Kada nufotografavote
pirmuosius aktus?
1977-ais metais.
Ar jie buvo kur nors rodyti anais laikais?
Buvo. Pirma paroda
įvyko Kudirkos Naumiesty 83-iaisiais. Tris valandas pakabėjo, atvažiavo iš
partijos komiteto ir uždarė. Kaip tik Žalgiris žaidė su CASK, tai mane
išgelbėjo.
Dar vaikai langus
išdaužė.
Kokius langus?
Tos salės. Vaikų
neleido pažiūrėt parodos, tai jie išdaužė langus ir lipo.
Va, kokia
kompozicija. (Rodo nuotrauką.) Paprašiau kaimo vaikų, kad surinktų visus nebereikalingus dviračių
ratus.
Kuo jus domina nuogas
kūnas?
Sovietų Sąjungoje
sekso gi "nebuvo". Tai aš norėjau paprovokuoti. Gyvenau kaime, norėjau atkreipti
į save dėmesį ir paišdykauti.
Jūs toks
chuliganiškas...
Taip, nuo vaikystės. Iš
pamokų bėgdavau. Man tik matematika sekėsi, rašyti - ne. Iš manęs norėjo
buhalterį padaryt. Įstojau į technikumą, bet nepatiko ten.
O fotografija kuo jus
paviliojo?
Jei ne fotografija,
būčiau nusigėręs. Be fotografijos aš išvis niekam nereikalingas.
Parodysiu. Va.
„Fotografija, moterys
ir kefyras - mano gyvybės eliksyras.“ Aišku. (Juokiamės)
Pagirioms.
Pagirioms -
fotografija ar moterys?
Kefyras. O čia aš
atsisveikinu su gyvenimu. Taip įsivaizduoju savo laidotuves.
Nuostabu. 84-ieji.
Daug moterų ir vyrų.
Dabar moterys man jau nusibodo. Jos paslaptingos, reikia pagal nuotaiką
prisitaikyt. Kitaip nesutinka fotografuotis.
Nejaugi?
Reikia naujų minčių.
Dabar daugiau užsieny fotografuoju. Lietuvoje manęs nebeprisileidžia, siunčia
velniop. Ir kūrybos mano nemėgsta. Nors man nusispjaut. Fotografuoju kaip
noriu.
Teisingai darot.
Pirmuosius pinigus iš
fotografavimo uždirbau būdamas aštuoniolikos, ir nuo tada niekam nepataikauju.
Iš portretų daug užsidirbdavau, buvau turtuolis.
Portretai ir aktai
jums nusibodo. O kas domina?
Dabar dirbu viena
tema. Kompiuteriai.
Kompiuteriai?
Aha. Tik irgi su
nuogomis moterimis.
O ką jos veikia su
kompiuteriais?
Pozuoja. Noriu
pasijuokti iš kompiuterizacijos amžiaus. Žmonės ne tarp savęs bendrauja, o su
kompiuteriais.
Ko nenorėtumėte
fotografuoti?
Karo. Prievartos.
Nenoriu.
Apie savo nuotraukų
žiūrovus jūs fotografuodamas negalvojate?
Nelabai. Galvoju apie
kompoziciją. Kaip savo idėją realizuot. Fotografuodamas laikausi sumanymo, o
kas išėjo tik paskui pamatau.
O ką turėtų justi
žmogus, žvelgdamas į jūsų nuotraukas?
Nuostabą arba
neapykantą. Esu daręs socialinės fotografijos ciklų. Rodau tikrą gyvenimą be
jokių pagražinimų. Ispanijoje fotografavau narkomanus. Kolegos išsibėgiojo, o
aš toliau juos fotografavau. Prisijaukinau ir fotografavau. Narkomanai,
benamiai. Transvestitai, lesbietės. Veidai viską pasako. Sudėjau į parodą
Kaune, pavadinau „Pasaulio kvapai“.
Norėjau suprasti,
kaip jie gyvena.
Pavyko?
Nė velnio nepavyko.
O tvarkingus, daug
pasiekusius žmones esat fotografavęs?
Esu. Patys
neįdomiausi. Darbo pirmūnai. Naujieji ūkininkai. Negeriantys. Neįdomūs visai.
Kuo jie neįdomūs?
Viską planuoja. Aš
taip nepratęs, pats nieko neplanuoju. O jie vis planuoja daugiau uždirbti:
pinigai, pinigai, pinigai... Nėr apie ką kalbėtis su tokiais. Viską pinigais
matuoja. Man - nerūpi. Mašinos manęs nedomina, visur dviračiu nuvažiuoju. Jaunystėje
per dieną iki 40-ties kilometrų numindavau, o dabar - penkis, ir jau uždūstu. Septintą
dviratį baigiu sulaužyt.
Man bet kokia tema
nusibosta, kai ilgai ją fotografuoju.
O kas jus įkvepia
kitai temai?
Žmonės. Išvažiuoju į
užsienį, ten vieni malonūs, kiti keikia. Tai įkvepia. Kaip mokykloje: kai
bardavo, aš labiau stengdavausi, o kai girdavo - nieko. Penktoj klasėj buvau matematikos
mokytoją įsimylėjęs, labai graži buvo. Tik dar nefotografavau tada. Ilgai
brendau, kol pradėjau. (Juokiasi)
Va koks buvau. (Rodo
nuotrauką.) Skiriu visoms moterims, kurios mane pasiuntė po velnių.
Kas paspausdavo
fotoaparato mygtuką, kai nuotraukoje - jūs pats?
Arba padėjęs ant
dviračio "automatą" nustatydavau, arba žmona.
Ką dar norėtumėte
fotografuoti?
Moterų futbolą.
Įdomu.
Merginos lėčiau
žaidžia. Vyrai vis stumdosi, daug mušasi. Nepatinka man.
Vaikystėje pats
žaisdavau futbolą, kol meningitu nesusirgau. Norėjau tapti futbolininku, o
tapau fotografu. Mano giminėj buvo dar penki fotografai. Dėdė ir kiti. Jie
tokias nuobodžias nuotraukas darydavo. Pralenkiau juos visus.
Jeigu Dievas
nufotografuotų jūsų gyvenimą, kaip toji nuotrauka atrodytų?
Nežinau. Man ne vieta
šalia Dievo. Mano vieta - pragare.
Nes ten įdomiau?
Taip. (Juokiasi)
O jeigu pats
nufotografuotumėte savo gyvenimą?
Nežinau, negalvojau.
Galite dabar
pagalvoti.
Padaryčiau kokią nors
linksmą beprasmišką nuotrauką.
Jūs linksmai
gyvenote?
Aš optimistas.
Ar įmanoma
nufotografuoti mirtį?
Vienas kolega
fotografavo.
Bet jis turbūt
fotografavo numirėlius. O pačią mirtį?
Reikia pagalvoti.
Būtų juodas kvadratas, jame - karstas, o ten guli nuoga juodaodė moteris. (Juokiasi)
Dabar pat sugalvojau, akimirksniu. (Juokiasi) Čia kaip džiazas.
Fotografija yra džiazas, 90 procentų improvizacijos.
Klausotės džiazo?
Kartais.
Kaip tik vakar su
Vladimiru Tarasovu kalbėjomės...
Žinau. Nacionalinę
premiją gavo.
Mano bičiulis sako,
kad gyvenimas - tai improvizacija Dievo akivaizdoje. Kaip jums tai skamba?
Sunkus klausimas. Reikia pagalvot. Man liko dvylika metų gyvent.
O numirti bijote?
Ruošiuosi po truputį.
Archyvą tvarkau. Mirsiu 72-ejų, kaip Skirmantas Valiulis. Jam esu labai
dėkingas už kritiką. Labai. Jis mane gynė. Be jo niekas mano fotografijų
nežinotų. Jis mėgo aktus. Suprato. Rūpinosi, kad muziejus skirtų pinigų.
Nesuspėjo.
Šit kaip.
Nepavyko interviu.
Ką jūs!
Nepatinka man interviu, nemėgstu žurnalistų. Atvirai pasikalbu, o jie parašo kokias
nors kvailystes. Ir klausinėja tik apie mano ligą ir šeimą. Fotografija jiems
nerūpi.
Aš gi - ne
žurnalistas. Man regis, mums išėjo neilgas, bet vykęs pokalbis.
(Tekstas parengtas iš dviejų pokalbių, įvykusių pašnekovo namuose prie Vilkaviškio 2017 m. gegužę ir lapkritį, įrašų.
Pirmajame pokalbyje vertingai prisidėjo Arnis Rytupas.)
Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais mąstytojais rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Atsiliepimai