Žilvinas Kempinas: „Man tai iš dangaus nukrenta, va taip – bum ir nukrenta“

Žilvinai, koks jūs menininkas? Kaip save suvokiate?

Aš bandau kiekvieną kartą save atrasti kiek įmanoma naujai, štai ir viskas. Turiu iš naujo ką nors pradėti, iš naujo save sudominti, užsikabinti už naujų dalykų ir judėti į priekį.

Arba tiesiog tęsiu, kas buvo jau anksčiau vystyta, bet galbūt neišbaigta. Priklauso nuo konkrečių kūrinių: ar juos įmanoma pratęsti, ar ne. Būna įvairiai.

O kas nulemia: įmanoma pratęsti, ar ne?

Kiekvienas darbas turi tam tikrus tikslus ir kai kurie tiesiog gali būti toliau tęsiami, bet ne visi. O kiti tiesiog va taip – užbaigi vieną ir norisi kaip tik ko nors visiškai priešingo. Pastebėjau, kad nedirbu iškart keliais frontais: pabaigiu vieną, tik po to imuosi kito.

Čia prasitarėte labiau apie „kaip“. Ne „ką“, bet „kaip“. O jeigu paklausčiau, ką kuriate? Ką tik kalbėjausi su fotografe Sylvia Plachy ir atsisveikindamas pasakau jai, kad skubu pas lietuvį menininką. Ji klausia: „O koks jis menininkas?“ Ir aš kelias sekundes susimąsčiau, nes nėra taip lengva jūsų kūrybą nusakyti. Joje glūdi tiek daug: nuo optinio meno iki performanso ar dar ko nors konceptualiai vizualaus, nebūtinai optinio. O jums svarbu kaip nors savo lauką apibrėžti?

Ne. Nenoriu pats savęs įkišti į stalčių ar padėti ant konkrečios lentynos. Tegul tą padaro kiti, profesionalūs teoretikai. Man pačiam nėra svarbu, kaip mane pavadins. Gal kai esi studentas, privalai kažkaip save artikuliuoti, prisistatinėti. Man tas visas skirstymas nebėra toks svarbus, nes suvokiu tai kaip tam tikras ribas.

Mane domina keli aspektai, pavyzdžiui, vienas yra kinetinis, o kitas yra šviesos. Nors, tiesą sakant, aš ir šviesą suvokiu kaip kinetinį reiškinį. Kai kurie struktūriniai darbai, kuriuose panaudojamos juostos, siejasi su architektūra.

Labai.

Site-specific kartais... Paprastai kūriniai turi tam tikrą bazinę idėją, bet ją išsiryškinu vėliau.

Post hoc.

Taip. Pradedu intuityviai, nes man taip įdomiau. Tik kai jau kažkas mezgasi, tada analizuoju ir pats sau aiškinuosi, kodėl aš taip darau. Tada man susišviečia kažkas, sukrenta į vietas. Žodžiu, pradžioje aš viską darau daugiau ar mažiau apgraibom, lyg tamsoje. Jeigu aš tiksliai žinočiau, kaip turi atrodyti mano darbas, aš jo tikriausiai nedaryčiau. Pats procesas, ėjimas link rezultato ir yra tas varikliukas, kuris mane stumia pirmyn.

Bet lieka rezultatas.

Rezultatas – žinoma, žinoma, bet tai jau vėliau, po to.

Suprantu. Procesą gal galima fiksuoti kino juostoje ar skaitmeninėse laikmenose: filmuoti, įrašinėti, - bet dažniausiai jis lieka ištirpęs.

Procesas?

Taip, procesas. Arba tiesiog virsta rezultatu.

Taip, taip, bet ne viskas yra... Menas nebūtinai yra objektas.

Tikrai ne.

Menas gali būti ir gyvenimo būdas. Gali būti tam tikras attitude – kaip lietuviškai?..

Požiūris.

Pozicija, nusistatymas. Galutinis tikslas nebūtinai turi būti meno kūrinys.

Performatyvus menas dažnai nėra joks produktas.

Gali būti performatyvus, o gali – tiesiog mąstymo būdas, tam tikri filosofiniai dalykai. Įvairiai. Stengiuosi neįsirėminti. Man pačiam įdomu, koks kitas darbas. Aš pats nežinau.

Man tikrai labai įdomu, nenoriu kabinėtis ar kritikuoti, noriu geriau suprasti. Pavyzdžiui, dabar iškilo iš atminties pokalbis su aktoriumi ir bardu Kostu Smoriginu. Jis kalbėjo atvirai pavydėdamas rašytojams, pasakė maždaug taip: „Pavydžiu rašytojams. Rašytojas parašo romaną, išleidžia knygą, ją skaito kelios kartos. O mano spektakliai – suvaidini, ir viskas, nieko nelieka.“

Na, pats kaltas – nuėjo į teatrą. (Juokiasi)

Tačiau jis nesigaili. O jūs?

Man nieko negaila. Man absoliučiai nieko negaila. Aš nejaučiu graužaties dėl to, kur pasukau, ką aš darau, ar mano darbai išliko, ar neišliko, išliks ar neišliks. Yra kaip yra. Mes visi gyvename savo gyvenimus. Smoriginas, muzikai, jūs pats, aš – mes visi turime skirtingus uždavinius.  Apskritai visi žmonės yra unikalūs. Jūs tai žinote turbūt geriau negu bet kas kitas – visi gyvena savo pasauliuose, turi savo tiesas, ir tai yra nuostabu. Ir ypač menininkai. Niekada nereikia lygintis su kuo nors kitu. Kaip gali lygintis su rašytoju? Jeigu norisi parašyti knygą, tai sėdi ir rašai. Jeigu norisi sušokti, tai imi ir sušoki arba suvaidini. Jeigu pakankamai savimi pasitiki, tai ir darai tai, kuo tiki.

Noriu pasakyti, kad kiekvienam yra duotas tam tikras kelias, tam tikras pašaukimas. Aš galiu, pavyzdžiui, svarstyti, kad muzika yra labai abstrakti meno forma, kuri tiesiogiai veikia žmones emociškai. To paties siekiu ir aš. Bet nors muzika turi lyg ir daugiau poveikio galimybių, aš žinau, kad nesu nei muzikantas, nei kompozitorius. Ir nenoriu būti. Tiesiog darau tai, ką manau galintis daryti geriausia, štai ir viskas.

Užduotis yra realizuoti save šitame kelyje, jeigu turi tokį tikslą – save realizuoti kaip nors, padaryti geriausia, ką sugebi, patobulinti kažką. Todėl nieko nesigailiu, nelyginu savęs su niekuo.

Tačiau gi turite kriterijus, pagal kuriuos vertinate savo darbus?

Taip, be abejo.

Kas jie?

Jie griežtoki (juokiasi), todėl man nėra lengva. Man sunku surasti savo veiksmu kryptį, kuri „vežtų“. Tai atsitinka labai retai. Toks yra mano pagrindinis kasdienis siekis – apčiuopti tą kryptį.

Tapytojai kartais tapo vieną paveikslą po kito arba net kelis vienu metu. Man taip neišeina, aš taip dirbti nenoriu. Jau nustojau save „spardyti“ dėl to. Anksčiau sielodavausi, kad man neišeina daryti daugelio projektų vienu metu. Bet dabar suprantu, kad tiesiog toks yra mano ritmas. Laimei, lėčiau dirbti taip pat neišeina, tiesiog dirbu tam tikru ritmu, kurio pagreitinti aš negaliu. Jeigu versiuosi per galvą, iš to nieko gero nebus.

Esu daug darbų išmetęs. Tiesiog „iškasu griovį“ ir vėl „užkasu“. Taip nutinka dažnai. Manau, kad daugelis praktikuojančių menininkų paliudytų, kad į viešumą iškyla tik mažuma viso darbo. Čia panašiai, kaip su matoma aisbergo dalimi ir nematoma.

Bet vieną dieną žiūriu, kad kažką įdomesnio „iškasiau“, arba tiesiog užsikabinu ir tai pradeda „vežt“.  O jau kai „veža“, nebereikia nieko, viskas sukrenta į savo vietas ir tada jau proceso nebesustabdysi. Tas griovio kasimas ir užkasimas yra irgi reikalingas procesas, suteikiantis tam tikrą emocinį, mentalinį pasiruošimą. Tuomet, jeigu kažkas vertinga nukris staiga, būsiu pasiruošęs tai stverti ir toliau su tuo dirbti.

Bet nukris gi ne iš dangaus?

Iš dangaus. Man tai iš dangaus nukrenta, va taip – bum ir nukrenta.

Bet „griovį kasdamas“ gal jau šį tą pasiklojate?

Taip, tai yra tam tikra paruošiamoji veikla.

Ir jau šis tas padaryta.

Tiesiog apšilimas. Reikia tam tikros temperatūros, įgalinančios naują pajautą. Kai pasiekiu tą temperatūrą...

Galiu taip pasakyti: jeigu ateinu į studiją trims valandoms ar penkioms valandoms – nieko gero. Tik pabuvus daugiau negu penkias valandas studijoje, galbūt kažkas atsitiks, galbūt kažkas įdomaus atsiskleis.

O kaip jūs leidžiate tas tris ar penkias valandas?

Įvairiai. Kartais eksperimentuoju, kartais galvoju, kartais šūdą malu – visaip būna, visaip ir reikia. Nėra taip, kad nuolat ką nors konstruoju, klijuoju ar tapau. Tik tuo atveju, jeigu jau įsivažiuoju, tada jau taip – yra tam tikras ciklas, kurį reikia pabaigti, dirbu greitai ir be perstojo.

Mano metodika nėra kokia nors pavyzdinga arba logiška, be to, ji gana įvairi. Ir tokią ją noriu išlaikyti. Man nėra svarbu padaryti tam tikrą kiekį darbų, bet man svarbu, kad kiekvienas iš paskesnių darbų būtų kažkuo patobulintas, geresnis už ankstesniuosius. Kai pavyksta, tai ir yra tas progresas, kokio siekiu. Nesvarbu ritmika, laikas. Kiek jau tai užtrunka, tiek.

O galėtumėte konkrečiau arba kaip nors aiškiau nusakyti, kaip atpažįstate, kad pasiekėte tam tikrą progresą?

Ne visuomet žinau. Kartais labai daug dirbu mechaniškai, o paskui žiūriu, kad kažkas ryškėja... Įvairiai nutinka.

Misija.

Taip, pavyzdžiui, padaryti parodą. Solinė paroda, ar kokio nors naujo darbo instaliavimas kažkur. Na, ir dirbu, atsižvelgdamas į visas aplinkybes.

Atsimenu jūsų parodą „Vartuose“, teko matyti „mėnulių“ įvairiose erdvėse. Čia, Niujorke, man iš tiesų paliko stiprų įspūdį Lietuvos atstovybės prie Jungtinių Tautų posėdžių kambarys. Atrodytų, paprastas, bet labai įspūdingas darbas. Skirtingi kūriniai, bet  atpažįstami, juntamas braižas. Tai jau rezultatai, nebe procesai.

Galiu įvardinti kai kuriuos kriterijus. Man, pavyzdžiui, patinka dirbti su paprastomis priemonėmis. Savo kompozicijose stengiuosi naudoti tik keletą elementų. Kuo mažiau elementų ir kuo maksimalesnis poveikis. Tame posėdžių kambaryje, kurį paminėjote, tėra pora elementų: kaip nori, taip žiūrėk – tik juoda juostelė ir balta siena-fonas. Ir viskas. Bet ten yra ir subtilybių: pavyzdžiui, juostelės plokštuma yra „dvimatė“, kaip ir dažas laikomas „dvimačiu“. Iš tikrųjų juostelė dar plonesnė už dažo sluoksnį, jos storis – koks mikronas. Bet kai kurios iš jų yra apsuktos, jeigu pastebėjote, jos yra apsukamos po šešias ir tarsi iškyla į tą trijų matavimų planą. Įvyksta toks žaismas su skulptūriniu tūriu. Ir dar vaizdas truputį keičiasi vaikštant po kambarį, t.y. tiesiog kinta dėl žiūrėjimo kampo.

Aš ten lankiausi prieš gerą pusmetį, ne šiandien, ne vakar. Nustebino įspūdis. Tiesą sakant, nelabai rūpėjo technologija: kas ten kaip pasukta, - bet įspūdis liko tikrai labai stiprus.

Ten yra oparto elementų, bet pažiūrėjus formaliai, tai yra tik vertikali linija, juoda juostelė, ir viskas. Iš vienos pusės, tai labai paprasta, iš kitos pusės – užtrunka nemažai laiko pasiekti tinkamus rezultatus.

Ir jūs pats tempiate, savo rankomis? Nesamdote meistrų?

Ne. Kokie meistrai? Juostelių tempimo? Tokių nėra, aš vienintelis. Jei samdyčiau asistentus, tai jiems turėčiau viską išaiškinti, kaip tai daryti. Aš juos apmokau, paskui, žiūrėk, dar klaidų pridaro... Išeina dvigubas darbas.  Paprastai turiu asistentus, kai man reikia ką nors instaliuoti per tam tikrą nustatytą laiką. Bet tai būna institucijų paskirti žmonės. O studijoje su asistentais nedirbu dėl dviejų priežasčių: dėl tos, kurią paminėjau, kad ne visada asistavimas iš tikrųjų yra pagalba, o iš kitos pusės – aš pats mėgstu daryti tuos darbus, jie man neužtrunka ir fiziškai...

Ne vargas.

Taip, ne vargas. Aš norėčiau daugiau tokio „vargo“. Pavydžiu Angelai, savo žmonai, kuri yra keramikė – ji sukuria iš molio masės skulptūras, paskui tas molis džiūsta, paskui tą molį išdega, vėliau glazūruoja – tai tikras ilgas ir nuoseklus procesas. Toks labai simpatiškas ilgas procesas. Ilgas, bet labai malonus. Aš tokio neturiu. Mano darbas, tas tikrasis fizinis darbo procesas, yra minimalus.

Be abejo, yra įvairių darbų, pavyzdžiui, „Bearings“ (lietuviškai „Guoliai“). Tas darbas pareikalavo ilgų eksperimentų su gamintoju. Ten ir gamybos inžinieriai prisidėjo, aiškinomės, koks motoras turi veikti, eksperimentavom su įvairiais greičiais ir magnetų konfigūracijomis. Ir tai buvo labai įdomu. Bet vis tiek nėra tokio didelio fizinio krūvio. Kaip sakiau, mano darbai yra gana „minimalistiniai“, t.y. jiems teprireikia minimalių fizinio darbo sąnaudų.

Nedaug medžiagos – stiprus efektas.

Taip, tokia siekiamybė. Žodžiu, labai daug laiko sugaištu sukdamas galvą, kaip čia man kuo mažiau dirbti. (Juokiasi)

Menotyrininkai, šiuolaikinio meno žinovai, kuratoriai įterpia Žilviną Kempiną į studijas ir katalogus, sakydami: „Jis priklauso tiems, apie kuriuos reikia žinoti.“ Įsivaizduoju, kaip jums nelengva, dėl tokio požiūrio į kūrybą, dėl savo metodo. Darbai skirtingi ir net geriausieji nenusako vienos krypties. Imu suvokti, kad esate didesnis už savo darbus: ilgas procesas, o prieš tai dar daug valandų studijoje, o dar intuicija, o post hoc suvokimas, paaiškinant, kas čia nutiko. Taip rezultatas tikrai tampa nebeesminis elementas?

Na, be abejo, menininkai yra vertinami pagal rezultatą, pagal savo kūrinius. Bet menininkams paskiras kūrinys yra tik tam tikras etapas, arba lyg tam tikro etapo finišas. Taip judama nuo vieno etapo prie kito. Tai yra lyg koks traukinys. Jeigu koks nors kolekcininkas ar kuratorius pasirenka tam tikrus darbus į kolekciją arba į parodą, tai jie remiasi tam tikra sava logika, jie turi konceptą, dėl ko taip pasirinko. Bet aš, kaip menininkas, neturiu tikslo į jų logiką pataikyti.

Bet nuo to ne lengviau.

Aš noriu pasakyti, kad kūriniai vystosi tarsi patys sau: veikla šokinėja ir kinta nuo kūrinio prie kūrinio, o tai man ir yra įdomu.

Esate sakęs, kad nesiekiate išreikšti savo užmojų, tik norite daryti poveikį ir vertinate darbą pagal tai, ar jis įtaigus žiūrovui. Tačiau kaip sukoncentruoti įtaigą, kai kūryba yra daug platesnė ir didesnė už kūrinį? Juk lengviau įtaigą pasiekti per kūrinius. Pasikalbėkime, pavyzdžiui, apie „Fosilijas“. „Fosilijos“ man atrodo lengvai artikuliuojamos: nesunku paaiškinti, papasakoti, kas vyksta. Ir net nematęs proceso žmogus, žiūrėdamas į rezultatą, supranta, kokia čia Žilvino idėja. Bet tai gal labiau išimtis negu taisyklė jūsų kūryboje?

Na, aš klausausi ir galvoju, kad paprastai neduodu jokių interviu, kai neturiu parodos. Tarp parodų aš save pergalvoju, permąstau, tarsi atsiriboju nuo tų dalykų. Man tai padeda atsigaminti. Bet šiuo atveju aš lyg ir nesulaužau savo paties susikurtų taisyklių, nes ši paroda tebevyksta. Žodžiu, teoriškai nėra priežasties, dėl kurios atsifutbolinčiau nuo šito interviu. Vis dėlto pagavote mane dabar permąstymų etape. Mano smegenys dabar išsijungusios dėl „Fosilijų“, aš galvoju apie visai kitus dalykus. Sakykim, dar prieš porą mėnesių Lietuvoje aš tiksliai žinojau viską, aš norėjau kalbėti apie tuos darbus, nes tada man jie buvo „aktualūs“, bet dabar man reikia tarsi grįžti į tą laiką, į tą procesą.

Nebūtinai. Kaip norite – galime pasukti visai kitur.

Ne, ne, aš grįšiu prie klausimo, ar tai yra išimtis, ar ne.

Prašau.

Man šis „Portretų-fosilijų“ projektas tikrai išsiskiria iš kitų maniškių ir yra vienas iš mėgstamiausių. Dėl daugybės priežasčių. Tiesa, nors ir smarkiai skiriasi nuo kitų, bet yra ir panašumų. Pavyzdžiui, žiūrovo fizinis judėjimas erdvėje ir santykis su pačiu objektu. Kitaip tariant, judantis žmogus trupučiuką keičia patį objektą, kuris tampa tarsi animuojamas dėl to judesio. Tai atsitinka dėl atvirkštinio šešėlių žaismo. Kadangi ten yra išsaugotas atspaudo negatyvas, šviesotamsa veikia atvirkščiai, ir tai sukelia įspūdį, kad veidai tarsi sukasi į tave, nors tu nuo jų tolsti. Tai atrodo lyg sekiojimas žvilgsniu, nors visų kaukių akys uzmerktos.

Panašios optinės iliuzijos mane visada domino. Žiūrovo fizinis judėjimas erdvėje ir gyvas santykis su pačiu kūriniu man visada buvo ir išlieka įdomūs. Gipsas, viena iš pačių paprasčiausių skulptūrinių medžiagų, pačių lengviausių ir pigiausių – tai dar vienas iš įvairių darbų panašumų, renkuosi elementarias medžiagas. Čia taip pat nenaudoju spalvos. Daugelyje savo darbų nenaudoju spalvos vien dėl to, kad išvengčiau nereikalingų asociacijų. Kiekviena spalva turi tam tikrą emocinį krūvį. Kadangi nenoriu dekoratyvumo ar kažkokios spalvinės simbolikos, tai ir nenaudoju spalvų. Tėra baltas gipsas. Limited edition „portretai-fosilijos“ bus tokiuose rėmeliuose ir jie sukels tam tikrą vizualų push-pull efektą, sukurs tamsų foną baltam gipsui, ir tai jau yra trimatis percepcinis žaidimas, panašų naudoju ir „mėnuliuose“.

„Mėnuliai“ tapo jūsų vizitine.

Na, „mėnuliai“ yra kūrinio pravardė, iš tikro tai aš juos pavadinau „Iliuminatoriais“, kadangi ten nėra pavaizduotas joks dangaus kūnas, tik čia kiek kita tema...  Visas žaismas ir kyla iš šios iliuzijos, kad ten – joks ne mėnulis. Ten tiesiog baltas plokščios sienos reljefas, bet jis sukuria mėnulio įspūdį, nes yra atitinkamai sušviestas, turi kelių centimetrų įgilinimą juodo rėmo atžvilgiu, na o svarbiausia tai, kad mėnulio įvaizdis yra pats archajiškiausias įvaizdis mūsų pasąmonėje, mat per daugybę amžių kito viskas aplinkui, peizažai keitėsi, bet visi mūsų protėviai matė lygiai tokį pat mėnulį, kokį šiandien matome mes. Todėl jį labai greitai „atpažįstame“. Bet tai – gryna iliuzija.

„Portretų-Fosilijų“ negatyvios atliejos taip pat kuria iliuziją, dėl tos pačios priežasties – mes esam pripratę matyti veidus kaip „pozityvus“, iškilius, ne kaip atspaudus.

Dar „Portretų-fosilijų“ projektas panašus į kitus dėl tam tikros specifinės vietos, t.y. yra site-specific. Taip pat čia veikia laiko elementas. Laiko elementas dažnai vienaip ar kitaip veikia mano darbuose. O šitas „Portretų-fosilijų“ projektas nusitęsia ne tiktai procese, į kurį įsitraukiau vasario mėnesį, bet taip pat susijungia su anuo laiku.  

Po dvidešimt septynerių metų tarpo.

Taip, pirmasis projektas vyko prieš dvidešimt septynerius metus.

O jums rūpi, kurios asmenybės paklius į riboto tiražo portretų fosilijas?

Ne. Man svarbi idėja. Norėjau taip įrėminti kai kurias kaukes. O asmenybės – kas norės. Tik pats negaliu jų pagaminti, žmonės turi apmokėti gamybą.

Suprantama.

Toksai pasiūlymas. Trisdešimt žmonių sutiko. Man bus labai faina realizuoti tokios ekspozicijos pirminę idėją. Jeigu būčiau galėjęs, jeigu būtų didelis parodos biudžetas, tai aš jas visas galbūt taip būčiau įrėminęs. Tiesa, dabar parodoje jos kabo ant tamsaus fono, bet yra trupučiuką kitokios, ne tokios autonomiškos, kaip galėtų būti.

Jeigu galėtumėte rinktis visiškai laisvai, jeigu biudžetas leistų, negi jums visai nebūtų jokio skirtumo, kas tie žmonės?

Nebūtų.

Tai pagal ką rinktumėtės, kokiais kriterijais?

Mane tada, 1996 metais, supo labai margaspalvė publika. Man tie žmones buvo įdomūs dėl skirtingų priežasčių. Ir aš pagalvojau, kad juos liedamas, aš nuliesiu tarsi savo autoportretą. Mus formuoja mūsų aplinka, mus supantys žmonės. Todėl išeina, kad tų žmonių portretai parodoje, jų visuma, galėtų tapti tarsi mano autoportretu, aš taip įsivaizdavau.

Rinkotės pažįstamus?

Teisingai, vienas iš kriterijų – kad aš juos pažįstu arba jie yra pažįstamų pažįstami, man taip irgi tinka. Bet, tiesą sakant, griežtai to nepaisiau. Nuliedavau visus norinčius. Laikiausi principo, kad taisyklės yra sukuriamos tam, kad jas būtų galima kartais palaužyti. Ir tokie atsitiktinumai man visada įdomūs.

Dar pasiaiškinkime – o estetika čia svarbi? Vieni veidai stambiai kaulėti, kiti – smulkesnių bruožų. Vieni seni, raukšlėti, kiti – jauni, lygūs. Ar čia svarbiau, kaip tie žmonės mąsto, o gal – kiek jie uždirba?

Ne, man tie dalykai nėra svarbūs, o rezultatų išeina įvairių. Kartais būna graži kaukė, graži tiesiog. Kartais kaukė būna įdomi. Aš, pažiūrėjęs į žmogų, galėčiau pasakyti, ar jo kaukė galėtų būti įdomi, ar nelabai įdomi. Nors kartais rezultatas nustebindavo.

Gyvo žmogaus ir kaukės įspūdis skiriasi?

Įvairiai. Kai kurių atlieja atrodo labai panaši į juos pačius, o kai kurie išeina mažiau atpažįstami. Kai kurie atrodo neatpažįstami patys sau, bet juos iš kaukės atpažįsta kiti. Kai kuriems atvirkščiai – atrodo, kad atpažįstami, bet kiti jų neatpažįsta. Žodžiu, būna įvairiai.

Aš ten dirbau įrengtoje studijoje, ir kiekvienas ateidavo į tą studiją, atsinešdamas tam tikrą aurą, tam tikrą savo būseną. Ir nors tai yra gana institucinė muziejaus erdvė, bet anksčiau ar vėliau vis tiek matai, kaip ji užsipildo būtent tuo personažu.

„Portretai-fosilijos“ – tai ne vien tik kaukės, bet visas projektas: filmuota medžiaga, nuotraukos, selfiai, kuriuos žmonės darėsi, mano paties pojūčiai ir įspūdžiai apie konkrečius portretus. Iš visų šių patirčių galiu susidėlioti tam tikrą žmogaus charakterį, tipažą, ir man tai yra labai įdomu.

Jūsų vaizduotė kuria toliau?

Žmogaus portretą sudaro įvairūs elementai. Kai jis tepasi mineraliniu aliejumi prieš guldamasis po gipsu, tada jis yra natūralios būsenos. Jeigu jis bijo, jis tampa savimi. O jeigu nori nervingai juokauti arba dar ką nors veikti, tai vėlgi parodo jo charakterį. Charakteris labai sėkmingai išsiskleidžia erdvėje šito proceso metu, geriau negu bet kada kur kitur, sakykime, gatvėje susitikus.

Kaukės liejimo procesas yra lyg koks socialinis vektorius. Panašiai, kaip pietavimas drauge. Juk kai einame pietauti, vakarieniauti, susėdame, kalbamės, pats valgis nėra iš principo ką nors lemiantis dalykas, bet tai yra tarsi veiklos kryptis, vienijanti žmones tuo laiko momentu; dalindamiesi maistu žmonės susipažįsta, išsivysto pokalbiai. Panašiai yra ir su šiuo projektu, yra bendras tikslas – nulieti kaukę. Matuoju veido ovalą, po to išpjaunu jį iš kartono, tada žmogus, išsitepęs veidą mineraliniu aliejumi, gulasi ant stalo, aš įdedu į burną šiaudelius, užkemšam nosį, žodžiu, vyksta toks vos ne medicininis procesas, kuris atitraukia dėmesį, ir čia žmogus tampa savimi. Kai žiūri į veidrodį, kai tepasi veidą, kai gulasi, kai bijo, kai nekantrauja arba kantrauja, kai jam tie šiaudeliai pradeda drebėti iš baimės ar dėl to, kad neteisingai sukąsti... Kaip jis jaučiasi, kai užpilu gipsą, – visi tie dalykai yra tarsi žaidimas, tam tikras susitarimas tarp dalyvaujančiojo ir manęs, bet summa summarum vis dėlto tai išvirsta į portretą.

O kur jis lieka?

Kur jis lieka? Na, pirmiausia jis lieka mano vaizduotėje. Taip pat nuotraukose ir filmuotoje medžiagoje. Ar jie savo asmenybę taip užfiksuoja, įamžina – čia jau kitas klausimas. Kiek tos „fosilijos“ iš tikrųjų juos reprezentuoja? Galima žvelgti įvairiai, sakyti: ir taip, ir ne. Ar tie gipse atspausti veido bruožai iš tikrųjų reprezentuoja veido savininką? Juk vis tiek kiekvieną rytą matome save trupučiuką skirtingai. O gipsinė kaukė, kaip sakiau, gali atrodyti labai panaši į tave, bet gali būti ir nepanaši.

Ir jūsų menas aprėpia visa tai, apie ką papasakojote?

Be abejo. Visuma. Pačios „fosilijos“ yra tiek menas, kiek jūs esate linkęs sutikti su tuo. Visas menas apskritai yra susitarimo dalykas. Tiesą sakant, nelabai mėgstu vartoti žodį „menas“. Daugeliu atvejų menas yra diskredituotas dalykas, kadangi bet kuri „keista“, neutilitarinė veikla, žiūrėk, gali būti pavadinama menu. Man menas – tai tam tikros kokybės lygmuo, o ne veiklos sritis. Tai naujas, šviežias požiūris į kažkokią temą, originalios idėjos, įtaigi, technologiškai švari forma... Žodžiu, būna autentiškas įtaigus menas ir būna mėgdžiojimas arba sekimas kuo nors, lyg klajojimas kitų atrastais takais. Man tai jau būtų nebe menas, o skiedalas, bet teoriškai vis tiek tokia veikla yra priskiriama meno kategorijai, pagal kitus, nebūtinai kokybinius kriterijus.

Dėl visko galima susitarti, tačiau „portretas–fosilija“ gal išlieka ilgesnį laiką negu trunka kūrybos procesas. Jūs uždarėte studiją, o darbai liko, juos apžiūrės daugybė žmonių, jų sielose liks koks nors įspaudas. Tam tikra prasme mūsų pokalbis yra dalis jūsų meno kūrinio.

Faktiškai, taip. Kai atvykau į Lietuvą, man iškart teko duoti interviu, tai sakiau: „Šiuo interviu procesas jau prasidėjo, man tai jau projekto pradžia.“ Bet dabar aš jau gyvenu mintyse trupučiuką nuo jo nutolęs. Aš nuo „fosilijų“ neatsiriboju, mes kalbamės, bet man jau reikia „persijungti“, vėl mąstyti tomis kategorijomis, kaip aš mąsčiau tada. Paroda dar tebevyksta, bet pats procesas man jau praeity, tarsi jau „suarchyvuotas“.

Tiesa, Gintas Smilga, naujo filmo taip ir nesumontavo. Nežinau kodėl taip atsitiko, deja, neturiu paaiškinimo. Jis yra nufilmavęs daugybę medžiagos, bet nesumontavo, nors aš pats morališkai buvau pasiruošęs bet kokiems siurprizams ar nesėkmėms.

Bet filmas būtų jo kūrinys?

Taip, filmas būtų buvęs jo kūrinys. Sakiau: „Daryk, kiek nori, kaip nori.“ Jis pateikė tik 20 minučių ilgio video, kuris ir sukasi parodoje. Aš tikrai nesitikėjau, kad taip ir liks.

Ir sakote, „portretai-fosilijos“ yra vienas mylimiausių jūsų kūrinių, projektų?

Kai buvau dvidešimtmetis, galvojau, kad norėčiau padaryti dešimt gerų parodų. Ir viskas, man daugiau nereikia.

Kodėl dešimt?

Todėl, kad daugiau nebūtina. Aš taip galvojau.

Kodėl ne devynias?

Skaičius nėra taip svarbu. Apie dešimt stiprių parodų. O po visų veiklos metų aš dabar turiu gal apie pusantro šimto parodų. Kai kurios grupinės, kitos solinės. Kurios iš jų yra tame mano įsivaizduojamajam dešimtuke? Nežinau, galėčiau pasvarstyti, kadangi numirti dar greitai nesiruošiu, dar pasiliksiu laiko padaryti daugiau, bet „Portretai-fosilijos“ tikrai yra man  viena iš tų dešimties. Ir dar kelios, sakykim, „Tūba“ yra irgi viena iš dešimties, „Paralelės“... Yra tokių darbų, kuriuos aš pats vertinu kaip svarbius arba visiškai atitinkančius mano kriterijus. „Portretai-fosilijos“ tuos kriterijus atitinka ir net pranoksta laike ir erdvėj. Taip, jis man brangus.

Sveikinu.

Apskritai visi darbai aplink save kuria tam tikrą asociacijų lauką, kalbu apie kūrinius. Tai šitas turi ypač platų lauką.

Ir jūsų požiūris platus. Man dabar kyla klausimas: o kas jus labiausiai riboja kaip menininką?

Kas labiausiai riboja...

O gal niekas neriboja?

Taip, kažkada galvojau, kad esu „beribis“. (Juokiasi) Aš taip įsivaizdavau. Iš manęs, atsimenu, Kęstutis Zapkus juokėsi, kai aš pradėjau savo pirmąją trimatę koloną iš papjė mašė gaminti, dar studentas būdamas, penktame kurse. Nors studijavau tapybą, bet mano mąstysena nėra tapytojo, aš tai žinau. Žodžiu, kai pradėjau tą koloną daryti, Kęstutis su jam būdingu kandžiu šmaikštumu sako: „Žiūrėkit, Kempinas iš tapytojo išsivystė į statybininką.“ O galvoju sau: „galėčiau ir parašiutu šokti, jeigu to reikės darbo įtaigai.“ Man nesvarbu, kokios tai būtų priemonės.

Bet, aišku, Kęstutis, pats būdamas tapytojas, norėjo matyti mus visus judančius teisinga kryptimi – tapybos link, vis dėlto jis pats atvėrė tą Pandoros skrynią, visus velnius, tuos trimačius dalykus. Jis buvo iniciatorius, kad mes save atrastume, sukurtume savo identitetą kaip menininkai. Tai, manau, kad jis ir pats save traukė per dantį tokiu būdu. Tai štai... Apie ką mes čia šnekėjome?

Apie jūsų jausmą, kad esate beribis.

Matyt, tada man taip atrodė, arba tiksliau – taip save tikinau. Bet dirbu su medžiagomis, o vaizduojamieji menininkai visada dirba su medžiaga, netgi jeigu tai yra kokia nors skaitmeninė informacija kompiuteryje, vis tiek tai yra medžiaga, ji neišvengiamai įrėmina, technologija įrėmina. Juk ne sapnai būna pakabinti ar pastatyti parodų salėse, ne mano svajonės, bet realūs tikri fiziniai kūriniai.

Šviesa tai jau nelabai medžiagiška, bet kas tuomet riboja? Erdvė?

O kaipgi? Iš kur šviesa sklinda? Iš lemputės kokios nors. Visada yra tam tikros ribos. Menas – tai gebėjimas tas ribas praplėsti.

Na taip, šaltinis medžiagiškas.

Taigi, ribos visada yra. O kas mane patį riboja? Velnias žino... Galima pagalvoti, jeigu finansiškai turėčiau viską, ko reikia, nesu tikras, ar tikrai panaudočiau visus tuos išteklius.

„Kisa, kam jums pinigai? Jūs juk neturite fantazijos.“

(Abu juokiamės) Taip, iš tos serijos.

Ribos, kad ir kokios jos būtų, visada vilioja jas peržengti. Tai galbūt ir nėra blogai, nes priverčia mąstyti. Tiesa, meno pasaulyje yra įvairių dalykų, kurie man nepatrauklūs ir aš savotiškai nuo jų pats atsiriboju.

Pats nubrėžiate ribas.

Ir savo parametrus nusistatau galbūt ne tiek pozityviai, kiek negatyviai. Aš geriau žinau, ne kas aš esu, bet kas aš nesu. Taip apsibrėžus, išryškėja esmė, į kurią ir susitelkiu, tada ta kryptim ir judu.

Apsibrėžiate, kas nesate, ir judate. Dar minėjote, kad jums svarbi tąsa...

Tąsa svarbi visiems: menininkams, kolekcininkams, kuratoriams. Ji yra svarbi, nes parodo bet kurio individo, menininko, kūrinio evoliuciją. Žinoma, kad tai yra svarbu.

Ir kiek ta evoliucija tęsiasi?

Kol dubą gausi.

Tik tiek?

(Juokiasi) Na, gal ir po mirties.

Laikantis jūsų požiūrio į menus, neabejotinai.

Gal ir po mirties kažkam kažkas vystysis, kažkas kažką atras naujo. Į sveikatą. Bet aš pats jau to nebeįtakosiu.

O pasaulis baigtinis ar ne?

Manau, kad ne.

O jūs?

Aš? Kuria prasme? Kaip žmogus? Visi mes baigtiniai, argi ne taip? (Juokiasi)

O kaip menininkas?

Ką aš žinau... Per daug apie tai negalvoju, tiesą sakant. Darau maksimumą, ką galiu. O ar to užteks, aš juk nesužinosiu. Noriu, kad mano darbai patektų į muziejus, nes jie ten turi daugiau šansų išlikti. Tai toks profesionalus mechaninis siekis, tikslas, bet kiek jie iš tikro išliks arba kokį jie turės ateityje poveikį – koks man skirtumas, manęs gi nebebus. Galbūt mano vaikams tai bus svarbu. Gal. Arba, tiksliau, ne mano vaikams, bet anūkams. Vaikai turi savo gyvenimus, jų traukinys jau važiuoja. Bet anūkams aš galiu būti įdomus, jeigu turėsiu anūkų, žinoma.

O jums pačiam ar įdomūs jūsų seneliai?

Seneliai? Na, mano seneliai jau mirę, bet man įdomu, ką tėvas yra pasakojęs apie juos iš savo prisiminimų. Aš kažkada neseniai jį išprovokavau parašyti apie protėvius, kiek atsimena. Jam aštuoniasdešimt metų, ką mes žinom, kiek jis dar gyvens. Taip jis pradėjo rašyti. Rašyti moka, yra lituanistas, tai rašė, rašė, žiūrėk, jau ir apie savo vaikystę pradėjo rašyti, toliau, toliau, toliau, ir išėjo gana simpatiški memuarų tipo rašinėliai – linksmi, įdomūs, su įspūdingomis detalėmis. Tie visi minėti dalykai man yra įdomūs. Ir jie įdomūs netgi ne tik man, bet ir kitiems mūsų kartos žmonėms – kaip sovietmečio žmogus kalba apie 1970-uosius, arba dar ankstesnius laikus. Tai praeitis, kuri, rodos, visai čia pat buvo, bet jau dingo, mes jos nebepatirsime. Ir ačiū Dievui. Tačiau tokie atsiminimai - man baisiai įdomus dalykas.

Kaip manote, ką jūsų vaikai pasakos apie jus savo vaikams, jūsų anūkams?

Nežinau. Bet aš tikiuosi, kad kažkuriuo momentu jie pasidomės. Na, mano vaikai žino, kuo užsiimu, bet manau, kad tikrą pagarbą aš pajusiu gal trupučiuką vėliau (juokiasi), kai jau eisiu į savo gyvenimo pabaigą, o jie bus pakankamai subrendę, kad juos domintų jų identitetas. Vaikai yra pusiau maišytos rasės, nes mano žmona yra amerikietė, bet turi japoniškų ir kiniškų šaknų. Ateis laikas, kada jie patirs norą suvokti save giliau. Aš to tikiuosi, bet negaliu būti garantuotas, aišku. Jie lietuviškai nekalba, bet manau, kada nors jiems ir pati kalba taps įdomi. Galbūt jie nukeliaus į Lietuvą ir išmoks kalbą per kurią nors vasarą. Gali taip būti, bet gal ir neišmoks. Bet aš manau, kad jų vaikai, mano anūkai, tikrai pasidomės, ką aš čia veikiau, kodėl mano gyvenimas buvo toks, o ne kitoks.

Man taip sakė Sandy Rower, jis yra Alexander’io Calder’io anūkas. Mes su juo kažkada kalbejom Bazelyje, kai turėjau solinę parodą, ir jis sako: „Tiktai susistyguok viską, žinok, kur kokie darbai keliauja, kas ką turi, sek viską. Ne tavo sūnūs, bet tavo anūkai tuo pasidomės.“ Mat jis pats yra garsaus menininko anūkas, „Calder Foundation“ įkūrėjas. Sūnūs turi savo gyvenimus, aš esu per arti, jie dar lyg ant bambagyslės laikosi. Anūkai gal jau kitaip pažiūrės. Bet, tiesą sakant, man vienodai šviečia, ar jie domėsis, ar nesidomės. Aš neturiu tokių iliuzijų ar norų. Man būtų malonu, jeigu jie pasidžiaugtų mano gyvenimu arba darbais, bet jeigu jie nesidžiaugs, jeigu jie turės kitų užsiėmimų, – good for you, it’s fine!  Man tai ne problema.

Tačiau palengvinti jiems užduotį, jeigu nutartų pasidomėti, verta.

Aš darau tiek, kiek galiu, bet per galvą nesiverčiu, tiesą sakant.

Dienoraščių nerašote?

Esu bandęs gal porą kartų pradėti... Aš niekad neskaitau parašęs, labai greit užmirštu, kad reikia tęsti. Kęstutis Zapkus mums prisakė rašyti dienoraščius, bet aš buvau tas, kuris nerašė. Nesakau, kad dienoraščiai yra kažkas blogo. Manau, kad jie yra net labai geras dalykas. Kas gali, kas nori rašyti, tegu rašo. Man būtų įdomu pabandyti, bet kol kas negalėjau prisiversti to daryti nuosekliai. Čia vis tiek privalai laikytis tam tikros disciplinos, kad tai tęstum. Aš nemanau, kad esu nesvarbus, tačiau nemanau, jog esu toks svarbus, kad gaiščiau savo paties laiką. Susisteminti, ką aš mąstau, arba įtikinti, įrodyti kažkam, kuo aš pats tikiu, – aš tokių tikslų neturiu. Man geriau su dviračiu ar motociklu pasivažinėti.

O geriau su dviračiu ar su motociklu?

Ir tas, ir tas patinka, gana tolygiai. Nes tai yra visceral experience, visa apimantis pojūtis. Kai važiuoju dviračiu, jaučiu pusiausvyrą, vėją,  kvapus, jaučiu asfaltą, jaučiu savo kūno mechaniką... Man tai tiesiog gražu. Pats dviratis yra labai gražus daiktas, paprastas, elementarus, bet gali būti ir įspūdingos kokybės aparatas, žavintis savo inžineriniais ar dizaino pasiekimais. Ir pats judėjimas man labai svarbus.

Na, o motociklas yra dar kitas lygis, kur jau prasideda ir tam tikras pavojus, jeigu greitai važiuoji. Atsiranda daugiau sudedamųjų dalių, ne tik greitis, bet ir vibracija, garsas labai daug reiškia, visi kiti pojūčiai. Tie dalykai man baisiai malonūs šitame skaitmeniniame pasaulyje. Užuot žiūrėjęs į iPhone‘ą, aš geriau pasivažinėsiu.

Dviračių turiu visokių: kalnų dviratis, plento dviratis, fixie. Ir aš juos visus vienodai mėgstu. Turiu „Vespa GTS 300 Super Sport“, ir motociklą „Ducati Monster SP“, man jie irgi yra vienodai, tolygiai malonios judėjimo erdvėje priemones.

Tai va, nukrypom trupučiuką, bet šitie dalykai vis tiek yra mano gyvenimo dalis. Aš per juos patiriu ir suvokiu pasaulį taip, kaip nepatirsi skaitydamas knygą, arba per meną. Menas gali net atvirkščiai – nuklaidinti arba išvesti į tam tikrą iliuzijų pasaulį, kuris galbūt tik tau vienam ir tėra svarbus, o kitiems nelabai. O čia yra kontaktas su realybe, toks tikras fizinis juslinis sąlytis su pasauliu. Bet, sakau, čia yra tik mano individualus pomėgis, mano mielieji arkliukai. Kažkam bėgti patinka, kažkam joga patinka. Irgi puiku.

Tai jau tikrai. Malonu, Žilvinai, labai ačiū, kad pasidalinote.

Nėra už ką. Net neįsivaizduoju, ką aš jums čia papasakojau.

 

Kalbėjomės 2023 m. gegužės 23 d. Niujorke, Žilvino ir Angelos Kempinų dirbtuvėse. Už pažintį lieku dėkingas ambasadoriui Ryčiui Paulauskui. Fotografavo Miglė Dilė.

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais mąstytojais rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt