2018 m. lapkričio 2 d., penktadienis

Miltiadas: “Subtiliausias protas nėra biologinis”



Kaip ir pernai, pradėkime nuo svarbiausio klausimo…

Apie Šimtmetį?

Ne. (Juokiasi) Turėjau galvoje ne tai, bet papasakokite, kaip jį švenčiate.

Švenčiu taip, kaip prisakyta. Pradėjau per tavo gimtadienį…

Čia dabar! Kodėl?

“Kodėl?” - netikęs klausimas. Spaudžia teisintis. Verčiau klausk: “Kas paskatino?”

Gerai. Kas jus paskatino pradėti švęsti Šimtmetį tokią dieną?

Buvo taip: pražiopsojau Sausio 13-ąją, paskui - Vasario 16-ąją, o po to - ir Kovo 11-ąją. Tas šventes atšvenčiau, kaip esu įpratęs, be įmantrybių. Ir berods balandį užklupo stoka. Tuštuma. Pasigedau prasmės. Pasijutau svetimas šioje gyvenimo šventėje, kaip pasakytų klasikos herojus. Bet iškart radau išeitį.

Kaip kitas klasikos herojus...

Taigi. Kuris?

Baronas Miunchhauzenas.

Taip, tikrai. Kas gali būti paprasčiau? Šimtmečiui - šimtą dienų po šimtą gramų!  

Aha. Dovanokite, bet neblogai jus pažįstančiam bendradarbiui toks užmojis įspūdžio nepalieka.

Sutinku. Ambicija ne per stipriausia. Bet ar aš parenku simbolius, ką? Per Tūkstantmetį gi atitinkamai pasistengiau... Taigi, šįkart pradėjau Spaudos dieną ir rūpestingai švenčiau iki pat Žolinės. Manai lengva, šitaip įsibėgėjus, sustot?

Nemanau. O Nepriklausomybės aktą matėte? 

Aktą? Aišku mačiau. Klausyk! Per savo gyvenimą aš tiek aktų prisižiūrėjau. Anais laikais gi būdavo aktų salės... Dar Dichavičiaus parodos buvau nuėjęs pažiūrėt metų pradžioj. „Žiedai tarp žiedų“ vadinasi. Tame aktų albume, sako, yra motina ir dukra nufotografuotos, abi septyniolikametės, Žmogus dvidešimt metų dirbo, juosteles ryškino...

Ir kaip jums - Mažylio aktas?

Lyginant su Dichavičiaus, jis - tikras mažylis. Supranti, nueinu į Signatarų namus, užlipu laiptais, apžiūriu Basanavičiaus apuoką... Tada matau - du kareiviai stovi. Du! Aktą saugo. Ne, nu sakyk, kaip tokį daiktą pamačius, po to Šimtmečio nešvęst šimtą dienų?

Kokį daiktą?

Aktą! Kokį daiktą?! Du kareivius!

Taip kuriamos istorijos. Vaikai gi tiki internetu, o jis skelbia, kad nuvažiavo Mažylis Vokietijon ir surado tą vienintelį Vasario 16-osios Aktą, prieš šimtmetį buvusį pasirašytą dvidešimties signatarų, o vėliau pradingusį. Ir dabar tas originalas gulįs Vilniuje, galima ateiti ir pamatyti. Du kareiviai saugo. Dėl to Mažylis tapo profesoriumi. Honoris causa. Visi gi taip tiki.

Tik kad tas aktas tėra vienas iš keliolikos egzempliorių, paruoštų siųsti užsienin. Jis net iki galo neužpildytas, valstybės, kuriai adresuotas, pavadinimas neįrašytas. Užtat simbolis!

Tai nieko bloga.

Supranti, nieko bloga nebūtų, jeigu taip paprastai be melo būtų pasakyta. O dabar - Aktas, kareiviai... Šūdmalystė.

Va, Didysis kunigaikštis Gediminas prirašė laiškų, vienas atsirado Rygoj. Aišku. Vilniaus įkūrimo simbolis. Keturioliktas amžius. Tai nėra kaži koks vienintelis Laiškas, jis tėra vienas iš daugybės to laiško variantų...

Beje, anas laiškas, kurį prieš dvylika metų tau parašiau, buvo vienintelis. Tik kad elektroninis.

Tas, nuo kurio prasidėjo Maratono laukas?

Nu taip. Tu jo, aišku, nebeturi.

Aišku, nebeturiu.

Ir nereikia. Idiotiška būtų laikyti elektroninį laišką tiek metų. Bet tas laiškas išjudino užmojį, reiškia, pasirodė esąs vertingas...

Na, klausk dar, ko nori.

Kas jums dar atrodo vertinga?

Stiklinė vandens.

Kuo ji tokia vertinga?

Tuo, kad vanduo tikras ir būtinas. Paprasta labai: degtinė - prabanga, ištvirkimas, o vanduo - vertybė. Žinai, vienos mano proanūkės klausia mokytoja mokykloj: „Kokios jūsų šeimoj vertybės?“ O vaikas sako: „Didžiausia mūsų šeimos vertybė yra mano tėtis.“ Paprasta.

Ir gražu. Ką vertinga per metus perskaitėte?

Oooo... Perskaičiau du genialius veikalus. Pirmas -  „Our Mathematical Universe“, Maxo Tegmarko.

Oho.

Taigi, kad oho. Galinga ir išsami daugybinių visatų hipotezė. Antras - „Self Comes To Mind“, Antonio Damasio. Aukščiausia lyga.

Negrožiniai tekstai.

Aha. Mečiausi į negrožinius. Buvo parūpusi pasaulio ir sąmonės sąranga.

Išsiaiškinote?

Visiškai.

Tai nekantrauju išgirsti, kokia subtiliausiojo proto sąranga.

Be reikalo ironizuoji - atsakysiu. Subtiliausias protas nėra biologinis.

Dvasinis?

Gali vadinti jį dvasiniu. Jei patinka, vadink angelu. Angelas nėra biologiškas, jis - ne tik belytis, jis - visai nesuterštas sąmonės. Subtiliausio proto prigimtis yra atominė, elektrinė, gal kvantinė. Lygiai tokia pati kaip ir tyro vandens ar lauko akmens. Ten nėra nieko gyva, juolab sąmoninga.

Koks gi tai protas, jeigu jo pagrindas negyvas?

Pats tikriausias, pats subtiliausias. Jame glūdi neribota potencija, laisvė, neapibrėžtumas. Gali užgimti gyvybė, o gali - kita proto forma.

O žmogus - proto nešėjas - jums neimponuoja?

Žmogus man atgrasus, nes jis iš prigimties biologiškas ir dar sąmoningas. Kirminas tik ėda ir kakoja, o žmogus dar ir suvokia save bei kitus. Mąstymas - vertybė, o sąmonė - tai purvas. Iš jos randasi šlykščiausias dalykas, vadinamas kolektyvine sąmone. Kražiai, Katynė, Paneriai, Srebrenica...

Ir apskritai - negi tave traukia minia? 

Kartais traukia. Prie Vilniaus maratono starto, pavyzdžiui.

Tai - ne minia. Ten vienišų vilkų ruja...

Pradžiugino Eliudas Kipchoge su pasaulio rekordu?

Labai. Žinai, kaip tik tada nutraukiau savo šventimą. Didingas aktas išėjo. Simboliškas.

Liko šimtas sekundžių, ir maratonas sutilps į dvi valandas.

Ar sulauksime?

Būtinai. 

Tuoj, parodysiu tau vieną dedikaciją...

(Ieško knygų lentynoje. Ištraukęs atneša Antano Maceinos veikalą „Filosofijos kilmė ir prasmė“, atverčia.)

Va, išleista 1978-aisiais, Romoje. Skaityk čia, viską.

„Juk gražu - ar ne? Dar kiek pabūti...“ A.Jasmantas. 
Mielam mokslo dienų bičiuliui Dr. Petrui Radvilai - jaunystei prisiminti. Autorius Antanas Maceina, Miunsteris, 1984 m. balandžio 3 d.“ 
Kas tas Jasmantas?

Maceina. Tokią filosofas pasirinko poeto tapatybę: Antanas Jasmantas.  Pats eiliavo ir čia pats parašė: „Juk gražu - ar ne? Dar kiek pabūti...“

Tikrai gražu.

Tai va. Nu gerai, gana protingų kalbų šiam kartui.