2020 m. sausio 30 d., ketvirtadienis

Glenn H. Mullin: „Orgazmo palaima - belaikės visatos metafora“




Jūs dažnokai minite palaimą. Vartojate šią sąvoką mokydamas tantros, taip pat - rašydamas apie Dalai Lamų gebas valdyti ir keisti energiją. O gal pasiūlysite tikslesnį terminą? Lietuviškai palaima skamba maloniai, nes reiškia ir pakylėtą ekstazę, ir dievišką globą. Koks tai dalykas?

Angliško žodžio „bliss“ atitikmenys tibetietiškai ar sanskritu vartojami daugybe įvairiausių progų.

Sutrose jis reiškia tiesiog „laimę“, nesiejamą su medžiagišku būviu ar kūnišku malonumu. Tai grynai proto būsena. Todėl kiekviena budistinė meditacija pradedama trumpa maldele, palinkint visoms gyvosioms būtybėms laimės ir laimės šaltinių. Vienas tokių laimės šaltinių yra gerumas - kūno, kalbos ir proto darbai, grindžiami geranoriškais linkėjimais. Geradaris kuria laimę ir sau pačiam, ir kitiems. Tokia laimė ne itin tvari, nes remiasi šiek tiek iškreiptai suvokiama tikrove, tačiau geri darbai ilgainiui atneša nemenką šalutinį teigiamą poveikį. Sutrose akcentuojamas protas - kūnas seka jam iš paskos, kurdamas gyvenimą. Taip šviesios mintys nulemia malonų likimą, o tamsios -  bjaurią perspektyvą.

Tantroje palaimos sąvoka kitokia. Ypač aukštosiose jogos tantrose ji reiškia atramą protui suteikiantį fizinį būvį. Tantroje pirmenybė teikiama kūnui, nes jis yra lyg pamatai, laikantieji ir veikiantieji protą. Palaima tantroje dažnai siejama su orgazmu. Europiečiai, senovėje atkeliavę į Tibetą ar Himalajus, apstulbdavo išvydę lytiškai santykiaujančių budų ir bodhisatvų atvaizdus. Tradiciniai erotiniai vaizdiniai pabrėžia vyriškosios ir moteriškosios energijos dermės svarbą proto labui. Palaimą patiriančių porų būties pilnatvė sukuria lygiai tokią pat sąmonės būseną, kokią žmonės pasiekdavo  prieš milijoną metų, prieš šimtą tūkstančių metų ar prieš šimtą metų. Šitaip protas peržengia kultūros, erdvės ir laiko ribas. Orgazmo palaima tantroje atstoja belaikės, erdvės ribų nepaisančios visatos metaforą.

Budizmas moko apie tris kūniškumo lygmenis: medžiagiškąjį, subtilųjį ir subtiliausiąjį. Palaima siejama su antruoju lygmeniu, su kūno energija, glūdinčia po sąmone. Kai penkiose kūno čakrose energija pasiekia darnią pusiausvyrą, ji pradeda džiaugsmingai žaisti. Iš tokios žaismės protas iškyla į džiaugsmingą palaimos būseną.

Tantriniuose raštuose dažnokai minima, kad ji yra greitas būdas pasiekti nušvitimą. Lama Conkapa savo trumpoje eiliuotoje biografijoje rašo:

„Aukštuoju mokslu tantrą daugelis vadina,
Nes žino, kad ji greit atves į nušvitimą.
Tik retas kas ją praktikuoti ima.
Jei gudrūs jie, tai kas tuomet kvailys?“

(Juokiasi) Visos Tibeto budizmo mokyklos laiko tantrą greitu ir lengvu būdu nušvisti.

Kuo jis toks lengvas?

Tuo, kad suderinę energiją penkiose čakrose, puikiausiai parengiame kūną siekti nušvitimo. Jeigu vairuojate „Jaguarą“, kurio trys stūmokliai iš dvylikos kliba, nesitikėkite laimėti lenktynių. Nepajėgsite net maloniai pasivažinėti tokiu automobiliu. (Juokiasi) Variklis turi dvylika cilindrų, bet veikia tik devyni, o trys trukdo. Tantra padeda suderinti visų dvylikos galią ir tolygiai judėti didžiausiu greičiu.

Tantroje kalbama apie trejopas kūno palaimos savybes. Pirmoji - harmonizavus energiją penkiose čakrose, kūnas pasijunta maloniai, o protas patiria laimę. Aiškindami tantrą, dažnai pasitelkiame romantiškai seksualius vaizdinius. Pavyzdžiui, kai žavi moteris, prisėdusi greta vyro, ima glostyti jam ranką ir kuždėti švelnius žodelius, šis tuoj pat patiria kūnišką malonumą. Jo protas tuo pat metu taipogi neria į džiaugsmą, visi rūpesčiai dėl kitų reikalų akimirksniu nuslopsta. 

Antroji savybė - švytintis nubudimas. Pasiekęs energijos dermę žmogus jaučiasi labiau prabudęs, gyvastingesnis. Ir priešingai - energijai išsiderinus, jautiesi kiek prislopęs, tarsi iš šalies stebėtum pro šalį plaukiantį gyvenimą.

Trečioji savybė - atvirumas. Energijų dermei sutrikus, protas pakrypsta neigiama linkme. Žmogus tampa piktas arba baimingas. Pyktis įjaudrina, atima ramybę, džiaugsmą, gebėjimą patirti visatos pilnatvę. Jautiesi spaudžiamas ko nors siekti, bet nežinai krypties. Mahamudros aprašymuose ši savybė iliustruojama pasitelkiant krintančio nuo medžio lapo vaizdinį - jam nereikia stengtis, kad pasiektų tikslą. (Juokiasi) Ramiai, švelniai, žaismingai jis leidžiasi be jokios pastangos, pasikliaudamas gamtos jėgomis. Mahamudroje nuolat kartojama: „Nei traukos, nei stūmos, nei priėmimo, nei atmetimo!” Tik ramus švytintis būdravimas, suvokiant palaimingą esatį.   

Ir visa - tam, kad pasiektume nušvitimą?

Tantra - Mahajanos tęsinys. Mahajanos doktrina grindžiama atjauta, o atjauta - suvokimu, kad esame susiję su visomis gyvosiomis būtybėmis nuo blakių iki budistų. (Juokiasi) Džiaugdamiesi šia sąsaja, turime jas visas mylėti. Kuo labiau pajėgiu mylėti ir atjausti visa kas gyva, tuo labiau esu nušvitęs.

Mums dažniausia nesunku mylėti savo tėvus, brolius ir seseris, na ir dar kelis bičiulius tautiečius. Pasistengę, galime šiltai pamilti tos pačios rasės svetimšalius. Dar toliau pažengę šiuo keliu, gal pajėgiame puoselėti meilę ir atjautą kitų rasių žmonėms ar net kitiems žinduoliams, tačiau išties retai jaučiame tokius pat jausmus driežams arba vorams. (Juokiasi) Ką jau kalbėti apie pragarų būtybes, alkanąsias dvasias ir panašius padarus. (Juokiasi)

Akivaizdu, jog gebėjimas nuolat išgyventi meilės ir atjautos jausmus kyla iš atitinkamų pojūčių. Nušvitimas - tai išlavinti, išskaidrinti pojūčiai, iš kurių išvalyti teršalai. Tokia to žodžio reikšmė tibetietiškai. Nušvitusiajam dingsta trikdžiai mylėti visas gyvas būtybes, net pačias keisčiausias ir tolimiausias. Jis perpranta visus pasaulio ryšius ir vyksmus, suvokia sąsajas tarp kūno ir proto, tarp savęs ir kito. Jam tampa aišku, kas glūdi už gyvasties. Jis regi, kaip protas suvokia pasaulį, o pasaulis yra suvokiamas proto.

Kiti tikėjimai, pavyzdžiui, tradicinis šamanizmas puoselėja pagarbą visiems gamtos reiškiniams. Yra ir šiuolaikinių mąstytojų, laikančių, jog verta kalbėti ne tik apie gyvųjų būtybių, bet ir apie akmenų, mineralų ir kitokių neorganinių junginių poreikius ar net teises.

Istoriniuose budizmo tekstuose aptiktume skirtingų nuomonių šia tema. Gamtos skirstymas į gyvąją ir negyvąją visuomet santykinis. Sudūlėjusios uolos lengvai virsta dulkėmis, kurias įkvepiu ar nuryju,  paversdamas jas savo kūno medžiaga. Skysčiai iš mano kūno protarpiais išsilieja ir įsiterpia į debesis. Budizmas įspėja, kad kasinėti žemę kalnuose, savanaudiškai ieškant vertingų mineralų, dera itin atsargiai ir pagarbiai. Nuo tokios pozicijos nebetoli iki kalbų apie uolienų teises. (Juokiasi)

Man pačiam artimas tantriškas požiūris: visi reiškiniai kyla iš pirmapradžio Budos proto. Net uolos luitas turi tam tikrą prigimtį, kuri, kalbant krikščioniškai, turbūt būtų kildinama iš Dievo. Galbūt akmuo nepajėgia savęs suvokti, bet ir jis yra pirmapradės energijos apraiška. Nėra energijos be proto, o proto be energijos. Tik nenušvitusiesiems jie atrodo atskiri dalykai.

Tantra pasaulį suvokiančio proto ir proto suvokiamo pasaulio santykius nagrinėja dvejopai: per iliuzinį medžiagiškumą ir per vaiskųjį protą. Mums būdingas savasties pojūtis - lyg žibintuvėlis, nušviečiantis suvokiamą pasaulį. Kas kita - daiktai, kuriuos suvokiu. Nuo gimimo iki mirties laikome pasaulį šitaip padalinę. Tantra moko, kad nušvitimas atskleidžia netikrą tokio dualumo prigimtį. Buda neberegi savo proto, kaip suvokiančio aplinkinį pasaulį, ir pasaulio, kaip daiktų, suvokiamų proto. Šių reiškinių vienovė tampa akivaizdi. Vasarą laižydamas ledus neskiriu, kur baigiasi tirpstanti medžiaga, o prasideda per kūną nuvilnijanti pasitenkinimo bangelė. Susilieju į vienį su ledų porcija. (Juokiasi)

Aukštosios jogos tantros vartoja vidinės liepsnos sąvoką. Ši liepsna nudegina vidinius mazgus, trikdančius energijos srautą per penkias svarbiausias čakras. Taip jose suderinama vyriško ir moteriško pradų energija, tampanti puikiausiu sąmonės pagrindu. Energijos dermė per čakras sklinda į penkias sąrankas: kūnišką pavidalą, pojūčius, suvokimą, valios aktus ir sąmonę. Sutros teigia, kad iš jų kyla penkios iškreipto proto būsenos, o tantroje mes mokome apie penkias nuogas linksmai šokančias dakines - šventąsias moteriškas dvasias. (Juokiasi) Jos neša pirmapradę belaikę išmintį be jokios iškraipančios priedangos. Juk drabužiai visuomet žymi laiką ir vietą, ar ne? Portretuose Napoleoną, Julijų Cezarį ar Jėzų Kristų atpažįstame ne iš veidų. (Juokiasi)    

Dėl drabužių - aišku, bet kas lemia moterišką tų šokėjų lytį?

Manau, jos vaizduojamos moterimis todėl, kad tantroje vyriško prado paskirtis yra įsikišti į įprastą reiškinių tėkmę, idant ją pataisytų arba sugriautų. Priešingai, moteriškumas mus skatina laikytis natūralios harmonijos. Vyriška energija tantroje siejama su prievarta, žudymu, mirtimi, o moteriška - su gyvasties puoselėjimu, saugojimu ir perdavimu. Esaties scenoje nevaržomai šokančių dakinių energija ir išmintis yra palaiminga, iš jos kylanti sąmonė - šventiška.

Pacitavote Lamą Conkapą, pašiepiantį nepraktikuojančiuosius tantros. Kas yra toji praktika?

Praktikuoti tantrą - tai dalyvauti džiaugsmingame spektaklyje, suvokiant jo palaimą ir tuštumą. Suprantu, kad gražbyliauju. (Juokiasi) Bet norėdamas ką nors apibūdinti, turiu pasikliauti žodžiais.

Esate rašytojas.

Taigi. (Juokiasi) Tantroje svarbu grožis ir žaismingumas, džiaugsmingas proto paslankumas, siejant palaimą su tuštuma. Džiugiai šokančios dakinės vaizduojamos pakėlusios vieną pėdą. Ši akimirka atspindi medituojant stabtelėjusį protą. Viename svarbiame tibetietiškame traktate rašoma, kad nušvitęs bodhisatva nėra nei sansaroje, nei nirvanoje, bet jis taip pat yra ir sansaroje, ir nirvanoje. Jis nėra sansaroje, nes puse savo proto suvokia regimybės tuštumą, todėl patiria nirvanos ramybę. Tik iš didžiulės atjautos jo protas neužsibūna nirvanoje, idant skleistų išmintį sansaros pasaulyje.

Esu girdėjęs posakį: „Jeigu sutikote paniurusį budistą, jis - ne tikras budistas“. Kaip nuolat išbūti džiaugsmingai palaimingam? Juk kiekvienam pasitaiko juodų dienų.

Kai kurie dalykai mums kelia nuotaiką vien todėl, kad perdedame jų svarbą, iškreiptai regėdami juos palankioje šviesoje. Lygiai taip pat juodi dalykai mums gadina dienas tik todėl, kad protu perdedame jų neigiamybes. (Juokiasi)

Aišku, man lengva taip šnekėti. Malonios naujienos kelia nuotaiką. Smagu laimėti loterijoje „Ferrari“ ar „Lamborghini“, bet jeigu po savaitės lėkdamas nauju automobiliu partrenksite senutę, ir iš namų išbėgę jos sūnūs sulaužys jums abi kojas, tuomet viskas pasikeis. (Juokiasi)

Sakoma, kad jei tokie du įvykiai nutinka skirtingiems asmenims, tai po pusmečio abu - ir laimėjęs loterijoje, ir patekęs į avariją - grįžta į įprastą laimės lygmenį.

Tiesa. Viena kančios rūšių yra nepasitenkinimas laimę teikiančiais dalykais, jiems pabodus.

Nuolat gyventi džiaugsmingoje palaimoje padeda išmintis. Turiu galvoje išmintį kaip proto savybę, o ne žinių sankaupą. Klaidinga manyti, kad kuo daugiau įvairių duomenų sukaupsime, tuo išmintingesni tapsime. (Juokiasi) Daug informacijos neatneša žmogui laimės. Intelektualai ir eruditai dažnai yra nelaimingesni už tuos, kas nesuka galvos dėl žinių.

Išmintis turėtų laikyti protą ramioje pusiausvyroje kiekvieną akimirką, neperdedant nei gerų, nei blogų dalykų svarbos. Po darbingos dienos labai malonu praleisti penkiolika minučių nieko neveikiant, tačiau jei kelias valandas ko nors laukėte, sugaištas dar ketvirtis valandos neatneš daug džiaugsmo. Išmintis atskleidžia visų reiškinių santykinumą, parodo juos neutraliai iškylančius, leidžia viską patirti pernelyg nesureikšminant.

Sutrose šie dalykai aiškinami santūriau, idant tiktų vienuolynams, o tantrinis budizmas mėgsta seksualius, romantiškus, siautulingus pasakojimus. Man ypač patinka viena tokia istorija, pamokanti, kaip patirti gyvenimo pilnatvę, nuo jos neatsiribojant, bet ir  pernelyg į ją neįsikabinant. Žinoma, patrauklūs dalykai dažnai sukelia nežabotą trauką, o atstumiantys - įsiūtį ar smurtą. Suvaldyti protą svarbu ir medituojant ar tarp meditacijų, kad pasiektume tobulą pusiausvyrą pernelyg nepanirdami į santykinę tikrovę, bet ir neatmesdami jos.

Įdomu, kokia toji jaudrinanti istorija.

Istorija, kurią papasakojo vienas didžio tantros mokytojo Nagardžunos mokinys, yra apie merginą, kadaise Indijoje dirbusią tarnaite pas kilmingą ponią. Buvo priimta, kad aristokratų namuose patarnaujančios merginos negalėjo tekėti, vaikščioti į pasimatymus ar kitaip megzti romantiškus santykius. Jos privalėjo laikytis celibato, panašiai kaip eunuchai Kinijos imperatorių rūmuose.

Taigi, tą dvidešimtmetę tarnaitę palengva užvaldė romantiškos svajos. Žinodama, kad neturi teisės ne tik ištekėti, bet ir bendrauti su vaikinais, ji nusipirko asilą. Keturkojis kartais gali atstoti vyrą, tačiau moteriai krypstant sekso su asilu link, iškyla natūralus keblumas: jos ertmė yra maždaug 18-23 centimetrų gylio, o asilo lyties organas siekia 30-38 centimetrus. Per ilgas. Čia paprastai gelbsti ant gyvulio penio užmaunamas atitinkamo storio skridinys, idant naudingas organo ilgis saugiai atitiktų lūkesčius. Mergina taip ir pasielgė. Suderinusi matmenis, ji džiaugėsi savo asilėliu, šis taipogi atrodė laimingas.

Po kurio laiko kilmingoji šeimininkė, susidomėjusi savo tarnaitės potraukiu asilui, pro rakto skylutę pamatė judviejų vakarinį siautulį. Kitą dieną ponia pasiuntė merginą į turgų, o pati įsmuko į jos kambarį. Nusprendusi pasimėgauti asilo įgūdžiais, ji stengėsi atkartoti tai, ką tarėsi mačiusi pro rakto skylutę darant tarnaitę, tačiau anąsyk nepastebėjusi apsauginio skridinio, jo neužmovė. Taigi, šeimininkės užmojis baigėsi tragiškai: visu ilgiu įsiskverbdamas gyvulys ją mirtinai sužalojo.      

Šis pavyzdys moko vidurio kelio. Mums dera patirti gyvenimo pilnatvę tiek, kad ji džiugintų visais malonumais, tačiau privalu paisyti ribų. Taisyklė tinka visoms pagundoms: reginiams, lytėjimui, garsams, kvapams, skoniams. Tenka pažinti pusiausvyrą tarp esaties ir nebūties. Kai tai pavyksta, 72000 vyriškų ir tiek pat moteriškų energijos lašų, cirkuliuojančių mūsų kūnuose, pasiekia tobulą dermę penkiose čakrose. Kai vyrauja vyriškieji, tampame pernelyg šiurkštūs, kai nustelbia moteriškieji - perdėm ramūs.

Tinkamai pusiausvyrai pasiekti visur būtinas tikslaus storio skridinys. (Juokiasi) Tuomet gyvensime švytėdami palaima kaip toji mergina.

Puikus palinkėjimas. O kaip gyventi celibato įžadų paisantiems vienuoliams?

Jiems visai nebūtina įsitraukti į seksualines jogos praktikas ar ieškoti sugulovių. Vienuoliai pasitelkia savo seksualumą medituodami belaikę vyriškų ir moteriškų savybių sąjungą. Vienuoliai ir vienuolės puikiausiai gali pasiekti nušvitimą, naudodamiesi kiekviename kūne ir prote glūdinčiais vyriškaisiais ir moteriškaisiais pradais. Juk gimstame iš vyro ir moters. Sutelkę vyriškuosius ir moteriškuosius energijos komponentus savo kūne, galime pajusti vidinį karštį ir patirti ekstazę, kurią apibūdintume kaip mistinę. Pirmasis Dalai Lama yra aprašęs tokią patirtį, nusakydamas, kad ji buvo panaši į orgazmą, tik šimtąkart stipresnė.

Man iš galvos neišeina asilas... Jis, ko gero, taip pat patyrė kažkokią palaimą, tačiau stokodamas žmogiškos sąmonės nepajėgė jos realizuoti...

Svarbu pastebėti, kad šis pavyzdys nenagrinėja asilo palaimos.

Suprantu, tačiau noriu paklausti...

Žmonės panašiai įsitraukia įvairiais būdais. Sušelpdamas elgetą pasijuntu maloniai pats ir suteikiu džiaugsmo jam. Taip rizikuoju pernelyg panirti į labdarybės sferas, apleisdamas kitas svarbias gyvenimo sritis. Grėsmė kyla ir elgetai, dėl mano mielaširdystės jis gali tapti priklausomas nuo išmaldos. Visa esmė yra patirti veiksmo pilnatvę, išsaugant blaivų protą.

Puiku. Ir kuo ši pirmykštė pilnatvė tokia vertinga? Orgazmą gali patirti ir asilas, o žmogus juk dar pajėgia protauti ir naudotis kitais sąmonės pranašumais.

Taip, žmonės įprastai laikomi turį daugiau galimybių nušvisti, nors niekada neteko šia tema išklausyti asilo. (Juokiasi) Ko gero, jis nesutiktų priklausąs žemesnei rūšiai. (Juokiasi)

Dėl orgazmo pridursiu tokį pastebėjimą. Jau minėtos trys jo ypatybės yra palaima, švytėjimas ir neapsakomas atvirumas. Iš jų kyla didis malonumas, visa persmelkianti šviesa ir protavimo ribų peržengimas. Tuo akimirksniu smegenys išsijungia, ryški šviesa panaikina visus rūpesčius dėl praeities, dingsta nerimas dėl ateities. Deja, tos pačios savybės yra trijų esminių ydų šaltiniai. Palaima gali vesti prie liguisto įsitraukimo, švytėjimas - prie rūstybės, o protavimo stoka - prie neišmanymo. Tie patys dalykai gali virsti tamsiomis sansaros šaknimis arba būdais siekti nušvitimo, todėl svarbu ne šiaip jais mėgautis, o lavinti joginiu metodu.

Paplitęs budistus apibūdinantis stereotipas priekaištauja, kad jie pernelyg linksta nuo visa ko atsiriboti. Lietuviškai mėgstama pasišaipyti, sakant „dzin budizmas“. Kaip neįsitraukimas ir nesikabinimas į santykinę tikrovę dera su žmogiška atsakomybe?

Budizmas neperša abejingumo ar pasyvumo. Teiginys, jog budizmas skatina susilaikyti nuo visuomeninio aktyvumo ar kišimosi, nėra pagrįstas. Budizmas moko, kad iškilus reikalui tinka ir net būtina imtis bet kokių veiksmų, neatmetant nei smurto, nei žudymo. Svarbu pasikliauti atjauta ir išnaudoti visas nuosaikesnio veikimo galimybes.

Istoriniuose tekstuose rastume aibę tokį požiūrį grindžiančių pavyzdžių. Viename ankstesnių gyvenimų Buda plaukdamas laivu nužudė piktadarį, ketinusį paskandinti laivą su penkiais šimtais keleivių. Jis ryžosi žudyti ne tik gelbėdamas 500 žmonių, bet ir iš užuojautos tam niekšui. Juk masinė žmogžudystė būtų nekaip pakreipusi jo karmą. Žinoma, tinka paklausti: kokiomis aplinkybėmis leistina imtis tokio veiksmo? Juk daugelis budistų duoda įžadus nežudyti ir susilaikyti nuo smurto. Tačiau šis priesakas skatina nekenkti, o ne vengti prievartos. Minėtame pavyzdyje piktadarį teko nužudyti ne siekiant jam pakenkti, o trokštant sulaikyti jį, idant nepasidarytų dar didesnės žalos.

Ar Buda, nudėdamas tą piktadarį, nerizikavo pakenkti sau?

Ne. Visiškai suvokdamas kiekvieno protu patiriamo reiškinio iliuziškumą, jis elgėsi lyg teatro aktorius, vaidindamas nužudymo sceną. Taip jis su didžia atjauta išlaisvino piktavalį iš kančios ciklo. Be abejo, tokie veiksmai pridera tik toli pažengusiems šventiesiems.

Budizmo šaltiniuose rastume aibę pavyzdžių, kai bodhisatvos susilaikė nesmurtavę.

Taip. Vertinu tuos atvejus kaip pirmąsias nuosaikaus veiksmo galimybes. Bodhisatvos turi keletą variantų: planą „A“ - išlikti švelniems ir ramiems, planą „B“ - įsitraukti aktyviau įtikinėjant, planą „C“ - imtis aršesnių veiksmų, o planui „D“ jau gali tekti griebtis smurto. (Juokiasi)

Pokalbio pabaigai pasidalinkite savo požiūriu apie šio visa aprėpiančio žaismingo teatro paskirtį. Koks jo kilsmą pateisinantis tikslas?

Abejoju, ar turiu originalią savo nuomonę šiuo klausimu. Juk mūsų pažiūras nuo gimimo formuoja kitų įžvalgos ir įtakos. Jaučiu, kad ne taip svarbu galvoti apie šio pasaulio paskirtį - verčiau klausti: kuo aš čia galiu praversti? Kartais atrodo, kad suvokiu ryšį su visomis gyvosiomis būtybėmis, vertinu jį, esu joms dėkingas. Tai svarbu. Turbūt kiekvienas retsykiais patiriame gilesnės tikrovės įžvalgų, tik jos mažiau reikšmingos kitiems. Man patinka dėstyti budizmą: nuo paprasčiausių pradmenų iki aukščiausios tantros. 

Kartais esu klausiamas, kaip pageidaučiau numirti. Atsakau, kad norėčiau tai patirti prabudęs, sėdėdamas ir laukdamas to, kas įvyks. Viliuosi tuomet jausti gilią atjautą ir remtis išmintimi, idant susiorientuočiau, kur sukti savo paties ir kitų labui.

Panašiai žvelgiu į gyvenimą. Priimu jį kaip mįslingą treniruotę ar eksperimentą, įgalinantį sąmoningai pasimokyti būties, pasilavinti vertingus dalykus atskiriant nuo netikusių, svarbius - nuo menkų. Atiša mokė gyventi lyg gulbei, kuri gerdama pieną geba nuryti grietinėlę, o vandenį išspjauti. Gyvenimas - tai gera proga ugdyti atjautą ir išmintį. Sakoma, kad atjauta yra akys, vedančios į nušvitimą, o išmintis - jo link nešančios kojos.

Mano mėgstamas vaidmuo gyvenimo teatre - žaisminga dievybė. Praktikuoju žaismingos teatriškos dievybės jogą. Ir kiti asmenys mano gyvenime - žaismingos teatriškos dievybės. Jokie žodžiai tiksliai neperteiks įstabios slėpiningo gyvenimo žaismės. 

Nuostabu. Ačiū, kad įsileidote į šį spektaklį.

(Juokiasi) Buvo džiaugsminga ir malonu.

Komentarų nėra: