2019 m. kovo 12 d., antradienis

Vladimir Maykov: „Kvėpavimas man yra žodis iš didžiosios K“



Esate transpersonalinės psichologijos žinovas. Kaip nupasakotumėte savo užsiėmimą?

Sakyčiau, kad tai - pats seniausias mokslas apie sielą. Gal ne mokslas - žinios apie sielą. Šamanizmo, įvairių religijų sielos suvokimas, menai - visi būdai jai pažinti. Vienos kalbos čia nepakanka, reikia skirtingų kalbų, įvairių metodų. Ko gero, tai pats įdomiausias pasaulyje užsiėmimas.

Tai jūsų domėjimosi objektas siela?

Gal labiau – vidinė erdvė. Man patinka Merabo Mamardašvilio, su kuriuo teko bendrauti ir net daryti interviu dar sovietmečiu, tezė: „Sąmonė – tai paradoksalus reiškinys, prie kurio neįmanoma priprasti.“

Jūs ėmėte interviu iš Mamardašvilio?

Taip, jį anuomet publikavo žurnalas „Filosofijos klausimai“.

Žiūrėjau jūsų filmą „Šokis su begalybe“. Ten pats kalbinote visas garsenybes?

Taip, žinoma.

Kas paskatino imtis tokios veiklos?

Paskatino neįmanomybė kitaip įgyvendinti savo svajonę. Neplanavau užsiimti tuo, ką veikiu. Pirmiausia studijavau fiziką Maskvos institute, paskui įgijau filosofo išsilavinimą, baigiau aspirantūrą, apsigyniau disertaciją. Esu plataus profilio diletantas.

Gyvenimo patirtis pavertė mane psichologu - psichoterapeutu, jau beveik 40 metų verčiuosi transpersonaline psichologija. 1980-aisiais perskaičiau pirmąją Stanislavo Grofo knygelę, išėjusią samizdate, ir pirmuosius keturis Carloso Castanedos tomus. Jie abu - Grofas su Castaneda - nušvietė man kelią į didžiulį paslaptingą pasaulį, kupiną mįslių.

Turbūt Grofas su Castaneda daugeliui padėjo susivokti ir judėti po įvairius pasaulius. Castaneda dievino Fellinį, o šiam, kaip pats yra sakęs, kine rūpėjo pasaulio pasaka, jos paslaptys, mįslės, pripildančios kiekvieną gyvenimo akimirką. Castaneda atskleidė, kad tokia ir yra pasaulio tikrovės esmė. Rusų režisierius Andrejus Tarkovskis žavėjosi Castaneda, „Stalkeryje“ akivaizdi jo įtaka, kituose filmuose ji taip pat pastebima. Apie Davidą Lynchą, Oliverį Stone nėra ką ir kalbėti, jie tiesiog įsimylėję Castanedą. Daugybė „Matricos“ scenų pasiimtos iš Castanedos raštų. George Lucas jau buvo parašęs „Žvaigždžių karus“, bet paskui perskaitė Josepho Campbello „Herojų su tūkstančiu veidų“ ir Castanedą. Tos dvi knygos paskatino Lucasą visiškai perrašyti scenarijų.

Ir aš negalvojau, kad 38-erius metus vesiu transpersonalinės psichologijos seminarus. Tiesiog tai pasirodė beprotiškai įdomu.

Kaip jūs pradėjote?

Būdamas 24-erių susipažinau su pogrindiniu Maskvos transpersonalininkų rateliu. Paskui, 1985-aisiais specialiajame fonde perskaičiau Stanislavo Grofo „Beyond the Brain“. Iš paskutiniojo jos skyriaus sužinojau apie holotropinį kvėpavimą. Suprantama, namie iškart pakvėpavau, pasileidęs Jean Michel Jarre „Oxygene“ - vienintelę rastą muziką iš knygoje pateikto ilgo sąrašo. Patyręs itin ryškių įspūdžių, pasidalinau jais su pogrindžio bičiuliais. Šie irgi užsimanė to paties, paprašė pagalbos. Taip ir prasidėjo.

Būdamas savamokslis, vieno garsaus psichiatro prašymu, pravedžiau pirmą oficialią holotropinio kvėpavimo sesiją Sovietų Sąjungoje. Paskui, 1989-aisiais į Maskvą atvyko Stanislavas ir Christina Grofai. Jie pagaliau patys pravedė keletą sesijų, teko jose dalyvauti. Ten, beje, buvo ir labai įdomus jaunas lietuvis Remigijus Bistrickas iš Vilniaus universiteto...

Taip išsipildė mano svajonė susipažinti su didžiuoju psichologijos novatoriumi, atvėrusiu naujus pasaulius. Buvau skaitęs Freudą ir Jungą, šimtus kitų, bet Grofas tiesiogiai atvėrė, kas mums trukdo augti, kokias kliūtis turime įveikti, kokiose gelmėse padirbėti, kad išsilaisvintume.

Tie pasauliai, naujoviška praktika labai patraukė, įsiurbė. Nenuostabu, kad nukeliavau į Buriatiją, norėdamas pažinti Tibeto budizmą iš didžiojo mokytojo Bidijos Dandarono mokinių. Kaip tik tuo metu ten atvažiavo Dalai Lama. Taip išėjo, kad jis ir tapo pirmuoju mano budizmo mokytoju, suteikė tris įšventinimus. Nuo to laiko Tibeto budizmas tapo ir tebėra man labai artimas. Palaikiau ryšius su Dandarono mokiniais Baltijos šalyse. Susipažinau su dabar, deja, jau mirusiais Antanu Danieliumi ir Donatu Butkumi. 

Prasidėjus perestroikai, atsirado galimybių keliauti po užsienį. Nuvykau į transpersonalinės psichologijos konferenciją Didžiojoje Britanijoje. Žinoma, susiskambinau su Aleksandru Piatigorskiu, užsukau pas jį į katedrą Londono universitete. Visą dieną drauge klaidžiojome po miestą. Jis parodė, kur galima nusipirkti filosofijos knygų rusų kalba, rekomendavo mane žmonėms iš BBC, dukart teko ten pasirodyti. Kai kurias knygas, tiesa, vėliau traukinyje iš manęs konfiskavo, Solženyciną, pavyzdžiui. Tokie dar buvo laikai. Bet jau po mėnesio Solženycino veikalą išspausdino kažkuris žurnalas, tai nusiunčiau prašymą KGB, ir jo knygas man grąžino. Neįtikėtina! (Juokiasi)  

Nuostabu. Ką svarbiausia jums atvėrė Stanislavas Grofas?

Grofas man atskleidė, kad žmogiška būtis yra daug sudėtingesnė nei manoma. Jis įrodė, kad itin svarbus yra laikotarpis motinos įsčiose.

Jis atvėrė potyrius, laikomus praeitų gyvenimų prisiminimais. Nors apie juos dar itin sunku diskutuoti mokslo kalba, tai dažnai stebiu vesdamas holotropinio kvėpavimo užsiėmimus. Nelaikau jų įrodytu faktu, nesiremiu asmenine patirtimi, bet juk įvairių dvasinių tradicijų nušvitę meistrai prisimindavo visus ankstesnius savo gyvenimus. Neturiu pagrindo abejoti, kad juos atmena Dalai Lama arba sugebėdavo prisiminti mano dvasinis mokytojas Chögyal Namkhai Norbu.  

Iš Grofo išmokau, kad kiekvienas galime patirti visiškai bet ką. Mes gyvename iliuzija, kad esame Ignas arba Vladimiras, kad mes - atskiri asmenys su savo gyvenimo pradžia ir pabaiga. O pasirodo, esame veikiau imtuvai, teoriškai galintys sugauti bet kokią bangą. Tik krikščionybė ir kitos monoteistinės religijos sukūrė atitinkamą civilizaciją ir sureguliavo mus tokiam diapazonui, kuriame jaučiamės esą atskiri individai. Vienas dievas – vienas žmogus, visa kita – ne mano, su kitais žmonėmis aš nesitapatinu.

O pasirodo, Grofas atrado – vidinė erdvė tęsiasi be galo. Jis moksliškai pagrindė pasaulinių religijų kūrėjų mintis: apie tai kalbėjo ir Buda, ir Kristus – „Jumyse yra Dievo karalystė“. Dievas, dvasia yra jumyse, jums tereikia įžengti į tą karalystę. Grofas sudarė tokios vidinės karalystės žemėlapį, jau vien šito pakaktų jam būti įrašytam tarp psichologijos mokslo pirmeivių.

Kitas svarbus Grofo atradimas – realusis lygmuo, iš kurio kyla mūsų psichologinės problemos. Vien vaikščioti pas psichologą nepakanka, taip tik sužinosite, kodėl jums taip sunku. Spręsti sunkumus teks naudojant tokią pat energiją, iš kurios jie radosi. Žodžiais kaiščio neišmuštum. Daugybės dvasinių problemų šaknys glūdi perinataliniame laikotarpyje, jų priežastys – gimdymo metu patirtos traumos. Grofas išdrįso pasiūlyti gydymo metodus, tiesdamas tiltus prie pirmykščių kultūrų, taikiusių panašius pratimus: šamanizmo, senųjų dvasinių praktikų. 

Man čia kyla įvairių abejonių. Kuo jūs aiškinate ar grindžiate vaisiaus laikotarpio priežastingumą suaugusio žmogaus psichologijai?

Na, Grofas ne pirmas tai pastebėjo. Per tūkstantmečius žmonija įsitikino, kad motinos būklė nėštumo metu lemia vaikiuko charakterį, gabumus ir kitas savybes. Visose kultūrose nėščiąsias buvo stengiamasi apgaubti rūpesčiu, sukurti joms gražią, net menišką aplinką, lepinti muzika. Būdavo siekiama, kad jos pagimdytų kuo lengviau.

1928-aisiais Otto Rankas atnešė Freudui savo ką tik parašytą veikalą „Gimdymo trauma“. Freudo biografai liudija, kad šis tuomet net trims mėnesiams sustingo iš baimės, kad praras psichoanalizės vedlio statusą. Kažką jis įžvelgė toje knygoje. Na, bet susikaupęs Freudas su varžovu pasielgė kaip visuomet: išgujo Otto Ranką iš psichoanalitikų draugijos.

Stanislavas Grofas - materialistas, kilęs iš nereligingos šeimos. Juk sovietinėje Čekoslovakijoje vyravo marksizmas-leninizmas... Grofas išaugo išsilavinęs, meniškas, talentingas žmogus, puikiai piešė, buvo gabus užsienio kalboms. Tik pradėjęs praktikuoti ligoninėje ir pats išmėginęs psichodelinę terapiją 1956-aisiais, jis ėmė pastebėti, kad sunkiems psichiatriniams pacientams būdingi biologinio gimimo išgyvenimai, jie nuolat ir daug kartų vėl tai pergyvena: išsiveržia iš ląstelių, braunasi tuneliais... Grofas kaip gydytojas sulipdė visa tai į nuoseklią struktūrą, sukūrė keturias perinatalines matricas.

Remdamasis psichiatrinių pacientų prisiminimais?

Taip, ir savo paties. Jis patyrė nemaža panašių asmeninių pergyvenimų. 

Grofas dar pastebėjo, kad pakartotinai ir intensyviai pergyvenusieji gimimo traumas visiškai išgyja. Gydomasis poveikis toks greitas ir stiprus, kad nieko panašaus psichiatrija nebuvo aptikusi.  

Stabtelėkim. Kai žmogus prisimena ankstesnius gyvenimus, baisiai sunku patikrinti, ar tai tiesa...

Taip, labai sudėtinga.

O vaisiaus laikotarpį, juolab gimdymą, galima puikiai tyrinėti šiuolaikinės medicinos metodais. Gal jau esama duomenų, moksliškai pagrindžiančių Grofo hipotezes, kad motinos įsčiose arba gimstant patirti sunkumai perauga į suaugusiojo psichologinius vargus?

Žinoma, yra. Davidas Chamberlainas apie tai daug rašė... Yra rusiškai išversta knyga „The Secret Life of the Unborn Child“... Susikūrė ištisa perinatalinė medicina, perinatalinė psichologija remiasi Grofo atradimais. Tabula rasa koncepciją teko atmesti, pasirodo, naujagimis nėra švari lentelė, jau keturių savaičių embrionas reaguoja į aplinką...

Visa tai nuostabu, tačiau gal esama objektyvių duomenų, pagrindžiančių priklausomybę tarp vaisiaus gerovės prenataliniu laikotarpiu ir suaugusio individo psichologinės raidos?

Grofas pastebėjo, kad jeigu nėščioji apsinuodija, tai gali nulemti būsimo vaiko paranoją. Tai būtų galima patyrinėti: atlikti seriją testų nėščiajai, o paskui stebėti vaiko polinkius.

Taip. Dar būtų įdomu patikrinti, ar žmogaus prenataliniai prisiminimai atitinka jo motinos būklės nėštumo laikotarpiu aprašymus.

Na, nėštumo laikotarpiu būklė vaisiaus aprašoma paprastai: gera arba bloga. Tiksliau fiksuoti jo išgyvenimus labai sudėtinga. Kaip ir ankstesnius gyvenimus. Galime tik spėlioti...

O spėlionės skeptikus erzina. Man regis, mokslas, gebantis tyrinėti net atskiras ląsteles, čia galėtų pagelbėti. Reikėtų užfiksuoti vaisiaus raidos ir gimdymo ypatumus, o po kokių dvidešimties metų grįžti prie tokių duomenų ir panagrinėti jų sąsajas su jau suaugusio asmens psichologija. 

Šį bei tą mudu su Kristina (pašnekovo sutuoktine - I.S.) patyrinėjome. Pagal Grofo sertifikuotą metodiką esame vedę holotropinio kvėpavimo instruktorių kursus. Išmokėme apie 70 asmenų, su kiekvienu perėjome daugybę psichoterapinio konsultavimo sesijų, skirdami nemenką dėmesį ir šiai temai: ką žmogus atsimena girdėjęs apie savo gimimą, ką pasakojusi mama apie tą nėštumą ir gimdymą...

Bet tai subjektyvu...

O kitaip neišeina. Objektyviai tirti labai sudėtinga. Tokių tyrimų labai nedaug.

Suprantu, sunkus ilgas darbas. Bet būtų įdomu.

Taip, būtų įdomu.

Ar galėtumėte pateikti pavyzdį, kai holotropinio kvėpavimo metodas ir transpersonalinio psichologo konsultavimas yra veiksmingesnė pagalba už kitų rūšių psichoterapiją?

Kai ko terapija tiesiog nepasiekia, neturi tokių galimybių. Psichodvasinių krizių atvejais žmonės patiria sunkių išgyvenimų, ribinių būsenų, ekstremalių būklių. Eilinio gydytojo patirties tokiais atvejais gali nepakakti.

Tačiau juk ne kiekvienai krizei įveikti būtinas transpersonalininkas?

Be abejo, ne.

Kuomet iš tikro vertėtų pagalvoti apie tokio tipo pagalbą?

Pateiksiu porą pavyzdžių.

Puiku.

Kartą į mano seminarą Maskvoje atėjo solidus verslininkas armėnas. Ir žmoną atsivedė – graži, itin kukli moteris. Jis sako: „Rimta problema. Dvidešimt metų gyvenam Maskvoje, nuo Sąjungos griūties, ir mano žmona jau penkiolika metų nemiega. Visur kreipėmės, visus tyrimus jai atliko, visaip gydė visose ligoninėse – niekas nepadėjo. Kamuojasi. Nusprendėm pas jus pamėginti.“ Sakau: „Gerai, pamėginkim holotropinį kvėpavimą.“  Per pirmąją sesiją ji klykė, mačiau, kad giliai kažką pergyvena. Nieko nepapasakojo, sako: „Negaliu kalbėti.“ Tik po trečios sesijos prašneko. Papasakojo, kad vėl patyrė armėnų genocido išgyvenimą, turkiškas skerdynes. Ji regėjusi, kaip turkai 1915-aisiais išžudė jos šeimą, o ją pačią užbadė durtuvais. Ir ką gi – vėl visa tai išgyvenus, jai grįžo normalus miegas.

Man tapo aišku, kaip giliai kartais slypi sunkumai, kaip įmantriai jie apsireiškia. Taip skausmingai pergyvenamos ne tik asmeninės, bet ir ištisų tautų traumos. Meniškas žmogus gali išveikti tokio pobūdžio traumą, kurdamas, pavyzdžiui, grupinį katarsį teatre arba filme. Jis gali tapti vedliu visai etninei grupei. O ta moteris kentėjo užspaudusi skausmą savyje. Tik holotropinio kvėpavimo sesijos pajėgė išlaisvinti ją ir išgydyti.

Panašius dalykus Jungas aprašė pirmojoje savo knygelėje. Viena jo pacientė sapnuose eidavo Kryžiaus keliu. Tik jiems aptarus ir išanalizavus tuos pergyvenimus, jos sunkumai nuslūgo. Moteris nepajėgė susitapatinti su Kristumi, ji negalėjo įsivaizduoti turinti su juo konkretų ryšį. Vien Jungo dėka ji nusimetė naštą ir pasveiko.   

Kokius metodus greta holotropinio kvėpavimo dar taikote savo darbe?

Buvau vienas pirmųjų pabaigęs visą Arnoldo ir Amy Mindellų procesinės psichologijos programą. Esu Rusijoje išleidęs visas Arnoldo Mindello knygas. Rengiame jų seminarą Maskvoje, palaikome glaudžius ryšius.

Studijavau geštaltą, psichosintezę... Neblogai išsilavinau... Išmokau taikyti psichoterapijoje meditaciją. Teko artimai kalbėtis su daugeliu žymiausių pasaulio psichoterapeutų.

Neabejoju, kad sukūrėte ir unikalią asmeninę metodiką.

Ji atsirado. Pradėjau dirbti dar pogrindyje, kai jokios kitokios psichiatrijos, išskyrus elgsenos, Sovietų Sąjungoje nebuvo. Žinote, marksizmas-leninizmas, stimulas-reakcija, tabletėlės. O mes skaitėme Gurdžijevą, Johną Lilly, Fritzą Perlsą.

Pasimokius Kalifornijoje pas Grofą, man parūpo klausimas: o kaip žmonės gydė sielą iki psichoterapijos? Kokiais keliais jie brovėsi į psichiškai sveiką gyvenimą? Kokia buvo psichoterapija iki jos atsiradimo, iki Freudo ir Breuerio?

Taip klausinėjant, ėmė rastis atsakymai, kai kuriuos net užsirašiau ir paskelbiau akademiniuose žurnaluose. Pirmasis mano straipsnis vadinosi „Psichoterapinė laiko mašina“. Per dvidešimt metų atsakymų prisikaupė visai knygai. Aprašiau dvylika senųjų sielos puoselėjimo praktikų.

Ir visas jas laikote daugmaž lygiavertėmis?

Žinote, ėmiau jas taikyti dirbdamas su pacientais ir aptikau, kad jos veikia net geriau už metodus, kurių išmokau iš garsiųjų psichoterapeutų.

Ar galėtumėte nusakyti esminį jų skirtumą nuo šiuolaikinės psichoterapijos?

Taip. Šiuolaikinės psichoterapijos praktikos remiasi kuria nors mokykla, turi autorių, jose atsispindi įkūrėjo požiūris. Pavyzdžiui, kūno psichoterapija prasidėjo nuo Reicho, transpersonalinė - nuo Grofo, integralioji - nuo Wilberio... Jos taikosi į tam tikrą lauką, turi savo paskirtį.

O pirminė psichoterapija neturi jokio autoriaus, jokios mokyklos, vienintelis veiksnys, nulėmęs tų praktikų perdavą iš kartos į kartą, buvo reali jų nauda. Jokios kitos priežasties.
Aptikau, kad tokios praktikos puikiai veikia ir šiais laikais. Tereikia pritaikyti jas konkrečiai situacijai. Jos itin giluminės. Pastebėjau, kad visi didieji psichoterapijos meistrai naudojasi bent 2-3 tokiomis senovės praktikomis. Aš jas pavadinau pirminėmis.

Ir jos visos sukelia pakitusias sąmonės būsenas?

Ne! Visai nebūtinai.

Paaiškinsiu tokiu pavyzdžiu. Daug bendrauju su šamanais, Rusijoje jų netrūksta. Teko artimai dirbti su Sibiro šamanais, gavau iš jų asmeninę terapiją. Aišku, man parūpo, kaip tai veikia, kuo stipri šamanų praktika, turinti 40 000 metų istoriją, ir man regis, pavyko rasti atsakymą. Po šamanizmo atėjo pagonybės laikotarpis, dar vėliau iškilo pasaulinės religijos, o XIX amžiaus pabaigoje radosi psichoterapija. Jos atsiradimo priežastį puikiai paaiškino Jungas: gyvenimas ėmė keistis greičiau nei religija. Religija atsiliko nuo pasaulietiškų ritualų, nesireformavo, nors daugelį amžių būtent religija atliko psichoterapijos funkciją. Ir dabar puikiai veikia atleidimo, kaltės dovanojimo terapija...

Kitas pirminės terapijos pavyzdys – 1989-aisiais susipažinau su didžia geštalto terapijos meistre Anna Simkin, Fritzo Perlso mokine. Tuomet pirmąsyk išvydau, kaip dirba tikras geštalto specialistas. Ji, jau pagyvenusi ponia, sutiko drauge papietauti, matyt, sudomino atvykėlis iš Rusijos. Puoliau karštai klausinėti: kaip tapti geriausiu psichoterapeutu, kas yra psichoterapija, kokia svarbiausia jos paslaptis, kur glūdi esmė... O ji taip ramiai pažvelgė į mane ir lėtai atsakė: „Volodia, geras psichoterapeutas - tai sena žydė bobulytė“. Iškart pagalvojau, kad ji pasišaipė, išsisukdama nuo atsakymų, tik daug vėliau suvokiau, kad jos žodžiai – didis priesakas.

Gero psichoterapeuto paslaptis – geranoriškumas, rūpinimasis žmogumi. Taip jis sukuria situaciją, kurioje problemos išsisprendžia, ateina atsakymai. Kad šitai nutiktų, vien klausytis nepakanka, būtina sukurti dėmesingumo aplinką. Ką reiškia aktyvus klausymasis, kaip anglai sako – „I‘m all ears“ – esu išmokęs iš Carlo Rogerso per jo seminarą. Neįtikėtina, kokia tyla tvyrojo salėje, nors jis scenoje nedarė nieko įspūdinga. Užtat kaip jis klausėsi! Savo metodą knygose jis pats vadina empatija, bet patikėkite, tai buvo kur kas daugiau. Tai tokia dėmesingumo magija. Likau sukrėstas ir patyręs, kad išgydyti gali tiesiog dėmesingumas. Jam irgi reikia talento.

Va, dėl šito nė kiek neabejoju. Ar dėmesingumas taip pat pirminė praktika?

Taip. Nes kokia gi yra Annos Simkin pirminė praktika? Gerumas. Viskas gerai! Būdama bobulytė žydė, ji skleidė rūpestį ir gerumą. Viskas gerai! Įsiklausykite – ne buvo, ne bus, o tiesiog šią akimirką – viskas gerai. Tokia yra esmė. Tik žmonės, jaučiantys nuosavą asmeninę pilnatvę, turi tokį talentą. Jie spinduliuoja gerumu iš pačios gelmės. Nėra taip svarbu, ką jie tuo momentu sako.  

Tokie tie pirminės psichoterapijos metodai. Žinoma, esu juos aprašęs ir pagrindęs daug smulkiau. Pavyzdžiui, dzogčeno tradicijoje minimas pirminis buda, yra tokia sąvoka. Tibetiečiai išsivertė ją savaip, pažodžiui tibetietiškai ji skamba „viskas gerai“. Pirminis buda – viskas gerai.

Savo studentus mokau praktikuoti fundamentalius principus. Tu gali išmokti įvairių technikų, išrasti visokių naujovių, įsteigti savo mokyklą, bet svarbiausia jausti ir praktikuoti pradmenis. Toji visuotinės pilnatvės būsena susijusi, pavyzdžiui, su kosminiu humoru. Ją galima ugdyti. Žinote, kas yra geriausias mano asmeninis psichoterapeutas, net nenutuokdamas apie tai?

Atskleiskite.

Bobby McFerrin. Džiazo dainininkas, improvizatorius. Triskart klausiausi jo su visa šeima ir draugais Maskvoje, didžiojoje Čaikovskio salėje. Jis spinduliuoja kūrybingumą, esatį... Noriu susukti apie tai kitą savo filmą. Ši tema man itin svarbi. Patenku į jo lauką ir sveikstu.

Jums to pakanka?

Visiškai.

Nesate bendravęs su McFerrinu...

Niekada. Jis net neįtaria, kad man padeda, kad laikau jį savo psichoterapeutu.

Esu parengęs glaustą mokymų kursą „Pats sau psichoterapeutas“. Pasirodo, mano atrastus pirminės psichoterapijos pratimus sugeba išmokti ir sau sėkmingai taikyti dauguma žmonių.

Tie pratimai apsiriboja savitaiga?

Ne, žinoma, geriausia treniruotis nuosekliai ir visapusiškai. Suprasti negana, reikia kartoti pratimus. Programa trunka trejus metus.

Ar toji programa apima holotropinio kvėpavimo pratybas?

Viena pirminės psichoterapijos rūšių yra susijusi su kvėpavimu. Man Kvėpavimas yra žodis iš didžiosios K. Jis – vienas, nors galime kvėpuoti tūkstančiu skirtingų būdų. Kiekvieną jų galima sugriebti į kokią nors atskirą praktiką, bet man patinka neskaidyti kvėpavimo dalimis. Vadinu tai pneumosinteze. Bet koks kvėpavimas man yra Kvėpavimas, ir aš išmanau, kaip nuo vienokio pereiti prie kitokio. O holotropinis kvėpavimas – puikus metodas, juo taip pat naudojuosi pratybose.

Esate išstudijavęs kvėpavimo fiziologiją ir biochemiją?

Be abejonės. Studijavau dar tuomet, kai net neįtariau, jog tai praktikuosiu. Aš gi buvau biofizikas. Dvidešimtmetis mokiausi daugybės medicininių ir neurologinių aspektų. Kvėpavimo fiziologiją mums dėstė geriausias tos srities specialistas profesorius Levas Lazarevičius Šykas.

Kaip jūs aiškinate tam tikro kvėpavimo poveikį sąmonės kitimui?

Paspartinto kvėpavimo poveikis aiškinamas tuo, kad kvėpavimas valdo pagrindinį organizmo biocheminį ciklą, vadinamą Krebso ciklu. Jis įkrauna mitochondrijas. Kuo intensyviau kvėpuojame, tuo sparčiau įsikrauna ląstelių jėgainės. Jei nustojame kvėpavę, po 10 minučių mirštame pristigę energijos. Tokia esmė.

Kai reikia daugiau energijos – sporto ar sekso metu – kvėpuojame intensyviau. Smegenys šiaip suvartoja apie 30% organizmo pagaminamos energijos, o įsitraukusios į sunkų vidinį darbą - net iki 50%. Kai prireikia daugiau energijos, paprasčiausia jos gauti aktyviau pakvėpavus. Grofas tai genialiai pasiūlė, nors ir įvairios senosios praktikos puikiausiai taikė tokius pratimus, pavyzdžiui, kundalini joga, qigong ir daugybė kitų.

Gerai. Bet juk įprastos energijos antplūdis skiriasi nuo būsenos, kurioje žmogus prisimena ankstesnius gyvenimus arba laikotarpį motinos įsčiose?

Vidinė erdvė yra vientisa, nedaloma pertvarų. Visos užtvaros joje kyla vien tik iš mūsų būsenų ir silpnybių. Mano filmas „Šokis su begalybe“ – apie tai. Iš pradžių buvau sumanęs pavadinti jį „Kas yra nušvitimas?“ Visi ten kalbantys Meistrai, bulgakoviška prasme, teigia tą patį – mes esame begaliniai. Jie kalba iš savo patirties. Visos žmonijos problemos kyla praradus ryšį su begalybe. Begalybė yra nesibaigiantis išteklius, nemokamas ir pasiekiamas kiekvienam.

Man regis, jūs esate ypatinga asmenybė, nes išmanote ir fiziką, ir dvasines sferas. Kas jums yra begalybė? Kokia ji – gal kvantinė?

Ja remiasi pasaulinės religijos. Induizmas atrado, kad atmanas lygus brahmanui, krikščionybė – kad žmoguje yra begalinė dieviška siela, budizmas moko, kad mes visi turime budos prigimtį, begalinį potencialą. Visose dvasinėse tradicijose tikroji prigimtis suvokiama kaip begalinė įmanomybė. Ir šiuolaikinis mokslas panašiai kalba apie vakuumą, apie visatą. Parašyta daugybė knygų, imkime kad ir Heisenbergą, nusakančių mokslo sąsajas su filosofija ar dvasinėmis praktikomis. Tai madinga srovė.

Žiūrėkite, Einšteino reliatyvumo teorija paskelbta 1905-aisiais, tačiau kas gi jau buvo atsitikę prieš tai? Ogi modernizmo krachas. Pasaulis atsivėrė, Europa nustojo buvusi pasaulio bamba. Įsibėgėjo kultūrinis reliatyvumas, pasikeitė laiko dvasia. Einšteinas tuos pokyčius tik aprašė fizikos kalba: realybė priklauso nuo atskaitos sistemos. Kultūroje tai jau buvo akivaizdu.

Taip pat nutiko ir su kvantine mechanika. Nelokalumas ir menkiausio veikimo principas jau buvo tapę gyvenimo faktais. Kad mes čia šiandien susitiktume, turėjau prieš 25-erius metus susipažinti su Kristina iš Lietuvos. Atsivėrė tam tikras tiesiausias kanalas, kitaip mudu, ko gero, būtume prasilenkę. Daugelis dalykų nutinka laiko dvasioje, tampa kultūra, o paskui jau vystosi toliau.

Taip gimė ir transpersonalinė psichologija. Abrahamas Maslow, kurio tėvai, Odesos žydai, pabėgo į Ameriką, perskaitė Stanislavo Grofo rankraštį. Kadangi pats Maslow jau buvo mąstęs ta linkme, 1967-aisiais įvyko judviejų istorinis susitikimas. Jie ėmė kurti naująją psichologiją. O tuo pat metu vyko guru revoliucija, suklestėjo kontrakultūra, pasidėjo rokas, kilo psichodelikų banga. Keitėsi laiko dvasia. Maslow su Grofu, būdami itin jautrūs ir pagaulūs, visa tai išreiškė savo gimtąja psichologijos kalba.

Dar kaip biofizikas pasakykite, kuo žmogus skiriasi nuo kitų gyvųjų būtybių.

Imkime klasikinį žmogaus apibūdinimą – Homo sapiens. Mąstantis. Kas mums žinoma apie protą? Neturime duomenų, kada žmogus įgijo sąmonę, kalbą, meną, bet gana tvirtai žinome, kad maždaug prieš 50 000 metų atsirado trys tarpusavyje susiję dalykai: šamanizmas, urvinė dailė ir laidojimas. Tuo metu žmonija ėmė rūpintis mirusiaisiais.

Tai kas gi nutiko prieš 50 000 metų, kad visa tai prasidėjo?    

Labai sunku pasakyti. Mes tiksliai negalime pasakyti, kas nutiko prieš 200 metų. Pasaulio galingieji vis perrašinėjo ir periliustravo visą istoriją. Krikščionys sudegino Aleksandrijos biblioteką su 500 000 senovinių rankraščių. Pavyzdžiui, neišliko nė vienos autentiškos knygos, parašytos keltiškomis runomis. Misionieriai sunaikino visą Mezoamerikos kultūrą, iš jos likę tik trys rankraščiai.

Baisiai sunku prie ko nors prisikasti. O kiek išlenda mokslinių falsifikacijų! Medicinoje, psichologijoje jų daugybė, paskelbta rimtuose žurnaluose. Ir archeologijoje taip pat. Dar ir todėl nelengva susiorientuoti.  

Kaip tik šiandien viena jauna mokslininkė man papasakojo apie šviežiai atlikto priklausomybių tyrimo išvadas. Žiurkėms tyrėjai duodavo įvairių medžiagų ir tyrė atsirandančią priklausomybę nuo jų. Pasirodo, dauguma preparatų, be kurių nebegali apsieiti žmonės, taip pat veikia ir graužikus. Išskyrus vieną narkotikų grupę haliucinogenus. Žmonėms jie patinka, o žiurkėms – ne. Gal šios išvados irgi sufalsifikuotos, bet man pasirodė įdomios. (Juokiasi)

Taip, įdomu. Haliucinogenai veikia suvokimą. Jie atveria naujas susiderinimo su pasauliu galimybes, suteikia progą patirti kitus realybės aspektus. Suvokimas prasiplečia ar kitaip pasikeičia. Morfinas ar kiti opioidai prikausto per malonumą. Tradicinėje transpersonalinėje literatūroje psichodelikai nelaikomi narkotikais. Juose galima įžvelgti grėsmių, bet kitokio tipo.

Priklausomybė glūdi pačioje žmogaus prigimtyje. Pernai dalyvavau priklausomybių, narkomanijos gydymo konferencijoje. Perskaičiau pranešimą, pagrindžiantį totalinę priklausomybės esmę: nepriklausomų, ne narkomanų tiesiog nėra! Visiškai jos atsikratyti neįmanoma. Apie tai gražiai rašė senovės budistai: prie ko nors prisirišdamas žmogus apsiriboja, suteikia sielai ribas. Prisirišimas – tai narvas. Vienintelis vaistas nuo šios ligos, ne tik slopinantis nuodo poveikį, bet transformuojantis jį į kitą kokybę – gerumas, meilė sau ir kitiems. Tokia budistinė emocijų alchemija.

Savo pranešimą pavadinau „Jei manote nesąs narkomanas, greičiausiai klystate“.

Man primena Gurdžijevą.

Žinoma.

Jis taip kalbėjo apie idiotizmą.

Taip, visiškai teisingai. Kiekvienas esame ir idiotas, ir nuo ko nors priklausomas.  

Tai jau tikrai. Ačiū, man buvo įdomu pasikalbėti. Iki pilnos idioto laimės man dar reiktų jus nufotografuoti.

Prašom.

Ir užsinorėjau pažiūrėti naujus jūsų filmus.

Prašau, galim surengti peržiūrą Vilniuje.

Būtų malonu.

1 komentaras:

Anonimiškas rašė...

Reik kartais ir fantasy žanro.