Nuobodulio kultūra

 

Turbūt sutiksite, kad dauguma internete perskaitomų ar išklausomų komentarų yra velniškai nuobodūs. Ypač nuspėjami būna anoniminiai komentuotojai, tačiau ir prisistatantieji tikraisiais vardais ekspertai retai sugeba sudominti.

Nuobodulį nulemia pats komentaro žanras – kalbama apie kokį nors reiškinį, kuris ir šiaip jau yra viešas. Patys žinome, kas vyksta politikoje. Matome, kas laimi sporte. Pastebime, kas nauja kultūros baruose. Susidarome asmenines nuomones, mokame vertinti dalykus ir be komentatorių pagalbos.   

Žmones vilioja naujienos, o ypač – ką tik atskleistos paslaptys. Dažnokai supykstame ant žiniasklaidininkų, kurie pribloškiama antrašte vis pažada pranešti negirdėtų aktualijų, tačiau beveik kas kartą nusiveda į nuobodų straipsnį nuvalkiota tema.

Nuobodulys nėra naujai išrasta kankynė. „Mūsų dienomis žmonės taip nuobodžiauja, kad dėl visa ko visur prisamdyta artistų. Žmonės nuobodžiauja net namuose, todėl ir juose pilna artistų su jų virpančiu, per kraštus besiliejančiu jauduliu ir per visus aukštus plūstančiu nuoširdumu.“ Ši citata – iš 1932 metais parašyto Louis-Ferdinando Céline romano „Kelionė į nakties pakraštį“. Iš prancūzų kalbos jį išvertė Pranas Bieliauskas.

Nuobodžiauti yra normalu, sveika, net pageidautina. Bene geriausia šios srities išmanytoja Lietuvoje filosofė Rita Šerpytytė man kartą paaiškino, jog gilusis nuobodulys yra geistinas būvis. Supratau, kad jis primena nirvaną, kurią pasiekus, niekas nebeerzina ir nebestebina. Gilusis nuobodžiautojas netrikdomas žvelgia į pasaulį, pernelyg neliūdėdamas dėl jo trūkumų ir nedžiūgaudamas dėl malonių. Jokių staigmenų. „Saulė vakarop, mėnuo tuoj išnirs. Apmaudu būt protingam – numatai, kas nutiks“,- dainuoja Borisas Grebenščikovas.

Apmaudas dėl per didelio proto mūsų nevargina, todėl nuolat vaikomės sensacingų pranešimų, o jų laukdami nuobodžiaujame – ne giliai, o banaliausiai paviršutiniškai. Toks paviršinis nuobodulys pjauna stovint eilėje, įstrigus spūstyje arba tiesiog laukiant, kol pasileis šviežiausias vaizdo komentaras. O juk būtų nuostabu tokiomis akimirkomis įkristi į gilųjį nuobodulį ir pajusti, kad net sukrečiančios naujienos nėra tokios jau naujos.

Sakoma, kad į nirvaną vedantis nušvitimas kartais ištinka akimirksniu, o kartais tai – ilgas kelias, kurį per žmogaus gyvenimą įveikia tik palaimintieji. Gal ir gilusis nuobodulys panašus? Štai, vienas laukiantis pavežėjo nuobodžiautojas staiga pastebi voratinklyje rasos lašelį ir patiria pikinę palaimą, iš žemiškojo laiko peršokęs į dieviškąjį. O kitas likimo draugas valingai ugdo kantrybę, pirštais iriasi prieš antraščių srautą išmaniajame.

Didžiuma skambiomis antraštėmis papuošto turinio nėra naujienos, tik jų komentarai, arba komentarų komentarai. Komentatoriai, kaip ir menininkai, stengiasi atkreipti publikos dėmesį į rečiau įžvelgiamus kokio nors reiškinio aspektus. Jeigu pavyksta, skaitytojo sąmonės paviršiumi nuraibuliuoja švelni bangelė, jeigu ne – turime progą priimti komentarą lyg kvietimą nerti į nuobodulio gelmes ir jose pasimėgauti iš esmės.

Šį kultūros komentarą parengiau ir 2025 m. gegužės 29 d. perskaičiau studijoje portalui politika.lt. Jo vaizdo įrašas ir tekstas ten paskelbtas 2025 m. birželio 7 dieną.

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt