Jūs tyrinėjat
įvairius mikroorganizmus?
Taip.
Kokias gyvas
būtybes apima sąvoka „mikroorganizmai“?
Geras
klausimas. Mes tiriame, turėčiau tą patikslinti, daugiausia prokariotinius
mikroorganizmus, tai yra tuos, kurie vadinami bakterijomis, archėjomis (dar
tokia grupė yra)... Tokias ląsteles, kurios neturi branduolio. Na, čia gal taip
ne visai griežtai, bet... Ir, aišku,
tiktai jų dalį, nes jų yra milijonai rūšių, tai to visko mes negalime tirti. Toks
mūsų darbo objektas.
O sąvoka „prokariotai“
apima, turbūt, ne tik bakterijas, bet ir visa, kas yra žemiau jų?
Ne, ji apima
bakterijas ir archėjas – dvi grupes.
Ir archėjas?
Taip, dvi
grupės – bakterijos ir archėjos yra prokariotai pagal dabartinį grupavimą.
O ar esama
kokių nors dar paprastesnių gyvų organizmų?
Geras
klausimas, nes jūs norit iš manęs išgirsti atsakymą apie virusus, tikriausiai?
Tai aš sakyčiau, kad ne, kad nėra mums žinomų. Virusų aš gal... Mes tiriame ir
bakterinius virusus, tai gal ir ne visi kolegos sutiks su manim, sakydami, kad
jie - gyvi padarai. Aš galvočiau, kad jie vis dėlto nėra gyvi padarai.
Bet čia nėra
vienos nuomonės?
Čia nėra vienos
nuomonės, taip. Čia nėra vienos nuomonės.
Kaip gi taip?
Na, kaip ir
apie kiekvieną dalyką, nėra vienos nuomonės.
Juk dėl
daugelio dalykų mokslininkai sutaria.
Daugelio, bet
ne visų. (Juokiasi) Ne, nėra apie nieką vienos nuomonės, galvočiau.
Na, visai
vienos gal nėra, bet apskritai mokslo bendruomenė juk pasiekia konsensusą?
Pasiekia, taip.
Susitarimo klausimas. Čia būna, ką kaip pavadini, šiek tiek... Nes ir tarp prokariotų
vėlgi yra, dabar jau atrodo, išimčių, nes kai kurios bakterijos turi branduolį,
ir tada išeina toks oksimoronas. Mes sakom: „Prokariotas, turintis branduolį“.
Tai jis jau nebe prokariotas, bet jis vis tiek laikomas prokariotu, nes galbūt turi
daugiau požymių, kuriais aprašomi prokariotai.
Ir šitaip mes
iškart, be ilgo apšilimo, pasiekėme temą, kuri man ir yra įdomiausia: kur glūdi
riba tarp gyvo ir negyvo?
Lyg ir visi
žino, jaučia – ir niekas nežino. Kaip apsibrėši? Čia vėlgi vienos nuomonės
tikriausiai nerasi tuose apibrėžimuose, bet man gi asmeniškai priimtiniausia
yra, kad jeigu mes kalbam apie ką nors gyva, tai jis privalo turėt tam tikrus
požymius. Gyvas organizmas yra tam tikra sistema. Na, sakykim, apribota erdvė,
kuri geba palaikyti viduj vienodas sąlygas, moksliškai tai vadinasi homeostazė.
Turi gebėti palaikyt. Dar turi gebėti gauti energijos šitiems palaikymo procesams
ir kitiems procesams, susijusiems su dalijimusi ar dauginimusi. Turi gebėti
evoliucionuoti, kisti. Ir, kad tai gebėtų daryt, dar turi gebėti atsakyti į išorės
signalus, kokius nors aplinkos pokyčius.
Tai jeigu visi
šitie požymiai yra, tada, mano galva, jis kaip ir gyvas... Mane tenkina toks
apibrėžimas. Ir su kiekvienu objektu galima aiškintis, ar jis turi visą tokį rinkinį,
ar ne. Ir tada matom, kad virusai gana akivaizdžiai kai kurių požymių neturi. Sakykim,
sunku kalbėti apie jų gebėjimą palaikyti homeostazę. Virusas turi šiokią tokią struktūrą,
bet jis aktyviai jos nepalaiko. Greičiausiai, jis neturi gebėjimo generuoti
energiją, jis turi kažkuo kitu naudotis, ir panašiai. Turi jis kitus elementus:
kintamumą, gebėjimą daugintis. Lyg kokia mašina tinkamoj aplinkoj. Viskas
gerai, bet kai kurių gyvybės elementų tiesiog nėra. Užtai sakau, kad jie jau
būtų priskirti prie negyvų daiktų.
Virusai?
Taip.
Mhm. O dar yra prionai.
A, tai ten po
to jau galime mes žiūrėt žemyn. Jūs puikiai žinote, kad ląstelėje yra
nukleorūgštys – paveldimumą nulemiančios molekulės, ir jos replikuojasi,
dauginasi, dalinasi, dvigubėja. Tai ir ką? Jeigu jos dvigubėja – jos gyvos? Nu
– ne. Tai prionai ir kitokie baltyminiai elementai, kurie gali, pavadinkim,
daugintis kažkokioj aplinkoj... Na, tai jie dauginasi. Tvarkoj, dauginasi, bet
jie greičiausiai neturės to elemento, kuris susijęs su evoliucija. Jie galbūt nesugebės
išlaikyti homeostazės nuo aplinkos, negalės gamintis energijos. Daug kas
dauginasi, geba daugintis, yra netgi savitvarkės struktūros. Bet tai dar...
Jeigu trūksta kitų elementų, kitų požymių, tai pasikartosiu – greičiausiai nėra
gyvybė.
O kur
šiandieninio mokslo požiūriu glūdi riba tarp organinės ir neorganinės chemijos?
Niekur. Nėra
tokios ribos. Tiktai mes ją nusipiešiam. Na tai ką, mes sakom: organinė ten,
kur anglis. Bet yra daugybė organinės chemijos, kur daugiau azoto negu anglies,
tai ką – ji neorganinė? Čia gal tiesiog susitarimo reikalas yra. Chemija yra
chemija.
Atomai gali
sudaryti įvairiausius ryšius, ir tada labai sunku kartais juos išskirstyt, aš
galvočiau. Jeigu mes imtume, vėlgi kaip pavyzdį tiesiog – yra fermentų, kurie
savo aktyviame centre turi geležies-sieros kompleksus, geležies piritą. Piritas
– jis neorganika lyg yra mokykloj, taip? O jeigu jis yra baltymo struktūroj,
kuri apsupta aminorūgščių, kurios yra organika, tai visa šita molekulė kas yra?
Jinai lyg ir kažkokia hibridinė, na, mes sakom – organinė, nors turi dalių, kur
neorganikos yra. Čia aš neskirstau. Kartais patogu galbūt, bet, mano galva,
nėra visiškai prasminga skirstyt: organinė - neorganinė. Tiesiog istoriškai...
Va –
istoriškai.
Taip, taip, yra
dalykų tokių istorinių, kurie lieka.
Žodžiu, žmonės
pagal savo supratimą dėl ko nors susitaria, nubrėžia ribą, bet praeina šimtas
metų – ir jie jau kitaip mato.
Taip, o
pavadinimai lieka.
Lieka
katedros...
Tai daug kas
lieka. Pavadinimai lieka, ir tiesiog mes daug kur naudojamės tais pavadinimais,
nors kai kurie jau seniai praradę... Aš visuomet dabar rodau: jūs tuose
mobiliuose įrenginiuose ar telefonuose norit pakelti, atsiliept – ten yra
ragelis nupieštas, ar ne? (Juokiasi) Paklauskit kai kurių žmonių, tai
jie tikriausiai tokio ragelio nėra net matę. O mes sakom „kelti ragelį“ – kokį
ragelį, kur čia tie ragai? Tai čia tiesiog pavadinimai... Užtai visuomet labai
svarbu moksle susitarti, ką reiškia kiekvienas terminas. Tai va, kai mes kalbam
apie gyvybę – kaip tu supranti, susidėlioji, ką tu įvardini, kaip tu pavadini.
Tada gali ten derėtis.
Na, bet jūs
dirbat Gyvybės mokslų centre.
Taip.
Ir kiti žmonės
dirba. O jūsų nuomonė dėl to, kas yra gyvybė, skiriasi. Ir nieko – einat į tą patį darbą.
Ir ką? Tai mes
ir prezidentus skirtingus renkam.
Labai gerai,
žavu! (Juokiasi)
Ar jūs galėtumėt įsivaizduoti, kad panašiai kaip organinės ir neorganinės
chemijos katedros ateityje jūsų darbovietė turės pakeisti pavadinimą, nes žodis
„gyvybė“ praras prasmę?
Kodėl jis turi
prarast prasmę? Bus galima nurodyti, kokią dalį tu tiri. Pagal susitarimą,
taip? Tai gali būti Gamtos tyrimų centras, kuris tiria ir gyva, ir negyva, tai
labai paprasta. GMC nesikeistų net santrumpa. (Juokiasi) Gamtos mokslų centras... Sakau,
čia yra susitarimo reikalas, ką mes įdėsim – ar ten biologiją įdėsim, ar kokią
ten geografiją, ar dar kažką...
Bet taip galim
prieit prie Visa ko tyrimų centro.
Na taip,
„Naturwissenschaftler“ ir yra mokslininkas vokiškai – gamtos tyrėjas.
O dar,
profesoriau, jūs taip labai nuosekliai išdėstėt tuos gyvybės kriterijus. Bet
vis dėlto, jeigu įsivaizduotumėt, kad kalbat su mažiau išprususiu pašnekovu
arba, pavyzdžiui, pradinuku, kaip jūs nusakytumėt jam, kas yra gyva, o kas –
ne?
Lygiai taip pat.
Nu kuo pradinukas..? Aš neskirstau žmonių į ten mažiau išprususius ir...
Na, jis nežinos
žodžio „homeostazė“ tiesiog.
Na, sakysiu: „Vat
kaip kambary tu šilumą palaikai? Kažkas turi palaikyt šilumą...“
Jūs galėtumėt
pakartot paprastesniais žodžiais tuos pačius kriterijus, lyg aš būčiau
pradinukas?
Taip, galiu.
Prašom.
Pabandysiu bent
jau. „Galiu“ – drąsiai pasakiau. Pabandysiu. Taigi, įsivaizduokit, kad jūs... Kaip
čia paprastą parinkt pavyzdį? Tarkim, kad yra kambarys kažkoks, nu, tiesiog
kambarys. Įsivaizduokim, kad tai yra gyvas padaras – tas kambarys. Nu va, ar
kambarys yra gyvas padaras, kaip mums suprasti?
Ką čia suprast?
Aišku, kad negyvas.
Ne, nėra aišku.
Jūs turit remtis tais pačiais kriterijais, taip? Ar jis atribotas nuo aplinkos?
Jis atribotas yra, jis turi sienas, langus, duris. Bet jisai nėra visai
atribotas, jame atsidaro durys ir langai, vadinasi, jis yra atvira sistema. Jūs
galit atidaryt langą, pakeist temperatūrą viduj, taip? Galit uždaryt langą. Tai
jeigu kambarys mokėtų atsidaryt langą ir uždaryt, norėdamas palaikyt
temperatūrą pastovią viduj, jis jau tą išlaiko homeostazę.
Pats jeigu
mokėtų?
Taip, jeigu jis
pats tai darytų.
O jeigu aš esu
kambary ir aš atidarau?
Tai čia jau
jeigu jūs priklausot kambariui kaip sudėtinė dalis...
Tuo metu priklausau.
Tai tuo metu...
Bet iš principo? Vėlgi, jūs bandykit įsivaizduot: vat kambarys geba atsidaryt
langą ir uždaryt. Vadinasi, mes jau susitarėm – jis yra atribotas nuo aplinkos,
bet jis yra atvira sistema, jis gali būt atvira sistema. Dabar tam, kad jis
palaikytų vienodą temperatūrą, gebėtų homeostazę palaikyti, vienodas sąlygas
viduj, tai jisai turi turėt ir kažkokį jutiklį, pasakantį, kad temperatūra
pakito. Tai čia tas reagavimas į signalus, kurį aš minėjau. Jis įvertina –
temperatūra pakito – reikia atidaryt langą arba jį uždaryt. Ir jis turi turėt
energijos generavimo mašiną, kuri tą šilumą ar ten šaltį generuotų. Tai, kas
susiję su energija. Tai jeigu jis jau šitas dalis turi, jis jau artėja prie
gyvo padaro. Bet to, kaip mes susitarėm, dar neužtenka. Jis dar turi gebėti
augti, vadinasi, turi būti kažkokie mechanizmai, kažkas, kas didina sienų
plotą, nuolatos didina, kas sukuria medžiagas tai sienai iš aplinkos pasiėmęs,
taip? Jau sudėtingėja sistema. Na, ir dar šitas savybes jis turi perduoti
kitoms kartoms, tai yra turi gebėt išaugt, pasidalinti į du kambarius, ir tos jo
gebėjimų savybės kažkur turi būti išlaikytos. Ir net kintamumas tų savybių, jis
turi išsilaikyti, tai vat.
Sunkoka čia. Aš
manau, kad kiekvienas pradinukas žino, jog kambarys yra negyvas, ir čia nėra ką
kalbėt.
Ne kiekvienas,
jam reikia užduoti teisingus klausimus, pradinukui. Reikia visiems pradinukams
protą šiek tiek pamaišyti, kad jie pradėtų mąstyti...
Sutinku.
Maišyti protą...
Paklauskit jo,
ko reikia, kad kambarys būtų gyvas?
Čia prasidėtų įdomus
pokalbis, bet jeigu paklausčiau, ar kambarys gyvas, tai manau...
Kambarys
negyvas, nes jis neturi...
Na taip. Bet,
pavyzdžiui, jeigu klausčiau, ar pomidoras yra gyvas, tai, spėju, kad daugelis taipogi
sakytų, jog negyvas.
Pomidoras – jūs
turite omeny augalą ar jo vaisių?
Nenuskintą
vaisių.
Labai aiškiai
susitarkim dėl terminų. Kas yra pomidoras, jūsų manymu?
Na vat, rodau
vaikui nenuskintą raudoną pomidorą ir klausiu, ar jis gyvas.
Ne, jeigu
neįrodyta bus kitaip.
O jeigu jūsų paklausčiau?
Aš sakyčiau,
pagal tą apibrėžimą būtų teisinga laikyt, kad augalas, pomidoro augalas yra
gyvas, o pomidoro vaisius yra būdas tam augalui informaciją apie save perduoti.
Na, tai jeigu jūs žiūrėsit į tą, sakykim, vėlgi sėklą, kuri yra... Galit sakyt
– į ląstelę... Kas yra gyva ląstelė, taip? Ląstelės ten yra gyvos, atskiros
ląstelės, jos yra gyvos tame pomidoro vaisiuje. Bet kaip pomidoras, na, jisai
nėra organizmas. Organizmas yra augalas, kuris tą pomidorą užaugina.
Bet jeigu aš
dar nenuskyniau vaisiaus, tai juk jis augalo dalis? Aš tiesiog rodau.
Visas augalas
bus gyvas pagal šitą apibrėžimą.
O nuskynus
vaisių ir padėjus ant stalo, tame vaisiuje ląstelės dar bus gyvos?
Taip, kol jos
nenumiršta iš karto, ten daugybė procesų vyksta tame pomidore: jis bręsta, dar
net ląstelės dalinasi šiek tiek. Aš tiksliai nepasakysiu, bet jos turi genetinę
informaciją, jos palaiko homeostazę tam tikrą, vyksta tam tikra genų raiška,
vyksta nokimo procesai. Ten dar labai sudėtingi procesai vyksta tame nuskintam
pomidore. Dėl to, kad jis turi tam tikrą misiją atlikt, sėklos turi būti
išplatintos, tai ten pačios ląstelės bus gyvos, tam tikrą laiką jos bus gyvos.
O žmogus, kai
numiršta, jo kūne taip pat lieka gyvų ląstelių?
Tai taip,
aišku, kurį laiką. Tai juk donoro širdį veža – tai kaip nelieka? Lieka. Juk jas
gali išsaugoti, gali tas ląsteles paimti... Bent dalį ląstelių tikrai gali
paimti ir dar labai ilgai dauginti jas atskirai. Tai tada mes kalbėsim apie
ląsteles tiesiog, mes nekalbėsim apie... Tada organizmas ir bus ląstelė. Nu
tiesiog ląstelė. Taip, jas galima išlaikyt, dauginti, jos kinta, jos visus tuos
požymius turi.
Ir ten
mikroorganizmų dar daug.
Nu žmoguje –
taip, jų daug yra. Bet jeigu jūs jau ląstelių liniją auginsit, tai jūs, aišku, gryninsitės
naujus organizmus.
Su gamtininku Mariumi Čepuliu kalbėjome apie grėsmę, kad bakterijos užvaldys pasaulį.
Jos jau valdo.
Visiškai. Ir pasaulį, ir klimatą reguliuoja.
Tikrai? Per
žmones ar tiesiogiai?
Per žmones gal
irgi, bet ten visas ciklas padarytas yra. Ten taip yra: saulė šviečia –
dumbliai dauginasi. Dumbliai visi fotosintetinantys, saulės yra – jiems tada
gerai, yra energijos. Kai jų prisidaugina daug, tiesiog jiems ima trūkti ko
nors, ir jie pradeda žūti. Kai jie žūsta, iš jų išsiskiria tokios medžiagos,
kurios palaiko osmosinį slėgį, homeostazę. Tos medžiagos išeina į aplinką. Tada
bakterijos niam niam niam tas medžiagas, išskirtas į aplinką. Ir padaro tokį
dimetilsulfidą, kuris garuoja į viršų, oksiduojasi arba bakterijų pagalba, arba
tiesiog spontaniškai, ir pasigamina toks dimetilsulfoksidas, kuris yra vandens kondensacijos
iniciatorius atmosferoj. Ten milijardus tonų jo išmeta. Tada užsitraukia
debesys, saulės sumažėja, dauginimosi procesas sustoja. To osmolito mažiau pakliūva
aplinkon, tada debesys prasisklaido, tada vėl – saulė, dumbliai...
Bet šiaip tai tik
vienas iš pavyzdžių, kas ten sukasi. Čia, sakau, tokių mokyklinių pavyzdžių
daug yra. Nafta, pavyzdžiui. Išpylė naftą – čia bėda, bėda gamtai. Taip, daliai
gamtos bėda – mikrobams džiaugsmas. Ten jeigu jūs pažiūrėtumėt mikroskopu vat į
kiekvieną naftos lašelį, vandenyne kur išpilta, jūs rastumėt aplipusį jį
bakterijomis – padavė maisto už dyką. Viskas ten aplipę. Bakterijos su nafta
bendrauja šimtus milijonų metų. Ji sunkiasi, ir jos žino – anglies padavė,
reiškia – gavo valgyt, nu tai... Paukščiui, augalui – katastrofa, o bakterijai...
O ką manote
apie bakterijų įtaką žmogui? Sako, kad bakterijų kolonijose susidaro ryšiai, panašūs
kaip smegenyse tarp neuronų. Kai kurie mikrobiomo procesai neva yra aliuzija į
aukštąją nervinę veiklą?
Ne, aš galvoju,
gal aliuzijos nėra, bet yra įsikišimas. Tai mes jau daugybę tokių faktų žinome.
„Tu pasakyk, ką tu valgai, aš pasakysiu, kas tu toks“, ar ne? „Meilė ateina per
skrandį“. Nu ir daugybė ten visokiausių iš patirties frazių yra. Ir mes žinome
tokius daiktus kaip vegetarizmas visuomenėj. Bet gamtoj yra tik vienas
pavyzdys, kad mėsėdis tapo vegetaru. Ir ten aiškiai matosi problemos.
Koks tas
pavyzdys?
Nežinot? Yra
vienas mėsėdis, kuris tapo vegetaru, neaišku kodėl. Ten kažkokios mutacijos
įvyko, aš tiksliai nepamenu. Pasimaišė protas.
Žinduoliui?
Taip. Jūs labai
gerai jį žinot, visi žino – tai yra panda. Jinai yra meška, meška yra visaėdė,
visos jos yra visaėdės absoliučiai. Tai va čia yra pavyzdys, kad per trumpa
evoliucija buvo, ir panda tapo, nežinau dėl ko, vegetare. Jinai dabar turi
maitintis 20 valandų per parą, suvalgyt ten savo svorį. Mikroflora jos žarnyne
yra nepritaikyta skaidyti augalinio maisto. Tenai tvarkingai liko didžioji
dalis mėsėdžio, reiškia, mikrobų. Kadangi ji yra mėsėdė...
Kaip ta
mikroflora nepasikeičia?
Dėl to, kad
jinai turi bendrauti. Yra kiti skaidymo mechanizmai. Visi žolėdžiai turi kitokį
žarnyną, kitokio ilgio, tam tikras specialias dalis, kuriose tam tikras pH. Toks
fabrikas padarytas, kad žolę virškintų. Ir tu negali jo perkelti per kelis ar
10 kad ir milijonų metų. Ar kiek ten praėjo, nuo tada, kai atskilo ta panda? Nežinau.
Nėra, neįmanoma.
Ir kenčia tas
gyvūnas, daugintis nenori, šliaužioja visą dieną, kemša tą šieną... Iš kitos
pusės – laimingas. Nu, tai čia yra pavyzdys, kad mikroflora kartu su mumis
evoliucionuoja. Dabar labai daug duomenų atsiranda, nes įgijome instrumentus,
kuriais mes galim tirti tuos pokyčius. Tai jau aišku, kad yra mažiausiai 4-5
didelės grupės pagal mikroflorą, kurią nešiojasi žmonės. Juos galim netgi
suskirstyt dietomis. Negalim kilnoti, tų dietų keisti, pavyzdžiui, azijietiškos
į kitokią dėl to, kad jie jau turi mikroflorą tam tikrą. Jų nepriversi jau,
nebent viską išplausi iš žarnyno ir perkelsi.
Tai toks yra
ryšys tarp žmogaus genetikos ir to, ką jisai turi žarnyne. Po gimimo mikrobai
pakliūva, įsitvirtina, pasidaugina, priklauso nuo tos aplinkos, kokioje tu esi.
Ir jie tuo maitinasi. Po to, kai tu bandai vieną dietą išmušti į kitą, tai gali
kilti visokiausių nesusipratimų. Kartais galima pakeist šiek tiek, kartais –
negalima. Biocheminiai keliai yra susiję. Mes turime tokių kelių, kad žmogaus
organizmas sintetina, sintetina, tada tas metabolitas keliauja į žarnyną, tada
bakterijos padaro kokią nors reakciją ir grąžina jį atgal. Tiri žmogaus genomą
– ir nerandi biocheminio trūkio. Tą darbą atlieka mikrobai. Mes turim 800 rūšių
mažiausiai. Nuo 800 iki 12 tūkstančių rūšių žarnyne.
Aš pandų
negaliu užmiršt, norisi dar apie jas pasiaiškinti. Kaip bakterijos leido joms
išprotėti?
Ne bakterijos.
Tie
mikroorganizmai tai irgi kenčia.
Jos prisitaiko
kažkaip, kažkaip skaido. Mes irgi... Meškos visaėdės, viską valgo, tai
tiesiog...
Bet tai turėjo kilti
konfliktas mikrobiomo viduje?
Tai, aišku, ir
buvo konfliktas. Paskui, greičiausiai, kitos rūšys įsitaisė vėl, kurios
palengvintų virškinimą. Daug metų prabėgo...
Ai, tai ne
juoda – balta. Nėra, kad mėsėdės bakterijos bambukus doroja.
Ne. Tai įvyko anksčiau,
bet problema neišspręsta. Jos neišgauna iš to maisto tiek energijos, kiek
išgauna žolėdžiai. Užtai turi tiek daug suėsti. Pagrindinė energijos dalis augale
yra celiuliozė, hemiceliuliozė ar kažkas panašaus – kaip ėjo kiaurai, taip ir
išėjo.
O jeigu pandai
per vamzdelį mėsos supiltume į skrandį?
Tai
greičiausiai atsiras, kas suvirškins tenai, reikia žiūrėti. Bijau čia, dabar
pafantazuosiu, ten greičiausiai augalinėj ląstelėj yra ne tik visokie plaušai
netirpūs, bet yra ir baltymų, ir aminorūgščių, ten visko yra.
Žinoma. Ir
pandos ne bet kokius augalus ėda, tik bambuko ūglius.
Ji tik bambuko
lapus ir ėda, taip. Tai matyt, tos koncentracijos, kiek ten yra... Jeigu daug
suėda, tai ir išgyvena. Išgyvena ir dauginasi ne tik zoologijos sode. Bet kad
tai yra absoliučiai neefektyvu. Karvė suėdė ar ožka tą kilogramą žolės ir
ramiai pagamino dar litrą pieno, sugeneravo, o čia tiesiog... Čia taip pat,
kaip jūs nueitumėt, tarkim, ir bandytumėt pramisti kokiais nors mėsainiais, bet
jūsų organizmas virškina tik salotos lapą. Tada jūs tuos mėsainius kišat,
kišat, kišat, jie ten kiaurai eina visi. Energijos jūs tiktai iš salotos lapų
gaunat... Aš apie tai kalbu.
Tai kaip
paaiškinti tokį pandos pasirinkimą, tokį konfliktą tarp smegenų ir žarnyno
mikrofloros ar genetikos?
Jis
nesuprantamas. Mes nežinom.
Tai labai
įdomu.
O šiaip tai
mikroflora atspari... Tie chemikalai čiūžinėja juk čia kiaurai...
Iš tokio
apibendrinimo, kad bakterijos viską čia valdo ir tvarko, kyla išvada, kad jos
ir žmones padarė tokiais, kokie jie yra?
Šitie ryšiai abipusiai
yra, vienas daro įtaką kitam. Dėl to, kad mes, jeigu pamenat, dar turim tokią
imuninę sistemą. Tai, vadinasi, turėjo patapt, kad žarnyno bakterijos nebėra
priešai, nes jos kai kuriuose organizmuose į žarnyną, į ląsteles gana giliai prasiskverbia.
Kiltų infekcija, jeigu tai būtų patogenas. Bet toks yra evoliucijos metu
atsiradęs bendravimas, kolaboravimas. Aha, imuninė sistema jau žino – šita
bakterija yra sava. O bakterija atneša kažkokį savo indėlį. Tai čia yra
abipusis ryšys, čia nėra vienpusio ryšio.
Gal net ir
daugialypis.
Taip, katastrofiškai
daugialypis.
Bakterijos – gyvos, virusai – ne Aš vis dar galvoju, kaip paprasčiau
susikalbėti dėl gyvybės...
Tai aišku, tas
pats elementoriškas dalykas – mūsų centre vyksta daug tyrimų, dirba žmonės, tiria
kokį nors komponentą, na, pavyzdžiui, nukleorūgštis. Galim sakyt, jie formaliai
netiria kažkokios konkrečios ląstelės, tiria savybes nukleorūgščių: modifikuotų
– nemodifikuotų, chemikų susintetintų, analogų ar dar ko nors. Taip, daug tokių
darbų nėra tiesiogiai su gyvu organizmu susiję, tiesiog tiriami kažkokie
komponentai. Elektronų pernaša nuo fermento ant elektrodo, sakykim, gamtinės molekulės
– kaip jinai geba elektronus pernešti ant elektrodo. Arba koks nors membranos
gabalėlis, padėtas ant kokio nors elektrodo, tai jis jau tikrai nėra gyvybė,
jeigu taip tiesiogiai žiūrėt. Bet mes tiriam tam tikrus ląstelių komponentus,
jie tiriami tam, kad mes suprastumėm, kaip ta ląstelė funkcionuoja, kas leidžia
jai dvigubėt, dalintis ir taip toliau.
Juk šitoj srity
yra iš tikrųjų vienas klausimas, kuris nėra atsakytas dar. Mes daug ką mokam
susintetinti: bakterijos chromosomą galime susintetinti, pavyzdžiui. Chemiškai
mes galime ją įterpti į bakterinę ląstelę, klonuot. Tai yra, ne tik avytę Doli,
bet ir bakterijas mes galim klonuoti. Mes galime pakeisti baltymų struktūrą
tikslingai – daug ką mes galim padaryti.
Bet mes kol kas
nemokam, iš atskirų komponentų sudėt ląstelės. Net ir žinomos ląstelės tiesiog
atkartot. Vat paimam kokį nors mikroorganizmą, tebūnie, paprastesnį, išardom ir
po to sudedam – ir kad jinai vėl taptų besidalinanti. Šito nėra padaryta ir
šito niekas nemoka kol kas. Tai yra didžiulis iššūkis.
Jau mes žinome
netgi, kiek minimaliai reikia genų, tie darbai jau yra atlikti. Tokių
mikoplazmų – mikroorganizmų su nedideliais genomais, yra jau visi genai
išjungti, kurių nereikia. Jų tiesiog nelieka chromosomoj, jie išimti. Yra
gautas tam tikras rinkinys, ten šimtas keturiasdešimt keli genai, nuo kurių mikoplazma
priklauso. Bet bėda ta, kad keturiasdešimties jų mes net funkcijos nežinom, ką
jie daro. Visais būdais bandė jų atsisakyti – be jų ta chromosoma neveikia, negyva
ląstelė. Tai ten mes tiesiog dar daug ko, daug ko nežinom.
O hipotezių
turit?
Kažkas gal ir
turi, bet mes žinom tik niekingai mažai.
Klasikiniai
pavyzdžiai yra, tampa tokiais jau nuvalkiotais, bet vat yra žarnyno lazdelė – Escherichia coli – klasikinis tyrimo
objektas. Jau ją tiria 60-70 metų. Jos vienos iš pirmųjų genomo seka nustatyta.
Ir mes pusės baltymų, kuriuos koduoja šita bakterija, ką tie baltymai daro –
visai mes nežinom. Tai tik vieną mes čia paėmėm mikroorganizmą, vieną, kuris
jau ten tirtas – pertirtas...
Bet aš gal
naiviai paklausiu – o kam būtina žinot, ką jie daro? Galima tiesiog surinkti
inžineriškai.
Nu tai lygiai
tas pats. Vat jums atsakymas: jie bandė sumažint chromosomą, atrado, koks
rinkinys yra minimalus privalomas, ir vat – 40 genų funkcija nežinoma, neaišku,
ką jie daro. Bet jie būtini, tai vadinasi, jie yra svarbūs. Be jų
mikroorganizmas nesidalina, nesidaugina, nesivysto ląstelė.
O kodėl juos
sunku įterpti?
Juos gal
nesunku įterpti, juos sunku suprast.
O jeigu – nesuprantant? Jeigu pažiūrėtume į tai kaip
į inžinerinę problemą: štai visas žinom sudedamąsias dalis, visas jas turim
susintetinę...
Gal mes ne visas
žinom dar? Tiesiog mes gal proporcijų nežinom? Tortą kai kepa, visi iš to paties
kepa: miltai, vanduo, kiaušiniai... Kas dar – cukrus, ar ne? Kiek iš to galim
tortų pagamint ir kiek – ne tortų? Ne tortų tikriausiai daugiau galim pagamint.
Kur kas.
Kur kas daugiau.
Tai vat, ląstelėj panaši situacija – jūs turite tuos komponentus sudėt
tiksliai. Ten nėra maišelis. Net ir paprasčiausia bakterinė ląstelė nėra
maišelis su reagentais, kad ten mišinį kažkokį darai. Ji yra organizuota tam
tikru būdu struktūra, ir ta vidinė struktūra yra labai svarbi. Ją reikia atkurt,
norint sukurti. Tai padaryti kol kas dar niekam nepavyko, deja. Gal pavyks, nes
visi labai stengiasi. Yra visokių imitacijų padaryta, galima prisigamint kokių
nors lašelių, apvilktų riebaline biosluoksnių membrana. Galima netgi įterpti
visą genų nuskaitymo, baltymų sintezės aparatą – gamins baltymus, lašelyje bus
gaminami baltymai, bus nuskaitoma informacija, verčiama į RNR, viskas vyks tol,
kol tas aparatas nesustos. Gal užteks tiek energijos, kiek mes sudėjom ten ir
panašiai. Tai va, lygiai taip, kaip aš apie kambarį kalbėjau. Lygiai tas pats.
Pridėsi dalių ir suprasi, kaip įdėjai, kas ten turi būti.
Dabar jūsų
tyrinėjimai vis tiek labai priartėja prie tos ribos: gyva – negyva. Ar jums, mokslininkui,
gyvoji gamta kuo nors patrauklesnė už negyvąją? Na, tarkim, tos archėjos – už virusus?
Aš taip negaliu
skirt, ne, taip nėra. Ne, taip nėra dėl to, kad kiekvienas objektas turi savo
įdomių savybių. Sakykim, virusai – jie labai savitvarkiai, mes tiriam bakterijų
virusus, bakteriofagus, ir turim labai gražių pavyzdžių. Ne mes vieni juos
tiriame ir ne mes vieni džiaugiamės, kad jie yra savitvarkiai. Savitvarkiai –
tai reiškia, kad baltymai, iš kurių sudarytas virionas ar kapsidė, ar ten
uodegėlė, tie atskirai baltymai, pagaminti ląstelėj, sugeba susirinkti tas
struktūras patys. Gaunam baltyminius nanovamzdelius, ir jie labai gražiai
atrodo, labai gražūs objektai, labai įdomūs. Įdomu, kaip jie atsirado, kaip jie
susiorganizuoja. Kas, kad jis yra negyvas. Baltymas irgi negyvas, bet jis labai
įdomus tyrinėti.
Bet gal jis
jums gražus todėl, kad šiek tiek primena gyvą?
Ne, jis man
įdomus dėl to, kad iš jo galima... Kad jis savitvarkis.
Tuo ir primena
gyvą.
Ir negyvų
daiktų yra labai daug savitvarkių.
Bet jūs dar prieš
tai minėjot žodį „gražus“. „Gražus“ yra kitoks žodis negu „įdomus“.
Taip. (Juokiasi)
Tikrai kitoks.
O jeigu
kalbėtumėm apie grožį, jums gražesnės bakterijos už virusus?
Ne, aš taip
ne... Tas sudėtingesnis, bet ne... Nežinau, man tas ne. Man ir tai, ir tai
gražu. Ir tai, ir tai įdomu. Gal kažkam gražesni virusai?
Žodžiu, yra
negyvų objektų, kurie mokslininkui ir įdomūs, ir gražūs?
Ne, tai aišku,
tai kaip? Tokių daugybė yra, kodėl gi ne? Mes kartais labai pragmatiškai žiūrim.
Mums tiesą pasakius, kaip čia lietuviškai pasakyt, vienodai kartais būna, iš
kur tas mūsų tiriamas objektas. Visiškai vienodai – ar jis ten iš gyvo, ar ne
iš gyvo, ar jis sukurtas, ar atsirado in
vivo, ar mes sukūrėm in silico –
visiškai vienodai kai kada būna.
Taip, bet
žmonės vis tiek linkę labiau vertinti gyvus daiktus.
Žmonės linkę
turėt problemų.
Anksčiau jie skirstė:
mes – žmonės, ir
– visa kita. Dabar gal kyla kitokia banga, atsirado sąvoka „gyvūnų teisės“...
Viskas, kas
valgoma, paprastai tariant.
Va. O dabar jau
kalbam, kad gyvūnai irgi vertingi, atrandam panašumų į juos. Yra religijų,
kurios prilygina gyvūnus žmonėms. O su negyvais daiktais – na, kažkaip
morališkai tai jie tikrai nevertingi.
Nu jo,
pasakykit kokiam deimantų pardavėjui arba deimantų pirkėjui, kad jie morališkai
nevertingi.
Deimantai –
taip. (Juokiasi) Nassim Nicholas Taleb išaiškino, kodėl deimantai vertingesni už meilės prisipažinimą žodžiais. Bet čia išimtis. (Juokiasi)
Ne, ne išimtis,
daugiau tokių yra. Nu, taip sakant, nevertingi... Vertingi! Yra, kam vertingi,
jis rinksis deimantus, o ne šunį. Taip, mes galbūt atsakingiau žiūrim, tiesiog
pradedam žiūrėt kai kur atsakingiau į tai, kur mes gyvenam ir kaip mes
elgiamės, bet mes turim ir archeologinių paminklų apsaugos įstatymą, kuris
saugo negyvus daiktus.
Išties.
Ne, nu mes
daug... Automobilio pabandykit įbrėžti lietuviui, šoną, tai jis nagus tikriausiai nukapos iš karto. Jis
neaišku, ką labiau saugo.
Va, ir jūsų
balse dabar girdėti ironija, nes automobilis...
Čia realybė.
Taip, bet jūs
žiūrit kritiškai į tokį lietuvį, kuris nagus nukapos. O jeigu jo šunį „įbrėš“
kas nors, tai jau lyg ir normalu, kad jis už tai supyks...
Ne, čia yra,
sakau, čia yra... Aš suprantu, taip. Jūs iš karto – kaip ten tas lietuviškas
žodis? – suponuojate, kad tu, kai kalbi apie gyvą, tu iš karto jam suteiki... Tu
personifikuoji jį greičiau galbūt negu negyvą. Gal ir gerai, nu tai bet vis
tiek...
O kaip – jums pačiam?
Muses daužo
visi net neabejodami. Tai čia, sakau, čia yra patirties, istorijos, tradicijų
klausimas, ir jis labai sudėtingas. Aš už tai, kad gamtą saugotų, bet aš nesu
gal geras pavyzdys, nes aš mėsą mėgstu valgyti. Ir aš galiu atskirt gamtos saugojimą
nuo mėsos valgymo, tai man netrukdo. Nors turėtų trukdyt, iš tikrųjų.
Bet jeigu tikrai
netrukdo, tai ir ramu.
Nu tai tiesiog
atsiriboji, tiesiog negalvoji ir tiek. Greičiausia, daug kas taip daro. Čia
tikriausiai jau ne visai mano mokslo sritis yra tie santykiai tarp gyvų
sutvėrimų. Žmogaus, teisingiau pasakius, ir kitų gyvų sutvėrimų.
Na, čia – kaip kas nusprendžia. Yra visokių gyvybės
mokslų. Kieno čia sritis? Antropologijos?
Taip... Čia yra
labai sena problema – kas kaltas dėl atominės bombos sprogimo, taip? Va, čia
vėl suvesim su biologija. Mokslininkas, kuris ją sukūrė, ar tas, kuris numetė? Kuo
čia dėtas mokslininkas?
Gal kaltas tas,
kas sukūrė mokslininką?
Tai tėvai
kalti? Tėvai visuomet kalti, tas jau seniai žinoma. Užtai ir baudė kadaise visą
šeimą, ir tebebaudžia kartais visą šeimą. Nusprendžia, kad tuos genus reikia
išnaikinti.
Bet jeigu taip
pagalvoji, tai mokslinis tyrimas, ar branduolinių reakcijų, ar branduolio skilimo,
tai jis dvipusis yra – kaip tu jį panaudosi. Biologija taip pat yra labai,
labai, labai jautri, kadangi ją panaudot yra visokių daug galimybių. Mes dar
tik nemokam, mūsų žinios netempia iki to. Kai ką mes jau galim sukurti, bet
ateis laikas, ir tikrai ilgai netruks, kai galima bus tikslingiau kurti tuos
gyvus arba biologinius objektus. Mes jau dabar manipuliuojam pakankamai,
puikiai galim manipuliuoti pavienėmis ląstelėmis, bent jau laboratorijose. Mes
jau, girdėjot, pilna pavyzdžių, kai kalbam apie kamienines ląsteles, mes galim –
ir į vieną pusę, ir į kitą pusę nukreipt. Ten, kur mums atrodo, kad reikėtų
nukreipti. Ar tai gerai, ar blogai? Aš nežinau.
Tai iš esmės
bus galima atgaivinti lavonus?
Ne, galima bus
sukurt objektą, naudojantis genetine medžiaga, kuri jame buvo. Tai ne tas pats.
Reiškia, tie
žmonės, kurie užsisako, kad būtų užšaldyti, klysta?
Nežinau. Gal
juos ir atgaivins ten, gal atsiras tokios technologijos. Čia mes vėl įlendam į
tokį... mes vėl pradedam į tokią sritį, kur aš tikrai nesijaučiu gebantis
paaiškint. Aš jums nepasakysiu, kuo žmogus skiriasi nuo ko nors kito, kiek
reikia nupjaustyti nuo žmogaus, kad jis dar būtų žmogus. Na, tikriausiai daug
ką galima nupjauti, labai daug. Kažkas yra, kas nulemia, pagal vieną istoriją
ar pagal kitą – ne taip svarbu. Tai aš galvoju, tos technologijos, biologinės
technologijos, jos pirmiausia kur gali prisidėt, tai atkuriant, kas yra
nukirpta nuo žmogaus, taip?
Atkurti, kas
nukirpta, paprasta, taip.
Nu, paprasta
čia tik atrodo, bet tai nėra taip paprasta. O visa kita tai yra... Na gerai, ką
reiškia sukurt žmogų? Na, tai jūs nuėjot, pasidauginot ir sukūrėt tą žmogų, jis
atsirado. O po to jūs jį kuriat, kuria mama, šeima, visuomenė. Tai lygiai tas
pats šičia – jeigu jūs paimsit kokią ląstelę, pavogsit, tai jūs vis tiek žmogų
turėsit kurt vienaip ar kitaip. Čia klausimas – kaip jis buvo pradėtas, taip?
Kaip jis buvo
pradėtas, mes žinom. Darvinas išaiškino.
Ne, aš turiu
omeny konkretų atvejį, konkretų žmogų.
A. Ne, apie konkretų
žmogų, aišku, mes mažai ką žinom. Bent aš taip jaučiuosi.
Dabar mes vienu
būdu pradedam. Mes gi dabar galim... Turim visokių instrumentų, mes galim tą
padaryti in vitro, taip? Pagalbinis apvaisinimas.
Dabar jau, atrodo, mes galime paimt va šitą ląstelę, ją... diferencijuoti,
pavyzdžiui, iki spermatozoido ar kiaušialąstės, ir pradėt žmogų. Bet tai jeigu
mes jį ir pradėsim, vis tiek kažkas kitas ugdys, ir taip toliau. Tai juk nėra
tas pats.
Taip, sutinku.
Bet jeigu jums pavyktų, kaip anksčiau kalbėjote, sukurti gyvą ląstelę – jeigu ląstelė yra visas organizmas, kad
ir paprasčiausias – tai štai jums ir gyvūnas.
Vienaląstis gyvybės
organizmas.
Man regis, kad
nuo tokio pasiekimo iki lavono atgaivinimo jau nebetoli.
Ką reiškia
lavono..? Kaip jūs įsivaizduojat?
Na, numirė
žmogus, guli kūnas, jį užšaldo taip, kaip dabar daro amerikiečiai, užšaldo ten
iki Kelvino nulio ar beveik nulio. Ir laiko.
Na ir kas
toliau?
Reiškia, jis išlieka
toks, koks mirė.
Na, tai jūs ir
darysit tas mirusiojo kopijas?
Ha. Tai jeigu
jį pavyks vėl prikelti, gal jis atsimins visą savo istoriją?
Ką reiškia
„prikelti“? Nu va čia reikia vėl tartis. Pradėsim gąsdinti, kad ims tenai
vaikščioti numirėliai? Vis tiek įsivaizduokim, kad vėlgi... Aš gal sakau čia
taip labai mėgėjiškai, labai profanuodamas, kad smegenų veikla nemirusi, taip? Kol
žmogus komoj, jo smegenų veikla nėra mirusi, ten galim prijungt daug ką. Bet
jeigu ji numirė, vadinasi, ta struktūra sunyko.
Materialiai
gal nesunyko?
Ką reiškia?
Sunyko. Jeigu nebėra, jeigu jinai nebeaktyvi, tai reiškia, jau nebeveikia ji,
kažkas pažeista. Jeigu mes galvojam arba žinom, kad bent dalis procesų, kurie
susiję su atmintimi, yra nulemti sveikos struktūros... Ir kai jinai
nefunkcionuoja, tai mes ten nieko
nebeatkursim. Kitas klausimas, kad galbūt mes galim užrašyti ją prieš
numirštant, prieš sunykstant tai struktūrai, ją perkelti į kitą analogišką ar
panašią struktūrą. Čia visiškai kitas klausimas.
Na taip, bet
tada lieka klausimas – o ko dar trūksta?
Ne, nu tai aš
ir sakau – kaip mes atskiriam, kad tai yra žmogus.
Teisingai,
teisingai, čia tas pats klausimas.
Turi būti,
vėlgi, kriterijų rinkinys. Kaip mes atskiriam, kad jis yra, pavyzdžiui,
mąstanti būtybė? Mes sakom: jaučianti, mąstanti. Tai lygiai ta pati problema
kyla dabar, kai šnekama apie dirbtinį intelektą. Vėlgi – kaip mes atskirsim,
kad jis jau mąsto? Čia, aš galvoju, labai sudėtingas ir
filosofinis, ir tiesiog techninis klausimas. Ir jis lygiai taip pat susijęs su
tuo, kaip mes atskirsime, ar kas nors yra gyva, ar negyva, taip? Sakysim, pagal
tą kriterijų rinkinį jisai gyvas. Tai mes privalom turėt aiškų rinkinį kriterijų,
pagal kuriuos pasakome: tas – žmogus, o šitas – ne žmogus, taip?
Visuomenė,
Seimas turi rinkinį įstatymų, jie pasako.
Ne, ne, kokios
struktūros tai nulemia? Taip, ir visuomenė pasako, bet jeigu lendam į fiziologiją...
Na taip.
Toks yra
klausimas. Užtai tie visokie „atgimdymai“, tie „dvasios įpūtimai“, tai jie,
sakau, tada tokie beprasmiai tampa.
Na, ir puiku. Šiam kartui pakaks, labai ačiū. Dabar dar aš tik noriu jus nufotografuoti
su savo kamera.
Tai
finalizavom?
Taip, mes
finalizavom.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Atsiliepimai