Ruta Lee: „Jeigu gera istorija, jie atiduos viską“

Ar jums patinka gyventi Kalifornijoje?

O je, labai gera.

Nebijote cunamių, gaisrų, nepritrūkstat vandens?

Na je, vargina sausros. Jeigu lietaus gaunam, tai beveik stebuklas. Šįmet labai daug lyja, ale vis tiek labai gerai – atsigaivina viskas, visi kalnai. Sako: „auksinė Kalifornija“, ba ji atrodo kaip auksas, kai išdžiūsta viskas, kalnai būna geltoni, ne žali. Tai labai gera pamatyt Lietuvoj tą žalumą.

Dar anksti, dar nesužaliavę...*

Ale vis tiek, kai skridau, tai labai įdomu buvo. Ėmiau LOT ir atskridom į Varšuvą, paskui iš Varšuvos –čia. Ir žiūriu, kai jau leidžiamės į Vilnių, tai vis tiek: miškai, upės, miškai, daugiau miškų, dar miškų. Vis atrodo – nieko nėra, tik blizga viena kita šviesutė. O paskui jau Vilnius atsirado ir linija po linijos automobilių – daug trafiko, kaip sakom. Lietuviškas žodis – „trafikas“. (Juokiasi)

Taip, yra. Vilniuje jau yra šiek tiek trafiko.

Tai labai įdomu buvo.

Aš norėjau su jumis pasikalbėt apie lengvus dalykus.

Gerai!

Pažiūrėjau filmą su jumis – „Witness for the Prosecution“.

O, tai geras filmas buvo!

Geras filmas, taip. Bet aš supratau, kad jūsų karjera kine buvo tokia gana, iš šalies žiūrint, glamūrinė – muzika, šokiai... Ten neturėjot daug dramos vaidmenų. Ar taip tik man atrodo?

Filmuose gal ne, televizijoj daug, daug, daug dramos buvo. O ant scenos, gyvai, tai visada man miuziklai labiau patinka. Jeigu ir nesijauti gerai, išgirsti tą muziką ir – woo! – viską atidaro, kelia vėl nuotaiką. Ir labai man patinka teatras – teatre dirbt, girdėt kvėpavimą žmonių. Ten girdi, kaip juos sujaudini, matai ašarą, girdi juoką, ir geriausia, kai girdi applause – aplodismentus pabaigoje. Ir tada dar gaut savaitės gale pinigą už tai – o atrodo, ir taip jau labai gerai, atrodo, kad jau buvo užmokėta.

Užmokėta plojimais, pinigai – jau tik premija.

Mhm, je.

O ką jums scenoje teko vaidinti, ne filmuose? Papasakokit, nes čia  jus visi pirmiausia žino kaip Holivudo aktorę.

Beveik visi vaidinimai – miuziklai, nežinau, ar žinot pavadinimus: „Unsinkable Molly Brown“, „Annie Get Your Gun“, „Bells Are Ringing“, „Hello, Dolly!“, „The Best Little Whorehouse in Texas“, „Peter Pan“, „Guys and Dolls“, „The Pajama Game“ – visokių, įvairių. Katrose vietose – šešias savaites, katrose vietose – dvi savaites, katrose vietose – aštuonias savaites. Daug Amerikos apvažiavau dirbdama taip. Ir buvo labai gerai, ba kai filmuose ne tiek daug darbo buvo, tai televizija kvietė, o jeigu televizijoj nebuvo tiek daug darbo, tai vis tiek gaudavau darbo ant scenos. Tai visada dirbau, nebuvo tokio laiko, kad sakyčiau: „Dieve, duok darbo!“ Vis tiek visada buvo darbo.

Ir geriausias pelnas, manau, buvo, kai gal tris ar keturis metus buvau pardavėja kompanijoje, kuri užsivardina HSN – Home Shopping Network – namų... shopping – nežinau to žodžio...

Na, aišku, apyvokos prekės.

Mano vyras konsultavo tą kompaniją... Jis dabar baisiai blogai jaučiasi. Jis gražus ir stiprus, ale patyrė insultą, ant smegenų išsiliejo kraujas. Jis gyvena, bet nieko gero nebesitikim. Bus tik blogiau, tik daugiau kančios. Turbūt jam būtų geriau numirti dabar...

Bet eutanazija Kalifornijoje neleidžiama?

Ne. Jei ir būtų leidžiama, mes turbūt to nedarytume.

Užtat dabar pas jus įteisinta marihuana.

Taip! Man taip gaila tų menininkų ir kitų žmonių, kurie buvo nuteisti ir pasodinti į kalėjimus už marihuaną. O dabar - visa legalu, laisva.

Žinote, kažkada su mama radom savo kiemo šiukšlių dėžėj įmestą tokį keistą paketą. Lyg būtų supakuota dovana, perrišta taip dailiai. Išpakavom, mama sako: „O, žinau, kas čia yra!” Klausiu jos: “Iš kur tu gali žinoti tokį dalyką? Čia gi marihuana.“ Mama sako: „Čia ne marihuana, čia – kanapės! Mes iš jų virves vydavom ir juokdavomės arba vaikams į pieną įlašindavome nuoviro, kad geriau miegotų.“

Tai mano vyras buvo konsultantas kompanijoje, kuri pardavinėjo vitaminus, kur papurški ir... (Išgirsta varpelius už lango) Kalėdos? (Juokiasi)

Gal Užgavėnės.

O, Užgavėnės!

Tai papurški ant liežuvio, ir įsisavina labai greitai, per kelias sekundes tuos vitaminus, o kai vitaminus šiaip geri, tai daugiausiai jų atsiranda tualete, gero darbo nepadaro. Tai labai aš juos sėkmingai pardavinėjau. Vieną ar du sykius per mėnesį savaitei nuvažiuodavau ir kožną dieną, kaip viešnia iš Holivudo, atvažiuoju ir kalbu apie tai, kas man labai patiko: tai vitaminai B, ir svoriui mesti – šokolado ir kitokių... flavours..?

Skonių.

Skonių, ačiū. Tai labai labai gerai užsidirbau.

Iš vyro?

Ne iš vyro! Na, vyras buvo toj kompanijoj, ale aš tada nuvežiau tuos vitaminus į televiziją, kur jie mane kvietė atvažiuot kaip viešnią: tai tą paremt, tai tą. Parduodam vaikų rūbus? Sure! – aš galiu plepėti beveik apie bet ką.

Į kamerą?

Į kamerą, milijonai žmonių matė!

Ir labai įdomu buvo. Tenais dirbo gal tūkstantis telefono operatorių! Ir kai mane rodo per televiziją, tuo metu skambina orderiuot.

Na, taip, užsisako iš karto.

Ir žiūri, kaip eina tie užsakymai. Tie numeriai tik dzin, dzin, dzin – matai, kad tūkstantį, dešimt tūkstančių pardavei. Ir aš gaudavau mažą dalį nuo kožno daikto, kurį pardaviau. Tai labai labai gerai buvo. Čia nedirbau aktore, ale kadangi buvau aktorė, mane kvietė. Žmonės domėjosi manim ir žinojo, kad aš pasakysiu teisybę, kad čia bus geras daiktas, kad aš nemeluosiu, jog čia labai geras produktas ir ligas visas atleis – nieko aš taip nesakiau.

Mhm. Bet juk reklamose įprasta ir vaidinti? Daug aktorių ten vaidina vaidmenis.

Žinoma.

O jūs vaidinot save?

Save. Aš buvau tik aš – Ruta Lee. Ir aš žiūrovams patardavau: „Šitas yra labai geras dalykas, o jei nepatiks – siųskit atgal, atgausit pinigus.“ Tai pasitikėjo. Ir labai daug mes jų pardavėm, visokių vitaminų. Nebuvo blogi.

Tai niekas nesiuntė atgal?

Nesiuntė atgal. Gal kas nors, žinai.

Ne, aišku, aišku. Ir jūs paminėjot tai kaip tokį malonų prisiminimą, kaip savo pasiekimą, kad užsidirbot pinigų iš šito dalyko.

Jo, labai geras dalykas buvo tuo laiku, ale negali to daryt visą gyvenimą. Aš nenorėjau to daryt visą gyvenimą. Ale dabar, senesnė, tai galėčiau sakyt: „Dabar tos rolės neateina, ba aš sena moteris.“ Nors aš vis manau, kad aš jauna, (juokiasi) ir elgiuosi lyg jauna. Ale tos rolės dabar neateina ir nebebus, kaip pirmiau buvo. Aš tą suprantu. Tai yra visokių kitokių pakraipų, ką galima daryti.

Dabar kelis sykius per metus, vedu laidą – vadinasi „Lifestyle“ – gyvenimo stilius.

Taip.

Ir aš darau, ką jūs darot: šneku su aktoriais, su dainininkais, su biznieriais, kur jau žinomi, apie gyvenimą, ir kaip Dievas pataiko jiems gyvenime. To „nestumiu“, ale man vis įdomu, ar kas tiki ir ką tiki, ir kaip jie gyvena. Ir man atrodo, kad visai žmonijai tinka.

O kur tą laidą galima pažiūrėt?

Per televiziją, per Hallmark kanalą. Ne visur, ne visoje Amerikoje, aš nekontroliuoju to, tai nežinau.

Aišku. Jūs ir dabar, ir anksčiau kalbėdama Lietuvoje  buvot, ir jūs irgi taip keliskart paminėjot Dievą. Ar jums svarbus Dievas? Jaučiate ryšį su Juo?

Man labai svarbu žinoti, kad yra didesnė jėga už mane. Kad kas nors sutvarkė viską ir tvarko viską. Ir kada matau netvarką, aš pasikalbu – dėl ko čia taip blogai?

Ale man atrodo, kad jeigu seneliai ar jaunimas pamislina, jog yra kita jėga... Aš turiu vis tiek būt atsakinga už tai, ką aš darau, ką blogo ar gero padarau kitam. Tai man atrodo, kad vartai atsidarys be raktų, kai reikės eiti į dangų. (Juokiasi)

Į dangų – taip, o gyvenime?

Kaip – gyvenime?

Nu va, kol dar čia, Žemėje, ar padeda geri darbai vartus atidaryti?

Aš manau, kad taip. Aš negaliu prisiekt, kad jei nebūtų Dievo, tai man tas ar kitas nebūtų nutikę, aš nežinau tikrai. Ale man atrodo, kad Dievas... Taip pat kaip mes, žmonės: paimam saują smėlio ar grūdų, išmetam ir – auk, jei augsi, mirk, jei mirsi – ne mano reikalas, vėliau pasikalbėsime apie tai. Lyg taip atrodo.

Ale vis tiek – Dievas man labai reikalingas.

Gerai. Dar papasakokit, kaip jūs kalbėjot su Chruščiovu.

Aš nekalbėjau su Chruščiovu, kalbėjau su vertėju.

Beveik. Su jo vertėju.

Aš atsiminiau, kad tas gražus jaunas vyras keliavo su juo, kai Amerikoj buvo, kai jis batu daužė tribūną Niujorke. Jie rusiškai kalbėjo, o mano tėvas gerai rusiškai mokėjo ir juokėsi, žiūrėdamas per televiziją: „Chruščiovas čia ne taip sakė, jis sakė „tegul jus perkūnas trenkia“ ar „eikit į peklą“. O vertėjas taip gražiai išvertė, kad mūsų ausys priimtų Chruščiovo žodžius. Tai skambinau daug, daug, daug sykių... Ačiū Dievui, tuo laiku buvo, kad jeigu nesujungia, tai nereikėjo mokėt, užmokėdavai daug daugiau už tą pasikalbėjimą, ale nemokėjai kožną sykį, kai skambindavai.

Taip, taip.

Ir gal šešis sykius, gal daugiau, mano telefono operatorius Amerikoj skambino į Maskvą, jie skambindavo atgal, kad negalima kalbėt su juo. Mes nenusileidom: „No no no, mes norim kalbėt su Mr. Khrushchev, Kremlin, USSR, Moskow.“ Iš kokio šešto sykio, kai paskambino atgal, žinai, ne už penkių minučių, gal už valandos, paskambino ir sako: „Chruščiovas nekalba angliškai, ar kalbėtumėt su...“ – ir tą vardą pasakė, kurį aš atsiminiau, to jauno gražaus vyro. Labai gražus vyras buvo...

O jūs atsiminėt, nes gražus vyras?

Je. Dabar vardo neatsimenu, ale tada žinojau.

Aišku.

„Ar kalbėsit su juo?“ Aš taip pavargus buvau, sakau: „Gerai, kalbėsiu su juo.“ Tie su manim: „Ms Lee, labai malonu pakalbėt su jumis. Mes daug apie jus žinom čia, matėm jūsų filmus. Kuo galiu jums padėti?“ – „Aš noriu atvažiuot Lietuvon ir atsivežti savo tėvus.“ – „O, nu tai būtų labai gera jus pamatyt. Kreipkitės į savo senatorių ar kongresmeną.“ Aš buvau gana vyno išgėrus, kad būtų drąsiau skambint Chruščiovui, jau pradedu išsipagiriot ir sakau: „Ką, po velnių, mano senatorius gali padaryt dėl važiavimo į jūsų valstybę? Na, apie ką mes dabar kalbam? Čia ne politika, čia širdies reikalas. Mano bobutė, aš nežinau, ar ji gyva, ar ji mirus. Jeigu mirus, tai bent pabūsiu prie kapo.“ Matyt, jis suprato, ką aš sakau, ir jis sako: „Paskambink Rusijos ambasadoriui.“ O aš sakau: „Oi, velnias, jau tenai skambinau gal dešimt sykių, šnekėjau su tuo, kur valo kilimus, kur pjauna žolę, kur tualetus mazgoja, su sekretore – „нет, нет, нет, нет“. Vėl dabar bus tas pats.“ Ale, matyt, kad tuoj karšta linija iš Maskvos į Vašingtoną...

Suveikė.

Šitą sykį, kai paskambinau, sujungė iš karto su pirmu sekretorium ambasados, o jis buvo... jo vardas buvo... O, kaipgi dabar? Pamiršau... Jis paskui tapo užsienio...

Užsienio reikalų ministru?

Taip! Paleckis. Ne, Paleckis prezidentas buvo. Zenkevičius!

Aha.

Aš nuėjau jo aplankyt praeitą sykį, kai buvau, į senelių namus.

Susitikote?

Je. Jis man labai geras buvo. Tai Zenkevičius sako: „OK, nori važiuot – fine.“

Tai jūs vykote į Vašingtoną?

Ne, pasakė: „Atsiųsk popierius.“ Aš greituoju oro paštu nusiunčiau, ir po 48 valandų sėdom į lėktuvą ir skridom Lietuvon. Tada reikėjo skristi per Maskvą. Ir reikėjo viską užmokėt iš anksto, ne tiktai už kelionę, ale už viešbutį, už automobilius, už tą, už tą, už tą – viską. Ir labai įdomu buvo. Amerikoj valdžia sakė: „Nesivežk tėvų, ba gali juos sulaikyt. Jie Rusijos piliečiai dabar skaitosi.“

Na taip, pasitaikydavo, turbūt, visokių atvejų.

Je. Ale, sakau, jau Dievas nebus man toks piktas, dar duos man... Ba jie nesimatė su savo šeimyna trisdešimt penkerius metus.

Mano mama bėgdama pasiėmė vieną seserį, kita jau ištekėjus buvo. Norėjo pasiimt broliuką, bet nespėjo. Karas buvo, ir tas broliukas paskui dingo, bo jis su partizanais veikė, jį suėmė ir jis kalėjime mirė. Tai mamai vis širdį skaudėjo: „Kaip dabar aš negalėjau, gal metais anksčiau...“ Žinai, kol sutaupė tuos pinigus, jie neturėjo pinigų, biedni žmonės... Ale vis tiek – įdomi istorija.

Taip.

Tai su Chruščiovu nekalbėjau, ale su jo asistentu kalbėjau.

Ir jūsų kelionė tada pavyko sėkmingai? Jūs nuskridote, sugrįžote, ir tėvus parsivežėte?

Aha. Ir aš nežinojau, dėl ko man visi čia taip geri buvo, kai atvažiavau: ir Maskvoj, ir Lietuvoj. Kai suradom mano senelę, ji stebuklingai buvo ambulansu atvežta iš Klaipėdos, iš kažkokio miestelio prie Klaipėdos, į ligoninę į Kauną. Toj ligoninėj ją labai gražiai prižiūrėjo. Jai tam miestely sakė: „Bobule, tu mirsi, eik namo. Tu mirsi vis tiek, tavo širdis neišlaikys.“ Atvežė – nu, klausykit, – tie daktarai tai angelai buvo, tos seselės visos – angelai. Žinai, kokia ligoninė – aspirino neturėjo!

Neturėjo, nebuvo čia gero aspirino tada.

Ale vis tiek prižiūrėjo, kaip galėjo. Ir mes ją tenais radom. Man davė leidimą ją parsivežt Amerikon. Ne tuo laiku, ale, už kelių mėnesių, jau kai ji sustiprėjo. Ir – stebuklas!

O kodėl jie buvo tokie geri? Jūs radot atsakymą?

Jie buvo tokie geri, ba prieš išvažiavimą mano agentas sako: „Žinai, tu važiuoji Lietuvon. Lietuvos nėra ant žemėlapio. Būtų gerai, kad kas nors žinotų, kur tu, ir kas darosi.“ Tai turėjom susitikimą su vyriausiu ir žinomiausiu Holivudo naujienų reporteriu iš AP (Associated Press) wire service. Žinai, visos tos wire service..?

Naujienų agentūros, taip, taip.

Ką jis parašė, visas pasaulis matė. Ir jis parašė tą istoriją, kad Holivudo žvaigždutė paskambino Chruščiovui, gavo leidimą važiuoti į Lietuvą. Tiktai didžiausi partijos nariai tada važiuodavo į Lietuvą, jeigu leidimus gaudavo. Pasaulinė spauda pamatė tą, ir visi pirmuose puslapiuose – ar Kinijoj, ar Japonijoj, ar Afrikoj, ar Brazilijoj, ar Amerikoj – visi rašė apie tą. Buvo nepaprastas dalykas, o aš nieko apie tą nežinojau. Bo aš – į lėktuvą, o čia tų laikraščių nematėm.

Na taip, interneto nebuvo gi.

Interneto nebuvo, o tokių laikraščių nematysi Lietuvoj.

Ne, tų laikraščių tai, aišku, čia nebuvo.

No, no, no. Tai štai, pasaulio akys žiūrėjo, kas darysis čia – Lietuvoj. Tai kai parvažiavau, tada sužinojau.

Tuomet jie dar paisė. Paskui jau vėl, Brežnevas gal būtų ir nepaisęs. Dar tuo metu buvo atšilimas, jiems rūpėjo, ką rašo pasaulio laikraščiai, taip.

Žinote, esu Niujorke susitikęs Chruščiovo anūkę.

O je?!

Nina Chruščiova, jinai dėsto NYU, Niujorko universitete, literatūrą. Labai maloni moteris.

Tai aš mačiau straipsnius apie ją magazines... Kaip magazines..?

Žurnalai.         

Žurnaluose. Pamirštu aš tuos žodžius.

Mes buvom susitikę. Na, ji labai arši demokratė, rodė, kaip užsideda Dick Cheney kaukę ir studentams jį vaidina... Šauni moteris, aišku, pavardė garsi...  

That’s OK, labai gerai.

Taip, labai gerai. Dabar, kai jūs atsimenat tuos laikus: kino, teatro, televizijos karjerą, kaip iš reklamos uždirbot pinigus, kaip jums atrodo, kas jus labiausiai darė laimingą?

Visokios laimės yra: yra širdies laimės, yra galvos laimės, yra finansinė laimė. Tai sunku atskirt.

Ant scenos kai dirbu, tai man labiausiai patinka. Sunkiausias darbas, ale maloniausias, ba girdi kvėpavimą tų, kurie žiūri, žiūrovų, girdi juoką, ir, kaip sakiau, applause girdi – tai energija ateina atgal. Aš daug energijos išleidžiu, kai dirbu, labai daug. Duodu viską, ką galiu. Ir gaunu atgal – tai labai labai gera.

Kine kai dirbi, tai nieko nežinai, kas bus. Tiktai poteriauji, kad režisierius žinotų, ką daro, kad operatorius žinotų, ką daro, ir kad tas, kur karpys ir sudės viską, žinotų, ką daro. Tai tas gerai. Per televiziją labai malonu būna, kai kas nors tiesiog eina be sustojimo – live television – gyvas eteris. Tai man tas irgi labai patinka. Ir tankiai būdavo programos, dramos ir taip toliau, kur live.

Jūs mėgdavot tiesioginį eterį?

Mėgdavau, man atrodo, kad...

Bet gi stresas?!

Stresas, ale toks geras stresas, žinai. Tiktai sujaudina – oh boy, oh boy, oh boy! – čia milijonai dabar žmonių mato! Tai tas labai gera. Man labai patiko dirbt ir dabar patinka dirbt televizijoje, ba milijonai žmonių mato tuo laiku. O kai tie gyvi pasikalbėjimai arba žaidimai, žinai, kai būna visokios programos, tai rodo tavo veidą, vaizdą, ale žmonėms, kurie sėdi savo namuose arba žiūri naktį lovoj, tai jau pasidarai ne tiktai žvaigždė, ale draugė.

Na, taip.

Jeigu tu praleidi laiką su jais, kai valgo pietus ar vakarienę, ar taip toliau, tai – draugas! Ateidavo į teatrus manęs pamatyt žmonės ir nesakydavo: „Man reikia autografo, panele Lee“, ale: „Ruta, nori ateit vakarienės šį vakarą ar sekmadienį, kai nedirbsi?“ Tai labai malonu, kad tiek daug draugų turiu.

Ir, žinokit, kai aš parsivežiau savo bobutę iš Lietuvos, visa Amerika tuo domėjosi. Buvo tokios žinomos naktinės programos su Johnny Carson, pokalbių šou po dvi valandas kožną naktį su dainininkais, su aktoriais, su komikais ir taip toliau. Ir mane pakviesdavo į tą programą pasisvečiuot. Tai jie turėjo tokią seriją šitai mano istorijai. Jie žinojo, kad aš dvylika metų mėginau gaut leidimus parsivežt pirmiau iš Sibiro tą bobutę, vėliau, kai sugrįžo – iš Lietuvos. Ir jie vis klausinėjo: „Kaip sekasi? Kaip? Kaip? Kaip?“ Ir kai sužinojo, kad aš gavau leidimą nuvažiuot Lietuvon, o paskui parvažiavau ir parsivežiau bobutę, Johnny Carson atvažiavo į Kaliforniją. Bobutė sėdėjo šalia, ir jis klausinėjo jos, o ji va šitaip... (Pasiremia galvą) Dabar Johnny Carson – labai labai žymus mūsų amerikietis, o ji sėdi šitaip ir dūsauja. Ir jis pradėjo nervintis, klausia: „Ką ji mano? Ką ji sako?“ Aš sakau: „Bobute, ką tu manai?“ Sako: „Pasakyk jam, kad jis – gražiausias kvietkas, kur auga mano darže.“ (Juokiasi)

Na, tai jam patiko.

Jam labai patiko. Amerikonai sako: „What bullshit!“ – kaip karvės šūdas, ale geras šūdas, auga gerai viskas nuo jo. (Juokiasi)

Tai matai, visa Amerika apie ją žinojo. Ir tiek daug raštelių gaudavom: „Mes poteriaujam už ją“. Atsiųsdavo tokius dalykėlius, žinai, arba tokias lėlytes su užrašu „Dieve, duok jai daug laimės“, ir taip toliau. Tai aš sakau – amerikiečiai labai giving...

Dosnūs.

Dosnūs – geras žodis. Neskūpūs, žinai. Jeigu gera istorija, jie atiduos viską. Tai labai gera buvo žinot, kad tiek daug žmonių nuoširdžiai domėjosi. Ir kai ji numirė, tai, žinokit, kiek gavau visokių raštelių ir telegramų, ir skambino visa Amerika. Tai labai malonu žinot, kad ne tik aš viena su tėvais ir šeimyna mislinom apie tą, ale mano didelė amerikonų šeimyna irgi rūpinosi.

Išties. Labai gera, labai šaunu. Man labai buvo smagu išgirsti tą istoriją ir pajusti jūsų energiją ir džiaugsmą. Labai ačiū, kad atvažiavot.

Ačiū už jūsų dėmesį ir kad kreipėtės.

Aš jums dar noriu parodyti vieną dalyką. Padovanosiu, jeigu jūs nieko prieš. (Išvynioju albumą) Čia yra Antanas Sutkus. Aš nežinau, ar jums teko girdėti, jis – vienas žymiausių Lietuvos fotografų.

O! Jeigu girdėjau, neatsimenu.

Čia yra „Steidl“ leidykloje išleidęs. Na, pasaulyje didžiausia eilė stovi norinčiųjų išsileisti knygą pas „Steidl“, nes tai yra kokybė. Ir čia va, galit jūs pavartyt, tai yra senos Lietuvos nuotraukos. Ir, beje, autoriaus Sutkaus parašas. Ir jums – gėlytė.

O! Ale jis dar gyvas?

Gyvas. Jam aštuoniasdešimt metų šiemet sueis, Vilniuje gyvena.

Nu, tai jis jaunesnis negu aš.

Jūs geriau atrodot. (Abu juokiamės) Manau, bus įdomu, čia yra tie Chruščiovo ir Brežnevo laikai.

O! Čia atrodo kaip tie laikai, kai aš 1964-ais metais atskridau. Skurdas buvo. Ir aš negaliu pamiršt – taip smirdėjo Lietuva tokiu antiseptiku. Ta smarvė tokia, kad kai laiškai ar kokie žurnalai ateidavo, mūsų pašto dėžė Kalifornijoj smirdėjo nuo to. Sakau: „A, jau iš Lietuvos atėjo!“

Chemija?

Je.

Tai dar ne blogiausia.

Ne blogiausia, ale tiktai viskas: patalynė, rankšluosčiai, kožna salė – viskas su tuo disinfectant. (Varto albumą)

O! Nu tai čia aš noriu užmokėt už šitą, aš nenoriu imt dovanai.

Ne, ne, čia jums – dovana. Čia va „Prieš Naujuosius“ vadinasi šita, neša eglutę pro Katedrą, o jis nufotografavo tuo metu.

Ale kaip gera. Tie stulpai dideli, čia mažulyčiai žmonės...

Tada tai buvo paveikslų galerija...

O, kokia graži dovana! Aš turiu užmokėt už šitą.

Ne, ne, baikit, ponia Ruta. Čia iš visos širdies.

Nu, aš suprantu...

Tyčia užsukau pas Sutkų, kaip tik paėmiau ir...

Aš atsimenu, Maskvoj kai buvom, tos senelės su šluotom, o tos šluotos – tai trys rykštutės. O, gražu.

Čia va toks purvas ir būdavo. Lietus...

Je... Nu tai čia bagoti buvo...

Čia – bagoti, motociklas buvo jau prabanga...

O, didelis dalykas.

Va, šluoja... Lietus... Ah, nice! O! Nu, tai ar jūs jį matysit?

Aš matysiu, būtinai matysiu.

Tai perduokit... Nu, kurgi čia dabar? Ant smėlio. Ar tai būtų Palanga, ar kur?

Gal čia Palanga, mes tuoj pažiūrėsim. Ten yra gale sąrašas visų.

O, tai tada žinosim.

Čia koksai puslapis? Tuoj mes pažiūrėsim.

Ar čia yra vyno? Gal norėtum?

Vyno? Gal noriu...

Raudono ar balto? Gal raudono?

Raudono, ačiū. Čia, pasirodo, yra Bulgarija. Miss rinkimai... Na, Sutkus, fotografavo ir Žaną Polį Sartrą, kai tas buvo atvažiavęs...

A, žinau. Jis buvo toj vietoj..?

Jis buvo Nidoj. Tai tos nuotraukos, šitam albume irgi yra.

Aš labai klaidą padariau. Aš daug klaidų padarius. Gavau leidimą savo draugei iš Vokietijos atvažiuot čia, ambasadorius viską sutvarkė. Ir stebuklingai to atstovo duktė ją vežiojo po visą Lietuvą. Ji praleisdavo vasaras, kai jauna buvo, ant to smėlyno. Ir buvo nuvažiavusi į Nidą. Parvažiavo ir sako: „Ruta, pirkim namus Nidoj. Tenai žvejų namai gražūs, įdomūs, aš juos aptaisysiu. Pirkim tuos namus!“ Aš sakau: „O kaip mes važiuosim juos aptvarkyt kožną sykį? Tūkstantį dolerių išleisim nuvažiuot, du šimtus dolerių – dažams, kam..?“

Rūpestis.

Rūpestis. Ale dabar pamislinus, sako, kad tie namai labai labai pabrango?

Tai maža, kas pabrango. Niujorke namai per tą laiką irgi pabrango.

Oje! (Juokiasi)

Dėl uždarbio – kas kita, bet jeigu džiaugsmas turėti savo kažkokį kampelį, tai, aišku, tada...

Tai jei aš būčiau kokių 20 metų jaunesnė, tai tada pasirūpinčiau ta žeme, kur Kilmonių, iš mano tėvo pusės. Ji yra Dauguose.

Prie Alytaus?

Je. Tenais graži vietukė, buvau, daug fotografavom tenai. Tas šulinys, obelų medžiai dar likę, namelis nesugriuvęs dar, ale jau reikia remonto. Tai būtų malonu turėti, ale jau dabar turiu keturias vietas, tai užtenka. (Juokiasi)

Tai va, gerai žinot, ką reiškia turėt. Turėjimas irgi yra įsipareigojimas.

Rūpestis. O jūs čia gyvenat?

Aš gyvenu Vilniuj. Visą gyvenimą gyvenu Vilniuje, gimiau čia, mokiausi čia.

O Niujorke ką darei?

Niujorke fotografavau. Fotografavau pokalbius vienam žurnalui. Mano draugas buvo susitaręs seriją interviu Niujorke, Bostone, Čikagoj ir San Franciske. Mes kartu skridom. Klausiausi, ką jie kalba, ir fotografavau.

Kiek laiko buvai?

Tada buvau mėnesį, gal, 2016-tais metais.

O, tai labai gerai.

Žinote, ponia Ruta, dar neseniai čia, šitam viešbuty, kalbėjausi su tokiu labai įdomiu menininku, jums gal teko girdėt, jis gyvena Kalifornijoj – Kaz Prapuolenis.

Prapuolenis... Nežinau to vardo. Kazimieras?

Kazimieras, aišku, bet jis yra žinomas kaip Kaz, jis yra dailininkas, piešia komiksus. Ir taip pat jis rašo scenarijus „SpongeBob SquarePants“.

O, nu tai kaip dabar aš jo nežinau? Jis gyvena Los Andžele?

Jis persikraustęs į Los Andželą dabar. Jis nuostabus žmogus, labai įdomus, buvo neseniai atvažiavęs į Vilnių.

Tai pasakyk jam, kad man paskambintų!

Aš jam parašysiu.

Gerai.

Jums patiks su juo pasikalbėti...

*Kalbėjomės 2019 m. kovo 7 d. Vilniaus "Pacų" viešbučio karališkuose apartamentuose. 

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais mąstytojais rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt