Ar laikote save menininke?
Taip, laikau.
Kuriu su didžiule aistra. Mano menas - vaizduojamasis...
Vaizduojamasis?
Taip.
Kokio pobūdžio?
Kuriu
instaliacijas. Dirbu daugiausia su audiniais ir stiklu, stiklo šukėmis. Iš jų
padarau esminę dalį, bet pastaruoju metu dar įterpiu ir tekstų, ir - kadangi
esu šokėja - instaliacijoms naudoju ir judesius.
Reiškia, tie
pasirodymai būna vienkartiniai?
Iš esmės, taip.
Tik iš anksto pasigaminu maketus, iš kurių sudedu didesnę instaliaciją.
Priklauso nuo
galerijos, tačiau dažniausia - taip, tai būna vienetiniai spektakliai.
Kaip
mandalos...?
Pasakėte
„mandalos“?
Taip.
Mandalos -
labai klasikinis menas, mano kūriniai - šiuolaikiški. (Juokiasi)
Turėjau
galvoje, kad kiekviena mandala - taip pat vienkartinė.
Aaa, kaip
koncepcija.
Taip, juk ji
pranyksta. Kaip ir jūsų kūrinys.
Teisingai.
Nors dabar
galima viską nufilmuoti ir vėl peržiūrėti.
Būtent!
Bet tai jau visai kas kita… Man įdomu, kaip jumyse menas dera su mokslu.
Juk jūs - mokslininkė?
Taip, tikrai. Man
įdomu rašymą derinti su vaizdais. Būdama meniškos ir filosofiškos prigimties,
daug tyrinėju Indijos meną: kaip jis keitėsi po kolonializmo, kodėl tapo toks
viktorijietiškas. Mano karta užaugo, net neįsivaizduodama, kokį nuostabų
senovės meno paveldą turime. Khajuraho ar kitų šventyklų skulptūras britai
laikė pernelyg tiesmukai jusliškomis, todėl buvo uždraudę jas kaip ir
tradicinius indiškus šokius. Jaučiu pareigą atgaivinti tradiciją, man ji labai
svarbi. Todėl ir pradėjau rašyti.
Įdomu. Man
regis, užčiuopiu jūsų kaip mokslininkės, dar gi istorikės, subjektyvų požiūrį.
Jis primena menininko mąstyseną. Koks nors profesorius iš Londono gal tuos
pačius tyrimų duomenis interpretuotų kitaip.
Be abejo.
O mokslas gi
siekia objektyvios tiesos. Tai kaip jūs tyrinėdama tramdote savo meniškas
aistras?
Teisybė.
Paaiškinsiu, kodėl jaučiu, jog britams valdant pasikeitė indų estetikos
pojūtis. Yra išlikusių senovinių raštų, sanskrito tekstų, kuriuos skaitydama
suvokiau visą tų skulptūrų grožį. Nebegalėjau į jas žvelgti vakarietiškai,
pamačiau indiškosios estetikos esmę.
Kokie tai
tekstai?
Senoviniai,
V-VI amžiaus. Viename aprašyta muzika ir šokiai, šokami prie šventyklų, kitame
- skulptūros, dailė... Juose nagrinėjama meno vizija, paskirtis. Tais raštais
rėmėsi, iš jų sėmėsi įkvėpimo skulptoriai, kurdami kompozicijas šventyklose.
Tokia ir buvo
britų problema: jie atvyko į Indiją, apsidairė šventykloje ir nusprendė, kad
tos skulptūros...
Apie kurias
skulptūras kalbate? Khajuraho?
Taip,
Khajuraho, tačiau ir kitose šventyklose nutiko tas pats. Juk visos tradicinės
skulptūros panašios. Jas visas britai interpretavo pagal savo Viktorijos
laikais suformuotą kanoną.
Net senuosius
filosofijos raštus jie suvokė kitaip. Pavyzdžiui, Kama Sutra yra žavingas
kūrinys, sanskrito kalba aprašantis gyvenimą, būtį, įvairias kultūras. O
Vakaruose jis parduodamas, pabrėžiant tik tuos vienus, visai neesminius,
galus...
Mums buvo
teigiama, kad nepajėgsime patys tvarkytis, nes esame pernelyg įnikę į erotiką.
Mums aiškino, kad indams nepakanka vyriškumo valdyti šaliai. Žinoma, tai
kolonizatorių triukas - vadinti mus nekultūringais barbarais.
Studijuodama
meno istoriją, išmokau skaityti sanskritu, kad netektų apsieiti vien su senovės
raštų vertimais.
Taigi, galime
kalbėti apie tris indiškosios estetikos laikotarpius: tradicinį, britų
kolonializmo ir dabarties.
Teisingai.
Kaip trumpai apibūdintumėte
kiekvieną iš jų?
Senovėje, kai
formavosi indų estetikos tradicija, žmonės tikėjo trimis pasauliais. Pirmasis -
Kama. Tai meilės ir aistros, troškimų karalystė, svarbi visiems, ko nors
siekiantiesiems. Ne tik menininkams - net jei esi gydytojas ar matematikas, tau
teks remtis šios karalystės galia. Antrasis - Rūpa. Tai formos pasaulis,
kuriame meilės įkarštis įgyja formą: tu jau gali apibrėžti tai, kuo užsiimi.
Trečiasis pasaulis - pats sudėtingiausias. Jame tu taip pasineri, įsitrauki į
savo veiklą, kad netenki savasties, tampi beasmenis. Aistra sulieja tave su
darbu ar kūryba, ir tu pranyksti joje. Nebelieka jokio „aš“, jokio ego. Buvo
laikoma, kad tik pasiekęs trečiąjį pasaulį, galėtum sukurti ką nors tikra,
vadintis maestro. (Juokiasi)
Tokia estetikos
doktrina atitinka bendrą hinduizmo pasaulėžiūrą?
Jų pagrindai -
tie patys. Imkime Khajuraho skulptūras, jos - belytės, ten nėra vyriškų ar
moteriškų figūrų. Jos taip karštai įsijautę viena į kitą, kad tampa vieniu.
Būtent šitai siekta parodyti. O šiandien mes jas regime kitomis akimis.
Gerai, dabar
pereikime prie britiškojo laikotarpio.
Britai,
žvelgdami pro vakarietiškus akinius, nepajėgė suprasti indiškos tradicijos. Jie
nesuvokė mums būtinos raidos: indams buvo esminga nuolat tobulėti, keistis,
gerinti save. Net mūsų dievai yra perdėm žmogiški, panašūs į graikiškuosius. Mituose
jie pasirodo kvaili, godūs, kūniški. Visai kaip žmonės.
Sakydama
„perdėm žmogiški“, jūs reiškiate neutralų pastebėjimą, kritiką ar susižavėjimą?
Tai teiginys,
kilęs iš filosofijos, nusakantis, kad dievai yra tokie pat kaip mes. Jie nėra
už mus viršesni, jiems būdingos tokios pat emocijos, tokie pat troškimai. Mitai
buvo kuriami siekiant įteigti, kad verta tobulėti, gerinti save. Pasielgęs
kvailai, visada gali pasitaisyti, jei tik apmąstai ką prisidirbęs.
O britai...
O britai to
nesuvokė. Jie tokie padorūs, tie britų pasiuntiniai: jokio nuogumo, jokio
jusliškumo. Nepriimtina. Kaip galima šventoje vietoje laikyti seksualios
išvaizdos skulptūras? Matyt, indai perdėm mėgaujasi kūniškomis aistromis, nesugebės
patys tvarkytis.
Aišku, čia jie
rado pagrindą manipuliuoti. Indų vyrus jie laikė per skystais, kad atsispirtų
raganiškoms moterims. Taip jas ir vadino - „tamsos raganos“. Nežiūrėkit į jas!
Ir jie mus
valdė beveik tris šimtus metų. Žinoma, man smagu dabar mokėti kalbėti
angliškai, tačiau mes ir praradome labai daug. Kalbant jau apie šiuolaikinę
Indiją - pastebiu, kad paprasti žmonės gėdinasi apžiūrinėti tas skulptūras, grožėtis
jomis, stengiasi prasmukti nepakėlę akių. Juos yra paveikusi moralizuojanti
Viktorijos ideologija. Nesistebiu, mokykloje pati kiekvieną dieną turėjau
etikos pamoką. Mums kalė į galvas, kaip dera sėdėti, valgyti, viską daryti
oriai, britiškai.
Kaip tos
pamokos vadinosi?
Jos vadinosi
„moralės mokslas“. (Juokiasi)
Nuostabu.
Įdomiai skamba,
ar ne?
Taigi mokykloje
man kilo daugybė klausimų. O paskui universitete studijuodama dailę ir meno
kritiką, susidūriau su jau minėtaisiais senovės raštais. Tuomet pradėjau
suvokti tikrąją tuomet sukurto meno esmę, panorau atskleisti ją ir kitiems. Ėmiau
tyrinėti, mokytis sanskrito. Mano daktarinė disertacija skirta žiniai,
siunčiamai iš senovės į dabartį. Nagrinėju, kaip mes dabar pajėgiame suvokti
senovės meną. Viena mano knyga vadinasi „Gundanti postkolonializmo estetika“.
Rašau, kad mūsų tradicinis menas daugiausia suvokiamas britų primestu požiūriu,
tačiau netgi tie, kas žvelgia nesigėdydami, linksta jį vertinti kaip kažką
egzotiško.
O prasilavinę
vakariečiai irgi linkę vertinti panašiai?
Jiems reikia
paaiškinti. Aš pati stengiuosi papasakoti visą kultūros kontekstą, o gidai
Khajurajo šventykloje kaip tik pabrėžia neteisingus dalykus. Savo studentams aš
nubrėžiu dailią ribą tarp erotikos ir pornografijos. Pornografijos ten nėra.
Kurto Vonneguto
romano herojus nubrėžė panašią ribą, paaiškindamas, kad pornografija atsiranda
tuomet, kai parodomi ar pavaizduojami gaktos plaukai.
(Juokiasi)
Oho. Įdomu. Man patinka.
Taigi, nuomonės
gali skirtis.
Teisybė. Toji
riba išties subtili. Svarbiausia, kad tų skulptūrų kūrėjai siekė įkvėpti bendrumo,
artumo, vienio pojūtį, atskleisti, kad lyčių skirtumai nėra svarbiausias
dalykas. Todėl jų figūros belytės. Ten gausu erotikos, bet ne lytiškumo.
Kalbėtis apie
konkrečią skulptūrą ar kompoziciją, neturint jos prieš akis, gana keblu. Gal
esate išvedusi universalią liniją tarp erotikos ir pornografijos?
Universalią?
Man patiktų... Turbūt derėtų vertinti autoriaus sumanymą. Erotika man kalba
apie bendrumą, suartėjimą, o pornografija - apie seksą. Jaučiate skirtumą?
Tarp suartėjimo
ir sekso? Aišku, jaučiu.
Tai va. Riba
gana aiški. Žvelgdamas į tas skulptūras be pornografinių užmačių, žmogus iš
tikro jomis gėrisi. Jos juslingos ir išraiškios, tačiau ne... Jų žavesys
tiesiog kosminis.
Tokia toji mano
plonytė linija.
Panašiai
svarstyti galima ne tik apie skulptūras. Žinote, kaip atrodo Kali?
Taip, pamenu. Ta
nuožmi moteriška esybė, dar vadinama Durga.
Taigi. Ji
britams taip pat kėlė šleikštulį dėl to, kad Kali rūbas yra erdvė, reiškia - ji
visiškai nuoga. Visagalė Kali vaizduojama juodos spalvos, pasidabinusi kaukolių
vėriniu, iškišusi kruviną liežuvį.
Tačiau toks jos
vaizdinys juk nėra atsitiktinis, jis kilęs iš mito, pasakojančio, kaip visi
trys dievai: kūrėjas Brahma, sergėtojas Višnus ir naikintojas Šiva,- nepajėgė
permatyti Majos - demono, klastingu pamaldumu apgavusio Šivą. Šiva dažnokai
pasirodo esąs gana kvailas, ir tąkart jis suteikė demonui galią slapstytis
įvairiausiais pavidalais. Niekas nepajėgė jo nudobti, Maja buvo bebaigiąs
užkariauti visatą. Tuomet visi trys dievai sukūrė Kali - visur esančią dievybę,
gebančią permatyti bet kokią klastą, bet kokius kerus. Ji mikliai aptiko jaučio
kūne pasislėpusį demoną, išvilko lauk ir nudėjo.
Kitas demonas
buvo sugalvojęs suktą užkeikimą, kad kaskart jo kraujui nulašėjus ant žemės,
jis vėl atgims kitu pavidalu. Taip tikėjosi likti nemirtingas, bet Kali
iščiulpė visą jo kraują, įveikdama kerus. Todėl ji vaizduojama kruvinu
liežuviu.
Tik žinant mitologinį
pagrindą darosi aišku, kodėl Kali vaizduojama tokia, o britai nesuvokė, kaip
galima garbinti groteskiškai šėtonišką būtybę. Ir šiuolaikiniai indai
nepavadintų savo dukrelės Kali, nors tas vardas priklauso didingai senovės
deivei. Klaidingas požiūris liko persmelkęs neokolonializmo kultūrą. Net žymus
mūsų psichoanalitikas Sudhir Kakar savo knygoje rašo, kad stipri moteris įkūnija
kastruojančią vyrus Kali...
Taigi,
stengiuosi nutraukti pačių indų tęsiamas neteisingas tradicijos
interpretacijas. Ko tuomet tikėtis iš vakariečių? Viename iš Indiana Jones
serijos filmų rodoma, kaip per apeigas indas šventikas išplėšia vaikui širdį,
kad paaukotų ją deivei Kali...
Taip, suprantu
jūsų neviltį...
Kita šiuolaikinė
menininkė, anksčiau vaidinusi pornofilmuose, dabar Amerikoje rengia vaidinimus,
kuriuose vaizduoja Kali. Mitologinė deivė turėjo įvairių ginklų, o ši aktorė
savo spektakliuose žaidžia su visokiais sekso įnagiais. Ir ji gana populiari...
Aš pati nesu religinga, bet manau, kad šitaip elgtis netinka.
Gal ir tiktų,
jei toks spektaklis žavėtų estetiškai...
Taip, tačiau
tai pateikiama neestetiškai. Aišku, čia tik mano nuomonė.
Tai įdomi tema.
Senovės menas iš esmės rėmėsi tikėjimo doktrina, o šiuolaikiniai spektakliai
tesugeba žaisti pavieniais tradicijos simboliais. Ką jūs patartumėte
šiandieniniams kūrėjams?
Žinote, šiuo
konkrečiu atveju aš nesu prieš tai, ką ji vaidina. Man tik nepatinka, kaip ji
išnaudoja Kali vaizdinį.
O kas ten ne
taip? Ji klysta suvokdama Kali turinį, nes stokoja išsilavinimo, ar...
Būtent! Ji
klysta, nes nesuvokia, ką vaizduoja.
Ir tai tampa
kiču.
Labai
teisingai, tuomet tai - kičas. Tas pats nutiko manekenei Heidi Klum,
apsirengusiai Helovyno vakarėliui Kali kostiumu.
Tačiau
vakariečiai persirenginėja ir senovės graikų ar romėnų dievais. Jie taip kvailioja,
smaginasi. Helovynas turi savo prasmę, kuri jums svetima. Gal kaip tik dėl
panašių priežasčių juslingos skulptūros Indijos šventyklose žeidė britų
puritonus?
Galbūt, nes jie
nesuvokė konteksto. Tačiau aš gyvenu tuo rūpesčiu. Aš kilusi iš Indijos, todėl
nenoriu, kad po visų patirtų skriaudų ją rekolonizuotų klaidingi tradicijos
suvokiniai. Jie mane žeidžia. Jaučiuosi įžeista... Ne kaip tikinčioji, bet vis
tiek - skaudžiai ir asmeniškai. Man skaudu, kad tie spektakliai tokie lėkšti.
Ar iš principo yra
įmanomas nelėkštas meninis vaidinimas, kuriame deivę Kali vaizduojanti aktorė pasirodo
su žaislais iš sekso prekių parduotuvės?
Be abejo! Esu
tikra, kad įmanomas.
Prieš kelias
dienas apsilankiau dailininko ir instaliacijų kūrėjo Iljos Kabakovo parodoje „Į
ateitį paims ne visus“. Svarbiausia jos instaliacija yra geležinkelio bėgiai,
ant kurių išmėtyti paveikslų drobių draiskalai, skulptūrų nuolaužos, o ant
nuvažiuojančio traukinio paskutinio vagono galo šviečia užrašas: „Į ateitį
paims ne visus“.
Taip, įdomu...
Kokie jūsų
manymu yra išliekamosios meno vertės kriterijai?
Nežinau. Aš
pati tiesiog stengiuosi iš visų jėgų. Tiek, kiek pajėgiu. Negaliu visiškai
įtikti visiems, visų įtikinti. Aš taip dėstau, taip rašau... Mano disertacijos
pavadinimas buvo „Gėdijuosi savo nuogybės. Ar kūnas būna nuogas?“ Nuogumas yra
toks, kokį suvokiame.
Tačiau čia girdžiu
meno tyrinėtojos požiūrį. O ką manote kaip menininkė?
Aš kuriu tiek
skirtingų dalykų. (Juokiasi) Pavyzdžiui, kitąmet turi pasirodyti knyga,
kurioje kas antrame puslapyje bus mano pačios grafikos darbai. Piešiniai juose suderinti
su fotografijomis. O kituose puslapiuose - tekstas. Įtikinau leidėją, kad taip
dera, išsireikalavau tinkamos spaudos. Žinojau, ko noriu: kad tekstas tarsi
kalbėtųsi su iliustracijomis. Rašau, daugiausia, aiškindama savo ketinimus.
Taipogi kuriu instaliacijas
iš... šiukšlių, stiklo šukių. Sudėlioju jas savo nuožiūra. Visa pasineriu į
tokią kūrybą.
Dar šoku.
Vienas mano šokis skirtas garbinti Šivai. Žmonės žiūri įtariai, klausinėja, ar
toks menas yra religinis. Atsakau: „Ne, šį šokį tinka šokti ne vien šventyklose.“
Riba tarp tikėjimo ir dvasingumo taipogi labai neryški... Man šokyje
svarbiausia estetika. Nors Indijoje Šiva vėl tampa dievu, hinduizmas krypsta į
fundamentalizmą, daugėja fanatikų.
Tokie šokiai
galbūt net senesni už religiją. Gal juos šokdavo dar tuomet, kol bažnytinių
institucijų nebuvo?
Teisybė. Bet
nematau nieko bloga, jeigu kitos šokėjos laiko tą patį šokį kulto apeigomis.
Ar esate šokusi
nuoga?
Ne. Ne...
Jums to niekad neprireikė?
Dėl meno...
Išties, ne. Man
neprireikė žengti taip toli, kad ką nors pasakyčiau. Ir dar, aš abejočiau, ar
turiu deivės dvasią, kad taip elgčiausi. Ir drąsos... Be to, labai mėgstu puoštis
visokiais audiniais, juvelyrika... (Juokiasi)
Suprantu. Dar
noriu paklausti apie vaizdo įrašų poveikį jūsų šokiams. Senovėje nebuvo
filmavimo kamerų, įspūdžiai likdavo tik žmonių atmintyje. O dabar galima
peržiūrinėti vaizdus daugybę kartų, lyginti... Ar dėl to keitėsi choreografija?
Taip, ji
vystėsi. Seniau buvo šokama tik priešais šventyklas, o dabar atsiradę scenos,
studijos... Išradus televiziją, šokiai pasikeitė, nes kameros pajėgė užgriebti
tik bendrą vaizdą tam tikru kampu. Tiesa, technologijoms tobulėjant vėl galima
šokti kaip senovėje, nes naujoviškos kameros spėja susekti visus šokėjų
judesius.
Aha.
Taip. O kalbant
apie šokių idėjas, dabar daugėja dialoginių kompozicijų, kuriose vaizduojami ne
dievai, o eiliniai žmonės. Įdomu, kad moterų vaidmuo tradicinėse kompozicijose
buvo svaresnis, nei linkstama vaizduoti šiandien. Šokėjai bendrauja lyg
kalbėdamiesi tarpusavyje: mylimasis pavėluoja, ji pyksta, neprisileidžia. Tokie
fragmentai taip pat yra kilę iš senovės, aprašyti sanskritu, skirti iliustruoti
įvairiems jausmams. Pastaruoju metu jie vėl populiarėja.
Gražu. Artėjant
prie pokalbio pabaigos, pasakykite, ko svarbiausia jus išmokė Algis Mickūnas,
kurio dėka mudu susipažinome?
Atvykau į Ohajo
universitetą rašyti disertacijos. Jaučiau, kad Valstijose būsiu menkiau varžoma
nei Indijoje. Algį susitikau atsitiktinai, nes jis dirbo filosofijos fakultete,
o aš studijavau menų palyginimus, kūriau vaizduojamąjį meną.
Tyrinėti tuos
dalykus pradėjote dar Indijoje?
Taip, domėjausi,
nors Indijoje aš tik dėsčiau. Bet dar prieš disertaciją buvau atvykusi į
Ameriką pagal Fulbright programą, tuomet praleidau porą metų Mičigano
universitete Ann Arbore.
O paskui grįžau
į Valstijas rašyti daktarinės Ohajo universitete, Lyginamųjų meno tyrinėjimų
katedroje. Joje mokslininkai tyrinėjo lygindami teatro, muzikos ir vaizduojamuosius
menus. Ta kryptis man labai patiko, bet jau žmonės... Dieve mano, ten dirbo siaubinga
rasistė iš Teksaso, niekad to nepamiršiu... (Juokiasi) Kas ta Indija, ji
menkai tesuvokė, negalėjo patikėti, kad aš moku angliškai. O aš gi net skaičiau
paskaitas anglų kalba. Kartą ji man tėškė: „Tu dvoki, nusipirk kitokį muilą.“ Jaučiausi
baisiai, ir man kažkas patarė užsukti į filosofijos fakultetą, pasikalbėti su
Algiu Mickūnu, puikiai išmanančiu Azijos kultūras. Nuėjau pas jį, susipažinome,
jis suprato, ko aš tikiuosi. Pradėjau lankyti filosofijas pratybas. Galiausia
ten praleidau daugiau laiko negu savo katedroje ir disertacijos pabaigti joje negalėjau,
man tiesiog neleido. Nusprendžiau mesti Ohajo universitetą, tačiau su Algiu bendravome
ir toliau.
Tai kur
apsigynėte?
Perėjau į
Niujorko valstijos universitetą ir apsigyniau jame po pusantrų metų. Ten žmonės priėmė mane nuostabiai. Algis Mickūnas su Alphonso Lingiu buvo gynimo komisijos
nariai, nes reikėjo profesorių iš išorės. Gynimas vyko galerijoje, kurioje parodžiau
savo menus ir suvaidinau spektaklį.
Algį laikau
savo mokytoju ir globėju. Jis man padėjo išsikapstyti.
Negi tik tiek?
Ne, iš jo gavau
kur kas daugiau. Žodžiais nenusakysi. Iš jo išmokau fenomenologijos, apmąsčiau
jos sąsajas su Indijos filosofija. Be to, jis man kaskart sakydavo: „Tu tokia
britiška.“ (Juokiasi) Visuomet kartodavo, kad privalau būti labiau
kosmiška. Jis atvėrė mano protą naujoms erdvėms. Patyriau lyg kokį nušvitimą. Nors
formaliai Ohajuje nieko nenuveikiau, iš tikro Algio dėka ten gavau daugiau nei
tikėjausi.
Ir dabar
bendraujame, nors mudu dažniau susitinkame Lietuvoje nei Valstijose. (Juokiasi)
Tai neblogai. Čia
gera vieta ramiai pasikalbėti. Labai ačiū.
Ačiū jums.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Atsiliepimai