2015 m. rugpjūčio 4 d., antradienis

Enzimų terapija – placebas ir lochotronas


Artėjant rudeninių maratonų sezonui, atkunta visokio plauko prekijai, tykantys užsidirbti iš nekaltų bėgikų. Dauguma baudžiasi išlošti iš mėgėjų siekio atbėgti greičiau, bandydami prakišti jiems iki 3 procentų energijos regeneruojančius batelius, šildomuosius tepalus, spaudžiamąsias blauzdines, kojinaites su rumbeliais, neatsirišančius batraiščius ir stebuklingus papildus. Su tokiais viskas aišku: jei pakelia nuotaiką, tai ir tebūnie.
  
Žymiai rimtesnes grėsmes visuomenei kelia į maratonininko kišenę ir dvasios ramybę besikėsinantys ciniški pseudomedikai. Mus pasiekė patyrusio ultrininko Povilo (pavardė redakcijai žinoma), prašančio padėti susiorientuoti fermentų terapiją reklamuojančių žinučių pinklėse, pagalbos šūksnis.

Skaitytojas tinklalapyje, apsiskelbusiame „Nr.1 sveikatos portalu Lietuvoje!“, aptiko „Medikų rekomendacijas nusprendusiems įveikti maratoną“. Rašliavos lygį galėčiau diagnozuoti iš neprofesionalumu dvokiančios antraštės: taisyklingai lietuviškai turėtų būti rašoma „nusprendusiesiems“. Toliau – dar baisiau. Siaubovarą pasikinkęs gydytojas visuomet vertas paniekos. Dar griežčiau derėtų vertinti sveikatos produktų (šiuo atveju – fermentinio preparato „Phlogenzym“) pardavėjų propagandą, jeigu ji remiasi gąsdinančiais autoritetingų medikų teiginiais.

Štai pastraipa iš nagrinėjamos publikacijos:

Visų pirma, anot L.Pačkausko, maratonas sukelia dalyviams tam tikrą stresą, psichologinę įtampą: „Maratonas jau yra iššūkis mūsų organizmui. Dėl jam būdingos įtampos ir ilgos trukmės maratonas sukelia imuniteto sutrikimus, gerokai padidina uždegiminius žymenis ir dėl to jo dalyviai dažniau serga viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis (VKTI). Atrodytų, maratonas – tai renginys, skirtas sveikatinimui, tačiau po jo daugėja žmonių, kurie skundžiasi peršalimo požymiais, o tai rodo, kad imuninė, gynybinė sistema veikia blogiau“.

Gydytojas Laimutis Pačkauskas – žymus neurologas, bet tai neturėtų užmerkti akių skaitytojams. Žvaigždės dažnai pakliūva ant sukčių kabliukų. Pamenu, kaip akių vos neišbadė milžiniškos lauko reklamos, kuriose Merūnas Vitulskis garbino japoniškas organizmą valančias voneles kojoms. Toksinų pašalinimas per pėdas – tik vienas iš daugelio įžūlių sveikatinimo industrijos triukų, maustančių žioplus tautiečius. Britas Ben Goldacre paskyrė nemažai energijos Jungtinėje Karalystėje įsisukusių aferistų demaskavimui ir smagiai aprašė atradimus „Apgaulingame moksle“. Nesiruošiantiesiems skaityti tos knygiūkštės atskleisiu, kad neva detoksikuojančių prietaisų kūrėjai tiesiog sugalvojo, kaip poros elektrodų pagalba sudrumsti vandenį vonelėje, kol joje savo padus kantriai mirko apmulkinta auka.

Tačiau grįžkime prie ankstesnės citatos. Aukščiausios kategorijos neurologas L.Pačkauskas joje kartoja žinomus, ne kartą „Maratono lauke“ minėtus, dalykus. Galima būtų ginčytis, kad maratonas dovanoja dalyviams kur kas daugiau malonumo ir euforijos, negu streso ir psichologinės įtampos, bet nesikabinėsiu. Ištvermės reikalaujantis iššūkis išties gali prislopinti imunitetą. Išgerkite vitaminų.

Derėtų atkreipti dėmesį, kad L.Pačkauskas, nors esu girdėjęs jį skiriant publikacijoje reklamuojamą papildą savo pacientams, čia apie jokius flogenzimus nė žodeliu neužsimena. Todėl, išsunkę brukamo fermento reklamai Lietuvos neurologijos žvaigždės vardą, straipsnio užsakovai meta atakon pigesnę patrankų mėsą: 

Kaip fermentai gali padėti ilgų distancijų bėgikams, – paklausėme chirurgo A. Didžiulio. Visų pirma, fermentų terapija (pvz., Phlogenzym) naudinga rengiantis maratonui, nes prieš bet kokį įtemptą, sunkų, alinantį darbą, o maratonas toks ir yra, labai naudinga organizmą išsivalyti. Fermentai – tarsi „šluotelė“, kuri surenka, ištraukia toksinus, negyvas ląsteles, ir natūraliai per prakaitą, šlapimą ir išmatas visa tai pašalina. Taigi, fermentai užtikrina organizmo gyvybines funkcijas, išvalo organizmą, pašalina kenksmingas medžiagas, skatina ląstelių atsinaujinimą, todėl pavartojęs fermentų žmogus jausis atjaunėjęs, kupinas jėgų, ištvermingesnis. Kita vertus, visos šios fermentų savybės lygiai taip pat praverčia ir po maratono, kai žmogus jaučiasi nusilpęs, išsekęs, pavargęs. Jeigu po maratono žmogus vartos fermentų, jis greičiau atgaus jėgas“, – aiškina medikas.

Kokia tikroji Kauno poliklinikos chirurgo (sic!) motyvacija, palieku spręsti skaitytojams, tik įdomu būtų pamatyti jo biochemijos egzamino rezultatus ir išgirsti, kaip kolega paaiškintų, kokiu būdu per burną suvartoti fermentai patenka į kraujotaką. O gal atneša visą žadamą naudą, jos nepasiekę? Fermentai (dar vadinami enzimais) yra baltymai. Baltymus žmogus suvirškina į aminorūgštis. Aminorūgštys žarnose įsiurbiamos į kraują ir keliauja po organizmą, kad įvairiausios ląstelės iš jų vėl susisintetintų reikalingus joms baltymus. Gal prabangųjį „Flogenzimą“ barzdaskučių įpėdinis siūlo kaip aminorūgščių šaltinį? Argi ne daug skaniau ir pigiau sukirsti pjausnį „Markus Co“ restorane? Vegetarai teišmaukia baltyminį kokteilį arba susiverčia kitokių anabolikų.

Gydytojai kartais prirašo gerti skrandžio ar kasos fermentų analogų, kad ligonis lengviau virškintų maistą. Visokie mezimai kukliai darbuojasi skilvyje bei žarnyne, nežadėdami ištraukti toksinų, slopinti uždegimų ir apskritai atjauninti organizmą. Panašus preparatas yra ir "Flogenzimas", sudarytas iš kitus baltymus padėti virškinti turinčių fermentų rinkinuko ir banalaus antioksidanto rutozido, tačiau jo pardavėjai diplomuotų medikų lūpomis kliedi, nepaisydami jokių ribų: „Fermentų vartojimas profilaktiškai, prieš maratoną gali apsaugoti nuo patempimų, sužeidimų arba traumos gali būti lengvesnės“, – pažymi chirurgas A. Didžiulis.“

Taigi šis sukčių brukalas neturi jokio mokslinio pagrindo veikti panacėjiškai, tačiau placebas – velniškai galinga jėga, todėl visai tikėtina, kad reklamuojamas papildas kam nors patiko. Tame pačiame apgailėtiname „portale Nr.1“ lankytojams peršasi gydytoja homeopatė ir arklių balzamas. Kyla pagunda tiesiog numoti ranka: laisvose lankose težydi visos gėlės. Šalyje, kurioje politikams rūpi kiekvienas žmogus, o pajūrio gelbėtojai, išsikėlę raudonas vėliavas, per garsiakalbius stūgauja ant po bangas braidančių rusų turistų, vertėtų saugotis perdėtos globos. Tingi mąstyti - kaltink save. Vaikystėje vengusieji mokytis matematikos, tegu visą gyvenimą už tai moka, pirkdami loterijos bilietus, o pamiršę sovietinį „lochotrono“ terminą pensininkai tedejuoja, iššvaistę pinigus flogenzimams.  

Tylėti neleidžia savisaugos instinktas. Šįkart godūs vertelgos, medicininio spirito nualintus smegenų vingius prisidengę pirktais universitetų diplomais, užsimojo prieš bėgikų vertybes. Tokius niekšus, spjovusius į Hipokrato priesaiką ir ėmusius skleisti hibridinio karo požymių turinčią propagandą, būtina perduoti lauko tribunolui. Nuosprendis vykdytinas nedelsiant.

2015 m. rugpjūčio 2 d., sekmadienis

Viena kairiąja


Vienas šališkas stebėtojas, drauge risnodamas sekmadieninės treniruotės pusmaratonį, paprotino, kad šiuo metu pasaulį valdo tikrų daiktų mada. Prieš kokį šimtmetį esminė vertybė buvo NAUJAS (modernus, pramoninis, sintetinis, masinis), maždaug prieš pusšimtį metų – KITOKS (neįprastas, vienetinis, maištaujantis), o šiandien – TIKRAS (autentiškas, natūralus, ekologiškas, rankų darbo). Nieko, praeis.

Istoriniai romanai itin atitinka nūdienos vartotojo įsivaizdavimą, kokia yra tobula beletristika. Atsakingi pilietinės vienišų vilkų visuomenės nariai nebelinkę švaistyti nuo „Facebook‘o“ nuvogto laiko „šiaip“ skaitymui. Išgalvotos istorijos erzina praktiškus žmones, todėl jie renkasi naudingų patarimų knygas, kurių pavadinimai prasideda „Kaip...“, tikrų kelionių įspūdžius ir įžymybių biografijas.

Koncertas kairiajai rankai“ – ne koks paviršutiniškas, gyvuliškus smegenų žievės pradus švelniai smaukantis, svajonių romaniūkštis, bet ir ne sausas pirmosios XX-o amžiaus pusės istorijos vadovėlis. Po „1913. Šimtmečio vasaros”, o gal ir “HHhH”, pastaroji knyga tęsia šiuolaikinės Senojo žemyno literatūros, pasinėrusios į savo kultūros psichoanalizę, tradiciją.

Tai kur kas daugiau, nei pianisto Paulio Vitgenšteino biografija. Neabejoju, kad knygos autorė Lea Singer pedantiškai išnarstė archyvinius šaltinius, leidusius atkurti įdomiausius vienarankio virtuozo ir jo šeimos gyvenimo momentus. Jaunesnysis Paulio brolis, žymusis filosofas Liudvigas, ko gero, buvo geresnis viešųjų ryšių meistras, tačiau „Koncerto...“ rašytojos papirkti nesugebėjo. Meno istorijos daktarė iš Miuncheno švelniai, bet moteriškai negailestingai susmaigstė psichopatiško mąstytojo reputaciją talentinga romanistės plunksna, neatsižvelgdama nė į kontraversiškoms asmenybėms imunitetą kartais užtikrinančią netradicinę lytinę orientaciją.

„Koncertas...“ – tai romanas apie meilę ir muziką, tėvus ir vaikus, karą ir taiką, kraują ir pelenus. Jį skaitydamas, verki drauge su turtingaisiais Vitgenšteinais, klausaisi M.Ravelio bei S.Prokofjevo melodijų, pasineri į salonines Vienos bei Paryžiaus intrigas ir klijuoji referendumo plakatus Austrijos prijungimo prie nacistinės Vokietijos išvakarėse. Knygoje galima pasirankioti sentencijų („Užmušti laiką – nusikaltimas, kuriam nėra senaties“) ir pasisemti tvirtybės iš herojaus, kuris, netekęs dešinės rankos, didžiausiose salėse fenomenaliai skambindavo fortepijonu, restoranuose atsisakydavo padavėjų pagalbos, lupdamas vėžiams kiautus ir gnaibydamas putpelių sąnarius, jūroje plaukiodavo krauliu, o vonioje pats nusikarpydavo nagus.

Tačiau bene maloniausia, kad „Koncertas...“ yra tikras. Tikras grožinės literatūros kūrinys. Jame žavi ne tik meistriškai nutapytas istorinių realijų fonas, bet ir tikri, ne vaidinantys istorines asmenybes, o gyvenantys jų aistromis ir kančiomis, veikėjai. 
  
„Vidinės akies nepapirksi kaip išorinės“.