Ruošdamasis pokalbiui
susidariau įspūdį, kad jūs esate medžiagotyrininkas?
Iš esmės taip, bet su tam tikra
pakraipa – man svarbu ne šiaip tyrinėti medžiagas, o įrodyti jų vertę kaip nors
jas pritaikant, parodyti, ko galima su jomis pasiekti.
O, kaip įdomu! Nes daugelio
medžiagų vertė paaiškėja iš laikraščių: aukso vertė, pavyzdžiui, aukštesnė už
sidabro, o šio – už plieno ar vario. Medžiai irgi būna skirtingai vertingi: ąžuolas
ar Karelijos beržas vertingesni už alksnius. Taigi, medžiagų vertės skiriasi ir
dar kinta pagal rinkų dėsnius. O jūs sukuriate vertę nežinomoms medžiagoms?
Taip.
Nuostabu! Ir ką gi esate
supratęs apie medžiagas?
Galima sakyti, svarbiausia nagrinėjant
medžiagą yra įsijausti, kad esi arba elektronas, arba atitinkamas atomas. Tai
būtina, kad suprastum, kaip jis turi elgtis tam tikromis sąlygomis.
Jūs suprantate elektroną?
Taip, mėginu juo pabūti, ir jeigu
sugebu įsijausti į tai, kokios sąveikos jį supa, tai tuomet būna žymiai
lengviau numatyti, kas toje medžiagoje vyks.
Tai yra ypač įdomu! Įsivaizduoju,
kaip žmogus įsijaučia į medį, augantį, gyvą medį. Kamienas traukia, norisi jį apkabinti,
susilieti. Itin jautrūs asmenys, sako, pajunta, kaip auga žolė. Bet elektroną?
Papasakokite, kaip jums tai pavyksta?
Visų pirma reikia žinoti dėsnius, valdančius
elektrono elgesį medžiagoje. Ir ne vien elektrono – lygiai taip pat svarbu
suprasti, kokį vaidmenį vaidina aplink jį esantys atomai: ar tie atomai nori
šokinėti iš vienos vietos į kitą, ar jie tik pakeičia erdvės, kurioje juda ar
stovi tas elektronas, savybes.
Puiku, bet elektronas gi yra
išgalvotas dalykas.
Kaip pasakius... Jūs irgi esate
išgalvotas.
Absoliučiai sutinku: aš esu
visiškai išgalvotas, tai – tiesa. (Juokiasi) Ten ir suku: kai viskas išgalvota,
tai jums lengviau įsivaizduoti ir suprasti, kaip toks elektronas veikia,
jaučiasi, kokia jo ateitis... Juk taip?
Esmė yra suvokti, kaip tas elektronas
ar jonas elgsis, jeigu aš pakeisiu medžiagos savybes... Pavyzdžiui, turime
kristalą, kurio visi atomai yra gana griežtai išsidėstę tam tikrose vietose, ir
jeigu staiga tame kristale kokia nors spinduliuotė sukuria defektą,
iškyla klausimas, kokias savybes tas defektas pakeis ar sukels. Jeigu aš
teisingai suprantu medžiagos elgesį, tai paskui galiu eksperimentiškai
patikrinti, ar mano prielaidos apie tos medžiagos savybes yra teisingos, ar ne.
Gerai. Tai įprastai jūs
pradedate nuo hipotezės?
Viskas prasideda nuo tam tikros
patirties. Pradėjęs tyrinėti kažkurią medžiagą, aptarinėdamas tos medžiagos
savybes su labiau patyrusiais mokslininkais, iškart pats pradedu kaupti žinias.
Pavyzdžiui, mano pradinis etapas buvo toks: nagrinėjau konkrečios medžiagos –
kadmio selenido, savybes ir pastebėjau, kad tam tikromis sąlygomis tos savybės
pasikeičia. Reakcija į šviesą pagreitėja tūkstantį kartų.
O kaip kadmio selenidas
reaguoja į šviesą?
Na, tiesiog keičiasi jo elektrinis
laidumas, o kai jis pasikeičia, tai galima ir užregistruoti.
Žodžiu, tamsoje laidumas
menkesnis, šviesoje – didesnis?
Taip. Kaip tik šita medžiaga buvo gana
populiari pasaulyje iš jos buvo gaminamos fotovaržos, naudojamos, sakykime,
liftuose: nustatyti, ar jie saugiai veikia, bet jos savybės dar nebuvo
pakankamai ištirtos, todėl ją kompleksiškai ištirti ėmėsi VU Eksperimentinės
fizikos katedros vyr. dėstytojas Jurgis Viščakas (vėliau – profesorius,
akademikas). O man buvo pavesta tirti jos fotolaidumą. Pastebėjau, kad savo
sukurtu būdu pagamintas fotovaržas galiu pagreitinti tūkstantį kartų. Man tas efektas
visiškai normalus, aš deklaruoju savo vadovui, kad gavau tokius rezultatus. O
jis iškart siūlo išvadą: jeigu galima pagreitinti fotovaržas tūkstantį kartų,
vadinasi, galima priversti mašinas matyti, kompiuterius matyti. Jis iš karto
susisiekia su skaičiavimo mašinų specialistais ir pasiūlo, kad mes sukursime
prietaisą, kuriuo galima įvesti informaciją į skaičiavimo mašinas.
Kelintais metais tai vyko?
Tai įvyko maždaug 1963 metais. Tuo
metu tokių prietaisų nebuvo.
Ir jeigu žvelgtume toliau, tai
pamatytume, kad aiškindamiesi tokias medžiagos savybes, mes dalyvavome sukuriant
skaičiavimo mašiną „Rūta 701“. Ją kūrė dabartinis akademikas Laimutis Telksnys,
tuo metu, kai mes taip dirbome, jis buvo dar gana jaunas, bet jau patyręs specialaus
Skaičiavimo mašinų konstravimo biuro vyriausiasis inžinierius. Ir kai mes
įrodėme, kad galime sukurti tokią mašiną, atsirado labai didelis užsakymas iš
Maskvos iš tikrųjų ją sukonstruoti. Ir ji buvo sukurta. Galima sakyti, mūsų
darbas tuo ir baigėsi, mes kompiuteriui sudėjome tiek „akių“, kiek tik jų
reikėjo. Tas mūsų sukurtas prietaisas leido suvesti į kompiuterį iki dviejų
tūkstančių ženklų per sekundę. Dabar sakytume, tai yra skeneris, kuris suveda A4
formato informacijos puslapį per sekundę.
O iki tol koks buvo šis
greitis?
Tiesiog nebuvo tokių.
Visai nebuvo? Nuostabu:
žengtas didžiulis žingsnis, ir visa tai prasidėjo nuo jūsų įžvalgos dėl kadmio
selenido... Ką jūs užčiuopėte?
Tiesiog atradau, kad tam tikromis
sąlygomis galima pagreitinti laidumą. Tada jau man iškilo mįslė – reikia
suprasti, kodėl. Efektas yra, aš jį galiu pakartoti, galiu jį pritaikyti, bet
nesuprantu, kodėl jis įvyksta.
Ir tada gimsta užduotis, kurią pats
sau suformuluoju: aš turiu suprasti, kodėl taip vyksta. Tam man reikėjo labai
trumpų šviesos impulsų. Stengiausi išnaudoti labai sudėtingą techniką, nes man reikėjo
jau nebe mikrosekundinių, o žymiai trumpesnių šviesos impulsų, kuriuos įmanoma
pasiekti tik ypač sudėtingais metodais.
Ir, galima sakyti, man gamta... ne
gamta, o kiti išradėjai atsiuntė „karvelį“ (jei prisimintume vienuolio frazę
filme „Herkus Mantas“) – pasaulyje buvo sukurtas naujo tipo šviesos impulsų
šaltinis – moduliuotos kokybės lazeris.
Pradedu ieškoti, kur prie tokio
lazerio galima prieiti, ir staiga aptinku, kad galėčiau tai padaryti Nikolajaus
Basovo laboratorijoje Maskvoje. Na, ką gi, teko ieškoti būdų, kaip į ją
patekti. Gana egzotiškai patekau ten, nes tai buvo ypač uždara laboratorija. Vėliau
sužinojau, kad buvau pirmasis ne to instituto darbuotojas išvis įleistas į tą
paviljoną. Išdėsčiau Basovui, ką noriu padaryti, jis irgi susidomėjo. Aprodė
visą savo laboratoriją, bet paaiškėjo, kad jų technika neleidžia išmatuoti
dalykų, kurių man reikia. Tada jis pasakė: „Jeigu atsiveši kilnojamąją
aparatūrą, kuri leis tai išmatuoti, aš tave prileisiu prie lazerio.“
Ką gi, man užtruko maždaug metus
pasidaryti tokią aparatūrą, atitinkančią visus reikalavimus. Per tą laiką Nikolajus
Genadijevičius gavo Nobelio premiją, bet kai aš vėl atvažiavau tirti to paties
savo kadmio selenido, mūsų susitarimas tebegaliojo. Jo komanda prileido mane prie
lazerio, bet pareiškė, kad galiu juo naudotis tik nuo aštuntos iki dešimtos
valandos vakare, mat šefas liepia jiems dirbti kitus svarbius darbus. Tačiau
sužinoję, ką aš noriu matuoti, jie suprato, kad atsivežiau aparatūrą matuoti
tam parametrui, kurio jie patys kadmio selenide nemokėjo surasti. Jie kūrė
projekcinį lazerį, ir jiems buvo reikalingas kaip tik tas parametras, kurio ir
aš norėjau. Kai tai paaiškėjo, mes visą mėnesį dirbome nuo ryto iki vakaro vien
su mano kristalais ir sėkmingai baigėme darbus ir mano, ir jų reikalams. Tada Basovas
padovanojo man lazerio galvutę. Taip Lietuvoje atsirado pirmasis lazeris.
O jis pats ne vieną
turėjo?
Tai aišku, daugelį. Ir dar jis vėliau
skelbė, kad aš esu jo mokinys.
Mokinys? (Juokiasi)
Taip.
O jūs neprieštaraujate?
Ne. Čia aš tiesiog išdėsčiau,
kaip tam tikri atsitiktinumai būna lemtingi, norint ką nors sukurti.
Na taip, pamename istorijas
apie peniciliną. Tai jums irgi šiek tiek tokios sėkmės kliuvo.
Na, ir atlikdamas tuos matavimus aš
jau pateikiau savo kandidatinėje disertacijoje (dabar vadiname daktaro
disertacija), parodžiau, kad iš tikro panaudojant tą pačią medžiagą galima
sukurti dar tūkstantį kartų greitesnius prietaisus. Taigi, pagrindinė
disertacijos išvada ir buvo tokia, kad galima sukurti prietaisus, kuriais
informacija į kompiuterius būtų suvedama gigaherciniu dažniu.
Nuostabu. O kuriuo momentu
jums šioje istorijoje pravertė gebėjimas įsijausti į medžiagą?
Šiuo atveju galima pasakyti, kad tai buvo
kadmio selenido kaip medžiagos suvokimas. Kita vertus, aš vienas, tiesa, su man
priskirtais bei pakviestais studentais tyrinėjome tos medžiagos savybes, bet
visa mūsų komanda, universiteto Puslaidininkių fizikos katedra, be kadmio
selenido nagrinėjo ir kitas medžiagas. Buvau atsakingas už fotolaidumą, tačiau
tyrėme ir kitokias savybes, viską aptardavome ir taip palengva gilinomės. Tuo
metu puslaidininkių fizika buvo dar tokioje visiškai pradinėje stadijoje: rusų
kalba tebuvo gal dvi knygos atspausdintos, o pasaulyje, ko gero, iš viso tebuvo
apie dešimt knygų šia tema. Taigi, nuo pradžių gilindamasis į visus tuos
reiškinius ir augau kaip specialistas, tuo pat metu matydamas, kaip kiti eina
tuo pačiu keliu, norėdami suprasti medžiagos savybes.
Gerai. Tai vis tiek, kad
suprastumėte medžiagos savybę, turbūt teko praleisti su ja daug laiko? Ką
suprastų kitas, užmetęs akį ar perskaitęs straipsnį? Kažką suprastų, bet jo
suvokimas, ko gero, kokybiškai skirtųsi nuo jūsiškio. Paminėjote, kad svarbu
sugebėti kažkaip perkelti save, savo sąmonę į tą medžiagą...
Anksčiau, dar dėstydamas universitete,
ir aš stengdavausi studentams pateikti būtent tokį rinkinį: kokios savybės ir
kokie efektai, kokie reiškiniai nusako medžiagos elgesį vienomis ar kitomis
sąlygomis. Sakydavau: „Norėdami apie tuos dalykus kalbėti ar gilintis, jūs
turite tiesiog puikiai suprasti tuos reiškinius. Jeigu jūs iš tikro suprasite
tuos reiškinius, tai galėsite įsijausti, kaip turi elgtis elektronas ar jonas
toje medžiagoje. Šitaip galėsite numatyti atliekamo eksperimento ateitį.“
Numatyti pasekmes. Gal
panašiai teatro aktorius, norėdamas ką nors suvaidinti, turi įsijausti? Jo
personažas gali būti gyvas – istorinė ar išgalvota asmenybė: Mažvydas ar
karalius Lyras, - o gali būti ir negyvas – koks nors stulpas ar upelis. Ir tada
jau režisierius su Stanislavskiu vertina: tikiu – netikiu, įsijautei –
neįsijautei. Sako, vienam aktoriui prireikia mėnesio su vaidmens tekstu, kad
įsijaustų į veikėją, kitam gal pakanka savaitės ar dienos. Vladimiras Čekasinas
gali pamokyti sutaupyti laiko. Taigi, man jūsų požiūris priminė teatrą.
Labai tiksliai sutampa, tiktai čia dar
yra šiek tiek kitas dalykas – privalai jaustis, kaip anksčiau buvo
sakoma, esąs „на ты“ su fizikiniais procesais, vykstančiais medžiagoje. Kalbant
apie charakterius, egzistuoja visokiausių niuansų, o gamtos dėsniai žymiai
griežčiau nustatyti.
O dėsniai keičiasi ar ne?
Gal vertėtų pasitikslinti, ką norime
pavadinti dėsniu. Apie daugelį dalykų kartais sakoma „dėsnis“, nors iš tikrųjų
tai tėra dėsningumas, galiojantis tam tikromis sąlygomis. O tikrai fundamentalūs
dėsniai, nors net ir jie kartais, galima būtų sakyti, galioja atitinkamomis
sąlygomis, bet tos sąlygos gali kisti labai plačiose ribose.
Jei kalbėtume apie energijos tvermės
dėsnį, tai galėtume imti elementarų pavyzdį: kaip atšoka kamuoliukas.
Paprasčiausiu atveju užtenka nagrinėti vien tiktai...
Energijos virsmus.
Potencinės ir kinetinės energijos
pokyčius. Jeigu jis yra labai elastingas, tai to ir užtenka. Jeigu kamuoliukas
mažiau elastingas, tai teks nagrinėti dar ir šilumos efektus, kuriuos tas
kamuoliukas patirs perduodamas energiją ar prilipdamas šiek tiek prie kūno, į
kurį atsitrenkia. O dar labiau gilinantis, pasirodo, prireiks ir tos garsios formulės
E=mc2, nes tam tikromis sąlygomis į tą efektą jau turi būti
atsižvelgiama. Taigi, pats dėsnis nekinta, bet jį taikyti galima skirtingu
tikslumu.
Na taip, aišku, čia gal ir
nuo masto priklauso. Mane suintrigavo šiuolaikinio fiziko Lee Smolino veikalas
apie laiką. Jis įrodinėja... na, gal neįrodinėja, tiesiog filosofuoja jau kitu
požiūriu – kad fizikos dėsniai irgi pavaldūs laikui, laikas yra kismo variklis,
ir per ilgą laiką tampa nebeaišku, kas pirma: ar sąlygos, ar dėsniai pasikeitė.
Aš manau, būtų šiek tiek perlenkta sakyti,
kad dėsniai gali keistis, arba reikalauti, kad jie būtų specialiai pritaikomi
konkrečiai situacijai. Vienas iš tokių labai akivaizdžių vyksmų, kurie, manoma,
įvyko pasaulyje, Visatoje – tai Didysis sprogimas. Viskas prasidėjo nuo kažko,
įvyko Didysis sprogimas, kurio metu ir susikūrė mūsų Visata.
Esu girdėjęs tokią istoriją,
taip.
Ir galima svarstyti, kokie dėsniai
valdo visą šitą procesą. Mes pripažįstame, kad kažkuriuo momentu Visata jau tapo
plokščia, ir nuo tada visi dėsniai galioja. Tiesą sakant, mes atrandame, kad egzistuoja
kitokie raidos etapai, tik nagrinėdami medžiagą sudarančių dalelių savybes. Nes
net ir galvodami apie Didįjį sprogimą, mes svarstome, kas tuo metu turėjo
atsirasti. Stengiamės eksperimentuodami sukurti kažką panašaus į medžiagą per tą
Didįjį sprogimą ir pasižiūrėti, kokia tai medžiaga buvo tuo metu.
Bet čia jau kalbama apie
procesą po Didžiojo sprogimo. O kaip jums patinka pati Didžiojo sprogimo
istorija?
Na, aš ją priimu kaip visiškai
natūralią, bet iškeliančią gana daug filosofinių klausimų. Nes kyla klausimas,
kas yra tiesė, kyla klausimas, kas yra niekas.
Be abejo, kyla.
Man labai patinka tas biblinis
išdėstymas, kad Dievas pasaulį sukūrė iš nieko. Bet pagal Didžiojo sprogimo
teoriją išeina, kad masė atsirado tiktai tada, kai jau susiformavo tam tikras
laukas, vadinamas Higso lauku. Iki tol masės kaip tokios nebuvo. Tai kas tada
buvo? Jeigu kažkas egzistuoja ir masės nėra, tai galbūt jis ir yra tas niekas?
Bet tikras niekas yra
niekas, ką apie jį kalbėti?
(Juokiasi)
Tačiau kaip filosofinę kategoriją jį tenka
apibrėžti. Juk Niutonui taip pat buvo, jis pats pripažino: kažkokia nesąmonė,
kad kūnai gali veikti vienas kitą per atstumą, o tarp jų nieko nėra. Bet veikia
konkretus dėsnis ir planetų judėjimas įrodo, kad yra tokia sąveika, kad ji
atvirkščiai proporcinga atstumo kvadratui. Taigi, suformuluodamas visuotinės
traukos dėsnį jis pats tai vadino kažkokia nesąmone, nors ir veikiančia.
Taip, nes „nieko“ šiuo
atveju reiškia, kad tik mes ko nors nematome, tačiau kažkas tarp tų kūnų yra – gal
bangos, gal dar kas, bet yra. O ar kas buvo prieš Didįjį sprogimą, lieka tik
spėlioti.
Čia dar kitas klausimas, ar kas nors
buvo prieš tą Didįjį sprogimą, nes laikas irgi su juo susietas...
Giliai susukta ta
metafora, taip, žmonės yra prigalvoję visokiausių pasaulio sutvėrimo istorijų,
ir Didysis sprogimas gal tėra viena iš jų. Gerai, o jeigu mes grįžtume prie
medžiagų, tai kadmio selenidą ir visokiausias jo savybes jūs esate nuodugniai
išnagrinėjęs. O kokios medžiagos dar jus domina?
Tiksliai nedrįsčiau sakyti, nes nesu
skaičiavęs. Ko gero, su maždaug keliasdešimt medžiagų man yra tekę turėti
reikalų ir į visas reikėjo gilintis. Jei tektų išvardinti man svarbiausias, tai
buvo švino sulfidas, vėliau – cinko selenidas ir silicis, tada – galio
arsenidas ir nitridas, o pastaruoju metu – vėl silicis, tik kitoks, ir žmogaus
stuburo diskai.
Ir kuri liko
mįslingiausia?
Net negalėčiau atsakyti, nes
gilindavausi į kiekvieną medžiagą kokiu nors tikslu. Pasiekus vieną tikslą,
ateina reikalas gilintis į ką kita. Vis tiek mes kiekvienas priklausome nuo tam
tikrų projektų ir negalime atsidėti vien tik tam, kas tave domina. Greta tų
medžiagų savybių dar yra ir kitų dalykų, kurie traukia dėmesį, pavyzdžiui, įvairios
naujos sąveikos: kaip lazerio šviesa išnyksta medžiagoje, kokie čia dėsningumai
yra, kaip šviesa patenka į medžiagą ir ką ji veikia toje medžiagoje – yra
daugybė įdomių efektų, kuriuos esu atidėjęs vėlesniam laikui, nes tuo metu
domino ar buvau priverstas domėtis kažkuo kitu.
Suprantama. Dar yra tokia
įdomi medžiaga, kuri populiariai vadinama pilkąja.
Tamsioji medžiaga?
Tamsioji irgi yra, bet aš dabar – ne apie tamsiąją, ją
astrofizikai tegu domisi, bet ten vis dar tamsu. O iš pilkosios medžiagos gyvena
Izraelio valstybė.
Ai, šita.
Kadaise paklausiau, iš ko
jie gyvena, tai atšovė tvirtai: „Iš pilkosios medžiagos.“
Pagal Šerloką Holmsą.
O ką jūs manote apie pilkąją
medžiagą?
Na, ji yra labai reikšminga, kai nori
ką nors sukurti.
Aha, bet ji turbūt įdomi
ne dėl medžiagiškumo, o dėl to efekto, kurį sukuria.
Kalbant apie šitą pilkąją medžiagą,
apie žmogaus smegenis, esmė yra tai, kaip žmogus sukuria ar kaip jame yra
sukurti loginiai ryšiai, kuriuos jis valdo. Ką konkretus asmuo gali modeliuoti,
priklauso nuo to, kokie ryšiai jam yra išsivystę.
Na gerai, ryšiai, jungtys,
signalai... Ir iš to kyla praktiškai viskas. Nuostabus efektas, o medžiagos ne
tiek ir daug.
Bet ryšių labai daug.
Ryšių daug, taip. Tačiau ar
ta pilkoji medžiaga kuo nors ypatinga lyginant su kitomis? Kodėl joje tie
ryšiai sukuria sąmonės efektą, o kitokiame daikte ryšių gal irgi yra, bet nėra
efekto?
Na, tai juk dabar bando smegenis imituoti,
būtent didindami įvairių ryšių kiekį. Šiuo metu egzistuojantys
superkompiuteriai mėgina realizuoti šį tą, kas smegenyse yra elementaru.
O kaip jiems seksis, jūsų
manymu?
Manau, kad tai dar tolima ateitis. Kol
kas dar nepasiekta net maža dalis galimybių, kurias turi smegenys. Jeigu
vertintume jas kaip įrenginį, tai kol kas smegenys, kaip ir visas žmogaus
organizmas, yra ilgiausiai pasaulyje veikianti mašina. Kiti čia egzistuojantys
prietaisai sugenda žymiai anksčiau, o ši sistema sugeba išsitaisyti, pasitobulinti,
treniruotis ir vykdyti visokiausias funkcijas – kol kas prie tokių dalykų
technika net nepriartėja.
Tai gal čia laikas svarbus
veiksnys? Kaip sakote, ilgiausią laiką egzistuoja žmogus, jis sugeba atsigaminti
ir perkelti sukauptą patirtį, ir klaidas ištaisyti. Gal tam tiesiog reikia
laiko?
Na, ne vien. Ir materialinės esybės.
Na, taip – ne vien: ir
sėkmės, ir palankaus atsitiktinumo. Bet laiko irgi reikia. Jūs kiek anksčiau paminėjote
savo tyrimus, kuriais pagreitinote informacijos suvedimą į kompiuterį
tūkstančius kartų. Joks žmogus per sekundę dviejų tūkstančių ženklų nesuvoks, o
štai tas kompiuteris gali susiurbti. Ir ką tai byloja? Kuo smegenų ryšiai pranašesni už kitų medžiagų savybes?
Na, galbūt tuo, kad smegenims prireikus
ką nors atlikti, jos gali sukurti atitinkamą įrenginį, kuris padės įvykdyti
vienokią ar kitokią funkciją.
Taip, išties. Gražu. Paklausiu
apie kai kurių fizikų vartojamą sąvoką „cold fusion“ (angl. „šaltoji sintezė“). CERN’e tokius laiko šarlatanais ir rimtai
nekalba, kad įmanoma sukurti atomus be termobranduolinės reakcijos. O jūs irgi
taip manote?
Kiek man teko skaityti, analizuoti
tuos darbus, tai juose yra pateikiami duomenys, kurių kiti tyrėjai negali
atkartoti. O jeigu kažko negali atkartoti, tai labai primena falsifikatą.
Aišku.
O kaip su falsifikatais susiduriama,
kadaise pademonstravo amerikietis fizikas Robertas Wood‘as, kuris atvyko į
Europą labai susidomėjęs reklamuojamais N spinduliais. Apsilankęs
laboratorijoje jų demonstravimo metu, jis nuo eksperimentinio stalo
paslapčiomis, kadangi viskas vyko tamsoje, nuėmė svarbiausią detalę, tačiau
spinduliai nepranyko. Taip jis demaskavo asistentą, suvedžiojusį gana žinomą
profesorių, kuris varžėsi su Rentgenu – šis atrado X spindulius, o anas paskelbė
atradęs N spindulius. Ir čia asistentas suvaidino labai kvailą rolę. Taigi,
mokslo istorija žino apie falsifikatus.
Jų būta visais laikais. O
kaip medžiagotyrininkas, ką jūs esate suvokęs apie pasaulį: kas čia išvis
vyksta?
Na, šitaip labai sudėtinga ką nors
apibrėžti...
Labai sudėtinga, sutinku.
Bet jūs, būdamas medžiagotyrininkas gamtamokslininkas, labai nuosekliai mąstote,
regis, nepatirdamas jokių vidinių priešpriešų. Tai gal dar ką nors įžvelgtumėte?
Čia norėčiau pasakyti, kad iš tikro aš
esu gal ne tiek medžiagotyrininkas, kiek fizikas. Likimas jau taip lėmė, retsykiais
turiu persikelti į mikropasaulį, kad atrinkčiau, kuriuos dėsnius turiu
pripažinti reikšmingais konkrečioje situacijoje. Tačiau man svarbu suvokti,
kokie apskritai dėsniai egzistuoja gamtoje, ir tuomet nėra didelio skirtumo, ar
aš nagrinėju medžiagos savybes, ar klimato kaitą. Kaip sakytų Šerlokas Holmsas,
tai elementaru: klimatui šiltėjant turi didėti visokiausi ekstremalūs pokyčiai,
nes temperatūrai kylant, turi augti judančių objektų masė. Jeigu anksčiau
sugebėdavo pasislinkti tik nedidelis vėsesnis atmosferos sluoksnis, tai dabar
pasislinks žymiai didesnis ar priešinga kryptimi.
Teisingai, tai elementaru
fizikams, bet ne taip jau elementaru visiems sprendimų priėmėjams. Vieni ieško
priežasčių, dėl ko tas klimatas šyla, ir mėgina naikinti priežastis, kiti siūlo
sprendimus, kaip atšaldyti pasaulį, kad temperatūra nukristų ir išvengtume jūsų
minėtų reiškinių, kylančių dėl atšilimo. O kurie teisūs?
Galima sakyti, kad teisūs yra tie, kurie
pakankamai įsigilina į problemą. Ir dažniausiai problema būna ne vienašakė,
reikia įvertinti įvairius dalykus. Kalbant apie klimatą, jau buvo paaiškinta ir
parodyta, kad jeigu dabar žmonija susitartų nebekenkti ir pereitų vien tiktai prie
žaliųjų technologijų, tai mūsų klimatas blogės dar maždaug šimtą metų.
O jums nekyla abejonių,
kad Žemė šyla ne vien dėl žmogaus veiklos? Gal kokie nors astrofizikos procesų
pokyčiai kosmose čia taip pat svarbūs?
Ne, aš manau, kad iš tikrųjų
kalčiausias yra žmogus. Yra daug akivaizdžių faktų, parodančių, kad toks yra
žmogaus poveikis. Kita vertus, kiek suprantu, dar nepakankamai vertinami klimato
kaitos procesai, nes tiktai kino filmuose apie ateitį kalbama, kad įvairios
dabar populiarios technologijos naikina deguonį atmosferoje. Nes laisvo
deguonies kiekis atmosferoje, iš tikrųjų yra lyg auksu padengtas banko indėlis
kuro deginimui. Degindami naftą, dujas, anglį, sukuriame anglies dvideginį ir
automatiškai sunaikiname du deguonies atomus.
O ką daryti? Dabar
svarstoma, kad reikia dirbtinai prisidengti nuo Saulės: mažiau šviesos, mažiau
šilumos – viskas atšals... Deguonies nuo to, turbūt, nepadaugėtų, bet sulėtėtų
procesai, kurie dėl šilumos pagreitėjo?
Na, pasikeistų šiek tiek visa
situacija, bet tokiu atveju mes tiktai nukeltume savo mirtį vėlesniam laikui. Kol
neišjungsime pagrindinio deguonies mažinimo mechanizmo, tol tiktai laiko
skalėje perkelsime juodą tašką, tarsi sakytume „po mūsų kad ir tvanas“.
Taip. Yra tokia
„savanaudiškų genų“ teorija. Gyvūnų ar augalų rūšių pranašumai pagrįsti
genetika, todėl kai kas redukuoja sakydami, kad tai genai tarpusavyje varžosi,
visi nori kuo greičiau pasidauginti, labiau išplisti. Gal ir tarp medžiagų
pastebima panašaus varžymosi?
Manau, kad ne.
Gal todėl ir ta genų
varžymosi teorija nelabai prigijo. Genomas gi medžiagiškas.
Na, jeigu žiūrime į įvairius gyvūnus,
tai yra akivaizdu, kad gyvybė stengiasi išlikti.
Gyvybė – taip, labai
stengiasi. Gyvų padarų konkuravimas smarkiai išnagrinėtas, aiškinant, kodėl
vienos rūšies gyvybė tvaresnė už kitos. Apie negyvus daiktus neįprasta kalbėti šitaip juos personifikuojant, nors jūs drąsiai pasakėte, kad norint suprasti medžiagą,
būtina į ją įsijausti. Juk pasaulis yra vientisas, negyvojoje jo medžiagos
dalyje atomai, elektronai ir kitos dalelės taipogi juda, sąveikauja, draugauja
ar pykstasi, konkuruoja ar bendradarbiauja. Ar taip mąstyti yra visiškas
kliedesys?
Jūs čia lyg norite jungtis į filosofo Aristotelio sekėjų
gretas, nes jis teigė, kad „elementus judina meilės ir neapykantos jėgos“. Jei
rimtai , jau minėjau, kad norint „įsijausti į elektroną medžiagoje“ reikia
įsigilinti į procesus, kurie tą elektroną valdo, ką pasiekti paprastose sistemose dar įmanoma, Gyvų
organizmų net molekulės yra sudėtingos, todėl sudėtinga suprasti, kodėl ir kaip
jos kinta gyvame organizme. Šiems dalykams suprasti biochemikai turi savų metodų.
Jeigu pažvelgtume kitaip: bėgant
milijonams metų įvairios medžiagos irgi kinta. Vyksta tam tikri temperatūriniai
procesai, tam tikri sudėties kitimai, pagaliau šiek tiek keičiasi medžiagų
izotopai: radioaktyvūs izotopai suskyla, iš jų pasigamina kiti. Jeigu pažvelgiame
į Žemės rutulį kaip į objektą, tai vėl susiduriame su sudėtinga nevienalyte
terpe, kurios savybes suprantame tik fragmentiškai. Pavyzdžiui, nustatyta, kad
Žemė privalo turėti vidinį šildytuvą, nes be šildytuvo ji jau seniai būtų atšalusi
ir tapusi, sakykime, įprastu mažu dangaus kūnu, koks yra Mėnulis. O ji yra
pakankamai šilta. Taigi buvo atrasta, kad Žemės vidinis „šildytuvas“ yra
branduolinė energija, išsiskirianti
Žemės gelmėse, gal jos centre.
Ten vyksta reakcija?
Vyksta reakcija ir jos produktai
pasiekia Žemės paviršių. Tas radonas, kurio aptinkama kad ir Druskininkų
kurorto gręžiniuose, iš tikrųjų yra labai giliai Žemėje vykstančių procesų
pasekmė. Kai kalbame apie konkrečią Žemės sandarą, ji taip pat smarkiai kinta.
Toli gražu ne viskas jau yra suprasta apie tai, kas vyksta Žemėje ir kas nulemia,
kad Žemės savybės yra būtent tokios, kokios yra. Taigi, čia yra ką tyrinėti,
analizuoti įvairias savybes, pritaikant tuos pačius tiek medžiagos, tiek ir
fizikos dėsnius.
Puiku, iš jūsų išgirdau
daug įdomaus, labai patiko kalbėtis, ačiū!
Kalbėjomės 2021 m. žiemą
Vilniuje.
Graži patirtis, kaip ir šypsena fotografijoje.
AtsakytiPanaikintiBet Ignai, ...nepaklausei svarbiausio klausimo
- ką "pilkoji medžiaga" veikia dabar?
Gal ji dar nustebintų pasaulį?
(Reikėtų tik tinkamos sinergijos.)