Kaip jūs atsidūrėte Lietuvoje?
Viena ponia iš
Vilniaus, jos dharmos vardas yra Myoko, dalyvavo atidarant dzeno vienuolyną
Vokietijoje. Mes ten susitikome, pasikalbėjome. Pasiūliau jai atvykti į Indiją,
kur lankėsi mūsų mokytojas Shodo Harada, paskui ji pakvietė mane aplankyti
Lietuvą. (Juokiasi) Aš mokausi jau
trisdešimt dvejus metus, o ji čia subūrė dzeno grupę „Vienas lašas“, taigi
bendraujame.
Jūs mokotės trisdešimt dvejus metus?
Vis dar mokausi. (Juokiasi)
Gražu.
Vis dar. (Juokiasi) Galo nematyti.
Visai?
Taip. Matote,
mokytojas man galėtų pasakyti: „Gana. Dabar jau pats esi mokytojas“. Ar kaip
nors panašiai. Bet tai vis tiek būtų praktikos tąsa. Net tapęs mokytoju nenustočiau
mokytis.
Ką turite galvoje, vartodamas žodį „praktika“?
Na, vienuolyne tai
reiškia tam tikrą rutiną: keliamės rytą, giedame sutras, medituojame, dirbame
įvairius darbus. Visa tai mes vadiname praktika. Jūs visiškai panyrate į ją. Neatsiskiriate
nuo to, ką veikiate, susiliejate į vienį. Kiekvienas momentas jums tampa pakylėta būsena, samadhi. Nesvarbu, ar sėdite medituodamas, ar dirbate.
Praktikuojate ne
šiaip sau, o ko nors siekdamas, ieškodamas atsakymo į kažkokį savo klausimą.
Tuomet tenka imtis veikti, negalite šiaip tinginiauti. Pavyzdžiui, atvažiavote
pasikalbėti su manimi. Man regis, jūs tam ruošėtės, nes juk netinka susitikti
su bet kuo bet kaip. Toks pasiruošimas yra praktika. Mūsų gyvenimas taip pat
yra praktika. Neteisinga teigti, kad pabuvęs vienuolyne dešimt ar dvidešimt
metų, užbaigiau praktiką, esu pasirengęs. Ne.
Tuomet kiekvienas gali suvokti praktiką savaip. Juk
žmonės ieško atsakymų į skirtingus klausimus.
Na, vienuolyne
galioja taisyklės, kurių laikomasi. Nesvarbu, koks jūsų charakteris, ar jūsų
požiūris - privalote paklusti bendrai tvarkai.
Kad jau įsiprašėte...
Taip, nes jūs
įsitraukėte ne savęs parodyti. Turite pamiršti visa, kas liko už vartų. Tik
ištuštinęs galvą, žvelgdamas šviežiai, pajėgsite ko nors išmokti. Žmonės,
atsinešantys galybę žinių, drauge atsitempia ir atitinkamus lūkesčius.
Trokštantieji ten nušvisti, lieka nieko nepešę.
Jūs esate vienuolis?
Esu.
Davėte įžadus?
Taip. Toks mano
gyvenimas. Nuo dvylikos metų. Ėmiau praktikuoti būdamas dvylikametis.
Tai dabar jums keturiasdešimt ketveri?
Nežinau. (Juokiasi) Esu koks esu.
Tiesiog anksčiau užsiminėte, kad mokotės jau trisdešimt
dvejus metus...
(Juokiasi) Taip. Toks mano gyvenimas. Aš gyvas. (Juokiasi) Vienuoliu tapau sulaukęs
aštuoniolikos ir nuo tada šitaip gyvenu.
Ar tai reiškia, kad atsisakote turėti vaikų?
Aš nesu vedęs.
Indijoje vienuoliams neleidžiama vesti, o Japonijoje galima. Esu japonų
vienuolis, nes ten mokiausi. Pirmasis indų kilmės vienuolis japoniškos tradicijos dzene.
Tai gal dar vesite?
Nežinau. Nenoriu
sujaukti kam nors gyvenimo. Jei bus įmanoma - gal, jei ne - tiesiog sėdėsiu.
Puiku. Tačiau ne kiekvienas čia sutiktasis nori tapti
vienuoliu, taip?
Tas tiesa.
Tai kaip jiems praktikuoti?
Atvykau čia
nesiekdamas paversti ką nors vienuoliu. Noriu drauge su besidominčiaisiais
pasėdėti, kad pagludinčiau savo praktiką, o taip pat padėčiau jiems tobulinti
savąją. Daugiau nieko. Nieko nesiekiu ir nežadu. Jų reikalai. Mes tik bendraujame,
draugiškai atjausdami vienas kitą, tobulindami praktiką.
Tapti vienuoliu
nelengva, juk norisi džiaugtis gyvenimu. Čia nieko neįteigsi, troškimas turi
kilti iš širdies. Jeigu aš imčiau įkalbinėti ką nors žadėdamas, žmogus
pasikliautų mano žodžiais, o ne savo širdimi. Tai tik sukeltų jam kančios,
šitaip aš nedarau.
Kančios nereikia, tačiau jūs esate mokytojas.
Mokytojas yra
veidrodis. Jūs apmąstote save, jo klausydamasis. Ką nors jam sakote - jis
atsako. Tuomet turite laikytis patarimo. Ir jūs esate veidrodis mokytojui. Du
veidrodžiai - vienas prieš kitą.
Nieko sau.
Kai pritemstate,
negalite tikėtis šviesos mokytojo veidrodyje. Jeigu užsisklendžiate savyje.
Jūs esate sukaupęs
galybę žinių, informacijos. Žmonės jaučiasi ypatingi, nes atsineša patirties iš
savo pasaulio - iš jogos, iš tai či, iš įvairiausių kitų praktikų. O dzene
tenka visa tai palikti, išmesti, atsisakyti savasties. Turite paleisti net Budą
ir kitus globėjus. Jie tėra kelrodžiai. Ženklai greitkelyje nurodo kryptį į
Vilnių, atstumą iki jo, bet keliauti tenka pačiam.
Kaip naudotis dzeno kelrodžiais?
Pateiksiu pavyzdį iš
tikrovės.
Pateikite.
Kartais kur nors
keliaudamas jūs pasiklystate.
Visko pasitaiko.
Tuomet tenka
pasiklausti kelio, nes nematyti jokių ženklų, jokių rodyklių. Klausiate sutikto
žmogaus: „Kur turėčiau sukti?“ Tas žmogus tampa jūsų kelrodžiu. Lygiai taip ir
mokytojas tampa jūsų praktikos kelrodžiu. Prašote mokytoją patarimo, ir jis nurodo
kryptį.
Žmonės kartais
tikisi, kad visažinis mokytojas tiksliai nusakys, ką daryti, idant jie taptų
tokiais pat kaip jis. Tai neįmanoma. Jūs pats esate likimo kalvis. Jūs tapote
tokiu, koks esate, nes dėjote pastangas. Tai jūsų pastangos. Tik pats žinote,
ko siekiate.
Pavyzdžiui, jūs kuriate
tinklaraštį taip, kaip esate sumanęs, turite kažkokį jo vaizdinį.
Be abejo.
Matote. O aš to
neišmanau, todėl negalėčiau jo rašyti. Neturiu to, ką jūs nešiojatės savo
galvoje. Jeigu drauge praleistume kokius metus, tuomet - gal.
Taigi, kas nors gali
jus nukreipti. Tačiau jeigu mokytojas paaiškina, kaip nuvykti į Vilnių, o jūs,
pasukęs ne ten, atsiduriate Klaipėdoje, kas liks suklydęs? Aš galiu tik
parodyti kelią arba pavedėti už rankos trumpą galelį, bet toliau eisite vienas.
Tai jūsų kelias.
Man regis, tai teisinga. Papasakokite daugiau apie dzeno
metodą.
Svarbiausia - sėdėti.
Jūs sėdatės ir sėdite.
Pasaulyje dabar
madinga ieškoti filosofinių paaiškinimų, ieškoti tiesos. Sutinku nemažai
žmonių, praktikavusių ką nors daugybę metų, ir jie vis tiek jaučiasi šiek tiek
sutrikę.
Gal taip ir reikia - jaustis truputį sutrikus? Kuo nors tvirtai įsitikinęs žmogus kartais atrodo pavojingai panašus į bukaprotį.
Matote, ką nors
išsiaiškinti nėra lengva. Todėl dzene jums pirmiausia privalu sėdėti. Mokytojas
jums nurodys sėdėti ir stebės jus. Dabar taip nebedaroma, tačiau anksčiau nebūdavo
įmanoma taip paprastai patekti vienuolyno vidun: turėdavote kokią savaitę
sėdėti, laukdamas priėmimo. Taip būdavo tikrinama, kiek turite kantrybės.
Savaitę sėdėti? Kur?
Tam skirtame
kambaryje. Jame būtumėte sėdėjęs savaitę. Jums atneštų pavalgyti, bet taipogi
stebėtų. Tik tuomet, kai įrodytumėte, kad esate kantrus siekti praktikos,
jus nuvestų pas mokytoją. Niekas šiaip neprasidėtų su kiekvienu
pageidaujančiuoju.
Suprantama - kodėl turėtų?
Taigi, dzene niekas
iš pradžių nieko neaiškina: turite sėdėti. Sėdite savaitę, dvi, o tuomet
mokytojas pasikviečia pasikalbėti. Jūs papasakojate, kaip jaučiatės, kokie
klausimai jus atvedė, ir mokytojas suteikia aiškius nurodymus kaip praktikuoti.
Tai tęsiasi diena iš
dienos: jūs sėdite, bet kasdien susitinkate su mokytoju. Jis stebi, klausinėja,
mato, kaip jūs laikotės, ar tobulėjate. Kartais jis atsako į klausimus, duoda
patarimų. Tai priklauso nuo to, koks žmogus yra mokinys.
Dar dzene esminis
dalykas yra kvėpavimas: kaip jūs kvėpuojate sėdėdamas. Juk į galvą ateina
šimtai minčių, jūs blaškotės, svarstydamas su jumis nesusijusius dalykus. Todėl
dzene svarbu sąmoningai kvėpuoti, jausti kiekvieną akimirką. Tai verta
tobulinti. Mokytojas čia padeda. Su juo kasdien aptariate pažangą, taipogi jis
jus stebi visą dieną: kaip giedate, šluojate grindis, plaunate indus, dirbate
kitus darbus. Jus prižiūri ir kiti vienuoliai.
Taigi, dzene niekas
nieko neaiškina.
Toks mokinys privalo pats smarkiai norėti mokytis.
Taip. Jeigu žinai,
kam tau reikia praktikos, reiškia tikrai jos nori. Susirenka šimtai žmonių, ir
aišku, ne kiekvienas smarkiai to siekia.
Papasakosiu jums
vieną pavyzdį. Mūsų dzeno mokyklos Rinzai pradininkas trejus metus sėdėjo
vienuolyne, kol pateko pas mokytoją pasikalbėti. Trejus metus! Negaudamas jokių
paaiškinimų. Ne juokai! Tuomet jam buvo pasiūlyta susitikti su mokytoju. Rinzajus sunerimo: "Ko aš galiu paklausti?“
Bet jis turbūt žinojo, ko ten sėdi?
Jis susidomėjo dzenu,
nes buvo apie jį prisiklausęs, o pats prieš atvykdamas į vienuolyną praktikavo
budizmą pagal Vinają. Taigi jis, būdamas dvidešimt dvejų, išsėdėjo trejus
metus, kol sulaukė progos pasikalbėti su mokytoju. Vienuolių vyresnysis jam
patarė: „Paklausk, kaip paaiškinti budizmą vienu žodžiu“. Rinzajus taip ir
padarė. Vos tik jis baigė ištarti savo klausimą, išminčius smarkiai sušėrė jam
lazda. Dvidešimt kartų.
Žiauru.
Mokytojas matė, kad
Rinzajus pasirengęs tokiam išmėginimui. Paskui jis ėjo pas mokytoją su tuo pačiu
klausimu dar sykį ir dar trečią kartą. Triskart klausė, kaip išreikšti budizmą
vienu žodžiu. Ir vis gaudavo tokį pat atsakymą: mušimą lazda.
Tačiau smūgis lazda juk nėra žodis.
To nereikia aiškinti.
Jokių paaiškinimų. Toks yra dzenas. Tenka tai išbūti. Tiesiog būti. Kai tikrai
esi, viskas tampa aišku. Galėčiau pateikti šimtus paaiškinimų, kaip tai
supranta filosofai, kaip tai priima mokslininkai, tačiau dzeno grožis yra
tikrovėje. Jis veikia tikrovėje...
Taip, esu tai girdėjęs, bet...
Gal leistumėte man
užbaigti pasakojimą? (Juokiasi)
Taip, prašau, atleiskite.
Taigi, Rinzajus triskart buvo sumuštas lazda. Jis nusiminęs apsisprendė išvykti iš to
vienuolyno. „Nesuprantu mokytojo, nesuvokiu, ką man sako“,- skundėsi jis.
Vienuolių vyresnysis patarė: „Gerai, gali išeiti, bet prieš tai nueik
nusilenkti mokytojui. Tokia tradicija. Turi triskart jam nusilenkti.“ Vienuolių
vyresnysis, trejus metus stebėdamas Rinzajų, suprato, kad tai - nepaprastas
mokinys, todėl paskubėjo paprašyti mokytojo, kad tas nusiųstų uolųjį jaunuolį į
kitą vienuolyną. Taip ir atsitiko. Nukakęs pas kitą mokytoją, Rinzajus pasiskundė
ir jam, ką patyręs. „Kvaily! - sušuko tas. - Anas išminčius suteikė tau
motinišką malonę net tris kartus, o tu nuo jo pabėgai!” Tuomet Rinzajus viską
suprato ir triskart trenkė mokytojui.
Mokytojui? Triskart? Skamba nelabai įprastai.
Toks yra dzenas. Jis
toks. Aišku, tie smūgiai ne pikti, ne tokie stiprūs, kaip mušama norint kam
nors atkeršyti. Suduodama rodant, kad supratai išmintį.
Bet vis tiek skauda?
Taip. Be skausmo
neapsieinama gelbstint gyvąsias būtybes. Visi budos ir kiti mokytojai patyrė
skausmo, kad joms padėtų.
O ką šiuo atveju gelbėjo Rinzajus?
Žiūrėkit, toks yra
skirtumas tarp Azijos ir Europos tradicijų. Jūs šito nepajėgiat suprasti, nes
manote, kad smūgis lazda - tai bausmė. O iš tikrųjų tai - mokytojo malonė.
Azijoje tėvai muša sūnus, mokytojai - mokinius, tai jiems įprasta. Dabar kai
kas jau ima skųstis, bet seniau... Mane mokytojas taip pat mušdavo, o aš tik
dėkodavau: „Hai, hai, hai...“
Tai yra apie mano
ego: kokio jis dydžio? Ar keliu save virš kitų? Mokytojas stebi ir auklėja. Jei
supykstu - minusas. Tokius dalykus supranti tik praktikuodamas. Tai ne bausmė.
Taigi Rinzajus sušėrė mokytojui tris kartus. Jis buvo žemo ūgio, todėl pasiekė tik suduoti į
šonkaulius. Triskart: tong, tong, tong.
Ne itin skaudžiai?
(Juokiasi) Vėl prašote paaiškinimo? (Garsiai juokiasi) Tai tęstųsi be galo. Juk turėtumėte pamatyti, kad
sužinotumėte, kaip ten buvo.
(Juokiasi) Sureagavau kaip europietis.
Taigi, čia ir bėda. Pažįstu
vakariečius, esu susidūręs su kokiais šešiais šimtais mokinių iš Europos. Mačiau,
kaip jie reaguoja iš pradžių, ir kaip - vėliau, jau pasipraktikavę. Liūdna, kai
žmonės pasitraukia, taip ir nesuvokę ką praranda. Na, bet toks jų gyvenimas.
Negaliu pagelbėti ten, kur tai neįmanoma.
Gal jiems būtų buvę pravartu išklausyti šį pasakojimą?
Jie girdėjo šį
pasakojimą šimtus kartų.
Nepadėjo?
(Garsiai juokiasi)
Taigi, Rinzajus sudavė
tam mokytojui triskart: tong, tong, tong. Ir mokytojas tarė: „Grįžk pas savo
išminčių, aš tavęs nemokysiu. Tris kartus! Tris kartus jis tau suteikė malonę,
kokią dovanoja tik labiausiai mylinti motina. Koks tu kvailas! Esi apsimyžęs
velnias, jei nesuvokei, kokią malonę patyrei.“ Jis pasakė labai šiurkščiai, ir
Rinzajus tą pačią akimirką nušvito. Jis grįžo pas savo išminčių ir praktikavo tame
vienuolyne dvidešimt metų.
Jau būdamas nušvitęs?
Taip. Dzene taip
nutinka. Esu sutikęs ne vieną mokytoją. Kai tikrai esi su juo, viskas tampa
aišku. Jokių paaiškinimų. Jeigu tas išminčius būtų mėginęs aiškinti budizmą
žodžiais, nieko nebūtų pasiekęs, nes Rinzajus gal jau buvo girdėjęs visus tuos
paaiškinimus. Jis juk studijavo budizmą ir prieš ateidamas į vienuolyną.
Būdas suvokti budizmą be žodžių skamba mįslingai.
Buda yra sakęs: „Jei
pasitiki savimi, žinai kelią“.
Tačiau toks kelias nebūtinai yra trumpiausias.
Ne, tai ne kelio
trumpinimas. Kai būni nuoširdus ir atviras pasauliui, draugams, šeimai, tuomet
esi laimingas ir teiki laimę kitiems. Jeigu patys einame iš proto, ten pat
varome ir aplinkinius. Buda mokė, kad išmintis - tai ne santykiai tarp žmogaus
ir dievo, o santykiai tarp žmogaus ir kito žmogaus. Galite daug mąstyti apie
apokalipsę, bet daug svarbiau jums yra rūpintis artimiausiais žmonėmis. Būdamas
geranoriškas, teigiamai nusiteikęs, kuriate aplinkui gerą nuotaiką.
Medituojant paaiškinimų
nereikia. Sėdite ir randate visus atsakymus. Tačiau žmonės linkę vaikytis
pasaulietinių grožybių. Įžvelgia kitame neprilygstamą asmenybę, susižavi. O juk
vis tiek galiausia viską tenka pasiekti pačiam. Ar pamedituosite už mane?
Jokiu būdu.
Taigi. Teks sėdėti
pačiam. Todėl neteisinga dėl savo nesėkmių versti kaltę mokytojams. Neva jie
neteisingai moko. Gal jie moko teisingai, bet jūs dar nesuprantate?
Pradėjau praktikuoti
būdamas dvylikametis. Sėdau medituoti. Sprendžiau vieną klausimą.
Vieną?
Taip.
Dvylikamečiui paprastai negana vieno klausimo.
Visi turime klausimų.
Juk turite?
Be abejo.
Svarbu pasitikėti
savimi. Taip mokė Buda, taip mokė Rinzajus, taip mokė kiti mokytojai. Budos
laikais egzistavo šimtai sektų, daugybė mokytojų klajojo po šalį skleisdami
savo tiesas. Žmonės nežinojo, kuriuo iš jų tikėti. Kuris jų teisus?
O Buda mokė:
„Pasitikėkite savimi“. Pasitikėdamas savimi rasite tiesą. Savo tiesą. Tą, kuri
jums svarbiausia. Buda neliepė pasitikėti juo, nekvietė jo klausytis. Jis sakė:
„Ateikite ir pamatykite. Įsitikinkite patys. Tikrinkite mane.“ Mokytojas yra
tik kelrodis, tik kelią nušviečiantis spindulys.
Dzene svarbiausia ši
akimirka. Ką patyrėte praeityje, kas bus ateityje, yra mažiau svarbu. Žmonės
vaikosi laimės praktikuodami jogą ar tantrą. Puiku. Aš niekam neprisakau
laikytis dzeno. Vakar kažkas manęs klausė, ar verta giedoti mantras. Taip,
verta, jeigu esate su jomis, jeigu žinote, kam tai darote. Netinka skųstis, kad
mantros neveikia. Gal turite labiau susikaupti, atsikratyti kitų minčių,
antraeilių dalykų? Gal kartojate mantrą tik burna, o protas tuo metu kur nors
klajoja?
Turite eiti savo
keliu pats. Aiškinimai dažnai tėra paviršiniai papuošimai, skirti minioms
patraukti.
Ar jūs nemanote, kad nesulaukęs paaiškinimo žmogus pats
jį susikuria? Jis medituoja arba šaudo iš lanko, ir sau paaiškina, kodėl
pasirinko tokį kelią.
Ką paaiškina?
Na, sau paaiškina, ko siekia, ką čia veikia - taip, lyg
pasakotų draugui.
Tai nėra
paaiškinimas, čia jau kalba jo patirtis.
O prieš išeidamas į vienuolyną, kaip jis paaiškintų
namiškiams, kur ir kodėl traukia?
A, tai jau kitas dalykas.
Pačiame vienuolyne yra tvarka, apie kurią jau pasakojau, ten niekas nieko
neaiškina. O prieš išvykdamas iš namų, kiekvienas žmogus turi skirtingą savo supratimą,
kodėl taip elgiasi. Tai tiesa.
Aš pats nebūčiau
galėjęs paaiškinti, kodėl noriu praktikuoti, tik sprendžiau savo klausimą. Tai nebuvo
koks nors sunkumas, tik man rūpėjęs vienas klausimas.
Ar pernelyg asmeniška pasiteirauti, koks buvo tas
klausimas?
Jums pasakysiu. (Juokiasi)
Ačiū!
Tas klausimas
skambėjo taip: jei pasiektum samadhi, ar pavirstum gėlės žiedu? Paprastai žmonės
įsivaizduoja, kad atsisėdę užmerktomis akimis greitai pasiekia samadhi būseną. Ir
aš maniau taip pat, tačiau kad ir kiek sėdėjau užsimerkęs, nepavirtau gėlele. Dvylikametis.
Dar man sakė, kad šimtą aštuonis kartus patrynęs kaktą aliejumi, regėsiu dievą. Patryniau, bet
nieko neišvydau. Dar kartą, dar, dar... Penkiskart po šimtą aštuonis - nieko. Tik
skausmas. Parėjau namo su gilia žaizda, mama klausia: „Kas čia?“ (Juokiasi)
Indija pilna tokių
netikrų mokytojų. Europiečiai plūsta pas juos. Minios traukia, kad susitiktų
sai babas, kurie nėra jokie nušvitusieji. Kai kurie jau patupdyti į kalėjimus,
nors turėjo milijonus sekėjų. Pasirodo, tiems guru terūpėjo seksas.
Tokių pasitaiko ir Vakaruose, bet prašau papasakoti, kaip
nuo kaktos trynimo jūs perėjote prie dzeno.
O, prieš tai aš išmėginau
šimtus kitų būdų. Pats, be jokio mokytojo. Eksperimentavau. Sugalvojau smilkyti
smilkalus sėdėdamas tamsoje, lavinau susikaupimą, giedojau mantras...
Visa tai, kad rastumėt atsakymą į savo klausimą?
Kad pasiekčiau
samadhi, tą aukštesnę sąmonės būseną. Vis norėjau pavirsti nuostabia gėle.
Neįprastas noras.
Gėlė yra grožis,
tyrumas. Nuostabus žiedas visiems sužadina žavesį. Pasiekęs samadhi būseną, jūs
pamiršite viską, nieko nelieka. Jus pakylėja ypatinga energija, sukurianti
gražiausius regėjimus.
Girdėjau, kad viena dzeno praktikų yra šaudymas iš lanko.
Gal esate įvaldęs šį meną?
Aš buvau
imtynininkas.
Imtynininkas?
Taip. Tik mane įveikė
kastų sistema. Žinote, Indijoje ji vis dar veikia. Koledže tapau čempionu savo
svorio kategorijoje.
Mokėtės koledže?
Taip, baigiau bakalaureatą,
paskui - hindi kalbos magistrantūrą. Studijavau ir doktorantūroje, tik neapsigyniau
disertacijos, nes skubėjau pastatyti vienuolyną. Turėjau rinkti finansus,
pirkti žemę - viskas nuo nulio.
Tokius dalykus nelengva suderinti. Kokia tema rašėte
disertaciją?
Apie budizmo indėlį į
hindi kalbą ir literatūrą. Mano doktorantūros vadovė prieštaravo tokiai temai,
bet aš nenusileidau. Arba, sakau, rašysiu iš dzeno. Apie dzeną ji neišmanė
nieko, tad galiausiai sutiko, kad tyrinėčiau
budistų vienuolių tekstus. Tik pagąsdino, kad nerasiu šaltinių, bet aš jų susiradau sočiai. Parašiau, o apsiginti pritrūkau laiko.
Šiaip studijas labai
vertinau, nes mano tėvai - iš neliečiamųjų kastos. Žinote, ką tai reiškia?
Tik iš literatūros.
Taigi, yra brahmanai,
kšatrijai, šudros ir, pačiame dugne, neliečiamieji. Pastarieji neturi jokio
turto. Jų gyvenimas laaaaabai sunkus. Man buvo itin sudėtinga gauti stipendiją.
Kaip imtynininkas
patekau į jaunimo žaidynių finalą svorio kategorijoje iki 48 kg. Iš pradžių
niekas neatkreipė dėmesio į mano kilmę, nes buvau eilinis studentas. Tik kai
nugalėjau, kažkas perskaitė dokumentus, kuriuose buvo nurodyta mano kasta, ir
paskelbė visiems. Ir tada... (Juokiasi)
Visas stadionas ėmė šaukti: „Užmuškit jį, nupjaukit jam galvą!”
Kada tai nutiko?
Man buvo
septyniolika.
Ne taip jau seniai.
Palyginti neseniai. Šiaip
taip išgyvenau, nors mane rimtai ketino nužudyti. Aišku, nebuvau pripažintas nugalėtoju.
Neliečiamajam tai nepriklauso. Niekas manęs neužstojo, teko su tuo susitaikyti.
Šokau ant dviračio ir sprukau.
Grįžkime prie praktikos klausimų. Papasakojote apie nušvitusį
Rinzajų. Ar nušvitimas yra kiekvieno žmogaus galutinis tikslas?
Taip turėtų būti.
Kiekviena gyva būtybė turi budos prigimtį. Jos nerealizuojame tik dėl
neišmanymo. Buda paaiškino, kad jo paties šešerių metų praktikos esmė buvo atversti
savo proto indą, idant jis prisipildytų išminties. Kol tas dubenėlis gulėjo apverstas
dugnu į viršų, į jį nieko neįpiltum. Atvertei, ir viskas - daugiau nieko nereikia.
Mes susigriebiame tokią galybę informacijos, kad ji tik sustiprina egocentrizmą. „Aš, aš, aš esu
svarbiausias, kiti - žemiau.“ Žmonės susiduria, išsiskiria dėl tokio požiūrio.
Vakaruose šitiek skyrybų: žmonės pamilsta vienas kitą, pagyvena, paskui
skiriasi, susimeta su kitu - vėl skiriasi. Kam? Taip, žmogus linkęs klysti, bet gi
jis pajėgus taisyti savo klaidas. O mes taip vengiame pripažinti klydę, nenorime
keistis. Kaltiname kitus, ieškome geresnių partnerių, bet laimės nerandame -
tik daugiau kančios.
Po mirties lieka tik
žmogaus geri darbai, jo pastangų vaisiai. Kol nebuvote gimęs, ar žinojote, kad
gyvensite Lietuvoje, kalbėsite lietuviškai? Ne. Jūsų tėvų pastangos sąlygojo
gimimą šioje žemėje. Mano protėviai, jų protėviai, dar ankstesni protėviai -
negaliu nuo jų atsiskirti. Viskas susiję viena gija. Ją nukirpus, pasaulis
subyra.
Mums labai pasisekė,
kad šitaip gyvename. Turėtume labiau tai branginti, nebjauroti gyvenimo,
gražinti jį. Tai pasiekiama tik nušvitusiu protu.
Regis nelengva pasiekti tokią proto būseną. Kas bus?
Prireiks dar daugelio gyvenimų?
Na ir kas? Tegu
prireikia. Jūs gal neišvysite šio pasaulio visu gražumu, tačiau jūsų vaikams ar anūkams gali pasisekti.
Ar tikite reinkarnacija?
Ne. Dzene nėra tokio
dalyko.
Reiškia, mes visiškai išnyksime, galbūt palikę porą gerų darbų, bet, ko
gero, taip ir nenušvitę.
Taip. O žmonijos protas vystysis toliau. Pirmykščiai mūsų protėviai juk kadaise gyveno urvuose, o šiandieniniai vaikai jau semia informaciją
tapšnodami delnuose laikomus ekranėlius. Išminties srautas gali paversti šią žemę
rojumi.
Labai ačiū už tokią viltį, malonų pokalbį ir visus paaiškinimus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą