Mano sparnai

 

(Борис Гребенщиков, “Дело за мной”)

 

Šį rytą čia vienintelė migla –

Tas pūkuotas debesis tvenkiny.

Žengiu, lyg kozirį slėpčiau kišenėj,

Dar pusantro – giliai pažasty.

 

Mano plaučiai – saulės

Ir mėnulio namai.

Vis trukteliu tavęs iki soties

Ir jaučiu, kaip man kyla sparnai.

 

Mes plakamės lyg lempos drugiai,

Neįveikę pirmapradžių kerų.

Pelėsiais prarūgo vakaras,

Mano siela trokšta bangų.

 

Ar ilgai dar mirkysimės pelkėj,

Baugindami viens kitą kalnais?

Saulei tekant kas nors turėjo prabilti,

Ir štai, man jau kyla sparnai.

 

Kyla sparnai, kyla sparnai,

Aš grįžau iš Kaprio ir Kremliaus kiemų –

Man pasakė, kad kyla sparnai.

 

Piktavaliai nukosėjo mūsų PIN‘us,

Dėl to pranykęs ryšys.

Pasimėgausim telepatija, tik prieš tai

Nukalsim tuos tris.

 

Tu vos už centimetro,

Stebiu iš mėnulio, kaip dyla lakuoti nagai.

Tokią pasaką jau sekiau Babilonui,

Bet šį sykį man kyla sparnai.

 

O oro uostų krovikai išraudę,

Eismą trikdo bagažo kalnai.

Minios skuba išlėkti, nesusigaudo,

Kad visi jau tenai.

 

Mes vieno su jais kraujo,

Mums siena ta pati prieš akis,

Vienintelis skirtumas lyg ant delno:

Tik mano sparnai atlaikys.

 

Mano sparnai, mano sparnai,

Aš nėriau su gulbe, lakiojau aukštai

Ir patyriau, kaip kelia sparnai.

 

Kaip koja kairioji

Pėdina už dešinės,

Tave atpažinęs vėliau

Nebenoriu kitų regėt.

 

Man melavo: tu dingusi.

Girdėjau, kad slapstaisi nūnai,

Bet jeigu nebūčiau tavęs susiradęs,

Manyčiau, kad tai tik sparnai.

 

Daug kas skundžiasi tavęs nepažįstą,

Nors tik tu gelbsti juos kas rytą.

Tu man leidai pažaist su pasauliu,

Grąžinsiu jį nesubraižytą.

 

Aš jaučiu tave vėjo gūsy,

Jūros bangos – tavo namai.

Nebūčiau įtaręs, jog tave susitiksiu,

Nežinojau, kaip kelia sparnai.

 

O mano sparnai,

Man kyla sparnai...

 

(Versta iš rusų kalbos)