2019 m. vasario 21 d., ketvirtadienis

Rimantas Dichavičius: „Mene reikia klausti ne „kas“, bet „kaip“



Ir dabar dar noriu pasiguosti jums. Šita knyga, mano darbas, kažkada darytas, bijau sumeluoti, prieš dešimt metų, daugiau net...

...Parašyta 2001 m.

Tai, matot, jau 16 metų. Ir dabar prieš kelias dienas* mačiau naują Šarūno Saukos darbų albumo pristatymą. Virpančia širdimi ėjau. Dailės akademija darė, bet toks poniškas menotyrininkas, Edmundas Armoška šefavo juos. Sutikau ten porą pažįstamų ir jie sako: „Rimai, tavo daug geresnė knyga.“ Čia ne pasigyrimui, bet, žinot, dėl ko sakau? Praėjo 15-17 metų, atsirado spauda dar geresnė už tą, bet jie padarė promachą – jie parinko ne tą popierių. Ten skenavo kažkas, fotografavo, nežinau kas...

Leidybai daugybė sričių svarbu...

Jo, daugybė komponentų... Žiūriu, matinis toks, sugertas, lyg ryškus, bet toks pridusęs atrodo popierius. Prieš keliasdešimt metų išleista knyga jau pridususi, o šita mano dar skamba.

Aš jiems sakiau: „Jei reikės patart ar padėt...“ Kadangi Sauką sekiau nuo vaikystės, kai pacaniukas dar buvo dailės mokykloje, paskui institute. Tėvus gerai pažinojau – ir mamą, ir tėvuką. Praktiškai čia buvo mano idėja. Ir žinot, iš ko atsirado? Buvo jo paroda galinga, kai jam sukako 50 metų. Atidarymas, kaip visada, praėjo gerai: paplojo per petį, šampano išgėrė ta ta ta, pa pa pa... Galvojau, aš ateisiu kitą dieną, ramiai pažiūrėsiu. Ateinu kitą dieną – tuščia salė, dvi mergaičiukės vaikšto. Aš kelias valandas pravaikščiojau: dar dvi atėjo, dvi išėjo. O buvo vasara – Didžioji gatvė pilna žmonių, visi alų gurkšnoja, vokiškai kalba, lenkiškai kalba, angliškai kalba...

Ta paroda Šiuolaikinio meno centre vyko?

ŠMC, taip. Nuėjau dar antrą kartą, nuėjau trečią kartą – tas pats vaizdelis. Pusantro žmogaus vaikšto. O tokie paveikslai! Na, galvoju: „Šito mes neatleisim…“ Vadinasi, žmonių glušumas, bukumas... Reikia jiems akis pratrint.

Aš parėjau po trečio vizito į parodą, skambinu Šarūnui – namuose nėra, jis Dusetose gyvena, atsiliepia mama. Sakau mamai: „Žinot ką, buvau Šarūno parodoje. Jeigu jūs sutiktumėt, reikia su Šarūnu pasitart, noriu padaryti jo darbų albumą.“ – „Rimai, tu ką? Neišsimiegojai šiandien? Tau viskas namuose? Ką tu šneki – padaryti knygą? Tu žinai, kiek kainuoja knygą padaryt?“ O ji buvo „Vagos“ redaktorė. Sakau: „Žinau, ponia Rūta, žinau, aš visą gyvenimą knygas darau. Reikia Šarūno knygos. Mirtinai reikia.“ Ji sako: „Ne ne, su tavim neblaiviu nenoriu šnekėt.“ Ir padėjo ragelį. Nors aš buvau negėręs, bet jai pasirodė blūdas neįgyvendinamas.

Aš kitą dieną skambinu, vėl pradedu pokalbį. „Na, Rimai, jei tu jau taip užsispyrei, tai darykim. Aš tau padėsiu – turiu visus Šarūno darbų sąrašus, kur jis kam ką dovanojo, kam pardavė.“ Atėjo kitą dieną – va, čia sėdėjom – tokį sąrašėlį man paliko, aš jį persirašiau, persifotografavau ir pradėjau dirbti. Per du su puse, per tris metus padariau šitą knygą. 

Paskui Armoška pasijungė, jis irgi nustebo: „Ką tu darai? Saukos kūrybą?“ – „Darau" – sakau – "Reikia mūsų genijų pagerbti.“ – „Jo, tu taip manai?“ Sakau: „Taip manau.“ Žodžiu, aš pilnai paruošiau, o Armoška paskui jau paėmė spaudą visą. Nes spaudos jau būčiau nepadaręs. O čia pats moku fotografuoti, dar Rukšėną pasikviečiau – didelių paveikslų aš neapžiojau. Ir padarėm tą knygą. 

Pradžioje ją labai pirko, paskui nebepirko. Žodžiu, kam buvo įdomu, tas nupirko. Paskui stovėjo, kainą mažino mažino, paskui, žiūriu, kad nebėra. Po kelių metų visi klausė: „Kur Sauką gauti?“ Ir paskui man didelis džiaugsmas, kai buvo jo paroda ir visi labai norėjo į tą parodą, net per du turus ėjo. Ir kai pagalvoji, per dešimt metų, na daugiau nei dešimt metų, žmonijos smegenis perlaužė. Va, kas man svarbiausia. Taigi visi ant jo spjaudė, ir šiandien dar spjaudo, bet tada 90 procentų spjaudė, o dabar jau gal kokie 10.

Dabar jis prezidentūroje gi kabo? Ar kabėjo?

Kabo, bet tai nieko nesako.

Tai jau pripažintas, populiarus...

Bet pakabino prieš aštuonis metus, o čia – prieš penkiolika.

Taip, taip. Ne, 3000 egzempliorių... Jeigu pasklido šita knyga, paskui iš lūpų į lūpas... Žinoma, prisidėjo, labai prisidėjo.

Ir didžiausias komplimentas, žinot, koks buvo? Buvo toks Michailas Šemiakinas atvažiavęs. Gal jūs sekėte?

Šemiakinas. Dailininkas?

Mes su juo susipažinom Vitebske. Buvo „Slavianskij Bazar“. Atvežė jo parodą ir mane ten paėmė muzikantai, kad papuoščiau jų muziką. Ten gražių mergaičių, piešinių, etiudų tokių...

Vienam galerijos gale – mano paroda, kitoje – Šemiakinas. Aš nuvežiau ne tik savo darbus, bet ir Saukos albumą, kalendorius. Matęs Šemiakiną?

Neatsimenu.

Su akiniais, vaikšto toks – pats už save didesnis, nesidairo į šonus. Paėmė tą knygą:
-         - Eto što takoje? Ty kto?(Kas čia? Kas tu toks?)
-          - Iz Vilniusa. (Iš Vilniaus.)
-         - Interesnyj akt. Očenj interesnyj. Počemu ja jevo neznal? Kak ja jevo neznal? Gdie ty žyviošj?(Įdomus  aktas. Labai įdomus. Kodėl aš jo nežinau? Kaip aš jo nežinau? Kur tu gyveni?)
-          - V Vilniuse. (Vilniuje)
-          - I on v Vilniuse? (Ir jis - Vilniuje?)
-          - Nu, v Vilniuse. (Na, Vilniuje.)
-          - Ja obiazateljno prijedu. U menia samaja boljšaja biblioteka v mire. Častnaja biblioteka po iskustvu. I jevo u menia net, etoj knygi. Ja beru vesj tvoj stend. Zakupaju. (Būtinai atvažiuosiu. Turiu didžiausią pasaulyje biblioteką. Privačią meno biblioteką. O jo neturiu, šitos knygos. Imu visą tavo stendą. Superku.)

Ten buvo kalendoriai, kelios knygos.

Ir jis atvažiavo. Susitiko su Sauka, pabendravo jie. Ir per vieną interviu – rašė spaudoje – žurnalistė klausia: „Kak vam v Litve pervyj raz? Što vy možete skazatj?“ („Kaip jums Lietuvoje pirmas kartas? Ką galite pasakyti?“) Sako: „Vsio chorošo, mnie tūt ponravilosj. Glavnoje, što ja vam skažu – vy možete gordytjsia, što sevodnia v mire samyj istinyj chudožnik živuščij v našem dnie, žyviot u vas. Eto Šarūnas Sauka“. („Viskas gerai, patinka man čia. Svarbiausia, ką jums pasakysiu – galite didžiuotis, kad pats tikriausias pasaulyje gyvas šių dienų dailininkas gyvena su jumis. Tai Šarūnas Sauka.“) Samyj istinyj (pats tikriausias) – taip jis pasakė. Ne chorošyj lūčšyj. (Ne geras –geriausias.)

 „Istinyj“ – dieviškas žodis...

Tai va, kai pagalvoji, iš blūdo taip išeina kažkoks daiktas. Pablūdiji, pablūdiji ir...

Ne, čia didelis daiktas...

Prieš 17 metų, turėkit omeny, su trimis viršeliais padariau.

Įsivaizduoju.

Kadangi neturėjau pinigų, bet moku fotografuoti, moku suprasti, žinau, kur grūdas, kur pelai. Ėmiausi šitą daryti ir viskas. Apvažiavau pusę Lietuvos, važiavau į Klaipėdą, radau pas vieną daktariuką paveikslą, už danties išrovimą padovanotą. O tas paveikslas aukcione šešiaženkliu skaičiumi virto. Tai va, ta totalinė neteisybė mane pjauna, tas žmonių durnumas, snobizmas. Žmogus yra, bet jo nemato. 

Aš labai gailiuosi, kad tą knygą... Aš turėjau medžiagos, pusę knygos turėjau, tai jam būtų nereikėję nei skanuot, nei fotografuot, nei retušuot. Pavyzdžiui, retušavimui jie samdė žmones – metus laiko retušavo.

Bet čia atskira istorija. Visko nesuprasi...

Bet tik tiek, gi visi žinojo, kad ta knyga yra.

Žinojo, aišku...

Ir aš pažiūrėjau. Maniau, gal jie bombą driokstelėjo, tai čia man su savo reiks pasikovoti... Ir sutinku Kavaliauską galerijos tarpdury: „Rimai, labas, ta tavo knyga geresnė.“ Čia man ne pasigyrimas, bet skaudumas, kad jie galėjo dar geriau padaryti. Bet negramatnumas – padaro liapsusą, ir mašina apsiverčia.

Na taip, bet be jūsiškės nebūtų ir tos... Ir dabar vis tiek galima pasidžiaugti. Čia ir Algio Uždavinio straipsnis įdėtas, ne šiaip koks albumėlis...

Uždavinio jau nebėra.

Taip, išėjo.

Ir dar galiu papasakoti dalykų. Kai pradėjau rinkti tuos Šarūno darbus, tai su jo tėvuku pakalbėjom. Nuvažiavom pas jį į namus, tas natiurmortas kabojo, dar pora kažkokių darbelių. Sako: „A, žinai, bulvių rūsy dar yra keli jo darbai iš studijų laikų. Jis ten nunešė, numetė.“ Nuėjom į rūsį – akurat, penkis darbus radau. Ir įdėjau čia. Dulkini, žemėti buvo, bet, laimei, aliejus nebijo taip. Nuploviau po kranu, sufotografavom ir įdėjom: niekas neatskirs, kurie jaunesni, kurie vėlesni. Vadinasi, žmogus pats save ne visada iki galo suvokia.

Na, aš neišmanau šitos rinkos ir visų kriterijų. Bet, kiek suprantu, dabar Sauka yra pripažintas, vertinamas, brangus. Eilė stovi norinčiųjų.

Dabar net jau kiti atsisakė nuosavybės: „Įdėkite be mano pavardės, nes visi žinos, kad aš Sauką turiu, ateis naktį ir išplėš.“

Normalu gal. Gal ir dėl kitų dalykų nenori žmonės girtis.

Aš galiu jums vieną istoriją papasakoti trumpai. Čia Maskvoje buvo, jaunystėje. Vienas ruselis, mano nuomone, prie genijų jau, turėjo penkis vaikus, buvo labai religingas. Jis pardavė vieną paveikslą, 3x2,5 m – plius minus tokio formato, už porą tūkstančių rublių. Tai irgi pinigai, bet jis dirbo porą metų, gal daugiau. Ir prieš kokius 3-4 metus aukcione, Maskvoje, šitą paveikslą nupirko už pusę milijono eurų. Europa. Nupirko chirurgas vienas. O pardavė tas žmogus, kuris už jį sumokėjo kelis tūkstančius rublių. Prie manęs tas vyko. Pasakojo: „Atvažiuoju į Maskvą, niekas neperka.“ – „Tai aš tau porą galiu duoti, daugiau neturiu“ – „Tai duok, kad turėčiau bonbonkių vaikams parvežt“.

Įdomu, kiek tas paveikslas dar ėjo per rankas nuo to karto. O jūsų paties nuotraukos? Juk yra, sakykim, tos kultinės... Irgi kažkas panašaus?

Ateikit, ką įdomaus parodysiu. Turiu slaptai nufotografuotą titulinį lapą Maskvoje. Pažiūrėkite. Pervyj sekretarj CK KPSS. (Pirmasis Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto sekretorius.)

SSRS Glavlit. Cenzūra.

Knygos pasirodymo kaina... Čia tyčia, galvoju, savo parodoje įdėsiu.

Čia retas artefaktas.

Galvoju, kaip daryti rėminimą...

Įdomiai sugalvojot iš tiesų.

Bonbonkė neeilinė. Galiu parodyti pirmąsias savo fotografijas. Pasižiūrėkit, kokių kadrų turiu. Čia fotografuota 1962 metais.

Papasakokite, Rimai... Iš esmės juk tai galėtų būti dokumentinis reportažas iš kaimo. Kaip jums gimė šitokia nuotrauka, o ne koks nors vulgarus vaizdelis į sienlaikraštį?

Aš esu pirmiausia dailininkas grafikas. Man tai yra gražu.

Pažiūrėkit, paršiukai kaip ištapyti. Kaip Saukos tapyta. Rąstai, tvoros, samanos... Linijų linijos, grafika kokia, kaip štrichai... Tiesiog paveikslas suštrichuotas, sulipdytas. Arba čia – sakralinė vietelė, paršiukai vaikšto – niekam nerūpi, nes tų mašinų nebūdavo, per dieną trys mašinos pravažiuodavo. Atsiranda tokių keisčiausių keisčiausių dalykų. Pažiūrėkit, ta ulyčia – tiesiog purvas, architektūra, lovos... Gyvena...

Ir, aš galvoju, per tą lūšną, per tą vargą, per tą skurdą atėjom mes. Vadinasi, kažkas nešė ant savo kupros visus rūpesčius, visas netektis, karus, marus, okupacijas... Ir žmogus išliko. Ir mes šiandien stovim, va, lemputė dega... Čia yra šventi kadrai, šventi žmonės, čia yra malda, sakyčiau dabar. Tada dar to nesupratau.

Mane yra areštavę kelis kartus pakelėj. „Ty čevo tam suka blet etu babku snimaješj? Ty što – v Ameriku posilat chočešj? Ty što – izdivaješsia nad sovietskoi vlastju?(„Tu ko, kalės vaike, tą bobulę fotografuoji? Ką – į Ameriką nori išsiųst? Ką - iš sovietų valdžios tyčiojies?“)

Į Šalčininkus nuvežė. Tai buvo 1968 m. Ir pasakė, kad kažką atveža. Ir subėgo vaikų krūvos. „Špijona pojmali, etot špijon snimal babušku. („Žvalgą sučiupo, šitas žvalgas bobulę fotografavo.“) 18 kadrų. Parodysiu, už kurį mane areštavo.

Menkinote ūkio pasiekimus...

Jo. Ir šiaip turiu skanių tokių fotografijų. Čia pas tėvą Stanislovą.

Aaa, „samovarai“...

Čia daryta 1968 m. Toks fotografinis skanumas, kaip aš sakyčiau, net dulkės matosi. Čia irgi pas jį, pažiūrėkit. Man brangūs prisiminimai aprašyti. Aš atsimenu, kaip ėjau pas tą kunigą. Sako: „Rimai, tu pirmas, kuris išdrįsai tą užkeiktą slenkstį aplenkt.“ Nes čia kunigas – tai baisu, antisovietčikas, kaip su raganiumi kokiu draugauju. Va, čia iš tų laikų maždaug...

Bobulė. Na, čia ne ta gal... Dzūkijoje daugiausia?

Dzūkijoje, Žemaitijoje. Aš turėjau motocikliuką įsigijęs jau tada. Dirbau redakcijoje, reikėdavo važiuoti.

Kokioje redakcijoje?

Tada dirbau „Moksleivio“ redakcijoje, o paskui dirbau jau leidykloje. Čia pirmą sykį į Nidą važiavau, ten žvejai naktį priėmė. Čia kokią 5 val. ryto darytas kadras – siūbuoja, makaluojasi viskas. Va, žiūrėk, gryna grafika...

Na, čia gryna grafika, taip... Juodkrantė 1967-ieji.

Tai va, mes su Stasiuku čia tokį pajūrį buvome padarę. O čia, kai tik atsikėlėm, buvo krautuvė „Šilelis“: žuvis, degtinė, mėsa. Einu namo, žiūriu sėdi gražiai, bet aparato neturiu. Bet čia netoli, tai aš pusiau tekinas... Nepabėgs. Numečiau portfelį, atbėgu, žiūriu, kaip sėdėjo, taip sėdi. Taip iš toli pradėjau cik cik, kad nepabaidyčiauti, čia jau visai arti priėjau, kokius 3-4 kartus.

Bet ir kokybė vis tiek...

Čia „Flexaretą“ turėjau. Paskui įsigijau. Čekiškas aparačiukas. Ir kai mane areštavo, aš biski pasiunčiau nafik. Netoli jų būstinė buvo, jis nuvažiavo, jau trise grįžo, su antrankiais. Cakt man iškart apžiojo rankas, kitas iš motociklo rakčiuką ištraukė, kad nepabėgčiau, trečias į mašiną įgrūdo. Ir kai nuvežė apieškot: „Aparat. Fles..., fles...“ Skaitė, neperskaitė. „Inostranyj aparat? Aha. Položy.(„Užsieninis aparatas. Aha, padėk.“) Ieško toliau. Ir aš kelionėje visada lenktinį peiliuką vežiodavausi: buterbrodą susitept, šakelę nupjaut kokią, palapinę pasidaryt. „Nož – cholodnoje orūžyje.(„Peilis – šaltasis ginklas.“)

Ta jie tikrai gal pamanė, kad... Buki?

Buki. Durnumo lygis. Va, čia jums pavyzdys... Svirskio kryžiai supjaustyti ir į malkinę sudėti. Kova su religija. Šaudė, korė ir į eketes kišo, per jėgą į pravoslaviją varė... Etnografinių kadrų turiu gal keletą tūkstančių. Sustodavau kapinaitėse... Va, pažiūrėkit, kokių kadrų... Begalės, dėžių dėžės. Tai aš dabar po truputį skenuoju, vaikai padeda man... 

O Vilniaus vaizdelį norit pažiūrėti?

Aišku, noriu.

Čia yra daryta kokiais 1970 metais Žirmūnų gale. Va, pasižiūrėkit. Galim eit prie geresnės šviesos... Net nustėrau, nežinojau, kad ten tas vyksta. Norėjau visumą padaryti – žiūriu, arti namo nėra, vieną radau, laiptinę atidariau ir iškišau aparatą...

Toks vykdavo turgelis?

Zdiesj prodaža s ruk. (Čia prekyba iš rankų.) Čia net galima perskaityti ir, matot, gali žmones pažinti. Aš padėjau ant palangės natūralus štatyvas... Prašau, koks vaizdelis. Vilnius. Strana izobylija. (Gausybės kraštas.) Pardavinėja skudurėlį, geležiuką kažkokį, popieriuką, suknelytę, batus ar pančiakas.

Taip, tai dokumentinis istorinis kadras, bet ir daugiau nei dokumentika...

Dabar archyvus savo kilnoju, aš nebuvau jų atspaudęs. Dabar daugelį kadrų pirmą kartą pats matau. Nes už tai galėjai į kalėjimą atsisėsti. Ne už tą bet, jei už bobutes sodina...

Taip, žiūrint, kaip pateiks...

Pažiūrėkit. Nuvažiavome pas draugą į tėviškę. Čia yra 1968 m. Tėvukas, žiūrim, atmina dviračiu iš Plungės. Duonelę veža, laikraštį...

Šitokius jau aš atsimenu: ant bagažinės, viskas surišta, tokia duona... Gražu. O kaip jus paleido tada?

Na, paleido. Išsiaiškino, kad aš redakcijos darbuotojas. Skambino, tada buvo šeštadienis, tai jie ten surado kažkas per kažką. Pernakvojau pas juos, paskui ryte paleido. Bet vis tiek naktį su žiurkėm šlapiam rūsy būti – nedidelis malonumas.
Čia žiūrėkit...

O čia kažkokios vėgėlės?

Unguriukai. Džiūsta. Tada, tarybiniais laikais, veždavo į Maskvą kyšius: Dainavos džiovintų rūkytų ungurių. Ir paskui, kaip vienas sakė „Veždavom tavo „Žiedus tarp žiedų“ ir visos durys atsidaro.“

Taip, irgi – į komplektą. Labiau rafinuotam skoniui.  

Nendrinis stovas. Ratelis.

Važiavau pro šalį, žiūriu moterėlė išsinešus, verpia sau lauke. Va, šitą kadrą fotografuojant. buvau areštuotas. Čia moterėlė renka vaistažoles, jas rūšiuoja ir aš ten sustojęs. Ten tokie pusiau lenkai, pusiau gudai...

Taip, Šalčininkai...

Aš jiems sakau: „Slūšaj, dorogoj kapitan, jesli tebe sierdce bolyt što tam babka tiaželo žyviot, što tam griaznyj dom, griaznyje dieti... Mat tvaju, nosišj pagony, imeješj vlastj, sdielai, štob etoi babke lūčše bylo. Ty arestoval menia što ja zafiksyroval eto delo. Možet, ja dlia tavo, štob pakazatj, štob kto to sožalėl jejo i tam kryšu popravil ili što nibudj.“ („Klausyk, brangusis kapitone, jeigu tau širdį skauda, kad ta bobulė sunkiai gyvena, kad jos namai purvini, vaikai murzini... Kad tave kur, nešioji antpečius, turi valdžios – padaryk, kad jai palengvėtų. Mane sulaikei, nes tai užfiksavau. Galbūt aš – tam, kad parodyčiau, kad kas nors jos pagailėtų, stogą sutaisytų ar dar ką nors.“)

Zimanui dar skambino, Zimanas dar gyvas buvo. „Ar iš tikrųjų toks yra? Ką jis ten veikia? Kas jis toks?

Zimaną pažinojote?

Vos vos, nes buvau žydų kapines nufotografavęs. Jis mane žinojo.

Čia irgi tuo laiku Žemaitijoje, netoli Plungės. Ar galit patikėti, kad tokie dalykai išvis gali būti?

Tuo laiku – sunku patikėti...

Čia važiavome su draugu. Jau buvo vėlyvas vakaras, saulė leidžiasi. Žiūriu tokia vieniša sodybėlė pamiškėje. Mes su motociklu. Ir žiūrim, keistas siluetas – lyg kryžiai ne kryžiai. Sakau, važiuojam pažiūrėti. Priartėjome, ten niekas negyvena, langai išdaužyti, durys išlaužtos. Va, toks natiurmortas lauke. Neįtikėtinas kadras. Ir dar sakiau, padarom nuotraukų, bet jau prieblanda, rytoj atvažiuosim. O rytojaus dieną paklydom, kažkur paėmėm ne tą kryptį. Ir tos sodybos neberadau. Tada ką padariau, tą padariau. Neįtikėtini dalykai.

Labai gražus.

Nei gyvos dvasios, nei ko paklausti. Kryžiai, akmenys... Nu kažkoks trenktas žmogus...

Lyg absurdo pasaulis.

Noriu jums parodyti etnografinius savo kadrus. Dabar aš pats pirmą kartą juos matau. Bijojau atspausti. Kėdainių rajone, netoli Paberžės, čia Svirskio. Toks žmogelis ten gyveno ir sako: „Tris kartus į žemę leidom. Supūva, vis gilyn gilyn. O paskui užbetonavome, kad toliau nepūtų.“

Įdomiai.

Tai toks turtas yra. Fotografuota prieš 50 metų, tada niekam tokie dalykai nerūpėjo. O čia – tos malkinės, kur supjaustyti kryžiai. Kur stovėjo, ten stovėjo, o kur nugriuvo, tai sunešė ir sukūreno.

Čia tokie keisti kadrai – erdvės, fermos, kryžiai, ratai. Kaip kažkokie kriminalinio filmo fragmentai. Nesuprasi, kas čia kur vyksta.

Galim čia pažiūrėti. Tokie natiurmortai, peizažas...Va, tokių kadrų turiu keletą tūkstančių. Bet juos reikia vis tiek pakilnoti, pažiūrėti.

Čia kaip akvarelė, kaip tapyba mano. Gal man dėl to, kad aš kaime užaugau. Vis tik kaimo vaikas esu. Paskui truputį Sibire pabuvau.

Čia detalės. Galvoju, gal kada nors kas nors kokį filmą etnografinį statys. Tai jiems – gyva medžiaga. Nieko čia ypatingo nėra, bet turtas. Turtas. „Pobeda“.

Mano žmonai buvo nutikimas, ji dar mažytė buvo. Mama vežė ją su „Pobeda“. Buvo pavasario potvynis, ir įklimpo į tokį upelį. Ir arklys įklimpo, ir ta „Pobeda“. Kaimynas pamatė, kad ten makaluojasi kažkas vandeny ir ištraukė. Ir mamą, ir mano žmoną, ir tą arklį ištempė. Tai „Pobedą“ kai aš pamatau, prisimenu tą pasakojimą.

Aš savo trobelę nufotografavau, kai nuvažiavau į Sibirą. Aš turėjau susirietęs įeiti į ją. Ketinau papasakoti, už ką vežė.

Na, taip. Už ką vežė, papasakoti neįmanoma. Neįmanoma.

Svarbiausia, kad dabar netingiu... Kiek laikas leidžia, žinoma, laiko to nėra, sveikata mažėja, bet... Man jie visi yra brangūs. Ir aš galvoju, jeigu aš neatspausiu, niekas su jais nežais. Kas čia užsiims tokiais dalykais?

Ta bobulytė kažkur bėga. Čia jos troba, ji čia gyvena. Čia ikona mūsų. Laiko ikona. Pasimelsti. Atsiklaupti ir išbučiuoti. Kaip tas Kristus mazgojo kojas... Taip ir mes galim atsiklaupti ir jai numazgoti kojas. Gryna grafika. Absoliučiai.

Debesys žiauriai gražūs. Labai labai. Dinamiškas dangus. Kaip nunešė laikas stogą.

O čia bulviakasis. Netgi talkinau. Ir buvo rūkas ankstyvą rytą. Turėjau aparatą su savimi...

Šitas man labai patinka. Grynai, atrodo, paveikslo reprodukcija. Ta bobulka veda, čia tas artojas, kažkur bulvytės, obelys. Toks mistiškas net. O jums su juosta dar teko fotografuot?

Teko, bet jau nedaug.

Pasakykit, kas čia yra? Mįslę duosiu.

Plokštelės?

Priežastis. Jeigu nesusidūrėt, nežinosit, bet jeigu susidūrėt, tai žinosit. Man du kadrai yra gyvenime buvę...

Brokas koks nors?

Brokas, bet kaip jis atsiradęs?

Perkaito?

Ne, ne. Kibirkščiavimas. Kai dedi į bakelį, ištrauki tamsoje, ir tokia mėlyna mikro mikro liepsnytė. Ir ji pagavo negatyvą. Ir čia toks mikro žaibavimas. Ir palikau. Tyčia tokio nepadarysi.

Tai va, čia tokia viena kryptis. Etnografinė. Bet aš turiu ir kitų. Pavyzdžiui, turiu dalininkų, savo kolegų. Turiu virš 800 personų.

Na, čia jau visai kas kita. O tai jie dar nesudėti, nebuvo išleisti?

Nebuvo. Aš tik dabar pradėjau skaičiuoti, žiūrėti.

Na, taip. Dailininkai jums labai tiktų, labai reikėtų...

Jau daugelio nebėra...

Bijo pabraukimo. Gali dėlioti, bet tik nereikia braukti. Čia tokia nauja technologija dabar spaudžia. Jeigu tikėsim, jų garantija 200 metų. Jie neblunka kaip kiti.

Grįžtam atgal... Pažiūrėkit pas Antanavičių. Natiurmortas. Čia žinot, kokia vieta? Kur dabar yra Užupio kavinukė už tiltuko. Jo dirbtuvėj jie pasidarė savo kavinę.

Gera vieta.

Čia du broliukai... Abiejų jau nėra. Bogdanai, Henrikas ir Konstantinas. Pas Konstantiną namuose. Varnelį esu fotografavęs...

Čia yra tikras Kazys Varnelis. Tikras.

Aš dabar muziejui padovanojau penkiolika jo portretų. O čia yra Mončys Antanas. Iš Paryžiaus atvažiavo. Prie Trakų pilies anksti rytą, pro rūką, pro miglą...

Na, taip, matyti    tikrai iš Paryžiaus...

Su Algimantu Švažu... Gal pažinojote?

Ne, nepažinojau. Matęs paveikslų, o paties – ne.

Galingas toks riaumojantis, baubiantis, staugiantis... Tai jis: „Rimai, važiuojam. Paimam Mončių ir važiuojam į Trakus.“ Tai čia toks... natūraliai, nieko nedaryta, rūkas išplautas...

Na, prie Mončio darbų tiktų. Nežinau, ar Palangoje yra. Nėra turbūt.

Skambinau kažkada: „Turiu Mončiaus portretų gerų.“ Nei paskambino, nei ką...

O čia įdomus nutikimas buvo. Aš jį pavadinau „Perestrojka“. Buvo mano paroda Maskvoje. Aš ten buvau beveik apie pusę metų: tai nuvažiuodavau, tai parvažiuodavau, turėjau draugelių. Vienas su kunigais draugavo. Sako: „Rimas, pajedem, būdet kreščėnije, (Rimai, važiuojam, bus krikštas) turėk aparatą, niekam nerodyk, prie stulpo stovėk...“

Labai diskretiškai...

Iš vieno kadro, 6x6... Čia Rusijos persilaužimas, kada jau galima melstis, galima krikštytis. 1987-1988 metai.

Čia buvau Islandijoje, sutikau vieną lietuvaitį. Čia, Vilniuje, dar nepažinojau. Toks Vytautas Narbutas. Labai galingas tapytojas. Padariau seriją pas jį, išfotografavau visus kampus, kokius tik radau.

Jis Islandijoje gyvena?

Islandijoje. Nuvažiavo. Čia turėjo žmoną, vaikų. Ten įsimylėjo kitą dailininkę, Reikjaviko teatro. Jam specialiai pastatė dirbtuves iš kažkokio galingo prekybinio centro. 100 kvadratinių metrų. Tiktai dirbk. Ir jis dirba.

Gražu. Narbutas, matai... Gražus portretas.

Noriu jums visko po truputį parodyti.

Labai gerai. Nes aš nesitikėjau... Kai nepakalbi, tai ir neįsivaizduoji. Štampai tokie lieka: „Žiedai tarp žiedų“, „Laisvės paženklinti“... O šitaip, šitoje aplinkoje – labai įdomu...

Parodysiu, ką dabar aš darau. Pradėsiu nuo šito gal...

Kas čia yra?

Mene reikia klausti ne „kas“, bet „kaip“. „Kas“ manęs visai nedomina: lūšna, kiaulė, paršas, tvora supuvusi – tas yra visai neįdomu. O kaip čia atsirado, kas čia įvyko? Čia iš šiukšlių padarytas namas: čia yra rūdis, čia sudaužytas akmuo, čia supuvusios drobės gabalas, čia skarda, blėka surūdijusi. Sulaužytus rėmus radau tokius, čia toks pjūvis...

Bet viskas tam, kad rastųsi šita fotografija?

Kad rastųsi šita fotografija. Viskas surežisuota, kompiuteriu pašveista, bet tai yra fotografija. Aš ieškau formos... Tos linijos, lūžis toks va...

Čia abstrakcija.

Ir kartu iš tikrų daiktų abstrakcija.

Taip. Medžiagos. Medžiagiškumas jaučiasi, čia gali matyti. Čia gal akmuo?

Akmuo. Jis nupjautas.

Medžiagos taip gražiai sąveikauja. Iš tikrųjų geležis, akmuo...

O čia viena kaimynė savo daržą bekasdama rado labai gražų akmenį. Tai pasiskolinau, nuploviau žemes. Jisai nėra didelis, toks kaip paršiukas mažas. Biskį dadėjau dar ranką... Kaip sakant, reikia prisiminti, kad esi ne tik fotografas, bet ir dailininkas. Vadinasi, turi teisę stumdyti, traukyti. Kaip režisūra tam tikra.

Bet čia tai kosmosas. Čia yra išvis kažkokie kiti pasauliai.

Man kartais gėda, bet aš pergaliu savo gėdą... Atsimenu ėjau pro Autorinių teisių agentūrą, ten namą remontavo ir išmetė šiukšlių visokiausių. Niekad pro šiukšlyną nepraeinu abejingai. Ir žiūriu, tokios plytelės – sutrupėjusios, sulūžusios... Renku, ten pro langą kažkas: „Dichavičiau, ką tu ten po šiukšlyną kapstaisi?“ Žinot, reikia nugalėti savo orumą.

Kitaip nepadarysi. Jeigu menininkas kuklintis pradės, nieko nepadarys.

Esu gailėjęsis, kai man buvo nepatogu prašyti, sustoti, kažkur praleidau fantastiškų kadrų...

O šituos irgi ruošiat? Nes čia gi visiškai kas kita.

Gyvenu 80 metų... Žmogus pats save laužai per visą gyvenimą, kelis kartus save susilaužai. Čia dabar kampučius uždedu, kad nesitrintų, nesidaužytų. Čia jūsų garbei. Jūs būsite pirmas žiūrovas. Praktiškai niekas nematė.

Ačiū. Man paliko milžinišką įspūdį. Čia galima įžvelgti ir aktą, ir...

Čia akvarelę tokią turėjau, įdėjau. O čia, žinot, kas yra? Jei pasakysiu, nepatikėsit. Ant mano stalo vienas obuoliukas liko. Kokie du metai. Va, tokio dydžio. Ką reiškia fotografijos jėga. Specialiai pažiūrėkit, koks ryškumas. Čia net pelėsis matosi. Du metai jis gulėjo, džiūvo, pelijo pas mane...

Esu matęs Ulijonos Odišarijos panašių darbų. Gal mokėte ją?

Aš dėsčiau kokius 30 metų, 30 laidų išleidau. Nebeatsimenu visų pavardžių. 

Ir va, sužinojau vakar, kad Vidas Dulkė mirė. Toks atvažiuodavo vyrukas, žurnalistas: rašė, fotografavo, dainavo, šoko. Sako: „Rimai, parašyk ką nors apie jį, prieš porą savaičių netekom.“

Čia irgi toks va...

Sraigė.

Pas vieną juvelyrą radau visokių geležiukų, guzikėlių, peliukų, sraigiukų ir toks aplipęs paveikslas, sakykim. Ta masė iš dramblio kaulo išdrožta, ir sidabro įdėta. Čia vieno draugo garbei sukūriau tokį fantastišką paveikslą. Jis baigė grafiką, bet dirba juvelyru.

Čia yra grožis. Toks tikrumas. Man idealas yra Antika, Renesansas. Aš meldžiuosi tam laikui, man gražu. Ir Luvre miriau, ir  Ermitaže miriau. Turėjau savo dievaičius, tiesiog verkdavau prie paveikslų. Aš esu net pavojingai jautrus. Gyvenime turėjau du priepuolius iki vėmimo nuo grožio. Tiesiog mane pradėjo tąsyti: gi taip nepadarysi, Jėzau Marija, lyg prie stebuklo prisilieti, prie Dievo kvėptelėjimo. Ir pajutau, kad mane tąsyti pradėjo, gerai, kad spėjau į lauką išbėgt. Yra toks imlumas begalinis.

Na, taip, yra tokia dovana. O jūs apskritai nuotraukas pardavinėjate?

Jeigu kas perka, parduodu.

Mane va šitos sudomino. Darbe pasikabinčiau.

Yra keletą mano darbų nupirkęs Butkus.

Na, Butkui reikia.

Iš „Žiedų“ ciklo dešimt darbų, paskui iš „Žydų kapinių“ ir dar kažką... Tris tokius ciklus po dešimt darbų. Bet čia jau seniai labai.

Jam reikia. Ir labai gerai, kad nupirko.

Jo, ir man tada jis padėjo labai. Tada dar prie tų knygų dirbau...

Suprantama. Iš to, ką pamačiau tos abstrakcijos...

Aš jų nedaug – tik po vieną, po dvi atsispaudžiu. Nes atspaudai gana brangūs yra. Bet aš pirmą kartą matau savo darbą – va, kaip tos etnografijos – maksimaliame skambėjime, maksimaliame skanume. Ten negatyve yra, ir tu ją sugebi ištraukti, padėti ir kitam parodyti.

Galiu jums pasakyti, čia atvažiavo pirmi amerikonai, dar per perestrojką. Atvežė keletą dėstytojų iš koledžo, iš Los Andželo. Pamatė jie darbus ir prašo: „Gal gali parodyti savo laboratoriją? Su kuo tu ten dirbi?“

Aš jiems parodžiau savo didintuvą. Tie tarybiniai didintuvai – muilas, ten nieko negalėdavai atspaust, viskas neryšku. Objektyvai neryškūs, linzės neryškios – viskas, žodžiu. Paskui chebra, kurie inžinerinę mintį turėjo, padėjo įsukti projekcinę lemputę. Reikėjo linzių ieškoti, objektyvą iš kur nors gauti. 

Tai aš pasakysiu, ką aš gavau: aš su „JAWA“ važinėjau, tai „JAWA‘os“ lemputę įdėjau į didintuvą. Cilindrą man ištekino karinėje gamykloje. Turėjau tokį vyruką. Sako: „Tokį cilindrą aš sugebėsiu išsinešt.“ 

Latras toks reikalingas buvo – įtampos reguliuotojas. Jakubonio sūnus lakūno teises turėjo. Bet jis toks nerimtas lakūnas buvo – su kukurūzniku tręšdavo kolūkio laukus. Tai jis man tą transformatoriuką padovanojo. 

Objektyvą gavau iš vieno žvejo, kuris turėjo teisę plaukioti į vandenynus, ir jis Olandijoje ar kažkur nusipirko didintuvą. Parsivežė ir turbūt nelabai mokėjo elgtis, sudegino tą didintuvą. Objektyvas liko. Tai aš jo kokius tris metus kaulijau. Sutinku ir vis kauliju. Sako: „Tu man įkyrėjai. Imk tą objektyvą. Velniop.“ Tai objektyvą tokį jau tikrą buvau radęs. 

Ir pabaigai reikėjo kažkokio gaubto, kad prakiščiau visas lempas. Žmona turėjo tokį čainiką. Tai viršų elektrikai man nupjovė, užmoviau – tip top. 

Ir parodžiau amerikonams. Tai amerikonas tokį reziumė pasakė: „Kai aš grįšiu į koledžą, pasakysiu savo studentams, kad Lietuvoje, Tarybų Sąjungoje, net su arbatinuku daro labai geras nuotraukas. O jūs – turite visą aparatūrą, bet nieko neišeina.“

(*Kalbėjomės 2017 m. lapkričio 21 d.)