Nomeda Kazlaus: „Mumis groja kažkas iš aukščiau“

Mūsų pokalbio tikslas yra tekstas, o pradėti norėčiau nuo klausimo apie balsą. Koks balsas Jums gražus?

 

Man gražus bet koks žmogiškas balsas, kurio tembras turi tam tikro minkštumo, yra giliai paveikus. Žmogaus balsas, kaip ir jo akys, labai daug pasako apie asmens charakterį. Iš balso galima nuspėti daugelį dalykų apie tą žmogų: jo savybes, pomėgius, visą jo esmę.

 

Kažkuriame Jūsų interviu išgirdau mintį, kad iš balso galima pasakyti, kokių knygų tas žmogus yra skaitęs.

 

Taip. Gal žinote istoriją apie Emmanuelį Macroną?

 

Ne, papasakokite.

 

Tai visiškai nuostabu – ruošiantis rinkimų kampanijai, patarėjai pastebėjo, kad Macrono balsas pernelyg šaižus. Išsigandę, kad dėl to jis nepatrauks publikos, užsakė garsaus prancūzų operos baritono pamokas. Ir Macronas lankėsi pas tą žymų solistą ne norėdamas išmokti dainuoti, o tik stengdamasis savo balsą suderinti su kvėpavimu, kad jo tembras taptų gražesnis, švelnesnis, labiau įtikinamas.

 

Jūs gal irgi esate pastebėjęs, kad vieni žmonės lengviau įtikina nei kiti?

 

Taip, bet nesu mąstęs, kaip įtaigos gebėjimai priklauso nuo balso tembro...

 

O man dar vaikystėje, kai mokiausi M.K.Čiurlionio menų mokykloje, sakydavo: „Tu, Nomeda, pokalbyje ar telefonu įkalbėtum bet ką...“ Gal mano balsas turi maloniai liūliuojančio skambesio? Galvodavau: „O, kaip įdomu!” Tuomet gi dar apie tai nesusimąstydavau, nors ir norėjau dainuoti...

 

Tai štai, Macrono pavyzdys atskleidžia, kad į tai verta atkreipti dėmesį. Ir pati pažįstu pasaulyje aukštas pareigas einančių žmonių ar verslininkų, kurie lavina savo balsus tam, kad įtikinamiau pasakytų viešą kalbą ar pasiektų norimą rezultatą kokiame nors valdybos posėdyje. Tada mes kartu pažaisdami padainuojame, ir jie... Jums tai naujiena? Aš iš akių matau. (Juokiasi)

 

Taip, man kyla daugybė minčių, bet, prašau, tęskite...

 

Ir jie išmoksta valdyti savo kvėpavimą, o taip pat ir jaudulį, geriau pajunta savo kūną, lavina intonaciją, įtikinamumą. Be galo daug dalykų.

 

Balsas yra galingas manipuliatorių ginklas. Juk kai kurie žmonės mums atrodo tiesiog simpatiški. Aišku, pirmiausia svarbu energetika, kol jis dar neprabyla – akių kontaktas, tačiau balsas irgi suteikia be galo daug. Sakyčiau, ši galia net XXI amžiuje nėra visiškai įvertinta, todėl mane džiugina, kad Macrono komanda ją suvokė. Jie padirbėjo, pagražino, ir štai rezultatas – prezidentas išrinktas.

 

Taigi. (Juokiasi) O dabar gal lenda yla iš maišo, nes tikrasis Macronas, kaip ir jo balsas, yra visai ne toks?

 

Taip, Jūs labai teisingai sakote: jeigu žmogus iš prigimties neturi to minkštojo tembro, Dievulis jam nedavė, publika iš pralavinto balso nuskaitys jau kitokią informaciją. Tačiau mes juk gimstame tobulėti.

 

Taip, sutinku. Kismas, raida yra mums suteiktos galimybės.

 

Ir jomis naudodamiesi mes galime tobulinti save įvairiose srityse. Balsą – taip pat.

 

Taigi, girdžiu, kad Jums gražus ne tiek pats balsas, kiek jį skleidžiantis žmogus.

 

Taip, nes aš girdžiu vibracijas.

 

Net kalbant apie operos sritį – ne kiekvieno dainininko balsas jaudina. Toks italų bel canto – gražaus dainavimo mokyklos – principas: prigimtinis tembras plius gera mokykla, plius daug darbo ir kitų dalykų. Jeigu žmogus turi prigimtinį tembrą ir patenka pas labai gerus pedagogus, su jo balsu galima daryti stebuklus. Savo balsu – ne įrašu, nes įrašas jau tam tikra transformacija – gyvu dainavimu jis gali pakylėti klausytojus į tokias aukštumas, kad per kūną nueis šiurpai. Tuos pasitenkinimo šiurpus juk sukelia balso vibracijos, per kurias atsiskleidžia ir sielos vibracijos...

 

 

Na, taip. 

 

Balso vibracijos - labai fiziška, išmatuojama. Nėra jokių antgamtiškų dalykų.

 

Fiziška, o jeigu fiziška, tai ir – moksliška. Bet tik iki tam tikros ribos. Fiziškai balso tembras priklauso nuo anatomijos...

 

Taip. Nuo prigimties.

 

Na, taip – nuo kūno padargų. Nuo ko gi dar?

 

Nuo prigimtinių rezonatorių. Nuo kaukolės, kūno struktūros. Žiūriu į Jus ir mėginu įsivaizduoti, kokį balsą galėtume išgirsti, jei jį tobulintume pagal bel canto mokyklą. Tokia profesinė liga – žiūriu į veidą ir matau potencialą. Arba klausausi ir diagnozuoju: tracheitą, bronchitą...

 

Šitų - nereikia.

 

Čia rimtai kalbu. Chirurgai ar traumatologai žiūri savaip, tarkime, sako – koks gražus randas, o mes, dainininkai, žiūrime į galvos formą, į rezonatorius – geriausia turėti rentgeno nuotrauką! Galvojame, kaip juos išnaudoti? Tai be galo įdomi tema – mumyse pilna tuštumų.

 

Be abejo – sinusai, ančiai... Ir smegenų dėžutė pustuštė.

 

(Abu juokiasi)

 

Gerai. Balsą sukuria kūnas: kaulai, raumenys, minkštieji ir jungiamieji audiniai: visokios gleivinės, tonzilės, gerklų stygos... Iš to gimsta tam tikras tembras... O kas dar be tembro apibūdina balsą? Stiprumas?

 

Teisingai, taip. Tačiau stiprumą taip pat galima išlavinti. Tembrą pakeisti sunkiau, tik turint gerą dainavimo mokyklą jį galima kiek suminkštinti, sušvelninti, o stiprumą galima išugdyti. Tik reikia žinoti, kaip tą padaryti. Nors jis irgi yra labai prigimtinis dalykas, priklausantis kaip tik nuo rezonatorių. Tarkime, vieni iš prigimties gali būti tik kameriniai dainininkai, nes jų tuštumos ir kiti gamtos suteikti dalykai žymiai mažesni, nei, tarkime, dramatinių balsų savininkų. Tačiau viską, ką davė prigimtis, įmanoma ištobulinti, patekus į geras rankas.

 

Gerai. Tačiau pagriebę geromis rankomis žmogų su prigimtine žaliava – balsu, ir norėdami jį ištobulinti, turime suvokti, ko siekiame, kas yra toji tobulybė?

 

Teisingai.

 

Tai kas gi apibūdina siekiamą balso grožį?

 

Labai geras ir sudėtingas klausimas. Tai labai subjektyvu, net kalbant apie profesionalius dainininkus. Iš to kyla visokios interpretacijos – kartais kai kam būna gražūs tiesiog draugų, artimųjų balsai, susijusių asmenų ... nepotizmas...

 

Neišvengiamai.

 

Jie per žiniasklaidą ar kitaip perša mintį, kad štai čia yra super gražu ir gerai. O klausytojai, negirdėjusieji kitų, galvos: „Tikrai taip.“ Nes jie galbūt neturėjo galimybės išklausyti kitų.

 

Todėl man ir įdomi Jūsų nuomonė. Aš, kaip ir kiti mėgėjai, pasiduodu madai...

 

Taip.

 

Kartais tai puiku. Pavyzdžiui, yra toks reiškinys – kontratenoras...

 

Teisingai.

 

Šiaip, pirmą kartą išgirdęs tokį balsą pasijutau panašiai, kaip kadaise pirmąsyk paragavęs alyvuogių: fui, koks čia dalykas?!

 

(Abu juokiasi)

 

O paskui pasidaviau madai, ir dabar alyvuogės man skanios su įvairiais patiekalais. Ir kontratenorai visai nieko... Jie gal net labiau sukelia šiurpulius negu paprasti tenorai ar baritonai. O kaip yra Jums?

 

Man gražu yra tai, kas paveiku. Kai balsas veikia ne tik mano protą ir širdį, bet ir mano vidinį pasaulį, mano vibracijas. Kai suteikia man įkvėpimo. Kai po koncerto ar spektaklio man ausyse ar galvoje dar ilgai skamba tas balso įspūdis, prisiminimas...Tik tuomet man yra gražu. Mes visko turime tiek daug, lyg kokios pramonės prigaminta. Dainavime irgi – perteklius.

 

Esu šioje terpėje giliai, dar būdama studenčiokė, iškart patekau į pačią aukščiausią lygą. Nuo 2000-ųjų pradėjusi dainuoti su Montserrat Caballé, stebėjau, kas jai yra gražu. Daug svarsčiau, kodėl ji pasirinko mane. Esu kuklus žmogus, nors gal atrodau tokia pasitikinti... O ji, išgirdusi mano balsą, net apsiverkė, nors buvo tiek visko mačiusi ir girdėjusi. Jai tai atėjo iš gilumos, ji vėliau man pasakė. Ilgai galvojau, ką tai reiškia. Ką reiškia „giluminiai gražu“?

 

Ką? Štai šitą aš ir noriu išgirsti.

 

Paveiku.

 

Tačiau tai – ne istorija. Jūs sužavėjote madame Caballé ne kokia pasaka, kad pėsčia atėjote iš Lietuvos, ne savo išvaizda...

 

Absoliučiai, ne.

 

Ji išgirdo Jūsų balsą ir apsiverkė.

 

Taip. Ji išgirdo balso po-vei-kį. Balsų yra daug, ypač šiuose kraštuose jie įdomūs, sodrūs. Vokiečiai daugybę metų laukė, kaip jie patys sako, kol gims toks tenoras, kaip Jonas Kaufmannas, o mes galime pasigirti daugeliu puikių solistų. Tik, ko gero, ne visi jie paveikūs.

 

Kiek anksčiau paminėjote vibracijas. Kalbant apie balsus, ši sąvoka labai tinka, nes balsas – tai oro virpesiai.

 

Taip.

 

Tačiau paveikumas gal priklauso ir nuo adresato. Jus gal labiau paveiks vienoks balsas, Caballé – kitoks, o mane – dar kitoks...

 

Na, pavyzdžiui, pačios Montserrat balsas man yra paveikus. Kodėl? Gražus tembras, išlavintas nežmonišku darbu iki pat senatvės, nešantis savyje be galo daug informacijos, šilumos. Tai pavyzdys visiems, kad grožis atsitinka ne šiaip sau – visą gyvenimą reikia dirbti.   

 

Bet paveikumas – žinote, iš kur?.. Tiek metų dirbdama, dainuodama, supratau, kad paveikumas ateina iš žmogaus vidaus. Balsas paveikia tada, kai žmogus neturi nė lašelio agresijos. Kai jame nėra net protesto. Kai yra susitaikymas. Kai žmogus suvokia, kad jis – tik maža šios Visatos dalis. Kai dainavime nėra egoistinio požiūrio: „Aš, aš, aš... Aš – žvaigždė, aš – diva. Aš išėjau, aš dainuosiu, aš renkuosi, aš čia vadovauju.“ Ne, toks balsas niekada nebus paveikus. Tai supratau per daugelį metų. Matau turinčiuosius daug egoizmo ir narcisizmo, nors tai lyg ir būtina atlikėjui – mes turime būti matomi, žinomi...

 

Gražūs sau.

 

Ne gražūs sau, o siekiantys grožio. Mes turime siekti grožio.

 

Tačiau puoselėdami save, savo talentą.

 

Taip, tai yra toks filosofinis klausimas, jį teks nagrinėti ilgai. Montserrat buvo ir mano dvasinė mama, mūsų ryšys įgalino kalbėtis apie daugelį giluminių dalykų. Ji yra sakiusi, kad net savo didelėje šeimoje ji iš esmės apie giluminius dalykus kalbėdavosi tik su keletu artimųjų, tarp jų, ačiū Dievui,  ir su manimi. Kažkas tarp mūsų buvo... Ji minėdavo, kad manyje mato net save jauną. Yra dalykų, kuriuos sunku nusakyti. Mes gi tik laikinai šioje žemėje...

 

Bet tai prasidėjo nuo balso.

 

Taip.

 

Ji Jus išgirdo, o paskui jau išsivystė ryšys...

 

Absoliučiai. Dėl to, kad ji turėjo gebėjimą išgirsti giluminį balso poveikį.

 

Taigi.

 

Bet kiek žmonių pasaulyje turi tokį gebėjimą? Kiek? Nedaug. Kiek žmonių turi įtaigą? Politikoje, mene – visur pakankamai daug amatininkų...

 

Suprantu. Tačiau toks elitizmas, man regis, pavojingas. Jūs pati pirmininkaujate konkursų komisijoms...

 

Taip. Ir dabar, beje, pirmininkauju J.Sibelijaus vardo tarptautiniame dainininkų konkurse Suomijoje. Online.  Aš buvau labai prieš, bet ką padarysi. Kaip iš vaizdo įrašo įvertinti balso paveikumą? Neįmanoma.

 

Konkurse gal svarbūs ir šou elementai, bet mums ką tik pavyko užčiuopti tą klodą, prie kurio tuoj limpa mistika ir ezoterika – giluminį paveikumą. Kiek žmonių pasaulyje gali tai pajusti? Gal – kiekvienas?

 

Gal.

 

Gal kiekvienas tai patiriame? Gal bendradarbis mums atrodo artimesnis ir dėl savo balso?

 

Taip. Dabar klausausi Jūsų balso gyvai ir bandau jį „skaityti“, perprasti. Tai labai įdomus aspektas. Jeigu mes vienas į kitą imtume ne tik žvelgti akimis, ne tik energetiškai jausti, bet ir girdėti giluminį balso turinį...

 

Aha.

 

Pabandykime ir pamatysime, kad mums išaiškėja labai daug informacijos.

 

Puiku. Eikime šia kryptimi. Ko galima pasiekti tobulinant balsą? Macrono komanda turėjo užduotį jo tembrą sušvelninti.

 

Taip.

 

Dar galima lavinti balso stiprumą.

 

Taip.

 

Vieni to siekia miklindami kūną – pavyzdžiui, Vladimiras Čekasinas kartą mane pamokė, kaip įtempiant įvairius giluminius raumenis įmanoma nuostabiai pakeisti balsą – kiti pasitelkia technologijas. Pasikalbėkime apie jas.

 

Gerai.

 

Kadaise operoje nebuvo jokių mikrofonų.

 

Taip.

 

O dabar yra?

 

O, jau seniai yra. Kalbama, kad net Pavaročiui, dainuojant „Metropolitan“ operoje, buvo įtaisytas mikrofonas, nes jo balsas buvęs žymiai mažesnis. Kas dabar atsakys, ar tai tiesa? Jei taip buvo, žinojo tik jis pats ir jo agentai.

 

Dabar ši mada įsivyravo, nes nėra daug teatrų su gera akustika. Tikrai, tokių labai maža. Ir mūsų Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras neturi natūraliai geros akustikos. Aišku, ir aš, ir kiti dainininkai tokiuose teatruose vis tiek išeina ir atlieka savo darbą, tačiau dainuoti gerame teatre – fantastiškas malonumas. Išleidusi menkiausią garsą jauti, kaip jis sklinda, plinta erdvėje, skamba visur.

 

Iš to kilo noras padėti publikai išgirsti, todėl daug kur operą mikrofonizavo. Tai, mano nuomone, didžiulis nusikaltimas. Taip pradingsta operinio balso sąvoka. Visa jos esmė – kad  operinis balsas sklinda virš šimto žmonių orkestro. Kitaip mes tampame panašūs į pop atlikėjus. Ten visai kitoks garso gamybos procesas. Juk yra didžiulis skirtumas, ar žmogus pats natūraliai išleidžia tokio galingumo garsą, ar jį pagamina fabrikas. Dar svarbu, kad balso galingumas nereiškia, kad jis skamba itin garsiai, jis gali būti tiesiog labai našus, gražiai ir galingai sklisti erdvėje...

 

Galima dainuoti tyliai.

 

Tai mokyklos paslaptis – kaip išlavinti ir naudoti visus rezonatorius, kūną, kad dainuojant tyliai balsas toli ir tolygiai sklistų.

 

Šiandien daug kur tenka susitaikyti su technologijų persvara. Jau retai kas fotografuoja ar filmuoja į juostas, įrašai skaitmenizuojami – taip patogiau. Panašiai nutiko ir su mikrofonais – dabar jais naudojasi net dramos aktoriai.

 

Taip.

 

Gal ne čia esmė? Štai pop žanro dainininkams net toks klausimas nėra kilęs. Jų paveikumas kitoks.

 

Tai ir svarbiausia – mikrofonizavę klasikinę operą ir dramą, niekada nepatirsime tikro balso paveikumo. Šimtaprocentinis paveikumas pasiekiamas tik gyvai. Prigimtiniai dalykai veikia tikriau. Mums reikia šeimos, pavyzdžiui. Taip ir operiniai dainininkai turėtų dainuoti teatruose su gera akustika ir be mikrofonų.

Neturime nukrypti nuo pagrindinių tikslų. Klasika išliks – Mozartas, Bachas... O dėl šiuolaikinio meno negalime būti tikri. Koks žinovas pasakys, kurie iš dabar sukuriamų menų išliks po penkiasdešimties ar net po dešimties metų?

 

Tai jau meno industrijos reikalai, o mes grįžkime prie klausimų apie balsą. Jūs gi mokėtės groti ir instrumentu?

 

Taip, Čiurlionio menų mokykloje.

 

Fortepijonu?

 

Taip, taip, taip.

 

Fortepijono koncertai taip pat gali būti mikrofonizuoti arba ne.

 

Lygiai ta pati istorija. Kinijoje ar Japonijoje yra milžiniškų salių su 5000 ar 10000 vietų klausytojams. Tokioje akustikoje neįmanoma padaryti, kad fortepijono garsas sklistų po visą erdvę.

 

Savo televizijos laidai „Skambantys pasauliai su Nomeda Kazlaus“ kalbėjausi su fantastiškuoju fortepijono virtuozu Alexander Paley. Gal matėte?

 

Taip, pažiūrėjau abi laidas su juo.

 

Jis pabrėžė, kad pianistas visai kitaip liečia instrumentą, kai jis įgarsintas mikrofonais.

 

Puiku. Tačiau ir pats instrumentas, net be mikrofonų, yra tarpininkas tarp atlikėjo ir klausytojo. Kažkuriame interviu pasakėte, kad pats gražiausias instrumentas yra žmogaus balsas.

 

Tai pasakiau ne aš. (Juokiasi)

 

Reiškia, kažkas pasakė Jums, nes aš įsiminiau.

 

Taip. (Juokiasi) Išprovokavau savo pašnekovą taip pasakyti.

 

Puiku. (Juokiasi) Man ši mintis pasirodė graži, ir priskyriau ją Jums.

 

Tai vienintelis gyvas instrumentas.

 

O, labai įdomu. Dabar pakalbėkime apie jį. Koks tai instrumentas?

 

Gyvas žmogaus balsas.

 

Kas juo groja?

 

Žmogaus siela.

 

Aha!

 

Tai giluminis dalykas. Taip pat yra sporte, aš pati jau daug metų derinu dainavimą su fiziniais pratimais. Taip pat yra dramos teatre – aktorius pats yra instrumentas. Transliuoja Šekspyrą savo kūnu: balsu, mimika, judesiais. Ir dainininkas yra gyvas instrumentas.

 

Kas groja Jūsų instrumentu, Nomeda?

 

(Giliai atsidūsta) Esu tikintis žmogus. Giliai tikiu, kad mumis visais groja kažkas iš aukščiau.

 

Labai gražu, bet man to nepakanka. Kaip Jūs tai suvokiate? Ar galite pasidalinti? Man labai rūpi, nes tai galima suvokti įvairiai, pavyzdžiui, sustoti ties Jumis. Štai dainuoja Nomeda Kazlaus. Jos balsas toks paveikus, nes ji talentinga iš prigimties, išliejusi marias prakaito, moka naudotis savo kūno rezonatoriais. Ir tiek. Tačiau Jūs pati paminėjote giluminį pradą – sielą. Paskui išgirdau, kad ir ja viskas nesibaigia, nes yra dar kažkas aukščiau. 

 

Labai įdomus klausimas. Turbūt apie tokius dalykus per mažai šnekama.

 

Apie juos ne su visais lengva šnekėti. Tie dalykai sunkiai nusakomi, kartais norisi apie juos ne šnekėti, o patylėti. Tačiau tylėdami nieko vienas iš kito nesužinome.

 

Taip. Šis instrumentas labai įdomus.

 

Tarkime, gimsta talentas, turintis tam tikrą prigimtinį balso tembrą. Tapdamas dainininku, nesvarbu – operos ar pop, džiazo, roko, toks žmogus lavina savo balsą daug negalvodamas, kas per jo balsą ištransliuojama. Iš pradžių jam svarbu pakloti pamatus, įgyti techniką. Pati labai gerai pamenu, kaip mano pedagogas, LMTA profesorius, katedros vedėjas Vladimiras Prudnikovas, pradžioje pasakė: „Mūsų Nomedos balsas yra lyg neišjodinėtas laukinis žirgas.“ Gamtos gausiai dovanotas balsines savybes tenka apvaldyti, išgryninti. Panašiai mane, studentę, dalyvavusią viename konkurse auklėjo legendinis sopranas Birgit Nilsson: „Vaikeli, tavo balsas toks nuostabiai laukinis, privalai jį apvaldyti, o tada darysi ką nori, patikėk.“

 

Neišlavinęs visų galimybių, nesuvoksi ribų, nevaldysi emocijų. Tik pasiekęs techninį meistriškumą – na, išmokęs pilnai valdyti balsą, dainuoti ir labai tyliai, ir labai garsiai – imi jausti, kad visa jėga balsas per tave eina iš kažkur aukščiau. Iki tol atrodo, kad viską „gaminu“ pats.

 

Arba mokytojas.

 

Arba mokytojas pataria: „Daryk taip.“ O dar būna kitokio spaudimo – iš visuomenės, iš agentų: „Daryk, varyk...“

 

Tai labai įdomus procesas. Kiek dainininkų pasiekia techninę ribą, kurią peržengę patenka į kitą lygį? Ten jau per tave kalba kažkas kitas. Čia yra esmė.

 

Nuostabu. Reta laimė klausytis atvirai kalbančio žmogaus, neabejotinai pasiekusio tokį lygį. Pasakykite dar – Jūs nepradingstate, kai per Jus kalba kitas, skleidžiasi ta aukštesnė jėga?

 

Ne. Jokiu būdu. Nedingstu. Tai tik yra kitas lygmuo. Techninės galimybės atpalaiduoja, lyg išeini į finišo tiesiąją, kurioje jau tikrai kuri. Tik tada žmogus tampa tikru kūrėju. Tai tam tikra prabanga. Reikia didžiulės kantrybės, kad ją pasiektum. Matau nemažai kolegų, kurie nepriartėja prie tos ribos.

 

Jie lieka tik instrumentai, be kūrybos.

 

Jie siekia, bet nepatenka į metafizinį lygį, kuriame jau taptų kūrėjais.

 

Nepatiria bendradarbiavimo su aukštesne galia.

 

Deja, taip yra. Daugybė dainininkų, ypač iš Azijos, baigia geras mokyklas, o paskui perkasi premjeras teatruose. Nusiperka premjerą, padainuoja, viskas tvarkoj. Jie labai darbštūs ir protingi. Turi apsčiai smegenų ir nuo mažens išpuoselėtą įprotį dirbti, dirbti, dirbti, bet ir iš jų tik vienetai peržengia į aukščiausią lygį, kuriame yra tikroji kūryba. Ten jau tampa nesvarbios klaidos, smulkus techninis brokas, nes žmogus spinduliuoja, jo balsas veikia. Tuomet publika, net nesuprasdama, kas vyksta, nori ir laukia to dainininko. Publika jaučia tikrą dalyką, jos neapgausi.

 

Kažkuris amerikietis pasakė, kad įmanoma ilgai kvailinti kai kuriuos žmones arba trumpai – visus žmones, tačiau nepavyks ilgai kvailinti visų žmonių.

 

(Abu juokiasi)

 

Jūs, Nomeda, man regis, esate pasiekusi lygmenį, kuriame jau nebeaišku, kiek Jūs ciceroniškai kultivuojate savo sielą, kiek toji siela veikia Jūsų instrumentą, o kiek per Jus veikia aukštesniosios jėgos. Ir man taipogi akivaizdu, kad Jūs gebate kalbėtis su tokio pat lygmens pašnekovais televizijos studijoje, šitaip išsiaiškindama įdomiausių dalykų. 

 

Labai ačiū.

 

Apie ką Jums įdomu kalbėtis?

 

Ir gyvenime, ir televizijos laidose, kurioms jaučiu didžiulę aistrą, man įdomu kalbėtis bendromis temomis, ne pernelyg asmeniškai, kad nebūtų vis „aš, aš, aš“. Noriu, kad pašnekovas per savo patirtį išsakytų bendražmogiškus dalykus. Tai, beje, nutinka ne dažnai. Žmogus turi prieiti tam tikrą sąmonės ir pasąmonės ribą, kad sugebėtų mąstyti tokiomis kategorijomis.

 

Mane pritrenkė pokalbis su Krzysztofu Zanussiu. Be galo intelektualus žmogus, puikiai dėsto mintis. Jis pasakojo savo istoriją, nes vis tiek laidos tikslas – portretas, tačiau pažėrė įžvalgų, tinkančių kiekvienam. Gal nebūtinai kiekvienam, bet tai – apibendrinančios mintys.

 

Man patinka kalbėtis, aš myliu žmones. Seniai supratau, kad pasiekimai ir rangai nekeičia esmės – galima įdomiai pasikalbėti su paprasčiausios profesijos atstovu. Svarbu jo autentiškumas ir žmogiškumas. Tos savybės veikia. Iš dainininkų puikus pavyzdys – Plácido Domingo. Jis teatre būtinai prieis prie kiekvieno rūbininko, šlavėjo ar darbininko ir paklaus, kaip sekasi jo vaikams, ar baigęs mokyklą sūnus jau įstojo. Todėl jį visi dievina.

 

Jam nuoširdžiai rūpi.

 

Taip, kitas gal stengsis suvaidinti, kad rūpi, o jo tiesiog tokia prigimtis – jam tikrai rūpi.

 

Sakote, kad pašnekovo padėtis visuomenėje nėra svarbi, kad pokalbyje su juo pavyktų atskleisti gilesnius dalykus.

 

Taip.

 

O ką manote apie žmogaus amžiaus svarbą? Gal esate pastebėjusi kokių nors dėsningumų?

 

Esu. Esu pastebėjusi, kad jaunesni žmonės turi daugiau ambicijų. Tai visiškai normalu, savyje irgi tai matau. Jaunystėje labiau dominuoja ego – aš turiu pasiekti, aš turiu save išbandyti. Tai suprantama. O kaip kitaip tobulėtum ir atrastum savo vietą pasaulyje?

Gyvenimiška išmintis ateina su metais. Jos nepaskubinsi, nepasiskolinsi, nenusipirksi. Tik jos įgijęs sugebi kitaip pažvelgti į daugelį dalykų ir apvaldyti savo ego. Vieni išminties įgyja anksčiau, kiti – vėliau. Ir įdomu, kad metai, suteikdami išminties, nepanaikina sielos jaunatvės, nesužlugdo jos gyvumo. Caballé iki paskutinių dienų liko tokia mergaitiška, žingeidi, gyva. Mes tiek su ja drauge žvengdavome... Jeigu išorėje žmogus atrodo pasenęs, kas nors iškart deda jam minusą.

 

O kalbėtis tik įdomiau.

 

Taip, būtent.

 

Mano bičiulis Arnis Rytupas stengiasi žurnalui „Rīgas Laiks“ interviuoti tik vyresnius nei šešiasdešimtmečiai.

 

Oho.

 

Nes jaunesnieji labiau linksta kalbėti apie save, o ne apie bendresnius mums rūpimus dalykus.

 

O kiek Jums metų, Ignai? Atsiprašau...

 

Man – penkiasdešimt.

 

Na štai. (Juokiasi)

 

Todėl ir stengiuosi imti interviu, o ne duoti.

 

(Abu juokiasi)

 

Tai Jūs esate atradusi kažkokį dopingą ir pagreitinusi išminties ugdymąsi. Jums rūpi įvairūs svarbūs dalykai, todėl su Jumis įdomu kalbėtis nebūtinai apie Jus.

 

Labai ačiū. Man pasisekė, kad mane supo ir dabar supa įdomūs žmonės. Juos mylėdama geriu jų išmintį ir galiu tobulėti.

 

Nuostabu. Labai dėkoju, Nomeda.

 

Kalbėjomės 2020 m. lapkričio 20 d. Vilniuje.