2018 m. birželio 5 d., antradienis

Marius Čepulis: „Naktį prisėlini tyliai prie urvo ir klausaisi“



Jūs, Mariau, neabejojate, jog esate žmogus?

Taip, aišku.

O gal jūs - vilkas žmogaus kailyje?

Netikiu aš tokiais dalykais. Mano rūšis - žmogus, mano DNR yra žmogaus, genų rinkinys ir visa kita. Mano poelgiai. Tie visi religiniai dalykai... Jie irgi būdingi žmogui, beje. Man svarbiausia yra biologija, nepaneigiami faktai.

Laikote, kad egzistuoja kontinuumas: gyvūnai, žinduoliai, primatai, žmonės - ir nėra jokio esminio šuolio tarp jų?

Yra vienas esminis šuolis. Nežinau, nėra dar įrodyta, ir mane tai truputėlį neramina, nes nėra dar realių duomenų, paaiškinančių, kaip taip staigiai padidėjo smegenų tūris. Visas tas ilgas vystymasis: atsistojimas, vaikščiojimas, ėjimas, tra-lia-lia... Ir staiga: popt! Po milijonų metų staiga atsiranda maždaug 1250 kubinių centimetrų. Nė iš nieko! Labai nedaug tarpinių variantų: mažai mažai smegenų - opt, didelės smegenys. Ir kai nėra tų tarpinių grandžių, iškart visokios teorijos - kad mums ateiviai į galvas privarė smegenų, kad mes - nežemiškos būtybės, kad Dievas sukūrė, bla bla bla... Bet tos tarpinės grandys turėtų...

Atsirasti.

Taip. Bet kodėl taip įvyko, kodėl per tokį trumpą laiką taip atsitiko, labai įdomu yra. Tai vienas iš įdomiausių ir esminių žmonijos klausimų, turbūt. Kokia mutacija įvyko? Kodėl per tokį trumpą laiką taip padidėjo smegenys? Ir tas prisitaikymas pasirodė esąs esminis. Nuo jo priklausė mūsų išlikimas ir pasaulio užkariavimas.

Susėdo dvi beždžionės ir sako: „Davaj, pasididinam smegenis ir užkariaujam pasaulį.“

(Abu juokiasi)

Mįslė. Bet jeigu tai nulėmė mutacija, mes taip ir nesužinosime kitos priežasties.

Kodėl? Tobulėjant technologijoms, yra šansų pamatyti, ko mes dabar nematom.

Kokią funkciją tas smegenų dydžio skirtumas suteikė? Kas žmoguje yra iš tiesų žmogiška?

(Galvoja) Moralė. 

Visi funkciniai dalykai: vaikščiojimas, matymas, klausa, poravimasis, seksas, gimdymas, vaikų priežiūra, tra-lia-lia, - yra gyvuliška.

O kuris moralės aspektas yra grynai žmogiškas?

(Ilgai galvoja) Gal net ne moralės aspektas. Gal suvokimas. Gebėjimas suvokti visumą: ne atskirus dalykus, ne tik tuos, kurie yra tau reikalingi ar įdomūs, bet absoliučiai viską.

Žmogiška yra mąstyti apie nereikalingus dalykus?

Taip. Apie tokius, kurie tau dabar nesvarbūs ir niekada nebus svarbūs, nes su tavim net nesusiję. Gal taip?

Bet jeigu šis gebėjimas mąstyti yra biologiškas, gal tie dalykai vis dėlto reikalingi?

Nelabai. Jie reikalingi tik mums viduje. Jeigu lygintume su visais kitais gyvūnais, juose nėra jokios prasmės. Jie reikalingi mums konkuruoti tarpusavyje, kad išsiskirtume. Mes gi su gyvūnais nebekonkuruojame, tik vieni su kitais.

Jūs ir savo knygoje „Visa tiesa apie gyvūnus“ gražiai primenate, kad pavojingiausias žvėris miške - žmogus. O dabar privedėte, kad žmogus konkuruoja su kitais žmonėmis...

Taip, kad išliktų.

Kai kas sako, kad didžiausia grėsmė dabartiniam žmogui - dirbtinis intelektas.

Ne, nėra dar jokio dirbtinio intelekto. (Juokiasi) Tik užuomazgos, bandymai.

Aš netikiu tomis teorijomis, kad robotai užvaldys pasaulį ir mus išmes. Manau, kad jie kaip tik padės žmonėms, kad bus daug lengviau ir paprasčiau gyventi. Žmonės turės daugiau laiko galvoti apie ką nors.

Apie naujus nereikalingus dalykus...

Didesnė problema žmonijai yra didėjantis bakterijų atsparumas antibiotikams. Šito reikia labiau bijot. Grėsmė yra...

Pandemija?

Na taip. Rimtesnė, užklupusi mus nepasiruošusius, nušluos. Čia gali suveikti natūrali atranka, kuri, sako, mūsų jau nebeveikia. Labai stipriai gali suveikti. Žemė kaip organizmas... Nors aš netikiu, kad Žemė yra organizmas, bet kaip sistema ji gali atsikratyti vienos rūšies pertekliaus. Ji visuomet atsikrato pertekliaus, nors mums atrodo, kad mes tai sistemai jau nebepriklausom, kad esam nuo jos atsiskyrę. Bet einam to link.

Bakterijų DNR prisitaiko greičiau, nei mūsų technologijos sugeba išrasti antibiotikus. Šiaip, bakterijos yra stipriausi organizmai: truputį - popt, užeina, ir nebėra mūsų pasaulio. Ne viso, kažkiek atsilaikys, aišku.

Grįžkime prie smegenų ir jų tūrio. Gal dabar vyksta naujas šuolis: žmogaus smegenys vėl staiga didėja, nes jų dalis keliasi į internetą?

Tai didėja ir šiaip, man atrodo. Bent jau santykinai. Anksčiau raumenynas sudarė didesnę dalį kūno nei dabar. Pažiūrėkit į mūsų millenniumo kartą - kūdi didelėm galvom. (Juokiasi) Na, dėl galvų dydžio gal ir ne taip, bet kad visi su slim džinsais vaikšto, tai - faktas. Tai tik įrodo, kad esame gyvūnai. Mes prisitaikome per tai, kas duoda daugiausia naudos. Protinė veikla naudingesnė už fizinę jėgą. Fizinės veiklos liks mažiau, ją pakeis smegenys.

O kompiuterių serveriai yra papildomas smegenų tūris ar ne?

Čia yra pagalba. Iš kitos pusės, galvoju, kad jie kaip tik kai kuriems žmonėms smegenų tūrį mažina.

Dvikojai nebesinaudoja savo galvomis.

Nebesinaudoja, nebegalvoja, aklai viską patiki technologijoms.

Žmonėmis jūs, atrodo, nesižavite, bet ir gyvūnų neromantizuojate.

(Juokiasi) Aš esu labai labai prieš visas romantikas. Mane labai nervina toks piešiamas paveikslas: vaivorykštė, po ja gražus miškas, laukymė, o ten laksto elnias, stirniukas, vilkiukas, lūšiukas, meškėnas, visi jie gražiai dūksta, paukščiukai čirpia, niekas nieko negaudo, nieko nežudo. Toks neva tobulas pasaulis.

Jūsų knygoje gyvūnai kitokie: mindžioja pateles, kaunasi dėl teritorijos, ėda ką papuola. Jokios romantikos.

Taip, nes jie neturi tam laiko. Visos paukščių giesmės, kur va čia giedojo ką tik, atrodo, raudonuodegė, yra ne šiaip sau, ne dėl grožio jie gieda. Ne todėl, kad jai gražu būtų ar dar kam nors. Yra tikslas. Jie nešvaisto energijos, jų energija ir laikas pernelyg riboti, kad švaistytų bile kam.

Geniai, pavyzdžiui. Žmonės galvoja, kad jie tokie faini padarai, miškų sanitarai, nieko bloga negali nedaryti. O man siunčia nuotraukas, kad kažkas puola paukščiukus, užkapoja, palieka skyles galvose. Pasirodo - geniai.

Lizde?

Lizde arba prie lizdo. Geniai lesa kiaušinius, užkapoja jauniklius. Nežinau, ar jie patys nori ten perėti, ar tik šalia būti... Gražiagalvės, genių giminaitės, taip pat elgiasi ir sėdi laimingos.

Amerikiečiai įrodė, kad geniai tyčia užkrečia medžius kenkėjais. Perneša grybus, kad medžiai greičiau nudžiūtų ir ten atsirastų daugiau vikšrų.

Oho, kokie miškininkai.

Paukščiai geba numatyti pasekmes, naudotis primityviais įrankiais. Yra plėšriųjų paukščių, kurie padega savaną: atsineša degančias šakas, padega žolę, kad iš jos bėgtų gyvūnai, o tada padegėjai juos gaudytų.

Stulbina toks sumanumas.

Arba skruzdėlės. Žiauriai įdomu, kaip jos gyvena. Jos yra pagrindiniai mūsų konkurentai, dominuoja gamtoje iš tikrųjų. Jeigu ne mes - už jas nieko tvirčiau nebūtų.

Žmogus taip pat stiprus ultrasocialumu. Po vieną mes niekaip neišgyventume.

Tikrai taip. Tik skruzdėlės moka truputį kitaip naudoti resursus. Savo teritorijoje jos niekada neišmedžioja, neišnaikina nieko iki galo. Žino, kad kitaip bus šakės. O mes žinom, kad sunaudosim viską, bet kadangi mūsų yra daug, tai manom, kad kitam bus šakės, o ne mums.

Manau, kad žmogus iš tikrųjų nuo gyvūnų skiriasi tuo, kad jų pirštai nėra į save riesti, jie neturi tokio gobšumo, tokio trenkto gobšumo.

O kas jums yra gražu gamtoje?

Viskas. Absoliučiai.

Sėdėjau va prie barsuko užvakar ir pusę valandos žiūrėjau, kaip šoka uodai. Šiaip sau žiūrėjau, iš neturėjimo ką veikti. Saulė švietė, ir jie pakyla, priešais saulę vienas su kitu duodasi. Turi savo vietas, kažkoks augalas - jiems žymeklis, virš jo šoka, vaikosi. Aukštyn - žemyn. Atskrenda konkurentas, ima muštis, šokinėti. Fantastika!

Paskui išėjau į laukus, atėjo elniai ėsti rapsų. Čiaudi nuo žiedadulkių. Dangus visiškai nerealus, saulės stulpas žemyn nuėjęs, retai pasitaiko, ypač vasarą. Krūva dalykų. Kurklys va, žemėj kurkia. Naktį. Fantastiškas garsas. Naktį prisėlini tyliai prie jo urvo ir klausaisi. Šiemet tik atradau, kaip jis gražiai kurkia.

Gamtoj nėra negražių dalykų, pati mirtis yra vienas iš gražiausių, kai erelis plėšo žuvį ar drasko paukštį. Šernas sysioja, tai irgi yra gražu. (Juokiasi)

Ir vis dar kas nors nustebina?

Labai daug kas. Na, čia man draugė vis priekaištauja: „Tavęs jau niekas nebegali nustebint“. Sako: „Užtai tau gyvent nebeįdomu“. Bet šiaip - stebina pastoviai. Labai dažnai išvažiavęs fotografuoti tiesiog grįžtu tuščiomis. Bet aš pabūnu, pamatau vis kokį nors niuansėlį, smulkmeną, kurios nebuvau matęs, dalyką, kitokį, negu jis buvo prieš tai. Aš galiu tik atrodyt nenustebęs, bet visą laiką kas nors...

Ką dar svajojate nufotografuoti?

Vilką.

O kuo jūsų vilkas skirsis nuo kitų?

Ta prasme - mano vilkas?

Yra gi jau prifotografuota vilkų...

Yra, bet labai nedaug. Lietuvoj gal trys-keturi žmonės yra pabuvę su vilkais iš arčiau. Aš nemanau, kad kuo nors skirsis. Tai bus mano nufotografuotas vilkas, ir viskas. Ta nuotrauka, nemanau, kad bus kuo nors įspūdinga. Reikia padaryti vilko nuotrauką, užfiksuoti. Kai jau padarai daug to žvėries nuotraukų, tada pradedi žaisti su šviesa, su fonu, kad ji išsiskirtų. Su vilku ir lūšim tu neturi daug šansų, ten yra visiški atsitiktinumai. Jeigu pasitaikys gražioj vietoj, jeigu gaudys kokį nors elnią ar danielių, tada mano nuotrauka skirsis. Norisi daug, o išeina kaip išeina.

Tikras žmogiškas godumas.

Dar lūšis yra mano svajonių objektas. Vilkas dar balsą leidžia, o ji... Lūšis Lietuvoje yra nufotkinta tiktai taip: važiuoji - pamatai, sustoji, nufotkini. Arba išlipi, eini keliuku, ir lūšis ateina pati. Viskas.

Baltarusijoje būtų lengviau, ten kviečia mane, sako, yra lūšies lizdas. Mokslininkas stato kameras, pilnas miškas kamerų pristatytas. Žino visus urvus, visas landynes. Tas žmogus vienintelis Europoje tyrinėja vilkus ir lūšis. Įrodė, kad vilkų monogamija nėra tokia, kaip romantizuojama, kad negyvena jie griežtai poroje per amžius amen. Jie - kaip ir žmonės, būna išimčių: nalievo - napravo.

Amžinu sielos gyvenimu jūs netikit?

(Juokiasi) Ne.

Ir jos persikūnijimu - taip pat?

(Juokiasi) Nors. (Juokiasi) Dėl persikūnijimo turiu vaikystės prisiminimą. Aš iki kokių aštuonerių metų buvau visą laiką apsėstas vienos minties. Nuolat apie tai galvojau ir vis bijojau: kai aš atgimsiu, ar prisiminsiu, koks buvau. Taip aš galvojau būdamas penkerių metų. Aš tikrai žinojau, kad aš atgimsiu. Bet mano, tokio va vaiko, pagrindinė problema buvo: kaip aš atsiminsiu savo tėvus, savo brolį, savo močiutę, savo kaimą? Kaip aš atsiminsiu savo žemuogynus, pievas, kurapkas ir visa kita?

Rimta problema.

Kaip aš tuos dalykus prisiminsiu? Ar aš būsiu kitas žmogus, ar ne kitas? Tais laikais nebuvo jokių persikūnijimų, jokių teorijų, visi tie dalykai truputį vėliau pas mus atėjo, aštuoniasdešimt kažkelintais metais. O aš - septyniasdešimt ketvirtų gimimo, buvau per mažas, kad kur nors būčiau tai išgirdęs.

Ir mane tiek buvo apsėdę, kad iki dabar prisimenu. Tai mane labai labai neramino, buvo vienas iš pagrindinių vaikystės klausimų. (Juokiasi) Labai keista.

Bet aš netikiu tais dalykais.

O anuomet tikėjote?

Ne. Tai - kas kita, aš tiesiog...

Jūs net neabejojote.

Aš neabejojau, aš tiesiog žinojau, kad taip bus. Tiktai - kaip aš atsiminsiu? Lyg nebūtų didesnių problemų pasaulyje. (Juokiasi)

Ar dabar nesiilgite to jausmo, kurį patyrėte būdamas šešiametis?

Būtų įdomu iš tikrųjų. Imti taip visiškai ramiai ir pagalvot apie tai, kas ten buvo. Be jokių analitinių minčių, kurios dabar iškart viską sugriauna. Nes tada protas buvo švarus, be jokios įtakos, be nieko. 

Aš jums kaip tik turiu porą klausimų nuo šešiamečio Tomo. Kai perskaitėme jūsų knygą, pasigyriau, kad susitiksiu su autoriumi, ir jis paprašė užduoti jums du klausimus. 

Vienas - kas yra už kosmoso?

(Juokiasi)

Tomas sakė, kad jeigu kas nors žino atsakymą, tai tik šitą knygą parašęs gamtininkas.

(Juokiasi) Kosmosas.

Gerai. Kitas klausimas sunkesnis: kodėl beržo žievė balta?

Geras. Turiu vieną teoriją. Galvoju, todėl, kad apsisaugotų tas beržas nuo perkaitimo. Kad atspindėtų saulės šviesą. Gal dėl to? Turėtų būti loginis paaiškinimas.

Evoliucinis.

Bet niekada nepagalvojau apie tai rimtai. Nepasidomėjau, kodėl. Gal jam karšta iš tikrųjų? Nors gyvena vidurio ir tundrinėse platumose. Kaip tik dabar žiūriu į beržą. Šiaurėje neturėtų kilti perkaitimo problemų. Bet priežastis tikrai yra. (Juokiasi) Grįžęs pirmiausia ką padarysiu, tai pabandysiu išsiaiškinti. Vaikai dažnai užduoda klausimus, kuriuos paskui po pusę valandos bandau išnagrinėti, išsiaiškinti.

Sudarote žinančio žmogaus įspūdį. Tai įpareigoja.

(Abu juokiasi)

Jūsų nuotraukos man atrodo. ne tik gražios, bet ir avantiūristiškos. Iš ko jums pačiam labiau kyla fotografijos įspūdis: iš estetikos ar iš intrigos?

Estetika man yra svarbu, bet labiau todėl, kad ji svarbi žiūrovui. Su estetika aš pataikauju žiūrovui. Intriga man įdomesnė. Bet kadangi gamta yra tokia faina, ji nėra fotostudija, tai intrigą ne visada išeina išlaužt, pagauti. Gali ją šiek tiek sukurti už kadro, arba ji pati susikuria, tik nuotraukoje nesimato. O estetiką - labai paprasta, yra šablonai, kas labiausiai patinka žmonėms: vakarinė saulė, graži šviesa ir koks nors lapiukas. Beje, Vilniuje yra šeši lapiukai, reikės važiuot, noriu juos su mama nufotkint.

(Abu juokiasi)

Kaip smagu. Linkiu jums ir estetikos, ir intrigos.

(Po pusvalandžio Marius parašė žinutę: „...O dėl beržų žievės buvau teisus. Ji balta, kad atspindėtų šviesą. Tai svarbu ypač žiemą, kadangi jie auga šiauriau, o žiemą daugiau saulės, kad neįkaistų kamienas be reikalo.“)