Rimantas Dichavičius: „Šito absurdo daugiau nebeklausysiu!”

Tas kadras...

...kurį visi atpažįsta.

Už jį gavau keletą medalių pasaulinėse parodose anais laikais, kai dar neišleisdavo, bet Honkonge jis gavo sidabrą. Ir dar kažkur kitokių gavo. Galiu papasakoti trumpą istoriją šito kadro, jeigu įdomu būtų.

Labai. Labai įdomu.

Aš niekad nieko neprievartauju, viską darau geruoju. Suradau mergaitę, susitariau su mamyte. Aš – ne banditas. Ji padarė buterbrodų, kavos: „Vaikiukai, važiuokit, tik neišdykaukit. Čia buvo 1969-ieji metai, prieš penkiasdešimt metų. Nuvažiavom, fotografavom visą dieną.

Nidoje?

Nidoje. Kokių dešimt juostų išfotografavau: ir siaurų, ir plačių. Jau einam pavargę... Ir dėl visa ko, pasilikau tris kadrus, kad būtų su kuo nusišaut, kaip į revolverius deda. Ir kažkaip paklydom, nes ten kopos, kopos, aš palikęs motociklą krūmuose, ne į tą pusę pasukom. Ir žiūriu, kad einam, einam, kad nieko nebeatpažįstu...

Ir tokia vietelė... Taip gražiai subanguota. Saulė – 5 cm iki horizonto, gal mažiau. Ir galvoju, kad nebėra kada laukti, bet jei ji eis ten, pripėduos, sugadins visą peizažą. Dabar kompiuteriu gali ištiesint, išlygint, o tada – lapas prilipo prie užpakalio ir vsio, nenugramdysi. Tai ką daryti? Sakau: „Vaikeli, žinai ką? Eik, nepalikdama pėdų, ne taip tipu tipu, bet va taip va...“ Tai ji ėjo per šitas vietas... Sakau: „Eik, nugriūk ir nė piršto nepajudink, kaip nugriūsi, tokia ir gulėk.“ Ji taip ėjo – bliumpt... Ir aš turėjau tris kadrus: tai vieną kadrą nuspaudžiau... Gavau visą landšaftą ir du kadrus su ja gulinčia – viskas. Saulė baigėsi, juosta baigėsi, ir patys geriausi kadrai – paskutinę visos dienos minutę.

Tokia mini istorija. Ir mergaitės vardą atsimenu – Lilija Žvirblinskaitė, o fotografija daryta prieš 50 metų.

Dar viena iš istorijų... Skambino viena ponia prieš porą metų: „Rimantai, čia jūs? Aš noriu pas jus užeit, jūs manęs nepažįstat, bet aš seku jus visą gyvenimą.“ Ateina tokia pagyvenusi ponia ir atneša man poemą: „Rimantai, čia jums. Jūs mane įkalbinėjot prieš n metų, aš buvau jauna, durna, nesutikau.“ Ir atnešė ji tą knygą – „Žiedai tarp žiedų“, sutrintą, suvoliotą, kampai užapvalinti jau. Sako: „Aš žiūrėjau, žiūrėjau, varčiau ir iš to skausmo parašiau poemą.“ 

Aš jums vieną posmelį padeklamuosiu, jis pasako visą esmę:

„Žiedai tarp žiedų.

Tai tu, tai tu.

Sužydėkim kartu

Kaip žiedai tarp žiedų.

Tu į mane žvelgi,

Bet toli tu, toli.

Tu albume likai

Su žiedais amžinai.

O manęs tenai nėra.“

Ir moteriai 50 metų sopėjo širdį, dabar bobulka jau, senutė, biski už mane jaunesnė. „O manęs tenai nėra“ – o čia jaunos, gražios, išsitaškiusios saulėje, smėlynuose. Man šitas faktas pailiustravo teoriją – dar mums dėstė akademijoje toks Gytis Vaitkūnas – kad yra širdies skylės teorija.

Nieko sau.

Kad žmogus, kai jam viskas gerai, yra pasyvus: jis sotus, niekas jam neskauda, nieko jis nemyli. Kaip karosas drungnam vandeny: plaukia, saulutė šviečia, lapeliai mirga. Kūrybinė jėga atsiranda tada, kai kažkas įvyksta – arba didelė nelaimė, arba didelė laimė, arba džiaugsmas, arba skausmas. Apie Lionginą Šepką taip sako, kad kirviui koto iki 45 metų buvo nenutašęs. Bet mirė brolis, mirė tėvas ir jis nutarė pastatyti jiems paminklą iš širdies skausmo. Ir pradėjo drožt drožt, pridrožė tūkstančius skulptūrų. Rokiškio muziejuje buvo nuo lubų iki žemės pritrombuota skulptūrų visokių: nuo paukščiuko iki trijų metrų ir didesnių.

Tai ir čia pasitvirtino: jai širdį sopėjo, kad, žiūrėk, knyga yra, o jos ten nėra, nors galėjo būti. Tai ji parašė poemą, aš turiu tą poemą, tik pirmą posmelį jums padiktavau.

Matyt, jai tai svarbus gyvenimo faktas. Ji nepateko į knygą. Būtų patekusi, ir viskas – kitaip. Todėl jai sopėjo...

Sopėjo. Tik sakau, po šimto metų aš prisiminiau, kai mums aiškino širdies skylės teoriją...

Taip, pratęskite, kas ją aiškino?

Na, filosofiją mes gi mokėmės, ir tada mums dėstė Gytis Vaitkūnas. Jis baigęs Maskvoje...

Tai čia – jo paties teorija?

Na, gal ne jo. Jis tik sako, kad žmogui reikia ylos į užpakalį, kad jis pradėtų krutėti, kažką daryti. Todėl dažnai būna gerose šeimose: atrodo – viską turi, o nekūrybiškas. Naudojasi kitų vertybėmis, bet pats nieko nekuria. O kad kurtų, jam turi sopėti.

Aš tiesiog jums pasiguodžiau, nes, matau, kad, taip sakant, ne su siena kalbu. Tai labai svarbu. Surasti pašnekovą, surast, kas tave supranta, kas tave mato.

Apie „Žiedus“ tai reikėtų surinkti visus pasakojimus, visokias istorijas. Net tas pats Armoška sako: „Aš tavo kokias 300 knygų nuvežiau už Uralo". Galvoju: „Kurvos, jūs visi, jūs nusivežėt...“ Aš jums nepameluosiu, man tada davė tik tris knygas. Nekrošius tada buvo Spaudos komiteto pirmininkas, tai rašiau jam pareiškimą, kad iš trečio tiražo man leistų vietoj honoraro nusipirkti knygų. Aš atsisakiau honoraro, ir man davė knygų.

Nusipirkt?

Nusipirkt už savo honorarą, nes knygyne nėra jų, tik vienas kitam dovanoja: vaistininkai, daktarai ar kažkokie veikėjai. O tu – autorius, pašol von! Aš nustebau. Atsimenu, nuėjau į leidyklą pas buhalterę, jau atvežė tiražą, aš turiu kažkur važiuot... Sakau: „Tai duokit man bent tai, kas priklauso. 10 knygų man priklauso. Draugams neturėsiu ką padovanoti.“ „Tai jau tris gavot. Dichavičiau, tau ir taip gerai. Dabar tu jau garsenybė, visi tavęs ieško.“ Knygą padarei ir tavęs nereikia! Tas pats buvo ir Maskvoje. Aš jums nepasakojau? Galiu tokią trumpą istoriją pasakyti.

Labai įdomu.

Čia galima padaryti scenarijų, jeigu rasit gerą menedžerį ar jūs pats galėtumėte būti menedžeriu. Yra tiek faktų visokių, kad pats tokių dalykų nesugalvosi, o tada buvo iš tikrųjų.

Jei nuo pradžių, tai taip – atvažiavo toks Henrikas Visockas. Jis dirbo Maskvoje, buvo eksperimentinės spaustuvės direktorius. Jis – vilnietis ir atvažiavo į mūsų leidyklą. Aš tada „Minties“ leidykloje dirbau meniniu redaktoriumi. Sako: „Chebra, gal ką nors turite gero padarę, ką nors tokio įdomaus, iziuminką kokią nors. Gavome japoniško ofseto. Visi man pavydi. Blecha, atims iš manęs. Reikia ką nors labai gražaus atspaust, kad šunims gerklę užkimščiau.“ Parodė jam tą, aną... Ir, atsimenu, Ozolas, Juškys dar dirbo „Minties“ leidykloje. Tai sako: „Rimai, tu gi turi „Žiedus“. Na, tada dar taip nesivadino... Ir aš buvau išklijavęs visą maketą – vienas prie vieno.

Pats klijavot?

Pats klijavau, taip lengvai – su gumos klijais, kad nusiimtų. Spaudžiau – vienas prie vieno, retušuota. Bet sakau: „Čia ta tema – gi ne tema, Glavlitas nepraleis.“ Tas Henrikas sako: „Koks tau čia Glavlitas? Jerunda tas tavo Glavlitas. Aš Maskvoje turiu kelius pramintus. Jei Glavlitas ir užsisės, Maskvoje atskirai žiūrės.“

Aš taksi paėmiau, atlėkiau, pasiėmiau tą knygutę ir padėjau ant stalo. Čia vadovai sėdi, žiūri. Jis varto varto: „Nu va, čia kažkas įdomaus, žiūrėk, kaip tu čia sugalvojai. Labai gražios mergaitės ir smėliukai.“ Ir jis užkibo. Bet aš esu valdiškas žmogus, leidykla valdiška. Nors pats padariau, bet vis tiek reikia suderinti su visais komitetais. Derino, derino. Nekrošius: „Jeigu veži, vežk – tavo atsakomybė.“ Henrikas ir nusivežė, man pasakė: „Aš tau paskambinsiu.“ Po kelių dienų skambina: „Žinai, geri reikalai. Buvau pas patį aukščiausią. Pas Gorbačiovą.“

Brežnevą?

Ne, Gorbačiovą. Čia Perestroika.

Ai, tik tuo metu ją išleido?

Tik tada, Gorbačiovo laikais.

Ai, o aš galvojau, kad ją išleido anksčiau.

Ne, 1987 metais. Jis pasakojo, kaip ėjo per chebras, draugų draugus. Ir, sako, Michailas pavartė pavartė...

Tą jūsų maketą?

Tą maketą. Sako: „Gražu. Nieko vulgaraus. Kodėl gi ne? Dar Marksas sakė: “Kas žmogiška – mums nesvetima.“ Numojo ranka ir viskas. Knyga per dvi savaites buvo gatava – išbandė pirmą japonišką ofsetą, dvispalvį. Ten eina gelsvas pamušalas čiut čiut ir juoda – gavosi toks šiltas tonas.

Ir kas tada darėsi! Va, tada jau prasidėjo. Atspaudė tą knygą. Pradėsiu nuo to, kad atspaudė 10 tūkstančių, surišo, sudėliojo į krūvą, skaičiuoja skaičuoja – 5 tūkstančiai. Kur dar penki? Nėr! Apklausinėjo visus. Spaustuvininkė spausdino lankus, apsivyniodavo save lapais ir gurgždėdama eidavo... Tai paskui pastatė sargybą, dar atspaudė savomis lėšomis jau. Ir kiekvieną tikrino, kad su lapais neišeitų.

Atspaudė knygą, ir kitą dieną Maskvoje prasidėjo tarptautinė knygų paroda. Visiems buvo uždraustas nuogumas – nė viena šalis negalėjo įvežti. Pornografija, nuogas kūnas – įrodyk, kad čia menas. Ne menas – nereikia. Ir vieninteliame Lietuvos stende buvo ta knyga. Mūsų stendą tiesiog laužė žmonės – va, tokia minia, nepameluosiu. Tiesiog aplipę ir žiūri – ten kelios knygos padėtos – per galvas, per galvas... Paskui, kai sulaužė mūsų stendą, knygas užnešė už širmos ir ten priimdavo tik tuos, kurie buvo potencialūs pirkėjai.

Atsimenu, atvedė vieną kiną. Jis – per vertėją: „Jeigu vyresniajam broliui galima, tai ir mums galima. Norėtume užsakyti nors milijoną egzempliorių siauram specialistų ratui.“ Šitie žodžiai išspausdinti „Gimtajame krašte“, kai buvo Čekuolis redaktorius. Tik milijoną – siauram ratui...

Paskui pristojo prie manęs toks redaktorius iš Prancūzijos. Jis rusiškai biski moka, aš biski vokiškai, jis biski angliškai... Paskui vertėją suradom. Tai jis sako: „Aš noriu parašyti publikaciją žurnalui... Bet nieko nesuprantu. Tu man paaiškink. Kaip taip galėjo atsitikti? Aš į Tarybų Sąjungą jau kokį 25-tą kartą atvažiuoju su visokiais reikalais. Ir nemačiau nė vienos tokio tipo knygos. Staiga atsirado viena tokia, prilygstanti aukščiausiems tarptautiniams standartams. Labai graži knyga. Aš noriu parašyti rimtą publikaciją. Tu man paaiškink, iš kur tu esi, ir kaip tai galėjo atsitikti.“ Sakau: „Čia man, žinot, didžiausias komplimentas. Dar nebuvau tokio gavęs. Jūsų klausimas – man komplimentas.“

Aš nebuvau apie tai pagalvojęs, paskui pradėjau galvoti ir jam aiškindamas, pats sau išsiaiškinau. Tą knygą bevartant atrodo, kad čia vieną vasarą pasitaškei prie jūros ir va, tau – knyga. Šita knyga – nuo pirmo iki paskutinio kadro – yra 25-eri metai. Sakau: „Pone, redaktoriau, jame yra ir mama, ir dukra. Mamai buvo septyniolika metų ir dukrai – septyniolika.“ Parodžiau, atverčiau. Ilgai fotografuota.

Be to, aš esu dailininkas, aš nesu fotografas. Man rūpėjo ne tik nuoga panelė, bet man rūpėjo, kad ji būtų graži, kad šviesa gerai slystų, kad ji gražiai gulėtų ar stovėtų, kad forma būtų, kad žaistų. Tekstą užsakiau – trys rašytojai man rašė – nė vienas neįtiko. Parašė tokius pusiau romanus, labai iš toli. Aš supratau, kad reikia parašyti trumpą, kertantį tekstą. Keli sakiniai, bet taip – į kaktą. Ir  vertimas į anglų kalba. Tas redaktorius sako: „Jo, tekstas geras.“ Sakau: „Pats parašiau.“ Aš jį ilgai rašiau, bet parašiau. Tokį kaip credo: kokiu kampu žiūrėti, ką ten matyti, ko ieškoti, ko neieškoti, nes ten to nėra, ko tu ieškai.

Ir sutarėm, jis parašė publikaciją. Sako: „Aš tau galiu čia pat sumokėti iš anksto.“ Sakau: „Ačiū, bet nemokėkit. Tuoj pat atims. Čia už kampo, matot, berniukai stovi.“ Aš žinojau, kaip muzikantams būdavo: už koncertą gauni porą tūkstančių, tau palieka 20 dolerių. Viskas. Sakau: „Atvažiuosiu kada nors į Paryžių.“ Dar sugebėjau suskraidyt, atvežiau medžiagą, negatyvus, ir jis davė man 10 puslapių fotožurnale. Išleistas italų, vokiečių, anglų kalbomis.

Koks tai žurnalas?

„Photo“. Ir po kelių metų tikrai nuvykau į Paryžių, jau kai buvo laisva Lietuva. Tada dar buvo nelaisva, tada buvo 1987-ieji metai. Nuėjau, pas jį pilna žmonių – mergaičių, kursantų, studentų kažkokių. „O, lietuvis atvažiavo! Eikš čia! Aš tau skolingas. Einam į antrą aukštą.“ Buhalterę čia pat užlaužė, sako: „Tu šitam berniukui sumokėk 2000 dolerių.“ Tada buvo dideli pinigai. Paskui dar eidamas pro šalį parodė savo sandėlius. „Tu dar fotografuoji?“ – paklausė. Sakau: „Fotografuoju.“ Padavė dvi dėžes – čia juodos, čia spalvotos...  – „Vežkis, fotografuok.“ Tai va, istorija.

O ko dvi dėžės, nesupratau. Popieriaus?

Dvi dėžes negatyvų ir skaidrių.

Aha.

O paskui, Maskvoj kada pamatė, kad knyga eina... „Blemba, galima parodą surengt!“ Atsirado toks žurnalistų centro vadas: „Klausyk, Rimantas, reikia padaryt parodą.“ Sakau: „Ačiū, neprieštarauju.“

Tai jie fotocentre atidarė parodą. Čia atskiras ilgas pasakojimas, bet aš sutrumpinsiu. Kaip jie kabino, kaip jie darė... Man atrodė, Maskva – sostinė, viskas geriausia, šviesiausia. Girtuoklių kompanija atėjo – šlep tep, kabina, griūna, vemia, myža, atsiprašant, į kampą nuėję... Atvažiavau dieną prieš parodą, žiūriu – bardakas. Užsiutau: „Eikit velniop visi, kur direktorius?“  Nesirodo. Išvijau tuos, bobulką palikau vieną, kuri stiklus valo. Skambinu draugui, tokiam Petrauskui: „Mesk viską, ką tik gali, dar turi porą valandų, lėktuvas vienas dar į Maskvą ateina.“ Nieko aš ten nepažįstu, blemba! Jis atskrido. Tai mes su juo per naktį ir per dieną pakabinom parodą. Ir vakare buvo sambūris, atvažiavo Matlockas – Amerikos ambasadorius, Žurnalistų sąjunga, visi prezidiumai, velniai žino kas dar... Nebuvo kur net rankų ištiest.

O parodoje buvo daugiau nuotraukų nei knygoje?

Šimtas. Lygiai šimtas per du aukštus. Prieš tai užeina Valerijus Ivanovičius Nikiforovas – čia yra jo antspaudas uždėtas – dar niekas nieko nežinojom, dar paroda nekabo: „Na, Rimas, bus paroda, manau – sėkminga. Kaip atsiskaitysim?“ Sakau: „Nežinau. Kas galima pagal įstatymus, kas – ne? Tau geriau matyti. Gal amerikoniškai: fifty-fifty? Tavo salė, mano darbai, ką uždirbam – perpus.“ – „Gerai, Rimantas, jokių problemų.“ Bet niekas nenumatė, kas bus toliau. Ir aš geriausiam sapne nepramačiau. Kitą dieną – žmonių daug, antrą dieną – dar daugiau ir trečią dieną... Tokia TV laida „Žvilgsnis“ buvo...

Atsimenu.

Parodė. Jūs neįsivaizduojat, kas tada darėsi. Grūstis, eilė... Aš ėjau žiūrėt, kur eilė baigiasi. Perėjau vieną kvartalą, antrą kvartalą, trečią kvartalą – pradžia. Maždaug, kaip nuo čia (Šilo gatvės – I.S.) – iki Petro Povilo bažnyčios.

Vasara, karšta. Galvoju – viskas baigta. Per dieną praeidavo 20 tūkstančių žiūrovų. Per dieną. Ėjo srovė be sustojimo. Ir visi – po rublį. Per dieną – 20 tūkstančių rublių. Per dieną! Valerijus Ivanovičius: „Na, Rimas, nežinau. Nieko aš nežinau.“ Nesirodo. Paskui praėjo koks mėnuo. Sakau: „Valerijau, tu man nors kapeiką numestum, o tai skraidau tuda-siuda...“ – „Rimantas, nežinau, negaliu tokių pinigų tau mokėt.“ Paskui dar mėnuo praeina. Sakau: „Klausyk, ten jau virš milijono...“ – „Už milijoną mus abu sušaudys. Supranti? Negaliu mokėt. Nieko daugiau nežinau.“ Paskui jau eina į pabaigą... Atkabojo kokius keturis mėnesius, o planavom dviem savaitėms, kaip Maskvoj įprasta.

Valerijus: „Einam pasivaikščiosim, nes kalbos pasklido...“ Tris dienas vaikščiojom – į vieną kabinetą, į kitą. Visi sako: „Vaikinai, viską matėm, viską žinom, bet nėr tokių pinigų, niekad tokių parodų nėr buvę, eikit toliau...“ Paskambina.  Daėjom iki CK politbiuro, kažkokio kultūros klerko, nežinau, pas ką ten buvom. Norėčiau suvaidint, kokiam geram aktoriui šita scena – mirtina. Mes įeinam, ir jis taip pakelia galvą, akis: „Jūsų apsilankymo tikslą aš žinau.“ Atsistojo, ateina prie manęs, taip tiesiai į akis žiūri: „Pilieti Dichavičiau, jūs - tarybinis žmogus?“ – „Kaip gi? Visi tarybiniai, ir aš – tarybinis.“ – „Tai štai, jūsų vizito tikslas man aiškus. Tarybiniai žmonės apie pinigus nekalba. O jūs kaulyti atėjot. Mes sukūrėm jums pasaulinę šlovę! Aš savo akimis mačiau eiles žiūrovų! O jūs žeminate tarybinio žmogaus vardą! Pinigų dar jam! Pokalbis baigtas. Durys – ten.“ Ir mes atbuli, atbuli išėjom su Valerijum Ivanovičium. Toks tas paskutinis pokalbis.

Bet Valerijus Ivanovičius neapgavo. Jis tikrai negalėjo sumokėt.

Tai jie man sumokėjo, žinot, kiek? Sumokėjo vienos dienos pusę pelno, kurį jie per dieną uždirbo.

O to albumo tiražą jūs maždaug galit įsivaizduot? Su visa Kinija...

Tai kinų nepatenkino. Ką mes čia Dichavičių liaupsinsim, milijonus spausdinsim! Čia reikia metams spaustuvę kitiems uždaryti, kad jo tiražą atspaustų! Ir niekam nerūpėjo, nes jiems niekas nenubyrės. Tai atspaudė tuos tiražus po 10, po 20 tūkstančių ir gana. Ir tas Valerijus Ivanovičius: „Rimas, davai pakartojam, formą jau turim.“ Sakau: „Davai, Valerij, pats uždirbai, tai dabar mokėk.“ Jie atsispaudė ir man nesakė. Tik davė kelis šimtus knygų. Aš jų dar turiu biski. Atvežė furgoną, visą sandėlį prikrovė nuo grindų iki lubų.

Rusų kalba?

Rusų kalba. Tos kalbos nedaug, tik ant viršelio…

Suprantu, bet pats faktas.

Rusiškai „Цветы среди цветов“. Gal skaitėt kur nors? Sukūriau aforizmą... Kadangi reikėjo daug kam pasirašyti. Eilė stovi, aš čia stoviu... Knyga buvo kaip katalogas tos parodos. Ir aš nuo ryto iki vakaro pasirašinėjau. Buvo ten įdomių žmonių. Iš Vladivostoko buvo atskridusių specialiai...

Įsivaizduoju.

Paskui Raisa Maksimovna buvo atvažiavus. Čia apačioje priėmiau. Su Gorbačiovu buvo atvažiavus. Gorbis atvažiavo čia 1989 m. Lygiai po metų – tie įvykiai. Gerbiamas Ignai, jums reikės padirbėti. Čia yra raudona svečių knyga, matot. Brūkštelėt reikės. Raisai pirmam tome daviau pasirašyti.

Jeigu taip reikia...

Kai Gorbačiovas atvažiavo, jam sudarė programą: ką rodyti, ko nerodyti. Paskui man perdavė, kad jis paklausė: „O tas fotografas jūsiškis – Vilniuje gyvena? Norėčiau aplankyti.“ – „Kodėl gi ne?“ Ir mes buvome įtraukti į sąrašą. 

Iš vakaro atėjo berniukai, apklausė, apžiūrėjo: „Nesijaudinkit, rytoj bus labai svarbus svečias, čia pastatysim sargybą prie durų. Niekur nevaikščiokit, nieko nepriiminėkit. Telefonas veiks, vanduo veiks, viskas gerai.“ Ir iš ryto, kokių 9:30 val., žiūriu – juoda už lango: mašinų – kiek tik kely tilpo ir žurnalistų banda. Kokių 30-40 bėga su fotoaparatais, videokameromis per baltą sniegą. Galvoju, kaip lavina – namą nuvers. Tiesiog bėga, kad suspėtų į tinkamą vietą. Gorbis atvažiavo. Tik pasisveikinom, jam telefonas suskambo: jau jis turėjo lėkt į Aukščiausią Tarybą. O Raisą paliko. Tai Raisa su apsauga, su visais palydovais čia atėjo. Tada aš tą knygą užrašiau, parodžiau originalus. Ji tokia maloni moterėlė. Valerija pyragą buvo iškepusi. Raisa sako: „Ačiū, toks gražus pyragas, bet negaliu, man neleidžiama net paragauti.“

Aš užrašiau jai rusiškai ant tos knygos. Kadangi ji sėdi pas mane namie, galiu džiaugtis – viskas gerai, Dievas yra, perestroika... Toks aforizmas gimė man dar Maskvoj. Jis ir rusiškai gerai skamba, ir lietuviškai: „Per žiedus – į grožį, per grožį – į meilę, per meilę – į tiesą, per tiesą – į laisvę, per laisvę – į kūrybą, per kūrybą – į Dievą.“ Kūryba kaip Dievo pamėgdžiojimas, didžiausio kūrėjo mes pėdomis einam. Tai tokios šešios eilutės. Rusiškai neblogai skamba, taip ir užrašiau. Galvoju, už Dievą nebaus, nes tą nuotrauką jau buvau padaręs. Drąsa tokia jau.

Bet čia jau viskas po to. O man įdomu, kai jūs tą maketą klijavot... Kai fotografavot –  irgi panašiai jautėtės? Na, to aforizmo gal dar nebuvot sugalvojęs...

Ne, čia tik paskui, kadangi daug žmonių, visiems pasirašyt...

Taip-taip. Bet įdomu, kokia paskata, koks impulsas...? Ar iš tiesų – žiedai, grožis, meilė, laisvė, Dievas...?

Man taip gerai susilipdė. Aš tą aforizmą irgi ilgai rašiau. Galvojau, kad taip nebanaliai, kad prasmingai kažkaip būtų... Gėlė kaip grožio simbolis. Žiūrėkit, mes dovanojam bukietą mylimajai ar kažkam. Gėlės – grožis, o tai, kas yra gražu, mes būtinai pamilstam. O kai pamilstam... Meilės objektą tu pažinsi. Ir pasieksi tiesą. O Biblijoje pasakyta: kas pažino tiesą, tas yra laisvas. Ir tu visa tai pažinai, tu matai grožį, viską turi rankose. Turi tiesą. Kas belieka? Reikia daugint, tiražuot, variantų ieškot, savo indėlį pridėt. Tu užsiimi kūryba. O kurdami mes esame vargani pamėgdžiotojai tų stebuklų, kuriuos net šiukšlyne randi.

O tas pirminis, kaip jūs klausėt, man atrodo, man labai natūraliai išėjo... Kadangi mes dailės akademijoje jau nuo pirmo kurso mokėmės anatomijos. Pavyzdžiui, aš pas Drėmą laikiau egzaminus pirmam kurse: pirmam semestre buvo kaulai, antram semestre – raumenys. Ir laikiau labai įdomiai: devintą ryto pradėjom, devintą ryto baigėm kitos dienos.

Tai kas čia per egzaminas toks?

Profesorius Drėma atnešė kelias dėžes kaulų. „Paimk kaulą ir aprenk raumenimis.“ Va, lenta, nupaišyk visus raumenis, kaip kas susijungia: šitie sulenkia, šitie atlenkia, šitie pasuka, šitie atsuka ir visą kūną turėjom mintinai padaryt. Aha, paišai pašai... „Dichavičiau, suklydai. Eik pagalvok. Dabar tu ateik paišyt.“ Tas paišo paišo: „Aha, tu irgi nuklydai. Eik pamąstyti, ar ten pasuks, ar nepasuks.“ Ir mūsų visą kursą taip dročino. Čia valgyt nori, čia gert nori, bet per visą naktį... Ir visi gavome trejetus. Sako: „Aš už tave pasirašau, aš už tave atsakau. Ablaūchų neturiu teisės paleisti į pasaulį.“ Tai va, Drėmos žodžiai.

Griežtas.

Ir jo dėka mes tikrai mokėjom... Aš išmokau tuos kauliukus: žirnis, siuvėjo raumuo... Ir tas praverčia. Nuo antro kurso mes jau piešėm tik nuogas figūras. Pirmam kurse – gipsą, antram – nuogas. Iki ketvirto kurso – ir grupiniai, ir anatomija. Kai nežinai anatomijos, tai padarysi myžalus kažkokius. Turi piešti net tai, ko nematai, supranti?

Taip, aišku.

Trečiam kurse įsigijau aparačiuką. Galvojau: kodėl nefotografuoti? Ir tada gaudėm tą čekų žurnalą „Review“. Kioske jį buvo galima nusipirkti. Nežinau, kaip čia praleisdavo... Tai man pavyko keletą numerių gauti ir aš galvojau: jie ten fotografuoja, kodėl man nepabandyti. Tai mes kokią kursiokę nucimbrindavom, tiesiog pažaisdavom. Man pavyko kartą išvykti į Prahą ir galvojau: tą žurnalą surasiu, ot būtų įdomu. Pasitikrinti. Mes gi kaip urviniai, laukiniai buvom. Ar tu genijus, ar tu katinas esi – pats nežinai, kas esi. Galvojau, Prahoje, jeigu bus proga, pabėgsiu biski ir į redakciją užeisiu. Ir užėjau. Turėjau papkutę su keletu savo darbų. O toje redakcijoje trys žmonės sėdi. Tokia Daniela Mrázková, Václav Jíra ir vieną turėjo, kuris spaustuvę prižiūrėjo – ir visa redakcija. Aš ant tos Danielos užsiroviau, parodžiau. Sako: „Įdomu. Su malonumu atspausdinsim.“ Ir jie padarė mano pirmą publikaciją, tai buvo 1968 metai.

Va... Jau ten buvo aktas?

Jau buvo aktas. Ir tokį straipsniuką parašė: „Atėjo jaunuolis, kukliai paklausinėjo kas ir kaip. Pasikalbėjom.“ Atsimenu, visiems buvo įspūdis. Ir tas žurnalas atėjo į Lietuvą, kai kas nusipirko. Ir atsimenu, dar Krasauskas amžinatilsį... Mes su juo buvom pažįstami: aš mokiausi pirmam kurse, jis – paskutiniam. Mes dar bendravom. Paskui mums piešimą dėstė. Ir jis pamatė tą žurnalą bibliotekoje: „Nu čia dabar, Rimai? Kaip tu čia papuolei? Tu čia rimtai dirbi? Nieko nesuprantu... Kaip tu čia atsiradai?“ Net Krasauskas – moters formų virtuozas... Sakau: „Pabandžiau. Buvau redakcijoje.“ – „Na, žinai, tu mane nustebinai.“ Tai man buvo toks... Krasauskas pagyrė. Čia kaip ir pažyma – "ne visai čiochnūtas".

Žinot, tada nei knygų, nei nieko, cenzūra per cenzūrą eina kiaurai. Pats į Glavlitą gi nešiojau kiekvieną dieną. Tai man, žinokit, tas Glavlitas buvo peilių peilis. Jau permatai kažin ką, ir durs pirštu: „Kas čia? Kodėl geltoni dažai? Ką tai reiškia? Kokie čia riteriai? Kas jie tokie?“  Prisiknis, kur tau į galvą neateis... Absurdui paklusti yra pats sunkiausias dalykas. Paklusus, diskusijų nebelieka. Ir aš paskui pajutau, kad priėjau liepto galą – dar vienas žingsnis ir aš galiu tam... su taburete smegenis ištaškyti. Nors už durų su pistoletu stovi vyras. Jis nušaus, bet galvoju: tegul nušaus, bet blet šito absurdo daugiau nebeklausysiu! 

Aš tą pajutau, pats išsigandau ir tą pačią dieną parašiau pareiškimą ir išėjau iš leidyklos. Galvoju: piešt moku, rankas, kojas turiu, fotografuoju dar biski. Motociklą apžergiau ir į Žemaitiją nuroviau, į Dzūkiją paskui. Ir visą vasarą prasitaškiau... Galvoju, eikit jūs visi... Ir nesigailiu – gražiausi kadrai ir buvo per tuos pirmuosius mano išvažiavimus. Toks šviežias žvilgsnis. Tai, ką pirmiau jums rodžiau, gimė tuo laiku.

Bet šitie aktai yra kitokie. Dabar tik pradedu suprast, kai pagalvoju. Tai nėra Krasausko ar kito dailininko aktas, kuriame – moters kūnas arba akys... Čia yra dar kitas braižas, fotografija kaip dailė..  

Na jo. Jūs pasakėt vieną frazę, kurią pasakė toks Morozovas. Mes irgi kaip kačiukai trynėmės vienas į kitą, mokėmės praktiškai vieni iš kitų. Ir pasikvietė tokį Aleksandrą Morozovą. Jis dirbo kritiku, apie muziką rašė, apie dailę, apie fotografiją. Atsimenu, tokia paroda buvo ir aš keletą darbų išstačiau. Jis beveik jūsų žodžiais pasakė. Tai man labai įdomu dabar, po 50 metų, girdėti maždaug tą patį. Tai jis žiūrėjo, komentavo komentavo visus. Taip einam, būrys čia išsižioję jo klausom. Ir priėjom prie mano – du ar trys darbeliai. Sako: „Štai čia kažkas kita. Šita fotografija atėjo ne iš fotografijos.“ Jis tokią frazę pasakė. Tai aš galvoju: „Tu, seni, nukriošęs, iš kur tu tokį niuchą turi?“ Žinot, tada jaunas dar, pižonas durnas buvau.

Ir buvo teisus. Ir aš paskui su juo kalbėjau: „Jūs mane nokautavote, nužudėte“. Sako: „Na va, aš jaučiu formą, apie muziką daug esu rašęs. Muzika ir dailė labai artimos. Visai kitokios, bet artimos.“

Aš dabar galvoju, kad gal čia šiek tiek ir prakeiksmo yra. Kai ką apie tai jau girdėjęs iš kitų jūsų interviu. Ne naujiena. Čia gi kultinis dalykas. Bet kai papasakojot šitas istorijas – ta paroda, Gorbačiovas ir visa kita, dabar aš geriau suprantu, kodėl jūsų „Laisvės paženklintus“ ne taip vertina. Nes dauguma laiko, kad jūs esate „Žiedai tarp žiedų“. Dichavičius pirmiausia yra „Žiedai tarp žiedų“. Aktai, ir – taškas.

Ir lenda kažkur ne į savo sferą.

Taip, ta prasme, gal iš tikro: „Ko lendi ne į savo sferą?“ – taip pagalvoja.

Kaip aktoriui – tu vaidini arba herojus, arba kokius padliecus, arba špijonus arba dar kažką. Tau uždeda amplua ir kitokios rolės negausi.

Taip, ant kaktos uždėtas štampas. Tu eik toliau savo aktų fotografuot... Bet jūsų čia yra daug daugiau.

Jeigu kas nors imtųsi filmuoti „Žiedų“ istoriją... Aš jums dar vieno epizodo nepapasakojau. Tą parodą pavogė. Ją vežiojo po visą Rusiją.

O kokiu būdu galėjo ją pavogti? Vis tiek su žinia...

Atėjo vyrukai, pasakė, kad liepta išvežt: „Ką – neskambino jums?“ Tiū-tiū. 

Dar vieną epizodą papasakosiu. Skambina draugas sako: „Rimai, tu man rublį skolingas.“ Rublį tai rublį. Sakau: „Neatsimenu, atleisk.“ Sako: „Juokauju. Vakar buvau Leningrade ir žiūriu – eilė. Prie ko jie stovi? Žiūriu, ant stogų parašyta „Цветы среди цветов“. Nutariau užeiti. Pastovėjau valandą ir priėjau. Sumokėjau rublį. Tu kaip draugas iš manęs rublio būtum neėmęs.“ Galvoju, blecha, iš kur ta paroda. Aš jam nieko nesakiau, sumojau. Nusiperku bilietą, kitą dieną – Leningrade. Nevskyj prospekte, akurat – „Цветы среди цветов“. Ir eilė, ne tokia kaip Maskvoje, kuklesnė, bet pusantros valandos reikia pastovėt.  

Atstovėjau eilę, man įdomu. Galvoju, turiu laiko, paklausysiu. Einu, einu. O ten taip – išsinuomojo jie metro fojė: vieni žmonės eina į metro ir važiuoja, o kiti eina ir užsuka į parodą. Ir po rubliuką visi. Gražu. Ir aš praėjau tą kasą ir einu tolyn. O prie durų jau stovi, na, ne prie durų, tokia virvė užtempta: „Jūsų bilietėlis?“ Sakau: „Gal autorių – be bilietėlio?“ – „Kokį dar autorių?“ – „Parodos, čia gi paroda..“ – „Taip, paroda. O kur autorius?“ – „Aš – autorius.“ – „Nieko nežinau, aš jus pirmąsyk matau.“ – „Ir aš jus – pirmąsyk.“

Ir ta mergaitė, žiūriu, moja kažkam į minią, į galą. Atbėga toks vyrukas: „Einam, išsiaiškinsim.“ Nusiveda mane ten į galą, pasodina. „Rodyk dokumentus.“ Pasą turėjau. „Nu, Dichavičius, tai ką?“ Sakau: „Vaikinai, atvažiavau pažiūrėt, kaip mano paroda čia atsidūrė.“ – „O tai – ne tamstos reikalas. Ne tu mums ją atidavei.“ – „Tai kas atidavė?“ – „O tai irgi – ne tavo reikalas.“ Tokiu stilium tas razgavorčikas vyksta. Trys vyrukai tokie, aš – vienas, durnelis, atvažiavau. Jie nuėjo kažkur, pasikalbėjo. Vienas manęs nepaleidžia. Grįžo: „Pasitarėm. Draugas Dichavičius, mes patikrinome, šiandien dar yra skrydis į Vilnių. Volodia jums nupirks bilietą ir palydės į lėktuvą. Aišku?“ – „Aiškiau nebūna.“ – „Gerai, kad nebūna, o tai suvyniotume į kilimėlį ir paguldytume Nevos dugne.“ – „Ačiū, nereikia.“ Tai va, man nupirko bilietą, nuvežė į aerodromą ir, lipant trapu, pasakė: „Teisybės patariu neieškoti. Drumsi ramybę – surasim tave.“

O tęsinys buvo gal po pusmečio. Grįžo vienas lietuvaitis iš Tbilisio ir pasakoja: „Rimai, per tave vos galo negavau. Man pasakė, kad tavo parodą rodo. Nueinu, žiūriu tavo plakatas kabo. Einu pro duris, bet nepraleidžia – „Jau baigiasi“. Sakau: „Lietuvis esu, noriu pamatyt.“ Įleido. Vienas nukabina nuotraukas, kitos dar kabo.  Ir po kelių minučių ateina kita chebra. Ir girdžiu pokalbį: „Na, vaikinai, jūs padirbėjote, dabar – mūsų eilė.“ Išsitraukė kažkas peiliuką-ne peiliuką, pasistumdė, trach bach, pora stiklų nukrito, rikošetai net per koją perbraukė. Laimė – ne į kaulą, tik pajutau įbrėžimą ir kelnes peršovė.“ 

Vieni banditai atėmė iš kitų banditų šitą parodą. Nes iš to ėjo grynieji pinigai.

Na, taip, Tbilisyje... Įsivaizduoju.

Tbilisyje. Jeigu Maskvoje per dieną tuometinėmis kainomis – keturi „žiguliukai“. Tu per gyvenimą negalėjai uždirbti „žiguliukui“! O čia – per dieną keturi.

Nežinia, kur galėjau prapult, tai buvo 1990-ieji – 1991-ieji metai. O ta paroda keliavo po visą Rusiją: iš Vladivostoko, iš Čeliabinsko, iš Odesos, iš Feodosijos, po visą Krymo pakrantę ją vežiojo...

Ten kurortuose, aišku...

Aukso lietus. Jiems. Autoriui – čia nesvarbu. Tai pagalvojau, kad čia yra aukso kasykla pačioje istorijoje, jeigu ją suscenarizavus, parinkus aktorius gerus, tai čia pasaulinį bestselerį galima padaryti. Scenarijui medžiagos yra daugiau nei reikia, ir tai būtų visai nauja tema, ją galima labai gražiai, meniškai pastatyti. Su pafilmavimais, su šviesomis, su mergaitėmis, su visais nutikimais, visa ta politine situacija. Ten – susišaudymas, ten – tave į kilimą nori suvynioti...

Aš turiu net sąsiuvinį prirašęs, žinokit.

Būtų įdomu tą sąsiuvinį paskaityti, būtų įdomu.

Pirmiausia, jis turėtų vizualiai gerai atrodyti. Dialogų beveik nėra, vienas kitas. Tik reikėtų pakartoti, ką aš pats išgyvenau, ką aš pats mačiau, kaip ten vyko. Aš paskaičiavau, žinot, kiek ten yra? Bijau pameluoti, bet netoli šimto mergaičių. Ir kiekvieną reikėjo surasti, kiekvieną reikėjo atkapstyti ir, kad ji nepabėgtų. Įdomią statistiką aš jums pasakysiu. Iš 100-to kalbintų, buvo tik trys neigiami atsakymai – nesutiko. 97-ios sutiko, suprantat?

Jau po fotografavimo ar prieš? Nesutiko fotografuotis?

Fotografuotis nesutiko. Irgi įdomus fenomenas. Ir viena iš tų atėjo po keturiasdešimties metų su poema.

Ir aš dar pasakysiu vieną dalyką. Aš maksimaliai sąžiningai – nė vienos nei paglosčiau rimtai, nei nieko – jokių fokusų nebuvo. Nes žinojau, vien už tai tau gali – cap carap, ir – kalėjimas, ir taip toliau. Pornografija - ne pornografija. Tada „Nemunas“ po biski publikuodavo. Drilinga buvo drąsus.

Atsimenu, mane porą trejetą kartų yra areštavę, befotografuojantį pajūryje, nes visur – uždrausta zona. Kur žmonės, negaliu fotografuoti, paeinu toliau, o ten jau – zona. O jie žiūri per teleskopą... 

Tokią vizualinę sceną galiu papasakoti, tiesiog gatava kino scena. Mes fotografuojamės ir aš pakeliu akis, o ten kopos, žolės mirguliuoja... Ir, žiūriu, kokios 20 kareiviškų kepurių. Tik čiuch ir pasikavojo – aš nudaviau, kad nemačiau ir toliau fotografuoju. Viena akimi žiūriu – kepurė kyla, kyla ir vėl – čiuch... Suprato, kad aš jau juos pamačiau – slėptis nėra kur. Ir jie ateina su automatais. Čia nuoga mergaitė, aš čia su triusikais, su aparatais – su dviem aparatais dirbau. Vieną filmutę įkišau į batą, kitą filmutę – į kitą batą. Iškart aparatus paėmė, batus ir nusivedė į daboklę. Pas pulkininką tokį. O tada vyko mūsų dailininkų stovykla. Na, aš jam paskaitėlę paskaičiau, kad mes piešiam, kad piešiam jas nuogas ir fotografuojam nuogas. „Gerai, suprantu. Galiu pagelbėt. Paskambink man – pavedėsim toliau, kur nieks nespoksos. Nes šitie turi Švediją stebėt, o ne tavo mergas.“ Tokio dialogo tu nesugalvosi! Ir aš paskui jį išnaudojau – jis mane nuvesdavo ten, kur krūmai, nė vienas stulpas net nematė.

O dabar* daro kas ką nori.

Dabar pornografijos – pilnas internetas. O tokių aktų – nebėr...

*Kalbėjomės 2017 m. lapkričio 21 d.