Nina Chruščiova: „Mes, rusai, įgudę suprasti net nepasakytus dalykus“

 

2016-ųjų kovą mes trumpai susitikome naujojoje mokykloje Niujorke, tada fotografavau jus žurnalui „Rigas Laiks“, užsimovusią Dicko Cheney‘io kaukę.

Aaaa, na taip, aišku, aš gi dėstau propagandą.

Paskui Valstijose keliskart prasilenkėme, o štai dabar jūs – Vilniuje. Kaip jaučiatės?

Puikiausiai. Dažnokai čia lankausi, vis užsuku pas bičiulius, pabėgusius iš Rusijos po to, kai juos ten apšaukė užsienio agentais.

Daugelis atstumtų rusų intelektualų čia apsistoja tik trumpam, pakeliui į Paryžių.

O ką veikti Paryžiuje? Čia jūs nors leidžiate knygas, rašote žurnalams. Susikalbate rusiškai. Anksčiau Vilniaus visiškai nepažinojau, nes rusai važiuodavo tik į Rygą. O dabar esu čia jau penktą kartą ir kaskart išsivežu nuostabiausių įspūdžių. Labai džiaugiuosi atradusi Lietuvą. Vakar pavakarieniavome tokiame nuostabiame restorane – pati šauniausia vakarienė mano gyvenime.

Tikrai? Koks gi tas restoranas?

„Saint Germaine“.

Tikrai puikus.

Čia gera. Žmonės draugiški, nepaisant kietų jūsų vyriausybės nuostatų. Kuo labiau jūsų politikai nekenčia rusų, tuo smarkiau padeda Putinui.

Atvažiavote iš Maskvos.

Taip, Kaliningrado traukiniu, išlipau Kenoje.

Kaip Ana Achmatova – lieku su savo tauta visose nelaimėse. Iš Maskvos visi pabėgo, o kas nors gi turi paliudyti. Kas nors gi privalo nueiti į parodą „Rusija – galimybių šalis“ ir paspoksoti į mieliausią Putino propagandą. Tai ir vaikštau.

Tai kur gyvenate: Maskvoje ar Niujorke?

Paskutinius trejus metus Niujorke dėstau tik pavasario semestrą. Štai, po kelių dienų išskrisiu už Atlanto ir padirbėsiu iki birželio. Ir vėl sugrįšiu.

Keliaujate laisvai?

Kol kas mane įsileidžia. Gal todėl, kad nieko feisbuke nerašinėju. Šito jie negali pakęsti.

Nenuobodžiai gyvenate.

Uoj, labai įdomiai. Grįžtu į Maskvą birželio 20-ąją, už poros dienų – Prigožino maištas. Telefonas netyla, transliuoju, kas dedasi prie Kremliaus. (Juokiasi)

O ką veikiate Maskvoje?

O Maskvoje parašiau knygą apie Chruščiovą. Ji iškeliavo į spaustuvę, tik, deja, užpulta cenzūros. Chruščiovas gi antistalinistas. Iš pradžių knygoje turėjo nebelikti nieko apie Putiną, nieko apie Navalną, nieko apie karą Ukrainoje. Dar vėliau išbraukė pasakojimus apie senelio sustabdytą stalininį bažnytininkų persekiojimą.

Nušalinant Chruščiovą nuo valdžios 1964-aisiais, posėdyje kalbėjo Suslovas, jo pranešimą iškart paskelbė. Tačiau buvo ir kitas pranešimas, kurį perskaitė Mikojanas. Visą tekstą jam surašė KGB. Mikojanas, lyg ir artimas Chruščiovo bendražygis, sugebėdavo staigiai pajusti, iš kur vėjas pučia, todėl perskaitė. Jo pranešimas liko įslaptintas, mat pagal jame nuskambėjusias formuluotes, Chruščiovą būtų tekę nuteisti kaip valstybės išdaviką. 

Įdomu.

Taigi, leidėjas pasiūlė įtraukti į mano knygą aną juodinančio Chruščiovą pranešimo tekstą. Šiandien Rusijoje kai kam aktualu, kad senelis būtų piešiamas kaip tik tokiomis KGB parinktomis spalvomis. Nenorėjau be konteksto įdėti knygon tą dokumentą, nes jame prirašyta visiškų paistalų. Pasiūliau papasakoti istoriją išsamiau, įtraukti ir kitus slaptus pranešimus iš ankstesnių metų, kad atsiskleistų visų politbiuro veikėjų veidmainystės. Galiausia sulygome apsieiti be jų.

Pradėjo kritikuoti mano atrinktas nuotraukas. Net viršelį pakeitė. Norėjau piešto portreto, nutapyto žymaus prancūzų dailininko Fernardo Leger‘o žmonos Nadios. Ji nebuvo pripažinta dailininkė, tačiau nutapė Jurijaus Gagarino, Chruščiovo ir kitų portretų. Tas paveikslas niekam nematytas, nes visada kabojo mūsų namuose, ir senelis jame atrodo įdomus gyvas žmogus. O leidėjas man sako: „Ne, su šiuo portretu knyga pasirodyti negali.“ Klausiu: „Kodėl?“ Sako: „Telefonu negaliu paaiškinti. Rasime kokią nors fotografiją.“ Taip ir nepaaiškino. Neišgirdau, kuo tiksliai neįtiko tas portretas, bet esmę supratau. Mes, rusai, įgudę suprasti net nepasakytus dalykus.

Taigi, parinko viršeliui pilką eilinę politbiuro veikėjo fotografiją, kad tik Chruščiovas nepasirodytų gyvas, patrauklus, intriguojantis. Regis, leidėjai tyčia stengiasi, kad knygos niekas nepirktų, kad jos nesinorėtų paimti į rankas. Dar ir atgrasų įvadą parašė, prikaišioję Malenkovo ir Molotovo citatų. Keista, juk turėtų stengtis daugiau parduoti, o elgiasi priešingai.  

Tiražą nurašys tiesiai į makulatūrą?

Na, kas nors knygyne gal pavartys.

Gal jie nuo pradžių tikėjosi niekinančios ar pajuokiančios biografijos, o pamatę, kad parašėte rimtai ir įdomiai, nusivylė?

Nemanau. Iš pradžių atrodė, kad išleis tokią, kokią parašysiu. Sėdėjau archyvuose dvejus metus. Prasidėjo karas, tada – cenzūra. Bijo.

Ko bijo? Kas tas svarbiausias cenzorius?

Niekas nežino. Jūs gi suprantate, Rusijoje įprasta baimintis, kad ko nors nenutiktų. Niekas aiškiai nedraudžia, tik atkalbinėja. Dėl visa ko – geriau nereikia, nes galbūt negalima. Kodėl negalima, niekas nesigilina. Apsidraudžia. Kaip su Liubimovo spektakliu Tagankos teatre – į repertuarą neįtrauksime, bet politbiuras pasižiūrėti ateis.

2022-ųjų rudenį Putino žurnalistai paklausė, kaip šis būtų pasielgęs per Karibų krizę 1962-aisiais. Jis nuo tokio klausimo net užspringo oru ir atšovė: „Negaliu įsivaizduoti savęs Chruščiovu!” Visi išgirdo, kad Chruščiovas – priešas. 

Nesistengiu išteisinti Chruščiovo, tik norėjau įdomiai papasakoti jo biografiją. Išdėsčiau, kaip gimsta tironija.

Vakaruose išleisite.

Taip, jau domisi Princetonas, kiti leidėjai. Išleisiu neišbraukytą.

Kaip pavadinote knygą?

„Vadas sistemos išorėje“. Jis gi visada kovojo su sistema: geriau ar prasčiau – kitas klausimas. Bet kovojo.

Esate vienintelė rašanti Nikitos Chruščiovo palikuonė?

Taip, iš gyvųjų. Yra dar du anūkai, bet jie nerašo. Aš, šiaip ar taip, jį dar aptikau gyvą, nors senelis numirė, kai man dar nebuvo suėję nė septyneri.

Vis tiek – esate susitikę, tai svarbus faktas. Kaip nesusigundėte parašyti jo biografijos anksčiau?

Apskritai nesiruošiau jos rašyti. Turėjau, ką veikti: dėsčiau, tyrinėjau Nabokovo raštus. Aprašiau Putino Rusijos imperiją, pati pervažiavusi ją nuo Kaliningrado iki Kamčiatkos.

Dabar džiaugiuosi, kad sukūriau knygą apie senelį, nes turėjau prikaupusi daug močiutės atsiminimų. Ji pasakojo, o aš užsirašinėjau. Ko gero, dar turiu parašyti Ninos Chruščiovos biografiją.

Pirmosios ledi?

Taip, jos garbei gavau Ninos vardą. Nuostabi moteris, turėjo puikų humoro jausmą. Net Jacqueline Kennedy tai įvertino. Jos sėdėjo greta per madų šou Vienoje, stebėjo manekenes ant podiumo. Nina Petrovna ir sako: „Jacqueline, jums šie elegantiški apdarai puikiai tiktų, o ant manęs iškart suirtų per siūles.“

Kitą kartą ji su vyru lankėsi Vašingtone ir bendravo su žiniasklaida. Per interviu kažkas užsipuolė: „Kaip gi šitaip? Valstybės galva Nikita Chruščiovas dėvi plastmasines sąsagas!“ O jie išties rengėsi kukliai, be brežneviškų užmojų. Ir Nina Petrovna nesutriko: „O ką – mano vyras vadovauja darbininkų ir valstiečių valstybei. Tai kokias sąsagas jis turėtų rinktis? Gal auksines?“

Ji buvo ypatinga moteris, tik menkai mums pažįstama.

Supažindinsite.

O Vladimiro Tarasovo prisiminimus rusų kalba irgi jūs išleidote?

Ne, „Sofoklis“ išleido lietuviškai. Rusų kalba jie išėjo Sankt Peterburge dar prieš invaziją. Volodia su Vytautu Landsbergiu dabar koncertuoja: jis muša būgnus, o buvęs prezidentas skaito eiles.

Landsbergis – jūsų didvyris?

Didvyris. Sergejus Loznica gražų filmą sukūrė.

Žiūrėjau, puikus filmas. Landsbergis pasikeitęs.

Sušvelnėjęs. Juokauja daug.

Su amžiumi tai būdinga. Chruščiovas keitėsi, Jaruzelskis labai pasikeitė. Tik Gorbačiovas liko toks pat iki galo.

Apie Gorbį pasakojo Svetlana Aleksijevič. Jai Michailas Sergejevičius palikęs kuo geriausią įspūdį.

Man irgi. Su Svetlana mes draugaujame, tik susiginčijome, kai ji ėmė aiškinti, kad Baltarusiją okupavo rusai. Juk tai visiškas kliedesys – Lukašenka įsisiautėjo, kol Putino dar nė nebuvo valdžioje.

Taip, Putinas ima viską, kas prastai saugoma. Ir Baltarusiją pasiėmė. Bet teigti, kad ji okupuota Rusijos, tai – jau perlenkimas.

Na, jūs gi esate propagandos žinovė. O ką manote apie Kiniją?

Kinijos niekas nesupranta. Tai didi civilizacija, į kurią niekas neįsigilina. Amerikiečiai žino viską apie visus, bet kinų jie nesupranta, nes žvelgia iš aukšto, kaip į plokštikalnę.

Landsbergis yra pastebėjęs, kad kinams būdingas ypatingas požiūris į laiko tėkmę. Jie neskuba.

Labai taiklu. O Rusijai būdingas ypatingas požiūris į teritoriją, į erdvę. Todėl rusai nepajėgia paleisti erdvės: laikosi įsikibę vienuolikos laiko juostų ir eina iš proto. Tačiau tai nereiškia, kad neverta suprasti jų požiūrio.

Suprasti verta, juk tai itin pamatiniai dalykai: laikas ir erdvė fiziškai susipina į erdvėlaikį.

Europoje vyrauja iš esmės kitoks požiūris į erdvę, nes europinės imperijos buvo jūrinės. Atsilupo tolimos kolonijos, nieko baisaus. O rusų imperija skiriasi nuo britų ar ispanų tuo, kad yra viename žemyne. Todėl vakariečiai nemoka suprasti Rusijos.

Atvyko Obama į Maskvą ir pranešė: „Kalbėsiuosi su prezidentu Medvedevu.“ O apie ką su juo kalbėtis? Nebent pasisveikinti, paveikslus priimamajame drauge apžiūrėti. Prasčiausias Rusijos analitikas turėjo prieš kelionę paaiškinti Obamai, kad rimtai apie ateitį bendrauti verta vien su Putinu. Nesvarbu, kad šis – tik majoras.

Tai tik smulkus epizodas, gal nieko nenulėmęs, bet jis iliustruoja, kad amerikiečiai nelabai sugeba bendrauti su tokiais menkystomis kaip Putinas ir paranojikais kaip Xi Jinpingas.

Lietuvai šiuo požiūriu, regis, pavyksta rasti aukso vidurį. Didelės pagarbos dėl principingos pozicijos verta Armėnija.

Oi, bet man jau metas.

Ačiū už įžvalgas.

Ačiū jums, judėsiu namo.

Laimingai. Atvažiuokite vėl.

 

Kalbėjomės rusiškai 2024 m. sausio 1 d. kavinėje, Vilniaus Gedimino prospekte.

Internete neplatintų pokalbių iš esmės rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt