2015 m. gegužės 22 d., penktadienis

Miltiadas: „Pusmaratonis - mažvaikiams“


Ar bėgsite poryt Vilniaus pusmaratonį?

O ką, jo dar neatšaukė?

Ne. Kodėl turėtų?

Taigi Rygoje, praėjusį sekmadienį trasoje mirė jaunuolis. Tik dešimt kilometrų mėgino bėgti ir numirė, o čia – pusmaratonis! Mūsų valdžiažmogiai būtinai turėjo susigriebę įvesti privalomą bėgikų sveikatos patikrinimą prieš startą ir kas penktame kilometre.

Ironizuojate.

Nė kiek. Juk valdžios tikslas – kad niekas nemirtų. Pažiūrėk, susisiekimo ministras pritaria Europos Komisijos siekiui pasiekti nulį žūčių keliuose.

O Jūs tam nepritariate?

Aišku, nepritariu. Galima pasiekti, kad niekas nežūtų autoavarijose, tik ar verta? Jei uždrausime lįsti į kelius, žmonės sugalvos, kaip žūti kitokiais būdais. Dabar per metus Europoje sutraiškomi 35 tūkstančiai eismo dalyvių. Įsivaizduokime, kad skirsime tam reikiamus milijardus: ištiesinsime ir apšviesime visus kelius, priversime pardavinėti tik itin saugius ir kvailai brangius automobilius, kurie išsijungs užuodę alkoholio garą, ir padarysime dar galai žino ką, kad per metus prisitrėkš tik dešimt nelaimėlių. Ir tuomet, kiek besistengtume, tas skaičius nebemažės. Tai dėl tų dešimties numirėlių teks apskritai uždrausti automobilių eismą, kad nulio žūčių tikslas būtų pasiektas.

Argi gyvybė nėra aukščiausia vertybė?

Absurdas. Idiotiškai populistinis absurdas. Ši dogma naudinga tik valdžiažmogiams, kurie neišgyventų be balsuotojų ir mokesčių mokėtojų. Todėl politikai ir neriasi iš kailio: alkoholio suvaržymai, vaistų ribojimai, eutanazijos draudimai, savižudybių prevencijos... 

Nukrito lėktuvėlis, Seimo narė iškart skundžiasi: „Mes paleidom iš savo rankų visa tai, kas skraido mūsų oro erdvėj!“ Įsiklausyk. Jei įmanytų, tie gyvybę aukštinantys monstrai apskritai uždraustų mirti. Tik šitai - ne jų nosiai.

O kas Jums yra aukščiausia vertybė?

Laisvė su savo gyvenimu elgtis, kaip noriu.

Bet, dovanokite, tai – ne Jūsų nosiai. Juk gyvenimą gali sutraiškyti koks nors apsvaigęs pacukas arba savižudis pilotas.

Tiesa. Jei taip lemta, tai ir sutraiškys. Esu fatalistas. Jau kuo netikiu, tai valstybės ir visuomenės hipergloba. Čia, kaip puikiame Roberto Šeklio apsakyme „Globa“: kuo labiau mane saugo, tuo baisesnių naujų grėsmių sukelia. Uždraustų, tarkime, degtinėlę, tai net bijau pagalvoti, ko tektų griebtis. Sako, nebegerk, o aš jiems aiškinu apie Semį Vandžiru...

Apie jį jau esate pasakojęs. Tačiau juk miela kam nors rūpėti. Štai man sūnelis sako: „Tėti, nepamiršk grįžti“, žmona primena: „Vairuok saugiai“, ir iškart kvėpuoju lengviau.

Tai visai kas kita. Čia – meilė, o ten – išskaičiavimas, sukčiavimas.

Tačiau jeigu visi labiau vieni kitus mylėtume...

Jeigu. Absurdas. Jeigu žmogaus prigimtis pasikeistų. Jeigu sutvėrėjai perkurtų Visatą. Jeigu.

Jokia valdžia negali liepti labiau mylėti kitus. Bando taip nurodyti, mėgina papirkti, per visokias švietimo programas apgaule įteigti, kad didžiausia laimė yra susirasti draugų ir daryti įtaką žmonėms. Nepavyksta. Paskaityk Rasos Aškinytės „Žmogų, kuriam nieko nereikėjo“. Nuostabus tekstas, neįtikėtina garbė lietuvių literatūrai.

Siaubingiausia, kad tie išsigimėliai atrodo rimtai nusiteikę prievarta paversti visus visuomeniškesniais, meilesniais, bendresniais. Galas individualybei. Artėjame prie epochos, kai turėsime deklaruoti ne tik turtą bei pajamas, ne tik skysčius oro uostuose, bet ir savo ketinimus, emocijas, mintis. Vaikščiosim su monitoriais, juose bėgančia eilute slinks minčių tekstai. O gal keisis vaizdiniai. Ir nemėgink per silpnai ko nors mylėti! Bauda, kalėjimas… Tik ne mirtis, nes mirtis - nepadori išeitis.

Tai ar bėgsite pusmaratonį?

Nebėgsiu. Šiais laikais pusmaratonis tinka tik mažvaikiams.

Bet gi laimėtumėt savo amžiaus grupėje.

Savo amžiaus grupėje mažvaikių distancijoje... Kokia prasmė? Sakau tau, pusmaratonį dabar bėga tik vaikai, maratoną – mergos, o tikri vyrai dar atsikvepia šimtinėse, kalnuose ir Ironman‘uose.

Tai ką planuojate artimiausiu metu?

Planuoju sulaukti šimto metų, tada nusipjauti dešinę koją ir įkopti į Everestą be deguonies. Atbulomis.

Aš Jus myliu.

2015 m. gegužės 18 d., pirmadienis

Verta!


TĖVAS: Ar skanu?

SŪNUS: Aha, labai... Ir Maja prašo, užuodžia, kad skanu.

TĖVAS: Nesumanyk duoti.

SŪNUS: Kodėl?

TĖVAS: Pripras prašyti nuo stalo, neatsiginsim. Savo tegu ėda.

SŪNUS: Gal jau priprato.

TĖVAS: Todėl turim laikytis tvarkos. Namuose nuo stalo šuns nešeriam, kad ir kiek kaulytų.

SŪNUS: Reiškia, neverta jai po stalu inkšti?

TĖVAS: Tiesa. Visiškai neverta, tik šuo per kvailas suprasti.

SŪNUS: O Dievo prašyti verta?

TĖVAS: Na kaip... Realiai, tai neverta, nes jis irgi savo tvarką pasaulyje įvedęs laiko.

SŪNUS: Kokią tvarką?

TĖVAS: Tokią, kad kartą pats atseikėjo neprašomas. Davė visko, kas mums priklauso, pagal savo dėsnius.

SŪNUS: Tai kodėl močiutė meldžiasi?

TĖVAS: Jai patinka.

SŪNUS: Kaip gali patikti, jei nieko daugiau negauna?

TĖVAS: Melsdamasi ne tiek prašo, kiek garbina Viešpatį.

SŪNUS: Girdėjau, kaip prašo.

TĖVAS: Na, gal ir prašo.

SŪNUS: Negi niekada nieko negauna?

TĖVAS: Gauna ne dėl to, kad meldžia. Mes Mają gi sočiai šeriam, štai – pilnas dubuo. Ėsk, kiek nori.

SŪNUS: Bet ji nori to, ką mes valgom.

TĖVAS: Močiutė irgi nori to, ką tik Dievas gali.

SŪNUS: Supratau. Ačiū.

TĖVAS: Palauk, o ką čia tas šuo kramto?!

2015 m. gegužės 9 d., šeštadienis

Stoka


TARNAS: Linkiu, kad nieko netrūktų!

PONAS:    To dar betrūko.

TARNAS: Ko betrūko?

PONAS:    Kad ko nors trūktų.

TARNAS: Nejaugi ponui visiškai nieko netrūksta?

PONAS:    Netrūksta. Net nuobodu.

TARNAS: Jei nuobodu, tai gal ko nors trūksta?

PONAS:    Žinai, galbūt. Gal trūksta, kad to „ko nors“ netrūktų.

TARNAS: Bet jeigu nė to netrūks, bus dar nuobodžiau.

PONAS:    Tai kodėl man linki, kad nieko netrūktų?

TARNAS: Ponas sakė, gal trūksta...

PONAS:    Gal trūksta, bet ne to.

TARNAS: O ko ponui trūksta?

PONAS:    Trūksta, kad nebūtų taip nuobodu, kai nieko netrūksta.

TARNAS: Tai gal tegu trūksta? Truputį.

PONAS:    Ne. Liūdna, kai ko nors trūksta.

TARNAS: Taip. Tai ko ponui palinkėti?

PONAS:    Kad visko užtektų. 

2015 m. gegužės 5 d., antradienis

Tušti daiktai


Vilniaus oro uostas labiau panėšėja į Vnukovo, negu į Vienos ar Venecijos. Ir kodas toks - VNO. Sako, po poros metų reikės jį mėnesiui uždaryti. Keis pakilimo tako dangą, kad ko nors nenutiktų. Tik dažniau kas nors nutinka ne dėl sutrūnijusios dangos. Nejudantys daiktai ne tokie grėsmingi, kaip mechanizmai. Dar pavojingesni būna žmonės, pavyzdžiui, girti rusai išvažiuojantys valyti sniego, kylant privačiam prancūzų magnato lėktuvėliui. O užvis pavojingiausios esti papuvę žmonių organizacijos.

„Čia viena keleivė labai nori skristi į Oslą su pasibaigusia tapatybės kortele“, - informuoja per vairuotojo raciją visus autobuso keleivius VNO darbuotojas. „Niekur ji neskris“, - atšauna viršininkas. „Nėra tokios formos?“ – vis spurda uolusis kolega. „Forma yra, bet ne tokiam atvejui“,- nuramina jį vyresnysis. Mes jau ketvirtį valandos kantriai laukiam autobuse. Į Oslą nenoriu, noriu į Maskvą. Tenai galiojančios kortelės negana, rusai reikalauja aiškios tapatybės, vizos ir kantrybės. 

Šeremetjevo oro uostas kadaise buvo tarpinė stotis į Valstijas. Devyniasdešimtaisiais „Aeroflot“ lėktuvas iki Niujorko dukart leidosi degalų Atlanto salose: Airijoje ir Niufaundlende. Šiandien skrendu į Sočį. „Ten jūsų laukia“- pažada saugumo patikros pareigūnė. Aš - nieko prieš. Ausyse taip ir skamba Otaro Joselianio užkeikimas: „Получил путевку в Сочи в жопу ебаный рабочий“. 

Virš Donbaso skristi nejauku, bet teks. Sočis nėra Kryme ar Gruzijoje, kaip mano painiojantieji geografines sąvokas. Vietiniai vaikšto su marškinėliais, ant kurių angliškai aiškiai  užrašyta „Russia“, ir giriasi, kad čia – pietinė sostinė. „Hot. Cool. Yours. / Жаркие. Зимние. Твои.“ – skelbia olimpines keturioliktųjų žaidynes primenantys plakatai. Žavu. „McDonald‘s“, „Löwenbräu“, „Mariott“ / „Сели-поели“,Ба́лтика“,Родинa“.

Красная Поляна nėra banalus sovietizmas. Tai autentiškas caro laikų gyvenvietės pavadinimas. Raudona – gražu. Tame miestelyje stūkso viešbutukas „Om Dom“ su „British баня “. Šeimininkė Tatjana Larkin skiriasi su vyru anglu. Atminimui jai lieka ne tik poetiška, tegu ne visai puškiniška, pavardė, bet ir drauge įsuktas versliukas, Pavardę pasiliks, o SPA pervadins. Prieš penkerius metus „British“ skambėjo šauniai, dabar – nebe. Sankcijos veikia.

Pirtį užkurti čia tikrai moka. Išvanojo taip, kad ilgam atsiminsiu. Molinis priepirtis, malkomis kūrenama rąstų garinė, beržinės vantos, šaltinio tvenkinukas, kubilas su vaizdu į kalnus ir gulimos sūpuoklės. Jokių svaigalų. Pelynų kvapas nesiskaito. Tatjana principinga: nori gerti degtinę – eik lauk. Net wi-fi slaptažodis čia „noalcohol“. Na, tiesiog pirčių pirtis, „Баня баня“. Britiškumai iš pavadinimo išsitrina mikliau, nei vyrai iš širdies.

Dabar madingi ne tik vietiniai žodžiai. Lojalu ilsėtis vietiniame kurorte ir gerti vietinį vyną. Geras rusiškas vynas skamba baisiau, nei puiki prancūziška degtinė, bet čia jie didžiuodamiesi vaišina Stavropolio krašto Viogner. Ačiū, gardu. Ne tik todėl, kad dykai ir actas saldus.

Rusams svarbus pergalės prieš fašistus septyniasdešimtmetis, nors dvi dešimtis metų po karo jie išvis nešvęsdavo. Kodėl? Paskaitai Janio Grinvaldžio fronto dienoraščių fragmentus praėjusios žiemos „Rigas Laiks“ numeryje ir supranti: todėl, kad dar pykino prisiminimai. Susirinkdavo veteranai, tyliai įkaldavo, linkėdami, kad nebetektų kariaut, ir išsiskirstydavo. Jiems sapnuodavosi nukankintos vokietės, automatų vamzdžiais išniekintos lenkės, vietoje dukterų mėginusios aukotis ukrainietės, išvaduotojų galią patyrusios lietuvės, latvės, estės. Tik šešiasdešimt penktaisiais iš centro atsiuntė įsaką deramai atšvęsti dvidešimtąsias didžiosios pergalės metines. Pasipylė paradai, saliutai, kasmet vis trankesni.
Aplink Adlerio oro uostą išmėtyti milžiniški spalvoti olimpiniai žiedai su žemynų pavadinimais. Pasakoja, kad olimpizmo šulai suakmenėjo, išvydę tokią savo simbolio meninę interpretaciją. Iki Sočio žaidynių žiedai laikėsi tvirtai susikibę, o čia pažiro. Nieko, visi suprato ir priprato. Plojo per atidarymą ledo rūmuose, net kai Amerikas simbolizuojantis raudonasis apskritimas neišsiskleidė dėl techninių kliūčių. Tiesioginėje Rusijos TV transliacijoje teko skubiai įterpti generalinės repeticijos įrašo epizodą. Užtat per uždarymo ceremoniją rengėjai pamėgino autoironiškai pasišaipyti: šokėjų grupei nurodė tyčia kelias sekundes vėluoti subėgti į prakeiktąjį žiedą, taip primindami atidarymo gėdą ir demonstruodami fizinio darbo pranašumą prieš inžinierinį intelektą.

Olimpiniai statiniai po metų atrodo naudojami maždaug tiek, kiek  legendiniam Europos krepšinio čempionatui pastatyta Šiaulių arena. Mūsiškiai įsūdė skatikus, Sočyje viskas kainavo apie penkiasdešimt milijardų dolerių. Dabar ledo rūmuose retsykiais koncertuoja gastrolieriai, naujutėlaitis geležinkelis iš pajūrio į kalnus rūdija nenaudojamas. Visi laukia pasaulinio futbolo, kurį žada sužaisti aštuonioliktaisiais.

Anoje kalnų pusėje - Abchazija. Ginkluoti jos pasieniečiai žaidžia nepriklausomybę: „Lietuviui reikia vizos!” Kur ją gaut? “Mūsų atstovybėse Maskvoje arba Managvoje.“ Sugėdintas lauko vadas įleidžia be vizos ir be kyšio: „Kažkada svečiavausi Kaune, ten mane labai gerai priėmė. Važiuokit, grįždamas pasirodykit.“ Tolstant nuo pasienio Ricos ežero link, nepriklausomybės iliuzija galutinai sklaidosi. Visur kalba rusiškai ir laukia rublių. Plentas duobėtas, asfaltas baigia irti. Nėra biudžeto. Stalino vasaros rezidencijoje įkurtas muziejus. Jo prižiūrėtojai žaidžia su gyvu lokiuku. Motiną nušovė, mažyliui – pora mėnesių. „Gal norit pirkt?“
Grįžtu į Sočį. Gešė Tinlėjus viešbutyje „Приморская“ skaito viešas paskaitas apie tuštumą. Viskas santykina: realybė, teisybė, nuosavybė, valstybė... Jeigu V.Putinas manąs, kad ši teritorija priklauso jam, tegu pasikonsultuoja su Sočio pavadinimą nuo vietinės genties kadaise nusirašiusiais turkais arba miestą kūrusiais carais. 

Važiuodamas pro sovietiniais simboliais nukabinėtas gydyklas, rodos, girdžiu, kaip murma išvaduotas iš anglų ir išverstas iš rusų kalbos Mikė Pūkuotukas: „Tuščias šitas puodas, kaip visi daiktai. Jį tausot pa-tar-ti-na. Nes tuščią puodą gan dažnai, nes tuščią puodą gan dažnai kai kas labiausiai ver-ti-na!“