2017 m. balandžio 1 d., šeštadienis

Algimantas Aleksandravičius: „Aš tuoj jus visus prigausiu!“


Grįžau tiktai iš Klaipėdos, fotografuoju tą Mažąją Lietuvą. Keturias dienas buvau, šiąnakt grįžau tiktai.

Tai kas dar liko?

Na, Mažoji Lietuva, praktiškai. Bet tai toksai gana nemažas regionas: Šilutė, Rusnė, Dreverna, Kintai... Klaipėda, Neringa visa.

Tai jau taip...

Na, ir dar reikėtų į Rusiją įžengti. Vis dėlto – Tolminkiemis, Donelaitis, Mažvydas...

Būtinai, kokia gi Mažoji Lietuva be...

Be Mažvydo, be Rėzos ir be Donelaičio... Ir aš taip galvoju.

Ir tada jau – viskas?

Ne, tada – Vilnių. Nes Vilniaus turiu gal dešimt tūkstančių tokių... Dar atsirinkčiau, dar kažką padaryčiau. Bus tokių... Keistų. Nes dabar, kiek galėjau susipirkau visą Vilnių, visą – tai reiškia, kas išleista: ir Čechavičių, ir Fleury... Viską, kas yra fotografijose buvę apie Vilnių, netgi šiuolaikinius fotografus. Kad nesikartočiau. Nes kartais pasąmoniškai galiu padaryt panašų dalyką. Pavyzdžiui, Markus ir Ko visi fotografuoja praktiškai tuo pačiu rakursu. Reikia lipt kopėčiom arba droną kelt. Nes labai nesinorėtų beždžionaut, suprantat.

Jeigu nesąmoningai, tai ar čia beždžioniavimas?

Suprantu, bet aš bandau ir to išvengt. Padarau ką nors ir žiūriu: ar nemačiau kažkur? Yra! Nu ir  - velniop! (Juokiasi) Nesikeikiant. Man labai gražu, kaip Rusnėj keikiasi, беру на вооружение, kaip rusai sako... Nes ten potvyniai pastovūs, ir jie nuo šito žodžio keiksmažodį išvedė: Potvyniop tada! Po – tvy – niop! Eik tu potvyniop – toks geras lietuviškas keiksmažodis.

Atrandat panašią Vilniaus nuotrauką, ir savąją – potvyniop... Gerai, o – Londonas, Čikaga, Dublinas?

Dar laukia. (Juokiasi) Aš turiu tokią svajonę ateičiai, bet čia...

Ten dabar gi jau irgi – Lietuva.

Aaa, jūs turit omeny – emigrantai, ar ne?

Jeigu Rusijoje – Lietuva, tai gal ir ten.

Kažkada aš esu daręs Ievos žurnalui, redakcijos užsakymu, dar Tombakienė vadovavo. Lietuvio statusas Londone: nuo mažų mergaičių, kur baleto mokyklose mokosi, iki juvelyrių, miesto centre be vyrų atidariusių vieną šikarniausių parduotuvių. Kažką dariau, jau buvo tokių dalykų.

Taigi.

Būtų įdomu apeit tuos lietuvius. Lietuva yra toks donorų kraštas. Pasižiūri, kiek Nobelio premijos laureatų – litvakai. Bitlai ir dylanai Žemaičio darytom gitarom visi groja. Kiek tokių daug yra, kiek mes dar nežinom jų. Aišku, čia reikia projekto, reikia finansavimo. Būtų įdomu kažką tokio padaryt.
Vis tiek tai yra mūsų, mūsų – kažkiek, be patriotizmo žaidimų. Aišku, geriau būtų daugiau lietuviškų šaknų atkapstyt.

Šaknys. Fotografuodamas LDK paveldą, turėjote, ką apmąstyt. 

Taip, taip, taip. Teko tas mano knygas matyt, kai kurias?

Daugumą teko. Nemažai net perverčiau praeitą savaitgalį, prieš eidamas susitikt.

Supratau. Aš dabar ir rašyt daug pradėjau.

Tekstų?

Tekstų. Esė, visokius... Jeigu įlįsit į mano tą vadinamą feisbuką, į veidaknygę, pamatysit. Ten tiesiog viešai dedu. Mažąją Lietuvą – po truputį, šiandien (pokalbis įrašytas kovo 27 d. - I.S.) Miltinį įdėjau devyniasdešimt antrų metų, teatralus pasveikinau su Teatro diena. Miltinis su stakanu stovi ten, svinguoja Panevėžio parke.

Tai, ką jūs padarot, yra nuotrauka. Na, gali būti ciklas ar albumas, bet šiaip – nuotrauka...

Taip, summa summarum – nuotrauka.

Ir ta nuotrauka yra labiau pasakojimas, istorija, ar labiau – įspūdis, jausmas?

Vat čia reikėtų turbūt žiūrėt konkretų atvejį. Yra visaip. Bet kuriuo atveju fotografija yra laiko ženklas. Arba taip verslininkiškai sakyčiau – prisiminimų verslas. Nes daug kas iš to pinigus darosi.

Jūs pats irgi iš to gyvenat.

Taip. Praktiškai aš esu iš tų nedaugelio menininkų, kurie nėra paparaciai, nei gerąja, nei blogąja prasme. Aš niekados nedirbau laikraščiui, žurnalui. Gyvenu iš projektų, iš fotografijų pardavimo, iš užsakymų, iš portretų darymo. Ne vien Lietuvoj – Prancūzijoj, Rusijoj darau. Iš paskaitų. Skaitau paskaitas apie portretą, apie psichologiją – kaip prisikalbint, padaryt, kad jis būtų tikras. Nes aš dažniausiai negaudau to žmogaus gatvėj ar kur tribūnose, aš ateinu tete a tete ir fotografuoju. Ir kaip padaryt, suprantat, kad jis nežiūrėtų tiesiog į objektyvą. Nes kiti sako: „Nu, būk protingas.“ Kaip tu gali būt protingas ar durnas? Tu esi toks, koks esi.

Teko matyti, kaip jūs fotografuojat, ir...

Ten dar kitaip yra, dar kitaip... Jeigu mes kalbam apie filmą Martinsono, Tyli naktis, ar ne?

Tarkim...

Dar kitaip yra. Ten irgi įdomu. Aš labai daug ką darau: LDK, pilis, portretus, aktus... Galėčiau visą knygą aktų išleist. Ten vielom aprištos moterys... Aš nuo to pradėjau aštuoniasdešimt aštuntais metais.

Esat fotografavęs viską.

Viską: kalėjimus, beprotnamius, daktarus... Oi, patirties visokios yra. Mažiausia fotografavau verslininkų. Dažniausiai nesueidavo keliai. Vengdavau jų, kaip ir estrados, ir politikų. Verslininkų nevengdavau, bet neišeidavo, politikų ir estrados – vengdavau. Gal čia puikybės dalykai, gal ir šito atsikratysiu.

Grįžtant prie klausimo apie nuotrauką: istoriją ar įspūdį,- papasakokite, kaip jūs dirbate.

Pradėt vėl reiktų truputį apie laiko ženklus. Ir reportažinio stiliaus fotografija gali būti pakrauta tam tikra energetika, jeigu tikėtume, kad menas yra visų pirma – to žmogaus energetika, spinduliavimas, švytėjimas. Svarbu, kiek pavyksta užburti, pritraukti tą žmogų. Yra toks mentalinis metafizinis pritraukimas. Jeigu sugalvočiau dabar fotografuot avarijas: mašinos ten susidaužo, žūva kas nors, smegenys taškosi, dviratininkas papuola – aš tikrai per savaitę matyčiau po vieną avariją. Aš esu giliai įsitikinęs tuo. Taip yra tiesiog. Jeigu gyveni tuo, tai materializuojasi mintis.

Tuomet žmogus, vartydamas jūsų albumą...

Ai, aš čia nuėjau nuo klausimo, plepys esu... (Juokiasi) Mielas Ignai, plepys esu...

Nesvarbu, mes gi kalbamės, jūs atsakėte jau...

Tai va, kai dariau aš tą Adomo Mickevičiaus ir Česlovo Milošo pėdomis arba Paskutiniai LDK piliečiai, ten daugiau reportažinis metodas. Aišku bandžiau aš eit per tą meninę prizmę, bet ten daugiau yra įvykio, fakto fotografija. Bet ne dokumentas. Galima pripažinti, kad yra dar dokumentinė fotografija... Kartais galima ją aplipinti visais žanrais, tą patį aktą fotografuojant gali būti ir reportažas, jei ten į gatvę koks nudistas išėjęs, tai gali būti ir portretas... Ir plius dar menas gali būt, tarkim, koks šunelis bėga ir jam bato siusioja... Čia aš kaip pavyzdį sakau, improvizuodamas.

Ir tada jau – menas?

Menas labai nuo daug ko priklauso. Nuo minimalizmo arba kaip tik nuo, toks nelietuviškas žodis, nuo bardako fotografijoje. Kas nors sujaukta. Aš labai mėgstu... Kiekvienas menininkas, kaip ir verslininkas turėtų turėt credo, tai mano pagrindinis credo yra buvęs, ne pažodžiui pasakysiu, Sigito Gedos žodžiai: „Jeigu nori ką nors pasakyt nekasdieniško, akis pasiskolink iš žvėries arba paukščio“. Aš visai chebrytei sakau, savo artelės broliams: „Nori ką nors padaryti? Nes žinok, šiaip visi čia atėję pamatys ir tą veidrodį fotografuos. O tu, va pasiskolink akis iš žvėries arba paukščio, gal atsigulk, gal palįsk po sofa, lipk ant palangės, pakeisk objektyvą arba uždenk jį dūmais. Tu pabandyk pamąstyt kitaip.“

Ir versle turbūt tas pats yra. Jeigu nekasdieniškai sprendi ką nors, tu gali išspręst. Arba tau tiesiog Dievas padovanoja ką nors. Atsitiktinumą tau padovanoja, ir tu išeini, tos aklavietės nebėra.

O antras credo mano visados buvo: „Su rimtais veidais tik konclagerius darė.“ Viskas. Turi visados eiti atlapaširdis, su gera nuotaika. Nenusistatyti, kad ta – lesbietė, tas – homo, tas – komunistas, tas konservatorius. Aš turiu būt kaip stebėtojas, man nusispjaut, ar jis žmoną sukapojo, kaip Raskolnikovas – senutę... Jeigu aš jau sutinku eit fotografuot, man turi nebūti visiškai jokio išankstinio nusistatymo.

Tai realybė nuotraukoje gali būti nelabai atpažįstama?

Pas mane kartais būna ir portretai neatpažįstami. Bet dažniausiai žmogus ir sau susikuria įvaizdį, ir kitiems sukuria, ypač jeigu jis yra viešas žmogus iš televizijos. Nežinau, ar jums yra atsitikę taip, kad pamatot parduotuvėj diktorę kokią? Eilėj stovinčią kur nors prie mėsos, nesvarbu, ar prie žuvies, ar daržovių... Ir galvoji: kur aš ją mačiau? Nes tokia matyta, ne giminaitė, bet... Ir per kokią minutę ar dvi ateina: aha! Iškyla, kad tai jinai yra. Nes mums jau suformuota yra. Arba vaidintojai, kino aktoriai – jiems duoda kokį vienaplanį vaidmenį, ir mes juos taip matom. O ką nors kitaip padaro, ir sakom: „Čia ne jis... Kaip jis nepataikė.“ Nieko panašaus! Jeigu tu nedarai, kaip grupė Kiss, neišpaišai dažais, neužtrauki kaproninės kojinės ant veido, viskas yra tam žmogui būdinga. Žiūrėkit – moteris su vyru pragyvena šešiasdešimt metų ir paskui senatvėje išsiskiria, sako: „Aš jo visai nepažinojau.“ Tai ką fotoaparatas ar fotografas gali pataikyti arba nepataikyti? Aš visada sakau: “Darydami portretą, pagaukit sielos kertę. Būkit sielovagiai.“

Nes mes net savęs nepažįstam. Mes nematom gi savęs: kaip mylim arba pykstam, kaip mus myli ar mūsų nemyli. Kaip kovojam. Mūsų veidas keičiasi. Siela formuoja raumenį net, fiziologinį. O kaip žmogus save identifikuoja? Išeina, pasižiūri: „Ochocho!” Nusišypso, akis pastato. Nufotografuoji jį, o jis sako: “Ne, ne, čia – ne aš.” Nes jis mato tik tame lygmeny: akys, šypsena. Jis nemato, kaip jį daugelis mato. Čia nekalbu apie išprususį, demokratiškiau žiūrintį...

Ar jums irgi labiausiai patinka tos pačios fotografijos, kurias taip mėgsta jūsų vertintojai: Girdvainis su ašara, Bložė su akiniais...?

Ar Gavelis sudaužytais akiniais... Taip, taip, čia yra mano vizitinės kortelės.

Ir kaip jos – jums pačiam? Kūrybos viršūnė?

Aš galvoju, kad reikėtų plačiau žiūrėti. Pavyzdžiui, Gavelis man yra grynai simbolis. Fotografijoje. Kai aš jį dariau, pasiskolinau optikoje akinius, sumokėjau už stiklus... Sakiau, kiek neišeis sumušti, tiek vis dėsim stiklus. Klausia: „Kiek dioptrijų?“ Sakau: „Gal kokius minus du su puse.“ Iš pirmo karto man gražiai sumušė, šiek tiek pinigėlių sutaupiau. Ir kadangi buvau skaitęs Vilniaus pokerį... Man sakė: „Tu jo neįtikinsi, jis toks biški kaprizingas“. Aš jo nepažinojau. Ir aš atnešiau akinius, sakau: „Užsidėkit.“ Jis – man: „O kodėl aš turėčiau dėtis? Ką - aš pinigų neturiu, kad sudaužytus akinius dėčiaus?“ Gavelis. Sakau: „Bet jūs rašot apie nuvorišus, apie socialinį nuosmukį, apie nesutarimus... Čia viskas tas atsispindėtų.“ Ir dar aš su skrybėle vaikščiodavau, labai mėgau skrybėles, o jį namuose fotografavau. Ir ji atsipindi kitam stikle, tai ne bomžas koks, o intelektualūs dalykai: popierius, skrybėlė... Tiesiog kaip simbolis.

Kieno simbolis?

Jo gyvenimo.

Jo gyvenimo?

Ir jo gyvenimo, ir to, ką jis rašė. Tai, ką mes rašom, yra mums labai artima. Tuo mes gyvenam.

Įdomu, ar jums teko po to kalbėtis su Gaveliu jau į nuotrauką žiūrint?

Labai įdomu buvo. Ivaškevičius padarė tokį dokumentinį filmą apie jį. Paskui jis buvo sutrumpintas, tas kadras išimtas... Ivaškevičiaus buvo toks ilgas ciklas su žmonėmis. Ir sako Gaveliui: „Gal parodytumėt, kur jūs geriat? Kabakus tuos.“ Jis sako: „Šito neparodysiu, bet parodysiu vieną labai įdomų dalyką.“ Na, aš žiūriu tą televiziją ir matau, kaip jis eina su tais žmonėmis - žurnalistais, operatorium, operatorius iš paskos eina, filmuoja, eina jie į Vartų galeriją. Lipa laiptais, atidaro duris ir aš matau aš ten parodą turėjau tuomet, per visas sales buvo, keturi metrai ant metro, portretai. Ir jis prieina prie savo portreto, nu, prie sudaužytais akiniais to. O aš galvojau, ar jis apskritai yra jį matęs...

Bet jūs pats to portreto neaptarėte su juo?

Neaptariau. Aš jam tik paaiškinau, koks simbolis turėtų būti, ir jis užsidėjo man tuos akinukus.

Tai čia fotografuojant. O paskui jūs tik per televizorių kalbėjotės?

Per televizorių aš nesikalbėjau, tik jis kalbėjo. Bet jis daug pasakė. Jo klausė: „Jums ta nuotrauka patinka? Ko mus čia atvedėt? “ Jis taip pasimetė, jam tas klausimas nepatiko. Sako: „Ką reiškia, patinka - nepatinka? Aleksandravičius paprašė užsidėt akinius, pagalvojau, kad čia idiotizmas kažkoks. Sudaužytus akinius užsidėt. Pasipiktinau net. O kai pamačiau fotografiją, man įspūdį padarė.“ Vat jis taip pasakė, ir viskas.

Girdvainio ašara tikra. Jeigu ji būtų netikra, montažas ar kas, žiūrėčiau labai skeptiškai. Bet ten ji yra. Yra.

Bložė irgi, minus penkiolika akiniai. Tai dabar stikliukai gali būti ploni, o tais laikais technologijos ne taip toli pažengę buvo. Jam užteko akinukus taip atsitraukt ir visas veidas matosi čia. Viskas yra irgi autentiška.

Man tai dar aišku kiekviena fotografija yra prisiminimai. Bložę fotografuoji per Kalėdas, su Miliauskaite. Miliauskaitė vėžiu sirgo, jo žmona...

Girdvainis... Galiu pasakyt, Ignai, nieko nėra paprasčiau, kaip bendraut su aktoriais. Jie betarpiški... Bet padaryt portretą aktoriaus tai yra pats sunkiausias dalykas. Gydytoją galiu iškart padaryt, jis kažkaip suvokia, todėl, kad jis kiekvieną dieną su visokiais ten brudais - šūdais, mirties - gyvybės klausimais susiduria. Cinizmo... Ir jis nebevaidina. Rašytojus... Gedai pasakai: „Sigitai, va tau – eilutės, sukurk dar vieną, gali?“ Ir jis – iškart, žodis tampa kūnu. O aktorius visados galvoja, kaip suvaidint. Jis per gyvenimą turėjo kokius du šimtus vaidmenų, suprantat, ir jis galvoja: „Ten aš gal geriau atrodžiau? Čia reikia būt Severiute, ar Hamletu, ar Dezdemoną dusint?“ Ir jis pradeda tokius, nu bliamba... Ir kai padarai, matai tiek dirbtinumo... (Abu  juokiasi) Ir aš suvokiau, kaip reikia padaryt, kai tą Panevėžio knygą leidau, nuo Miltinio – kad reikia, kai jie dažosi, kai jie skaito, kai jie repetuoja. Tada jie yra tikresni. O pasisodinus tete a tete – Jėzau brangus! Kiek aš turiu juos apgaudinėti, kad padaryčiau. Sakau: „Aš tuoj jus prigausiu!“

Esu padaręs aštuonis šimtus portretų jau, apskritai – Rusijos, ukrainiečių ten, lietuvių...

Aštuonis šimtus?

Jo, kokius, nu tiek galėtume suskaičiuot, iki tūkstančio net galėtų būti, jeigu taip suskaičiuoti, bet aš jau kalbu apie tuos labai žymius ten, visokius kaliaginus, petrenkas, girdvainius, nekrošius, karalienes Nyderlandų ir taip toliau, ir taip toliau. Jeigu pavardes tokias imti žinomas.

Gerai, bet ten tada nuotrauka neatsiejama nuo vardo, vis tiek ji pateikiama kartu su vardu, su jo žymumu.

Ne, aš suprantu, bet aš dariau bomžus taip pat, aš dariau kalėjimą, aš dariau... beprotnamį.

Gerai, tada ji...

Aš darau dabar, žiūrėkit, dabar jeigu matėt tuos ciklus - Žemaitiją, viską... Tie vaikai, arba dabar, ypač Suvalkijoje, Sūduvoj...

Va, aš apie tai norėjau...

Turgus, visokie dalykai... Aš parodau, kad aš ir tame žanre esu ganėtinai stiprus. Aš labai nekuklus.

Tai čia niekas neabejoja, Algimantai. Bet aš norėjau pasakyti, kad kai jūs nufotografuojate įžymybę, tai ją iškart visi atpažįsta, o jeigu kas nors nepažįsta, tai po nuotrauka būna pavardė, galima pasiguglinti ir sužinoti, kad čia yra įžymybė.

Taip, labai gerai sakote, taip..  Nes daugiau nieko nerašau, jokios sentencijos, jokių lyrinių nukrypimų. Rašau, pavyzdžiui, verslininkas Ignas Staškevičius.

Būna titulų ten kartais visokių, apdovanojimų.

Ne, čia normalu. Jeigu aš tokią... Pasidariau tokią, sakykim, liniuotę – nu kaip čia grubiai šnekant – visų knygų, tai aš ir parašau, kad žmonės žinotų. Paties irgi parašiau... Bet čia tas ir yra, bet tai ir įdomu man. Perskaitau ir galvoju: „Kaip man įdomu.“ Aš kažkada esu pats tą pamatęs kažkur ir galvoju: „Viešpatie, nežinojau apie tuos žmones“. Aišku, kai ko negali rašyti, pavyzdžiui, teatro režisierė Tamulevičiūtė Dalia, ji buvo iš tikrųjų Stalino anūko žmona. Ir man tas faktas irgi įdomus, čia yra asmenybės vis tiek toks dalykas...  Bet aš knygoje nerašiau, jai gal būtų nepatikę. Tu sueini  su visais... Ir aš buvau parašęs šitą dalyką, paskui pataisiau, nors, aišku, galėjau užprotestuot, ir būtų likę.

Čia jau tokia bulvarinė detalė.

Jo, jo, bulvarinė detalė, bet kartais žmonėms tas irgi įdomu.

Ne, tai bulvaras visiems įdomu.

Kaip Budraitis, pavyzdžiui, yra ten to, žinoma kieno, žentas ir taip toliau. Kai pagalvoji, vis tiek įdomus dalykas, nieko neatmeti, nieko... Aš tik stebiuosi.

Tai va, tai aš dabar noriu toliau klausti: jeigu nuotraukoje įžymybė, ji ir suvokiama su savo vardu, jeigu bomžas arba kalinys – tai jis įdomus savo... na, statusu. Jis įdomus pirmiausia dėl to, kad yra būtent valkata arba nuteistasis. O jeigu fotografijos herojus yra šiaip praeivis...?

Suprantu...

... Kažkur šalia prisėdęs žmogus? Tuomet koks jo bruožas galėtų jus sudominti? Nes žmonės dažnai vartoja sąvokas: charizma, fotogeniškumas. Ar jums tai yra svarbūs dalykai?

Dalinai svarbūs. Jeigu mes kalbame ne apie pavardę, jeigu mes kalbame, kaip jūs dabar suformulavote. Ne apie pavardę kalbame, ne apie tą bomžą, kokį labai žinomą, kaip koks nors ten Sėkla, na jis ne bomžas... Sėkla, na žinote, tas krepšio kažkoks ten fanatas, aš jo nepažįstu. Arba koks nors ten, sakykime, Dekanidzė, Daktaras... Supranti, kad tai velnių išmislas, nu kaip pavyzdžiui, Hitleris, Leninas. Ir čia jau kartais parašai, ten jau gali nieko nebedaryti, jokių menų, o visi: „Aa, bliamba!“ Nors jis ten valgo, krenta gal kas nors iš burnos jam, šaiposi kokia mergička, vis tiek, kad ir reportažas, vis tiek supranti, kad tai yra, nu kažkas... velniška.

O kartais aš kuriu tokią atmosferą, jeigu aš matau: vat čia labai įdomi aplinka. Aš jau čia ir norėčiau, kad matytųsi šito laikmečio... Vat tu čia sėdi labai fotogeniškas, jokių komplimentų, labai fotogeniškas, labai įdomus, būčiau...

O kas yra fotogeniškumas?

Imčiau... Kitoniškumas man. Man pirmoje eilėje kitoniškumas. Nu taip, iškart pasąmoniškai. Tu klausi, aš pasąmoniškai atsakau į šituos klausimus, tikrai. Man, dar kartą pasakysiu, man labai įdomu, ką tu klausi. Nei vienas nėra klausęs panašių klausimų, aš pastebėjau. Dažniausiai visi, bliamba, aš noriu sakyti: „Pasiskaityk“ Nu, tam žurnalistui. Netgi žodis „žurnalistas“ labai yra toks nykus dalykas. Aš sakyčiau „analitikas“. Analitikas yra kur kas man labiau priimtinas ir tau labiau tinkantis žodis, žinant ką tu pastatęs esi, kaip tu įsukai viską su savo draugais. Čia nothing personal, tiesa?

Visiškai.

Tai yra ženklinimas. Čia aš, tarkim, norėčiau, kad matytųsi vat kažkokia tokia... Gal kad ten (rodo ranka) labai gražiai tam butely prasišvečia aikštelė. Tai dabar daryčiau turbūt ilgą išlaikymą, kad kažkokia moteriškė praeidama ilgais plaukais ar trumpais plaukais būtų neryški. Ir gal tavo portretas va toks būtų ten viduj. Nu, čia tu jau fotogeniškas esi, įžymybė. Bet sakykime, kaip sakai, nežinomas žmogus, gal ten vaiką kažkokį valgydina... Atmosfera šitos patalpos... Šekspyrą... Nu tipo, svečiuose pas Šekspyrą. Dramos, iš tikrųjų, meilės soneto autorius, dramos... Dar nieks nežino, kas jis buvo: ar moteris ar vyras. (Juokiasi) Iki dabar dar nieks nežino.

Na, bet taip lengva įkristi į kokią klišę.

Ne, vat... Tas yra... Aš kai pradėjau daryti portretus, žiūriu, kad man pagal vieną kurpalių viskas... Kodėl aš, pavyzdžiui, studija nesinaudoju ir visiems sakau? Aš turiu brangius apšvietimus, aš turiu labai daug tokių dalykų, bet sakau tai yra tinginio dalis. Aš jau žinau, kad čia bus ta, rusų kalba sakant, padsvietkė arba kontražūrinė šviesa ir tada bus next, next, sekantis, sekantis, žinai... Ir tu darai visus labai panašiai. O aš mėgstu improvizuoti – aš galiu klozete daryti, ant klozeto sėdint, ir esu tai daręs... Net Koršunovą su Jurga Ivanauskaite dramos teatre, Klaipėdoj, tualetuose, supranti. Man visados yra įdomu visai kitaip. Aš vėl cituoju Gedą, „Skolinuosi akis iš žvėries arba paukščio“. Ir tada mąstau. Ir čia (rodo aplinkui) man jau... Man čia būtų jau sunkiau išspręsti, kadangi čia yra labai marga viskas, paveikslų daug. Į ką akcentuot? Nes langai iš visų pusių, nes ir ten šviečia, ir ten, ir ten šviečia...

Aišku, aš paskui dar, kai fotografiją jau atrandu, tai fifty-fifty, dar aš paskui dvi valandas darau tą fotografiją. Nėra taip, kad sulaukiau ir... Oi, toli gražu... Aš turiu vien dėl to savo braižą. Aš pritamsinu šviesą, Aš jokių montažų nedarau. Būna, nurenku tik stulpus gamtoje. Aš negaliu pakęsti tų betoninių stulpų. Prieš dvidešimt ar penkiasdešimt metų jų galėjo ir nebūt. Tai aš juos nurenku. Nes jie man žiauriai yra tokie... Pas latvius dar ir dabar mediniai stulpai tokie, na kaip mano vaikystėje.

Tie tai nauji stulpai, mediniai. Jie yra dar brangesni už betoninius.

Tai turbūt va, o mano laikais visur buvo tokie, bet jie tipo pūna, ten dar kažkas, ir pakeitė. Bet jie žiauriai negražūs tokie, laidai... Prie bažnyčios kiemuose... Valkininkuose pastatyti tiesiai prie paradinių durų, ir aš fotografuoti traukiuos, man reikės čia nuretušuoti tą stulpą, ir kad nebūtų architektūrinio kokio nors kringelio, nes aš jo nenupaišysiu. Ir žiūriu, kad jis būtų tik ant dangaus arba ant čerpių. Nes tai žiauriai negražu. Aš architekto vietoje, dizainerio vietoje aš uždrausčiau, aš pirštus kapočiau jiems, vien dėl vizualumo.

Na bet žinote, kai kas sakytų, kad klozetas negražu arba dar kas nors. Nes jūsų, pavyzdžiui, viena cerkvė man paliko įspūdį. Cerkvės nuotrauka. Tik ten, kai žiūri, fotografijoje ne cerkvė, o krepšinio aikštelė. O cerkvė tik toliau...

Ai, čia yra prie Trakų.

Mhm, o cerkvė – toliau...

Semeliškės, turbūt.

Turbūt. Semeliškės, taip.

Va, matot, turiu atmintį vis tiek. O aš jau maniau, kad jau ji, kaip sakant, jau prapuolė, bet dar turiu. Jūs matėt tą knygą, turbūt, Lietuvos stačiatikių cerkvės?

Taip.

Aš žiūriu, kaip į enciklopedinį dalyką, aš labai džiaugiuosi šituo projektu savo... Ir ten, kaip ne keista, aš pats visą dizainą padariau, maketą, paruošimą – absoliučiai, nuo A iki Ž, mano kūrinys yra. Tik užsakymas ne mano. (Juokiasi)

To žmogaus, pasirodo, mama...  Sakau: “Ko tu neužsakai man katalikų bažnyčių? Ko man tos cerkvės, po velnių...“ - aš jau taip pasipiktinęs. Jis dabar yra Kelių direkcijos, nu... Ta pagrindinė kur... Valdybos pirmininkas, tas žmogus yra. Turtingas žmogus, mano pažįstamas gana geras... Taip sakyčiau, vienas iš tokių artimesnių žmonių. Keistas. Jis sako: „Mano mama slavė yra religinga. Ir išsėtine skleroze serga.“ Sako: „Numirt gali greit, ir aš noriu padaryti jai dovaną, bažnyčias. Gali padaryti?“ Nu ir tada aš dariau. Supranti, aš tai būčiau, ko gero, nedaręs tų cerkvių. Bet kai jis man paaiškino, žinai, va tokius dalykus, kad motina yra slavė, jis pats – lietuvis, jis pabaigęs du aukštuosius, ir taip toliau. Ir sako: „Vat yra toks dalykas, ir aš noriu, kad tu padarytum dėl motinos, žinai, kol ji gyva“. Ir tik padarėm, ir ji numirė. Ir dar spėjo parodyti, padovanoti tą knygą.

Spėjo?

Jo, spėjo. Ir va čia tos istorijos yra gana įdomios, supranti...

(Kalbintojas ima fotografuoti pašnekovą)

Fotografas? Jo, čia yra sudėtinga, kai reik pačiam.

O jūs pats - kaip jūs savo nuotraukas gaunate? Na, albume gi reikia autoriaus nuotraukos.

Aš, aišku, galėčiau savo autoportretą pasidaryti, bet aš... Aš kartais pasiimu visiškai... Nu va čia Meškauskas pasikvietė, tas, kur X faktorių daro. Sako: „Aš ten parodijas darau. Tu man autoritetas esi“. Jis net parašė Facebook‘e visus tuos dalykus. Sako: „Portretą - ar sutiktum?“ Sakau: „Gerai“. Jis padarė. Aš ten toks rūstus...  Ai, galvoju: „Man tinka“. Aš - ne mergaitė esu, ir įsidedu tas, kas man įdomu. Kartais su kokiu bičiuliu važiuoju fotografuoti, kaip su Žvirgždu, paimu bet kokią nuotrauką ir įdedu. Aš ten labai nesirenku daug labai.

Kas dar įdomūs jums iš lietuvių?

Jūs turite omeny, kuria prasme? Apskritai asmenybė, fotografas?

Fotografai, jų darbai.

(Galvoja) Kaip darbai, yra gal daugiau, bet kaip asmenybė fotografijoje... Mhmhm... Aišku, didžiausia asmenybė, kaip ne keista, labai daug prieštaraujančių dalykų man su juo yra, bet didžiausia asmenybė tai yra Sutkus. Kaip asmenybė, sakau. Kaip asmenybė. Kiti yra tiktai fotografai. Aš atsiprašau, aš neniekinu artelės. Į mane daug kas irgi...

Taip.

Aš sakau: „Erelis su būriais neskraido“. Kiti pagalvoja: „Viešpatie, ką jis ten?“. Arba atvažiuoju į Nidą, dvi dienas pageriu, ir visi galvoja, kad visus metus geriu, o aš kiekvieną dieną važinėju, kiekvieną dieną darau, labai atsakingas žmogus esu. Ir per metus išleidžiu po vieną knygą. Visi galvoja, kad aš pilu gal... Bet nu porą dienų užgeriu ir paskui vėl nueinu. Ir kas nežino, labai spręs... Jie mane žino, tokie Sutkus, Macijauskas, Požerskis...

O ką sakot tiems, kurie vadina jus daltoniku?

O, mane - ne. O va Sutkus yra daltonikas, jis – tikra žodžio prasme. Aš nežinojau... Aš sužinojau tą prieš penkis metus. O aš nesu. Tą juodą spalvą... Bet dominantė, brangiausia pasaulio fotografija yra juoda-balta. Galvoju, visom prasmėm... Netgi dabar filmai, pažiūrėkite Artistą, kur padarė, juodai-baltas išėjo. Nu tas, lietuvių kilmės žydas. Viskas juodai balta. Dominantė. Nu dabar padarys, va čia, kas yra gerai, čia nėra daug spalvų. Va čia yra neblogas dizainas, kadangi sienos, tos bordovos, ar kaip mes čia dabar pavadinsime, ir šito atspalvio foteliai, netgi butelio skystis, butelis... Yra tolygus. Ir veidas, ir jūsų apsirengimas. Dabar, jei man reikėtų portretą daryti, sakyčiau: „Idealu. Idealu...“ Ir aš galiu tą daryti jau spalvoj. Bet jeigu čia iškart mėlyna...

Bet jūsų spalvotų nuotraukų netenka matyt.

Sauka yra, klišom kojytėm tokiom. Matęs?

Ne.

Toks... Yra keletas... Žiūrint, ką darau. Aš, pavyzdžiui, kai darau Prancūzijoje užsakymą, kokį nors ten didelio klubo vadovą su šeima, kuris užsisako laivą, paruošia 30 000 eurų, ir išplaukiam į Viduržemio jūrą, ir aš turiu ten padaryti, ir aš darau moterį spalvotai, kadangi ten brangios suknios yra, deimantai, kurie kainuoja... Nu pats suprantat, ne man jums aiškinti, ką kainuoja... Vėrinys koks 200 000, dar kažkas, netgi nežinau, gal milijoną, žinot, nes jie gali sau leisti tokius dalykus. Aš darau spalvoj. Ir aišku, darau tokius esminius dalykus, sumaketuoju knygutę tokią ketvirtinę gana neploną. Ir ten būna ir juodai baltos. Atsiverti – tokia atgaiva iš karto: tu-dūf!

O Rimaldą Vikšraitį tenka pavartyt?

Taip, aš juos visus pažįstu, jie mane puikiai pažįsta, aš pažįstu... Nu, kaip pasakyti, čia jūs vis tiek traukiat...

Aš – apie darbus.

Aš apie darbus pasakysiu. Žinot, ten kur nerežisuoti... Ten kur moterys malkas pjauna su pjūklais – man labai nepatinka. Nu ten tas režisuotas, tokio nebūna. Bet ten, kur jis įeina, prigeria ir apgauna juos, nors ir negražus žestas... Ten, kur vienas masturbuojasi, sperma taškosi – yra tokios nuotraukos, jeigu matėte albume, - man čia įdomu yra, čia yra tikra. Kad ir prigauta, bet yra tikra. Va tas man yra įdomu.

O tai, kas man yra iš tikrųjų, aš nenoriu patrioto vaidinti ar ką... Aišku, dabar visiems kažkaip yra labai gražu, kai tu rodai tą negatyvą juodą. Aš specialiai pradėjau kažkaip, ne jo įtakoje, aš pradėjau Lietuvą kitokią, aš irgi galiu bomžus dėti į tas knygas, bet aš noriu tuom, kuom mes didžiuojamės. Žemaitijoje, Dzūkijoje... Čia – kalnelis, čia – Maironis palaiduotas, čia – Vaižgantas, čia – kokie nors vaikai, kad ir murziukai...

Pas jį ten biški šiurpiai yra – prasigėręs lietuvių kaimas. Nu ten černucha yra, juodas dalykas. Nieko blogo tame nėra, aš labai mėgstu Pasolini, aš labai mėgstu Greenaway‘ų, kur ten šokiruoja, yra uždrausti. Man patinka, tie režisieriai man afigeni yra. Ir Vikšraitis man patiktų, bet žiūrint, ant ko spekuliuoja ir ant ko tave kelia – vat čia tas man truputi nepatinka, jeigu taip paprastai šnekant.

Dar man iš šito pokalbio užkliuvo... Tiesą sakant, nesu skaitęs jūsų tekstų, bet pati mintis, kad kilo noras rašyti tekstus. Tai reiškia, turite daugiau ką papasakoti, negu nuotraukomis pasakote?

Jo, yra, čia turbūt irgi yra tokios satisfakcijos su savim... Bet kuriuo atveju, iš tikrųjų, čia aš nieko naujo nepasakysiu. Aš kažkada jau senai perskaičiau tai, kad iš tikrųjų jeigu... Mene turi būti labai nuoširdus, jeigu nori, kad tu turėtum savo veidą ar ką, nes dažniausiai tu būdamas akademijoje ar studijuodamas... Tau daro įtaką koks nors Magritte‘as, ar koks nors dar, sakykime, tapytojas... Salvadoras Dali. Ir tu seki, ir tu paskui esi... Kaip sako, yra Čiurionis, ir yra čiurlionistai, bet čiurlionistų niekas nebevardina pavardėm. Supranti, kaip yra... Arba tu turi išskirtinumą, savo braižą. Lenkijoj prancūzui sakai: „Eidrigevičiaus turbūt, kaukė. Tai – Eidrigevičiaus darbas“. Jis yra atpažįstamas. Baconas taip pat atpažįstamas yra, van Goghas taip pat atpažįstamas yra, ir tu iškart sakai: „Čia turbūt tas“. Net jeigu nebusi darbo prieš tai matęs. Nes yra braižas.

Taip, ir...?

Suprantat... Ko jūs klausėt manęs, užmiršau.

Dėl teksto ir nuotraukos. Kodėl jūs negalite papasakoti nuotraukomis to paties?

Va,va, va, ir aš noriu va šitą pasakyti, kad, ką aš skaičiau čia – niekam naujo nėra. Jeigu tu esi nuoširdus, o menininkas turi būti nuoširdus – čia yra grynai kaip striptizas: tu turi nusirengti visiškai, apnuogint sielą. Tada tave mato: arba skauda nuo tavęs, arba juokiasi visi iš to tavo darbo, nes tu tą norėjai pasiekti. Ir tu iš tikrųjų darai save.

Aš pats suvokiau, įsivaizduokite, Ignai: aš fotografuoju portretą apie valandą laiko, būna 30 minučių, būna kartais trumpiau, bet taip visada... Ką aš noriu pagauti? Aš praeinu, sakykim, tuos psichologinius posūkius, gradacijas tas – nuo šypsenos, nuo anekdoto, kai tu juokiesi nuoširdžiai... Atsinešu ten kokį nors Erlicko juoką, ir aš normaliai pasakau, va kaip visados sakau... Dabar neseniai per paskaitą sakiau... Vat sakau, vis tiek intelektuali publika, nu nepasakosi kokio nors banalaus anekdoto, nu vat Erlicko, kur paskutinį parašė: „Eina du seimūnai į Seimą ir šnekasi. Tarpusavy. Sako: „Klausyk, Jonai (nu ten gal vardą, bet aš jau improvizuoju), klausyk, pagalvę pasiėmei?“ Kitas sako: „O kam man ta pagalvė?“ Sako „Klausyk, o jeigu reikės už Tėvynę galvą dėti“? (Juokiasi)
Supranti? Ir iš karto tas žmogus arba šypteli, arba... Čia yra žiaurus juokas, čia yra, supranti, juodas jumoras mūsų Tėvynėje. Ir vat tokių, visokių vat dalykų, ir tu praeini tas gradacijas, arba sakai... Vat tu pats miršti, Ignai, sakyčiau, vat dabar, ir atsiprašinėji motinos... Žinai, kad tau savaitė liko ar dvi, ir atsiprašinėji motinos – nu kad kartais užmiršti, kartais nelankai. Sakau, pagalvok, kokius tu žodžius tai motinai pasakytum? Žinai, tu iš karto pradedi galvoti, supranti, kaip yra? Ir aš tada einu per tą liūdesį.

Arba aš sakau: „Dabar jus visus prigausiu“. Sako kažkas: „Neprigausi“. Aš sakau: „Pusė jūsų, turbūt, yra ateistų, netikinčių. Aš – tikintis, bet nereligingas. Pažaiskime vat tokį žaidimą. Nu, bet kuriuo atveju, visas gyvenimas yra žaidimai. Sakykim – nebūtina įtikėti – bet sakykim, kad pamatote degantį krūmą, kaip Dievą, arba pati Kristų, arba Šventą Dvasią. Nusileidžia vat čia dabar šalia manęs ir sako: „Mielieji, va sėdintys...  Va...“ Ir jūs jau suprantate, kad čia tikrai yra. Ir dabar jis jums sako, tas Dievas ar Šventa Dvasia: „Aš jums duodu tris minutes vienam klausimui“. Ko jūs paklaustumėte jo?“ Visų akys tik ten – ten... Visi pradeda galvoti, o aš juokiuosi: „O, dabar aš jus spausčiau, fotografuočiau“. Aš taip darau su visais.

Šitas triukas yra žinomas. Man jį Saulius Šaltenis naudojo... Seniai jau, gal prieš penkiolika metų, pakvietė filmuotis savo studentės filme, epizode. Jis sustatė vidury lauko puslankiu žmones, matyt, pažįstamus iš kitų sferų ir liepė klausyt... Skambino visiems iš eilės, reikėjo atsiliepti savo mobiliuoju, ir jis tą triuką sakė: „Čia Dievas skambina, ko jūs norėtumėte manęs paklausti?“

O, bliamba, nežinojau. O aš galvojau, kad aš sugalvojau, nes šitus dalykus... Bet čia, pavyzdžiui, visai kiti dalykai, čia be telefono, nes aš tokių daug prisigalvoju. Tapytojo paprašau nupaišyti skausmą, arba merginos... Jeigu matytumėte mano nuotraukas verkiančių žmonių, tikrai verkiančių, tiesiog nesuvaidintų. Sakau, įsivaizduok, paišai skausmą ašaromis, ir pasibaigia ašaros, pjauni venas ir paišai toliau su krauju... Tokių visokių dalykų prigalvoju, žinok.

Va, tai man ir atrodo, kad jūsų nuotrauka, net viena nuotrauka, jau nekalbant apie ciklą ar apie albumą, gali papasakoti istoriją, labai puikiai.

Ačiū jums, labai įdomu. Ačiū.

Ir man pasidarė smalsu, o kam tada jums tekstas? Ar jūs tekstu dar kažką papasakosite naujo?

Va, Ignai, nu vat, pavyzdžiui, pasakysiu tokį vieną paprastą tekstą. Aš esu lapkričio antrą gimęs, Vėlinių dieną, ir mano AA inicialai. Aš na, fatališkas žmogus esu, nu galvoju, čia va koks sutapimas. Ir aš praktiškai paskutinius 10 metų, visas tas dienas, lapkričio antras, dešimt metų rytą atsikeliu ir važiuoju į kokį nors... Lankyti išėjusiųjų, sakykim, Valančių, Orvidus... Suprantat. Ir aš galvoju, kad nusileidžia vėlės. Aš patikiu tais dalykais. Mickevičių... Važiuodavau Vėlines fotografuoti per Vėlines. Ir man visados sekdavosi, man lyg tai ateina, man debesys atneša, ten dar kažką...

Ir aš dabar turėjau tokią ligą, vos galėjau paeiti prieš pusantrų metų. Ir aš galvoju, vis tiek lapkričio antrą aš negaliu praleisti... Rankų nepakeliu, aparato nenulaikau, galvoju, sėsiu į mašiną. Ir važiuoju. Pradėjau tą Suvalkiją daryti, pasirinksiu šitą, kur apie pavasariuką parašė, Mykolaitį Putiną, tėviškę, ir pasirinksiu palaimintąjį Matulaitį. Galvoju, va, aplankysiu aš juos – jie vis tiek yra grįžę pas save į namus. Ir nuvažiavau, padariau tokių... Labai įdomią, saulėtą, kaip rudenį, Mykolaičio Putino šitą sodybą. Nu ir paskui galvoju, nu ką aš galėčiau parašyti? Ir parašiau: „Lapkričio antrąją čia rinkosi vėlės, ir pats Mykolaitis pargrįžo ir laikė vis vėliavą“. Supranti, čia ne tai, kad pasakoji, čia aš įdedu visai kitus dalykus. Tu grįžti, nenori išeiti dar, nori pabūti tuose namuose, kurių nebėra. Supranti, aš rašau čia pats.

Bet tam reikia drąsos. Čia reikia drąsos, net įžūlumo.

Oi, ten pradėjo laikinti, Jonynas ten kartais... Pradėjo laikinti... Dabar – Žemaitiją... Ne Žemaitiją – Mažąją Lietuvą, suoliukus patvinusius...

Nes jeigu Erlickas pradėtų fotografuoti, nu vietoje savo tų tekstų...

Aš esu dirbęs su Braziūnu, nes iš rašytojų daug kas  fotografuoja, ir labai prastai, išskyrus gal vieną kitą, ten kokį Šileiką galėčiau paminėti, bet labai vaikiškai atrodo, sakykim, Balbierius, bet jis yra gilesnis fotografas negu tie kiti, nes vis tiek raidą reikia žinoti. Nes aš sakau... Visi turi plunksną, rašyti gali, bet parašančių pavardžių nėra. Fotografuoja visi irgi, aš tą pats žinau. Bet aš ten ką rašau, tai būna nedaug, ten būna dvi-trys eilutės, ir tokios...

Sakau, jūs įlįskite į mano svetainę ir pasižiūrėkite.

Būtinai, būtinai...

Va, tik į svetainę, nes iškart matysite, daugiau ten nieko. Aš tik dedu savo. Kas į mano įdeda sieną, aš tuos ištrinu, kad būtų tik mano fotografijos ir parašymai. Ir viskas.

Labai aišku. Švaru. O jūs tada įlįskite į Maratono lauką, ir paskaitysite šitą pokalbį.

Aš įlįsiu, man bus labai įdomu. Patys klausimai yra labai nerealūs, man labai patiko.

1 komentaras:

Anonimiškas rašė...

Man pavydas dėl kitko. Na Jūs abu... pavykę žmonės, sakant. Bet man pavydas dėl visai kitko. Kaip viską taip suspėjate. Iš kur to laiko imate. Kai ką gal ir aš sugebėčiau daugiau. Bet iš kur laiko gaunate. Tikrai sutikčiau, kad koks mokslas atrastų, kad Žemėje nereikėtų žemės ūkio, maisto, krautuvių (gyvi būtume kokia piliule), - o visas žmogaus laikas būtų knygoms, menams (na filmų, - ne. Nebent rusiškų, iš anų laikų... dar lietuviškų ne kurių iš anų laikų...). Baltas pavydas skaitant. Geras ciklas čia gaunasi. Gal dar kas pavyks. Lauksiu.