2020 m. gegužės 26 d., antradienis

Stop, mašinos!



(Борис Гребенщиков, " Стоп машина!")

 

Stop, mašinos! Man - ten, šioj skylėj nerandu ko klausytis.

Ištrink švariai, mesk kietą diską velniop.

Aš geidžiu pristatyti tave tiems, kas kvėpuoja ir tiki,

Man niekada neteko sutikti žmogaus, kuriam tave pavyktų pranokt.

 

Nekaltų čia nėra. Kas gimę, tie ilgisi tūsų,

Nikolajaus aikštėj Kazimieras laukia verbų.

Vagys išrausė pilkapius, pardavė lydinius prūsams,

Bet siaubas stingdo net patį Machno, išvydus tave ant arklių.

 

Jei išgersim lig dugno kartu ir darkart, tai rūsys ims sausėti.

Jau skęsta saulė rausva, tyliai pinga briliantų žiedai.

Bet jeigu aš toks, apie kokį byloja šis pasas -

Sakyk, kodėl aš vis šoku ant stogo kraštų siuvinėtais naktiniais margais?  

 

Laikotarpis, kai varėm iš rojaus, turėjo šviesių momentų,

O galiūnai Atlantidos ir Mu vis dar šoka ant mūsų kapų.

Šypsnys po tavo sijonu palinkėjo drebėt kontinentams,

Tai į ką mes sumalsime zombius iš valdžios valandėlės žinių?

 

Jei išgersim lig dugno kartu ir darkart, tai rūsys ims sausėti.

Jau skęsta saulė rausva, tyliai pinga briliantų žiedai.

Bet jeigu mes tie, apie kokius byloja mūs pasas -

Sakyk - kodėl? Kodėl? Kodėl? Kodėl?

Skip it. Skip it. Delete. Delete. Delete.

Sakyk, kodėl mes vis šokam ant stogo kraštų siuvinėtais naktiniais margais?  

Skip it up.

 

(Versta iš rusų kalbos)


2020 m. gegužės 19 d., antradienis

Cvi Lešemas: „Vilniaus Gaonas perdėm racionaliai žvelgė į mistiką“


Ar jūs mokslininkas?

Mokslininkais paprastai įvardijami, bent jau aš taip suprantu, gamtos arba tiksliųjų mokslų atstovai. Aš esu humanitarinių mokslų pakraipos tyrėjas, bet tyrinėdamas judėjų tekstus remiuosi tam tikrais moksliniais metodais, todėl šia reikšme esu mokslininkas.

Kokį mokslinį metodą pasitelkiate tyrinėdamas misticizmą?

Įdomus klausimas, nes misticizmas tam tikra prasme labai subjektyvi sritis. Mistinės patirtys būna itin asmeninės, todėl jas sudėtinga tyrinėti moksliniais metodais. Williamas Jamesas  savo garsiojoje knygoje „Religinių patirčių įvairovė" tvirtina, kad vienas būdingiausių religinės patirties bruožų – negalėjimas jos išreikšti žodžiais. Kai kurių dalykų neįmanoma perteikti niekam, kas pats nėra to patyręs. Kitaip tariant, mistinių patirčių tyrėjui iškyla kliūtis apibūdinti jas žodžiais ir tinkamai suvokti, jei pats nėra patyręs ko nors panašaus.

Dažnai akademikai patys nėra to išgyvenę, todėl aprašinėja ar pasakoja tipologizuodami. Mes, filologai, dažniausia tyrinėjame ir stengiamės suprasti mistinį tekstą, atsižvelgdami į istorinį jo kontekstą bei kitų šaltinių įtaką. Vis dėlto pirmiausia derėtų labai įdėmiai perskaityti tekstą ir pasistengti pagauti gilumines jo prasmes, ir tik tada – visa tai taikyti konkrečiam istoriniam kontekstui. Vienas svarbiausių mano tyrimo objektų – chasidizmas, o tiksliau – įvairių chasidų rabių ar cadikų (hebr. Teisuolių - vert. past.) tiesiogiai ar netiesiogiai perimtos jų pirmtakų mintys ir tai, kaip jie suvokė prieinamus šaltinius, kiek jais rėmėsi, kiek pakeitė ir kaip pritaikė savo pasaulėvokos sistemai išreikšti. Tai vertikalusis tyrimo metodas. Dar yra horizontalusis, arba lyginamasis, – kai vienas ar kitas chasidų mokytojas lyginamas su kitais to paties laikmečio chasidų mistikais ar rebėmis.

Žinoma, dar svarbiau turėti patikimiausią tekstinį šaltinį, gebėti atpažinti įsivėlusias perrašymo klaidas, todėl manau, kad darbuojantis su tekstais svarbiausi yra filologiniai įgūdžiai. Tyrinėdami ankstyvojo laikotarpio judėjų mistikus, susiduriame su didžiuliu rankraščių pasauliu, kuris yra nepaprastai svarbus. Nors chasidų judėjimas prasidėjo jau atsiradus spausdintam žodžiui, pastaraisiais metais randasi vis daugiau jaunų tyrėjų, studijuojančių pirminius šaltinius, nes pirmieji chasidų rebės rašė ranka ir tik vėliau buvo spausdinami. Stengiamasi nustatyti, kokiais autoritetais ir šaltiniais jie rėmėsi. Štai kodėl studijuojant chasidizmą tyrinėti rankraščius yra be galo svarbu. Žinoma, svarbiausia – gebėti atkoduoti ir iššifruoti tekstą.

Iššifruoti arba teisingai interpretuoti žodžius yra išties nelengva užduotis, kaip ir istorinė analizė arba lyginamosios studijos. Tai atskira tema. Bet ar misticizmą apskritai įmanoma tyrinėti moksliniais metodais?

Kai kurie žmonės ir, spėju, patys mistikai pasakytų, kad ne. Mano, kaip tyrėjo, atsakymas būtų – taip. Yra gausybė prieigų, kurios įgalina tą sritį tyrinėti, aš ir pats jas telkiuosi į pagalbą. Tarp misticizmo tyrinėtojų vyksta ginčai, ar įvairių religinių srovių mistikų patirtys yra panašios? Ar jie siekia to paties, tik įvardija tai skirtingais žodžiais, atėjusiais iš skirtingų religinių tradicijų?

Tarkim, kalbėdami apie mistikų patirtį, vadinamą „keliu“, krikščioniškame, judėjiškame ar budistiniame misticizme, iš tikrųjų niekur toli nenueisime, nes ta pati sąvoka vienoje religinėje tradicijoje neatspindės kitos tradicijos tos pačios sąvokos tikrosios gelmės. Tarp judėjiškojo misticizmo tyrėjų atsiranda tokių, kurie atsisako sąvokos „mistika“, nes ji nėra kilusi iš judaizmo tradicijos ir nešasi Vakarų, o tiksliau krikščioniškosios, kultūros svorį, todėl ne visai pritinka judaizmo kontekste. Mano dėstytojas, Hebrajų universiteto profesorius Jehuda Liebesas  savo knygoje „Svarbiausios judėjiškojo misticizmo kryptys", kurią sudaro jo paskaitų rinkinys, sąvoką „judėjiškas misticizmas“ siūlo keisti terminu „mistinis judaizmas“, kaip priešpriešą Geršomui Šolemui, teigusiam, kad judėjiškoji misticizmo versija, daugiausia kabala, priklauso bendram misticizmo kontekstui. O štai J. Liebesas, kuriam artimesnis partikuliaristinis požiūris, įspėjo, kad, jei kabalą bandysim suvokti žvelgdami pro bendrus misticizmo akinius, jos prasmės ir principai taps neišvengiamai iškraipyti. Jo manymu, tinkamesnė sąvoka būtų mistinis judaizmas. Tai neleidžia misticizmo išplėšti iš rabinistinio judaizmo konteksto, ir jau tik kaip papildoma priemonė pasitelkiamas lyginimas su kitų religinių tradicijų mistinėmis srovėmis.

Kitas mano dėstytojas, profesorius Mošė Idelis judėjiškąjį misticizmą tyrinėjo per filosofijos prizmę tradicinio judaizmo kontekste. Tokia prieiga padėjo geriau suvokti ne tik pagrindines jo turinio struktūras, bet ir asmeninio pobūdžio religines patirtis. Jo pirmtakas G. Šolemas didesnį dėmesį telkė tam, ką jis pats vadino bendriniu žodžiu „teosofija“, t. y. operavimas filosofijos kategorijomis, tarkim, kaip mistikai supranta Dievybę ar Dangų, ir mažiau, bent jau sprendžiant iš jo rašytinio paveldo, mistinėms patirtims. Galbūt todėl, kad buvo įsitikinęs, jog vis tiek neįmanoma jų tinkamai apibūdinti, todėl mieliau rėmėsi abstrakčiomis filosofinėmis kategorijomis.

G. Šolemo mokinys Ješajahu Tišbi parašė komentarus dviem kabalistinio veikalo „Zoharo filosofija" tomams ir suskirstė juos pagal temas. Šiaip hebrajišką žodį „mišna“ galima versti „filosofija“, bet rašydamas šio veikalo apžvalgą, J. Liebesas tvirtino, kad šiame kontekste tai pagimdytų oksimoroną, nes „Zoharas“ nėra filosofija ir nėra panašus į jokią filosofijos sistemą. Jis nepanašus nei į Maimonidą, nei į Kreską, nei kurį kitą viduramžių žydų filosofą. Tas veikalas remiasi asmenine patirtimi, veikiau primena pranašų išgyvenamą Apreiškimą, todėl būtų klaida mėginti jį įsprausti į kokią nors filosofijos sistemą.

Apibendrinant galima teigti, kad G. Šolemo mokinių karta, kuriai priklauso ir mano mokytojai: Mošė Idelis, Mošė Chalamišas ir kiti, - labiau nei jų pirmtakas, be svarbiausių judėjiškojo misticizmo principų, giliau pažvelgė ir į mistines patirtis, o tai nėra itin paprasta užduotis. Kaip jų sekėją, be daugelio kitų dalykų, ir mane itin domina mistinės patirtys chasidizmo kontekste. Galima sakyti, tai yra pagrindinis mano tyrimų objektas.

Jei tyrinėjami mistikai paliko savo mistinių patirčių aprašymus, kiek įmanydamas remiuosi ir rašytiniais šaltiniais. O jų toli gražu nestinga. Nors Williamas Jamesas – dar iki G. Šolemo – tvirtino, kad mistinės patirtys nepavaldžios žodžiams, jau Talmudinio laikotarpio (200 m. pr. Kr. – 475 m. - vert. past.) mistinei judaizmo srovei priskiriamoje „Hechalot“ literatūroje aprašyta gausu patirčių, kaip dieviškos ekstazės apimti rabiai regi dieviškuosius rūmus, didingus kiemus ar angelus. Jei šoktume į vėlesnį laikotarpį, chasidizmo pradininkas, Baal Šem Tovas (sutr. Beštas, 1698-1760 - vert. past.) savo garsiajame laiške svainiui aprašė, kaip 1746-ųjų Roš Hašaną jis pakilo į Dangų ir ten kalbėjosi su Mesiju. Vadinasi, žmonės visais laikais buvo atviri mistinėms patirtims ir noriai jas aprašinėjo, todėl mūsų užduotis – tinkamai tuos tekstus perskaityti.

Tuo remdamasis, kaip jūs pats apibūdintumėte judėjiškąjį misticizmą arba mistinį judaizmą?

Nors pritariu J. Liebeso pasirinkimui vietoj judėjiškojo misticizmo vartoti mistinio judaizmo sąvoką, pats mieliau į pagalbą pasitelkiu fenomenologinę prieigą, leidžiančią lyginti skirtingas misticizmo tradicijas. M. Ideliui priimtiniausias atrodė fenomenologinis arba tipologinis metodas, padedantis atpažinti panašias religines sroves skirtingais laikotarpiais ir įvairiose tradicijose. Šis metodas parankus tuo, kad suteikia galimybę išsilaisvinti iš apibrėžto istorinio konteksto. Tarkim, buvo nustatyta, kad tam tikri judėjų mistikų naudoti pratimai aptinkami ir tarp viduramžių krikščionių, ir tarp kitų skirtingų laikotarpių mistikų. Nesakau, kad tos srovės būtinai viena kitai darė įtaką, bet manau, kad vertėtų jas lyginti. Manau, kad mistines patirtis vertėtų lyginti ir tarp skirtingų tos pačios religijos srovių, ir tarp skirtingų religijų, t. y., šiuo atveju ne tik judaizmo kontekste. Man regis, skirtumas tarp sąvokų „judėjiškasis misticizmas“ ar „mistinis judaizmas“ yra slidokas.

Man pačiam misticizmas veriasi keliais lygmenimis: pirmiausia tai mistiniai išgyvenimai mistikui stengiantis pasiekti glaudų ryšį su Dievybe, o jų būna ir itin ekstremalių, tarkim, mistinė sąjunga arba vienybė, unio mystica. Kiti mažiau kraštutiniai: ne vienybė ar susiliejimas su Dievybe, bet buvimas šalia, išsaugant savo tapatybę. Tarkim, G. Šolemas nemanė, kad unio mystica yra judėjiškojo misticizmo centrinis principas, o štai M. Idelis dėl to griežtai su juo nesutinka. Mane labiau įtikino M. Idelio požiūris.

Antrasis neišvengiamas būdas yra operuoti filosofijos kategorijomis. Tai,  kas vadinama teosofija. Dar egzistuoja ezoterinė arba mistinė (midrašinė) prieiga, t. y., pastanga atskleisti mistines (slaptąsias) Toros prasmes. Toros interpretacija turi kelis lygmenis: pažodinį (paprastąjį), paslėptąjį, alegorinį, midrašinį, ezoterinį. Ši  judaizmo tradicija vadinama midrašine.

Pagaliau yra mistinės technikos, kuriomis bandoma daryti įtaką dieviškajam planui, kitaip tariant, magija. M. Idelis magiją suvokia kaip neracionalių priemonių naudojimą paveikti pasaulio tvarką. Tarkim, malda lietui, labai paplitusi tarp judėjų, net nelaikančių savęs mistikais, yra neracionalus būdas paveikti pasaulio struktūrą mistiniu ar net maginiu būdu.

Regis, Mošė Idelis nėra itin religingas žmogus. O kaip jūs?

Na, nesu M. Idelio atstovas spaudai, bet galiu tvirtai pasakyti, kad jis yra šomer šabat (laikosi šabo - vert. past.) ir paiso košerinių taisyklių. Daugiau smulkmenų nežinau, galiausia tai – ne mano reikalas.

Aš pats daugiau nei dešimtmetį esu patvirtintas ortodoksų bendruomenės rabinas. Dirbau ješivoje ir nemažai prisidėjau prie tradicinio religinio mokslo. Todėl atsakymas būtų „taip“ – esu religingas. Save priskiriu chasidų, o tiksliau neochasidų srovei. Mano bendruomenė yra neochasidinė.

Skaitydamas paskaitą ar sakydamas pamokslą daugiausia remiuosi chasidine literatūra. 2006 m. pasirodė mano knyga „Atpirkimai: šiuolaikiniai chasidiniai pamąstymai apie savaitines Toros ištraukas ir šventes". Nemanau, kad ji išversta į lietuvių kalbą. Ten sudėtos mano paskaitos, daugiausia paremtos įvairiais chasidiniais šaltiniais.

Gali kilti klausimas: kaip tyrėjas nagrinėja savo tiriamąjį objektą, jei jis su juo susitapatina?

Tikrai kyla.

Aš save laikau ir praktikuojančiu chasidu, ir akademiniu chasidizmo tyrėju. Pastaruoju metu toks reiškinys gana paplito. Atsirado daugybė chasidų judėjimą tyrinėjančių mokslininkų, kurių peisai kur kas ilgesni už manuosius, yra net moterų akademikių, kilusių iš chasidų bendruomenės. Manau, paseno nuostata, esą, jei tyrėjas priklauso religinei srovei, kurią tyrinėja, neįmanoma, kad objektyviai į ją pažvelgtų, nes pats yra tapęs svarbia jos dalimi. Esą kiekvienas mokslininkas privalo išlaikyti akademinį atstumą su savo tiriamuoju objektu. Negalėčiau visiškai su tuo sutikti.

Jauni chasidų mokslininkai, patys praktikuojantys chasidizmą ir net mistines patirtis, geba geriau suprasti, kas kalbama viename ar kitame tekste, nes toks supratimas ateina iš vidaus. Manau, tai suteikia tam tikro gylio, koks nebūtinai atsivers, jei tekstą skaitys žmogus iš šalies. Manau, chasidizme tai be galo svarbu.

Dabar pagrindinis mano tyrimų objektas – rebės iš Piasečno rašytinis palikimas. Jis išgarsėjo savo kalbomis per Holokaustą, kurios taip ir vadinasi „Holokausto pamokslai“, nors mane labiau domina prieškariniai jo mokymai, kuriems būdingos gilios mistinės įžvalgos. Jis tvirtina, kad žmogus iš šalies nieku gyvu neįstengtų suprasti chasidizmo vien tik skaitydamas chasidinius tekstus. Nepakanka vien studijuoti, turi priklausyti bendruomenei, gyvai kalbėtis su rebe, patirti gyvą bendrystę, drauge klausytis muzikos ir chasidinių istorijų. Mano sūnus yra parašęs straipsnį „Chasidas kaip slaptasis tekstas", kuriame tvirtinama, kad pats chasidas, gyvas žmogus, yra svarbiausias chasidizmo tekstas, o ne tai, kas parašyta knygoje.

Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie chasidų praktiką? Manau, turime puikią progą apie tai pasikalbėti. Ką asmeniškai norėtumėte ir galėtumėte atskleisti?

Visų pirma norėčiau įspėti, kad dėl aiškumo derėtų būti atsargiems ir nepainioti to, kas šiandien vadinama sociologiniu chasidizmo fenomenu, su chasidiškuoju misticizmu, apie kurį aš kalbu.

Prašau, paaiškinkite.

Ką turiu galvoje? Čia vertėtų paminėti Arturą Greeną, kurio sekėjų yra ir čia pas mus, Izraelyje. Tiesa, jis kur kas kategoriškesnis už mane, bet, manau, verta įsiklausyti į jo mintis. Jo manymu, chasidizmas gerokai nukrypo nuo savo pirminio užmojo ir sumanymo. Mūsų dienomis chasidizmas suvokiamas kaip itin konservatyvi judaizmo atšaka, tuo tarpu jo įkūrėjo Baal Šem Tovo laikais jis buvo laikomas liberalių nuostatų dvasiniu judėjimu. Mūsų dienomis žmonės, susiję su chasidizmu, labiau siejami su tam tikra socialine terpe, priklausymu tam tikrai religinei grupei, išskirtine apranga bei kitais išorės požymiais ir panašiai.

Galiu papasakoti vieną linksmą nutikimą. Prieš keturiasdešimt metų, kai dar buvau studentas Niujorke, švęsti šabo vykdavau į Brukliną, pas savo chasidus giminaičius. Jie gyveno Borough parke, gausiai chasidų apgyventame rajone. Anuomet nebuvau religingas, nešiojau palyginti ilgus plaukus. Na, tikrai ne per ilgus, šiek tiek žemiau ausų, bet ilgesnius nei įprasta religingiems judėjams. Sekmadienio rytą vėlokai atsikėliau ir išėjau ieškoti, kur dar būtų galima pasimelsti. Aptikau Satmar (chasidų dinastija iš Vengrijos miestelio Szatmarnemeti (dab. Rumunija) - vert. past.) bendruomenės štiblį (stiebel – vieta, skirta bendruomeninei maldai - vert. past.). Mano tėvo šeima kilusi iš Satmar bendruomenės Europoje. Vos pas juos įžengiau, prie manęs pripuolė jų vyresnysis ir įsakmiai pasakė: „Nusikirpk“. Buvo Trijų savaičių laikotarpis iki Tiša Be-Av (Devintoji avo, visuotinė gedulo diena, siejama su daugeliu žydų tautą ištikusių tragedijų, pirmiausia abiejų Šventyklų sugriovimu - vert. past.). Aš jam priminiau, kad dabar Trijų savaičių laikotarpis, kuomet, tarp kitų draudimų, griežtai draudžiama ir kirptis plaukus, bet jis man sako: „Eik, apsikirpk, tebūnie tai mano atsakomybė.“ Aš, žinoma, to nepadariau, bet kai papasakojau šią istoriją savo pusbroliui, užaugusiam chasidų šeimoje ir aplinkoje, šis manęs paklausė, kur aš užklydau. Pasakiau, kad pas satmarus, ir jis man atšovė, kad šie yra perdėm chasidiški. Jis turėjo galvoje: kuo labiau chasidiški, tuo labiau rūpinasi savo išore.

Pradėjęs gilintis į chasidizmą supratau, kad tikroji chasidizmo esmė – vidinis pasaulis. Kaip tik išorei teikiamas minimalus dėmesys, todėl pusbrolio paaiškinimas man pasirodė absurdiškas. Po daugelio metų tai prisiminę, mudu gardžiai pasijuokėme.

Jei grįžtume prie paties Baal Šem Tovo, jis pats nieko nerašė, tačiau jo mokymus perdavė mokiniai.

Minėjote garsųjį jo rašytą laišką.

Jis jų parašė kelis. Pirmasis laiškas jo svainiui, rebei Geršonui iš Kitovo, gyvenusiam ir palaidotam Izraelio žemėje (Palestinoje). Jame Beštas pasakoja, kaip 1746-ųjų Roš Hašaną jo siela pakilo į Dangų. Iki smulkmenų aprašo, ką ten regėjęs: skirtingus Dangaus lygmenis, kuriais jam tekę kilti. Pasakojo matęs mirusiųjų sielas, bet garsiausias minėto laiško epizodas – jo asmeninis pokalbis su Mesiju.

Beštas paklausė Mesijo, kodėl šis delsiantis ateiti? Mesijas jam atsakęs: „Kai tavo mokslas pasklis po visą pasaulį.“ Hebrajiškai tai skamba taip: Jafitsu maajenteicha chutsa (Tavo šaltiniai pasklis visur, aliuzija į Biblijos Patarlių knygos 5, 16 eilutę - vert. past.) Kai visi iki vieno išmoks tavo mistinių praktikų, štai tada ir stos Viešpaties Malonės ir Išgelbėjimo metas. Šį laišką tyrinėjo nesuskaičiuojama gausybė mokslininkų. Neseniai pasirodė M. Idelio knyga apie Baal Šem Tovą pavadinimu „Žodinis misticizmas", kurioje jis teigia, kad skaitant šį tekstą garsiai, galima patirti transą.

Yra viena istorija iš „Legendų apie Baal Šem Tovą rinkinio" apie tai, kaip sykį miške jis pamatęs demoną su knyga rankose, priėjęs artyn ir paklausęs: „Kokią knygą skaitai?“ Velnias atsakęs: „Ogi tavąją. Pamokslus.“ Kitą dieną Beštas pasiteiravo savo mokinių: „Kuris užrašėte mano žodžius?“. Keli prisipažino tai padarę. Mokytojas pasipiktino, kad tuose užrašuose nė su žiburiu nerasi to, ką jis yra kalbėjęs.

Šiuo pasakojimu pabrėžiamas nusivylimas rašytiniu žodžiu, atimančiu gyvos patirties galimybę: gyvą mokytojo ir mokinių bendravimą. Iki šiol nesiliauja akademikų ginčai, kiek verta kliautis žodiniais mokymais, keliavusiais iš lūpų į lūpas. M. Idelis tvirtino, kad verta remtis filologiniu tyrimo metodu, tyrinėjant išties daug vienam ar kitam tekstui įtaką padariusių šaltinių ir juos tarpusavyje lyginant. Tada tekste po teksto galima aptikti pasikartojančių minčių ir pagrindinių principų, taip, galima sakyti, susidarant vientisą Baal Šem Tovo palikimo vaizdą. Jo mokyme pirmiausia pabrėžiamas intensyvus maldos išgyvenimas. Kitaip nei tradiciniame judaizme, diegiama maldos viršenybė virš Toros studijų, o tai tampa prieinama ir paprastiems žmonėms.

Žinoma, mūsų laikais yra pačių įvairiausių chasidizmo atšakų, todėl derėtų vengti apibendrinimų, bet kone visiems jiems malda – svarbiausias įrankis pasiekti Dievą. Tai žodžio galia paremtas misticizmas: net ir studijuojant Torą kalbamos maldos, net paprastas pokalbis su kitu žmogumi gali tapti mistine patirtimi, jei žmogus sąmoningai suvokia tariamas raides ir jų skleidžiamą galią – tada jos gali virsti tikra malda.

Kitas svarbus aspektas – hebrajiškai Avoda be-gašmiut, arba Dievo garbinimas per kūriniją. Tai, galima sakyti, panteistinė žiūra, nes tikima, kad visa, kas sukurta, turi dieviškąsias kibirkštis. Taip šventumo sritis išsiplečia iki, atrodytų, itin pasaulietinių reiškinių. Ne tik oficialūs religiniai veiksmai: micvų laikymasis, malda ar Toros studijos, bet ir gėrimas, valgymas, seksualiniai santykiai, darbas. Šie kasdienos dalykai gali virsti ne tik papildomu, bet dargi pačiu svarbiausiu įrankiu užmezgant ryšį su Dievu. Piasečno rabis, nužudytas per Holokaustą, tvirtino, kad tai svarbiausias Baal Šem Tovo mokymo principas.  

Tai itin reikšminga Baal Šem Tovo mokymo dalis, kuri vėlesnių kartų chasidizme dėl suprantamų priežasčių buvo apribota, nes pasirodė pernelyg radikali ir pavojinga. Saugotasi nusiristi į hedonizmą.

Galbūt padėtų lengviau suprasti, jei atskleistumėte savo asmenines praktikas. Ar yra ritualų, kuriuos atliekate reguliariai, arba maldų, kurias kalbate?  

Visų pirma chasidams ir neochasidams, kaip ir visiems kitiems judėjams, galioja tos pačios micvos (Toros įsakymai - vert. past.). Chasidizmas išlieka ortodoksinio judaizmo rėmuose. Kaip teigė M. Idelis, chasidų ir kitų judėjų mistinės patirtys apskritai remiasi micvomis. Rištis tefiliną, apsigyventi palapinėje per Sukotą, valgyti macas, vaikščioti į mikvę – visa tai micvos, svarbūs mistiniai aktai, atliekami su ketinimu išgyventi mistinę patirtį. Daugelį jų yra aprašęs Izaokas Lurija, garsus XVI a. kabalistas. Tiesa, rašė ne jis pats, bet mokiniai jo vardu. Kabalos pagrindas, kurį perėmė ir chasidizmas, yra tai, ką galvoji atlikdamas dieviškus priesakus, ir tai, kad atlieki juos ypatingu būdu.

Tiesa, chasidizme – vėlgi kalbu labai apibendrindamas – mažesnis dėmesys skiriamas intelektualiniam ketinimo suvokimui, o didesnis – emociniams išgyvenimams. Tai itin reikšmingas chasidizmo principas, hebrajiškai vadinamas hitlahavut, būtų galima versti „religine ekstaze“. Visi dieviški priesakai turi būti atliekami su didžiuliu emociniu užsidegimu, aistra, entuziazmu ir netgi ekstaze.

Melstis tris kartus per dieną, laikytis košerinių taisyklių, švęsti šabą ir t. t. – visa tai galioja ir chasidams. Tiesa, visa tai turi būti daroma su ypatinga aistra ir ketinimu užmegzti asmeninį ryšį su Dievu, be to, sąmoningai. Sakyčiau, pastaroji savybė – pagrindinis skirtumas, chasidus nutolinęs nuo lietuviškosios tradicijos judaizmo – mitnagdų arba misnagdų, kurie priešinosi chasidizmui. Geriausiai tas priešiškumas atsispindi Chaimo iš Voložino knygoje „Gyvenimo siela". Ją galima laikyti polemine knyga, nukreipta prieš chasidizmą.

Tiesa, tas priešiškumas nėra toks jau akivaizdus. Svarbiausia nesutarimų šaknis – niekam nevalia siekti mistinių patirčių, t. y. patirti Dievą. Anot mitnagdų, jei sieki užmegzti ryšį su Dievu, tiesiog privalai paisyti dieviškųjų priesakų, kurių svarbiausias – studijuoti Torą. Tai ypač pabrėžė lietuviškoji judaizmo tradicija. Toros studijos – pagrindinė dievogarbos išraiška. Chaimas iš Voložino tvirtino, kad studijuojantis Torą žmogus jau yra pasiekęs Dievo artumą (dvekut). Jo nereikia nei kaip nors ypatingai pajausti, nei išgyventi, jis įvyksta savaime, nereikia apie tai pernelyg galvoti ar dėti papildomų pastangų. Tuo tarpu jo amžininkas, pirmasis Chabad Liubavičių atšakos rebė Šneuras Zalmanas iš Lydos savo knygoje „Tanya“, kuri yra vienas ankstyvųjų chasidizmo veikalų, tvirtino, kad priesakas studijuoti Torą reiškia iš tiesų pasiekti artumą su Dievu (dvekut), o tam būtina daugiau sąmoningumo ir pastangų. Vadinasi, tie patys religiniai aktai, tik skirtingi ketinimai.    

Vėliau, tikiuosi, dar grįšime prie lietuviškosios judaizmo mokyklos, bet dabar prašyčiau plačiau papasakoti apie savo asmenines praktikas. Toros priesakai, papildyti mistinėmis patirtimis, netgi ekstazės išgyvenimu, – ar teisingai supratau?

Visų pirma, reikia pripažinti, kad kasdienybėje nuolat išlikti tokios būsenos būtų išties sudėtinga. Nežinau, ar įmanoma ilgam likti ekstazės būsenoj ar jausti nuolatinį mistinį išgyvenimą. Šiek tiek skiriasi ir įprastiniai religiniai veiksmai. Kaip chasidas aš kai ką darau kitaip, nei tą patį atlieka ne chasidai. Tarkim, melsdamasis visada turiu išsikėlęs tam tikrą tikslą ar ketinimą. Tai sefardiškasis meldimosi būdas arba kabalistinė prieiga. Dažniau vaikštau į mikvę. Melsdamasis rišuosi ypatingą diržą, vadinamą gartel. Tai priminimas apie Šventyklos kunigo rišimą juostą. Per šabą turime savų papročių, susijusių su patiekalais ir melodijomis. Nuolat pasakojame chasidiškas istorijas. Ir mano paties vaikai guldavosi su „Rabio Nachmano pasakojimais“.

Ir kabaloje, ir chasidizme esama tam tikrų meditacijos technikų, kurios atviriau ir išsamiau buvo aprašytos tik XX a., tarkim, mano jau minėto Piasečno rebės. Nors jau XIX a. rabis Nachmanas, Baal Šem Tovo provaikaitis, praktikavo mistinę meditaciją, kurią pats vadino buvimu su savim. Tai atsiskyrimo praktika, tarkim, kai išeini vienas į mišką ir įprastais žodžiais kalbiesi su Dievu nelyg su draugu. Viską jam išpasakoji, paprašai padėti. Tokia meditacijos forma.

Piasečno rebė ir kiti dar praktikavo vaizduotės meditaciją, stengdamiesi labai aiškiai įsivaizduoti mistinius ar religinius veiksmus: pakilti į Dangų, pamatyti angelus, šabo vakarienę. Tai galima sakyti, kraštutinė praktika, nes jis pats leido savo mokiniams meldžiantis įsivaizduoti, kad prieš juos apsireiškia Dievas ugnies pavidalu. Tai radikalu, nes judaizme bet koks bandymas vaizduoti ar įsivaizduoti Dievybę yra gana keblus. Maimonidas labai priešinosi antropomorfiniam Dievo vizualizavimui.

Aš ir pats praktikuoju meditaciją, tiesa, ne tiek, kiek derėtų, bet stengiuosi. Ir apskritai dedu pastangas gyventi sąmoningą religingo žmogaus gyvenimą. Nors dažnai skubu, bet net dirbdamas kasdienius darbus stengiuosi galvoti. Valgydamas atkreipiu dėmesį, ar tai tėra paprastas pasisotinimas, ar tam tikras šventumo veiksmas. Šitaip stengiuosi pasiekti artumą su Dievybe.

Ar tokios meditacijos praktikos leidžiamos tik uždarame rate?

Ne. Galbūt ir esama tokių, kurios praktikuojamos tik uždarame rate. Tarkim, Piasečno rebė kasdien praktikavo asmeninį pokalbį su Dievu. Tai ir Breslavo chasidizmo svarbiausias principas, pagrindinis dvasinio tobulėjimo įrankis. Piasečno rebė aprašė atsiskyrėliškos meditacijos techniką. Kita meditacijos praktika, kurios jis neaprašė, vadinama proto nuraminimu. Apie ją žinome iš to, kad vienas jo mokinys, iš Lenkijos pabėgęs nuo nacių – iš pradžių į Japoniją, tada į Palestiną – iki smulkmenų aprašė šį savo mokytojo mokymą. Galbūt jis ir buvo slaptas, nes pats mokytojas jo neaprašė, bet čia turėtume būti atsargūs, nes rebė buvo nužudytas per Holokaustą, todėl galbūt paprasčiausiai neturėjo galimybės to padaryti, nes anuomet rašė kitus dalykus.

Ar jūs pats turite dvasinį mokytoją?

Prieš dešimtmetį sutikau vieną chasidų rebę, kokio maniau niekada nesutiksiu. Jis pats turėjo daug žymių mokytojų, kuriuos man teko studijuoti. Tai ir akademiniai mokslo atstovai, ir ješivos rabinai. Nors, galima sakyti, pats studijavau chasidizmą, vienas arba su draugais, ir niekada nemaniau, kad turėsiu savo mokytoją, kol maždaug prieš dešimt metų sutikau Komarno rebę.

Komarno chasidizmas – viena iš kabalistinės pakraipos chasidizmo atšakų, atvira kitiems. Sutikau du brolius: vienas gyvena Jeruzalėje, o jaunesnysis Bet Šemeše. Pradėjau vaikščioti į šio paskaitas. Jis pats yra kilęs iš kabalistų giminės, daug metų iš kabalistinio žiūros taško mokė chasidizmo principų. Jis – dvasinis vadovas. Nors pats tuo nesipuikuoja, žmonės vertina jį už magines galias, prašo jo palaiminimų, nes jie yra veiksmingi. Taigi, jis tapo mano rebe, ir dabar visa mano šeima, žmona ir vaikai, vienaip ar kitaip juo remiasi. Jis buvo vieno mano vaikaičio sandakas (asmuo, laikantis kūdikį ant kelių per apipjaustymo (Brit mila) ceremoniją - vert. past.). Vaikaitis buvo pavadintas Izraeliu Baal Šem Tovo garbei (tikrasis Baal Šem Tovo vardas Izraelis ben Eliezeris - vert. past.). Prieš kelerius metus rebė dalyvavo mano dukters vestuvėse. Jau dešimt metų su juo susitinku kartą per savaitę.

Taigi, turiu savo rebę, savo mokytoją. Jis padarė didžiulę įtaką mano asmeniniam ir dvasiniam tobulėjimui bei chasidiškam gyvenimo būdui. Kodėl apskritai su juo susiejau savo gyvenimą? Nes jis dar yra nepaprastai atviras žmogus, domisi mokslo naujienomis, filosofija, skaito akademinius kabalos tyrimus. Sykį suorganizavau jo ir M. Idelio susitikimą. Daug išmano apie klasikinę muziką. Dažnai, girdėdamas kokį muzikinį kūrinį, iš klausos gali pasakyti, kas jį atlieka ar net kas diriguoja. Tai chasidų rebė, kuris yra atviras ir šiuolaikiškas, be to, labai kuklus žmogus. Aš jį pavadinčiau neochasidizmo atstovu, niekaip nepabrėžiančiu savo išskirtinės išorės.

Ir judu susitinkate kas savaitę?

Kone kas dieną jis moko skirtingose vietovėse, ir aš jau dešimtmetį stengiuosi kas savaitę nueiti į nors vieną jo paskaitą. Jei mūsų šeimą ištinka kokios bėdos ar sunkumai, paprastai visada su juo tariuosi. Jis labai paslaugus, bet tikrai tau nenurodinėja, ką privalai daryti. Jaučiu, kad tai žmogus, kuriam rūpi kitas, jis jaučia atsakomybę už kitą.

Kiek chasidizme svarbi perdavos linija?

Turite galvoje dinastiją?

Tarkim, budizmo tantra yra tradicija, siekianti patį Budą. Jos perdavos linija yra labai svarbi, nes tik taip buvo perduodamas slaptasis mokymas.

Garsus mokslininkas A. Greenas, kuris pats yra liberalaus neochasidizmo atstovas, mano, kad būtent dinastija sugriovė klasikinį chasidizmą. Vedlystę tėvas perduodavo sūnui, nesvarbu, kad pastarasis galėjo neturėti nei tėvo charizmos, nei dvasinių jo savybių. Dinastinė tradicija paskatino rastis baimę elgtis kitaip negu tavo pirmtakai, dėl to chasidizmas įgijo konservatyvių bruožų ir sustabarėjo.

Na, vienaip yra, kai tėvas perduoda mokymą sūnui, bet kas kita – kai mokytojas pašvenčia tradicijai mokinį.

Žinoma, tai labai svarbu. Baal Šem Tovas aplink save subūrė nedidelę grupelę jam artimų mokinių. Daugelis jų buvo žymūs mokslininkai. Vienas pirmųjų ir svarbiausių jo mokinių, ateities kartoms išsaugojusių mokytojo mokymą, buvo rabis Jakovas Josefas iš Polono, kuris savo knygoje „Toldot Jakov Josef“ ir kitose trijose surinko ir užrašė šimtus žodinių Baal Šem Tovo posakių bei minčių. Tai svarbiausias literatūrinis paveldas. Tiesa, pagrindiniu vedliu po Baal Šem Tovo mirties tapo Megidas iš Medžiričo. Jis taip pat buvo Bešto mokinys.

Giminystės linija, kai vadovavimas keliauja iš tėvo sūnui, susiformavo tik XIX a., susikūrus Chabad judėjimui. Po jo pirmojo rebės, litvako Šneuro Zalmano iš Lydos, mirties iškilo dilema, kas taps lyderiu: ar mokinys Aharonas Halevis Horovičius, ar sūnus Dovberas Šneuras (1773-1827; antrasis Chabad rebė - vert. past.). Tokia buvo dinastijos giminystės pagrindu pradžia, tuo tarpu Megidas iš Medžiričo jau atskirų bendruomenių vadovavimą perdavė geriausiems savo mokiniams: rabiui Leviui Itcchokui iš Berdičevo, rabiui Elimelechui iš Ližensko ir t. t. Aš pats tai vadinu lenkiškuoju chasidizmu.

Vadinasi, liniją ir šiandien galima atsekti iki paties Baal Šem Tovo?

Taip, ir manau, tai labai svarbu moksliniams tyrimams. Kalbantis ne su akademiku, o su žmogumi, šį bei tą žinančiu apie chasidizmą, dažnai ištinka tikra painiava: truputį iš vieno rabio, truputėlį iš kito, bet iš tikrųjų tarp jų nemato jokio ryšio. Tik nuosekliai tyrinėjant tampa įmanoma atsekti, kokias mintis ar principus koks rabis perėmė iš vieno ar kito mokytojo. Atsiveria tradicijos tęstinumas. Tada regi, kas ką tiesiogiai iš kokio mokytojo perėmė ir kur nuo jo nukrypo. Tampa paprasčiau suprasti, kuriame taške mokymai išsiskyrė. Tai labai svarbi mano tyrimų dalis.

Koks chasidų praktikose yra melodijų vaidmuo?                                                                          

Labai geras klausimas. Chasidizme ypatingas dėmesys skiriamas emocinei dievogarbos išraiškai. Paprastai muzika lydi balsu pasakojamas chasidines legendas, intensyvią maldą. Dažnai skamba nigunim, t. y. tik melodijos, be žodžių. Tai vyksta per šabo vakarienę, ypač per trečiąją vakarienę (seuda šlišit), jau saulei leidžiantis (t. y. šabui baigiantis - vert. past.). Manoma, kad tai itin paslaptingas metas, kada šviesa ima blėsti ir chasidai pradeda burtis draugėn. Susibūrę jie dainuoja.

Piasečno rebė taip pat yra daug rašęs apie muzikos svarbą. Tai priemonė sielą perkelti į aukštesnius Dangaus lygmenis. Muzika pažadina intensyvią emocinę būseną ir veda į gilesnę mistinę patirtį. Muzika – vienas svarbiausių raktų sielai atrakinti. Išsamiuose veikaluose apie chasidų muziką stengtasi ją atskleisti ir iš chasidinės perspektyvos, ir muzikologiškai. Mano kolega Matanas Vilnai, dirbantis šios Izraelio Nacionalinės bibliotekos Muzikos skyriuje, parašė savo magistrinį darbą apie chasidinės kilmės melodijas. Rabis Izraelis Medžiričas (Nahari), Megido iš Medžiričo proprovaikaitis, rašė apie melodiją, kuri skamba, kai prie Sukoto šventės palapinės įėjimo linguojama specialia puokšte, sukurta iš keturių augalų: palmės, mirtos, gluosnio ir citrono. Jis aiškino ir tų melodijų teologiją, ir muzikinius sluoksnius. Iš tiesų šių melodijų tyrimai atskleidžia labai įdomių dalykų.

Dar norėčiau jūsų paklausti apie Vilniaus Gaono kurstytą priešinimąsi chasidizmui. Kaip tai paveikė visą judėjimą?

Na, apie tai prirašyta šūsnis veikalų, todėl neketinu dabar peržvelgti visos istorijos: kas, kam ir kokį poveikį padarė. Paminėsiu tik dviejų tomų M. Wilenskio veikalą „Chasidai ir mitnagdai“. Manau, kad jau iš pradžių priešiškumas chasidų atžvilgiu kilo dėl to, kad jie buvo palaikyti dar viena gelbėtojo ar netikro mesijo garbintojų grupele, kaip naujieji sabatininkai ar panašiai. Tokią mesianistinę grupę aplink save jau buvo subūręs ne vienas religinis lyderis, pasižymėjęs stipria charizma ir, kaip tikėta, pranašiškomis galiomis. Tradicinis judaizmas tokius užmojus suvokė kaip itin pavojingą reiškinį.

Cemachas Cedekas, trečiasis Chabad Liubavič lyderis, yra pasakęs, kad derėtų dėkoti Vilniaus Gaonui, nes, jei ne jis, chasidizmas išties galėjo tapti judaizmo sekta, bet tai jis neleidęs nukrypti nuo pagrindinės linijos. Kita vertus, A. Greenas yra pasakęs, ir aš jam visiškai pritariu, kaip tik dėl to pranyko pirmykštė chasidizmo energija, vitališkumas ir inovatyvumas.

Paminėtina, jog kilus judėjiškosios Apšvietos judėjimui, chasidai tapo mitnagdų bendrininkais ir suvienijo jėgas su konservatyviosiomis judaizmo srovėmis prieš radikalesnių ir liberalesnių pažiūrų priešininkus.

Ar iš tiesų Vilniaus Gaonas ir jo sekėjai ėjo išskirtinai analitiniu keliu?

Visų pirma derėtų priminti ir net pabrėžti, kad Vilniaus Gaonas buvo vienas ryškiausių kabalos aiškintojų judaizmo istorijoje. Gaonas geriausiai žinomas kaip chasidizmo priešininkas, todėl dažnai sunku patikėti, kad jis buvo iki smulkmenų išnagrinėjęs svarbiausią kabalos veikalą „Zoharą“ bei kitus mistinius traktatus. Jis buvo vienas ryškiausių kabalos teoretikų, bet jo prieiga prie kabalistinių ir mistinių tekstų buvo labiau analitinė ir filosofinė. Jis siekė apibrėžti pagrindinius kabalos principus ir idėjas, atsiribodamas nuo emocinių ir mistinių patirčių.

Yra išlikęs rabio Chaimo iš Voložino pasakojimas mokiniams apie tai, kaip pas Vilniaus Gaoną sykį nusileidę angelai ir pažadėję jam atskleisti Toros paslaptis, bet jis paliepęs jiems skristi atgal, nes nenorėjęs žinoti nieko, ko nebūtų galėjęs pasiekti savo pastangomis studijuodamas Torą. O štai chasidiniuose pasakojimuose yra gausybė pavyzdžių, kaip angelai nusileidžia pas vieną ar kitą rabį ir atskleidžia jam dieviškąsias paslaptis. Chasidizmo tradicijoje tai buvo ir tebėra laikoma dideliu stebuklu, svarbiu pasiekimu. Emocinė patirties vertė atskyrė chasidus nuo Vilniaus Gaono, nes šis perdėm racionaliai žvelgė į mistiką.

Chasidizmas daugiausia susitelkė Varšuvoje?

Tai įvyko jau kiek vėliau.

Ir todėl per Holokaustą taip smarkiai nukentėjo.

Chasidizmas, iškilęs Galicijoje ir Ukrainoje, taip pat nemenkai nukentėjo. Didelės chasidų bendruomenės buvo sunaikintos jau per I Pasaulinį karą, vėliau per pilietinį Rusijos karą. Tada apskritai vyko protu nesuvokiamo masto judėjų bendruomenių naikinimas. Ne žydų kilmės lenkų mokslininkas, chasidizmo tyrinėtojas Marcinas Rudzcynskis tvirtino, kad pamiršome, kiek chasidų bendruomenės iškentėjo per I Pasaulinį karą, nes šias kančias užgožė per Holokaustą patirtos netektys.

Per I Pasaulinį karą chasidai iš Galicijos miestelių buvo priversti bėgti į Varšuvą, Vieną, Budapeštą. Mažų miestelių (štetlų) dvasią pakeitė didmiesčių atmosfera, kur chasidai susidūrė su modernizacijos, sekuliarizacijos ir kitokių pagundų grėsme. Vėliau Rusijos imperijoje šimtai tūkstančių žydų buvo išžudyta per pogromus. Tai protu nesuvokiami skaičiai. Varšuvoje, anuomet vadintoje Rytų Paryžiumi, chasidai ypač nukentėjo.Žinoma, girdėdami apie šešis milijonus Holokausto aukų, anuos pirmuosius skaičius paprasčiausiai pamirštame.

Tiesa, įdomus vienas dalykas. Buvo manoma, kad po Holokausto netekčių chasidų judėjimas niekada nebeatgis, juk buvo išžudyti beveik visi chasidų rabiai ir sunaikintos kone visos bendruomenės. O įvyko atvirkštinis reiškinys: dabar chasidai – bene labiausiai klestinčios bendruomenės JAV, Izraelyje, taip pat – Belgijoje ir kitose Europos šalyse. Nepaisant antisemitizmo, chasidizmas dabar klesti, kaip niekada anksčiau. Santykinai tos bendruomenės sudaro nedidelį gyventojų skaičių, bet jų augimas ir sociologiniu, ir demografiniu požiūriu atrodo neįtikėtinas. Prieš penkiasdešimt metų apie tokį atgimimą niekas nebūtų nė pagalvojęs.

Vyksta įvairūs tyrimai ir netgi per nacionalinę televiziją diskutuojama, kaip jiems pavyko atsigauti. Manoma, kad svarbi priežastis – rabiai, kuriems pavyko išgyventi Holokaustą. Izraelyje jie sugebėjo atkurti ankstesnę įtaką ir iš naujo suburti bendruomenes. Tos, kurių lyderiai žuvo, liko mažos ir nereikšmingos. Chasidų bendruomenių Satmar, Belz, Gur, Liubavič, Bobov vedliai išgyveno Holokaustą, nes arba pabėgo dar iki tragedijos, arba išsigelbėjo. Yra gausybė prieštaringų pasakojimų apie tai, kaip jiems tai pavyko. Ir dabar šios religinės bendruomenės net politiškai turi didžiausią įtaką.

Tarkim, Piasečno rabis atsisakė palikti Varšuvos getą, nors turėjęs mažiausiai tris galimybes iš ten pasprukti. Jis nesutiko mesti savo bendruomenę ir galiausiai buvo nužudytas. Piasečno chasidams ėmė vadovauti jo brolio vaikaitis, bet ši bendruomenė iki šiol liko labai maža ir neturi beveik jokios įtakos, nors paties Piasečno rebės raštai yra plačiai studijuojami, sekama jo mokymu, domimasi jo asmenybe, parduodama gausybė jo knygų. Ypač toks susidomėjimas juntamas pastaruosius dvidešimt metų.

Galbūt chasidų bendruomenių gyvybingumas geriausiai įrodo, jog šis judėjimas turi galingą dvasinį užtaisą.       

Užtaisą ir tikėjimą. Tikėjimas – be galo svarbu chasidizme, kaip ir optimistinė pasaulėžiūra, kad viskas krypsta tik į gera. Ir tai tikrai padeda. Galbūt šia optimistine gaida ir būtų geriausia užbaigti mūsų pokalbį.

Visiškai pritariu. Dėkoju už jūsų laiką.

Buvo malonu. Ar galiu dabar jūsų šio to paklausti?

Prašom.             

Ar jūs – žydas?

Ne. Esu lietuvis. Žydų kultūra, literatūra ir tikėjimu domiuosi saviugdai.

Aišku. Labai malonu. Malonėkite atsiųsti nuorodą, kai paskelbsite šį mūsų pokalbį.

Būtinai. Viso geriausio. 

(Iš anglų kalbos pokalbio įrašą išvertė Kristina Gudelytė-Lasman.)

2020 m. gegužės 17 d., sekmadienis

Miltiadas: “Kiekvienam geniui aišku”



Karantinas švelnėja. Džiaugiatės?


Papasakosiu, ką sapnavau praeitą naktį.

 
Gerai, labai įdomu.

 

Kiekvienam geniui aišku, kad - labai. Perskaitysiu, ką užsirašiau vos prabudęs, kaip Seligsonas patarė. Nedrįsk pertraukti.

 

Taigi, susapnavau, kad įsijungiau televizorių, kuris tuoj pat pradėjo rodyti dokumentinį filmą apie XXI amžiaus pradžioje nutikusią istoriją. Vilniaus televizijos bokšte susisuko lizdą didžiulių erelių pora. Niekada neregėti paukščiai autobuso ilgio sparnais stulbino gyventojus, spoksančius į  milžiniškus padebesiuose sklendžiančius  siluetus. Gamtininkai pasiuto iš džiaugsmo: pirmas atvejis, kai tokie kalnų valdovai įsikuria mieste. Kiek pasiginčiję specialistai sutarė, kad netoli Europos centro apsistojo  didžiausi pasaulyje skraidantys sparnuočiai - Himalajų grifų ir Andų kondorų mišrūnai.

 

Visas Žemės rutulys staiga prisiminė, kur yra Lietuva. Telekomunikatoriai paskelbė globosiantys naujuosius įnamius. Mitologai susiginčijo dėl pranašiško ženklo sąsajų su legenda apie Geležinį Vilką. Lazdynuose ir Karoliniškėse pabrango butai. Sostinės valdžia užsakė reklaminį filmuką su neršiančiomis Neryje lašišomis, užtvankas renčiančiais bebrais ir dangaus žydrynėje virš dangoraižių sklandančiais milžinais. Šūkis: „Mes jau kaifuojame atradę Vilnių, o jūs?“

 

Padebesių skrajūnai atrodė grėsmingi, bet miestelėnų buities netrikdė. Ekspertai spėliojo, kad jie minta valkataujančiomis katėmis, Nerimi praplaukiančiais lavonais ir paliegusiomis stirnomis iš Vilnių supančių miškų. Apylinkių kaimiečiai mėgino prašyti kompensacijų už ganyklose pradingstančius ėriukus ir veršiukus, bet sulaukė tik apžvalgininkų ir feisbuko įtakdarių patyčių. Vyriausybė paskelbė Vilniaus arus saugomomis vertybėmis, o bažnyčia - šventaisiais sargais. Krepšinio komanda atgimė pasivadinusi „Ryto aras“, o priešininkų sirgaliai iškart surimavo „Pisuaras!

 

Mieste įsivyravo ypatinga nuotaika. Gyventojai stengėsi elgtis kaip įpratę, tačiau nepajėgė atsikratyti visa  persmelkusio jausmo, kad gyvenimas pasikeitė. Kasdieniuose pokalbiuose dažnas paminėdavo didžiuosius skrajūnus, būtinai įterpdamas kokį menkinantį epitetą: „peraugusios varnos“, „gandrai - mutantai“, „skraidantys šiukšlių surinkėjai“, „gyvieji dronai“, - taip pabrėždamas žmogiškosios esybės pranašumą prieš didinguosius plunksnuočius.

   

Nuslopus ankstyvajai stebuklingo apreiškimo euforijai, ėmė rastis naujosios rūšies priešininkų. Policija sulaikė medžiotoją, išdrįsusį pykštelti į pakilusį virš Vingio parko arą iš graižtvinio ilgavamzdžio. Oponuojantys sąmokslininkai skleidė gandus, kad įsibrovusios būtybės - visai ne paukščiai, o tik užsienio specialiųjų tarnybų robotai, tobulinami Vilniaus poligone, slapta susitarus su Lietuvos saugumiečiais. Vienas savanorių šaulys uždarame forume dievagojosi nuo šešiolikaaukščio stogo suvaręs automato seriją tiesiai plunksnuotajai baidyklei į subinę, bet toji nė nesukudakavusi.

 

Siaubovaros entuziastai puolė kelti bangas. Mamyčių tinklais pasipylė bauginimai nepaleisti vaikučių vienų lakstyti atokesnėse žaidimų aikštelėse. Šunų savininkų bendruomenė prisipirko išmanių paukščiams atbaidyti skirtais dažniais pypsinčių prietaisėlių. Įtampą pakurstė organizacija „Gelbėkim benamius!“, skubiai paneigdama, kad jos socialinis darbuotas per radiją leptelėjo apie sumažėjusį klientų srautą, ir ragindama dar uoliau aukoti ilgai negendančius maisto produktus ir pajamų mokesčio procentus.

 

Kai kas pastebėjo pasikeitusios atmosferos teigiamybių. Nelaimių suvestinėse sumažėjo užpuolimų viešose vietose ir pranešimų apie pabėgusius iš namų vaikus. Suklestėjo panoraminius vaizdus siūlantys viešbučiai ir restoranai. Miestiečiai kur kas dažniau pakeldavo akis į dangų. Tapo madinga vakarieniauti terasose, mėgaujantis ypatingu reginiu: arų akrobatika.  

 

Su užkadrinio diktoriaus žodžiais „arų akrobatika“ filmas nutrūko. Kažkas stiprokai pasibeldė į duris. Nuėjau atrakinti. Lauke stovėjo penki Vilniaus patarėjų tarybos nariai, vilkintys tamsiai pilkomis dželabomis. Jų vyresnysis tarė: „Miltiadai, tu privalai išsiaiškinti, kas mums siunčia žinią, ir ką ji reiškia.“ Aš linktelėjęs atsakiau: „Nėra didesnio džiaugsmo mąstytojui. „Kokia tai žinia?“ ir “Ką žinia reiškia?“ - du skirtingi klausimai...“  Jis - man: „Gausi dvigubai, Miltiadai.“ Ir tiesia dvi Šventojo Kristoforo statulėles. Paėmęs jas, nusilenkiau kiek žemiau negu prieš tai, o kai atsitiesiau, tarybos nariai jau buvo pranykę.

 

Norėjau uždaryti duris, bet abi rankos pasirodė užimtos statulėlėmis. Žengiau žingsnį laukan, iškėliau Kuzmos nulietus Kristoforus į dangų. Mano apsiaustas nušvito mėlynai. Iškart pamačiau iš tamsos artėjant milžiniško dydžio paukštį. Jis skriejo iš aukštų tolybių, vis didėdamas. Tik visai prisiartinus tai būtybei, supratau, kad ji lekia žaibo greičiu. Tą pat akimirksnį pasijutau sugriebtas ir pakeltas į orą. Aras nešėsi mane, nutvėręs dželabos audeklą piršto dydžio nagais.

 

Mosuodamas dviem Šventojo Kristoforo statulėlėmis, kilau vis aukštyn ir aukštyn, tarsi koks Robertas Grantas. Apačioje miestą nušvietė ryto aušra.

 

Čia sapnas ima blėsti, persiliedamas su atgyjančio Vilniaus garsais. Gyvenimo scenoje prasideda dienos spektaklis.

 

Štai taip aš džiaugiuosi.

 

Nė žodžio.



2020 m. gegužės 1 d., penktadienis

Negerk, Gertrūda, vyno



(Борис Гребенщиков, "Не пей вина, Гертруда")

Naujamiesčio vidury po kiemus lakioja arklys,
O gatvėse svaigsta smakai,
Ištvirkę aguonų vaikai.
Jo kamanos - iš šerkšnų,
Vainikas jo - iš liepsnų:
Supleškintų visą miestą,
Bet miesto nėra iš esmės.

O kadais jis buvo aršus,
Gimęs moterim laibu kaklu,
Juodais kevlaro šarvais,
O po jais - digukas aštrus.
Kai plūdo ten kraujo klanai,
Langan pabeldė viešnia;
Įlindus vidun ji budės
Ir tyliai maloniai kalbės:

Negerk, Gertrūda, vyno,
Grožis nuo jo suvys.
Žagsėsi lovoj, o bendraminčiai
Ir sėbrai išsibaidys.
Tvirtai sugriebki kablį,
Atjautą įsiūbuok.
Gal rytą pajusi: sansara - nirvana;
Ir nerimas išgaruos.

Tedūla siena kieta.
Per dangų srūva puta,
Ir tiems, kam pakyla galva,
Iš valties pamoja ranka.
Jei sieloj klaikus šiaurys,
Visiems, kas lauks ir išdrįs,
Pakanka išmetus pasą
Kartoti, ką gieda širdis:

Negerk, Gertrūda, vyno,
Grožis nuo jo suvys.
Žagsėsi lovoj, o bendraminčiai
Ir sėbrai išsibaidys.
Tvirtai sugriebki kablį,
Atjautą įsiūbuok.
Gal rytą pajusi: sansara - nirvana;
Ir nerimas išgaruos.

(Versta iš rusų kalbos)