Lara Adžgauskienė: „Savo ketinimo energija tu pakeiti likimo tėkmę“

 

Atėjau vedamas tikslo pasikalbėti ir surašyti tekstą. Jei pavyktų, trumpesnis jo variantas atsirastų internete, o ilgesnis – gal kokioje knygoje.

Kaip smagu, kad kažkas dar rašo. Aš išvis tuos popierinius dalykus labai mėgstu. Žmonės sako, greitai knygos iš viso išnyks, kam čia jų reikia, yra internetas, o man knygos kvapas ir jos faktūra... Vien palaikiusi patiriu malonumą. Jeigu knygas eliminuosime, tapsime tokie robotai: tiktai žiūrim į monitorių ir kažką darom.

Matyt, ne šito amžiaus žmogus esu. Manau, esu iš kokio XVIII-XIX amžiaus, visus dalykus kitaip suprantu. Daug dabar vykstančių dalykų apskritai nesuprantu, nes man atrodo, kad žmonės turėtų bendrauti kitaip, apsikabinti kitaip, draugauti kitaip, maitintis kitaip... Bet tai yra kiekvieno pasirinkimas. Aš gyvenu taip, kaip man patinka.

Nuostabu. Apie tai ir pasikalbėkime. Šiandien yra XXI amžius, 2021 metai, kovo 23 diena. Taip mes vadiname šią datą. Štai susitinkame Raseinių gatvėje, kalbamės, ir man įdomu, kaip jūs save suvokiate, kas jūs tokia, kuo jūs save laikote?

Čia sudėtingas klausimas. Lietuvių kalboje žodžio, atitinkančio tai, ką aš darau, nėra. Aš kol kas neradau. Jeigu reiktų įvardinti lietuviškai, tai tikriausiai aš turėčiau būti žiniuonė – ta, kuri žino.

„Ta, kuri žino.“ Man patinka.

Nes ragana... Žmonės iš karto įsivaizduoja baisią, seną moteriškę, kuri daro juodus dalykus, skriaudžia žmones, valgo musmires ir visa kita. Na, yra stereotipas (kurį, aš manau, įdiegė katalikų tikėjimas), kad žmonės, kurie žino kažką kitaip, automatiškai yra blogi.

O ką jūs žinote, Lara?

Na, žinau, kad mažai žinau. Aš vis mokausi, visą gyvenimą. Raganavimą praktikuoju jau 20 metų, nors turbūt – daugiau, nuo vaikystės, ir visą laiką mokausi: tai pas šamaną, tai pas kokį magą, tai dar kur nors. Nes man įdomu. Jeigu žmogus sako: „Aš viską žinau“, vadinasi, viskas, dėk ant jo kryželį, tas žmogus baigtas, jo vystymasis baigėsi, jis turi išeit. Man viskas yra įdomu.

Prasidėjo tikriausiai nuo chiromantijos ir nuo mano tėvelio, kurį labai mylėjau, Ramojaus Petrausko. Jis anksčiau buvo žinomas, nes užsiiminėjo kultūriniais ryšiais. Dabar apie tai nešnekama, nes laikai pasikeitė ir visi, kas gyveno tais laikais, yra neigiami, su neigiamu atspalviu. Bet jis buvo be galo doras žmogus ir aš jį labai mylėjau.

Jo matematikos mokytojas – tėvas mokėsi gimnazijoje Panevėžy – padovanojo chiromantijos rankraštį. Tėvas buvo jau garsus, tas žmogus, matyt, būtų norėjęs išleisti knygą, o tuo metu ezoterinių knygų, aišku, niekas neleido, tai jis atnešė tą rankraštį ir padovanojo mano tėvui. Tai buvo tiesiog mašinėle spausdinti du tomai jo paties tyrinėjimų, remiantis kažkokia užsienio literatūra. Mano tėčio tai nelabai domino, ir rankraštį  atidavė man, sako: „Nori? Imk.“ Man buvo gal penkiolika, gal septyniolika metų, nepamenu.

Aš jau anksčiau, nuo pat vaikystės, visokius regėjimus matydavau, visada buvau balta varna mokykloje. Esu netyčia užhipnotizavusi mergaitę, kuri kaip stovėjo, taip ir nukrito ant betoninių grindų.

Įspūdinga. Kaip jums tai pavyko?

Mes, vaikai, pasakodavome baisias istorijas: eini į tamsų kambarį, jame juodas karstas – na, tokie vaikiški žaidimai. Bet, matyt, mano energija buvo stipri, o ji – gan imli mergaitė. Aš ėjau, ėjau, o ji stovėjo – plymt ir nukrito. Pasitrynė galvą – nieko, o paskui dingo iš mokyklos. Vėliau išaiškėjo, kad ji patyrė sukrėtimą. Sužinojusi nutariau, kad gal su hipnoze reiktų baigti, kad nepakenkčiau žmonėms. Aišku, čia vaikystė.

Kai pradėjau nagrinėti aną chiromantijos knygą, man tai pasirodė labai gyva ir įdomu, nes rankų linijos yra žmogaus proto atspaudas. Kai vaikas ateina į šį pasaulį, tiksliau, kai dar yra pilve trijų mėnesių, jis neturi blakstienų, bet turi rankų linijas, ir jos skiriasi nuo tėvų. Man tai pasirodė labai įdomu ir aš pradėjau nagrinėti draugų, klasiokų, tėvų rankas. Pasakydavau, ką matau, ir visi: „Kas čia darosi?“ Paskui mečiau, vėl ėmiausi. Tuo metu atrodė, kad ta raganystė yra keistas dalykas, tai aš niekam nesigirdavau, tik jeigu draugai ar kursiokai prašydavo, aš pažiūrėdavau jų rankas. O jie sakydavo: „Tai aišku, tavo tėvas saugumietis, žino, ką mes veikėme, ir tu čia mums...“

O ką tokio jūs žinodavote, kas jiems darydavo įspūdį?

Na, aš pasakydavau vaikystės ligas, charakterį, temperamentą, kada kas nutiko, kada kokie žmonės išėjo. Iš rankų labai daug matosi, netgi tai, ar žmogus, pavyzdžiui, vaikystėje masturbavosi. Tiesiog imi ir pasakai.

Na, dėl šito ir į delnus žiūrėti nebūtina...

Mano dabartinis vyras, kai jo ranką perskaičiau, tikrai galvojo, kad aš apie jį kitur pasiskaičiau, sužinojau, ir paskui labai ilgai slėpė rankas prie savęs, kaip sakoma. Bet man tai atrodė paprasta... Na, žinau ir žinau.

Ir pritaikote. Mokėtės aukštojoje?

Baigiau menotyros studijas Dailės akademijoje. Dabar turėčiau magistrą, penkerius metus atsimokiau, bet tuo metu dar nebuvo tokių laipsnių. Ir supratau, kad aš ne ten esu, kad nenoriu.

Nagrinėjau senąją dailę, man patiko senoji dailė. Naujosios aš nesupratau, man ji atrodė negili, nedvasinga ir aš jos nejaučiau. Kai reikėjo kritikos straipsnius rašyti, mane tai erzino, nes visi tikėjosi, kad išaukštinsiu kokią nors surūdijusią vinį, gulinčią ant gatvės, o man tai atrodė beprasmiška.

Mano baigiamasis darbas buvo psichologinio ryšio tarp šventųjų atkūrimas Kotrynos bažnyčios interjere: atstatyti, kur kas stovėjo ir kodėl stovėjo. Man įdomiausia buvo ne pats menas, bet kodėl žmonės tuo užsiėmė ir kaip jie buvo susiję. Aišku, niekas nesuprato, ką aš ten norėjau pasakyti, net recenzento neradome, nes tema labai keista. Paskui aš dar stengiausi padėti atstatant bažnyčią, siūliau pasinaudoti mano medžiaga, bet man pasakė, kad niekam tai neįdomu, galiu pasilaikyti sau. Nors net pinigų už tai neprašiau.

Pagalvojau, kad tikriausiai neverta pramušinėti galva sienos, verčiau užsiimsiu magija, kuri mane labiausiai ir traukė. Nusprendžiau, geriau padėsiu žmonėms, kažkaip patarsiu ar nukreipsiu, negu užsiimsiu tuo, kas man visiškai nepatinka ir ką laikau beprasmišku. Taip ir prasidėjo po truputį.

O paskui gyvenimas taip prispaudė, kad supratau: arba aš tai darau, arba man bus blogai. Taip tos anapusinės jėgos veikia: jeigu tave pasirenka ir tu nesupranti, tai vieną kartą tave stumteli, kitą kartą truputį stipriau stumteli, o trečią kartą gauni per galvą taip, kad maža nepasirodo. Ir kai tik tu ateini į savo kelią, viskas išsilygina, išsitiesina ir pradeda eiti taip, kaip reikia.

Tai jūs dabar tuo keliu ir einate?

Taip. Man patinka.

Koks tai kelias?

Iš pradžių buvo vien chiromantija ir chiromantija. Paskui atsibodo. Kodėl? Nes žmonėms šito nereikia. Aš surašydavau tokias rankų studijas, apie 60 puslapių rankraščio, būtent rankraščio, kad žmogus gautų mano energetiką, mano gerus palinkėjimus. Tai buvo labai sunku. Vis rašiau, rašiau, rašiau kelis metus, ir mane pradėjo nuo to pykinti. Supratau, kad dažnas žmogus nieko nekeis, jam nerūpi. Taip, jis sumokės pinigus, viskas labai gerai, faina, pasiskaitys, gal kažką įsimins, gal... O aš atiduodu dalį savęs.

Ir pagalvojau, kad man tai nebeįdomu. Nes aš pradėjau matyti ne rankas, ne linijas, ne teoriją, o kažką kiaurai. Įvyko toks lūžio momentas: žiūriu į ranką ir galiu į ją nebežiūrėti, nes ir taip žinau, ką žmogui pasakyti. Tada pagalvojau: ar tikrai žmogui chiromantijos reikia? Ir pasidėjau ją šalia kitų dalykų – šalia kortų, šalia numerologijos, šalia aiškiaregystės, – imu ranką ir pasižiūriu, ar yra prasmės tai sakyti. Jeigu matau kažkokias ligas, dėl kurių reikia žmogų perspėti, – gal nueik, pasitikrink, – tai aš jį perspėju, nes žmogus gali kažką pakeisti. Bet jeigu iš rankos matau, kad žmogus nieko nekeis, nieko nedarys, kokia prasmė mėtyti energiją? Tiesiog man tai neįdomu. Aš darau tai, kas man įdomu. Jeigu man nebeįdomu, vadinasi, nebeįdomu.

Jeigu nebeįdomu, tai nieko nebus. Išgirdau keletą dalykų: pirmiausia, jūs žinote ir galite pasakyti praeitį: kas žmogui nutikę arba koks jis buvo...

Galiu, bet stengiuosi nesakyti. Žinot, kodėl? Todėl, kad praeitis yra mirtis. Kai mes žiūrime į praeitį, mes ją pasiimame. Ypač visi nešasi negatyvią savo praeities patirtį. Akcentuodami praeitį, mes ją paimame, pastatome į dabartį ir išgyvename iš naujo. Tada ateitis neateina, nes žmogus nuolat gromuluoja savo praeitį. Aš galiu matyti, kas buvo, bet kokia prasmė sakyti? Geriau pasakysiu žmogui: „Būk čia ir dabar. Taip, tu turi negatyvo, kuris tau trukdo. Tai galima išvalyti, nuimti, atlikti tam tikrus ritualus, kad palengvėtų, kad apnašos išsivalytų. Bet nežiūrėk į praeitį, nes tai nieko tau neduoda.“

Na ir kas, kad aš žinau savo praeitus gyvenimus? Kiekvienas gyvenimas, kuo seniau, tuo sunkesnis buvo. Ir kiekvieną kartą iš naujo gimusi, aš vis geriau gyvenu, žinoma, jeigu gerai elgiuosi ir manęs nepasiunčia „kartoti kurso“. Na, taip, aš žinau, kiek kartų mane degino, skandino, dar kažką darė žmonės, kurie kitame gyvenime jau tapo mano draugais ar giminėmis. Kam nešiotis tas nuosėdas? Juk tokia atmintis, negatyvioji pusė lengvai gali iš nugaros užeiti, būtent taip ir veikia, – kam? Aš pasakiau: ne, man to nereikia. Aš tas duris uždariau ir stengiuosi nežiūrėti. Ir kitus atkalbinėju nuo to.

Kodėl žmonės prašo pasakyti praeitį? Nes nori įsitikinti, kad aš tikrai nemeluoju.

Taip, aišku.

Jeigu žmogus ateina galvodamas, kad aš meluoju, tegul jis pas mane neina. Čia jo problema. Jeigu nepasitiki žmogumi, jis tau niekuo nepadės. Jeigu ateisi, tikrinsi, juoksiesi – tai nesuveiks. Kam man to reikia? Yra žmonių, kuriems aš galiu padėti ir jie pas mane ateina. Jeigu aš negaliu padėti žmogui, kas nors kitas padės.

Gerai. Taigi, jūs žinote praeitį, nors galite į ją nežiūrėti, tačiau ką tik išgirdau kitą dalyką – jūs žinote, kaip padėti žmogui?

Na, aš manau, kad apie kai kuriuos dalykus žinau šiek tiek daugiau negu patys žmonės, kurie ateina. Aš nežinau visko, bet aš šiek tiek daugiau žinau, kaip su kuo nors tvarkytis, sakykime. Jeigu žmogui reikia ir jis paprašo, aš jam padedu. Bet jeigu neprašo, aš niekada nepadėsiu, nes laikausi magijos taisyklės: neprašo – nepadėk, paprašė – tada padėk.

O kur čia magija? Atėjo žmogus, jam sunku. Gal jis yra patyręs traumų, nešiojasi nuoskaudų. Kitos doktrinos žinovai analizuotų jo vaikystę ar kūdikystę, ieškotų gimdymo traumų, o gal tyrinėtų auklėjimo ypatumus, santykius, sapnus. O jūs padedate ne kaip psichoterapeutė, jūs veikiate savo metodu. Tai – magiškas metodas?

Šiek tiek, aišku, čia yra ir terapinių dalykų. Vieniems žmonėms užtenka mano pozityvios energetikos ir pokalbio, kad pamatytų, kas jiems trukdo, ir pradėtų su tuo tvarkytis. Kartais užtenka gerų žodžių, nes niekas gi jų nesako. Visi diagnozuoja, o aš niekada nepasakysiu, kad žmogus yra ligonis. Visi mes pacientai, kaip sakoma, visus uždaryk, ir visi žinos, už ką. Bet iš esmės mūsų žmonėms labai trūksta gerumo ir nesunorminto bendravimo, šilumos.

Būna juokinga, kartais net įsižeidžiu, nes ateina mano sūnaus amžiaus mergina ir sako: „Žinai, aš pas tave ateinu kaip pas močiutę pasiguosti.“ Galvoju: „Hm, dar nenorėčiau būti močiutės amžiaus, ypač suaugusiai merginai.“ Bet aš suprantu, kad ji nuoširdžiai sako: „Man pas tave gera.“ Man atrodo, tai yra svarbiausias dalykas, nes žmogus pasitiki, atsipalaiduoja, pats pradeda klausytis, ką kalba, neįsitempia, tarsi būtų atėjęs pas terapeutą ar gydytoją, kuris jam dabar kažką diagnozuos. Mes tiesiog šnekamės. Ir toks šnekėjimasis, kaip ir knygos, šiuo metu, labai keistu metu, kuriuo mes gyvename, savaime yra terapija. Žmogus praktiškai pats su savimi šnekasi, o aš jam padedu taip, kaip moku. Kiek matau, visai neblogai pavyksta.

Bet tai – dar ne magija. Būtų įdomu išgirsti, kaip jūs...

Kaip aš tai darau?

Jūs gi ne tik kalbatės. Yra kažkas daugiau. Ką jūs pasitelkiate ir kaip tai veikia?

Būna įdomių dalykų. Kartais žmogus ateina dėl visai paprasto reikalo, pavyzdžiui, moteris sako: „Į mane nežiūri vyrai. Padaryk, kad žiūrėtų.“

Normalus prašymas.

Taip, visiškai. Suprantate, energetiškai atrodo taip: žmogus sėdi stiklainyje. Jis viską mato, bet kiekvienas jo nerealizuotas ketinimas kaip nešvari vata krenta į tą stiklainį. Štai jis kažko norėjo, bet tuo momentu neįgyvendino, ta jo idėja užrūgo, pasidarė nešvari vata – klingt į stiklainį. Ir ta nešvara pradeda kauptis. Eina žmogus, galvoja: „Kodėl jai taip sekasi: graži, jai viskas gerai...“ – klingt pavydo žiupsnis... Ir per tam tikrą laiką stiklainis prisipildo tokia nešvaria vata. Per ją nei pats žmogus gali matyti, kas su juo vyksta, nei kiti gali jį matyti.

O jūs matote tą stiklainį?

Taip, tas stiklainis yra lyg žmogaus kokonas.

Kokio dydžio?

Per ištiestas rankas – tai mūsų neliečiamas laukas, kuriame gyvename. Ir visas tas laukas tampa, sakykime, aš jį matau kaip tokį klampų kisielių, į kurį įkiši ranką, ištrauki, bet skaidrumo nėra, nebėra žmogaus švytėjimo. Ir tada, aišku, pradeda nesisekti darbe, moterų nemato vyrai, vyrų – moterys, žmogų lydi barniai ir visa kita. Nes jis gyvena užterštoje vidinėje erdvėje.

Ir jūs iškuopiate nešvarumus?

Aš ritualiniu būdu imu ir tiesiog išvalau tą stiklainį, žmogus tampa matomas ir kitiems, ir sau, jis pasijunta gerai.

Ar tai yra kažkas baustina? Kai kas sakytų, kad negalima maginiu būdu kištis, tačiau aš manau, jeigu tai darau su gerais ketinimais, jeigu pats žmogus prašo ir jam nuo to pasidaro geriau, aš turiu tai padaryti. Jeigu neprašys, sakysiu: „Na, tau patinka ten sėdėti, toks tavo pasirinkimas.“ Negaliu nieko versti. Žmogus turi pats suvokti, kad jam šito reikia.

Labai gerai. O kai stiklainis valomas nuo teršalų, jį gi ne pats žmogus valo ir ne jūs valote?

Ne, ne.

Kas ten valo?

Kaip jums pasakyti?.. Aš matau Dievą, tą, kuris mus visus sukūrė. Jisai neturi vardo, neturi Bažnyčių, konfesijų – visa tai jau antrinis lygmuo. Jis yra visa ko Kūrėjas. Aš jį matau kaip tokias auksines daleles, pripildančias mane gėrio, šviesos, bet negaliu jo įvardinti, į kažkokią formą įdėti. Aš taip matau. Kiekvienas mato savaip. Žmonės, kuriems patinka budizmas, katalikybė, stačiatikybė ar dar kažkas, sau identifikuoja tą jėgą kažkaip kitaip. Bet iš esmės taigi niekas nesikeičia.

Na, gerai, tai jūs matote Dievą taip, kaip matote...

Aš matau tą kuriančią energiją ir prašau jos pagalbos, kad, pasitelkiant mano rankas ir mano žinias, žmogui pasidarytų geriau. Jeigu man neleidžiama, aš to nedarau. Būna žmonių, kurie patys prisidirba ir turi išmokti karmines pamokas. Tada man sakoma: „Ne, tu negali to daryti. Žmogus pats kaltas, jis turi išmokti pamoką.“ Jeigu aš padėsiu, jam palengvės, bet jis išvengs pamokos ir gaus dar sunkesnę, o po to dar sunkesnę. Ir aš liksiu kalta, nes įsikišau į karmos dėsnius. Tada sakau: „Atsiprašau, bet tikriausiai aš nesu žmogus, kuris gali jums padėti.“ Taip būna retai, paprastai energetiškai panašus pritraukia panašų ir pas mane ateina žmonės, kuriems aš iš tikrųjų galiu padėti. Tie, kuriems negaliu, labai retai ateina, na, pasitaiko: iš įdomumo, iš smalsumo. Bet pas mane tokių labai mažai užsuka, gal aš turiu kažkokią apsaugą, filtrą? Ateina tie, kurie pasitiki ir kuriems aš iš tikrųjų galiu padėti. Ir mes po to tampame draugais, šiaip magijoje tai nelabai toleruojama, bet, matyt, aš nemoku kitaip, aš vis tiek per savo širdį einu į tuos žmones. Nemoku kaip psichologai atsiriboti ir šaltai sakyti, kad man visiškai vienodai, kaip jiems ten bus. Nemoku ir tikriausiai neišmoksiu.

Aš paskui dėl to kenčiu, nes per emocijas kartais prisitraukiu svetimų dalykų. Kai valau žmogų, pavyzdžiui, jeigu jam akis skauda, ir man eina skausmas per akis. Ar per pilvą, per krūtinę – aš viską per save praleidžiu. Tai nėra labai gerai. Paskui man pačiai tenka valytis, ritualais atstatinėti, mantras šnekėti, kad nusiimčiau svetimą dalyką nuo savęs. Bet yra, kaip yra. Tikriausiai aš tokia neteisinga ir liksiu.

Paminėjote Dievą, o paskui – karminius dalykus ir mantras. Ar tai sutelpa į vientisą tikėjimą?

Anksčiau tiesiog ieškojau, kuris tikėjimas man yra priimtinas. Bet supratau, kad iš esmės visi egregorai, Bažnyčios, visi ima sau kažkokią naudą, ima energiją iš tavęs, bet mainais nieko negrąžina. Jie tiesiog pasiima. Jeigu tu esi labai vertingas egregorui, tu kažką gauni, o jeigu esi eilinė „kraujagyslė“, tiesiog iš tavęs paima ir tiek. Ir aš pagalvojau, kad man tai yra neįdomu.

Prisijungti prie bet kokio egregoro galima ir ritualiniu būdu. Galbūt kam nors labai nepatiks, bet aš bendrauju praktiškai su visom religijomis. Jeigu ateina stačiatikis ir jam svarbu – štai, pas mane yra ikonų skyrelis. Tai, ką turiu jam pasakyti, pasakysiu per simbolius, kurie jam brangūs. Jeigu žmogus supranta jogą ar budistinius dalykus, ar Vedas – man pagal savo pasaulėžiūrą artimesnės Vedos, – aš eisiu per tai. Jeigu žmogui svarbu, sakykime, pagoniški dievai, gamta – man tai irgi artima. Tiesiog savyje atidarau kanalą, kuris geriausiai gali padėti.Visi mes susiję su gamta, betgi neįvardiname, kad mes visi esame druidai. Tai išmanydama daugiau šitoje srityje, kaip prisijungti prie gamtos, kaip žmogui padėti, aš per tai ir veikiu.

Jeigu žmogus nori melstis, nes jis kito kanalo nepriima, blokuoja, tada darau ritualus, susijusius su maldomis. Pasieksiu tą patį, bet jis atsivers, jis nesipriešins, ir galėsiu jam padėti. Jeigu sakysiu: „Ne, tavo tikėjimas netinkamas, aš čia dabar arabiškus užkalbėjimus šnekėsiu“, jis išsigąs, užsidarys, ir mano žodžiai jo nepasieks.

Manau, kad reikia elgtis draugiškai. Esu prieš karus tarp visų religijų ir prieš sakymą, kad vieni yra geri, o kiti – blogi. Iš esmės visos idėjos buvo švarios, tai jeigu pasiimame tą švariąją pusę...  Kristus buvo nuostabus žmogus, kuris gydė kitus žmones. Jis praktiškai buvo gyduolis, žiniuonis.

Na, galima tai pabrėžti.

Galima. Jis gydė savo tikėjimu, savo idėjomis. Lygiai taip pat žmonės eina, pavyzdžiui, pas Šivą ir pasveiksta jį garbindami. Daug kas turi jėgos, kuri gali padėti, bet gali ir pakenkti. Reikia labai atsargiai su tuo elgtis. Aš kol kas balansuoju, lyg ir niekam nepakenkiau, ir dievybių neužrūstinau. Manau, kad kažkaip susitariau.

Tačiau gal susiduriate ir su juodosiomis jėgomis?

Yra tokia juodosios magijos pusė, kai magas sako: „Aš stiprus, aš moku užkalbėjimus, ir tu dabar man tarnausi, tu padarysi tą ir tą.“ Gerai, tu priversi tą jėgą kažką daryti, kol esi stiprus. Bet tu ne visada būsi stiprus. Ir kai tu pasidarysi silpnas, ta pati jėga tave suvalgys, prisimindama, kad tu ją žeminai.

Aš laikau, kad su visais reikia tartis gražiuoju. Kai tariesi, tave girdi. Man visada labai patiko toks vaikystės multikas – dabar sako „senoji animacija“, o mums buvo multikai – apie meškiuką, kuris labai bijojo to, kuris upelyje gyvena. Ir kai jis nusišypsojo, tas upelyje irgi nusišypsojo. Tai aš praktiškai nuo vaikystės to principo ir laikausi: jeigu tu draugiškai eini tartis su bet kokia jėga, tu gali susitarti draugiškai.

Ir su tamsa?

Na, išskyrus tamsą, ten kiti dėsniai. Tada reikia metodų, kaip atriboti žmogų nuo tos tamsos, kad ji neveiktų: yra apsaugos, tam tikri užkalbėjimai, amuletai, kurie patys savaime neveikia, bet veikia per nukreiptą į juos energiją. Jeigu kas nors parduoda runas ar dar kokius ženklus – na ir kas? Tai bus tas pats, kas šitas puodelis ar šitas saldainis, kol prie jo neprisilietei ir neįdėjai tos programos, kuri gali žmogui padėti. Kai aš tai padarau, ima veikti programa ir veikia labai stipriai. Bet, aišku, visą laiką esu ant ribos tarp blogio ir gėrio. Tamsioji pusė vis laukia, kad padarysi ką nors ne taip, ir tada kartais gaunu tiek, kad maža nepasirodo. Na, bet ką darysi, visi mes gyvename ir rizikuojame.

Tai lyg tokia specifinė jūsų veiklos rizika.

Reikia žinoti, su kuo turi reikalą. Praktiškai tenka išmanyti ir juodąją magiją, kad žinočiau, kaip su ja kovoti, kaip išgelbėti žmogų, kuriam nepadeda nei egzorcistai, nei maldos. Yra dalykų, sukurtų maginiu būdu, ir tik maginiu būdu įmanoma juos nuimti. Niekas kitas nepadės, tik tokia pati magija. Tai ir nuodas, ir priešnuodis. Reikia žinoti dozę, kuri gali žmogų ištraukti. Kita aplinka to padaryti negali, nes paprasčiausiai nežino, kaip tai veikia.

Taigi, rizikos yra, bet yra ir įdomumo, kai matau, kad žmogus šviesėja, šviesėja, jaučiasi geriau... Jis ateina visas įsitempęs, išsigandęs, jam niekas nepadeda, jam blogai, jis nesapnuoja, jam diskomfortas, skauda viską, net plaukus, kurie neturi nervų galūnėlių, jam skauda viską – daktarai nieko neranda. Nes kai paveikiamas žmogaus kokonas, žmogaus laukas, kūno parametrai to nefiksuoja. Jam viską skauda, bet nueina pas medikus, ten jam sako: „Ieškai ligų.“ Tada, deja, galime padėti tik mes, nes reikia valyti būtent žmogaus apvalkalą: užsiūti, užlopyti, užlyginti, kad jis pajėgtų tvarkytis.

Paskui su fizinėmis ligomis jau daktarai tvarkosi, jeigu diagnozuoja. Bet ne visada padeda, nes daugelis ligų kyla nuo mūsų minčių ir mūsų neteisingų pasirinkimų. Tada reikia parodyti, kur glūdi priežastis. Pavyzdžiui, kai žmogui yra blogai su akimi, kokia pagrindinė to priežastis? Jis kažko nenori matyti. Psichologiškai jis nenori to matyti ir jo rega pablogėja. Vos panaikinus dalyką, kurio jis nenori matyti, ji pagerėja. Po to, jeigu jis dės pastangų, galima dar labai pagerinti. Tačiau žmogus turi stengtis, o visi galvoja, kad ateis kaip į vaistinę, gaus vaistų ir viskas bus gerai. Sakau: „Pala pala, tai yra bendras darbas. Aš savo darau, bet tu irgi privalai keistis. Tu turi valytis, tu turi keisti gyvenimo būdą, požiūrį į gyvenimą. Viskas pasikeis, kai mes abu dirbsime. Jeigu tik aš viena pasistengsiu, tai kurį laiką taps švaru, o po to – vėl ta pati šiukšlių dėžė. Ir vėl ateisi, ir vėl tave valysiu.“ Juk taip?

Tai gal jūsų darbas – lyg santechniko?

Darbas darbu, bet norisi ir rezultato: kad žmogui iš tikrųjų pagerėtų, kad jis pats pamatytų naudą, kad jis galėtų be manęs apsieiti. Kiti kaip tik pririša, ir žmogus vis eina ir eina, ir eina... O aš nenoriu, kad pas mane nuolat grįžtų. Na, nebent draugiškai. Noriu padaryti, kad žmogui neliktų to dalyko. Jeigu jis norės ateiti šiaip – sužinoti, kas bus, kortomis išsiburti ar panašiai, – valio, tegu ateina. Bet kad neliktų to, prie ko aš prisiliečiau valydama, kad šita situacija būtų išvalyta ir žmogus jau galėtų sau kitus tikslus kelti, o ne būtų priklausomas – „Oi, man šiandien suskaudo, bėgu pas Larą.“ Ne, tegul jis taip susitvarko, kad neliktų to skausmo, o pas mane ateitų norėdamas sužinoti, kas bus. Va, tai būtų puiku.

Gražu. Senovės kinai sakydavo, kad geras yra tas gydytojas, kurio pacientai nesuserga, nes jis patarė, kaip išvengti ligų.

Būtent. Nes jeigu vis valai, vadinasi, tik kažką iš dalies padarai, netikra...

Ne iki galo.

Kartais – ne iki galo, nes būna tokie sluoksniai kaip svogūno. Valydama žmogų, pavyzdžiui, su žvakėmis, matau, kaip nešvara išeina sluoksniais, sluoksniais, sluoksniais, vienas lyg prasivalė – ir vėl gilyn, ir vėl gilyn. Ir kol visiškai išsivalo, užtrunka gana nemaža laiko. Negaliu per dieną pašalinti to, kas kaupėsi metų metus,  tai nerealu. Jeigu kas nors sako: „Viens, ir padarysiu!”, – meluoja. Taip nebūna.

Užsiminėte, kad galite pasakyti, kas bus ateityje?

Taip, jeigu žmogus turi konkretų klausimą. Ne aš sakau – aš tai nežinau, kas jo gyvenime bus. Aš galiu, aišku, pažiūrėti pasitelkdama aiškiaregystę ir pamatyti, pavyzdžiui, ar yra prasmės nuo alkoholio valyti, ar jis iš tikrųjų savo talpą jau sunaikinęs, ar ne. Galima pasižiūrėti, bet tai labai daug energijos kainuoja.

Jeigu žmogus nori konkrečiai sužinoti, kas nutiks, paprastai renkuosi biolokaciją arba kortas. Pasižiūriu, kaip dėliojasi, kas gali nutikti žmogui, jeigu jis elgsis taip arba kitaip. Pasakau variantus, nes vieno kelio niekada gi nebūna. Kad ir kaip likimo linija nubrėžta, žmogus visada gauna kelias galimybes rinktis. Jeigu teisingai pasirenka, eina toliau. Galiu savo pavyzdžiu pasakyti, kad mano likimo linija, – na va, kur ji yra, štai čia, – buvo visiškai punktyrinė. Ir kai aš supratau, kad turiu grįžti į magiją, – na, aš sakau „grįžti“, nes nuo vaikystės vis blaškiausi, – per mėnesį šita mano linija tapo vientisa. Taigi, viskas susiję. Tu gali pakeisti linijos tėkmę, ji kaip upė teka. Tėkmę pakeiti savo ketinimo energija. Tai yra pats stipriausias dalykas, koks gali būti gamtoje, – tu pakeiti likimo tėkmę. Nuo žmogaus sprendimų net rankų linijos keičiasi.

Tai netinka sakyti, kad viskas nulemta?

Ne, žmogus visada turi pasirinkimą. Jis gali tobulėti, jis gali pakeisti. Todėl aš niekada niekada žmonėms nesakau kai kurių dalykų. Pavyzdžiui, ateina ir prašo iš rankos pasakyti: „Kiek aš turėsiu vyrų, kiek vaikų ir kada mirsiu?“ Į tuos tris klausimus aš neatsakau. Kodėl? Matau, kada tas žmogus gali išeiti, bet galiu ir suklysti. Gali atsirasti kažkokių jam padedančių jėgų, sakysime, jis pakeičia gyvenimo būdą, susiima. Maža, kas gali atsitikti gyvenime. Jis gali ką nors pakeisti, ir likimo linija pasikeis. O jeigu aš jam pasakysiu: „Tau liko gyventi tiek“, kas bus? Žmogus neteks motyvacijos ir šimtu procentų prisitrauks tai, ką aš matau.

Įtaiga – stipri galia.

Nenoriu koduoti žmonių. Jie patys turi rasti išeitį. Aš galiu parodyti kelią. Pasakyčiau moteriai: „Tu niekada neturėsi vaikų.“ Tačiau nutinka stebuklų, kai žmogus praktiškai negali turėti vaikų, bet ištinka tokia didžiulė meilė ir toks didžiulis tikėjimas, galbūt ji daug melsis ir pelnys tą dovaną. O mano  atsainiai pasakyta frazė užkirstų kelią tokiam stebuklui. Negaliu to daryti, neturiu teisės, todėl nesakau. Kiti pasako tiksliai: kuriais metais, kada, kur.

Jeigu matau, kad žmogui kažkas gresia, pavyzdžiui, ant galvos linijos yra ženklų, rodančių pakitimus, aš perspėsiu, kad jis pasižiūrėtų, nes žmogus gali tai pakeisti: išsioperuoti ir gyventi toliau. Mano pareiga – perspėti, kad kažkas negerai: ar su inkstais, ar su kepenimis – eik, tikrinkis, nes aš – ne daktaras. Ir tada būna rezultatas.

Pasakyti žmogui galutinį nuosprendį: „O, trumpa linija, vadinasi, trumpai gyvensi“ – nesąmonė. Žmogus gali gyventi labai intensyviai ir todėl jo tėkmė yra tokia – ji trumpa, bet stipri. Gali beveik du kartus gyvenimo linija apsisukti, štai čia eina gyvenimo linija (rodo). Žmonės labai bijo: „Oi, trumpa... Kas čia bus?“ Nieko. Tu gyveni intensyviai. Gali labai ilgai egzistuoti, turėti labai gražią ilgą liniją, bet jeigu gersi, rūkysi, narkotikus vartosi, ta tavo ilga linija nepadės, nes būsi pats nutaręs, kad tau reikia išeiti. Jeigu žmogus neturi gyvenimo džiaugsmo ir tikėjimo, jis pats save sunaikina. Čia aš nieko negaliu padaryti, todėl tokiems žmonėms padėti sunkiausia. Kai žmogus prašo pagalbos, gerai, bet jeigu jis nusiteikęs, kad nieko nebus, jam padėti negaliu, nes jis pats save veda ten, kur mato. Toks yra jo pasirinkimas. Ką mes čia galime padaryti? Su Dievu, kaip sakoma, nepasiginčysi.

Kartą mano geras draugas ir mokytojas, labai stiprus žmogus, be galo stiprus, papuolė į šulerių, kurie manipuliuoja pinigais, rankas. Ir jis, neturėdamas pinigų, gyvendamas vieno kambario bute, užėjus šitai koronai, užstatė viską, prisiėmė kreditų, ir ta pinigų energija jį suvalgė. Jeigu energetiškai žiūrėtume, jis, nors ir turėdamas ligų, dar galėjo pragyventi trejus-ketverius metus. Bet pinigai, pinigų energija jį suvalgė staiga – per dvi savaites numirė. Na, ezoteriškai aš matau: jeigu žmogus prisidaro skolų daugiau, negu per gyvenimą gali atiduoti (o jam jau 60 metų su viršum buvo), ta energija kažką pasiima mainais, dažniausiai – gyvybę. Vis pastebiu, taip ir būna. Jauni žmonės gali imti paskolas ir išsimokėti. Jų energija yra kita, jų resursai dar labai dideli. Bet kai žmogui 60 metų ir staiga atsiranda 30–40 tūkstančių skolos, ta pinigų energija jį užsmaugia ir pasiima, nes kažką vis tiek reikia atsiimti. Jeigu žmogus neturi pinigų, pasiima jį patį. Tai yra liūdniausias dalykas, koks tik gali būti.

Tai visur žaidžia energijos?

Taip. Aš taip matau, galbūt, kiti mato kitaip. Aš matau, kad visi žmonės sujungti siūlais, ir ką tu vibruoji, veikia kitus žmones. Jeigu tavo energija eilinė, vidutinė, tu net nepajausi. Bet jeigu tavo energija labai stipri, tik pajudini, ir kažkur kažkas nugriūna arba atsistoja. Su tuo reikia elgtis labai atsargiai, labai atsakingai. Jeigu tau duota didesnė energija, tu neturi teisės ne tik daryti blogai, bet net mąstyti blogai, nes mintys materializuojasi – tiek geros, tiek blogos. Tu privalai visą laiką mąstyti pozityviai, džiaugtis gyvenimu, turėti begalinį tikėjimą šviesa, kitaip vien savo mintimis pakenksi aplinkai, kurioje esi.

Kartais taip elgtis būna sunku, visi mes žmonės, visi kenčiame. Mano dvasinis mokytojas juokiasi: „Lara, nekibirkščiuok, nes kur nors gali įvykti žemės drebėjimas. Tu esi per stipri, kad galėtum sau leisti energetines iškrovas.“ Na, tada jau balansuoju.

O kaip jūs kibirkščiuojate?

Kai supykstu arba kai man labai skauda. Pasitaiko, kad žmonės iš tikrųjų nuliūdina ar įskaudina, nuvilia, ir tada labai skauda. Būtent toks širdies skausmas turi be galo didelę griaunančią jėgą. Ji ne tik mane griauna, bet ir vibruoja. Kaip įmetus akmenį į ežerą kyla raibuliai, lygiai taip pat su energija: aš sprogau, o kažkur kitur gavo kitas, kas neturėjo gauti. Todėl neturiu teisės taip elgtis, pasirinkus šį kelią negalima taip daryti. O tai ne visada lengva.

O kur veda jūsų kelias?

Mano kelias, bent jau aš norėčiau, kad mane vestų į nuolatinį savęs suvokimą. Nesvarbu, ar šioje realybėje, ar sapne. Visada turiu suvokti save. Na, nežinau, kaip pasakyti, kaip rasti lietuvišką žodį, nes mano dvasiniai mokytojai ne lietuviai...

O kokia kalba rastumėte?

Mokytojas, su kuriuo dabar bendrauju, yra rusakalbis. Jis vartoja tokį terminą: „постоянная осознанность“. Nežinau, kaip lietuviškai. Toks pastovus savęs suvokimas, šviesoje.

Taip, terminas oсознанность yra bendrašaknis su žodžiu сознание – sąmonė.

Vidinis sąmoningumas, sakykime taip. Noriu pasiekti savo dvasinėmis treniruotėmis, bendravimu su žmonėmis tokį lygmenį, kad visada būčiau šviesos tėkmėje, kad manęs neišmuštų iš pusiausvyros jokie įvykiai ir aš nepradėčiau kibirkščiuoti ar nesuvokdama ką nors daryti. Aš noriu susivokti, noriu žinoti, kad aš esu ir kontroliuoju savo veiksmus. Kad viską galiu sukontroliuoti, bet ne protu, ne logika, o būtent per savo širdies šviesą, sakykime taip.

Gal tai šiek tiek siejasi su Vedomis, su šivaistais, man visai patinka būtent joginis mąstymas, ėjimas į šviesą. Jeigu šiame gyvenime šviesą ir ramybę savyje randi, tai kitame gyvenime nepamiršti, kas esi buvęs. Kaip mes paprastai iš gyvenimo į gyvenimą einame? Jeigu nieko nedarai, tai kitame gyvenime neatsimeni, ką esi pasiekęs. Apie tai gali spręsti tik iš to, kad, pavyzdžiui, iškart moki piešti arba tave traukia groti kokiu nors instrumentu, arba matematika tau be galo įdomi. Vadinasi, aname gyvenime jau buvai šio to pasiekęs, tik pamiršai, tik išlieka gabumas kaip atspaudėlis. O aš noriu prisiminti. Nes kai prisimeni, iš karto toliau vystaisi, nepradedi nuo „pirmos klasės“, bet eini toliau, toliau ir toliau. Tokia yra mano siekiamybė. Kiekvieną dieną treniruotis, atlikti kvėpavimo praktikas nėra lengva, nes turiu dirbti, turiu šeimą, kitų įsipareigojimų. Ir vis tiek privalau keltis šeštą ryto, daryti praktikas, atgauti pusiausvyrą, kad būčiau stipri ir sveika. Tai panašu į kareivių režimą. Visada turiu išlaikyti ramybės pusiausvyrą, kad nepakenkčiau sau ir kitiems.

Tai tas kelias begalinis, ar yra kažkoks galutinis tikslas, pabaiga?

Na, aš nematau pabaigos. Aš matau ir mirusius žmones, ir gyvus žmones, o pabaigos nėra. Yra kelias, tu plauki kaip upė, ir kažkas ateina į tave. Jeigu labai priešiniesi, suki prieš tėkmę, aišku, gauni per galvą. Jeigu plauki pasroviui ir pasiimi tai, kas įteka kaip maži upeliai į tavo upę, gauni jėgos. Nežinau...  Aš save laikau dvasiniu keliautoju, kuriam svarbiausia pats kelias.

Man be galo įdomu dirbti su žmonėmis. Klausia: „Kodėl tu nemokai?“ Dar nenoriu mokyti. Aš pati dar mokausi, šitame kelyje dar esu mokinė, dar ne viską išmokau. Man vis norisi ir to, ir to, ir ano: tai joga, tai Taro, tai runos, tai astralinė magija, tai dar kažkas. Aš nuolat esu tame kelyje, jaučiu begalinį džiaugsmą gaudama žinių ir esu be galo dėkinga žmonėms, kurie man jų duoda. Kartais – skausmingai, nes ne visi yra šviesūs, ne visi yra balti, kai kurie – net visai tamsūs, bet aš už visas pamokas esu dėkinga.

Esu susidūrusi ir su juodąja magija, ir su žmonėmis, laikančiais save šamanais, nors visai tokie nėra. Padirbėjusi kokius dvidešimt metų susipažinau su vienu mokytoju, dabar jis jau miręs, paklausiau: „Kaip tu mane matai? Kas aš esu?“ Tokia stipri jaučiausi, savimi pasitikinti. Jis pasižiūrėjo į mane ir sako: „Žinai, tu esi lyg mažas aklas kačiukas, kuris nuolat galvą į š... kaišioja. Įkiši, ištrauki, nusipurtai ir toliau eini, ir vėl kiši.“ Na, toks yra pažinimo kelias. Kartais klystu, kartais pasuku ne ten. Aišku, visos žinios praverčia, visas jas galima panaudoti padedant žmonėms, absoliučiai visas, net ir blogas patirtis, nors tai labai skauda.

Tik ne visada pavyksta girdėti ir suprasti. Pavyzdžiui, jeigu imtume sąmoningo sapnavimo treniruotes, kas nors gali pagalvoti, kad esu išvis išprotėjusi. Pradedu aiškinti, kad šita tikrovė nėra vienintelė realybė ir kad kitoje realybėje galima keliauti ir mokytis, susirasti dvasinius mokytojus, prašviesėjimą... Tai yra be galo įdomu, tik reikia išmokti, tai neateina savaime.

Sapnus žmonėms aiškinanti literatūra yra visiškos nesąmonės, jas rašo patys to nematę.

Turite galvoje sapnininkus?

Taip.

Na, ir nekalbėkime apie juos. Jūs irgi nemaža skirtingų sričių paminėjote: sąmoningą sapnavimą, kortas, biolokaciją, astralinę magiją, numerologiją... Ši remiasi skaičiais, taigi susiduriame su begalybe...

Taip, bet viskas yra iš skaičių.

Viskas yra iš skaičių, viskas yra matematika, taip kai kas teigia. Iš to kyla mokslas, kuriuo remiasi mūsų civilizacija. Mokslas turi savo principus ir dėsnius: teiginiai turi būti patikrinami, įrodomi eksperimentais. Kaip jūs visa tai aprėpiate, sutalpinate savo pasaulėvaizdyje?

Stengiuosi. Visko aprėpti neįmanoma, tai nerealu. Pavyzdžiui, astrologija man iki šiol... suprantu, kad tai veikia, bet su manim tai neturi nieko bendra. Suprantu, kad žvaigždės veikia, bet tik tada, jeigu tai yra asmeninis horoskopas, sudarytas konkrečiam žmogui. O buitiniame lygmenyje tai yra be galo juokinga ir net žalinga, aš taip manau. Tik asmeniškai galima pasakyti asmeniškus dalykus, nebūna bendrų principų. Kaip galima sakyti, kad žmogus gimęs ožkos metais bus vienoks, o gimęs kiaulės metais – kitoks? O dar yra europietiškas horoskopas, kiti dalykai. Iš daug, daug, daug sluoksnių galbūt susidaro realus vaizdas. Tokia dėlionė: dėlioji tą, tą, tą...

Dar yra genetika, dar yra mityba. Pavyzdžiui, mes štai geriame žolelių arbatą. Žolelės gi veikia.

Taip, ypač užkalbėtos. (Juokiasi) Vanduo laiko informaciją. Bet kokį dalyką galima užkalbėti. Svarbu, teigiamai.

Tai jūsų užkalbėjimas gali pranokti žolelių chemiją?

Sustiprinti gali. Nebūtinai žolelių, galima – sriubą, arbatą, ką nori užkalbėti. Svarbu žinoti, kaip tai daryti ir turėti tam jėgos. Jeigu neturi jėgos, tai net užkalbėjimai iš senovinių grimuarų neveiks. Iškviesi galią: „Ateik čia ir padaryk dabar tą ir tą...“ – O ji: „Kokia čia infuzorija? Kas čia mane kviečia, nesuprantu?“ Tu privalai astraliniame lygmenyje turėti svorio, kad tai veiktų.

Jūs privalote turėti tokio svorio?

Taip.

O kartais pasijuntate infuzorija?

Ne. Jeigu aš nors vienu procentu abejosiu, tai neveiks. Tos jėgos labai jaučia. Šuo visada kanda, jeigu žmogus bijo, teisingai? Tos jėgos jaučia. Jeigu bijai, nelįsk į magiją niekada, nes prisidirbsi.

Puiku. Tai gal galėtumėte dabar pademonstruoti man savo metodą, kiek tai atrodys tinkama, pagal visas taisykles – aš paprašysiu, sumokėsiu, kad tai iš tikrųjų veiktų. Galėtumėte man padėti?

Tada jūs turite pasakyti, kas negerai, kodėl jūs norit, kad aš jums padėčiau. Nes jeigu žmogus ateina ir sako, kad yra sveikas, laimingas, sėkmingas, bet prašo: „Padėk man...“

O tokių būna?

Yra tokių.

Tai aš turėčiau konkrečiai suformuluoti prašymą?

Taip. Na, pavyzdžiui, žmogus ateina ir sako: „Nežinau, kas yra, bet jaučiuosi blogai: nemiegu, man sapnuojasi košmarai, manęs nemato žmonės, aš prarandu darbus, man viskas krinta iš rankų.“ Aš žiūriu, visų pirma, į jo veidą, nes užmesta juoda energija jame matosi. Ir iš skaičių matosi, yra tam tikros sistemos, iš kortų matosi. Žiūriu, diagnozuoju, tokia yra diagnostika. Tada dar tikrinu kitu būdu, nes neturiu teisės suklysti dėl energijos. Negaliu gi bet kuriam žmogui sakyti: „Ai, čia nužiūrėjimas.“ Tai galima labai greitai nustatyti, bet aš turiu įsitikinti. Aš negaliu telefonu, pavyzdžiui, įsitikinti.

Pasitaiko, sako: „Oi, mane nužiūrėjo. Įsileiskit mane išvalyti.“ Palauk, tai tu galvoji, kad čia nužiūrėjimas, o gal tiesiog tu daug gėrei arba tau šizofrenija, arba dar kažkas? Taigi, yra daug dalykų, ir aš turiu juos išsiaiškinti: pasižiūrėti ir kortas, ir biolokaciją, ir pagal skaičius, ir pagal rankas, ir išklausyti, ką žmogus sako. Taip maždaug susidarau vaizdą, kas vyksta. Jeigu dar neaišku, tada žiūriu vadinamuoju aiškiu matymu: kur yra kažkokios skylės, kas darosi. Čia man labai pasitarnavo menotyros studijos: surenki visą informaciją, ją savo galvoje klasifikuoji, sudėlioji ir susidarai daugiau ar mažiau aiškų vaizdą, kas vyksta. Aš gi nepažįstu tų ateinančių žmonių. Kartais jaučiu, kad mane provokuoja: nieko jam nereikia, bet vis tiek skundžiasi, kad jam blogai. Tuomet, kai žmogus pradeda meluoti, vienas iš mano būgnų išleidžia tokį garsą: dong! Ir aš sužinau, kad žmogus meluoja.

O ko toks pas jus atėjo? Pramogos?

Patikrinti... Tokie žmonės nori įrodyti, kad jų tiesa yra vienintelė, aš taip įsivaizduoju. Arba ateina žmogus su dviem techniniais aukštaisiais, vyras dažniausiai, ir šypsosi: „Cha cha cha, visa tai – nesąmonė.“ Aš jam šneku, šneku – penkiolika minučių būnu visiškai ignoruojama. O kai pradedu pasakoti apie jo gyvenimą, šypsena išnyksta, jis įsiklauso. Dar po penkiolikos minučių sako: „Taip nebūna.“ Sakau: „Pas mane fizikos dėsniai neveikia. Ką aš galiu padaryti?“

O pas jus jie neveikia?

Dažnai, taip. Na, kaip jūs logiškai paaiškinsite: valau žmogų su žvake, vaškas teka į vandenį, žvakės vienodos, to paties meistro – ir bėga juodas vaškas. Jis nupiešia labai ryškius paveikslus, kas vyksta, bet ne tai svarbu. Jis juodas, juodas ir juodas. Aš klausiu biolokacijos, kitaip sakant, švytuoklės, jungiuosi prie Akašos kronikų. Man pasako, kad tas žmogus išsivalys per tiek seansų, ir aš jam pasakau, kiek seansų reikės. Ir keisčiausia, kad iki paskutinio seanso vaškas teka juodas, o paskutinį – baltas. Kai žmogus išsivalo, vaškas tampa tokios spalvos, kokia yra žvakė, nors palenkta taip pat, žvakės tos pačios, vanduo tas pats. Ir ypač vyrai sako: „Šitaip nebūna.“ Būna. Būna, kad vandenį turiu pakeisti. Būna, žmogus atsineša savo žvakes, uždaro langelius, visus loginius dalykus patikrina...

Na gerai, o kaip jūs pati paaiškinate? Tai teršalai nuspalvina vašką juodai?

Taip, tai žmogaus viduje esantys teršalai. Jie po truputį traukiasi, traukiasi, ir žmogus pajunta iš savijautos, kada jis išsivalo. Jis vėl pradeda sapnuoti, nes kai žmogus apribotas, paprastai dingsta sapnai, jis nesapnuoja. Jam uždėtas lyg koks kalpokas ir energija iš viršaus jam negali perduoti informacijos. Sapnai yra informacija, kanalas uždarytas, žmogus nieko nesapnuoja. Ir staiga vėl pradeda sapnuoti.

Jeigu aš išpranašauju, kad bus taip, taip ir taip, tas ir tas tą ir tą pasakys, ir tai įvyksta, aišku, žmogui akys ant kaktos iššoka: „Na, ragana, iš kur žinai?“ Man tai linksma, bet linksma labiau dėl to, kad žmogus išsivalė ir pradeda matyti spalvas. Jis pamato, kad yra ne vien loginiai dalykai, o ir dar kažkas. Tai nuolat egzistuoja, bet jis nemato, nes nežiūri. Ir aš džiaugiuosi, kad žmogus pradės daugiau matyti, galbūt giliau pasižiūrės: nebus tik juoda ir balta. Taigi faina.

Na, taip – plačiau ir giliau žvelgti malonu. Tai gal būtų teisinga sakyti, kad kiekvienas žmogus trokšta laimės ir jūs jam kažkaip padedate jos siekti?

Visų pirma, laimė yra labai individualus dalykas. Kas yra laimė man, tai nėra laimė jums, teisingai?

Nežinau.

Pavyzdžiui, man faina, kai aš galiu padėti, kai aš galiu mylėti, kai mane myli, kai aplinkui žmonės tampa laimingesni. Aš, pavyzdžiui, galiu nekeliauti, nepirkti ko nors – man nerūpi, iš esmės. Aišku, yra daiktų, būtinų žmogui išgyventi, gerbūvis, kuris kiekvienam skirtingas. Kam nors laimė yra turėti dešimt mašinų, jis dėl to laimingas, jam faina.

Taip, jeigu jo tokia laimė, tai jums tektų padėti jam įsigyti dešimt mašinų?

Ne. Aš jam galiu padėti suteikdama pasitikėjimo savimi, kad jis užsidirbtų toms dešimčiai mašinų. Nes jeigu jis tikės, kad yra to vertas, tai ir padarys, nėra jokių ribų. O kur riba? Žmogus gali viską, gali gyvenimą pakeisti visiškai. Jūs pats labai gerai žinote, kad gyvenimą galima pakeisti 100 procentų vien tik savo ketinimo galia. Jeigu žmogus nori pasikeisti, jis ir pasikeis. Jūs tai žinote, aš tai žinau, bet ne visi tai žino. Ir tada aš kaip mokytoja mokau: kaip matyti, kaip save keisti, kaip padaryti, kad sektųsi. Manau, kad tai yra gerai.

Gerai, bet dar svarbu, kad sektųsi, nes iš tiesų juk ne visai viskas priklauso nuo manęs?

Taip. Čia aš galiu padėti, nes galiu pasitelkti jėgas žmogaus sėkmei, kad jo kelias atsidarytų. Yra šamaninių ritualų, yra maginių ritualų. Žmogaus dirbtinai neprijungsi prie kanalo, bet ta jėga jam suteikia pasitikėjimo ir jis visus barjerus įveikia žymiai lengviau. Ta jėga padeda, galima sakyti, pravalo kelią, atveria kelią. Visi turi sunkumų, bet kai kam sunkumai yra dirbtinai uždėti. Kai žmogui iš tikrųjų nesiseka ne todėl, kad jis negabus, negeras, bet kažkas palinkėjo, kad jam nesisektų, tai yra dirbtiniai barjerai, šituos aš galiu nuimti.

Bet ir čia girdžiu, kad svarbu įgalinti patį žmogų. Tačiau man kartais atrodo, kad ne viskas yra žmogaus galiose, ir kai pasakau bičiuliui: „Linkiu, kad tau sektųsi – kad palankiai susiklotų tai, kas nuo tavęs nepriklauso“ – man regis, tai prasmingas palinkėjimas. O jūs gal galite ne tik palinkėti, bet ir padaryti, kad gerai klotųsi nuo manęs nepriklausantys dalykai?

Taip, jeigu jūs esate to vertas.

Kiek esu to vertas, gerai. Sutinku su tokia išlyga. Tik man įdomu, kaip tai veikia: ar aš pirmiau turiu pasistengti, tapti labiau vertas – tada ir jūsų burtai suveiks? Ar jūs tiesiog susitarsite su galiomis, kurios man nepavaldžios?

Ne. Kai nieko nedarai, tai nieko ir nėra, teisingai? Visų pirma, jūs turite dėti pastangas ir norėti. Antras dalykas – jūs turite pasitikėti žmogumi, kuris jums padeda, nes be pasitikėjimo nieko nebus.

Suprantu.

Trečias dalykas, mes pašaliname taršą, kuri yra ne jūsų. Sakykime, kažkam perėjote kelią, žinote gi, gyvenime pasitaiko tikrai labai piktų žmonių, juodųjų magų pas mus šiuo metu yra ne mažiau nei Ukrainoje. Tokia mada, gana dideli pinigai iš to pelnomi. Jeigu pikti palinkėjimai ateina iš profesionalo, pats žmogus nuo jų apsiginti negali. Užmetamas, kaip sakiau, kad geriau įsivaizduotumėte, toks lyg stiklinis kalpokas. Paliekamas mažas plyšelis energetiniam orui, kad žmogus visai neuždustų. Kartais ir uždūsta, jeigu tampa visiškai uždarytas. Visos jo galimybės lieka už durų, jos nepasiekiamos. Na, dešimt procentų praeina arba dvylika. Žmogui atrodo, kad viskas beviltiška. Jis mato savo galimybes, bet nieko negali pasiimti, vis atsitrenkia į sieną. Aš atidarau duris, nuimu taršą, tada natūraliai žmogui priklausantys dalykai, buvę atriboti, ateina net greičiau, negu turėtų. Todėl, kad aš išlaisvinu kelią, atidarau duris. O po to jau žmogus pats tvarkosi, pasiima, ką nori. Jam sekasi geriau, nes aš maginę taršą panaikinu, išvalau, išmetu, ir toliau jau jis savo jėgomis juda.

Tai jūs kaunatės, varžotės su kitais magais ar galiomis?

Galiomis. Magai yra, na kaip... Mes esame kaip langai: įeina ir išeina iš mūsų galios, per mus praeina.  Aš nesu mediumas, būna gryni mediumai, kurie išvis nekontroliuoja, kas per juos eina. Vieną dieną moteris šviesi kaip saulė, o kitą kartą per jos langą ateina visiška tamsa, atrodo, kad ji – visai kitas žmogus. Ji net neatsimena, ką sakė, nes informacija sklinda per ją kiaurai. Mediumui sunku, nes jis nežino, kokia galia per jį eina. Mes labiau kontroliuojame.

Aš manau, kad nėra vidurio kelio, nors kiti gal sakys kitaip. Sako, yra abirankiai magai, galintys daryti ir gera, ir bloga. Bet aš matau taip: jeigu yra dvi stovyklos – čia vieni, čia kiti, – tai eidamas pas vienus, tu išduodi anuos ir atvirkščiai. Vadinasi, abi pusės tavęs nekenčia ir stengiasi tave... Kaip tuo vidurio keliu eiti? Nėra vidurio kelio. Jeigu esi šviesus, vadinasi, net labai sirgdamas ir vargdamas eisi vedamas savo sąžinės, savo doros ir teisingumo principų. Aš nesakau, kad už manęs stovi Dievas – virš visų yra Dievas. Mano principas – niekada nekenkti žmonėms. Galiu ir pinigų dėl to prarasti, nes ateina žmogus, sako: „Man reikia tos moters, pritrauk ją.“ Sakau: „Aš to nedarau.“ – „Kaip tai? Taigi tu magija užsiimi.“ Klausiu: „Kodėl tave paliko ta moteris?“ – „Aš ją mušiau.“ Sakau: „Palauk, aš tau pritrauksiu moterį, kad tu ją vėl muštum?“ Negaliu to daryti.

Nesiimu nagrinėti juodųjų magų darbo principų, kiekvienas renkasi savo pusę, tegul Dievas bus jiems teisėjas. Tarp tų dviejų jėgų turi laikytis pusiausvyra – tarp tamsos ir šviesos, kad viskas būtų ramu: kiek ten, tiek ir ten. Dabar tvyro labai stiprus disbalansas, todėl aš matau, kad mes einame vis dėlto į paskutinį teismą greitu žingsniu. Šie, kiti metai, gal dar kiti... Aišku, nebus, kad kažkas patriūbins ir viskas baigsis. Viskas vyks per mentalą, visi, kas iš tikrųjų darė blogus dalykus, neatitinkančius Visatos dėsnių, manau, bus nubausti. Aš tikiu tuo. Aš matau savo vizijose, savo sapnuose, mano mokytojai mato, kad taip bus. Ir  su garsu, kažkaip per garsą viskas įvyks. Kaip tai nutiks, aš negaliu pasakyti, nežinau. Bet valymas bus. Šita tamsos, netikėjimo, kažkokios arogancijos persvara yra negera. Gali būti tvanas kaip kažkada – fit ir visus apvalė. Paskui siautė cunamiai – apvalė, dar kas nors...

Žmonės dabar yra karaliai, viską gali kontroliuoti, bet kažkodėl negali suvaldyti viruso. Taigi mes – piramidės viršūnėje, stiprūs – kaip gi negalime jo suvaldyti? Vadinasi, gamtai atsibodo ir ji sako: „Žinote, žmogeliai, man atrodo, kad jūs jau nelabai...“ Ir skiria išbandymą, kad susiimtume. Tokie dalykai. Kartais tai matant darosi labai baisu, o iš kitos pusės suprantu: jeigu esi doras žmogus, tau nieko nenutiks.

Netgi per tvaną ar cunamį?

Taip. Yra tokia teorija: jeigu žmogus neturi mirti, tai jo lėktuvas nenukris, jis nepapuls į cunamį, negaus mirtinos koronos dozės ar panašiai. Nes jis turi dar kažką nuveikti. Aš manau, kad tai tiesa. Sako, žaibas niekada netrenks į namą, jeigu jo gyventojas nieko blogo nėra padaręs. Tikriausiai taip yra, aš nežinau, negaliu patikrinti, nenorėčiau.

Iš esmės, dabar yra labai labai rimtas laikas, deja, mažai kas tai supranta. Mane išvis laiko išprotėjusia, kai apie tai pradedu šnekėti, bet vartai iš tikrųjų atsivers, pro juos mes turėsime praeiti vienaip ar kitaip, norime to ar nenorime. Vis dėlto žmonės turi suprasti, kad yra dalykų... Ir tai ne tie dešimt Dievo įsakymų – žymiai daugiau ir žymiai paprasčiau. Visatos dėsniuose viskas paprasta: nedaryk to, ko nenori, kad tau padarytų. Panašus pritraukia panašų: gėris pritraukia gėrį, blogis pritraukia blogį.

Žmonės gi mažai suvokia, ką jie veikia gyvenime. Stengiasi, aišku, bet tik mažuma.

Taip, žmonės mažokai suvokia, tačiau grįžkime prie mano prašymo: „Lara, padėkite, kad man sektųsi.“ Ar tai jums priimtina?

Na, taip, jeigu nekenkia kitiems žmonėms.

Kiek tai nekenkia kitiems, sutinku su jūsų išlygomis ir sąlygomis. Ir jeigu tai nepakenks jums pačiai – jūs gi galite nukentėti, susidūrusi su tamsiomis jėgomis, nenorinčiomis, kad man sektųsi...

Ne, aš turiu apsaugą.

Turite? Tai dėl šito nerizikuojate? Neįsiskolinsiu jums kaip nors daugiau nei už jūsų laiką ir paslaugą?

Kaip pasakius... Kodėl turiu imti padėką? Kad neprisiimčiau svetimų problemų sau ir savo šeimai – toks yra vienintelis dalykas. Aš negaliu padėti grynai draugiškai todėl, kad taip rizikuoju pasiimti problemų sau, jeigu žmogus neatsipirko.

Aišku. Taigi, pakaks padėkos ir aš neužkrausiu jums kokios nors dar naštos?

Ne, ne. Lygiai taip pat ir tamsūs magai turi apsaugą. Mes ne su jais kovojame, grumiasi energijos – kuri stipresnė. Bet pagrindinė atsakomybė tenka žmogui. Jeigu žmogus ateina užsakyti juodosios magijos, tai juodasis magas niekada atsakomybės neprisiims, ją paliks tam žmogui, sakys: „Taip, aš padarysiu, bet atsakomybė teks tau.“ Nors tai ne visada akcentuojama, jis gali patikinti, kad žmogus bus apsaugotas, bet iš tikrųjų – ne, nes atsakomybė lieka ne magui, o žmogui, užsakiusiam tą dalyką. Kai aš valau žmogų, tas, kuris jam pakenkė, energetiškai tai jaučia. Tie patys dėsniai veikia ir žmonių pasaulyje, ir Visatoje. Pavogęs ar užmušęs sėda į kalėjimą, o jeigu nusižengia Visatos dėsniams – apriboja kito žmogaus laisvę, sveikatą, gyvybę, kalbu apie mirties, ligos linkėjimą – tai nusikalsta prieš Visatą. Skriausti žmogaus niekas neleido. Žmogus ateina į šį pasaulį būti sveikas, laimingas ir realizuoti savęs, o magas ima ir uždaro jį į energetinį kalėjimą: jam niekas nesiseka, viskas griūna, kartais žmogus net nusižudo dėl to. Vadinasi, kenkėjas bus nubaustas todėl, kad Kūrėjas taip jį myli ir suteikia galimybę per bausmę suvokti, jog jis buvo neteisus, ir pasitaisyti šiame arba kitame gyvenime.

Tokie yra Visatos dalykai, aš nieko nebaudžiu. Aš tiesiog pasakau Visatai, kad žmogus prašo padėti, ir jeigu Visata mato, kad iš tikrųjų kiti yra dėl to kalti, jie gauna tik tiek, kiek patys palinkėjo, ne daugiau. Bet kol žmogus neprašo, niekas nepuola padėti – gal jam patinka ta našta? Kol nepasako Visatai: „Prašau man padėti“, niekas nepuls padėti, nes jam ir taip gerai. Gal jis pats išsikapstys.

Gerai. Tai jeigu aš dabar paprašyčiau Visatos palaimos, kad man gerai sektųsi, ir jūsų pagalbos, kiek reikia išvalyti ar atverti kelius, kaip tai turėtų vykti?

Pirmiausia turi būti jūsų prašymas, jūs prašote manęs jums padėti. Kol jūs nepaprašote, aš nieko nedarau.

Tai aš dabar prašau.

Antras dalykas – to, kas vyks, įrašinėti negalima, nes ne aš dirbu, per mane dirba.

Gerai, neįrašinėsiu.

O paskui – diagnostika: kas vyksta, kodėl vyksta, per ką vyksta. Visa tai išsiaiškinus galima suprasti, ar žmogui tiesiog užtenka pagaminti kokį sėkmės amuletą, ar reikia kažko kito. Kai aiškiu matymu žiūriu į labai sėkmingų žmonių laukus, matau, kad jie visi turi magus ir į jų kokonus yra įdėti tam tikri ženklai, jie matosi. Atrodo, eilinis žmogus, bet visi nori kažką gero jam padaryti, visi veržiasi. Jis gali būti negražus, bet vis tiek bus geras aktorius. Ir aš pamatau sėkmės ženkliuką įdėtą, tiesiog infiltruotą į žmogaus lauką. Bet tai yra labai pozityvu, žmogus laimingas, jis užsiima labdara, padeda kitiems. Nes jeigu pats gauni, turi ir kitiems padėti už savo sėkmę, teisingai?

Teisingai, Lara. Tai dabar jau išjungsiu diktofoną, dar kartą aiškiai paprašysiu, ir tada jūs nuosekliai atliksite ką pridera tokiu atveju. Galime taip padaryti?

Galime.

 

Kalbėjomės 2021 m. kovą Vilniuje.

Knygoje „Gyvenimas jų žodžiais“ – dar 23 atrinkti, papildyti, pataisyti ir net niekur neskelbti Igno Staškevičiaus pokalbiai iš esmės. Tiesiai iš leidyklos.