Pradėti norėčiau nuo klausimo: o kaip, jūsų akimis,
viskas prasidėjo?
Čia apie ką – apie mane patį ar apie
pasaulį? (Juokiasi)
Apie viską.
Pradžioje buvo žodis. (Juokiasi)
Tai man ir įdomu, kas pradžioje buvo – žodis?
Žodis, žodis, aišku, žodis. Taip
parašyta, mes – teksto žmonės, tai turime tikėti. Pradžioje buvo žodis.
Žiūrint, kokius tekstus skaitome. Štai aš viename aptikau,
kad pradžioje buvo įkarštis.
Įkarštis... Įkarštis įdomu. Žiūrint,
kaip mes suvoksime tą karštį. Čia dabar mes jau leidžiamės... Tai, aišku, ne
mano laukai, aš labiau filologas, tai man tokie filosofiniai, kaip sakoma,
diskursai ir pasvarstymai, įdomūs, bet čia nesijaučiu...
Kalbant apie tą įkarštį ar karštį, tai
jeigu jau imsime vieną iš ryškiausių Rigvedos
tekstų, Rigveda – senovės indoarijų
žodinis paminklas, irgi tekstas – tai ten kalbama, kad iš pradžių nebuvo nieko,
o po to atsirado toks karštis, iš kurio viskas kilo. Tai kaip tą karštį
suprasime? Karštis irgi yra galbūt pirminė forma, ne materiali, bet susijusi su
tam tikromis, matyt, vibracijomis. Tai irgi žodis – vibracija, žodis irgi
atsiranda iš karščio. Jeigu neturi vidinio karščio, tai ir žodžio neturėsi. Neturėdamas
vidinio karščio, tu neturi ką pasakyti. Tas karštis tave ir veda į priekį, tada
tu randi ką pasakyti. Jeigu turi tokį vidinį karštį, tada atsiranda žodis, tada
atsiranda ta pradžia, apie kurią Jonas rašo.
Ir jums, filologui, susidėlioja šitoks paveikslas – per
žodžius, per tekstus?
Kuo ilgiau esu tame... Na, aš ilgokai
jau ir gyvenu, santykinai ilgokai, aišku. Gyvenimas yra toksai akimirksnis, bet
su patirtimi, kurią esu įgijęs, taip susidėlioja. Manau, kad žodis arba pirminė
mintis, kylanti iš karščio, veda mus į priekį. Šia prasme man pačiam tai yra
svarbus gyvenimo pagrindas.
O paskui iš žodžių susidėlioja sakiniai, iš sakinių –
ilgesni kūriniai. Jūs esate nemaža apie tai galvojęs, tyrinėdamas senuosius tekstus. Kuo jie jums tapo svarbūs?
Visi tekstai, su kuriais susidūriau, man
yra svarbūs. Aš kažką iš jų pasiėmiau, netgi galbūt pats to nežinodamas. Man
taip, matyt, nusišypsojo laimė, čia įvairiai galime likimą traktuoti, įvairūs
mokymai skirtingai jį traktuoja. Galiu sakyti, taip jau nutiko (geras
apibrėžimas), kad aš visur susidurdavau su nepaprastai svarbiais
bendražmogiškai kultūrai tekstais.
Jie, čia aš iš savo gyvenimo
perspektyvos vertinu, keičia žmogų, jie turi savyje transformacinį užtaisą. Toks
tekstas tave keičia, jeigu tu į jį patenki. Nes į tekstą galima ateiti
paviršutiniškai, permesti akimis, kaip mes permetame atsidarę rytais kokį nors
naujienų portalą: viens, du, trys – ir jau žinome, kas pasaulyje vyksta. Bet pasigilinęs
į tekstą, į tai, kas ten yra kalbama, tu pats patiri pokyčius. Tu negali
verbalizuoti šių pokyčių, tu nemoki jų nusakyti, bet pats pradedi keistis. Tai
pastebi gal po kelerių metų, gal po dešimtmečio, pamatai, kad viskas yra kitaip:
tu kitaip žvelgi, tiesiog keičiasi tavo sąmonės struktūra. Taip, šitie tekstai
yra tokie.
O kurie? Paminėkite keletą.
Na, čia galėčiau daug vardinti.
Kadangi aš, kaip žinote, pradėjau nuo klasikos, tai, aišku, skaičiau klasikinius
tekstus. Jie yra be galo sunkūs mokiniams. Aš nesuprantu, kaip galima šeštos
klasės mokiniams duoti skaityti „Iliadą“ ir „Odisėją“. Vaikui labai sunku juos
suprasti, vaikui reikia siužeto. Ten yra siužetas, bet jis toks ilgas. O kai
paskui į juos giliniesi, tai patiri, kad šie tekstai yra labai svarbūs
kultūrine prasme ir atlieka žmogų formuojančią funkciją.
Nuo jų perėjau prie senosios Indijos
tekstų. Jie, žinoma, susiję su pamatine senosios Indijos kultūra: Vedos,
Puranos, Bhagavadgyta, kuri įeina į Mahabharatos epo ciklą – visa tai yra labai
svarbūs tekstai. Susiklostė, kad galiu susipažinti su jais taip, kaip jie
skambėjo originalo kalba. Ten be galo daug prasmių, reikšmių, kurias atsivertęs
vis iš naujo pamatai. Kai ką skaičiau studijuodamas tą kalbą prieš daugiau nei
tris dešimtmečius, o dabar atsivertęs šiuos tekstus, juos naujai matau ir
naujas prasmes įžvelgiu. Buvimas tekstuose yra nuolatinis procesas.
Ir vis – epai. Homero epai, Mahabharata... O Vedos irgi laikomos
epais?
Ne, Vedos yra labai specifiniai
kūriniai. Nesileisiu į specialybinius apibendrinimus, bet jos yra, sakysime,
pokalbiai su dievais, žmonių bendravimo su dievais tekstai, nustatantys
profaniškojo pasaulio sąsajas su sakraliąja sfera. Šie tekstai skirti
ritualinei praktikai.
Senovės indoarijai, bendraudami su
dievais, su sakraliąja sfera (o tam jie skyrė labai daug dėmesio), atlikinėdavo
ritualus, ir per juos, labai tiksliai, labai preciziškai intonuojant, turėjo
skambėti šitie tekstai. Sukurtos ištisos sistemos, jos gyvos Indijoje iki šiol
– kaip tiksliai intonuojant perteikti tekstą ir kaip kalbėtis su sakraliąja
sfera.
Na, taip. Susidariau įspūdį, kad anuomet viskas buvo
kitaip. Tie žmonės visai kitaip suvokė save, savo gyvenimo tikslą, prasmę,
sambūvį su pasauliu. Mes dabar esame įpratę kitaip kasdien elgtis, kitaip
mąstome, kitaip jaučiamės, todėl skaitydami Vedų ištraukas, vertimus, turbūt
daug ko nesuvokiame. Man taip atrodo, o kaip jums?
Tekstų suvokimas yra nuolatinių
mokslinių diskusijų laukas. Iš tų laikų, jeigu kalbame apie Vedų kultūros
klodą, turime tekstus. Šie tekstai yra labai specifiniai, jie skirti kultui, dievų
garbinimui. Ir iš jų mes bandome suvokti, kaip tie žmonės galvojo, kaip jie mąstė
ir kas jiems buvo svarbu – tai, kas mums yra kasdiena.
Čia labai keblus klausimas: kiek mes
suvokiame šiuos tekstus iš to, kaip jie skambėjo tais laikais, kai buvo aktualūs?
Na, gerai, mus nuo Vedų kultūros dabar jau skiria mažiausiai kokie 3 arba 3,5
tūkstančio metų. Iš mūsų gyvenimo perspektyvos vertinant, tai yra labai tolimas
laikas. Išties, 3,5 tūkstančio metų mums jau visiškai neįžvelgiama, mes negalime
to pamatyti, patirti, kaip jie gyveno.
Kokia buvo jų kasdiena, mes beveik
nežinome. Nors, sakysime, vienas iš Vedų kultūros paminklų yra Atharvaveda, ji specifiškesnė, skirta
namų ritualinėms arba net maginėms praktikoms. Tai žmogui kasdien rūpi: kokį
žodį pasakyti, kad reikalai susitvarkytų. Toks maginis tekstas: reikia kokią
nors ligą užkalbėti – užkalbame. Tai iš Atharvavedos
mes galime pasinerti jau į tokį buitiškesnį lygį, matyti, kas žmogui rūpi. Iš
to galime konstatuoti viena: žmonės išties viduje nuo mūsų nelabai skyrėsi. Jiems
rūpėjo sveikata, meilė, aišku, turtai, garbė irgi buvo ne paskutiniai reikalai.
Pažvelgęs į šituos paminklus, galbūt tai skeptiškai skambės, bet aš esu beveik
įsitikinęs, kad esminiai dalykai, rūpintys žmogui kasdienoje, nelabai keičiasi.
Ar jums atrodo, kad keičiasi?
Man smalsu klausytis, nes turiu prielaidą, kad gal yra
nusileidęs kažkoks šydas arba įvykęs kažkoks lūžis, kurio mes nepermatome. Man
regis, per tuos tūkstantmečius esmingai pasikeitė kaip tik santykiai su
dievais. Skaitydami Homerą, tapatinamės su vienu ar kitu herojumi ir jaučiamės
beveik panašiai: jie ten keliauja, kariauja, myli, dalijasi turtus. Taip pat
jie dažnai aukoja dievams, bet ir mes gi kartais nueiname pasimelsti. O jeigu dievai
įsiterpia į senųjų veikėjų gyvenimą: kas nors pamilsta deivę arba deivė
pamilsta žmogų, - tai mes jau vertiname, kad čia gal kažkokia fantazija arba
metafora. Mums tai neatrodo rimta. Tuo tarpu senieji žmonės, man regis, gyveno vien
tik tam, kad tarnautų dievams. Tai skamba labai banaliai ir paprastai, bet iš
tikrųjų gal taip anuomet jautėsi ne tik kulto tarnai ar šventikai, o visi
mirtingieji. Kiekvieno gyvenimo prasmė buvo tarnauti dievams. Ši samprata buvo
taip persmelkusi kasdienybę, užvaldžiusi sąmonę, kad dabar mums atrodo
juokinga: kas nors kalbasi su dievais.
Sakyčiau, čia neabejotinas faktas. Sakralioji
sfera nuolat dalyvavo tų laikų gyvenime. Ar imtume Indiją, ar senovės Graikiją,
tai buvo nepaprastai svarbu. Ir ji nebuvo suvokiama taip formaliai kaip dabar,
nes mūsų santykis su religine sfera dažnai yra labai formalizuotas. Laikome,
kad bus gerai: nueisime per šventes į šventyklą (nelygu, kokios konfesijos
laikomės), atliksime apeigas ir viskas. Netgi truputį drovimės, ar ne? Drovu
pasakyti, drovu viešai pasimelsti. Išeičiau aš dabar į viešesnę erdvę ir staiga
man norėtųsi sukalbėti maldą, tai gi keistokai atrodyčiau.
Bet jeigu nuvažiuotume kad ir į šių
dienų Indiją, tai joje Dievas visur gyvena. Indijoje Dievas visur yra, bet kur.
Religingas indas, daugiausia, aišku, kalbėsiu apie žmones, išpažįstančius
hinduizmą, bet ir kitų religijų žmonės, atsikėlę, atlikę higienos reikalus,
turi atlikti ir sąsajas su sakraliąja sfera. Išeina iš namų – būtinai kokį apsauginį
žodį pasakys, kad viskas gerai klotųsi. Prie namo gyvena Dievas, kur nors
medyje, žmogus jam paaukos. Tai yra nuolatinis vyksmas, toks religinis
gyvenimas vyksta nuolat, ir aš ne kartą jį esu stebėjęs.
Mane visada žavi, kai žmogus tai daro
labai natūraliai. Sakysime, važiuoja kalnų keliuku, veža mus kur nors, tenai – pavojinga
perėja, stovės nedidelė šventyklėlė. Jis būtinai sustos, paaukos, kad toliau
gerai viskas tame kelyje klotųsi. Toks nuolatinis Dievo buvimas. Tai čia apie
hindus. Aš jau nekalbu apie musulmonus, kuriems visa tai yra be galo svarbu,
jie nuolat gyvena, kaip aš sakau, atsisukę į Meką. Ir sikhai ar džainai, visi
jie gyvena šituose laukuose. O mes dabar gyvename labai sekuliarioje visuomenėje.
Ir todėl sunku suprasti senuosius tekstus.
Dabar dažnai mes net Indijos šiuolaikinių
žmonių nesuprantame, laikome, kad visa tai yra prietarai, bet tai nėra
prietarai. Mes neturėtume puikuotis, kad esame pažangesni ar labiau apsišvietę,
aš nesu įsitikinęs tuo.
Taip, puikuotis neturėtume, be abejo. Tačiau tie
šiuolaikiniai labai tikintieji žmonės, hindai ar musulmonai, jau gyvena pasaulyje,
kuris vis tiek yra perdėm sekuliarus: valdžia atskirta nuo religijos,
mokyklos pasaulietiškos. Vyrauja mokslo paradigma, itin griežtai atmetanti bet kokį religinį požiūrį.
O Vedų civilizacijoje, man atrodo, visa visuomenė gyveno panašiai, kaip dabar tegyvena
kokie nors atsiskyrėliai urvuose, nuo ryto iki vakaro pasinėrę į magiškus
ritualus.
Na, aš tikrai negalvočiau, kad taip.
Buvo kasdienis gyvenimas. Jeigu kalbėsime apie tuos kraštus, apie Indiją, tai
sakralaus gyvenimo paradigma išlaikyta iš tų laikų. Ji iš ten atėjusi,
transformuota, išlaikyta. Toks pat kasdienis gyvenimas vyksta. Bėda ta, kad mes
susikuriame idealų vaizdą skaitydami.
Kaip tik tokį vaizdą ir susikūriau.
Ir tai yra, beje, susiję su XIX
amžiuje susiformavusia romantine nuostata apie Rytus, kad tenai buvo tiktai
toks sakralus gyvenimas, ex oriente lux
– iš rytų šviesa. Bet kasdienis gyvenimas yra ir tais laikais buvo.
Mes paveldėjome tiktai tuos tekstus,
todėl apie aną kultūrą sprendžiame tik iš jų. Mokslininkai mato labai didelį
paradoksą: iš Vedų kultūros mus pasiekė tik šitie tekstai, tik Vedų kanono
tekstai. Archeologai Vedų laikotarpį Indijoj vadina „Vedų naktimi“. Ką tai
reiškia? Materijos nėra, nieko neatkasa, archeologai neranda nieko. Kurį laiką,
sakysime, iki I tūkstantmečio pradžios, jokių tos civilizacijos centrų nerasta.
Tai yra susiję su jų gyvenimo būdu, tas ir iš tekstų matyti. Jie augino
gyvulius ir klajojo su bandomis. Išsikrausčius dažnai nieko nelikdavo. Vedose
yra minimi materialūs daiktai, bet mes neturime nieko, apie ką archeologai
sakytų: „Štai, čia – artefaktas, apie kurį tas tekstas kalba.“ Jų nėra. Bet
kasdienis gyvenimas vyko, tik koks jisai buvo pačiais seniausiais laikais, mes
nežinome.
Vėliau pradeda formuotis kitokia
literatūra, aptarinėjanti namų reikalus ir socialines temas. Tai įvairios
šastros – taisyklių ir įstatymų sąvadai, reguliuojantys tam tikras gyvenimo
sritis. Iš to mes žinome, kas jiems buvo svarbu, ir, beje, daugelis tų
socialinių nuostatų yra paveldėtos, jos daro įtaką ir šių dienų Indijai. Sakysime,
garsusis Manaus įstatymas, priskiriamas pirmažmogiui. Indijos kultūra irgi turi
pirmąjį žmogų, kaip biblinė kultūra turi Adomą, tai yra Manus, nužengęs į žemę
ir palikęs žmonėms tam tikras gyvenimo nuostatas, vadinamas Manaus įstatymu, Manavadharmashastra arba Manusmriti. Bet tai – jau vėlesni laikai, maždaug I tūkstantmečio vidurys prieš
Kristų. Apie tuos laikus jau galime kalbėti, jau žinome. Iš to matome, kaip kasdienis
gyvenimas vyko. Tai nebuvo kultūra, skirta tiktai dievams garbinti ir daugiau
niekam.
Netgi Vedose galime rasti tam tikrų užuominų.
Kad ir seniausiame paminkle, Rigvedoje,
yra įdomių tekstų, tarsi atskleidžiančių kasdienybę. Yra gana garsus „Lošėjo
himnas“, kuriuo žmogus, prasilošęs kauliukais, apgailestauja ir prašo dievų
užtarimo. Suprantame, kad jis prasilošęs, kad jį išvijo žmona, tai iš teksto
matyti.
Tekstas viską atskleidžia.
Viskas papasakota. Ir tai yra Rigveda, seniausias paminklas, tas himnas
iš jos. Taigi, vienas kitas kasdienio gyvenimo atspindys matyti. Iš to galime
daryti išvadą, kad žmonės, tikrai kažkaip iš esmės nepasikeitė. Kasdienybė buvo
ir darė įtaką. Tie žmonės gyveno savoje rutinoje, ji buvo savotiškai kitokia, tačiau,
matyt, tiems žmonėms buvo tiek pat svarbi, kiek ir mums dabar mūsų kasdienybė.
Prasklaidėte tokį mano gal perdėto Vedų laikotarpio
sakralizavimo ūką. Gal ir actekai ar toltekai dažnokai suvokiami kaip beveik
nežemiškos būtybės tik dėl to, kad jie gyveno seniai, toli, mes daug ką apie
juos linkstame prisigalvoti.
Mūsų akims tai apskritai būdinga, mes iškart mėgstame idealizuoti: „O, kaip tenai...“
Ir mūsų šalies istorijoje. Ryškiausias
laikotarpis, aišku, yra mūsų Lietuvos viduramžiai, mums jie atrodo tokie
rožinėmis spalvomis. Na, nebuvo ten viskas taip gerai, nebuvo. (Juokiasi) Buvo tenai savų reikalų, o mes
dažnai juos įsivaizduojame visiškai kitaip. Ir netgi žmonių, veikusių tame
istoriniame lauke, motyvus blogai įsivaizduojame. Mums vertėtų šiek tiek
išsivaduoti nuo šito, nes tai varžo dabartyje.
Taigi, praverstų kokie vaistai. Bet dar pasakykite, ar Vedų
žmonės vartojo somą?
Taip, somą vartojo, be abejo. Ir mano
paminėtoje Rigvedoje, kuri yra
seniausia ir autoritetingiausia iš Vedų, atskira dalis (ten yra 10 dalių,
vadinamųjų mandalų) skirta vien tik somai.
Aš suprantu klausimą – kas tai yra soma?
Teisingai suprantate.
(Juokiasi)
Pasakysiu, tik tiek, kad iki šiol
neatsakyta, kas biologiškai yra soma. Tai yra diskusijų objektas. Egzistuoja kelios
versijos, bet nė viena nėra patvirtinta. Kodėl? Todėl, kad Rigvedoje ir kitose Vedose neparašyta, koks konkrečiai augalas
pavadintas soma.
Soma, iš to, ką mes skaitome Vedose,
buvo haliucinogenas, naudojamas pirmiausia ritualinių praktikų metu.
Dažniausiai Vedų ritualai buvo susiję su vadinamuoju somos aukojimu. Ten
technologiškai aprašyta, kad soma, tas augalas, buvo mirkomas, spaudžiamas,
sultys maišomos, skiedžiamos, paskui jas žyniai vartojo ir, tai gerai žinoma ir
aprašyta daugelio mokslininkų, jie matydavo regėjimus. Iš to daroma išvada, kad
ji buvo haliucinogenas.
Koks tai buvo haliucinogenas, nežinoma.
Dar XX amžiaus pradžioje buvo manoma, kad tai galėjo būti efedra, nors pagal
biologiją, aprašytą Vedų tekstuose, kai kas neatitinka. Na, ir pagaliau visišką
sprogimą tyrinėtojų tarpe sukėlė XX amžiaus pabaigoje amerikiečio Wassono
paskelbta mintis, kad tai galėjo būti grybas. Tai paskatino susieti Vedų
kultūrą su plačiai paplitusiomis šamaniškomis praktikomis, kuriose šamanai irgi
vartoja grybus, kad pasiektų ekstatinę būseną.
Aš pradėjau studijuoti sanskritą kaip
tik aštuntajame dešimtmetyje, tuo metu ši teorija buvo be galo karšta. Daug
diskutuota, ir su savo šviesios atminties vadove bei mokytoja Tatjana
Jelizarenkova apie tai labai daug kalbėdavomės. Nors jai buvo uždrausta dėstyti
studentams. Mokslininkai tuo labai domėjosi, o Jelizarenkova visą gyvenimą
tyrinėjo Vedas. Tačiau iš visų diskusijų su ja ir iš tų straipsnių aš pasakysiu
taip: mes negalime pasakyti iš Vedų tekstų, kad soma yra ne grybas, bet
negalime ir teigti, kad tai yra grybas. Vienprasmiškai negalime pasakyti.
Na, taip, yra tam tikrų grybų rūšių,
viena iš musmirių rūšių, apie kurią Wassonas sako, kad ji galėjo būti soma, sukelianti
tokius efektus. Tačiau šita teorija tėra viena iš versijų, kas yra soma. Dabar,
kai dalyvavau naujausiose diskusijose somos klausimu, linkstama prie nuomonės,
kad įvairiais laikotarpiais tas augalas galėjo būti skirtingas. Gerai, Rigvedos laikotarpiu buvo kažkoks
konkretus, po to galėjo keistis.
Na taip, yra gi ne vienas naudingas augalas...
Taip, čia toks daugiaprasmis dalykas...
Bet tai yra biologija. Žmones labai domina materialioji pusė – o tai koks čia
augaliukas tokius vaizdus sukelia? Ir išties šiais laikais daug
eksperimentatorių išbando įvairias medžiagas. Aš to visiškai nerekomenduoju
daryti ir netgi sakau, kad tai yra be galo pavojinga. Nereikia to daryti.
Mes turime suvokti – tai buvo kultūra,
turėjusi tam tikras praktikas. Apmokytas žmogus tapdavo žyniu, gaudavo
šventinimus, jis atitinkamai buvo lavinamas, kad praktikų metu nenuklystų kur
nereikia. O mūsiškiai dažnai nukeliauja į tuos kraštus ir, kaip sakau, apsaugok
Viešpatie, imasi eksperimentų, vartoja medžiagas, kurios paspartintų jų sąmonės
atsivėrimą. Tai to šiukštu nereikia daryti. Jūs neaišku kur pakliūsite,
nedarykite to. Toli ieškoti nereikia, be galo daug iš Vakarų atvažiavusių žmonių,
sutiktų Indijoje...
Pakliūva ne ten. Taip, aišku. Žynio sąmonė, protas, kūnas
turi būti pasiruošę tokiai sąveikai?
Taip, aš esu griežtai nusiteikęs prieš
tokių medžiagų vartojimą, tai viena, tačiau toje kultūroje tai vykdavo. Žmonės
būdavo paruošiami, kad galėtų priimti somą. Nesakau, ar tai gerai, ar blogai,
mes žvelgiame šiuo atveju nevertindami, tik kaip į tyrinėjimo lauką. Tokia
kultūra buvo, bet tai nereiškia, kad jie tik apsvaigę nuo kažkokios medžiagos
galėjo atlikti tuos ritualus. Soma buvo tik vienas komponentas.
Veikė dar kiti komponentai ir labai
ilgametė lavinimo sistema. Iš vėlyvųjų tekstų mes matome, kad žynių lavinimo
sistema prasidėdavo nuo septynerių ir trukdavo apie septynetą metų: jie mokėsi
tekstų, praktikų, kaip atlikinėti ritualus. Tai vadinamasis brahmačarino
laikotarpis, trukdavęs septynerius metus ir ilgiau. Tik baigęs mokslus jaunuolis
grįždavo į namus. Tai yra be galo svarbu. Mums nesuvokiama ir tokia lavinimo
sistema, mat mes labai greitai norime visko gauti. Mums reikia greitai, mes
neturime laiko, duokit man rytoj nušvitimą! Na ne, būk malonus, pasimokyk beveik dešimt metų, gal ką
nors ir suprasi.
Ir dešimties, ko gero, nepakaks. Gerai, dabar – apie Bhagavadgytą. Ji
tokia išskirtinė giesmė, labiausiai iš visų išplitusi Vakaruose, vis naujai
interpretuojama ir kurianti įvairių pasekmių. Koks tai reiškinys?
Na, prie Bhagavadgytos paplitimo daug faktorių susidėjo. Galime grįžti kad
ir į hipių judėjimą arba prie bitlų, nuvažiavusių į Indiją. Nors Gita, be
jokios abejonės, paplito ir anksčiau, nes tai buvo vienas iš pirmųjų tekstų, išverstas
į anglų kalbą.
Jos svarba buvo suvokta labai seniai,
jau nuo XIX amžiaus jos vertimai išpopuliarėjo Europoje. Iš jos buvo galima
sužinoti apie Indijos religinį mąstymą. Bhagavadgytoje
randame gana trumpai (tas kūrinys juk neilgas) išdėstytas hinduizmo
sąvokas, tiesas – kas yra hinduizmas. Šis tekstas ir pačios Indijos kultūroje,
hindų kultūroje yra nepaprastai svarbus ir jis toks išlieka.
Turime tam tikrą lietuviškąją Gitos
vertimo tradiciją, kurią pradėjo, beje, Vydūnas. Aišku, dabartinis jos
išpopuliarėjimas yra susijęs su tam tikrais judėjimais. Ji visų pirma
išpopuliarėjo per Vakarų vaišnavišką mokyklą. Mes ją vadiname krišnaitais. Ją labai
išpopuliarino Svamis Prabhupada, XX amžiaus antroje pusėje aktyviai veikęs kaip
misionierius Jungtinėse Valstijose. Lietuvoje turime nemažą jo pasekėjų būrį, sakyčiau,
religinę bendruomenę, gyvuojančią jau labai seniai.
Taip, teko bendrauti su jų atstovu Šatakula. O kaip jūs
paaiškintumėte, kad būtent Gita taip išsiskyrė iš kitų giesmių?
Aš manau, kad tai yra be galo svarbus
tekstas ir šių dienų Indijoje. Duosiu tokį pavyzdį: pirmą kartą atsidūręs Indijoje,
apsigyvenau tokiame viešbutuke, panašesniame į bendrabutį ir pragyvenau jame daugiau
nei pusmetį. Ten prie vartų sėdėjo žmogus, vartininkas. Kadangi Indijoje veikia
gana stipri socialinė stratifikacija, kastų sistema, kuri atseit paneigta, bet
visi žino, kas yra kas, tai jis, žinoma, buvo neaukšto socialinio rango žmogus,
bet atsisėdęs visas dienas skaitė Bhagavadgytą.
Jis žinojo, kad aš šiek tiek nusimanau tuose reikaluose, tai kiekvieną rytą
pakalbindavo, sakydavo: „Štai, aš perskaičiau šitą eilutę, žiūrėk, kas čia
pasakyta.“ Aišku, jisai skaitė vertimą į hindi kalbą, ne sanskritą, bet ir šių
laikų Indijos žmogui tai yra nepaprastai svarbus tekstas. Jie jį skaito, ypač
jeigu priklauso vaišnaviškajai tradicijai.
Indija yra labai nevienalytė šalis. Mes
įsivaizduojame vienovę, bet netgi religiniu požiūriu ten yra be galo daug
įvairių krypčių, tai žmogui iš vaišnaviškos aplinkos Gita yra nepaprastai
svarbus tekstas. Apskritai ji yra svarbus tekstas Indijos kultūroje, ir šiais
laikais vienas iš svarbiausių. Žinoma, čia išlenda ir politiniai aspektai,
kadangi šiuolaikinė Indijos politinė kryptis, kaip dabar madinga sakyti, grįžta
prie senųjų vertybių. Aišku, mes žiūrime atsargiai, nes kartais lazda gerokai
perlenkiama, bet jie vykdo savo politiką ir per Gitą populiarina tas vertybes.
Eksploatuojami senovės dalykai.
Tai tampa vienu iš Indijos ženklų, tai
tampa svarbu.
Bhagavadgyta – garsus ženklas.
Gita, joga – per tai šiuolaikinė
Indijos valdžia stengiasi pozicionuoti Indiją pasaulyje.
Gerai, tegu sau stengiasi. Vaišnavų tradicijoje yra
sąvoka „Krišnos sąmonė“. Ir kai Gitoje Krišna kalbasi su Ardžuna, ji, matyt,
atsiskleidžia. Šiais laikais žodį „sąmonė“ žmonės supranta ir vartoja įvairiai.
Kai kurie fizikai net siūlo įtraukti ją į savo instrumentariumą. O kaip jums
atrodo, Krišnos sąmonė – kas tai?
(Juokiasi) Jeigu
konkrečiai apie Krišnos sąmonę šnekėtume, tai aš į ją per daug nesigilinu, man
svarbiau galbūt yra tekstas kaip visuma, pagaliau – jo kontekstinė vieta. Man
tas tekstas yra tam tikroje tradicijoje, jisai yra Mahabharatoje, jo santykiai su visa šita tradicija – tai jau mano
tyrinėjimai.
Jeigu kalbėtume apie pirminę sąmonę, apie
tai dabar fizikai kalba, tai aš tiesiog noriu priminti, kad Jo Šventenybė Dalai
Lama, tibetietiškojo budizmo aukščiausias hierarchas, labai aktyviai
bendradarbiauja su įvairių šalių fizikais. Tokia yra paskutiniųjų metų viena iš
aktyvių Dalai Lamos veiklos sričių. Jis susitikinėja su mokslininkais ir
kalbasi dėl sąmonės įtraukimo į fiziką. Na, yra ten tam tikrų aspektų... Jų čia
neskleisiu, nes ir vėl tai nėra mano sritis. Manau, kad mokslas ir žmonija
turės pagalvoti, kur čia yra kas. Jeigu fizikams atsiranda poreikis tokius
dalykus įtraukti, taip ir nutiks.
Ir dar daugiau – šituose tekstuose, Rigvedoje, kalbama apie tą patį – ar tai
žodis, ar tai karštis, ar tai sąmonė, – kas buvo pradžioje, sakysime, visų
reikalų, kurie pradėjo vystytis. Fizikai turi metaforą – Didysis sprogimas.
Didysis sprogimas yra metafora, tai yra filologija, čia – ne fizika. Mes atsiduriame
tam tikrame sąsajų lauke, kuriame išties galime rasti kažkokių sąlyčio taškų, ir
tai yra be galo įdomu. Man asmeniškai tai svarbu, bet aš, matyt, dar esu tame
kelyje. Nežinau, ar mes rasime atsakymą, ar aš gausiu atsakymą. Galbūt, kada
nors gausiu, tada pasidalinsiu.
Šaunu, čia svarbus pažadas, ačiū. (Abu juokiasi)
Bet aš tikrai manau, kad sunku tikėtis
žmogui gauti atsakymą į šitą klausimą. Galbūt, kada nors.
Turbūt sunku tikėtis absoliučios tiesos, tačiau ir dabar jūs
gi kasdien veikiate ir gyvenate kažkaip atsakydamas į šį klausimą. Kartais
sunku gyventi visai nesiorientuojant, kas ta sąmonė, kaip ji veikia, kur čia –
aš, o kur – nebe aš. O paskaitinėjus senovės šventųjų raštų, gal kyla kitokių
įžvalgų?
Na, taip. Tie tekstai struktūruoja ir
formuoja. Kuo daugiau vertinu, tuo labiau suprantu, kad išties... Na, Gitą mes
skaitėme su Jelizarenkova dar tada, kai mokiausi sanskrito. Mes ją perskaitėme
visą sanskritu, tai tikrai kažin kas tokio yra...
Aš čia nesiimsiu vardinti visų aspektų, kurie ten randami, perskaitomi, ten be galo daug atrandama, tačiau pagrindinė mintis yra aktyvi pasaulietinė pozicija: aš veikiu, aš nesu pasyvus. Tyrinėtojai sutaria, kad jau tų laikų visuomenėje dalis žmonių norėjo pasinerti į visiškai meditatyvų gyvenimą, nusišalinti nuo bendrųjų reikalų. Tai Gita teigia priešingą poziciją – tai yra aktyvaus veiksmo pozicija.
Na, gerai, jeigu paviršutiniškai pažvelgtume
į šitą tekstą, tai jis kalba apie tai, kad žmogui reikia daryti tam tikrus
sprendimus, kurie gali būti labai sunkūs, sakysime, žudyti mūšyje savo
artimuosius.
Nuo to prasideda.
Tekstas apie tai. Bet išties tai nėra
tiesioginis paraginimas: imk ir žudyk. Ne, ten kalbama, kad žmogus tomis
aplinkybėmis turi užimti aktyvią poziciją, jis turi šiame pasaulyje veikti
pagal tai, kas vadinama jo karma, pagal savo prigimtines nuostatas.
Man irgi taip susiklostė gyvenimas,
kad aš tiesiog veikiu, dažnai veikiu. Jeigu galiu paveikti situaciją, aš
veikiu. Aš nežinau, galbūt tai yra Gitos, kurią kažkada perskaičiau, įtaka. Aš
tiesiog žinau: šioje situacijoje galiu daryti tai. Ir aš darau tai, ką galiu
padaryti. Aš nesiveržiu, nesiruošiu būti mesiju, pranašu, tiesiog iš savo
patirties, iš savo suvokimo aš matau, kad reikia padaryti tai, ir aš darau.
Galbūt aš klystu. Jeigu klystu, aš paskui pripažinsiu klaidas, elgsiuosi
kitaip, bet taip jau yra. Tai yra, ką aš gavau iš Gitos, galbūt iš kitų tekstų.
Aš taip gyvenu iki šiol, nežinau, kaip bus ateity.
Dar noriu pasitikslinti: kuo remiantis Jelizarenkovai buvo
uždrausta dėstyti? Dėl Rericho? Ar ten nutiko kitokia istorija su sovietų
valdžia?
Ta istorija tokia paini. Išties tai
susiję, aišku, su Dhammapados, vieno
iš svarbiausių budizmo tradicijos tekstų, vertimu. Jelizarenkova išvertė Dhammapadą su Vladimiru Nikolajevičium
Toporovu. Jurijus Rerichas labai juos inspiravo versti, bet kai leidimas buvo
jau atspausdintas, jis tapo uždraustas. Ir iš to pirmojo leidimo (dabar jis
perleistas) yra išsaugota vos keletas dešimčių egzempliorių. Nuo tada prasidėjo
jų persekiojimas, vyko ištisa kampanija. Pagaliau dėl šitų reikalų ir Jurijus
Rerichas... jisai mirė labai staigiai ir netikėtai, ta istorija tokia labai
sunki.
Nuo tada jų santykiai su tarybų
valdžia pasidarė labai sunkūs, Jelizarenkovai buvo uždrausta dėstyti
universitete, jie visą gyvenimą buvo tokioje lentynoje, kuri yra, bet jų
stengiamasi nespausdinti, neviešinti. Pagaliau jie visą gyvenimą turėjo etiketę
– „невыездной“. Dabar vaikams kai aiškinu, kas tai yra, jie nesupranta. Jūs
žinote, kas yra „невыездной“?
Neišleidžiamas užsienin
asmuo.
Taip, reiškia, tu iš Tarybų Sąjungos
niekur neišvažiuosi, net į Lenkiją. Tau tiesiog uždrausta išvykti. Į Indiją
Jelizarenkova pirmą kartą nuvyko tiktai Perestroikos metais, ten ji gavo apdovanojimą
už savo veiklą, bet ilgą laiką jiems buvo uždrausta išvažiuoti.
Kai aš atvažiavau studijuoti, mokytis
pas Jelizarenkovą, tame institute einame, žmonės sveikinasi, o ji man sako:
„Vyti, jūs su šituo žmogumi būkite labai atsargus, niekada jam nieko
nepasakokite.“ Tarsi per minų lauką... Ji mokė mane. O po to aš jau iš kitų
kolegų sužinojau, kaip ją išsikvietę partiniuose susirinkimuose smaugė visą
laiką. Jaunesnės kartos žmonėms tai sunkiai suvokiama.
Sakykite, kiek pagrįstas
teiginys, kad lietuvių kalba yra artimiausia sanskritui?
Labai daug padaryta šitoje srityje,
kalbininkai lietuviams suteikė įkvėpimo didžiuotis. Kai Bopas nustatė kalbų
giminystę ir lietuvių kalbą įtraukė greta sanskrito į lyginimus kaip vieną iš
seniausių, archaiškiausias formas išlaikiusių indoeuropietiškų gyvųjų kalbų (nes sanskritas yra tik literatūrinis
kalbos variantas), nuo tada domėjimasis sanskritu Lietuvoje labai pagyvėjo. Ir mūsų
valstybingumo tėvai juo naudojosi.
O kas iš jų šitą mintį pasigavo?
Na, Jonas Basanavičius susirašinėjo su
indų mokslininkais, rinkdamas savo pasakas ir atlikdamas mitologinį tyrimą.
Buvo toksai laukas susiformavęs. Imkime mūsų dabar atkurtos valstybės banknotus,
kuriuos ne taip seniai dar turėjom, ant jų turėjome ką?
Storostą...
Kudirkos niekas nėra matęs, aš
nežinau, ar jūs esate turėjęs 500 litų banknotą...
Buvau gavęs palaikyti.
Aš tai nesu turėjęs to pinigo niekada.
Bet ant 200 – Vydūnas, pirmąkart išvertęs Gitą į lietuvių kalbą. Nenuvertinant,
aišku, Alfonso Bukonto darbo ir pagaliau to liturginio vertimo, kurį atliko
vaišnavai, man labai patinka Vydūno vertimas, jis pagavęs tą dvasią. Aišku,
visa tai ne iš originalo kalbos, jis rėmėsi vokiškais, o taip pat angliškais
teosofų vertimais. Tai yra nepaprastai svarbūs reikalai, tai buvo svarbu
šitiems žmonėms, jiems tos sąsajos buvo svarbios.
Ant 100 – Daukantas, istorikas, tai
jisai XIX amžiaus vidury aprašė lietuvių ir sanskrito kalbų sąsajas. Yra jo
citatų: „Dievas davė dantis, Dievas duonos duos“, lyginant su atitinkamu
sanskrito posakiu, jį Daukantas pacituoja savo raštuose.
O jūsų studijų laikais, XX amžiuje, Maskvoje irgi toks
vaizdinys vyravo, kad lietuvių kalba artima sanskritui?
Toje aplinkoje, kurioje aš buvau –
taip. Mano mokytoja Jelizarenkova, Vladimiro Toporovo žmona, jų namuose, ir su
Vladimiru Nikolajevičiumi Toporovu apie tai kalbėdavomės, tai aišku, tokia
mokslinė aplinka...
Kitaip sakant, tai yra objektyvu, ne tik mūsų romantizuota
didybė „nuo Baltijos iki Juodosios jūros“?
Tai yra objektyvūs reikalai. Vėlgi,
tai dar reikėtų patyrinėti. Čia galiu akmenis ir į savo daržą pamėtyti,
kadangi, jeigu atvirai, aš mažai rašau, esu labiau pedagogas, bet šituos
santykius derėtų patyrinėti. Manau, dar daug galima nuveikti mokslo srityje
aiškinantis, kodėl, lietuvių kalba, baltų kalbos tam tikrais aspektais yra labai
artimos senosioms indoarijų kalboms. Na, bet tai platesnis laukas, nes ir slavų
kalba turi tokių sąsajų, taigi, čia formuojasi tam tikras etnolingvistinių problemų
laukas, kuriame dar galima daug nuveikti.
Esate nuveikęs nemaža matomų
darbų, žmonės įsimena. Man dabar iš atminties iškyla vienas toks beveik
nepastebimas jūsų veiksmas: kartą Tibeto skvere buvo atidaryta knygų
„lesyklėlė“, jūs ten dalyvavote ir padėjote į ją Jo Šventenybės knygą su
dedikacija.
Su autografu. Ne man dedikacija, ten
buvo autografas.
Tiek to, su autografu. Ir man atrodo, kad sunku geriau
pademonstruoti ir veikimą, ir neprisirišimą – ką Gitoje Krišna prisako.
Aš prisimenu. Įdomu... Aišku, įtariau,
kad knyga dings. Ji dingo ir niekada nebeatsirado jau po pirmos nakties. Nežinau,
koks žmogus ją paėmė ir galbūt laiko savo bibliotekoje, tegul jo gyvenime viskas
klojasi gerai, aš jam linkiu visa ko geriausio.
Toks buvo to knygynėlio steigimo
veiksmas. Tiesiog vakare stovėjau prie savo knygų lentynos – taip būna visiems,
mes lyg iš knygos kartais buriamės: atsiversime, paskaitysime puslapį ir
sužinosime, kas lemta. Aš stovėjau, žiūrėjau, ir man ta knyga prieš akis
atsirado. Išsitraukiau, žiūriu, ji pasirašyta 2001 metais, vizito metu. Tą
knygą man tikriausiai šviesios atminties Jurga Ivanauskaitė davė. Ir
pagalvojau, kad ji guli mano lentynoje, tai tegul išeina į pasaulį, ir toliau
aš nebūsiu susijęs su jos likimu. Pagalvojau, kad kas nors, ko gero – nenoriu sakyti
„pavogs“ – ją pasiims. Jeigu koks žmogus pasisavins, tegul ji būna pas jį. Na,
ir aš ją ten palikau, kažkas sakė: „Vyti, čia tokia knyga, toks parašas!“ Bet
parašas – tai materija. Aš vėl pagalvojau apie Jo Šventenybę – ar aš prisirišiu
prie tos materijos? Tikra yra tai, kad aš ją paskleidžiu, ji turės savo likimą
ir gyvens toliau. Ar aš gausiu nušvitimą nuo to, kad ji dulkės mano lentynoje? (Juokiasi)
Matyt, nušvitimo kelias yra veiksmai.
Aš nežinau, toks yra impulsas, matyt, juo reikia sekti. Nes kažkada irgi... Aš
keliauju, mane traukia kalnai, kalnų kelionės, plaukioju kalnų upėmis. Tai po ano
2001 metų Dalai Lamos vizito mes plaukėme upe Sajanuose, Tuvos Respublikoje, per
taigą. Tuviai yra budistai, jų aukščiausias hierarchas yra Dalai Lama. Ir taip
nutiko, kad sustojome tokioje vietoje, kur stovėjo jurta, gyveno neturtinga
tuvių šeima. Užėjome į ją, ir aš žiūriu – Dalai Lamos portretas. O kaip tik tą
ar praėjusią vasarą Dalai Lama buvo Vilniuje, ir aš turėjau ant kaklo tokią
pintą juostelę, kurios mazgus užrišo Jo Šventenybė. Budistai vienuoliai visiems
išdalino, Dalai Lama užrišo mazgus, ir tai buvo laikoma labai palankiu ženklu...
Aš į tą kelionę, kuri buvo gana pavojinga, ją pasiėmiau ir tada pagalvojau: „Na,
kam man ta virvelė?“ Nežinau, ar tuviai suprato, aš tiesiog paaiškinau, kad šitą
mazgą užrišęs Dalai Lama, ir palikau toje jurtoje. Jiems tai yra svarbiau, nes
jie niekada jo nepamatys.
Man labai skaudu dėl to, kad išties
daugeliui tibetiečių Dalai Lama yra kaip gyvenimo šviesa, jie per jį suvokia
pasaulį, bet jisai jiems neprieinamas. Tai mes esame laimingi, kad jis čia
keturis kartus lankėsi, mes su juo bendravome, bet yra žmonių, kurie niekaip
negali iki jo nueiti. Jie eina per kalnus, žūsta... Ir tai yra be galo skaudu,
be galo skaudu. Todėl mano veikla susijusi su jais, stengiuosi padėti, kuo
galiu. Nes negaliu visko, negaliu suformuoti divizijos Lhasai išvaduoti. Bet aš
veikiu tai, ką galiu padaryti čia. Kad ir knygą padėti į tą „lesyklėlę“, kaip
sakėte.
Kaip tik visai neseniai perskaičiau Boriso Grebenščikovo į
rusų kalbą išverstą Gitą...
O aš neskaičiau, man būtų įdomu
pavartyt, beje, Grebenščikovo tą Gitą, aš jos dar neturėjau. Aš į Piterį nuvažiuoju
kartais, tai gal kada...
Man atrodo, ir Vilniuje galėsime surasti, ji visai
šviežiai išėjusi.
Žinau, žinau, mačiau nuotraukas.
Ir man įsiminė tas veiksmo ir neprisirišimo prie jo rezultato
aspektas, todėl jūsų pavyzdys pasirodė labai tinkamas, atspindintis būtent tokį
Krišnos mokymą.
Aš įsipilsiu vandens – šneku, šneku,
burna džiūsta.
Žinoma, prašau. Dar kita tema norėčiau pasukti. Jūsų
nagrinėjami tekstai yra tikrai labai seni, lyginant su mūsų gyvenimo tarpsniais.
Vis dėlto, jūs jau spėjote daug ką nuveikti, patirti, išmokti įvairiose vietose
ir įvairiais laikmečiais – jūs studijavote Maskvoje dar sovietmečiu, keliavote
po Tuvą, po Indiją. Kaip jūs patiriate laiko veiksnį? Ar apskritai yra toks
dalykas? Nes laikas kaip ir sąmonė – fizikai ir šventikai apie jį pateikia visokiausių
įžvalgų: vieni sako, kad laiko nėra, yra tik erdvė ir jos koordinatės, kiti
mano, kad laikas yra kismo pamatas... Kaip jums atrodo?
Nežinau. (Juokiasi) Ar laikas yra? Tai šiandien, štai aš pas jus važiavau,
išėjau ir neapskaičiavau, kad mašina bus užsnigta ir man reikės ją nusivalyti.
Pasižiūrėjau – vėluoju, vėluoju. Kiekvienas esame patyrę tokį laiko spaudimą –
reikia važiuoti, pavėluosiu, nesmagu, būsiu nepunktualus, juk nesmagu
pavėluoti. Tai aš tuo metu ir pagalvojau, kad nėra laiko. „Nėra laiko“ – tai
mūsų tokia klišė: kad aš neturiu laiko, man neužtenka laiko kažkokiems darbams
nudirbti.
Nežinau, aš čia nesiimčiau spręsti tokių
fizikinių ar net metafizinių problemų: ar laikas egzistuoja, ar ne. Kaip
žmonės, kaip individai mes esame ir mes esame šiame laike. Netgi dar daugiau,
aš pasakyčiau, kad mes esame tokiame laike, į kurį patenkame ir mes veikiame šiame
laikmetyje taip, kaip turėtume. Šis laikas mums duotas...
Gerai, tada gali kas nors paklausti: o
kas jį davė?
Čia jau kitas klausimas.
Čia jau kitas klausimas. Bet mes esame
šiame laike ir vertindami aplinkybes, kuriose esame atsidūrę, mes veikiame.
Taip, man išties nusišypsojo laimė,
kad pamačiau labai daug. Pusė mano gyvenimo praėjo visai kitoje šalyje, lygiai
pusė. Man 60 metų, kai tas garsusis virsmas 1990-ais įvyko, man buvo 30. Dabar -
lygiai dvi pusės gyvenimo, nugyventos dviejose visiškai skirtingose epochose. Aname
išoriniame laikmetyje, išties, mes buvome žiauriai suvaržyti, mes gyvenome
kitaip ir turėjome be galo saugotis, saugoti savo vidų. Išorėje mes turėjome
rodyti tam tikrus ženklus, kad išgyventume. Puikiai mokėjome taip daryti ir tai
nėra jokia paslaptis. Man kartais juokinga žiūrėti, kaip žmonės dabar pradeda ką
nors teisti. Tie patys žmonės, kurie tais laikais gyveno. Tai be galo juokinga,
nes visi, vienaip ar kitaip tą laikmetį išgyvenę, mes visi gyvenome kitaip.
Tai paskui pasikeitė, ir dabar vyksta
virsmas. Mes esame tame akvariume kaip žuvytės: negalim numatyti, kas su mumis
nutiks, mes apriboti. Bet dabar vyksta, man atrodo, tektoniniai pasikeitimai,
ir aš nežinau, kas bus, kokie mes būsime po 10 metų. Šiaip ar taip aš tikiuosi,
kad žmonės išlaikys moralines ir etines vertybes, kad jos nesikeis. Tokios
vilties turiu.
Tikros vilties, ne apsimestinės?
Aš tikiuosi, kad taip bus. Jeigu prieš
dvejetą metų man kas nors būtų pasakęs, kad šitaip atsitiks Minske - aš ir
tenai daug žmonių pažįstu, teko ir tokią ekspediciją ten organizuoti – tai aš
būčiau sakęs: „Baik, Baltarusijoje niekas negali pasikeisti.“ Gali. Pagaliau
šiąnakt: kas galėjo pagalvoti, kad šitai įvyks šiąnakt Valstijose, kad taip
gali būti? Atrodė, negali nutikti, kad į Kapitolijų įsiverš minia. Atrodė, tai –
tvirtovė, kaip antikinėje Romoje.
Įdomu, kiek čia svarbios vietos ir kiti veiksniai:
žmonės, papročiai, konkretybės. Ir kiek veikia laikmečio dvasia, Zeitgeist? Ar
yra toks platesnis laikmetis, aprėpiantis gal dar daugiau, negu čia mes kalbame?
Oi, na čia, kaip sakau: mes lyg
žuvytės akvariume plaukiojame, mums labai sunku išeiti ir pamatyti platesnę
perspektyvą.
Telieka viltis?
Jeigu gyveni per daug nelaužydamas
savęs. Juk ir sovietmečiu mes stengėmės nesulaužyti savęs, tai buvo
svarbiausias dalykas – išlikti viduje savimi, nepaisant visų išorinių
nesąmonių. Tai, kaip sakoma, ačiū Dievui, daugeliui žmonių pavyko. Įrodė 1990
metai, daugelis žmonių išsaugojo stuburą, kitaip nebūtų nieko įvykę, mes būtume
toje pačioje situacijoje kaip baltarusiai prieš porą metų ar dar blogesnėje.
Bet žmonės išsaugojo savo vidines nuostatas ir todėl galėjo pakeisti padėtį. Čia
vėlgi yra veikimas, veikimas tomis aplinkybėmis. Atsirado žmonių, aplink
kuriuos galėjo burtis kiti, ir mes būrėmės, mes tą padėtį bendromis jėgomis
pakeitėme. Man tai yra svarbu.
Ar yra kažkoks, kaip vaikiškose
knygutėse, laikas – lyg senis su barzda, kuris sėdi ir žiūri į Žemę, kas
vyksta? Nemanau, ne. Labai daug ką lemia mūsų vidinės nuostatos. Netgi jeigu priimsime
teistinę koncepciją, kad yra aukščiausioji dvasia ar Dievas, ar kaip ją pavadinsime,
vis dėlto labai daug nuo mūsų priklauso: kaip mes elgiamės, kaip mes šitame
pasaulyje gyvename.
Krišna sakė: ar darbas pavyks, priklauso nuo penkių
dalykų. Tai tik vienas iš jų yra Dievo valia.
Mes, aišku, turime nuolat galvoti apie
save, apie savo sąmonę. Pagaliau, tokia yra hindų koncepcija: mes esame atman, vidinė dvasia, siela, kurią reikia
išlaikyti. Ir jeigu mes išlaikome atman,
tai tada mes turime sąsają su aukštesnėmis jėgomis ar aukštesne dvasia. Hinduizme
– vienaip, budizme, kaip jūs žinote, yra kitaip, bet galime sakyti, tai vis yra
vardai, nominacijos. Vidinės žmogaus nuostatos yra universalios. Nesvarbu,
kokią nominaciją jis pasirinko. Aš su musulmonais labai daug esu bendravęs ir
Indijoje, ir Pakistane: jeigu jis yra žmogus, tai jis irgi žmogus, mes negalime
demonizuoti vien dėl nominacijos – jis yra musulmonas, tai jau mes truputį
bijosime jo. Ir ten, ir čia yra visokių individų.
Labai gerai! Ačiū, Vyti.
Kiti atrinkti ir papildyti pokalbiai
iš esmės – knygoje „Gyvenimas jų žodžiais“. Tiesiai iš leidėjo.
Perskaičiau pokalbį tarp kelių pasakų savo 3,5 m. sūnui. Kadangi yra apie ką pagalvoti. Tuomet sūnus sako: Šią naktį miegosiu su savo žuvyte, pažiūrėk kaip blizga jos akytės. - Gerai, miegok, gali kokį norą sugalvoti, ir žuvytė išpildys. - Tu sugalvok. - Gerai, noriu, kad mano sūneliai būtų laimingi. - Ne, šito noro žuvytė negali išpildyti. Bet gali, kad tavo gėlės užaugtų... Atsakė man sūnus. Yra apie ką pagalvoti :)
AtsakytiPanaikintiNu, Vyčiukai!
AtsakytiPanaikintiDainiukas
Taip, Ignai.
AtsakytiPanaikintiŽuvytė tikrai gali padaryti, kad ir tavo gėlės užaugtų.
Tam nereikės spausti skystimo iš musmirių.