Nežinau, apie ką mes čia kalbėsim. Endokrinologija - tai tokia
begalybė...
Begalybės neaprėpsim, bet pradėkim nuo klausimo, ką jūs esat
aprėpęs endokrinologijoje per savo gydytojo patirtį?
Tai labai daug aprėpęs, turbūt, kadangi daug metų gydau ligonius,
sergančius įvairiausiomis endokrininėmis ligomis. Ir kadangi aš esu vienas iš
pirmųjų turbūt šitoj... Prisimenu,
baigiau mediciną, tai dar man mokantis nebuvo endokrinologijos ciklo. Buvo tik
atskiros patologijos, iškeltos į vidaus ligas. Ir aš kaip tik baigiau, kai atsirado
ta disciplina. Jinai Europoje jau buvo labai vystoma, ir pas mus atsirado. Tai
tada mane paskyrė... Nu, neblogai mokiausi, mane paliko universitete ir sakė:
„Tu būsi endokrinologu.“ Nors aš nenorėjau būti endokrinologu, aš norėjau būti
kardiologu, bet pasakė man: „Ne, kardiologų yra kaip šunų nepapjautų, tai tu
būk endokrinologu.“ Nu tai tada aš sutikau ir labai buvau pradžioj nusiminęs,
bet paskui, kai pradėjau studijuot, pamačiau, kad čia labai įdomi specialybė.
Aš apie ją mažai ir žinojau, atvirai pasakius. Ir tada pradėjau gilintis, man
labai patiko. Ir visą gyvenimą likau endokrinologu. Tai tokia istorija...
O kelintais metais tai nutiko?
Tai aš baigiau septyniasdešimt antrais metais. Tada pirmieji ciklai
ir pirmieji studentai atsirado.
Kas buvo jūsų mokytojai?
Mokytojas buvo toks Kiauleikis, docentas Jonas Kiauleikis. Jisai
buvo vienas iš nedaugelio, kas mėgo endokrinologiją. Jis buvo endokrinologas.
Hematologas - lyg šiek tiek, bet daugiau - endokrinologas.
Vilniuje?
Jisai buvo Kaune, paskui jau Vilniuje ilgai dirbo, iki pat pabaigos
savo gyvenimo. Buvo man toks kaip ir mokytojas, bet ir pačiam reikėjo labai
nemažai dirbti. Na ir va, ir pastebėjau, kad endokrininė sistema yra labai
įdomi.
Dabar, nu ką, galim pakalbėt šiaip jau apie žmogų, ir kokią vietą
užima endokrininės sistemos žmogaus organizme.
Taip, gerai – pakalbėkim.
Tai visi puikiai žinome, kad žmogaus kūnas yra labai sudėtingas, ar
ne? Jame yra labai daug sistemų: širdies-kraujagyslių, plaučių, inkstų... Na,
hematologija – įvairiausių, taip? Na, jeigu yra daug sistemų, tai vis tiek turi
būti kažkokios labiau „prestižinės“ sistemos, kurios būtų ir įdomiausios, ir
svarbiausios organizmui. Ne visos jos vienodos. Tai mano supratimu, tas visas
sistemas, esančias žmogaus organizme, verta skirstyti į dvi grupes:
pagrindinės, svarbiausios, turinčios įtaką organizmo sukūrimui, vystymuisi
visam, egzistencijai, ir aptarnaujančios sistemos, kurios aptarnauja tas
pagrindines.
Tai kokios gi yra tos pagrindinės sistemos? Nu tai pati
svarbiausia, mano supratimu, sistema tai yra genų, genų - chromosomų sistema.
Mes gimstame ir gauname tam tikrą genų rinkinį. Ir tai yra svarbiausia, nes dėl
genų poveikio mes turim savo tautybę, savo odos spalvą, savo plaukus ir visa
kita. Genai prižiūri organizmo vystymąsi visą gyvenimą. Jeigu yra kokia nors
genų patologija – mes turime genetines ligas, labai sunkias. Tai genai, mano
supratimu, yra pati aukščiausia, prestižinė specialybė. Antra specialybė
organizme, aišku, yra nervų sistema. Kadangi nervų sistemos pagalba mes
mąstome, visas mąstymas yra nervų sistemos funkcija. Ir plius periferinė nervų
sistema atsako už lokomociją – vaikščiojimą, smulkesnius judesius. Nervų sistema,
be jokios abejonės, yra antroji pagal prestižą sistema. Na, ir trečioji sistema
yra endokrinologija, endokrininė sistema, kuri labai svarbi organizmui, kadangi
joje gaminamos medžiagos neabejotinai galingai veikia ir turi didžiulę įtaką
visam organizmo vystymuisi ir paskui – gerbūvio palaikymui, sveikatai.
Tai va, trys sistemos yra pagrindinės, o visos kitos sistemos yra
aptarnaujančios. Nu, paimkim tą garsiąją sistemą – širdies ir kraujagyslių
sistemą, kurią visi myli. Laiko, kad mes mylime širdimi. Čia širdis! Va,
Pilsudskio širdis palaidota Vilniuj... Nu taigi yra paprasčiausias varikliukas
ir vamzdelių sistema. Vamzdeliai įvairaus kalibro ir varikliukas, kuris
varinėja, – nieko ten daugiau nėra.
Bet ir širdyje gaminasi kažkokie hormonai?
Gaminasi hormonai, kurie turi vietinį veikimą, nieko ten ypatingo
nėra. Tai, ką mes sakome „jaučiame širdimi“, tai mes jaučiame, aišku, ne
širdimi, bet nervų sistemos pagalba, mąstymo pagalba. Širdis gal ir dažniau
plaka, bet tai nulemia ne ji pati, o ją valdantys faktoriai, taip pat ir
hormonai. Streso metu širdis plaka dažniau, o kodėl gi? Todėl, kad adrenalinas
yra išskiriamas. Nervų sistema įsako antinksčiams, jie išmeta adrenaliną, o
jisai sukelia kraujospūdžio padidėjimą ir širdies plakimą – vat ir visa širdis.
Ir tada mes sakome: „Va, širdis plaka, susijaudinęs žmogus. Širdis...“ Ne, širdis
tik poezijoj yra gražu. O inkstai... Inkstai, nu tai visiškai ekskrecinė
sistema, išvalo organizmą nuo įvairių metabolitų, taip? Svarbi, bet nėra
prestižinė, tik tokia valomoji. Virškinimo traktas – žiauriai sudėtinga
sistema, labai sudėtinga sistema, bet irgi aptarnaujanti, pateikia medžiagas
metabolizmui, apykaitai. Taip pat ir visos kitos sistemos yra aptarnaujančios.
Bet reikia žinot, kad jos negali viena be kitos egzistuoti, visiškai.
Turite paaiškinti, kuo endokrininė sistema yra tokia prestižinė?
Nes kas nors galėtų sakyti, kad insulinas, pavyzdžiui, tik padeda virškinti
angliavandenius ir palaikyti cukraus kiekį kraujyje. Arba koks nors augimo
hormonas tik padeda augti, tai jis irgi – pagalbinis.
Taip, tai tas labai aišku yra. Endokrininė sistema irgi turi
ypatumų. Jeigu, pavyzdžiui, inkstas – tai yra inkstas, širdis – tai yra širdis,
o kas yra endokrininė sistema? Tokio vieno organo, kur sakytum, va – čia viskas
yra endokrininė sistema, nėra. Visam organizme išsidėsčiusios endokrininės
liaukos ir ten gaminami hormonai. Jos
yra įvairiose vietose, jų daug yra, endokrininė sistema yra labai tokia
polimorfinė, daugybinė.
Tie hormonai, o jų priskaičiuojama apie 70, yra neabejotinai labai
veiklios medžiagos. Pavyzdžiui, yra medicinoj toks terminas „placebo“, taip?
Kada mes skiriame tuščią preparatą, imituojantį tikrą vaistą, žmogus geria,
psichologiškai tikėdamas, kad vaistas yra tikras, ir mes gauname efektą.
Placebo gali būti įvairiai efektyvus, nors ten nėra jokio tikro poveiko. O
endokrinologijoje šitai negalioja. Nes kiekvienas hormonas turi galingą veikimą,
ir čia placebo sąvokos negali būti. Jeigu mes paskiriam prednizoloną – jis
galingai veikia, jeigu mes paskiriam insuliną – jis veikia galingai, tiroksinai
– taip pat...
Dar hormonai yra labai įdomūs tuo, kad jie dvigubai veikia organizmą.
Dvigubas poveikis, dėl to jie ir yra prestižiniai. Pirmas dalykas, jie veikia
psichiką, mąstymo procesus, antras dalykas – jie turi galingą poveikį somai,
kūnui, kūno vystymuisi. Tai irgi yra labai stiprus poveikis. Galima
pailiustruoti paprasčiausiais dalykais, pavyzdžiui, lytiniai hormonai, vyrams –
androgenai, moterims – estrogenai, turi labai stiprų poveikį psichikai. Moteris
turi moterišką mąstymo tipą, tai yra švelnumas tam tikras, na, rūpestingumas,
motinystės geismas. Jeigu žmogus gyvena... Jeigu jo yra struktūros normalios.
Androgenai, vyriški lytiniai hormonai, priešingai – tai yra grubumo, agresijos
hormonai, jėgos hormonai. Vyras turi nugalėti.
Pašalinus liaukas, kastravus vyrą arba moterį, visiškai pasikeičia
mąstymas. Vyras kastratas neturi agresijos, pasikeičia. Pasikeičia labai daug
kas, bet mąstymas – taip pat labai ryškiai. Gamtoje žinoma – iškastruosi šunį ar
katę, ar ką nors – jie tampa romūs gyvulėliai. Va, lytinio hormono poveikis
psichikai. Dabar kitas dalykas – poveikis somai. Nu tai vėlgi, jeigu kalbėsim
apie lytinius hormonus, tai moters kūnas yra švelnus. Kodėl taip yra? Užtai,
kad moteriški lytiniai hormonai veikia poodyje. Jie turi labai platų veikimą,
bet vienas iš poveikių yra tam tikras poodinio riebalinio audinio išsidėstymas.
Ten kaupiami riebalai, ir tie riebalai sukuria tam tikrą moters kūno formą:
krūtys, dubuo, šlaunys – va, čia yra estrogeno recepcija, čia estrogenai
stipriai veikia. Tose zonose poodis kaupia riebalinį audinį, todėl moteris
įgyja tam tikrą figūrą, moterišką figūrą, kuri labai patinka vyrams, traukia
androgenus. Tuo tarpu vyras yra kaulai ir raumenys, tvirtas, o pašalinus
lytines liaukas, iškastravus, tai pranyksta, vyras tampa minkštas, apvalus ir
nebe toks agresyvus. Na, o moteris, netampa vyru, suprantama, kadangi jai nepadaugėja
vyriškų lytinių hormonų, tik jinai netenka daugelio savybių, kurios būdingos
estrogeno poveikiui.
Dabar – apie šitokį poveikį. Kaip hormonai veikia kūną, aš manau,
jūs galėtumėt paaiškinti labai smulkiai: per metabolizmą, per įvairius somatinius
mechanizmus. Tie procesai aptinkami prietaisais, išmatuojami. Tačiau ką
endokrinologija išmano apie tai, kaip hormonai veikia mąstymą?
Nu, tai čia labai sudėtingas dalykas, kadangi hormonai veikia
skirtingai. Pavyzdžiui, lytiniai hormonai formuoja lytinį potraukį, taip? Čia
įdomūs dalykai labai, dabar gi homoseksualizmo tema aktuali, taip? Taigi yra
milžiniškas klausimas, pasauly labai skirtingai interpretuojamas. Tik nežinau,
ar čia apie tai galim kalbėt? Negalim?
Mes apie viską galim kalbėt. Nieko necenzūruojam.
Tai viskas prasideda nuo šeimos sukūrimo ir lytinių santykių.
Lytinių santykių metu gali būti apvaisinimas. Kas yra apvaisinimas?
Kiaušialąstė susijungia su spermatozoidu, ir atsiranda naujas darinys. Lytį
lemia, kaip žinia, vyras. Vyras gali... Spermatozoidas gali pernešti X
chromosomą, tai yra moterišką chromosomą, arba Y, tai yra vyrišką. Pirmasis
etapas po apvaisinimo – atsiranda vadinamoji chromosominė lytis. Ta lytis gali
būti normali tik tokiu atveju, jeigu mes turim arba XX – tai yra moteris, arba
XY – tai yra vyras. Tai čia yra normalus būsimojo sveiko žmogaus dviejų lytinių
chromosomų ir 44-ių autosomų derinys. Jeigu įvyksta kokios nors perturbacijos,
ir apvaisinimas ne taip pavyksta, mes neturime normalaus lytinių chromosomų
rinkinio, tolimesnis vystymasis iš karto sutrinka, iš karto – kadangi XX lemia
kiaušidės vystymąsi, o XY – sėklidės. Tuose organuose toliau veikiant lytinėms
chromosomoms, gaminami lytiniai hormonai, vyriški ir moteriški, ir prasideda jų
poveikis. Nu dar yra tokia epifizė, kuri blokuoja iki tam tikro laiko, paskui
jinai baigia funkcionavimą, ir tada tie hormonai paleidžiami. Ir tie hormonai,
kada organizmas pasiekęs tam tikro subrendimo lygį, tam tikro išsivystymo lygį,
tie hormonai gali veikti, kadangi jie nebeblokuojami, organizmas juos paleidžia
tolimesniam vystymuisi.
Ir ką tie hormonai daro? Iš karto veikia kūną. Androgenai, vyriški
lytiniai hormonai, formuoja vyrą: raumenis, kaulus. Moteriški lytiniai hormonai
veikia kitaip, formuoja kitokį kūną. Ir čia įsijungia taip pat poveikis nervų
sistemai, joje esančioms autosomoms. Lytiniai hormonai psichiką veikia per
autosomas, kurios suformuoja mąstymą: moterišką arba vyrišką. Ir čia kartais
kyla problema. Jeigu atsiranda autosomų patologija kažin kokia, tai vyras bus
tikras vyras, tačiau jo lyties suvokimas dėl autosomų patologijos ir netinkamo
signalo priėmimo iš lytinio hormono bus kitoks.
Autosomos - tai nelytinės chromosomos?
Taip, jos yra visam kūne esančios chromosomos, nesusijusios su
lytim.
Nesusijusios su lytim, mhm.
Jos atsako už visus kitus procesus organizme.
Ir tuos procesus per jas paveikia lytinis hormonas, formuodamas lyties
suvokimą?
Taip, suvokimą... Dabar, žiūrėkit, kaip
traktuoti tą dalyką? Mes gi puikiai žinom, kas yra klasikinė šeima – tai yra
vyras ir moteris. Tai mes pageidautume, kad tarp vyro ir moters atsirastų meilė, kad būtų sukurta šeima, tikriausiai,
nu, nesvarbu ten, variantų daug yra... Kad pagaliau jie turėtų vaikų, tuos
vaikus prižiūrėtų, auklėtų. Tai yra klasika, norma. Ar taip visados yra? Taip
nėra visados, ir kyla problemos, jeigu žmogus mąsto kitaip. Jis yra visiškai
teisingos lyties, jo kūnas yra vyro arba moters, tačiau suvokimas tuo klausimu
yra kitoks.
Tai čia jau yra kita patologija, genų
patologija. Suprantama, randasi mąstymo tam tikras variantas, suvokimas savo
būties, savo norų, interpretacija kitokia, ir tai yra nepakeičiama. Todėl vat
šitie klausimai, homoseksualizmo klausimai, yra visam pasauly labai skirtingai
traktuojami. Yra šalys, musulmoniškos, kuriose už tai žudoma. Čečėnija, taip?
Už tai žudoma arba ištremiama iš valstybės, nepriimama. Yra šalių, kuriose tai
visiškai toleruojama.
Nu, reikia pasakyti, kad aišku, tolerancija
yra privaloma. Mes negalim pasakyt, kad jeigu tu kitaip mąstai, tu esi, na,
visai... Būtų galima kalbėt, pavyzdžiui, apie diabetą, ar ne? Jeigu tu sergi
diabetu, tai, palauk, tai tu esi brudas, tu netinki visuomenei. Bet visuomenė
puikiausiai toleruoja žmogų, sergantį diabetu, turintį taip pat genų chromosominę
patologiją tam tikrą. Jis yra visiškai nekaltas, kad serga, ir mes tai
puikiausiai priimam. Tuo tarpu jeigu žmogus kitaip mąsto dėl lyties, jisai
tampa nebepriimtinu. Toks požiūris yra netikęs.
Įdomu. Jūs teigiat, kad lyties suvokimas iš esmės priklauso nuo
genų, kurie nustato tą autosominę struktūrą, o ją jau paskui veikia lyties
hormonai? Ir taip kyla vienoks ar kitoks lyties suvokimas.
Taigi. Deja, nežinoma, kaip tai vyksta. Jeigu tai būtų žinoma, tai
būtų galima tuos klausimus spręsti. Tokios yra teorijos, kurios tai bando
paaiškinti, bet jokiu būdu nepasako, kad tas genas atsako už va šitą procesėlį.
Nes genus dabar, kaip žinome, galima bus karpyti. Kai kurios ligos galės būti
netgi gerokai patvarkomos arba visai pagydomos, jeigu tą blogą geną pavyks iškirpti
arba įstatyti naują aminorūgštį. Bus galima pakoreguoti.
O koks jūsų santykis su tokia teorija? Jūs ją priimate, tikite ar abejojate?
Kokia teorija?
Ta teorija, kad sąmoningas lyties suvokimas ir jos psichinė bei
socialinė realizacija priklauso nuo lytinio hormono sąveikos su tam tikra
autosomine struktūra.
Tai, matyt, ten yra žymiai sudėtingiau viskas. Tačiau tokiu atveju
lytiniai hormonai neturi savo reikiamo poveikio, jie negali atlikti savo
reikiamos funkcijos. Nu, yra transseksualizmas...
Žodžiu, lytinių hormonų pakanka, ir kitoks jų poveikis psichikai atsiranda
ne dėl stokos, o dėl subtilesnių priežasčių.
Taip, matosi, kad yra polimorfinis dalykas, daugiapakopis,
tikriausiai, sunku pasakyt, kurioj vietoj... Negalėčiau pasakyti.
Bet, pavyzdžiui, būna transseksualizmas, kai lytis yra absoliučiai
normali, visiškai tvarkoj, vyras arba moteris, bet mąstymas yra visai kitoks –
norima pasiekt kitą lytį, tapti kitos lyties atstovu. Tai yra nepaprastai sunku
fiziškai, tai yra daugiaetapės operacijos, tai yra gydymas vaistais, ir žmonės
ryžtasi, nežiūrėdami, kad laukia tiesiog kančių kančios, kol tai bus pasiekta.
Jie ryžtasi, kadangi kitaip negali. Tai yra nevaldomas procesas, už kurį mes
negalim smerkti jokiu būdu to žmogaus ir reikalaut, kad jis taptų koks nors
ten... Seimo narys vienas kalba taip, kad man net plaukai šiaušiasi... Nuo to,
ką jie ten kartais kalba. Na, nenoriu čia kalbėti...
Tai ir nekalbėkim.
Tai yra baisu, taip negali būti. Žmogus yra visiškai nekaltas, kad
jo organizmas taip funkcionuoja. Juk nėra jokio mąstymo proceso sutrikimo kitais
aspektais, absoliučiai, tiktai ta grandis yra sutrikusi.
Hm, sunku išskirti mąstyme vieną grandį.
Nu, taip, pavyzdžiui, jie yra puikūs darbuotojai, absoliučiai.
Priešingai, jie labai kūrybingos asmenybės. Nėra jokių... Kai mes turim
psichines ligas, ten gali būti kitaip, bet mes jas diagnozuojame, jos yra gydomos,
kadangi reikia koreguoti psichozių būklę. O čia gydyt nėra ką. Čia yra nežinomi
dalykai, kurie nulemia tokį žmogaus požiūrį, esant visiškai normaliam sveikam
mąstymui.
Ir čia endokrininė sistema dalyvauja tiesiogiai?
Be jokios abejonės. Nu, tai čia tik lytiniai hormonai, bet hormonų
yra daug.
Nu, paimkim skydliaukės hormonus, skydliaukės ligos gi šiuo metu
yra populiariausios, Lietuvoj bent tikrai labai populiarios. Didžiausia darbo
dalis endokrinologams yra dėl skydliaukės problemų, labai daug jų yra. Skydliaukės
hormonai yra galingi, įdomūs, labai galingi hormonai, lėto veikimo. Jeigu kiti
greit veikia, tai skydliaukės hormonai yra lėto veikimo, jie labai svarbūs.
Pašalinus skydliaukę, likęs be jos hormonų žmogus miršta ne iš karto. Tik po
mėnesio mirtų nieko nevartodamas. Kadangi senieji hormonai yra tvirtai susirišę
su baltymais, jie dar mėnesį veikia. Jeigu mes nepaskiriam naujų, tai žmogus,
be abejo, maždaug po mėnesio, po pusantro, žus tikrai, dėl to, kad jam nebevyks
medžiagų apykaita.
Nu šiaip jeigu kalbėt apie hormonus, taigi visi hormonai turi
poveikį. Kaip gi jie veikia? Veikimas jų nėra labai toksai jau supersudėtingas,
jie veikia metabolizmą, medžiagų apykaitą, bei vandens ir elektrolitų balansą.
Jų veikimas toks. Efektas gaunamas labai skirtingas, kadangi įvairūs hormonai
veikia įvairiose sistemose. Ląstelės, įvairūs organai turi recepciją tam
tikriems hormonams. Tai skydliaukės hormonai veikia vienur, lytiniai hormonai
veikia kitur ir taip toliau, taip toliau.
Bet aš čia pastebiu tam tikrą prieštarą. Žinoma, kad hormonai skatina
ar lėtina metabolizmą. Toks veikimas aiškus. Dar jie reguliuoja baltymų sintezę
arba kitus dalykus. Tačiau sakote, kad hormonai stipriai keičia ir žmogaus mąstymą,
sąmonę. Ar tokią įtaką galima paaiškinti vien hormonų poveikiu, tarkime,
smegenų metabolizmui?
Be abejo, tai būtų sunku bet kuriam procesui... Nes hormonai dažnai
skatina kitų hormonų gamybą, o bet kokio kito hormono gamybai reikia energijos.
Tai kaip ją gaut? Per poveikį vėlgi. Be to, veikiant energetinius procesus
aktyvuojamos tos ląstelės funkcijos. Ta ląstelė gali atlikti jau kitą funkciją.
Hormonas ją paleidžia, patekęs į ląstelę. Hormonai veikia arba ląstelėse,
ląstelės komponentus tam tikrus, ir gali pakeisti visiškai medžiagų apykaitą, arba
jie yra ekstraląsteliniai, Nėra hormonų – nevyksta procesai, negaminamas
tolimesnis... Tolimesni procesai nevyksta, nes jie... iki molekulių turi
nueiti. Taigi, čia sunku viską aprėpti ir suprasti.
Taip. Plačiau žvelgiant į endokrinologiją, aprėpiami ir intraląsteliniai,
hormonai, veikiantys tos pačios ląstelės viduje. Pati ląstelė pasigamina hormoną
ir pati naudojasi jo poveikiu. Įdomūs dalykai, bet tuomet turbūt net daugiau
negu 70 galima priskaičiuoti tokių aktyvių medžiagų?
Nu, yra APUD sistema vadinama, virškinimo trakto sistema, kuri
vadinasi APUD, ten gaminama be galo daug įvairiausių tokių parahormonų. Šalia
hormonų, panašiai veikia įvairios medžiagos, dauguma jų dar net ir nežinoma,
bet labai daug žinoma.
Dar paklausiu dėl lytinių hormonų. Ar afrodiziakai taip pat veikia
per juos? Gal įmanomas hormoninis meilės eliksyras?
Nu tai tos medžiagos, jos gali tik kažką stimuliuoti, taip? Pavyzdžiui,
testosteronas, vyriškas lytinis hormonas, tai yra geismo hormonas. Jeigu jį
pašalintume – geismo nebėra. Arba, pavyzdžiui, jeigu dėl ligos nėra to
testosterono praktiškai, tai ir geismo nėra, jokio lytinio potraukio. Pacientas
ateina sergantis Klainfelterio sindromu, tai yra chromosominė patologija, ten
netvarkoj yra lytinės chromosomos, tai jisai sako: „Man reikalingas gydymas
lytiniais hormonais.“ Paklausi: „O kam tau jo reikia? Ar tu jauti potraukį
moteriai?“ – „Ne.“ Tai ar reikia to gydymo, klausimas kyla.
Galima tą lytinį potraukį sukelti, skiriant lytinius hormonus. Mes
turim preparatus, kurie vartojami ilgą laiką turi tiesioginį potraukį libido sexualis – lytiniam potraukiui. Neabejotina,
kad jų sumažėjus – slopsta tas lytinis potraukis. Nu, čia dalykai sudėtingi,
aišku, yra.
Nes kalbant buitiškai, meilės eliksyrams prilyginami preparatai,
skiriami erekcijai stimuliuoti. Tačiau lytinio potraukio jie nesustiprina.
Jie tiktai mechaniškai pripildo, atlieka savo funkciją mechaniškai.
Jeigu nėra lytinio potraukio, tai neįdomu.
O jeigu kas nors sugalvotų sukombinuoti erekciją palengvinantį
vaistą su hormonu, kuris greitai stimuliuoja lytinį potraukį ir dar mąstymą
atitinkamai pakreipia, tai gal išeitų tikras afrodiziakas?
Nu taip, bet mat nereikalingas hormonų vartojimas yra netikslingas.
Jeigu organizmas normaliai funkcionuoja, nereikėtų lįsti į endokrininę sistemą.
Nereikia, nes jinai yra sudėtinga, save reguliuojanti labai stipriai, ir galima
ją labai lengvai iškreipti. Tai šito nereikėtų.
Todėl ir hormonines ligas taip sudėtinga gydyti. Dar daugiau,
hormoninės ligos yra labai vizualiai išvaizdžios. Kadangi, kaip sakiau,
hormonai veikia somą, išvaizdą mūsų, somatinę ligonio išvaizdą, tai puikiai
matosi. Dažnai įeina žmogus pro duris, ir tu žinai diagnozę iš karto.
Pavyzdžiui, akromegalija – somatotropinio hormono perteklius sukelia visiems
tuos pačius pokyčius. Akromegalai ilgainiui, jeigu serga ilgesnį laiką, tampa
vienodi, kadangi jiems atsiranda nauji veido bruožai, padidėjant tam tikroms
vietoms, ir veidas tampa visiškai monotoniškas.
Čia yra įdomus klausimas. Patologiją, aišku, jūs iškart pastebit,
vos pamatęs žmogų. Gal tuomet ir normaliai fiziognomijai čia yra galimybių? Na,
gal jūs galit pagal žmogaus veido bruožus nusakyti jo būdą, charakterį?
Tai neabejotinai, taip. Tipažai skiriasi. Hormonai čia labai
pasireiškia. Nu, greitumas, pavyzdžiui, jeigu žmogus yra labai greitas,
cholerikas, sakykime, nu, tai reikėtų domėtis, ar jo skydliaukė nėra tokia
maksimaliai... Skydliaukės hormonai yra egzaltacijos, greito mąstymo, greitos
elgsenos, taip sakant, intelekto, vadinamieji proto hormonai, kadangi jie yra
tikrai labai stipriai veikiantys, greitai veikiantys, stipriai labai. Tai,
matai, jeigu žmogus yra cholerikas, tai, nu, galima galvot, kad jo
skydliaukė... Nes, pavyzdžiui, atsiranda tiroksikozė, žmogus tampa toks visas
drebantis, nervingas, negali susivaldyti, pradeda greit kalbėti, nors prieš tai
jis kalbėdavo lėtai, pati liga pagreitina viską.
Lygiai taip pat – ir lytiniai hormonai. Daug testosterono –
hiperseksualumas, vyras yra agresyvus, tiesiog jau be galo. Mažai – tai ir sakoma,
kad moterys gali būti androidė, vyras gali būti ginoidas, taip ir sakoma. Kas
yra ginoidas? Tai yra švelnus vyras, kurio androgeno kiekis yra nedidelis,
švelnus, santykinai daugiau estrogenų yra, jisai švelnus. Androidas. Moteris
androidė yra lyg vyras, griežta. Ir dabar, žiūrėkit, vėlgi klausimas labai įdomus, šeimą formuojant reiktų pagalvot:
jeigu moteris yra androidė, jokiu būdu androidas vyras jai netiks, bus
draskymasis, abu nori valdyti, abu yra temperamentingi labai, abu yra hormoniškai
stiprūs agresyviųjų hormonų sąskaita. Tai tokiai androidei moteriai labai tinka
ginoidas vyras, švelnus vyras, jisai nenori valdyti, jinai valdo, ir viskas
gerai. Ir piešingai. Tai tas dalykas šeimos formavime būtų įdomus.
O jūs iš nuotraukos atpažintumėt tokį tipą?
Nu čia daug labai niuansų, čia sunku pasakyti, nes mat tie bruožai
gi yra genetika, čia daug kas lemia. Iš elgesio tiesiog gal labiau matyti.
Patologiją – taip. Patologiją mes galim pasakyt iš karto, bet jeigu
tai yra normos variantas, tai galima pasakyti tiktai maždaug.
Aišku.
Taip mes ir vertinam. Žiūrėkit, medicinoj tokia paprasčiausia
klasifikacija yra: normostenikas, astenikas ir hiperstenikas. „Stenos“ yra
jėga. Tai yra kūno sudėjimas.
Paprasčiausiai, ateina žmogus, stambus žmogus: stambūs kaulai, daug
raumenų, sprandas storas, galva didelė, apvali – tai yra hiperstenikas. Tai
šitas žmogus gali turėt savo... nes yra ligos, būdingos hiperstenikams:
hipertenzija, diabetas, nutukimas, akmenligės, atskiros ligos.
Astenikas ateina: tai lieknutis, plonytis, smulkių kaulų žmogus,
nelinkęs nutukti. Yra daugybė ligų, kurios jį gali ištikti: mažakraujystės,
nervų sistemos nestabilumas, polinkis depresijai. Na, ištvermės stoka dažnai
labai, greitas nuovargis, miego sutrikimai būdingi tam tipažui. Jis gali būti
visiškai sveikas, tačiau jisai turi tokį, tokį... Tai mes iškart – astenikas,
aišku, kad tai yra astenikas, ir jau tu žinai su juo kaip kalbėt, kaip elgtis
ir ko iš jo laukti. Nes, pavyzdžiui, astenikas kad sirgtų skydliauke – retenybė,
nors gali visko būti medicinoj, visko. O normostenikas yra vidurys, tas toksai
auksinis vidurys, kuris turi ir to, ir to. Tai jau galima ir tai vertinti. Genai
pagaliau daug ką lemia.
Dar man įdomu, ar per jūsų praktiką, visą gydytojo endokrinologo
praktiką, endokrinologija kaip mokslas
irgi vystėsi?
Taip, be galo vystėsi.
Kokie esminiai proveržiai, atradimai buvo pasiekti jau jums
praktikuojant? Ką esate patyręs?
Nu, visų pirma, tai be galo daug kas pasikeitė, nu... ligų
supratime. Tai čia pasikeitė daug kas kardinaliai, etiologijoj, patogeninis
suvokimas pasikeitė.
Netgi kardinalus etiologijos suvokimas?
Labai stipriai pasikeitė. Diabeto suvokimas, pavyzdžiui. Antras dalykas – gydymas. Gydymas kardinaliai keičiasi, labai greit keičiasi.
Bet pakalbėkime apie etiologiją, priežastis. Ar galėtumėte trumpai
apibūdinti tą suvokimo postūmį?
Matote, aš kai pradėjau tą visą karjerą, kas buvo, sakykime,
cukrinis diabetas? Cukrinis diabetas – tai gliukozės kiekio padidėjimas. Kodėl
padidėjęs? Na, nelabai aišku, insulinas turbūt ten kaltas, nelabai buvo aišku.
Dabar gi mes turime pirmą diabeto tipą, antrą diabeto tipą ir dar
daug variantų diabeto, reiškia, jau žymiai susmulkinta yra. Pirmas tipas – tai
absoliutus insulino nepakankamumas, antras tipas – tai, mano suvokimu, nėra
joks diabetas, tai yra sindromas, kuris kyla dėl daugelio genų patologijos, ir
gliukozės padidėjimas yra tiktai vienas tos patologijos požymis. Organizmas
sunkiai serga, tai daugelio genų nulemtas procesas. Jeigu mes galėtume
pašalinti kai kuriuos genus, sureguliuoti, tai diabeto gal ir neliktų, nes
pirmasis tipas diabeto yra visai kitoks, kadangi ten nėra insulino, žmogus arba
gimė be kasos (čia retai pasitaiko), arba ta kasa pažeista, arba imuninė
sistema suvalgė tą kasą, beta ląsteles, kurios gamina insuliną, konkrečiai
sunaikino, ir todėl to insulino nebėra. O antras diabeto tipas yra visai kitas
dalykas, mes dabar jau kitaip traktuojam, įvyko didžiuliai pokyčiai.
Vaistų grupėse įvyko daugybė pasikeitimų. Atsiranda naujos grupės,
kurios galbūt tobulesnės, klasika išlieka, bet atsiranda vis naujos, naujos
grupės, kurios... Ieškoma, kol kas ieškoma, kadangi ligos pašalinti absoliučiai
nepavyksta, neišeina koreguot visiškai, kad jos nebūtų. Galbūt, va, genus
tvarkant atsiras galimybė, bet antram diabeto tipui tai mažai tikėtina, kadangi
ši liga yra poligeninė, daugelio genų nulemta.
Mhm. Gerai. Žinoma, kad nuo genų priklauso hormonų sintezė, tai
labai aišku. Bet yra dar epigenetika. Vienam asmeniui tas pats genas suveikia,
kitam – ne. Nėra taip, kad absoliučiai aišku – jeigu tavo
toks genų rinkinys, tai atitinkamai toks ir likimas. Ne visada taip yra. Tai
gal egzistuoja grįžtamasis ryšys: genai veikia hormonų sistemą, o ji - genus?
Tai taip, nes, pirmas dalykas, šios sistemos negali viena be kitos
egzistuot. Tai vėlgi, yra tos trys sistemos: genai negali funkcionuot be
hormonų ir be nervų sistemos, nervų sistema negali funkcionuot be hormonų ir be
genų. Tai absoliučiai viskas yra susiję. Yra gi neuroendokrininė organizmo
reguliacija.
Genai – kaip genai, mes juos turime, gavome. Nu, žiūrėkim, vėlgi,
ligos kokios yra? Ligos yra genetinės, paveldimos, kada geno patologija iš
šeimos į šeimą keliauja, o kita grupė ligų, kada šeimoj mes nieko nerandam, bet
ta liga yra, tai yra mutageninės ligos: įvyko geno mutacija, kažin kas paveikė.
Mes gi vartojam visokį šlamštą, maistą, žiūrėkit – visokie ten, ko tik ten nėra... Gamtoj – trąšos ir visa kita nuodija mūsų sistemas
žiauriausiu būdu, ir todėl atsiranda mutageninės ligos.
Moterys puošiasi, dažosi, kiek suvartoja visokių nuodų. Pagalvokim
patys, moterys dažo plaukus, taip? Ir ateina po to, sako: „Daktare, mano
plaukai yra silpni.“ Nu tai dažai yra parabenai vadinamieji, medžiagos, kurios
turi toksinį poveikį, tai patenka į folikulus plaukų, patenka į organizmo vidų.
Aš suprantu, kad ta moteris pražilo, jinai nori būti graži, jinai neturi
išeities, bet jinai nuodija save, grubiai kalbant, jinai truputį save nuodija
taip darydama, nu, gal nedaug, tie dažai nėra labai... bet aš sakau... Jinai
sako: „Aš turiu puikius dažus, labai gerus.“ Aš sakau (juokaudamas, žinoma):
„Ateikit šiandien namo, paimkit stiklinę dažų ir išgerkite. Ir kas nutiks su jumis, jūs pamatysite.“ Tai ji arba numirs, nežinau, neduok Dieve, arba tenais bus
baisiausias gastritas. Tai va, dažai. Bet jie gi patenka, neišvengiamai. Ir
taip toliau. Ir čia daugybės dalykų mes nežinom.
Bet šitų medžiagų – dažų ar kitų nuodų – veikimas gana tiesmukas,
jis daugmaž aiškus, galima atsekti jo poveikį.
Labai sunku. Manyčiau, kad labai sunku.
Dėl ko?
Gerai, mama maitina kūdikį pienu. Kūdikis nekaltas, gimė, sakykime,
sveikas, bet jinai geria kažkokį tai pieną, kuris yra, sakykime, nežinau, kažko
prifarširuotas. Kūdikis gauna nuo pat to, kada bręsta organizmas, kada viskas
yra labai gležna ir formavimui reikia labai visko tiksliai, gerų maisto
medžiagų be toksinų jokių, jisai puikiausiai gauna toksinus, jau jisai iš
karto... gali būti ir patologija.
Dar daugiau, žiūrėkit, va, paimkim paprastą dalyką, kuris man labai
krinta į akis – nėštumas, ar ne? Nėštumo metu moteriai kūno masė turėtų
padidėti, sakykime, na, 8, na, 10 kilogramų, jeigu mes sudėsime tai, kas
atsiranda papildomai kūne, tiek turėtų sveikai moteriai padidėti. Moteris
nutunka 30 kilogramų, 40 kilogramų. Galvokim, ką tai reiškia, kodėl ji nutuko? Reiškia,
jinai, be jokios abejonės, gausiai valgė. Dabar – kaip maitinamas vaisius? Per
placentą. Reiškia, jeigu jinai daug valgo, jos kraujyje atsiranda
hipermetabolizmas tam tikras, jinai siunčia būsimam kūdikiui galai žino kiek
to, ko jam nereikėtų tiek daug. Ir kas darosi? Vaisius gi negali išaugti iki
dešimties ar ten dvidešimt kilogramų. Jisai transformuojasi, jisai blogai
vystosi, dominuoja riebalinis audinys, jeigu jinai ten riebiai... nu, ten
saldžiai, sakykime, daug valgo. Ir jau jisai, jo genai jau gauna tam tikrą
impulsą, metabolinį impulsą, ir atsiranda patologija. Kodėl gi dabar tas
šeimyninis nutukimas yra? Tai vat, prasideda per nėštumą. Ir tas Amerikoj gerai
jaučiasi, kad atsiranda klonai tiesiog, šeimos, kuriose gimsta vaikai ir iškart
tunka ir taip toliau – perėjo į genetinę sistemą jau tai. Pradžia gi paprasta
buvo. Tai labai svarbu tuos dalykus tvarkyti iš karto.
O koks šioje srityje mąstymo poveikis? Pasikalbėkim apie tai. Kai
žmogus išsigąsta pamatęs mešką, jam išsiskiria kortizolis – streso hormonai –
ir toliau vyksta visa reakcija. Jūs kalbėjot apie lytinių hormonų poveikį
mąstymui. Bet gal gali būti ir priešingai? Ar čia glūdi koks nors potencialas? Tarkime,
žmogus nusiteikia maloniai, nusiramina, įsivaizduoja gražius dalykus... Gal įmanoma
keičiant mąstymą reguliuoti savo hormonų sekreciją?
Pirmas dalykas – mes turime galvą. Galvoj ten velniava darosi,
galima drąsiai sakyti. Yra smegenų žievė, tai – aukščiausia nervinės sistemos
grandis. Nervinės ląstelės labai sudėtingos, nerviniai ryšiai visokiausi yra,
žmogus sugeba mąstyti kitaip negu gyvūnai. Ir yra požievis. Tam požievy kas ten
darosi, tai – o lia lia! Ten daugybė įvairiausių medžiagų, kurios veikia tiek
periferiją, tiek viršų, nes yra ryšiai, reciprokiniai ryšiai, kada ima gamintis
centrinis hormonas. O jų labai daug yra: endorfinai ten visokie, nuotaikos
hormonai, miego hormonai... Jie veikia tiesiogiai smegenis į viršų ir veikia į
apačią. Tai čia vat yra ta visa sumaištis.
Pavyzdžiui, paimkim vėlgi paprastą dalyką – žmogus serga nemiga.
Kodėl – nemiga? Miego hormonas devintą valandą pradeda didėti ir jisai pasiekia
piką apie 11-12 valandą, po to jis mažėja, tai jeigu žmogus eina miegot pirmą
valandą nakties, jisai nebetenka galimybės gerai miegoti, kadangi jo nervų
sistema jau budi, nes miego hormonas slopina, slopina visus procesus, mąstymo
procesus, aktyvumo procesus, jis sudaro galimybę nervų sistemai lyg ir
išsijungti. Žmogus gali pamiegot, pailsėt, nervų sistema išsikrauna, taip
sakant. Yra žmonių, kurie dirba tik naktį, tai kaip tą perlaužt, kaip tą
pakeist? Organizmas persilaužia per labai ilgą laiką, bet jisai žaloja save labai
stipriai. Pamaininis darbas yra baisiausiai traumuojantis visas sistemas darbas.
Tą jaučiame nuskridę kur nors labai labai toli, iš karto ta adaptacija,
aklimatizacija vadinamoji, vėlgi labai labai sunki būna, kadangi mes kitaip
gyvenam, mūsų neuroendokrininė reguliacija yra tokia, o ne tokia, kada keltis
reiktų anuo metu ten. Adaptuojasi organizmas, pripranta prie visko,
persilaužia, bet tai yra žalojimas.
Tai į viršų ir į apačią eina viskas, tos sistemos bendrauja, ir ta
neuroendokrininė reguliacija yra labai svarbi, labai sudėtinga, todėl ir
hormonai veikia nervų sistemą, ir nervų sistema veikia hormonus. Na, genai gal stabilesni,
kadangi jie savo darbą atlieka stabiliau, ta sistema sukuria kūną, o kitos
paskui jau palaiko tiktai. Jos atsiranda jau veikiant genams. Tai nežinau, čia
labai sudėtingi dalykai, būtų sunku ir nusakyti tokius ryšius.
Nebūtina tiesiogiai nusakyti, kartais klausantis kyla pojūtis. Jūs
gi daug dirbat, turit didžiulę patirtį, visokių matėt atvejų: kai genai vienaip
pasireiškia, kitaip pasireiškia, kai žmogus gali šiek tiek galbūt kompensuoti
savo mąstymu ir elgsena hormonų disbalansą arba ne, priešingai, jį užvaldo visiškai
materija ir pakeičia jo sąmonę...
Nu taip, bet vis tiek yra ligos, kurios pasireiškia taip, kaip joms
reikia pasireikšti. Jeigu trūksta to hormono, tai kitaip būt negali. Jeigu jo
per daug – vėl kitaip negali būt. Tai čia yra patologinis variantas, o jeigu
tai yra norma, nu, tai kiek gi tų normos variantų yra? Taigi tą normą lemia
begalinis mūsų pačių santykis su aplinka, su aplinkiniais žmonėmis,
bendravimas, visa kita... Kaip gi veikia, žiūrėkit, aplinka žmogų, žmogaus
nervų sistemą? Nu nepaprastai stipriai veikia. Užtenka ateiti į kokią nors
vietą, kuri yra nemaloni, tu blogai jausiesi kelias dienas po to išėjęs. Nu,
tai atrodo, nu kas čia įvyko? Dieve tu mano. Arba užtenka, kad tave įžeistų
smarkiai – tu naktį nemiegi, tu galvoji. Koks didžiulis poveikis aplinkos,
begalinis poveikis... Tai čia sveikam žmogui gali būti daug niuansų labai.
Dar svarbu gi temperamentas, tipažas. Jeigu tu esi flegmatikas, tu
lengviau priimsi tą informaciją, sakysi: „Ai, čia...“ Bet jeigu tu esi
cholerikas arba bent jau, nežinau... Ypač – melancholikas, tai nenurimsi...
Taigi pavadinimai, žiūrėkit, kokie gražūs. Teko išsinagrinėt, ką reiškia
flegmatikas?
Čia pagal skysčius...
Ne, tai Hipokratas yra tuos pavadinęs. „Flegma“ yra gleivės. Tai
jeigu mes įkišime ranką į gleives, tai matysime, kad, nu... Tai toks ir žmogus
– kaip prisikabino, tai ne... Jis yra klampus, lėtas, klampus, labai atkaklus.
Žiūrėkit, kas yra... Išverskim „melancholikas“: „melan“ „chole“ – juodoji
tulžis, tai yra depresijos variantas, juoda, tamsu, tamsu, tamsu, taip? Kas yra
cholerikas? „Chole“ „reo“ – tulžis teka. Tulžingas žmogus: greitas, piktas,
nervingas. Tulžis karti labai, ar ne? Jeigu mes tulžim atsirūgstame, tai fu
kaip nemalonu. Tai toks žmogus, kad kartus labai. Ir kas yra sangvinikas?
„Sangvis“ – kraujas, trykšta gražiai kraujas, viskas gražu, raudona, gražiai
jis pulsuoja, tai – puikiausias žmogus. Tai pavadinimai atspindi esmę šiek
tiek. Nu čia, aišku, labai senoviška gradacija, bet jinai iš tikrųjų gana gerai
atspindi. Sako: „Ai, flegmatikas, jis yra toks... atsargiai, jisai užsispyręs.“
Tai tas atsispindi. O tai lemia, aišku, ne pavadinimas, ne gleivės, bet jo vat
nervų sistemos tipažas plius tam tikras hormonų inertinis poveikis, santykiai
tarp šitų dalykų. Čia velnioniškai sudėtinga, čia ne man spręst. Čia gal
psichologai tuos dalykus žymiai geriau galėtų paaiškinti, aukštesniame lygy.
Savo lygy. Bet hormonai ir juos veikia. Dar aš norėjau paklausti
dėl preparatų. Kadaise tai insuliną gi išskirdavo iš kiaulių kasos liaukų, o
dabar turbūt jau sintetina daugelį hormonų?
Taip, taip, be jokios abejonės.
Ir nekyla problemų susintetinti organinę molekulę, kuri veikia
žmogui kaip nuosava?
Taip, taip, kadangi gyvuliniai insulinai, kurie buvo anksčiau
skiriami, skirdavosi nuo žmogiškojo ten viena, dviem, trimis aminorūgštimis. Tai
buvo ne tas pats, panašu, bet ne tas pats. Todėl visgi vystydavosi nejautrumas
ilgainiui, vis daugiau reikdavo, didesnių dozių reikdavo. Dabar to nebėra,
dabar jau yra insulinai sintezuojami... Bakterijos sintezuoja jį, bakterijai Bifidobacterium
bifidum įterpiamas genas, kuris priverčia ją gaminti insuliną. Metodikos sudėtingos,
ir tos bakterijos insuliną pagamina tokį pat kaip žmogaus, tai – žmogaus insulinas,
sudėtis yra visiškai analogiška. Dar daugiau – dabar vėlgi čia atsiranda tokių
dalykų, kada norima tą insuliną modifikuoti, padaryti taip, kad būtų geriau.
Norima padaryti geriau negu gamta.
Geriau negu gamta, bet čia yra labai abejotinas dalykas, ar reiktų
tuo keliu eiti, nes galima tiek prisimodifikuoti, kad galima nukrypti, nežinia
kaip organizmas tą modifikatą priims. Galima padaryti insuliną be galo ilgo
veikimo, bet žmogaus elgesys tai nuolat keičiasi, todėl tas labai ilgas
veikimas insulino netinka, nors prolonguoti insuliną galima kiek tiktai nori.
Galima sustiprinti kai kurias insulino veikimo grandis, įterpiant tam tikras
aminorūgštis, pakeičiant jų vietą. Galima pagreitinti insuliną, labai greitą
veikimą padaryti, trumpo veikimo padaryti, bet mat žmogaus insulinas yra kitoks
ir turbūt nereikia labai nukrypti nuo jo. Bet insulinai dabar yra tikrai
neblogi.
Tai kodėl mes diabeto negalim taip tobulai koreguoti? Gliukozė yra
pats nestabiliausias rodiklis organizme. Gliukozės apykaitą veikia šitiek procesų...
Mityba – aš galiu suvalgyt tą, galiu suvalgyt šitą. Žmogus nėra krosnelė, į kurią
įdėjai daiktą, ir ten gražiai kepa, ar ne? Ne, čia ne taip. Virškinimo trakto
viduje gali būti rezorbcija bloga – pykina, nu ir išvemsi maistą. Viduriavimas
pašalina maistą. Dabar toliau – mūsų psichinė būklė. Mes matome, kad pacientai,
pavyzdžiui – visi guli palatoj diabetikai, naktį atvežė sunkų ligonį, visi
atsibunda, triukšmas, neduok Dieve, sunkus ligonis, visą naktį ten daug kas vyksta
– ryte visų gliukozės – va tokios!
O vakar buvo geros. Prašau: nemiga, stresas, įtampa, daugybė hormonų – be galo
keičiasi parametrai. Kita liga susirgo – pasikeičia insulino poreikis,
organizme atsiranda kitos medžiagos, kurios imobilizuoja insuliną...
(Atsidaro
kabineto durys. Kurjeris: - Reiškia, atsiprašau, čionai stalą atvežiau.)
Gerai, tai – tvarkoj.
Tai, matot, kaip yra, todėl tą gliukozę sukoreguot yra labai sunku,
žmogus turėtų mokėti sirgti diabetu. Ligonis turi žinoti kaip jis pats save
gali koreguoti.
Taip, gerai, mes tuoj baigsim. Tikrai įdomu buvo išgirst šitas mintis...
Toksai gana didelis jovalas.
(Kurjeris uždaro duris.)
Nesvarbu, čia gyvas pokalbis. Bet pabaigai aš dar norėčiau paklausti
– ką jūs kaip endokrinologas nuo karjeros pradžios iki dabar esate suvokęs apie
žmogų, apie jo prigimtį ir sveikatą?
Oi, tai mat, visų pirma, kada esi jaunas labai, tai požiūris į daug
ką yra kitoks, o kai įgyji patyrimo, ir laikas eina, daug kas keičiasi. Labai
keičiasi tavo mąstyme daug procesų. Atsiranda dėl to žmonių pažinimas. Dabar
jau, turėdamas ilgą stažą, atėjus žmogui matau jau arba endokrininę ligą, arba
bent jau jaučiu, kad jinai gali būt tokia. Matau, kaip su tuo žmogum reikia
elgtis. Tai tas pažinimas yra tikrai padidėjęs daug daug kartų. Ir dabar, iš
esmės, nu, paslapčių endokrinologijoj man nėra, kiekvieną galiu išspręst. O
buvo taip, kad visiškai nežinai, ką daryti. Tiesiog ateina pacientas – tu esi
žuvęs, kadangi tu tiesiog pasimetęs, susijaudini baisiausiai ir nežinai, ką
daryt. Dabar tokių dalykų nebėra, tiesiog malonu, kai ateina sudėtingas
pacientas, kadangi narpliot jo problemas yra žiauriai įdomu. Ir labai neįdomu,
kai ateina, nu, elementarus dalykas, tada – ne, čia nieko...
Tai tas pasikeitė – nebebijai sudėtingų dalykų, kadangi juos labai
malonu spręst, nes jau jauti savo pajėgumą išspręst kai kuriuos klausimus. Toli
gražu ne viską, bet tu gali padėt žmogui radikaliau negu kadaise anksčiau.
Tai gal jūs hormonus pasikoregavot? Nes baimės jausmą juk irgi
veikia hormonai?
Nu, čia turbūt daug dalykų. Pagaliau ir hormonai „sėda“,
pripažinkime, kad kiek buvo tų hormonų, tai jų paskui būtinai mažėja. Nuo 40
metų vyriškų lytinių hormonų – vis mažiau ir mažiau, tai agresyvumo irgi
mažiau. (Juokiasi.)
Užtat drąsos – daugiau.
Drąsos – taip, nu, čia jau lemia patyrimas. Nes kodėl politikai
yra... Kodėl prezidentas negali būti aštuoniolikos metų? Jis yra karštakošis,
jisai gali būti protingas žmogus, bet jisai neturi jokios diplomatijos, neturi
suvokimo jokio, kaip reikia elgtis. Taigi, patyrimas tavo mąstymo trūkumus
paslepia. Jeigu tu esi nelabai gilaus mąstymo, tai patyrimas išgelbėja, tu
žinai, kaip tokioj situacijoj pasielgt. Vat taip vat, kaip nors...
(Abu juokiasi.)
Labai gerai, ačiū jums.
Idomus straipsnis.
AtsakytiPanaikinti_____________________________
Laidojimo paslaugos Kaune
Endokrinologinė sistema yra labai svarbus dalykas žmogaus kūne. Dėl skydliaukės sutrikimų žmogui gali išsivystyti cukrinis diabetas, antinksčių susirgimai. Endokrinologas gydo ir nustato psichinius sutrikimus, bendrą organizmo sutrikusią būseną. Taip pat į endokrinologą reikia kreiptis, kai šokinėja arterinis kraujo spaudimas, jaučiamas kūno silpnumas, mieguistumas.
AtsakytiPanaikinti