2015 m. gruodžio 5 d., šeštadienis

Pastanga vadovauti


„Priimkite mane padėjėju. Atlyginimo neprašau. Noriu išmokti vadovauti“, - kreipiasi malonus jaunuolis. Teiraujuosi, kam jam to prireikė. „Na,- sako vaikinas, - noriu padaryti rimtą karjerą, o tada imtis nuosavo verslo.“

Šis gyvenimiškas pokalbis priminė kitą, literatūrinį. Šešiolikmetis herojus iš Aleksandro Piatigorskio romano „Философия одного переулка (rus. „Vieno skersgatvio filosofija“, pirmąsyk išleisto Londone 1989 m. ir šiuo metu verčiamo į lietuvių kalbą), prisipažįsta geriausiam draugui, kad labiausiai iš visko pasaulyje norėtų keturių dalykų:  draugauti su mergina (kaip kiti bendraklasiai), išlaikyti egzaminus brandos atestatui, įstoti į Maskvos universitetą ir būti laikomas „originalu“ (vėl gi - ypač tarp merginų). Draugo paklaustas, kam jam visa tai, nė akimirkai nesusimąstęs atrėžė: „Na, kad galėčiau su tavim bastytis gatvėmis, daugiau apie tai nebegalvodamas.“

Vadovo darbas jaunų žmonių galvose asocijuojasi su dideliu atlyginimu, limuzino klasės automobiliu ir sporto klubo abonementu. Dar smarkiau masina nuojauta, kad vadovas – tai galia, lemianti kitų asmenų, įmonių ar net miestų bei valstybių likimus. Tai - viršininkas neturintis viršininkų, tokiam niekas nenurodinėja. Jis pats planuojasi darbus, samdosi pavaldinius, sprendžia, ką statyti, o ką nugriauti.

Viskas būtų tiesiog tobula, jei ne nuožmusis kapitalizmas su savo apylaisve rinka. Švedų ekonomistas Kjellas Nordstromas, pamėgęs kalbėti Vilniuje, vis kartoja, kad kapitalizmas – tai sistema, atliekanti vienintelę funkciją: ji rūšiuoja įmones į našias ir nenašias. Pirmųjų vadovai lepinasi šlove, gurkšnodami šampaną metinėse konferencijose, antrųjų – ne. Geriausiu atveju apie pastaruosius niekas nieko nekalba. Tiesą sakant, jie tiesiog išnyksta iš eterio, dažniausia, tyliai ir nepastebimai, bet kiekvieną sykį tai – žiauri asmeninė tragedija. Valdžia svaigina. Neprisimenu nė vieno stambesnės bendrovės vadovo, be pagiežos užleidusio kėdę kitam. Plėšydamas vizitines korteles su savo pavarde ir skambių pareigų pavadinimu, jautiesi lyg Voodoo rituale akacijos spygliu badydamas iš veidrodžio pažįstamą lėlę. Dažnas vadovas perspektyvą nusileisti auksiniu parašiutu išrūšiuotų nevykėlių sąvartyne baugščiai prilygina scenarijui, pagal kurį pats rūšiuoja atliekas spalvotuose gatvės konteineriuose.

Įmonės našumą išmatuoti nesunku. Tam žmonija išrado pinigus. Suokti apie nefinansinius tikslus, socialinę atsakomybę ir išmanias strategijas pavyksta tol, kol verslas pakenčiamai našus. Išryškėjus skirtumams tarp procesų efektyvumo ir atlyginimų augimo, palengva ima strigti suplanuotų biudžetų vykdymas. Vienas po kito pradingsta klientai. Sąstingį atspindi neramūs skambučiai iš bankų, ima plaukti mokesčių inspekcijos raštai. Pagaliau pasirodo antstolis ir legenda baigiasi.

Ieškant našumo stokos priežasčių, įprasta kaltinti aplinką. Net susitarus, kad verta pasiknisti bendrovės viduje, žvilgsniai pirmiausia krypsta į vidurinę grandį arba vadinamuosius žemos kvalifikacijos (siaubinga sąvoka – jei žmogus dirba paprastą darbą, tai anaiptol nereiškia, kad jį prastai išmano) darbuotojus.

Šiemet dalyvavau perimant vienos gamyklos Švedijoje valdymą. Savininkai pardavė ją, neišgalėdami konkuruoti su analogiškomis Rytų Europos įmonėmis. „Švediški atlyginimai“, - pirmiausia šovė į galvą mintis. Valdydami panašią bendrovę Lenkijoje, žinojome, kad didelę sąnaudų dalį sudaro cechų darbininkų algos. Atvykę į nediduką miestelį netoli Geteborgo, radome beveik visus darbininkus pakeistus robotais. Neseniai akcininkai investavo nemenkas lėšas į įspūdingas technologijas, siekdami išspręsti tipišką gamybininkų problemą: neužtikrinus užsakymų srauto, žmonės neturi ką veikti, o atlyginimus mokėti tenka. Ir ką gi? Darbininkai atleisti, liko kone vieni vadovai su skandinaviškais gerovės paketais, o verslas vis tiek stringa.

Blogiausias būdas spręsti problemą – ją neigti. Apie prastą vadovų našumą kalbama retai ir nenoriai. Kaip tapti našiu vadovu? Neturiu garantuojančio sėkmę recepto. Pats taip ir neišmokau išties gerai vadovauti, nors esu dėjęs pastangų atsakinguose vykdomuosiuose postuose. Žinau tik pirmąjį žingsnį: kad taptum našiu vadovu, pirmiausia turi tapti vadovu.

Kokia čia suktybė? Lietuviška.

Kartą į Vilnių atvyko Vidurio Azijos valstybės prezidentas su gausia palyda. Perėjo raudonu kilimu ir puolė prie darbų: aptarė reikalus S.Daukanto aikštės rūmuose, papietavo su premjeru, o pavakary užsuko į Seimą su parlamento pirmininku susipažinti. Vakare ištiesė kojas viešbutyje ir guodžiasi patarėjams: „Taip ir nesupratau, kas čia pas juos viską sprendžia.“

Smagu pasišaipyti iš vakarietiškos demokratijos neperprantančių rytiečių, tačiau verslaudami patys dažnokai mąstome taip pat, kaip anas svečias. Norėdami parduoti savo prekes ar paslaugas, pas partnerius ieškome vieno viską sprendžiančio žmogaus ir piktinamės tokio neradę. Dar blogiau, jei bendrovės vadovas griebiasi viską spręsti savo ūkyje, neleisdamas dirbti pavaldiniams ir užbėgdamas už akių valdybai ar akcininkams. Įsisiautęs į lyderio kailį, genamas troškimo viską kontroliuoti, toks veikėjas dažniausia taip ir nepradeda daryti to, kam yra nusamdytas – vadovauti.

Pasidairęs verslo brūzgynuose, sumedžiotum įvairiausių vadovų. Prezidentai ir anekdotiniai viceprezidentai tapo retesni, nei prieš dvidešimtį metų, bet vis dar aptinkami. Generaliniai, vykdomieji ir vykdantieji direktoriai mėgina aiškintis tarpusavio skirtumus. Gausėja CEO, COO ir prokūristų. Pučia žandus valdybų nariai ir pirmininkai, jiems nenusileidžia stebėtojų tarybininkai. Senokai teko susidurti su kokiu nors savininku, bet partnerį, fondo valdytoją ar investuotojų komiteto atstovą sugauti visai nesudėtinga. Šį žvėrinčių papuošia prisiplakėliai, dangstydamiesi visuomeninėmis pareigomis asociacijose ar konfederacijose bei subjektai, neturintys išvis jokių pareigų, todėl pasivadinę verslininkais, lyderiais ar ekspertais.

Lyderiauti gudrus kone kiekvienas, o vadovauti?

Vaidmenų sumaištis nieko gero neatneša. Vadovauti organizacijai (skyriui, padaliniui ir visai įmonei) turi atitinkamas direktorius. Svarbiausias – generalinis, administracijos vadovas. Jo pareiga – suburti ir vesti komandą, siekiant su ja tikslų.

Tikslus nubrėžia valdyba. Jos narių užduotis – kurpti strategijas, tvirtinti metinius planus, skirti, skatinti ir keisti administracijos vadovybę. Tai – bendrovės valdytojai. Darbui valdyboje reikia verslininko gyslelės ir patirties, kad užuostum, iš kur vėjas pučia, kuri idėja vertinga, o kuri – pražūtinga, kad nuspręstum, kada ir kur pakreipti valdomą ūkį.

Stebėtojų taryba stebi, kad įmonė nenukryptų į lankas. Ji prižiūri, kad valdytojai ir vadovai nepiktnaudžiautų galiomis, nesiveltų į konfliktus ir nesupainiotų asmeninių interesų su kompanijos finansais.

Akcininkai nėra jokie vadovai. Savininko pareiga - paskirti savo atstovus bendrovei prižiūrėti ar valdyti ir galbūt parūpinti pinigų jos plėtrai, jei pasitaiko proga nupirkti ir prijungti kitą panašią įmonę. Akcininkas – tai investuotojas.

Idealu, kai skirtingus darbus dirba jiems tinkamiausi žmonės. Realybėje pareigos susimaišo. Painiavos privelia skirtingų šalių įstatymai: daug kur valdybos nario pareigos yra vykdomosios, t.y. atitinka direktoriaus, o taryba būna tiek valdymo, tiek priežiūros organas. Lietuvoje leidžiama nesudaryti nei valdybos, nei tarybos, todėl akcininkams kyla pagundų tiesiogiai ganyti generalinį, o pastarajam maga nusimesti atsakomybę savininkų daržan.

Šitaip atsiranda devyndarbiai visų galų vadovai. Niekas nedraudžia kontrolinio akcijų paketo turėtojui pasiskirti valdybos pirmininku ir generaliniu direktoriumi. Kartais atrodo patrauklu susitapatinti su verslu. „L’État, c’est moi“, - neva pasakęs Liudvikas XIV. Žavitės senove? Tokia bendrovė tampa panaši į individualią įmonę, kurioje išsitrina ribos tarp vadovo asmeninio gyvenimo ir verslo sprendimų. Nekyla abejonių, kas ten viską sprendžia. Patraukus iš įmonės asmenį-saulę, joje lieka nedaug vertės, o pats sprendėjas atsisako menkiausios vilties greta kurti kitą verslą. Tapatintis su dviem ar trimis kompanijomis pajėgtų tik šizofrenikas.

Nukrypimai nuo logiškos struktūros ir kompromisai, painiojant skirtingų lygmenų funkcijas, sukelia našumo problemų. Vieną tokių patyriau savo kailiu 2013-ųjų pabaigoje, kai Rygoje įgriuvęs parduotuvės stogas užmušė 54 žmones. Zuolitudės daugiafunkcinio pastato tragedija verta atskiro pasakojimo ir gilios analizės įvairiais pjūviais. Čia paminėsiu tik vieną aspektą: „Maxima“ įmonė Latvijoje ūmai pasijuto neturinti vadovo. Nuoširdi jos vykdomojo valdybos pirmininko Gintaro Jasinsko nuostaba „O už ką?“, atsakant į spaudos konferencijoje žurnalisto pateiktą pasiūlymą atsistatydinti, išdavė paralyžiaus mąstą. 

Žinoma, viešas kalbėjimas yra antraeilis dalykas. Jo trūkumus sąlygoja iškreiptas situacijos vertinimas. Ko gero, esminė „Maxima“ komandos klaida buvo neigti savo ryšį su aukomis Zuolitudėje. Puikiai suprantu ir užjaučiu tuos žmones. Susidūrus su kraupia masine bendradarbių ir pirkėjų žūtimi, norisi kabintis už vilties, kad pabudęs iš košmariško sapno, išgirsi, jog nieko nenutiko, nes tokie baisumai mūsų kraštuose neįmanomi. Deja, slenkant dienai po dienos, tenka gyventi ir dirbti susitaikant su liūdnomis pasekmėmis: laidotuvės, sužeistųjų lankymas, našlaičių globa. Tuomet išsekęs ir sutrikęs protas pakiša kitokią išeitį: ne mes projektavome, ne mes statėme, ne mes sugriovėme. Mes nekalti. Tai apskritai – ne mūsų tragedija. Mes – geri, stengiamės, viską darome teisingai. Ima siutinti nepatogūs klausimai. Pamiršęs, kad ant griuvėsių tebekėpso tavo parduotuvės iškaba, pyksti ant pasaulio, visur pradedi įžvelgti klastą, dairaisi tikrųjų kaltininkų šešėlių.

Maxima“ buvo įsidiegusi matricą, tokią struktūrą, kurioje daugelį kiekvieno svetur veikiančio tinklo  funkcijų prižiūrėjo atitinkami specialistai - viršininkai iš centro Vilniuje. Didelės tarptautinės kompanijos taip elgiasi, siekdamos paspartinti ir palengvinti plėtrą. Pradedant verslą naujoje valstybėje, iš Lietuvos atsiųsti būriai turėdavo sustyguoti savo sritis: parduotuvių įrengimą, prekių tiekimą, paskirstymą, išdėstymą parduotuvėse, reklamos triukus, darbuotojų mokymus ir t.t. Primygtinai brukama pagalba užsienio, šiuo atveju – Latvijos, padaliniui nenutrūko ir vėliau, jam sėkmingai įsibėgėjus. Centrinis biuras taip išplėtė savo kompetenciją, kad tiesiog numarino tam tikrus gebėjimus Rygos buveinėje.

Lietingą lapkričio 21-osios vakarą išgirdęs apie pražūtingą griūtį, G.Jasinskas elgėsi teisingai. Nelaimės vietoje pildė gelbėtojų prašymus bei nurodymus, organizavo pagalbą nukentėjusiesiems, bendravo su žurnalistais. Taigi, ėmėsi vadovauti, pernelyg nesidairydamas į šalis ar savininkų pusėn. Spėju, kad jeigu jis būtų buvęs paliktas tvarkytis pats, reikalai nebūtų taip baisiai pašliję. Krizė įsisiūbavo, atvykus pagalbai iš Vilniaus. Geranoriai viršininkai, pasitelkę sau parankius žinovus, perėmė visą bendrovės kontrolę ir kuriam laikui apskritai uždraudė ką nors pranešinėti. Spaudžiami kylančios nepasitenkinimo bangos, matricos šulai vėl išstūmė priešais kameras Latvijos padalinio šefą, tačiau anas, slegiamas pasidalintos, todėl dar labiau išaugusios, atsakomybės, elgėsi nebe kaip vadovas, o kaip tokį vaidinantis aktorius.

Atvykęs į Rygą valdyti įsiplieskusios krizės, neradau iš ko rinktis – de facto tapau SIA „Maxima Latvija“ bendrovės vadovu. Neturėjau tikrų teisinių įgaliojimų direktoriauti, tačiau iškart perėmiau vadžias, pradėjau klausinėti ir nurodinėti, viešai kalbėjau įmonės vardu, žarsčiau pažadus, kuriuos teko vykdyti kitiems. Rizikavau, užtat jaučiausi einąs teisingu keliu. Pats vedžiau žiniasklaidos puolamą, politikų spaudžiamą, boikotais bauginamą įmonę. Niekas nebūtų supratęs išvedžiojimų, kad esu akcininkas, juolab smulkus ir netiesioginis, kuriam patikėta laikinai pavaldyti krizę. Klydau, klupau, atidžiau įsižiūrėjus atrodžiau apgailėtinai, bet stengiausi. Nenuveikiau nieko stebuklinga, tiesiog porą savaičių padirbėjęs vadovu, perdaviau pareigas teisėtai bendrovės šeimininkei.

Pramokti vadovauti nekenkia, tik tie įgūdžiai nebūtinai pravers kuriant savą verslą. Vadovauti, valdyti, prižiūrėti ir investuoti – skirtingi dalykai. Tuo užsiimančius žmones kiti pavadina verslininkais, pernelyg nesusimąstydami, apie ką kalba. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.

Svarbiausia pačiam nesusipainioti, kuo vertiesi. 


(Tai ištrauka iš rengiamos spaudai knygos “Tapatybės kortelė” juodraščio. Visą opusą numatoma išleisti 2016-ųjų pradžioje.)

7 komentarai:

Anonimiškas rašė...

Gilios įžvalgos, priverčiančios susimąstyti. Ačiū

Anonimiškas rašė...

Perskaičiau. Labai įdomu.
Nors esu žmogus, kuris jaučiu malonumą, kai dirbu už dyką. Bet, manau, kad už panašias paskaitas, kas rašoma šioje knygoje, - šio blogo autorius turėtų gauti labai didelius pinigus (čia tik taip, kad noriu pabrėžti šio žmogaus pasakomos patirties vertę (kurios, manau, knygoje bus tik menkutė jos dalelytė).
Ir kas pirmiausiai šovė galvon, prieš sėdant čia parašyti kelis žodžius, - tai anais laikais žmonių mylimo vieno ministro pavaduotojo mimika, kai užėjo kalba apie profsąjungas... – kuri išraiškingai tarstelėjo, draugai apie ką čia kliedite....☺
Šiais laikais, pastebėjau, kad buvo nuvertintos stebėtojų tarybos.
Turiu omenyje kai valdyme, pavyzdžiui, buvo tik dvi jėgos (stebėtojų taryba ir valdyba, be direktoriaus... su administratoriumi, na funkcijoms panašioms, kaip sakykime viešbučio registratūroje).
Todėl pradžioje ir paminėjau anuometinių profsąjungų likimą, tarsi palygindamas su pastarojo šimtmečio dešimtojo dešimtmečio stebėtojų tarybomis .
Todėl ten ,kur jų neliko, kai jas keitė valdybos ir direktoriaus institutai, - manau, buvo pažanga. Žinant, kad inercija nesusigaudymo sferoje būna didelė ir jos taip greitai neišprusinsi.
Dar didesnė, manau pažanga, kai valdybos pirmininko ir direktoriaus pareigas eina vienas ir tas pats žmogus. O jei jis yra dar iš tos organizacijos steigėjų, iniciatorių tarpo, - tai, manau, net yra idealu (na, apie durnus žmones nekalbu... nes čia Lietuva ir tokių matyt išvengti čia nėra pajėgumų...☺).
Ir trumpo mano pakalbėjimo pabaigai pasakyčiau dar vieną lietuvišką pastebėjimą, tiksliau lietuvišką specifiką. Kai įmonės administracijos vadovas būna tapatinamas su įmonės vadovu. Nežinau kam tas yra naudinga. Greičiausiai niekam, tai reikalai sietini dar su pora šimtmečių matuojamos baudžiavos laikais ir tų laikų baudžiauninkų ainiais...
Ir dar. Jei aš kada rašysiu knygą (gi šiandien neparašęs knygos gal retas kuris iškeliauja ten...☺) apie savo veiklą, - būtinai būtų keli puslapiai apie Vilniaus prekybą (o šioje organizacijoje mačiau (savo matyme) tik šio blogo autorių. Ir tai būtų liaupsnių puslapis ar du puslapiai, iš to kiek būtų skirta Vilniaus prekybai (tiesa, nesu prekybos sferos žmogus).

sg rašė...

prisistatyti ka tik tapo sudetingiau :)
zinoma, gerai yra smulkiai paskirstyti funkcijas, bet ne visada gali toki fokusa organizuot. mazoje imoneje tenka pabuti ivairiose pozose. aisku blogas tas kareivis, kuris nesvajoja krize pavaldyt. is konteksto apie LV ivyki, aprasyto cia (kitur nesigilinau), vis tiek gavosi taip, kad akcininkas (kad ir kokio smulkumo) tvarke reikalus kaip sau, srebe is visu jegu, o samdomas sumale sh. klausimas ar male sh ir anksciau, bet kad jau pasamdytas, tai taip ir uzime pareigas. ar matricoj nebuvo numatyta panasios trinties atvejai (teko matrica perrasyt ir dabar jau yra). kita vertus centriukui uz sanitaru grupes atsiuntima ir ju veiksmus irgi atsakomybe atitinkama. reabilituojat samdini po visko, nes rekomendacijos praso?
sori uz tiesmuka rasliava.
laukiam knygos :)

Anonimiškas rašė...

Jei kam būtų įdomu keli sakiniai iš vieno archyvėlio (šiuo atveju Vilniaus prekybą - tai ir buvo Ignas Stankevičius): O buvo taip...
„Kai mes 1997 metais nupirkome pirmąsias patalpas savo firminei ekologiškų produktų parduotuvei (vėliau dar pirkome sostinės centre, Biržuose) ir buvo numatę ekologiškų maisto produktų firmines krautuvytes steigti visuose Vilniaus mikrorajonuose (tačiau tai daryti dar buvo per anksti, jau su pirmosiomis krautuvytėmis patyrėme didelius nuostolius - vėliau susitelkėme išimtinai ekologiško vartotojo ugdymui efektyviomis priemonėmis, būsimiems šios srities verslininkams) - tačiau tuo pat metu, žvilgsnį dar buvome metę kelis dešimtmečius į priekį, norėdami inicijuoti ekologiškų maisto produktų skyrius didžiuosiuose prekybos tinkluose (kaip ir viską ką darome Tatulos programoje - darome sekančiai kartai...) ir parašėme laiškus į visus to meto prekybos tinklus, kad priimtų pokalbiui dėl ekologinių skyrių atidarymo jų prekyboje. Į pirmą laišką niekas neatsiliepė.
Į antrąjį mūsų laišką atsiliepė tik... taip MAXIMA (tuometinė Vilniaus Prekyba) ir po pirmojo susitikimo su jųjų vadybininku - ekologiškų produktų skyrius buvo atidarytas.
Toliau buvo problemos. Trūko ir ekologiškų produktų asortimento ir pastovių jų kiekių, o dar labiau - ekologiškų produktų vartotojų.
Ką galiu pasakyti. Kad tik praėjus dešimtmečiui, - gal būt, tai vėlgi pirmas prekybos tinklas, kuris „išaugo“ iš ekologiškų produktų, daugiau skirtų prekybos papuošimui (tiksliau iš anksto kartais ir pasmerktų supūdymui) kelnių. Manau šie yra pirmieji metai MAXIMAI,- kuomet tinklas kiekvieną savaitę „praryja“ jau virš trijų tonų vien ekologiškų morkų... o tai jau nebepalyginama net su praėjusiais metais.
Mes (Tatulos programa) ne labai mėgstame kas yra madinga (šiandien madinga keikti MAXIMĄ - turime už ką ir mes...). Mes problemas, jei reikia ir visu aštrumu sprendžiame, kuomet tą yra laikas daryti - o nemėgstame tai daryti lietuviškai, - šunis lodyti tik tuomet, kai šaukštai jau po pietų, po laiko...
Bet kaip ir visuomet, taip ir šį kartą „spjauname“ madai ir... su pirmuoju dešimtmečiu, tokia proga pirmuosius ir sveikiname ta proga MAXIMĄ.
Na, o kartu labai geranoriškai ir pasidžiaugiame, kad bent viena sritis yra, kurioje Tatulos programa šios visur pirmaujančios įmonės niekuomet nebus aplenkta... nes Tatulos programa pirmoji šalyje įsteigė firminę sertifikuotą ekologiškų produktų parduotuvę (kad ir keliais mėnesiais, bet).
Tikiu, kai MAXIMOS ekologinis skyrius „15 - os “ nebepražiopsos - šio džiugaus reiškinio jau nepamirš... nors dar ir 2008 metai tebesitęsia...
Kartu ir atleistina - per tą laiką minėtame prekybos tinkle „ekologiškų reikalų“ kuratoriai pasikeitė ne vieną kartą, ypač pačioje pradžioje..."

Anonimiškas rašė...

Atsiprašau, kad neparašiau labai svarbaus šiuo atveju dalyko, - parašyto teksto datos. Taigi data - 2008 m. spalio 3 d.

Anonimiškas rašė...

Antras atsiprašymas: „...(šiuo atveju Vilniaus prekybą - tai ir buvo Ignas Staškevičius):..."

Anonimiškas rašė...

ok, atrodo įdomiai parašyta. Reiks įsigyt.
Tačiau norėjosi,kad autorius ties švediškos įmonės įsigijimu pvz. padarytų detalesnes savo įžvalgas.