2020 m. balandžio 9 d., ketvirtadienis

Spyros Makridakis: „Tėra du scenarijai: arba žmonės taps kompiuterių augintiniais, arba kiborgais“



Kaip jus derėtų pristatyti?

Sudėtingas klausimas. Esu profesorius. Akademinė veikla yra mano pagrindinis užsiėmimas. Dirbau INSEAD, vienoje geriausių MBA mokyklų pasaulyje. Man labai pasisekė, kad neteko viso laiko skirti mokymui, turėjau galimybę užsiimti moksliniais tyrimais. Štai tada ir parašiau knygą „Dance with the Chance“ („Šokis su atsitiktinumu“ - vertėjos pastaba*). Esu parašęs daugiau nei 20 knygų. Daugelyje jų aptariu bandymus prognozuoti ateitį, bet keliose gilinuosi į tai, kokį vaidmenį mūsų gyvenime vaidina atsitiktinumas ir kaip ateities prognozes atskirti nuo paprasčiausių bandymų ją nuspėti. Daugelis tikina gebantys atlikti ateities prognozes, bet tai, ką jie daro, labiau primena būrimą iš kavos tirščių. Beje, dažnai čigonams sekasi geriau.

Ateities prognozių srityje geriausiai esu žinomas dėl studijų, kurios pagal mano pavardės Makridakis pirmąją raidę yra pavadintos M-varžybomis (M-Competition). Pagrindinis tų studijų tikslas – kiek įmanoma išsamiau pagrįsti ateities prognozes ir atriboti jas nuo spėlionių. Jokia prognozė negali būti tobula, ir iki pat jos išsipildymo arba neišsipildymo išlieka tam tikra nežinomybė. Mūsų siekis – kiekvieną ateities prognozę susieti su jai priklausančia nežinomybės dalimi. Tai be galo svarbu.

Bėda ta, kad daugumai žmonių nežinomybė nepatinka. Jie nieko nenori apie tai girdėti. Konsultuojant verslininkus kaip tinkamiausiai prognozuoti ateitį, klientai dažnai prikišdavo: „Paklausyk, mes tau mokame už tai, kad nežinomybės nebeliktų“. Tiesa ta, kad neįmanoma visiškai jos išvengti.

Kas jus išskiria iš kitų ateities prognozuotojų ir daro tos srities žinovu?

Du dalykai. Pirmas ir, sakyčiau, svarbiausias – supratimas, kad ateities prognozavimo galimybės yra ribotos. Visame kame, ko imamės, glūdi tam tikra nežinomybė. Mūsų tikslas – įvertinti kiekvienos atskirai ateities prognozės nežinomybės apimtį. Tinkamai tai atlikus, dar būtina atkreipti dėmesį į rizikas, kylančias iš tos nežinomybės. Štai kas mane išskiria iš kitų.

Ar pamenate, kas dėjosi paskutinėmis dienomis iki uragano Doriano (Vėtra, siautusi 2019 m. rugpjūtį - rugsėjį - vert. past.) proveržio? Buvo spėjama, kad Dorianas nusiaubs Floridą. Bet to nenutiko. Dorianas talžė Bahamų salas, o šito niekas nebuvo numatęs. Užuot smogęs Floridai, jis kirto Kanados Atlanto vandenyno pakrančių provincijoms. Vėjai, kurių greitis siekė 140 km/h greitį, nusiaubė didžiąją jos rytinių pakrančių dalį. Galima sakyti, buvo visiškai prašauta pro šalį.

Vadinasi, pirmiausia būtina suvokti ribas.

Pakanka žinoti, kad jos yra.

O koks antrasis išskirtinumas?

Su ateities prognozavimu susieti klaidos tikimybę. Kiekvienas gali bandyti prognozuoti ateitį. Klausimas, kaip?

Ateities prognozių tikslumas yra siejamas su jų nežinomybės apimtimi. Kitas svarbus klausimas: sužinoję, kaip yra iš tikrųjų, ką veiksite su ta informacija? Tarkim, kai buvo prognozuojama, kad uraganas nusiaubs Floridos pakrantes, žmonės dėjo didžiules pastangas apsaugoti savo namus. Galiausiai uraganas juos aplenkė, todėl visas vargas nuėjo veltui. Kitaip nei Bahamų salose. Nassimas Talebas apie tai kalba savo knygoje „Antifragile“. (Nassimas Nicholas Talebas (g. 1960) – libaniečių kilmės amerikiečių rašytojas, mokslininkas, rizikos analitikas, nagrinėjantis atsitiktinumo, tikimybės ir nežinomybės reiškinius. Knygoje „Antitrapumas“ jis siūlo išsiugdyti gebėjimą tinkamai sureaguoti ir išlikti užklupus netikėtoms aplinkybėms. - vert. past.) Kyla klausimas – kaip apsisaugoti, kai net neįmanoma numatyti vieno ar kito įvykio?  

Neatrodo, kad būtų labai paprasta.

Bet juk ir gyvenimas nėra toks jau paprastas, tiesa? Jei būtų viskas paprasta, veikiausiai apimtų nuobodulys. Minėjote, kad jums patinka filosofija. Jei būtų galima tiksliai numatyti ateitį ir neliktų nė kruopelytės nežinomybės, gyvenimas imtų kelti nuobodulį, tiesa?

Ar tikite laisva valia?

Taip, tikrai tikiu, tik nereikia pamiršti, kad nemenką vaidmenį mūsų gyvenime vaidina sėkmė. Laisva valia yra, bet atsidurti tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, sutikti tinkamus žmones – štai svarbiausi veiksniai, nors visa tai, atrodytų, paprasčiausias atsitiktinumas. Kaip svarbiausią sėkmės dėmenį išskirčiau gimimo vietą. Jei jums pasitaikė gimti Zambijoje, jūsų tikėtina gyvenimo trukmė bus 32 metai, o jei Švedijoje – 80 metų. Žinoma, galima kelti klausimą, ar tai tik atsitiktinė sėkmė?

Kodėl žmonės mėgsta kvailai rizikuoti?

Polinkis į riziką turi dvejopą reikšmę. Kartais žmonės rizikuoja todėl, kad nežino, jog tai pavojinga. Kitaip tariant, nepakankamai įvertina riziką. Vadinasi, daug kas priklauso nuo to, dėl ko rizikuojama. Taip, žmonės linkę leistis į riziką, nes ne itin suvokia, kiek nežinomybės esama jų pasirinkime. Žmonės nėra linkę galvoti, kad būtent jiems gali kas nors bloga nutikti.

Gebate gerai suvokti prognozavimo galimybių ribas ir tinkamai įvertinti nežinomybę. Tuo išsiskiriate iš kitų. Ar toks supratimas išvirsta į visą asmeninę pasaulėžiūrą?   

Taip, psichologijoje yra tokia sąvoka – Valdymo iliuzija.

Ir mes visi jai paklūstame, net jūs pats?

Taip. Jei vyksta mums palankūs dalykai, manome, kad tai mūsų nuopelnas. Jei ištinka nelaimė, visą bėdą mieliau suverčiame atsitiktinei nesėkmei. Įvykių valdymo iliuzija atsiranda  todėl, kad itin nenoriai savo aplinkoje pripažįstame nežinomybės reiškinį, esam linkę nekreipti į ją dėmesio.

Žmonės nepakankamai įvertina nežinomybę. Ne tik tą, kurios neįmanoma iš anksto numatyti, bet ir tą, kurią įmanoma. O ir mūsų ateities prognozavimo metodai nėra pritaikyti tinkamai įvertinti nežinomybę, nes mums tai paprasčiausiai nepatinka. Nežinomybė mums kelia baimę, o tai nėra malonu.

Žinoma. Ar galėtumėte pasidalyti savo asmenine patirtimi, susijusia su nežinomybe?

Nassimas Talebas yra taikliai pastebėjęs, kad siekdamas gerų ir racionalių sprendimų, privalai asmeniškai būti suinteresuotas jų rezultatais. Kitaip tariant, reikia, kad pats nukentėtum, jei viskas pakryptų netinkama linkme. O jei esi nuo viso to nutolęs, rezultatai tavęs pernelyg nedomins.

Aišku.

O tai itin dera su tuo, ką kalbėjau apie nežinomybę.

Pakalbėkime apie ką kita. Niekam nekelia abejonių viena tiesa  – nepavyks išvengti mirties.

Ir mokesčių.

Gyvenimas ir mirtis. Kokie prietarai juos gaubia?

Vienas svarbiausių mano tyrimų objektų – medicininės prognozės. Deja, bet ne paskutinį vaidmenį jose vaidina nežinomybė ir ateities spėjimas iš delno linijų. Ar žinojote, kad didžiuma gydytojų sprendžia imtis vieno ar kito gydymo nesiremdami tvirtais įrodymais?

Įsivaizduoju. Pats studijavau mediciną.

Galbūt teko girdėti apie tokį graiką Joanidį, kuris savo 2005-iais paskelbtame straipsnyje tvirtino, kad absoliuti dauguma medicininių tyrimų yra beprasmiai. (Johnas Yoannidis (g. 1965) – graikų kilmės amerikiečių gydytojas, mokslininkas ir rašytojas, vienas pirmųjų, padėjusių pamatus metatyrimų (tyrimai apie jau atliktus tyrimus) disciplinai. Jis atskleidė, kad gausybė tyrimų neatitinka įrodymų, paremtų tinkamais moksliniais standartais.- vert. past.) Gydytojai paprastai renkasi gydymo metodus remdamiesi medicininių tyrimų rezultatais. Jei dauguma jų yra neteisingi, ar tokiomis medikų rekomendacijomis galima pasitikėti?

Geras klausimas. Kita vertus, kiekvienas žmogus skirtingas.

Taip.

Štai kodėl mediciną kartais prilyginame menui. Jei viskas būtų taip paprasta, ir algoritmas pajėgtų išgydyti žmogų, kam tada apskritai būtų reikalingi gydytojai?

Vienas kanadiečių filosofas yra pasakęs, kad medicina yra nežinomybės menas. Svarbiausia yra tai, kad gydytojai nesuvokia tos nežinomybės. Jie nėra studijavę statistikos ir visai neišmano, kas yra nežinomybė.

Ne per seniausiai mane patį chirurgas, prieš šalindamas tonziles, įspėjo, kad ši operacija baigiasi paciento mirtimi 0,8 proc. atvejų. Tikimybė nėra nulinė. O juk dažnokai pacientai daug nemąstę sutinka, kad jiems būtų atliekama nebūtina, bet gana rizikinga procedūra.

Daugumai pacientų neatskleidžiamas tikrasis nežinomybės mastas. Vyrauja įsitikinimas – gydytojai išmano geriau už mane, todėl viskas bus taip, kaip jie sako. Atlikus 3000 medicininių bylų tyrimų siekta apskaičiuoti, kiek žmonių sėkmingai išgijo. Paaiškėjo, kad 50 proc. nepakako įrodymų, jog gydymas baigėsi sėkme, o 10 proc. buvo padaryta daugiau žalos nei naudos. 

Gydant širdies smūgius ir vėžį, medikų klaidos, kurių buvo įmanoma išvengti, yra trečia pagal dažnumą mirties priežastis. Tai stulbinami skaičiai – juos žinodamas ne juokais išsigąsti. Jei verslininkas darytų šitiek klaidų, jo įmonė veikiausiai bankrutuotų.

Štai kodėl aš pats vengiu gydytojų, nebent prieš savo valią atsidurčiau reanimacijoje. Arba jei jau tenka apsilankyti pas gydytoją, tikslumo dėlei dar nueinu pas antrą ir pas trečią. Gydytojai klysta, ne itin suvokdami nežinomybės įtaką.

Teko skaityti apie eksperimentą, per kurį žmonėms buvo teikiamos nemokamos gydymo paslaugos. Gauti rezultatai nėmaž nesiskyrė nuo tų, kurių sulaukė pacientai, mokėję už gydymą iš savo kišenės. Pernelyg prieinama medicina kenkia.

Nuo 1929-ųjų yra atliekami tyrimai, iš kurių paaiškėjo, kad nesiskiria žmonių, reguliariai atliekančių įvairias medicinines patikras, ir jų nepaisančiųjų gyvenimo trukmė. Nepaisant to, gydytojai vis tiek ragina žmones profilaktiškai tikrintis sveikatą.

Taip, tikima, jog kai kurias vėžio rūšis lengviau išgydyti, aptikus ankstyvoje stadijoje.

Tuomet žmonės, kurie reguliariai profilaktiškai tikrinasi sveikatą, turėtų gyventi ilgiau už tuos, kurie to nedaro. Bet gi taip nėra. Jie negyvena ilgiau. Vadinasi, profilaktiškas vaikščiojimas pas gydytojus nepadeda ilginti gyvenimo trukmės, tiesa?

Jūs įsitikinęs, kad yra pakankamai duomenų daryti tokioms išvadoms?

Pakankamai. Anksčiau moterys, vos sulaukusios trisdešimties, buvo raginamos kasmet atlikti mamografiją. Dabar jau raginama tai daryti kas dvejus metus ir tik nuo penkiasdešimties. Iš pagrindų pasikeitė prevencinės medicinos rekomendacijos. O štai vyrams apskritai nerekomenduojama tirtis dėl prostatos vėžio, nes žala gali būti didesnė nei nauda.

Kiek suprantu, nesilankote pas gydytojus profilaktinėms sveikatos patikroms?

Tikrai ne.

Ir kiek gi ketinate gyventi?

Na, čia jau sėkmės reikalas. Daug lemia genetika. Tai tarsi loterijos bilietas. Vėžiu galėjau susirgti jau prieš daugelį metų. Žinoma, yra ir kitų veiksnių: nerūkau, nepiktnaudžiauju alkoholiu, sportuoju, neturiu viršsvorio. Visa tai lems mano gyvenimo trukmę, bet tikrai specialiai nesuku galvos vien tam, kad prailginčiau gyvenimo trukmę. Toks jau mano būdas. Man nepatinka persivalgyti. Nemėgstu desertų. Stengiuosi pasimankštinti, nors tai ne visada lengvai pavyksta, bet prisiverčiu, nors visa tai negali manęs apsaugoti nuo vėžio. Tai sėkmės reikalas.

Parašėte knygą „Šokis su atsitiktinumu“. Ar išmokote šokti su sėkme?

Visai nebūtina to daryti. Sėkmė šoka kažkur šalia.

Mums lieka tik ją stebėti?

Taip, esi tik paprastas stebėtojas, bet darsyk pasikartosiu, svarbiausia – kurioje šalyje tau teko laimė gimti. Tai svarbiausias veiksnys, lemiantis, ne tik gyvenimo trukmę, bet ir jo kokybę.

Daugelis negimsta nei JAV, nei Europoje. Dauguma gimsta Afrikoje; žmogus negali pasipriešinti, kad negimtų, tarkim, Ruandoje ar Kenijoje. Ten gimę neturi galimybių nei išvykti, nei mokytis. Tenykščiai visiškai priklausomi nuo atsitiktinumo.

Neatrodo, kad tikėtumėte reinkarnacija?

Ne. Tai nepatenka į mokslinės pasaulio sampratos rėmus. Ne.

Ką dar pavyko suvokti per ilgametę akademinę karjerą ir po ilgų apmąstymų?

Didžiuma mums nutinkančių dalykų nuo mūsų visiškai nepriklauso.

Ar kada lošėte azartinius žaidimus?

Nieku gyvu. Esu prieš juos, nes atsitiktinumas tikrai ne mūsų pusėje. Tikimybė loterijoje išlošti milijoną yra mažesnė už tą, kad mums ant galvos nukris kosminis palydovas. 

Vadinasi, loterija yra tikra bausmė tiems, kas mokykloje tinginiavo per matematiką. Gal domitės chaoso teorija?

Na, chaoso teorija niekuo nesiskiria nuo šokio su atsitiktinumu. Chaoso teorija kalba apie dalykus, kurių pradžia – visiškas atsitiktinumas. Finansai – štai puikus chaoso teorijos pavyzdys. Remiantis chaoso teorija, nesunku apibūdinti, kas yra akcijų biržos indeksai.

Teko kalbėtis su mokslininku Kęstučiu Staliūnu, pasidalijusiu įžvalgomis optinės fizikos srityje. Pasirodo, kartais sistemai artėjant prie visiškos entropijos, ji tampa sudėtingesnė. Susiformavę tvarkingos optinės struktūros netikėtai pagreitina šuolį į aukštesnį entropijos lygį.

Kaip pirštu į akį. Visiškai tokiu pat principu veikia ir akcijų rinka. Pasigilinus į Dow Jones Industrial arba Standart & Poors 500, galima pastebėti, kad akcijų rinkos pokyčiai pradeda nuo visiško atsitiktinumo. Tada sukuriamos kelios niekuo nepagrįstos struktūros, o paskui ir vėl gręžiamasi į atsitiktinumą.

Ar numanote, kur link juda pasaulis?

Jei atsigręžtume į technologijas, mane labai domina dirbtinis intelektas. O kokį poveikį pastarasis gali padaryti pasauliui, tai dar vienas diskusijoms atviras klausimas.

Ar jūs skeptiškai į tai žiūrite?

Aš ir skeptikas, ir optimistas. Nebekyla abejonių, kad dirbtinis intelektas daugelyje sričių susigrums su žmogaus smegenimis. Mūsų smegenų raida siekia šimtus ar net tūkstančius metų. Jei per penkerius metus dirbtinis intelektas pasiekė tokį aukštą lygį, tai kas turėtų nutikti po 200 metų?

Galbūt jis greičiau mokosi.

Taip ir yra. Štai kompiuterių programa AlphaZero vos per tris dienas išmoko įveikti šachmatų didmeistrius. Vėžio nuotraukas analizuojančios programos geriau nei gydytojai pajėgia įvertinti, ar ligos stadija dar pagydoma.

Ir visa tai sukurta mažiau nei per penkerius metus. Tai kas dar nutiks per artimiausius 20, 50 ar 500 metų? Nėra abejonių, kad tam tikru lygmeniu dirbtinis intelektas pranoks mūsų smegenis. Štai kodėl reikėtų pradėti žmogaus smegenis pratinti mokytis iš dirbtinio intelekto ugdant protinį pajėgumą.

Štai kodėl išties svarbus klausimas, kur link juda pasaulis? Žmonės gali tapti kompiuterių augintiniais, jei neišmoks padidinti savo protinės veiklos veiksmingumo taip pat greitai, kaip dirbtinis intelektas.

Dramatiškiausia permaina bus liautis bendrauti su kompiuteriu klavišų lentos ir ekrano pagalba. Jau ne vienai įmonei pavyko sukurti įrenginį, kuris smegenims skleidžiamomis bangomis padeda tiesiogiai dirbti su kompiuteriu. Tai neinvazinis bendravimo su kompiuteriu būdas. Jau yra sukurtos ir invazinės formos, į smegenis įsodinant lustą. Įmontavus į smegenis lustelį su bevieliu internetu, atsiranda galimybė bendrauti tiesiogiai – smegenys su smegenimis. Randasi žmogaus smegenų ir kompiuterio tiesioginis bendravimas. Atsiveria visiškai kitas mūsų protinio pajėgumo lygmuo.

Tad kur link eina pasaulis? Šito dar niekas nežino.

Tai galimi du scenarijai: arba žmogus tampa kompiuterio augintiniu, arba...

Kiborgu.

O į kurią pusę linktų jūsų įžvalgos?

1828 m. buvo kilusi diskusija, ar mašina gali pakeisti arklį. Anuomet garsus ekonomistas Jeanas-Baptiste Say’us tikino: „Nekvailiokite, mašina nieku gyvu negalėtų judėti gatvėmis.“ Tad įsivaizduokite, jei tąsyk kas nors jam būtų pasakęs, kad po 200 metų žmonės sukurs savaeigius automobilius. Turėtume atviriau žvelgti į technologijų naujoves. Sudėtinga spėlioti, kur link eina pasaulis, bet esama šių dviejų galimybių. Dirbtinio intelekto raida stulbinama. Atsiranda vis daugiau sričių, kur jis pranoksta žmogaus proto gebėjimus.

Technologijos, visai kaip mašinos ar lėktuvai, dovanoja žmogui daugiau laisvo laiko. Jei tą laiką išnaudotume mąstymui, galėtume tobulinti savo smegenis.

Dar ne taip seniai žmonėms teko fiziškai plušėti po 15 valandų per parą, 7 dienas per savaitę, o dabar daugelis gręžiasi į mokslinius tyrimus ir eksperimentus.

Tiesa, joti žirgu mūsų laikais nebėra pirmos būtinybės įgūdis.

Tikrai ne.

Kokių dar įgūdžių ateityje bus atsisakyta?

Ateityje turėtų išnykti viskas, kas kelia nuobodulį ir kartojasi. Už mus tai turėtų padaryti kompiuteriai. Visa prekių gamyba ir dauguma paslaugų bus patikėta robotams. Neigiama viso to pasekmė – sėdėsime be darbo. Teigiama – turėsime marias laisvo laiko, kurį skirsime malonesniems dalykams. Pasak technologinio sprogimo teorijos, per trumpą laiką įvyks neregėta pažanga, nes technologijos nuolat tobulėja.

Ką gi, grįžkime prie ateities numatymo. Ar tiesa, kad trumpalaikės prognozės paprastai būna kur kas tikslesnės?

Ilgalaikių periodų ateities prognozėse esama daugiau atsitiktinumo. Trumpam ar vidutiniam laikotarpiui jos būna tikslesnės.

Ar imatės tokio masto kategorijų, kaip šviesmetis ar Visata?

Ne. Metai yra ilgiausia atkarpa. Jei paklaustumėte, kiek laiko jums užtruks iš namų nusigauti iki biuro, galėčiau surengti M-varžybas ir paskaičiuoti nežinomybės apimtį. Kartais ji gali būti mažesnė, kartais didesnė nei vidutinė. Ateities prognozavimo metodai remiasi tokia kategorija – žinomi nežinomieji. Tarkim, yra žinoma, kada tikėtis ekonominio nuosmukio.

Nejaugi?

Iki šiol mus nuolat lydėjo ekonominiai nuosmukiai. Tam tikrą ekonominio pakilimo laikotarpį visada keisdavo sunkmetis.

Galbūt jau atėjo istorijos pabaiga, kaip rašė Fukuyama.

Galbūt. Nelabai tikėčiau, bet galbūt. Tai jau visai kas kita. Bet išlieka ekonominio nuosmukio tikimybė. Arba, tarkim, pakeliui į darbą atsiranda nelaimingo atsitikimo tikimybė. Taip nutikus, kelionė į darbą pailgėtų. Tiesa?

Tiesa.

Vadinasi, turėtume atsižvelgti į pastarąją kategoriją ir įvertinti nežinomybę, jei įvykiai klostytųsi ne pagal įprastinį planą. Tokio pobūdžio nežinomybė yra sunkiau pamatuojama. Mūsų bendras pažįstamas Nassimas Talebas tokį reiškinį pavadino aštriakampe nežinomybe.

Taip.

Yra ir kitų dalykų, į kuriuos privalu atsižvelgti siekiant įvertinti nežinomybės apimtį. Per paskutinįjį ekonomikos nuosmukį 2007/2008 buvo kilusi grėsmė subyrėti kone visai ekonomikos sistemai. Daugybė įmonių patyrė bankrotą. Daugelis žmonių neteko namų. Tai visiškai kitokio pobūdžio nežinomybė.

Žmonės yra linkę pernelyg audringai reaguoti ir į blogas, ir į geras naujienas. Jie nėra perdėm nuoseklūs. Valdymo iliuzija – itin galingas veiksnys, lemiantis priimamus sprendimus. Be to, nesame linkę vertinti nežinomybės. Niekam nesinori dėl jos sukti galvos. Vadinasi, nepakankamai į tai atsižvelgiama.

Visi šie veiksniai daro įtaką tam, kokius sprendimus priimame ir kaip apibrėžiame nežinomybę. Ekonominiam nuosmukiui taikant tam tikrus vertinimo aspektus, viskas nusidažo išties niūriomis spalvomis.

Drauge su Nassimu esame parašę vieną straipsnį. Nagrinėjome keturių mėnesių 2007/2008 ekonominio nuosmukio Standart and Poor’s pateiktus akcijų indeksus 99,98 proc. duomenų intervale. Tai reiškia, kad jis turėtų lemti visas vertes. Tačiau per tą laikotarpį net 53 proc. akcijų paketų atsidūrė už šio intervalo ribų, vadinasi, žmonės išties yra linkę pervertinti ir geras, ir blogas naujienas. Per dvi dienas akcijos smuko 15 proc.

Tai kokias priėjote išvadas?

Jei akcijų rinkos vertė siekia 20 trilijonų, ir per dvi dienas įvyksta 15 proc. nuosmukis, vadinasi, netenkama trijų trilijonų. Ar įmanoma, kad per dvi dienas įmonių akcijos kristų trimis trilijonais? O per vieną dieną – iki 12 proc., ar įmanoma, kad vos per dieną akcijos nukristų dviem su puse trilijonų?

Tikrovėje pasitaiko.

Taip nutinka, bet protu sunku paaiškinti. Neįmanoma.

Gal čia akcijų rinkoms poveikį daro algoritminė prekyba?

Iš dalies. Anuomet ji dar nebuvo taip paplitusi.

Bet dabar jau yra.

Yra, todėl padėtis gali tik prastėti, bet blogiausia, kad esame linkę perdėtai reaguoti ir į blogus, ir į gerus dalykus. Tai nėra normalu. Psichologai tokį reiškinį vadina masine psichoze. Yra masių išmintis, kuri ramybės laikotarpiais padeda tinkamai elgtis, ir masių psichozė, kada žmonės pridaro gausybę sunkiai protu paaiškinamų dalykų.

Nėra priežasčių, kad per dieną rinkos akcijos kristų dviem su puse trilijonų. Racionaliai galvojant, neįmanoma, kad tai nutiktų.

Kai tam tikrų įvykių neįmanoma numatyti iš anksto ar įvertinti nežinomybės apimties, juos vadiname „juodosiomis gulbėmis“. Antitrapumas yra vienintelis dalykas, kurį galime išsiugdyti, būtent apie tai Nassimas kalba savo knygoje. Privalome būti pasiruošę gyvenimo netikėtumams. Jis pateikia puikių pavyzdžių, kaip mūsų pačių kūnas susikuria perteklinę apsaugą. Tarkim, širdis turi net tris sistemas, neleidžiančias jai sustoti. Štai kodėl ir mes turėtume susikurti apsaugos sistemą, nepriklausomą nuo būsimų įvykių, nes patys nesame pajėgūs numatyti to, kas turi įvykti.

Taip, bet sunku susikurti apsaugą, kai nežinai, kas gali nutikti.

Taip, tačiau juk juodųjų gulbių pasitaiko. Nassimas siūlo susikurti net ne vieną perteklinę apsaugos sistemą. Tarkim, esate verslininkas ir numanote apie artėjantį ekonominį nuosmukį – juk visi apie tai kalba. Bet ar žmonės tam ruošiasi? Deja, beveik ne.

Sutinku. Žmonės pasijunta geriau apie tai pasikalbėję, bet beveik nieko nedaro.

Žmonės nėra linkę jaudintis dėl nežinomybės, ypač jei ši pernelyg miglota. Generalinis banko vadovas palankiai vertinamas tol, kol ekonomika klesti, todėl jis tikrai nenorės svarstyti apie tai, kas bus, jei staiga užklups ekonominė krizė, nes blogiausiu atveju galės atsistatydinti.

O aš galėsiu toliau mąstyti apie tai, ką išgirdau iš jūsų. Labai ačiū.

*Kalbėjomės Vilniuje 2019 m. rugsėjį, kai Spyros Makridakis atvyko į Lietuvą kalbėti konferencijoje „Lūžio taškas. Pokalbį iš anglų kalbos išvertė Kristina Gudelytė-Lasman

1 komentaras:

Unknown rašė...

Sveiki,

su malonumu perskaiciau. aciu Jums.

Egidijus