Remigijus Treigys: „Žmogus sustingo, ir tu nebežinai“

Po jūsų parodos Palangoje atidarymo man liko didžiulis įspūdis: ir iš nuotraukų, ir iš ceremonijos. Paskui svarsčiau, kad nustebino kontrastas tarp pakilių kalbų, pristatančių parodą ir pačios jūsų kūrybos, vaizdų fotografijose. Suvokiau juos visai kitaip nei nupasakojo kritikai ir vertintojai. Jūs pats paminėjote, kad šįkart fotografavote skaitmeniniu aparatu. Tada Rolandas Rastauskas paklausė, su kokiu, ir jūs atsakėte : „Ai, kažkokiu „Sony“. Aš lyg ir suprantu, kad jums nerūpi to fotoaparato pajėgumas, bet labai svarbu, kad nuotraukos rastųsi tokios, kokių norite, kokias jūs matote. Tai gal pradžiai ir papasakotumėte, kurie techniniai ar praktiniai dalykai jums vis dėlto lieka svarbūs fotografuojant ir gaminant nuotraukas?

Taip, jūs teisingai pastebėjote, kad iš tikrųjų visiškai nesvarbu, kokiu fotoaparatu naudojuosi. Šiuo atveju fotoaparatą aš vadinu instrumentu. Absoliučiai nesvarbu, kokį tu naudoji instrumentą, fotoaparatą: ar jisai yra, tarkime, kažkoks supergalingas, superbrangus, ar kažkoks paprasčiausias, visiškai elementarus. Ne fotoaparate esmė. Turbūt esmė yra tame... kaip tu fotoaparato galimybes sugebi išnaudoti tam, ką nori pasiekti...

Oi, pirmadienį labai sunku būna kalbėti po sekmadienio. Pirmadienis toksai...

Nieko baisaus. Neskubėkime..

Dar neįsivažiavęs kalbėjimas būna pirmadienį.

Manęs dažnai klausia: „Tai kokiu tu fotoaparatu fotografuoji?“ arba „Kokį tu naudoji objektyvą?“ Na, koks skirtumas, pagaliau, kokį aš naudoju objektyvą? Kažkodėl niekada tapytojo neklausia: „Su kokiu teptuku nutapei šitą paveikslą? Ar tu naudoji kiaulės šerių, ar voverės plauko teptuką?“ Kažkodėl tokių dalykų neklausinėja. O apie fotografijas labai dažnai kyla toksai klausimas. Bet šitaip gal dažniau paklausia kiti fotografai. Nežinau, man tai yra nesvarbu.

Ne, aišku, svarbu, kokį tu objektyvą panaudoji. Objektyvas, turbūt, yra svarbiau negu pats fotoaparatas, nes jis kaip tas piešiantis instrumentas palieka pėdsaką – kietesnį, minkštesnį, aštresnį. Bet aš neakcentuoju šitų dalykų, man svarbesnis pats vaizdas. 

Ir jeigu kalbėtume apie fotografijos kokybę... Dabar nekalbėkime apie emocinę pusę, tik apie patį daiktiškumą, atspaudo kokybę – man ji yra labai svarbi. Nes, matote, dabar tą pačią fotografiją gali rodyti internete, feisbuke, bet tai jau ne tas pats, ką tu matai atspaudęs. Atspaude tu matai galutinį rezultatą – tai, ką aš norėjau parodyti: koks popierius, koks tonalumas, koks formatas. O internetinėje erdvėje tą pačią fotografiją savo telefone arba kompiuteryje gali pašviesinti ir gausi kitą dalyką. Arba žiūrėdamas mažame telefono ekrane vienaip matysi, dideliam ekrane – kitaip. Tai visiškai skirtingi dalykai.

Čia pastebiu esminę skirtį. Jeigu pasikliaujame technologija, tai gaudome atsitiktinę sėkmę: dairomės tikrovėje ir tikimės, kad optika kokybiškai užfiksuos pastebėtą vaizdą, kurį tereiks atkurti. Jūs gi elgiatės kitaip: nešiojatės savo vaizdinį ir jo veikiamas žvelgiate į tikrovę. Aplinka jums būtina, nes negalite to vaizdo tiesiog iš savęs išspausti, todėl imate tikrovę ir iš jos pasigaminate norimą vaizdinį.

Taip, jūs dabar labai teisingai pastebėjote. Pirmiausia, pasikartosiu dabar, daug kartų jau esu apie tai pasakojęs, aš nesu iš tų, kurie fotografuoja iš eilės labai daug. Kiti prifotografuoja daug ir paskui atsirinkinėja kadrus – galbūt kažkas pavyko. Aš to nedarau, aš tiesiog sėdžiu, einu, laukiu kažkokio tokio dalyko. Aš fotografuoju tada, kai ateina tas momentas. Ir pirmiausia aš tą vaizdą susikuriu savyje, galvoju, kaip vaizdas atrodys, koks bus jo formatas: ar jis bus juodai baltas ar tonuotas.

Mano fotografijos, kurioms naudoju juostinį fotoaparatą, daromos visai kitokiu būdu, ten veikia visai kiti technologiniai dalykai, ten visiškas rankų darbas. O skaitmena yra truputį toksai... Skaitmenoje man nepatinka, kad aš negaliu pats valdyti spausdinimo, negaliu prikišti rankų, nes atspausdina mašina.

Nors esate minėjęs ir rodęs, kaip ant lipduko paviršiaus spausdinate. Taigi galite rinktis, keisti kai kuriuos spaudos elementus?

Galiu. Galiu kitokį popierių parinkti, bet suprantate, nebėra prisilietimo, dingsta to proceso malonumas. Kuo skiriasi skaitmena nuo analoginės fotografijos? Analoginėje, juostinėje, aš dirbu raudonoje šviesoje, parenku popierių, tas popierius gali būti labai įvairus: ir plonas, ir kietas, ir matinis, ir pusiau matinis. Tada nuotraukos tonalumas: galiu padaryti šviesiau arba tamsiau. Toks yra proceso malonumas.

O skaitmenoje proceso malonumas tarsi iškrenta. Aišku, greičiau pasidaro, bet vėlgi... Negali sakyti, kad skaitmena blogai. Na, pagaliau, svarbu rezultatas. Kiekviena priemonė pagimdo kitokią formą. Žiūrėkite, jeigu čia brėšiu su pieštuku, gausiu vieną liniją, paimsiu flomasterį, brėšiu liniją, paimsiu kokią plunksnelę, brėšiu liniją, paimsiu teptuką, brėšiu liniją – tai vis bus linijos, bet jų charakteriai jau skirtingi. Galbūt, taip palyginti galima.

Gražu. Dar truputį – apie vaizdo sukūrimo procesą, man jis įdomus. Minėjote spausdinimą, tačiau man regis su juo lengviau eksperimentuoti, o prieš tai, jeigu lygintume skaitmeną ir juostas, labai skiriasi jų matrica – pats vaizdo išsaugojimas ir atskleidimas. Negatyvus jūs ryškinate pats?

Taip, aš viską pats darau, tame procese esu visiškai vienas, nieko neprisileidžiu. O skaitmenoje – atiduodu į kažkokią laboratoriją, studiją. Aišku, prie spaudos sėdžiu ir koreguoju, bet nėra to... kad ir to ryškalo kvapo. Kaip tapytojas, perėjęs prie akrilo, ilgisi aliejinių dažų kvapo. Gal čia tinka palyginti su aliejiniais dažais ir akrilu. Aliejiniai dažai yra natūralus produktas, o akrilas jau labiau sintetika. Ir vėl skirtingi dalykai.

Kai procesas sudėtingesnis, daugiau rankų darbo, didėja jūsų indėlis. O rezultatas gali būti panašus, juk ir su skaitmena pasiekiate puikų efektą. Prisimenu pokalbį su Gerhardu Steidlu, leidyklos ir spaustuvės „Steidl“ savininku. Jis pats yra ir spaustuvininkas, spausdina daug dailės ir fotografijų albumų. Jo albumai kalba kitaip, lengva palyginti. Steidlas leidžia jau kelintą Antano Sutkaus knygą, tai net aš pažiūrėjęs į tas pačias nespalvotas nuotraukas, atspausdintas ankstesniuose lietuviškuose leidiniuose, irgi gerose spaustuvėse, ir Steidlo albume „Planet Lithuania“ – jaučiu didžiulį skirtumą. Steidlas pats parenka pilkumą, juodumą, įdeda savo požiūrį, jausmus, žinias, kompetenciją, meilę – viską.

Tai labai svarbu.

Ir iš jūsų girdžiu tą patį – jums svarbu viskas. Kiekvienoje fotografijos proceso atkarpoje turite ką pasiūlyti, ką pridėti, ką iš savęs įdiegti.

Na, turbūt. Kaip ir sakiau, aš nesu iš tų fotografuotojų, kurie daro daug kadrų. Man reikia galbūt pajusti tą aplinką, tą vietą, sulaukti kažkokio momento. Kaip čia gražiau ar protingiau pasakyti?.. Tiesiog nežinau, galbūt prisijaukinti, susikalbėti su aplinka, kurioje esu ir noriu fotografuoti. Tarkime, kaip ir su žmogumi... Aišku, kartais pavyksta labai greit prisijaukinti tą aplinką, susikalbėti su ja. O kartais tenka labai ilgai išlaukti. Tiesiog einu, žiūriu, galvoju, kad gal norėčiau šitoje vietoje kažką fotografuoti, bet dar ne šiandien.

Ir taip prisijaukinant vietą aparatas nedalyvauja?

Visiškai ne. Tiesiog viskas vyksta mano galvoje, aš bandau įsivaizduoti: galbūt atsiras kažkokia detalė, galbūt aš ją įnešiu, tą detalę. Pavyzdžiui, vienas iš pirmųjų mano ciklų – „Daiktai“. Tuos daiktus aš tiesiog pats nešdavau ir konstruodavau vaizdą.

Bet aš nebaigiau minties: štai, su žmogumi, su vienu žmogumi tu susitikai ir pajutai, kad gali su juo kalbėtis, gali būti atviras, o kitą gali mėnesius, metus jaukintis ir nepajusti su juo ryšio. Nesusikalbi. Taip ir su aplinka, su tuo kažkokiu objektu, daiktu, erdve irgi turi įvykti kažkoks susikalbėjimas.

Na taip, bet žmogus – gyvas, išlenda daug psichologijos, chemijos, visokiausių dalykų. Aplinka, tie objektai, jūsų fotografijose dažniausiai yra negyvi. Ir, man regis, čia prasideda pati įdomiausia dalis – jūs dirbate su pamatinėmis sąvokomis. Tai yra laikas, erdvė, materija, sąmonė, emocija, dvasia. Ar pritartumėte, kad apie tai mąstote ar jaučiate kurdamas?

Suprantate, kartais tų dalykų žodžiais net neįmanoma paaiškinti. Aš galiu taip kalbėdamas tiesiog kokią nesąmonę pasakyti. Yra pajausti dalykai, kurių tu negali... Aš išreiškiu juos per fotografiją, o žodžiais kartais labai sunku paaiškinti, kodėl taip.

Tai jūs ir pats juos išsiaiškinate per fotografiją?

Ne, pradžioje, kaip ir sakiau, įvyksta kažkoks tos vietos pažinimas. Ne bet kur galiu fotografuoti. Ir ne bet ką. Iš tikrųjų galiu fotografuoti bet ką, bet išeis nebe tas.

Neįdomu, netraukia.

Nėra susikalbėjimo.

Kai kalbate apie vietą, prisimenu sąvoką – „vietos dvasia“. Jūs linkstate į tokį idealizmą ar žiūrite paprasčiau?

Sutinku, būtent taip. Jūs gerai pasakėte, yra vietos dvasia. Ta vietos dvasia su tavim ir kalbasi... Jinai yra gyva.

Spiritus loci.

Štai, kaip sakote, žmogus yra gyvas, su emocija, visa kita, tai vietos dvasia irgi turi kažin kokią savo gyvybę. Jeigu vietos dvasia neturės tos gyvybės, tai manyje nieko neįvyks... Toje vietoje vyksta kalbėjimasis su ta dvasia, kaip jūs sakote. Tu kalbiesi, būdamas toje vietoje, ir tada imi pastebėti dalykus. Tyla būna tokia... Aš visą laiką mėgstu būti vienas. Kai fotografuoju, aplinkui nieko neturi būti, aš turiu būti vienas.

Bet jūs niekada nesate vienas, kai aplink tiek dvasių.

Vietos dvasios, taip.

(Abu juokiasi)

Prašau, tęskite, kaip jūs prakalbinate vietos dvasią? Prisiminkite, kai būnate vienas...

Nežinau, aš ją gal paskui tik prakalbinu, jau fotografijoje. Nes vienas dalykas – fotografuoti, o kitas dalykas – pamatyti tą užfiksuotą vaizdą. Tada iškyla kiti technologiniai dalykai: ten pašviesini ar pritamsini, dar kažką, dar kažką. Fotografijoje yra daugybė sluoksnių, daugybė kūrybinių sluoksnių, niuansų. Pasirinkti vietą, tada su ja susikalbėti, paskui – pajusti laiką, kada fotografuoti. Kartais užtrunka, kol susirandi vietą, kartais tyčia ieškai, o kartais netikėtai aptinki ir galvoji: „Aha, va čia reikės sugrįžti.“ Ir tada įvyksta... O kartais, kaip žmogus – iš karto „užkalbina“, bet dar kažką vis tiek tu turi... 

Gal aš labai padrikai kalbu?

Ne ne, tikslaus kalbėjimo visur pilna, mums jo čia nereikia. Dabar kalbantis apie vietą, iš karto galėtų iškilti vaizdinys – Venecija, Berlynas. Esate ten fotografavęs. Tų vietų atmosfera, jausena labai skiriasi. O jūs gi ne panoramas fotografuojate. Kaip susirandate tokiame mieste konkretų tašką?

Iš anksto nesiruošiu. Teko lankytis Venecijoje, esu padaręs tokį ciklą – „Paskutinė diena Venecijoje“. Jis taip ir vadinasi, todėl kad... Tiesiog pirmą kartą buvau Venecijoje, jaučiausi: „Vau! Čia yra Venecija!“ Tiek matyta knygose, žiūriu į ją kaip į kokį atvirukinį miestą: kur pasisuku, viskas labai įdomu, įspūdinga ir gražu... o fotografuoti nesinori. Galiu fotografuoti šeimyniniam albumui, bet tai visai kiti dalykai.

Aš ten gal savaitę pabuvau, specialiai atvažiavęs. Toks buvo vienos Niujorko galerijos užsakymas – padaryti ciklą apie Veneciją. Nuvažiavome su Gintautu Trimaku, ir galvojau, kad nieko jau man ten neišeis. Bet kažkaip paskutinėmis dienomis jos vietos dvasia ėmė ir visai kitaip man atsiskleidė. Štai tada aš Veneciją pamačiau visiškai kitaip. Aš jums parodysiu iš knygos. Visiškai kitaip pamačiau ir tada padariau tokį nedidelį ciklą apie Veneciją, nediduką ciklą iš septynių nuotraukų. Tokie tie užkalbinimai. 

(Rodo nuotraukas knygoje) Aišku, čia juostinė fotografija. Tai tokia buvo Venecija. Bet vėl, vienas dalykas, ką mes dabar žiūrime knygoje, kitas dalykas yra originalą pasižiūrėti, jeigu palygintume.

Taip, taip, suprantama.

Mano fotografijos, kažkaip pastebėjau, spaudoje, ypač kai sumažėja formatas, įgauna visiškai kitą atspalvį, skleidžia kitą informaciją. Taigi, bet palaukite, dabar nukrypome...

Jūs gražiai papasakojote, kaip atvykote į Veneciją, kur jus atginė užsakymas. Ir iš pradžių jautėte spaudimą, kad gali, kaip sakote, nieko nepavykti? Išvažiuotumėte ničnieko nenufotografavęs, na, tik šeimyniniam albumui...

Ne, vis tiek turėjau nuojautą, kad kažkas įvyks. Turėjau nuojautą ir tiesiog aklai klaidžiojau po Veneciją, be jokio išankstinio pasiruošimo, kad reikia nueiti ten, ten, ten. Ir išniro labiau tokie pakraščiai, kur nėra turistų, nėra žmonių. Mano fotografijoje beveik visur nėra žmonių. Bet jie yra. Jų nėra, bet jie yra. Jie yra šalia, jie nujaučiami ir jie bet kada gali įžengti į šitą fotografiją, į šitą kadrą. Tarkim, kad ir tas Venecijos „Balkonas“, taip vadinasi darbas, – čia yra žmonių, gal jie tenai, viduje. Aš duodu galimybę jiems įeiti.

Suprantama. Čia nėra laukinė gamta ar kokie atokūs kampeliai.

Taip, nors laukinėje gamtoje irgi gali netikėtai pasirodyti žmogus. Esi visiškai vienas kokioje netikėtoje vietoje, ir staiga tau pasirodo kažkoks, galbūt net ir pažįstamas, žmogus. Matai – ateina. (Juokiasi) Pasitaiko tokių situacijų, kodėl gi ne?

Taip, pasitaiko. Žmogus prisitaikė išnirti bet kur pasaulyje – nuo vieno ašigalio iki kito.

Man tokia situacija yra nutikusi. Žinote, turbūt, Beną Šarką, mūsų Klaipėdos menininką?

Taip, esu žiūrėjęs nufilmuotą jo spektaklį.

Mes su juo, abu Klaipėdoje gyvendami, kokius gal dvejus ar trejus metus kažkaip nebuvome savo mieste susitikę, nesuvedė keliai. Ir vieną dieną Berlyne susitinkam! Aš lipu į apačią, į U-Bahn’ą, jisai lipo aukštyn laiptais, – labas, labas, – pasisveikinom ir praėjom. Tai va, tokių kartais netikėtų dalykų nutinka.

Aha. O jeigu palygintumėte savo patirtį Venecijoje ir Berlyne, tai kokie tų vietų dvasių skirtumai?

Na, vis dėlto Venecija man artimesnė. Jinai kažkokia vis tiek... Venecija mane labiau priima. Berlynas man yra, sakyčiau, toksai šaltesnis miestas savo dvasia. Ypač pajutau tai darydamas savo ciklą „21 diena Berlyne“. Tada dar labai jautėsi Vokietijos susivienijimas. Berlyno Rytų pusė atrodė tokia autentiškesnė, ypač ta Muziejų sala, buvo joje tokio tikrumo.

Bet suprantate, aš galvoju, kad dar yra toks dalykas – pirmas įspūdis. Pirmas įspūdis visą laiką būna toksai... na, jisai tampa nostalgiškas. Paskui jau, kai antrą kartą, trečią kartą nuvažiuoji, galvoji: „Na, čia jau kažkas ne taip...“ Pirmą įspūdį labiau idealizuoji.

Venecija ir Berlynas iš tikrųjų yra du labai skirtingi miestai, absoliučiai skirtingi. Vėlgi, galbūt dar priklauso nuo to, kokiu metų laiku esi tenai, tai yra labai svarbu. Tarkim, rudenį miestas atrodys vienaip, pavasarį – kitaip. Pagaliau, net ir sekmadienis yra visai kitoks Berlyne negu pirmadienis ar antradienis. Iš tikrųjų sekmadieniais Berlynas absoliučiai ištuštėja, jisai vėl tampa kitoks. Man visada, atsimenu, būdavo keista – toks didmiestis ir ištuštėjęs. Berlynas tampa ramus, tylus, vos ne kažkoks kurortinis miestas. Venecija visą laiką šurmuliuoja. Bet ir Venecija turi savo slaptų vietų, kuriose nėra turistų. Jie vaikšto ta pakrante, kur visos žinomos vietos. O mane labiau domina miesto pakraščiai.

Paminėjote laiką – savaitgalį arba metų laiką, – bet yra tokia sąvoka „Zeitgeist“, laiko dvasia. Laikmetis. Ar jums teko fiksuoti skirtingus laikmečius?

Ne, aš visą laiką sakau, gal ir čia parašyta (ieško knygoje citatos), kad „mano fotografijose laiko sąvoka abstrakti: tai galėjo būti, tai yra, tai dar bus“.

Ne, ten nesvarbu, koks laikas.

Nesvarbu. Tai galėjo ir vakar būti, gali būti ir šiandien, galbūt dar ir bus taip pat, praėjus šiek tiek metų. Kokių nors laiko ženklų mano fotografijoje nėra. Jeigu, tarkime, paimtume kokį Cartier-Bressoną arba kad ir Sutkų, Kunčių, tai pas juos labai aiškūs laiko ženklai.

Taip, taip, jiems laikas svarbu.

Net ir žmogaus veidas turi savo laiko atspaudą. Žmonių veidai prieš 100, prieš 50 ar prieš 30 metų buvo visai kitokie negu dabar. Absoliučiai kiti veidai. Apranga, detalės, technika – čia yra daugybė ženklų. Tai mano fotografijoje šito nėra, nėra laiko ženklo.

Bet apskritai laikas yra?

Laikas yra, bet jis yra, hm... Aš vienąkart pagalvojau, kaip tas laikas yra, bet kokia yra jo... Laikas yra į aną pusę ir į šitą pusę. Kaip ilga linija laikas yra, horizontali linija, horizonto, aš taip įsivaizduoju.

Čia, kaip jūs nutarsite, taip ir bus, nes yra visokiausių laiko teorijų. Kai kas sako, nėra laiko, sako, yra tik erdvė...

Laiko nėra, kada nėra laiko. (Juokiasi) Kai kuo nors užsiėmęs esi ar labai skubi, tada laiko nėra. Bet jeigu žiūrėtume iš gilesnių pozicijų, tai laikas yra kažkoks atkarpinis. Laikas yra atkarpomis kažkokiomis, aš taip galvočiau.

Atkarpomis? Na taip, laikas juk matuoja kismą. Kas nors kinta, kinta, kinta, o jeigu nustoja kisti, tada laikas nebesvarbu.

Na, taip, bet jau čia prasideda tokie... Reikia labai giliai filosofiškai tuos dalykus suvokti.

Ne, nereikia giliai filosofiškai. Man atrodo, kad jūsų nuotraukose galima pastebėti, kad ten kismo ne tiek daug. Štai „Vilniaus“ cikle užfiksuotos detalės. Kas tose nuotraukose kinta? Šviesa. Gal naktį pasikeis aplinka, kils kitokia jausena, toje vietoje tie patys daiktai atrodys šiek tiek kitaip. Bet ir tai – nelabai, nes ten net šviesos nedaug.

Taip, bet gal laikas yra toje vietoje sustingęs? Būtent tame cikle ir apskritai mano fotografijoje. Na, fotografijos prigimtis yra sustabdyti laiką, sustingdyti jį. Bet kiekvienas skirtingai tą laiką sustabdo. Tarkime, kaip ir sakiau, Cartier-Bressonas, Sutkus, jie sustabdė tą laiką. Žiūrint paprasčiausias senas fotografijas, net nebūtinai profesionalų darytas: eina gatve kažkoks žmogus – viskas, jis sustojo toje sekundėje, sustingo tas ėjimas jo.

Gali bėgti ar šokti, bet vis tiek liks sustojęs.

Taip, štai ir viskas. Tu jau tada laiko nei pasuksi atgal, nei pagreitinsi. Jis sustabdytas.

Tiesa.

Dabar čia neseniai žiūrėjau tokią senosios, prieškarinės Klaipėdos nuotrauką. Įdeda kartais į feisbuką palyginimus, kaip atrodė prieškaris Klaipėdoje ir kaip – dabar. Ir žiūriu, eina aikštėje žmonės gal keturi ar penki, kiekvienas skirtinga poza – ir viskas. Pavyzdžiui, filme, kine tu lyg ir gali atgal atsukti juostą, tada tas žmogus paeis atgal, arba į priekį – pagreitinsi. Tu gali pažiūrėti, kas nutiko prieš tai, arba pagreitindamas pamatyti, kas dar įvyks, pavyzdžiui, dokumentiniame filme. Ten judesys yra. O čia jau – sustingo, viskas. Žmogus sustingo, ir tu nebežinai, koks bus jo tolesnis veiksmas, žingsnis: ar jisai pasuks ten, ar jisai kažką susitiks, su kuo nors kalbėsis...

Tačiau daugelyje nuotraukų tai nuspėjama. Žvelgdamas į fotografiją, galiu fantazuoti, kad jis toliau eis, pargrius, įsimylės...

Galima, bet tai bus tiktai spėjami dalykai, tiktai prielaidos tokios.

Visiškai. O jūsų nuotraukoje net ir nuspėti nėra ko. Labai sunku ką nors nuspėti, ir iš to kyla įspūdis.

Mano – taip. Aš ir sakau, mano fotografijoje nėra jokio judesio, gal dėl to?

Gal.

Nežinau, man dabar pačiam sunku analizuoti, bet tas nuspėjimas... Tarkim, štai (varto knygą), na ką čia...  Mes galėtume turbūt prisifantazuoti, kad čia kažkas... Tarkime, šis darbas vadinasi „Siena prie jūros“. 

Kodėl „Siena prie jūros“? Kokia čia gali būti siena prie jūros? Fotografijoje labai svarbu pavadinimas, tarp kitko. Galėčiau pavadinti paprasčiausiai „Jūra“ arba „molas“, bet „Siena prie jūros“ duoda tam tikrą raktą vaizdui atrakinti.

Aha, išties. Tik labai smulkiu šriftu parašytas tas pavadinimas. Sąmoningai?

Ne, originale yra didesnėmis raidėmis, štai čia – tikrasis dydis. Gal kai susimažina, taip atrodo.

Žodžiu, jūs neslepiate pavadinimo.

Ne, aš neslepiu pavadinimo, nes pavadinimas yra nuoroda, mano raktas žiūrovui – pabandyk atsirakinti vaizdą per šitą pavadinimą. Tarkime, ką reiškia „Siena prie jūros“?

Gražu. „Siena prie jūros“. O galėtų vadintis „Be pavadinimo“.

Gali. Yra mano triptikas, dabar čia nerasiu taip greitai, kuris taip ir vadinasi: „Fotografija, kuri neturi pavadinimo“.

Net smalsu pasidarė, kodėl kaip tik ji neturi pavadinimo? Kodėl taip nusprendėte, šiaip laikydamas, kad pavadinimas fotografijoje labai svarbu?

Tiesiog turbūt nesugalvojau rimtesnio pavadinimo. (Juokiasi)

Gali ir taip būti, aišku, nors netikiu.

Ne, ten man atrodė, kad taip turi vadintis. Kaip ir kitas mano darbas, „Septintoji gatvė“, pavyzdžiui. Fotografavau aš ją Niujorke, praėjo gal kokie dveji metai, tik tada išryškinau juostelę ir atspaudžiau tą darbą. Ir aš nebepamenu, kur fotografavau, ar ten kokia penkta, šešta ar dar kokia gatvė, aveniu. Bet man kažkaip šovė mintis, kad tai yra „Septintoji gatvė“. Tiesiog taip...

Na, dabar vėl kartojuosi, daug kartų esu sakęs, kad mano fotografijoje nėra svarbi vieta, tai nėra kažkokia sukonkretinta vieta, tai nėra kažkoks fotografinis dokumentas, kad būtent – tarkime, čia yra Gedimino pilis, čia yra Baltijos jūra, čia yra tas, tas ir tas. Man jie daugiau tokie...

Sienos prie jūrų.

Arba kaip tas „Vilniaus“ ciklas. Jūs labai gerai pastebėjote, apie jį parodoje kalbėdamas, kad tai gali būti ir ne Vilnius.

Taip, bet žiūrovui smagiau žinoti, kad čia – Venecija, čia – Berlynas, čia – Vilnius.

Tai vis tiek nėra sukonkretinta vieta. Sakyčiau, labiau gal neatpažįstama vieta. Dar yra toksai mano ciklas „Miestas iš atminties. Vilnius“. Va, (rodo darbus knygoje) truputį gal tamsokai atspausta knyga. Tokios vietos, kurių turbūt neatpažins net ir Vilniuje gyvenantis žmogus.

Taip buvau sumanęs, kad aš, gyvendamas Klaipėdoje, nuvažiuoju į Vilnių... ir tą patį vakarą grįžtu. Ir visą laiką galvoju: „O ką aš ten mačiau, ką aš ten girdėjau, su kuo aš ten buvau susitikęs?“ Išlieka kažkokie kvapai, prisiminimai, nuotrupos. Ir tada Vilnius man tampa kaip miestas iš atminties. Ar gali būti fotografija iš atminties? Techniškai – ne.

Na, žiūrint, kur baigiasi fotografijos aktas. Labai įdomu. Tai jūs važinėjote iš Klaipėdos į Vilnių vienas...

Ir vienas, ir ne vienas, visaip būna.

Ir ten prabūdavote dieną...

Bet aš važiavau ne fotografuoti, šiaip tiesiog, su reikalais, sūnus ten gyvena, dar kažką... Ir paskui grįždamas galvoju: „Pala, viskas taip paskubom... Ten, ten, susitikau, pasikalbėjau...“ Paskui pradėjau galvoti, prisiminiau, kad ten kažkoks kvapas buvo, kažką mačiau – miestas iš atminties! Kaip sapnas iškyla tas miestas, kurio nespėjau tame laike... Štai vėl grįžtame prie laiko, ta laiko atkarpa buvimo Vilniuje, – nebūtinai Vilniuje, bet kuriam mieste gali būti ar laukuose, ar pievoje, aš labai mėgstu išvažiuoti į laukus, į pievas, – tada apie tą laiko atkarpą, kurioje būnu, galvoju: kas ten buvo, ką tu ten matei? Na ir išėjo toksai ciklas – „Miestas iš atminties. Vilnius“. 

Tikrai?

Šitą tai atsimenu, čia vaizdas pro Dailės akademijos langą į Bernardinų sodą. Bet kitų vietų, galvoju, net nežinau, kur jos yra... Kažkokie pakraščiai vėlgi. Bet čia labai senas ciklas.

Labai įdomu. Žinote, mano bičiulis sugalvojo šešias taisykles, kurių stengiasi laikytis. Iš esmės tai yra viena taisyklė ir jos komentarai. Pirmoji taisyklė, na, lietuviškai aš neradau kol kas, kas geriau būtų išvertęs: „Jokios šūdmalos“. Rusiškai jis verčia без хуйни, angliškai no bullshit. Ir tada antra yra „Jokio melavimo“, trečia – „Jokio puikavimosi“ (rusiškai – без выпендрежа), ketvirta – „Jokios įtampos“, penkta – „Jokios skubos“ ir šešta – „Jokių pasiteisinimų“. Ta pirmoji –  „Jokios šūdmalos“ – daug kam patinka, esu stebėjęs, kaip žmonės reaguoja, dažnas supranta, kad gyvenime per daug šūdmalos. Melavimo, puikavimosi, netgi įtampos vengimo taisyklės irgi žmonėms patinka. Bet labai mažai kam būdinga taisyklė „Be skubos“ arba „Jokios skubos“. O jūs man esate tokio požiūrio įsikūnijimas. Sakykite, kaip to išmokote ar kaip jums tai pavyksta?

Neskubėti?

Gal ne tik neskubėti, bet suvokti, kad skuba kenkia, kad geriau be jos apsieiti, geriau – neskubėti?

Aš dažnai kartoju: viskam yra savo laikas, viskas turi įvykti savo laiku. Nežinau, čia jūs taip pastebėjote, dabar susimąsčiau, ar aš tikrai toksai neskubantis?

Aš gi jūsų gerai nepažįstu.

Kartais galbūt verta atskirti kūrybą ir gyvenimą.

Atskirkite.

Tai gyvenime gal kartais ir skubu, ir blaškausi, ir nerimauju. O kūryboje... man vis dėlto kūryboje reikia neskubėti, aš nesu tas, kuris daro greitai. Turiu išlaukti, apmąstyti. Kaip ir sakiau, aš pirmiausia savyje turiu sukurti tą vaizdą, kaip viskas atrodys. Iš kitos pusės, galbūt toks yra mano charakteris, na, aš esu toksai – ką padarysiu? Toks jau gimiau, galbūt toks išsiauklėjimas, toks mano būdas. Man viskas turi vykti kūryboje neskubant. O gyvenime kartais būna, kad reikia skubėti... Gal aš ne taip supratau klausimą?

Na, klausimo aš ir pats nesuprantu... Greitai daryti ir skubėti – irgi ne visai tas pats, galima gal ir neskubant greitai ką nors nuveikti? Jums išsprūdo tokia frazė: viskam yra savas laikas ar viskam ateis savas laikas. Man regis, tai puikiai nusako jūsų asmeninį požiūrį į šį klausimą. O kaip sužinote, kad jis ateis, kad bus toks laikas? Ar negaila paleisti – o gal neateis?

Gal ir neateis... Būna, kad ir neateina. Neatėjo, tai neatėjo tas laikas. Net vinį į sieną įkalti reikia savo laiko. (Juokiasi)

Tai labai svarbu, dėl vinies aš jus puikiai suprantu.

Vinį ne bet kada gali įkalti. Remontą namuose padaryti...

Oi, tai yra neginčijama tiesa. Tik žmonos nesupranta. (Abu juokiasi)

Kaip aš sakau, kažkas turi sueiti, kažkokie dalykai. Tai taip, viskam savo laikas.

Bet jeigu tai virsta tiesiog pasiteisinimu ar atidėliojimu?

Savo tingėjimo pateisinimas...

Na, gal pasitaiko? Štai atsidūrėte tam tikroje vietoje, lyg ir įdomu, lyg ir aplinkybės susiklostę, gal dvasios palankios, ir žinote, kad išvykęs nebesugrįšite. Bent man taip atsitinka, ir tada norisi griebti tą progą. Štai tuomet dažnai ir paskubu. O jūs gal laikotės  principo, kad viskam yra savas laikas, pajuntate, kad dar ne laikas, ir tada neskubate, paleidžiate, išeinate, išvažiuojate... O kada nors grįžtate.

Suprantate, aš nesu iš tų, kurie labai kategoriškai ir griežtai apsiriboja. Yra kaip yra, ir viskam yra savo laikas. Na, taip, vis dėlto reikia atskirti tuos dalykus – gyvenimą nuo kūrybos. Kūryboje reikia išlaukti ir atsitraukti. Yra svarbu atsitraukti nuo to, ką jau padarei ir ką dar norėsi daryti. Aš negaliu daryti spontaniškai, staiga. Va, praėjo pro langą moteris, galvą nuleidusi – viskas, praėjo, aš jos nesivysiu, neprašysiu pakartoti to praėjimo. Todėl mano fotografijoje yra išlauktas laikas. Atėjo laikas padaryti tą fotografiją. O yra tokių dalykų, kurių nepadariau, nors galėjau. Ir kartais būna, kad save pagraužiu, galvoju: „Įdomi vieta, įdomus dalykas, galima buvo padaryti“, na bet...

Taip, bet tada kyla pavojus gaudyti kiekvieną vietą, kiekvieną progą ir tapti baisiai produktyviam fotografui. Aš įtariu, kad tada keistųsi ir metodas – padarytumėte tūkstantį kadrų, iš jų atsirinktumėte vieną gerą, o tai – visai ne jūsų.

Ne, čia ne mano metodas. Žiūrėkite, gali būti du metodai: tu sėdi ramiai kaip koks katinas ar liūtas ir lauki grobio, kol jis pas tave ateis, gali dieną prasėdėti, dvi, bet ramiai, arba tu gali pulti į minią ir pats gaudyti, pats tapti medžiotoju. Tai du skirtingi metodai: kantriai lauki, kada pas tave ateis, arba pats puoli į minią, išalkęs vaizdų, kaip katinas, išalkęs maisto, tu puoli į tą minią ir vieną griebi, kitą griebi, trečią griebi... Tai mano būdas yra tas, kad aš turiu kantriai išlaukti savo laiko. Kaip jau esu sakęs, kad nufotografuočiau vieną kadrą, aš esu laukęs ir trejus metus. Žinojau, kad yra ta vieta, bet visą laiką kažkoks vidinis balsas kuždėjo: „Dar ne, dar ne, dar ne.“ Ir paskui prabundu vieną rytą: „Taip, šiandien yra ta diena!“

O kaip manote, kuo ta nuotrauka po trejų metų pavyko kitokia, negu būtumėt padaręs iškart arba greičiau?

Aš nežinau, negaliu atsakyti į šitą klausimą. Ir savo fotografijoje aš padarau tiražą, tarkime, kad ir tos „Fotografijos, kuri neturi pavadinimo“ arba kitų darbų, padariau tris, keturis atspaudus, pavyzdžiui, čia yra parašyta „trys atspaudai“, ir viskas, aš nebegrįšiu niekada daugiau prie šito negatyvo, prie šito spausdinimo. Aš perbraukiu negatyvą, sunaikinu. Man nebeįdomu grįžti atgal prie to proceso. Tiražas padarytas, tuo labiau kad ir tie trys bus truputį skirtingi, nes toks yra rankų darbas.

Aišku, jums tai jie tikrai skirtingi.

Kompozicija, viskas taip pat, bet atspaudai kažkuo skiriasi. Tai aš padarau ir jau neturiu noro, man neįdomu. O kas būtų, jeigu aš grįžčiau? Pavyzdžiui, padariau ir po trejų ar penkerių metų vėl grįžtu prie to paties savo darbo, tarkime, norėčiau vėl atspausdinti fotografiją, tai aš manau, kad ji jau būtų kitokia. Matote, fotografijoje kūryba nėra tiktai tas momentas, kada aš fotografuoju. Kūryba yra ir tas procesas, kai jau turėdamas medžiagą aš apmąstau, kokiu formatu ji atsiras, kaip aš ją padarysiu. Tarkime, pirmiausia padarau juodai baltą, paskui išbalinu ir tonuoju į sepiją. Štai čia yra juodai balta fotografija, pakeista į sepiją. Tai tą dieną padariau ją tokią. Jeigu paskui grįšiu, jeigu aš ją spausdinsiu rytoj arba poryt, vėl jinai kitokia bus.

Čia ir yra tai – atėjo tas laikas, atėjo laikas ją atspausdinti. Kaip ir su „Septintąja gatve“ Niujorko, aš ją nufotografavau, bet kažkodėl negatyvą išryškinau tiktai po dvejų metų. Žiūrėkite, koks laikas praėjo, nebuvo taip, kad iš karto, vos grįžęs iš Niujorko, išryškinau negatyvą ir atspaudžiau tą darbą.

Paaiškinti sunku, bet gal turite teoriją? Vienas veiksnys yra atėjęs savas laikas. Jis atėjo, ir jūs nutarėte fotografuoti, išryškinti negatyvą, atspausdinti – atlikti kažkokį veiksmą. Kokių dar reikia sąlygų? Kas dar turi įvykti jūsų galvoje? O gal – ne galvoje? Kas dar turi nutikti, kad jūs tai padarytumėte?

Na, kas turi įvykti... Nežinau, kas čia dabar turi įvykti... Labai įdomus klausimas, aš pirmą kartą tokį išgirdau. Kas turėtų įvykti? Smalsumas gal?.. Ne, vis dėlto ne. Gal noras tęsti pradėtą procesą. Suprantate, kaip kūryboje yra, visą laiką tas nerimas...

Taip, nerimas kaupiasi.

Nerimas kaupiasi. Gerai, šiandien nufotografavau, tada, aha, man jau pradeda kažkas suktis galvoje ir atsiranda toks kūrybinis nerimas, kirminas kirba. Jau net neužmiegu naktimis, galvoju, kaip čia viską padaryti... Toks kūrybinis procesas. Nerimas ir noras padaryti galutinį rezultatą priverčia veikti, užbaigti. Bet, sakau, jis kartais nusitęsia, galbūt nusitęsia dėl kažkokių elementariausių gyvenimiškų dalykų: galbūt dirbtuvės neturėjau tuo metu, studijos ar dar kažko.

Visai atsitiktiniai dalykai.

Taip. Gal popieriaus tokio neturėjau, kokio man reikėjo. Bet taip, yra toksai kūrybinis nerimas, kuris tavyje pastoviai kirba: reikia, reikia, reikia, įdomu... Toks virpulys atsiranda: išeis ar neišeis? Aš nesakau, kad man visą laiką pavyksta, oi, kiek esu į šiukšlių kibirą išmetęs ir popieriaus, ir visko, kiek būta nesėkmių. Atrodo, kad čia jau bus kažkas vau, o paskui praeina kiek laiko,  juostą išryškinu ir matau, kad arba neišėjo techniškai kas nors, arba tiesiog tapo neįdomu. Ir dar labai įdomus dalykas: tiražą spaudžiu, būna trys-keturi, labai retai – penki, bet turiu tokių vaizdų, kurių atspausta tik po vieną. Tuo metu aš jį padariau, bet jis man pasirodė kažkoks neįdomus, tada nutariau – ai, nebespausiu, ir palikau tiktai vieną. Padėjau aš jį, praėjo kiek laiko, – pusmetis, metai, – aš jį ištraukiu ir galvoju: „Taip... čia, ko gero, geriausias mano to laikotarpio darbas.“ Bet jau viskas, aš prie jo nebegrįšiu, liko vienetinis atspaudas.

Bet jeigu liko negatyvas...

Ne, aš negatyvą perbraukiu, sunaikinu. Mano principas yra negatyvą sunaikinti.

Čia reiktų patikslinti: perbraukiate ir taip sunaikinate, perbraukdamas?

Taip, tiesiog perbraukiu.

Bet jį pasiliekate?

Pasilieku. Kai kuriuos turiu, kai kurių neturiu, bet net paliktas jis yra kažkoks visai kitas...

Tai jau kitas darbas.

Kitas darbas, taip, gali būti. Bet ar man norisi prie jo grįžti, aš nežinau. Kol kas – ne. Tai čia vėl toks kūrybinis kirminas veda. Veda noras pamatyti, kuo viskas užsibaigs.

Labai gerai. Ačiū, Remigijau. Man regis, čia tinkamas laikas sustoti.

Viskam savo laikas. (Juokiasi) Nors pirmadienis nėra tinkamas laikas pokalbiams. Vakar visą dieną vaikščiojau prie jūros, taip nusikaliau, tai sunku išsijudinti.

Nieko, man regis, mums visai pavyko. Labai ačiū.

 

Kalbėjomės 2020 metų spalio 26 dieną Klaipėdoje. Fotografijas teksto iliustracijoms maloniai suteikė autorius.