumai mūsų kraštuose neįmanomi. Deja, slenkant dienai po dienos, tenka gyventi ir dirbti susitaikant su liūdnomis pasekmėmis: laidotuvės, sužeistųjų lankymas, našlaičių globa. Tuomet išsekęs ir sutrikęs protas pakiša kitokią išeitį: ne mes projektavome, ne mes statėme, ne mes sugriovėme. Mes nekalti. Tai apskritai – ne mūsų tragedija. Mes – geri, stengiamės, viską darome teisingai. Ima siutinti nepatogūs klausimai. Pamiršęs, kad ant griuvėsių tebekėpso tavo parduotuvės iškaba, pyksti ant pasaulio, visur pradedi įžvelgti klastą, dairaisi tikrųjų kaltininkų šešėlių.

Maxima“ buvo įsidiegusi matricą, tokią struktūrą, kurioje daugelį kiekvieno svetur veikiančio tinklo  funkcijų prižiūrėjo atitinkami specialistai - viršininkai iš centro Vilniuje. Didelės tarptautinės kompanijos taip elgiasi, siekdamos paspartinti ir palengvinti plėtrą. Pradedant verslą naujoje valstybėje, iš Lietuvos atsiųsti būriai turėdavo sustyguoti savo sritis: parduotuvių įrengimą, prekių tiekimą, paskirstymą, išdėstymą parduotuvėse, reklamos triukus, darbuotojų mokymus ir t.t. Primygtinai brukama pagalba užsienio, šiuo atveju – Latvijos, padaliniui nenutrūko ir vėliau, jam sėkmingai įsibėgėjus. Centrinis biuras taip išplėtė savo kompetenciją, kad tiesiog numarino tam tikrus gebėjimus Rygos buveinėje.

Lietingą lapkričio 21-osios vakarą išgirdęs apie pražūtingą griūtį, G.Jasinskas elgėsi teisingai. Nelaimės vietoje pildė gelbėtojų prašymus bei nurodymus, organizavo pagalbą nukentėjusiesiems, bendravo su žurnalistais. Taigi, ėmėsi vadovauti, pernelyg nesidairydamas į šalis ar savininkų pusėn. Spėju, kad jeigu jis būtų buvęs paliktas tvarkytis pats, reikalai nebūtų taip baisiai pašliję. Krizė įsisiūbavo, atvykus pagalbai iš Vilniaus. Geranoriai viršininkai, pasitelkę sau parankius žinovus, perėmė visą bendrovės kontrolę ir kuriam laikui apskritai uždraudė ką nors pranešinėti. Spaudžiami kylančios nepasitenkinimo bangos, matricos šulai vėl išstūmė priešais kameras Latvijos padalinio šefą, tačiau anas, slegiamas pasidalintos, todėl dar labiau išaugusios, atsakomybės, elgėsi nebe kaip vadovas, o kaip tokį vaidinantis aktorius.

Atvykęs į Rygą valdyti įsiplieskusios krizės, neradau iš ko rinktis – de facto tapau SIA „Maxima Latvija“ bendrovės vadovu. Neturėjau tikrų teisinių įgaliojimų direktoriauti, tačiau iškart perėmiau vadžias, pradėjau klausinėti ir nurodinėti, viešai kalbėjau įmonės vardu, žarsčiau pažadus, kuriuos teko vykdyti kitiems. Rizikavau, užtat jaučiausi einąs teisingu keliu. Pats vedžiau žiniasklaidos puolamą, politikų spaudžiamą, boikotais bauginamą įmonę. Niekas nebūtų supratęs išvedžiojimų, kad esu akcininkas, juolab smulkus ir netiesioginis, kuriam patikėta laikinai pavaldyti krizę. Klydau, klupau, atidžiau įsižiūrėjus atrodžiau apgailėtinai, bet stengiausi. Nenuveikiau nieko stebuklinga, tiesiog porą savaičių padirbėjęs vadovu, perdaviau pareigas teisėtai bendrovės šeimininkei.

Pramokti vadovauti nekenkia, tik tie įgūdžiai nebūtinai pravers kuriant savą verslą. Vadovauti, valdyti, prižiūrėti ir investuoti – skirtingi dalykai. Tuo užsiimančius žmones kiti pavadina verslininkais, pernelyg nesusimąstydami, apie ką kalba. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.

Svarbiausia pačiam nesusipainioti, kuo vertiesi. 


(Tai ištrauka iš rengiamos spaudai knygos “Tapatybės kortelė” juodraščio. Visą opusą numatoma išleisti 2016-ųjų pradžioje.)

2015 m. spalio 31 d., šeštadienis

Pastanga nepykti


Esu pats jauniausias Seimo narys. Ne tik šios kadencijos, bet apskritai. Per visą istoriją. Man dar nėra aštuoniolikos. Štai taip. Jūs turbūt imsite veblenti, kad Konstitucija tokių dalykų neleidžia? Man padarė išimtį. Dėl neeilinių gabumų. Viskas įmanoma, kai turi neeilinių gabumų. Argi nelogiška? Neeiliniais atvejais turi būti daromos išimtys.

Būdamas ypatingas jaučiuosi šauniai. Kiekvienas Seimo narys yra neeilinis, o aš – išrinktasis tarp išrinktųjų. Tai šiek tiek jaudina ir maloniai trikdo. Visi spokso. Palydi žvilgsniais, kuždasi už nugaros. Lyg būčiau Prezidentas su aštuoniasdešimties procentų pasitikėjimo reitingu. Jie nesuvokia, kad niekada toks nebūsiu. Nepaisant neeilinių gabumų. Kiaurai permatau monarchijos, diktatūros ir kitokių autokratijų prapultį. Tik demokratija. Visada būsiu vienas iš šimto keturiasdešimt vieno. Arba vienas iš kitokio skaičiaus, bet jokiu būdu ne vienintelis.

Fotografuojuosi asmenukę prie herbo. Pravers istorijai. Kai būsiu ilgiausiai pareigas einąs Seimo narys, ši nuotrauka paliudys, primindama pirmąją kadenciją. Kiek jų dar bus? Nežinau. Daug. Tik neklauskite, dvidešimt ar trisdešimt dvi. Nesu orakulas. Mano gabumai kitokie.

Einu koridoriumi, linksėdamas kolegoms. Nepuolu spausti rankų, ieškoti bičiulysčių, ko nors klausinėti. Kam? Daugumai ši kadencija paskutinioji, kai kurie ištemps dar dvi ar tris. Praeiviai.

Išsijungiu tapšnoklį. Plenariniame posėdyje turiu susikaupti. Nežadu pramogauti darbe. Tik nepamanykite, kad gilinsiuosi į kažkieno darbotvarkę, kruopščiai žymėsiuosi pastabas ir kursiu įstatymų projektus. To tai jau nebus.

Surandu savo vietą. Sėduosi. Puiki vieta. Palinkstu priekin, nutaisau susikaupusį veidą. Patogu. Neapsimetinėju, esu susikaupęs. Vos vos šypsausi akimis. Galite fotografuoti bet kuriuo momentu. Atrodysiu nepriekaištingai kad ir žurnalo viršelyje.

Budžiu. Stebintiesiems iš šalies tai daro įspūdį. Sėdžiu nejudėdamas. Nesimuistau, nesiblaškau. Kitas užsnūstų arba keltųsi ir spaustų lauk. Man nesunku. Nesipuikuoju, tiesiog ypatingieji skiriasi nuo eilinių išrinktųjų. Žvelgiu į tribūną, lyg snaiperis pro optinį taikiklį. Laukiu. Ne pasaloje, dėmesio centre. Seimo salėje.

Kalbėtojai keičiasi. Girdžiu, ką jie sako, nors ir nesiklausau. Paisau reglamento. Laiku spaudžiu balsavimų mygtukus. Nekeliu jokių rūpesčių. Medžiotojas bokštelyje prie šėryklos.

Išgirstu priono pavardę. Buvau ją pamiršęs. Man jis – Prionas ir tiek. Tobula pravardė. Prionai sukelia smegenų kempinligę. Ne kiekvienas imunitetas tokius atpažįsta. Įmantriai klastingi beširdžiai. Dauginasi nelytiškai. Apsimeta savaisiais. Neišsiduoda, kaip bakterijos ar virusai. Tačiau manęs neapšausi. Šitas – šimtaprocentinis prionas. Atsigaminanti infekcinė baltyminė dalelė. Lipa į tribūną.   

Pakylu krankliu. Corvus corax, smalos juodumo, uodega pleišto formos. Sklendžiu virš išrinktųjų, nužvelgiu tribūnoje besiraitantį iš siaubo gluodeną. Dabar privalau sudoroti trykštantį įtūžį. Jis – roplys, aš – paukštis. Esu gamtos jėga, nešu pažangą. Jokių asmeniškumų.

Moku perdirbti pyktį. Sugriebiu pačią jo užuomazgą ir pakreipiu kita vaga. Rūstis virsta maištu, chaotiškas energijos siautulys spraudžiasi tarp akmeninių uolų. Sutramdyta galia srūva upe, taškosi baltais purslais, šniokščia kriokliu, sukdama troškimų pažinti, siekti, tobulėti velenus. 

Nutūpęs ant tribūnos krašto, pakraipau galvą. Driežai – švarūs gyviai. Aną kartą, per priešrinkiminius debatus, vilku užšokau ant tauriuoju elniu užsimaskavusio priono, ir tas grybštelėjo ragu už šlaunies. Įsiutęs tol iltimis draskiau niekšo kepenis, kol paspringau tulžimi. Vos išsikapanojau. Tik vėl stojęs ant kojų suvokiau, kad buvau apsinuodijęs ne priešo syvais, o savo paties tūžmastimi.

Šįkart susidorosiu be rūpesčių. Neapykantos nejaučiu nė lašo, tik smalsumą, alkį ir atjautą, ji – stipriausias priešnuodis. Elementaru, jokios rizikos. Pirmu kumpo snapo smūgiu perkertu bekojį šliužą pusiau. Sulesu švariai, nepalieku nė pėdsako. Krankliai visaėdžiai.

Sėdžiu savo vietoje. Žvilgsnis jaunatviškai giedras. Dirbu parlamente. Prionas lipa nuo scenos. Išrinktieji ploja, neįtardami, kad klausėsi jo paskutinį kartą. Šypteliu lūpų kampučiais.

Vienas – nulis. Ir, patikėkite, tai tik pradžia. 

2015 m. rugsėjo 29 d., antradienis

Kuo juokingi lordai


Pavadindamas vardu „Lords“ fondą, į kurį sudeda ne tik nemažą kapitalą, bet ir palikuonių gerovės viltis, žmogus apsisprendžia dėl keleto dalykų. Pirma, jis prisilygina dieviškosioms būtybėms (žodis „Lord“ anglų kalba pirmiausia reiškia Dievą). Antra, pareiškia pretenzijas atstovauti visuomenės grietinėlei. (Lordas angliškojoje kultūroje yra titulas, taigi jį pelnęs veikėjas įgyja pagrindą būti taip pristatomas. Pvz. Lordas Mindaugas Marcinkevičius ar tiesiog Lordas Marcinkevičius.) Trečia, toks asmuo deklaruoja pageidavimą susisieti ne su lietuviškąja verslo pelke, o su žydraisiais finansų vandenynais, virš kurių niekada nenusileidžia saulė.

Šiame rašinyje nespėliosiu, kodėl pastarojo fondo herbe pavaizduoti keturi liūtai ir tik du žirgai. Tai giliųjų psichoanalitikų sritis. Toliau mėgėjiškai pasvarstysiu, kaip pragmatiško suvalkiečio sąmonėje gimsta šitokio aukščio polėkiai. Juk tapti lordu ne tik dieviškai malonu, bet ir velniškai rizikinga.

Kiekvienas lordas yra juokingas. Ne tik man. Štai „The Economist“ neseniai pakomentavo, kad toks Lordas Sewel, nufilmuotas vienoje orgijoje dėvintis moteriškais apatiniais atrodė tik vos vos juokingiau, nei darbuodamasis parlamente su mantija, peruku ar plunksnuota skrybėle. Nujausdami savo komizmą, lordai atsipalaiduoja tik atokiose pilyse, uždaruose klubuose ir fonduose. Jie nebėgioja parkuose ir nerašo baltųjų knygų.
Lordai yra politikai. Tai svarbus momentas. „Ši veikla reikalauja nepriekaištingos reputacijos, visiško skaidrumo ir sąžiningo valdymo. Esu atskaitingas šimtams investuotojų bei institucijų, mūsų santykiai grindžiami abipusio pasitikėjimo principais. Negaliu savo investuotojams užtikrinti visiško savo veiklos skaidrumo, jei nesugebėsiu paaiškinti, kaip valdoma „VP grupė“. Mano asmeninės vertybės, naujas verslas bei neseniai paaiškėjusios aplinkybes nepalieka kitos išeities, kaip sekti pasauline praktika ir viešinti neskaidrius ir tik vieno asmens poreikius tenkinančius „VP grupės“ veiklos modelius“. Kieno citata? Lordo Marcinkevičiaus.
Žemiau pateiksiu kitą citatą, iš George Clooney kino dramos „Kovo idos“. Vyriausiasis būsimo prezidento patarėjas, kurį suvaidino neprilygstamasis Philip Seymour Hoffman, moralizuoja pas priešininkus perbėgti sumaniusiam kolegai: „There's only one thing I value in this world Steve, and that's loyalty. Without it you're nothing and you have no one. And in politics it's the only currency that you can count on.“ (angl. „Tėra vienas dalykas pasaulyje, kurį aš branginu, Styvai, tai – lojalumas. Be jo tu esi niekas ir neturi nieko. O politikoje tai – vienintelė valiuta, kuria gali pasikliauti“).

Lojalumas – tai ne aklas paklusnumas ar baimė kritikuoti suvereną ir tikrai ne pakantumas niekšybėms. Tačiau kai trečiasis devintuko narys, dalyvavęs kuriant esminius Visos Prekybos veiklos modelius, apsimeta praregėjęs ir ima dergti savo lizdą, perukas gėdos nepridengs. Lojalumas – tai bent jau susilaikymas nuo išdavystės.

Papasakosiu vieną atsiminimą. Kokiais 2004-aisiais Vilniuje Arvydo Avulio bendrovė surengė bėgimą laiptais į „Europos“ biurų dangoraižį. Daug negalvodamas užsiregistravau, atvažiavau, užbėgau. Tai štai, po to spjaudžiausi ne tik prisikvėpavęs laiptinėje nuo statybų užsilikusių dulkių, bet ir sugėdintas kolegų, kam reklamuoju „Akropolio“ konkurentų prekybos centrą. Mėginau guostis, kad tame centre veikia „Maxima“, bet išties pasijutau paikai įkliuvęs principų spąstuose, mat prieš tai buvau spėjęs garsiai apsiskelbti niekada neperkąs pas konkurentus ir šiaip esąs lojalumo savo verslui etalonas.

Šiandien anų priekaištų autorius, tebebūdamas VP akcininku, jau dedasi praktišku žmogumi: ne tik renkasi su sėbrais už „Norfos“, bet ir jungia prie jos nuosavas (kad ir praskolintas) baltarusiškas parduotuves. Kadaise susitapatinusiam su „Akropoliu“ lordui asmeninės vertybės nebetrukdo įsigyti ir valdyti konkuruojančių prekybcentrių, kuriuose svarbiausi nuomininkai yra „Rimi“ ar „Prisma“.

Bendraturtis apsisprendė ne tik konkuruoti su ilgamečiais partneriais, bet ir juos apjuodinti: ištraukė iš rūsio senų nuodėmių kibirą ir dar prikūrė nebūtų dalykų. Nėra ko stebėtis. Perėjo žmogus prie naujos valiutos ir politikuoja. Viešai skelbia: siekiu sudaryti VP akcininkų sutartį. Oho. Gal jos esminė nuostata - kad dalininkų teises apibrėžia jų kilmė ir titulai, o ne turimų akcijų suteikiami balsai? O gal – kad Mindaugo gatvės „Maxima“ priklauso Mindaugui? Išties mielai pasijuokčiau, skaitydamas tokio dokumento projektą, tik ar nebars Konkurencijos tarnyba už ketinimą dalyvauti kuriant kartelį su konkurentu?

Vienintelė išeitis iš akligatvio – sukti atgal.

2015 m. rugsėjo 22 d., antradienis

Apie lordo kilmę


Bendraudamas su maratono nepraktikuojančiaisiais, dažnokai išgirstu klausimą: „Apie ką galvojate, bėgiodamas tris ar keturias valandas?“ Žmonės kabinasi už esmės. Panašiai ir kalbai pakrypus apie lordų karus, anksčiau ar vėliau prasiskverbia pašnekovo smalsumas: „Kaip šitaip? Kodėl? Nuo ko viskas prasidėjo? Kada?“ Moralinės konflikto šaknys ir giliosios psichologinės prielaidos tūlą stebėtoją domina labiau, nei paviršiuje siaučiantys ieškinių cunamiai ir vienadienės piarščikų intrigėlės.

Svarstant, kodėl buvę vieno devintuko, kadaisę valdžiusio Visą Prekybą, partneriai viešai pliekiasi dėl „Akropolių“, lyg kokie Žemaitės herojai dėl arimų, verta atkreipti dėmesį į susidūrusiųjų teismų ringe pomėgius. Pastarąją košę užviręs Mindaugas Marcinkevičius – aistringas ledo ritulininkas, atitinkamos federacijos šulas, svajojantis surengti pas mus pasaulinį kažkurios lygos čempionatą ir tarsi koks batka palaiminti nugalėtojus iš VIP ložės. Jo pagrindinis taikinys, Nerijus Numavičius negali gyventi be golfo. Taip negali, kad kartą net turėjo atidėti legendines vestuves, nes nesėkmingai atšokęs simuliacinio treniruoklio kamuoliukas beveik pataikė į akiduobę, pažymėdamas viršelio veidą neglamūrine mėlyne.

Taigi, Mindaugui užsimojus ledo ritulio lazda, Nerijus išsitraukė savąjį golfo rinkinį. Rimtiems vyrams sukryžiavus sunkiuosius įnagius, ramios diskusijos tikėtis neverta. Lieka tik pafantazuoti, kaip jų dialogas skambėtų, susidūrus bėgimo trasoje. Taip išties galėjo atsitikti, nes Nerijus prieš porą metų tyliai atėjo į pavasarinį masinį startą ir įveikė 10 km Vilniaus gatvėmis. Gal ten pat prisijungus Mindaugui, būtume išvengę agresija persunktos atomazgos? Neskubriai risnojant  parko takeliu, net nupušusiam statybininkui anksčiau ar vėliau įsijungtų racija, kuždanti, kad visus dabar teismuose taškomus resursus apsimokėtų tiesiogiai dedikuoti užsibrėžtajam tikslui - brangiai parduoti savo akcijas. Tiesiausiu keliu juk nubėgsi greičiausiai ir dar sveikatos sutaupysi. Deja, kartais net pasaulinio garso talentai palieka ašarų pakalnę nesuvokę, kad gyvenime jiems stigo tik vieno dalyko - pabėgioti.

Žinoma, ne kiekvienas kliušką nusigriebęs smulkusis akcininkas pajunta širdyje lordišką pašaukimą. Yra papildomų sąlygų. Pavyzdžiui, labai praverčia archetipinis trečiojo brolio statusas. Trečiasis brolis, kaip įrodo neseni Numavičių vaidai, nebūtinai yra jauniausias, tiesiog Marcinkevičių atveju taip sutapo. Mindaugas, augdamas su gamtos superprocesoriumi apdovanotu Žilvinu ir emociškai šiltu bei ūkiškai darbščiu Gintaru, tikriausiai, dar Šakiuose ėmė puoselėti aukštuomenės veikėjo ambicijas.

Tuos užmojus, ko gero, pakurstė pats Nerijus, ne tik priimdamas Mindaugą į VP devintuką trečiuoju numeriu, bet ir vėliau, kartkartėmis išnaudodamas jo polėkį kitų bendraturčių įtakos troškimams atsverti. Nepranokdamas partnerių strateginio mąstymo ar analitiniais įgūdžiais, nelinkęs nerti į kasdienę ūkio rutiną, nesiverždamas vadovauti gausiems kolektyvams ar bendrauti su žiniasklaida, Marcinkevičių jaunėlis pasižymėjo viena vertinga savybe – gebėjimu užmegzti naudingus ryšius ir išsunkti iš jų maksimumą.

Mindaugui sekėsi susirasti „draugų“ ir daryti jiems įtaką. Smailoka šypsena, šiek tiek ciniškas, nors visuomet giedras humoras ir, svarbiausia, kantrus klausymasis, ne tik šiukštu nepertraukiant kalbančio pašnekovo, bet taipogi susilaikant nuo apibendrinančio komentaro jam pritilus – štai koks trečiojo brolio metodas, veiksmingesnis už visokius NLP. Lengva apsakyti, sunku nukopijuoti.

Niekas kitas taip virtuoziškai neįtikindavo bankininkų pratęsti paskolas, valdininkų - išduoti leidimus, o tikrintojų – vadovautis sveiku protu. Drąsiai blefuodamas, godžiuosius patepdamas, baukščiuosius pagąsdindamas, su girtuokliais palakdamas, pėsčiuosius pavežėdamas, o ponias bei paneles sujaudindamas vyrišku žavesiu, Mindaugėlis išdidžiai parnešęs tėkšdavo reikalingus parašus. Kuo aukštesnį postą užimantis valstybės tarnas keldavo rūpesčių, tuo karštesnis azartas įsiplieksdavo būsimo "Lords" fondininko akyse.

Europietiškai išskaidrėti nespėjusioje praėjusio amžiaus Lietuvoje ne vienas tautinio verslo vedlys pavydėjo tokio smulkiojo akcininko, o jis pats, apsvaigęs nuo itin artimų pažinčių su pareigūnais ir politikais, svėrė teises VP grupėje visai ne vertybinių popierių procentais. Mindaugas visus apšoko pirmasis iš devintuko susirentęs erdvų namą Valakampiuose tuomet, kai tikruosius kokybės standartus nubrėžusi Laurų kvartalo tvora dar niekam nesisapnavo. Galingų variklių mėgėjas lakstydavo raudonuoju Nerijaus „Ferrariu“ ir užsisakydavo naujausius mobiliųjų telefonų modelius. Tačiau net išsikaulijus parkavimo vietą arčiausiai paradinių durų į biurą ir Prezidentūroje atsiėmus kryžių „Už nuopelnus Lietuvai“, mėlstantis kraujas nepaliovė kunkuliavęs tikrojo pripažinimo geismu.

Trečiaplanį vaidmenį lordų karų iniciatorius kentė beveik du dešimtmečius, kol tamsi nuoskaudų gelmė prapliupo keistais skundais ir pagiežingais kaltinimais. Atrodo, dabar nebepagelbės net maratono terapija.