Įdomiausia, žinoma, su jaunimu pabendraut, pašnekėt... Tai vat, mažai
žmonių. Ir kadangi mūsų yra mažai, turbūt ir Konstitucija, ir moralės normos
turėtų būti pritaikytos tautoms, kurios nesiekia trijų milijonų. Atėjo iš
kultūros ministerijos
vakar, jauna mergaitė iš Vyriausybės. Nu tai jie gina, žinoma, savo tą
liniją ir Vyriausybės vadovą. Nu aš tai nelabai galiu, nes atėjo jie su
pažadais, kad prioritetas – kultūra ir švietimas. Ką gavo kultūra ir švietimas?
Ministrė neprieinama, ir tą pačią „nuėmė“. Nu o dabar premjeras – premjerui
visai nerūpi nei kultūra, nei švietimas, jis tiktai kapojasi dėl savo reitingų.
Bet čia gal problema platesnė? Vis tiek gi politikai nori
įtikti daugumai, kad juos išrinktų. Demokratinėj valstybėj, kai renka dauguma,
baisiai norisi visiems įtikti. Ir daugumai, ko gero, tos kultūros...
Nereikia.
Nereikia. Na, kaip nereikia? Reikia, bet jie nesupranta,
ko reikia, jie nesupranta, kas ta kultūra.
Taip.
Feisbuke daug kultūros labai dabar, televizoriuj daug
kultūros. Ten gi viskas susimaišę.
Tai aš sakiau, vakare pagalvojau sykį, ir man tokia eretiška mintis atėjo,
kad demokratija – ne pati geriausia valstybės valdymo forma. Kažko reiktų
ieškot. Tam tikri dalykai turi būti ne minios nubalsuoti, o tokie pastovūs, vat
kaip institucija, kaip koks Konstitucinis Teismas, kaip Prezidentūra, taip
turėtų būti ir Ministrų Taryba – institucija, į kurią galėtų ateiti išrinkti,
bet ji kaip institucija veiktų, jau turėtų savo režimą. Ir tas atėjęs išrinktas
galėtų, reiškia, veikti rėmuose to režimo, nes kitaip... Nu dabar, žiūrėkit,
sako, kada jūs Lietuvoj kultūrai skirsite dėmesio? Tai estai atvirai pasakė:
„Jūs kultūrai skirsit didelį dėmesį tiktai tada, kai atsidursit mūsų vietoj. O
mūsų yra tik milijonas. Tai kai jūs iš trijų ne du, o milijoną turėsit, tai jūs
pulsit kultūrą gaivinti.“ O mano duktė tai man atvirai pasakė: „Tėti, aš
emigruosiu. Čia, Lietuvoj, tiktai sceninė kultūra, sceninis menas – viskas.“
Teisingai. Tas sceninis menas yra ir rimtasis, ir pasaulinio lygio, bet gi ir
kiti menai yra.
O jūs, jeigu prisimintumėt savo kelio pradžią, ar iškart
pasijutot esąs menininkas?
Aš ir dabar nejaučiu, kad aš menininkas.
Va. Tie santykiai būna sudėtingi. Jūs gi dirbot
žurnaluose, ar ne?
Aš dirbau visur: ir šen, ir ten, parodoms. Bet tai, kad darai parodas, kad
spausdina tave, tai nebūtinai tu turi jaustis menininku. Tu kitų tikslų gali
siekti... Įsteigėm tą mūsų Fotomenininkų draugiją. Tai tada man sakė:
“Fotografų steik.“ Aš sakau: „Man tai nereikia, to žodžio „fotomenininkų“, bet
jūs žinokit, vyrai, kad prie bet kokios valdžios, visiems biurokratams – kai tu
menininkas, tai tau bus atvertos durys, o kai tu fotografas, tai – prie
kino-foto-moto.“ Ir 1989-tais, kai mes į Lietuvos fotomenininkų sąjungą ją
perorganizavom, aš taip ir palikau.
Tas pavadinimas „menininkas“, jis reikalingas tik biurokratams arba gal
kokiam labai turtingam sponsoriui, kuris pats visiškai nesidomi, tai jam
reiktų, kad va – meno kūrėjas. Žiūriu, per televiziją rodo ten, žinai, liaudies
menininkas – meno kūrėjas. Staltieses daro. Nu, tegul...
Aš atsimenu, mes patys palikom tą meno kūrėjų asociaciją tautodailininkams,
nors ten jų menininkais nepavadinsi, tautodailė yra tautodailė. Menininkų ne
tiek daug ir yra. Ir va tokioj šaly, kur tiek gyventojų, tai labai reiktų
tausot tokius talentus. Bet tie talentai apleisti pas mus. Nes talentas, jis
nei prilįs, nei jisai projekto parašys, nei nieko.
Na, taip. Jis kuria nelabai galvodamas, kam tos kūrybos
reikės.
Taip. Nu, gal jis galvoja, kad visi iš esmės tai darom žmonėms. Arba
kažkiek tai darai... taip, žmonėms darai.
Bet nelabai stengiasi įtikt tada, jeigu kuria...
Visiškai nesistengia įtikt talentai, visiškai. Vat Sauka, žiūrėkit, eina
minios žmonių į jo parodas.
Tai jums irgi gal buvo panašus pojūtis, kad darėt tai,
kas jautėt, kad yra tikra, kad reikia daryt, o staiga pradėjo eiti minios
žmonių į parodas?
Ne, aš turėjau ir anksčiau pasisekimą. Netgi tais tarybiniais metais, aš
pasakysiu, pasaulyje mes buvom žinomesni negu dabar.
Tai aš ir nežinau, kuriuo momentu tai pasijuto, bet vis
tiek kažkuriuo momentu pajutot, kad tai, ką jūs darot, yra populiaru?
Tai mes iš karto pajutom, iš karto. Nes aš atsimenu šešiasdešimtuosius
metus, vat kur dauguma čia fotografijų padaryta, va šitos, matosi,
šešiasdešimtais, penkiasdešimt devintais metais. Tai tada dar buvo atlydis
Chruščiovo, užsitęsė pas mus. Aš einu, tai Litmenio
Reimeris pagauna mane: „Sutkau, stok! Man reikia viršelio Litmeniui.“ – „Kokio?“ – „Ot tokio, – savo kudlas papurto, – kokia jaunystė, graži panelė ar kas.“ Nu tai ką,
aš einu į „Taurą“, išsirenku gražią panelę su ilgais plaukais, užlipam į kalną,
ji vėjuje paleidžia tuos plaukus, ir aš nufotografuoju. Ir įdeda, užmoka man
didžiausią sumą tais laikais. Tada redaktoriai mus gaudydavo. Tokios „Vakarinės
naujienos“ dėdavo va tokio dydžio nuotraukas, per tris skiltis. Jau tada buvai
reikalingas. Paskui jau, kai mes pradėjom Fotografijos meno sąjungos steigimą,
tada jau tarnybos pradėjo domėtis. Tai tada jau atsirado ir cenzūra. O pradžioj
juk fotografija buvo ne menas, tai ir Glavlitas
jos nežiūrėdavo.
Bet tai kas ji buvo – žurnalistika?
Nu taip, žurnalistika. Nu tai mes ir norėjom pabėgt nuo žurnalistikos, kad
pabėgtume iš ideologinio sektoriaus. Nes žurnalistikoj baisiai reakcingi buvo.
Nu kaip, geri žmonės, bet...
Nu taip. Bet tai žiūrėkit, kai Reimeris jums užsakydavo
viršelį arba „Vakarinės naujienos“ – vis tiek tai būdavo užsakymas?
Ne, jie sakydavo: „Daryk, ką nori, tik duok nauja, kad nustebintų
skaitytoją.“
O konkurencija buvo?
Deja, nebuvo. Aš vienas buvau. Konkurencija buvo Levinas, Kacenbergas,
Šiško, Rebi. Šitie nemokėjo nieko daryti, jie darė tą tiktai tokią fotografiją.
Tai kaip Levinas sakė: „Šutkę šušaudyt per maža, jį reikia pakart!“ Nes aš
išstūmiau Rebi iš Literatūrmenio. Aš
ir nežinojau, man po metų sako: „Nu, su tavo biografija – iš darbininkų ir
mažažemių valstiečių... O Rebi – pirklys.“ (Juokiasi)
Net ir į tokius dalykus atsižvelgdavo. Tai kurį laiką galėjom siautėt. Paskui
Rakauskas atėjo, Kunčius. Visi – taip pat, tiktai duok būdavo, spauda tada
imdavo. Taip kad mes jautėmės reikalingesni. O aš pasakysiu, dabar yra čia ta
spaudos fotografija, dabar mes turim gerą spaudos fotografijų parodą, gerą
almanachą ir spaudos fotografijų festivalį, bet spaudoje mes visiškai neturim
geros fotografijos.
Va. O ko stinga? Žmones mylėt? Su jūsų teze, kad reikia
mylėt žmones, aišku, neįmanoma ginčytis...
Čia jau toks strateginis užnugaris.
Strateginis. O ko dar reikia, kad gera būtų fotografija
spaudoj, pavyzdžiui?
Tai žinot, reikia protingo redaktoriaus. Kad jis jaustų. Vainauskas buvo
„Lietuvos ryto“ redaktorius, buvusios Komtiesos,
dar gal tada buvo ir Komtiesa, ir
buvo atvažiavęs čia šitas Medvedevas, tai aš jį padariau besimeldžiantį
susitikime mūsų Centro Komitete. Tai, atsimenu, Vainauskui tada greitai
nuotraukų reikėjo, aš sakau: „Pas mane neryškinta“ – „Einam, aš išsiryškinsiu.“
Mes atbėgom į laboratoriją, mikliai išryškino, atspaudė, ir jis išsinešė tą
nuotrauką. Tai tada, turbūt aštuoniasdešimt devintais, jis paprašė manęs į
pirmą puslapį dviejų ar trijų fotografijų, tokių stiprių – Sąjūdžio mitingai,
vaizdai, žmonės. Tai buvo paskutinės fotografijos, kurios buvo reikalingos
spaudai. Po to spaudoj – vien tik tekstai, vien tik pliurpalai ir šnekos.
Fotografija pernelyg objektyvi, negalima jos rodyt. Vis vien kaip tu ją suksi
nesuksi, bet jinai...
Per objektyvi... mhm.
Taip, per objektyvi. Aš atsimenu, į Ameriką išvažiavau devyniasdešimt
pirmais metais, po to, kai čia sudarė galimybes, kad aš turėjau atsistatydinti
iš sąjungos. Tai mane draugas pasikvietė į Ameriką. Ir ten toks Amerikos
milijonierius, jis Lietuvoj turėjo firmos dalį kažkokią savo, jis čia atvažiuodavo,
tai jis ėmėsi sponsoriuot mane ir Dichavičių, mums po aparatūrą nupirko už
penkis tūkstančius. Tai tada, žinot,
devyniasdešimtais metais, aparatūra už penkis tūkstančius, tai čia galėjai,
velnias žino, biznį pradėt už tokią
sumą.
Taip, pradinis kapitalas.
Jo, pradinis biznio kapitalas.
Čia su trimis tūkstančiais iš Amerikos grįžau, tai man siūlė į cigarečių verslą
stot, sako: „Po pusės metų turėsi šimtą tūkstančių.“ Jie kažkaip susimesdavo
penki po tris tūkstančius ar po kiek ten ir parvarydavo vieną fūrą cigarečių. Čia mikliai parduoda –
jau parvaro penkias, dešimt, taip vat ir... Mano pavaduotojas taip ir nuėjo į
tą biznį – spalvotų metalų. Tik jis
Rusijoj sudegė.
Sudegė?
Sudegė. Jis ten labai daug, visą ešeloną varė, visus pinigus buvo sukišęs,
skolintus taip pat. Ir Jelcino automatininkai apsupo stotį, areštavo stoties
viršininką, kuris buvo nupirktas, ir areštavo visą jo tą vario ešeloną. O jis
pats atsėdėjo pusantrų metų Rusijos kalėjime. Tai išliko gyvas, nes mafija jam
būtų keršijusi, būtų sušaudę, bet mafija nepriėjo iki kalėjimo. Tai dabar
Lietuvoj, pasirodo, kaliniai valdo kalėjimus. Tai va.
O aš tada už tą sumą nusipirkau popieriaus ir filmų. Tai, atvirai pasakius,
gal penkis metus dirbau ant to popieriaus. Tada Jonas Dovydėnas, jis toks bagotas labai žmogus, mano bičiulis iš
Amerikos, klausia: „Ką tu čia veži automobilyje?“ Mano automobilio net padangos
nusėdę nuo to popieriaus – sunkus jis. Sakau: „Fotopopierius.“ – „Tai kiek tu
mokėjai už šitą?“ Nu, sakau: „Gal du-tris šimtus dolerių už tą mašiną.“ –
„Klausyk, – sako, – tu Amerikoj gero kartono už tiek negausi, o ne
fotopopieriaus.“ O ten popierius su sidabru buvo, žinot, toks. Tai man į šeštą
aukštą sunešt – problema. Ir sugalvojau, vaikus sukviečiau, sakau: „Norit po
tris porcijas ledų? Po vieną iš karto ir dar po dvi, kai sunešit?“
Tikras verslininkas.
Tai subėgo iš kelių kaimyninių laiptinių kokie penkiolika vaikų. Jie man
kaip skruzdėlės: spėjo tik mašina atvažiuoti – jau viskas ten sukrauta. Va
taip. Pirmas biznis toks buvo...
Gerai. O kaip sovietmečiu? Nes sovietmečiu tai jūs irgi
gi turėdavot juostelių, popieriaus? Ar nebūdavo stokos?
Žiūrint kokio. Kaip sakant, to „valiutinio“ neturėdavom, mažai, retai, bet
sovietinis geras buvo popierius.
Užteko?
Kai dabar aš palyginu, tai sovietinis geresnis už dabartinį Ilfordą. Jam negailėjo sidabro. Aš su
fabriku bendravau, skelbdavau reklamoj, kad aš dirbu su jų juostom, Pereslavskogo zavoda, reiškia, tai jie
man specialiai darydavo popierių, man specialiai atliedavo.
Tais laikais?
Tais laikais. Čia jau Nepriklausomybės.
Ai, Nepriklausomybės.
Jo, specialiai atliedavo, kol pas juos irgi pradėjo chaltūrą daryt. O kol jie man darė, tai aš puikiausiai... Aš,
būdavo, atsimenu, važiuodamas į Vokietiją įsidėdavau to popieriaus po šimtą
lapų 2-3 pokus 30x40 formato, tai jau vokiečiui fotografui dovanų sovietinio
šito popieriaus, tai jam ten kaip du šimtai doičmarkių!
Čia buvo didžiulė dovana, nes buvo labai vertingas popierius. Nieks
nežinojo, kad jis vertingas. Na o sovietmečiu kas norėjo, tas gaudavo ir Kodaką, ir viską. Tas sovietmetis tai
irgi... Mes, ta mūsų draugija, čia visi galvoja, kad mus valdžia išlaikė. Nė
velnio mūsų valdžia neišlaikė. Mes buvom ūkiskaitinė organizacija, o
ūkiskaitinė reiškia, kad mes patys užsidirbdavom. Ką per mus formina, mūsų meno
taryba vertina, ir kiek ten, 25 procentai uždedama ant kainos, ir tai būdavo
mums, sąjungai eidavo, draugijai eidavo. Nu tai čia buvo nemaži pinigai.
Mes gi valdėm visų kurortų reklamą, Aerofloto
reklamą – viską, ką galima reklamuot. Nes, žinot, tada, senais laikais, grynais
mokėt buvo galima tik šimtą rublių pagal sutartį. O jeigu jau tūkstantį, du
tūkstančius ar tris – būtinai turėjo būt per organizaciją, pavedimu ir
sprendimas kolektyvinis. Nu tai va, per mūsų organizaciją. Netgi atvažiuodavo
iš Maskvos veikėjai, bet kad mūsų neužgožtų, tai mes įstatuose numatėm, kad
mūsų nariai gali būti tik Lietuvos piliečiai. Tai mums nereikėjo priimti
maskvėnų visokių. Jie, jeigu ką, tai apiformindavo mūsų nario kokio nors vardu,
ir vis vien mums tikdavo. Tai dideli pinigai susidarydavo.
Rimta.
Tokie būdavo sezoniniai labiau užsakymai. Dar Lietuvoj darydavom pirmūnų
portretus, garbės lentas visokias sugalvodavom. Bet paskui, ieškodami pastovių
užsakymų, mes išėjom į Generalinį štabą. Būdavo ten visokie tokie plakatai,
graždanskaja oborona, kaip elgtis atominio karo metu, na ir mes juos
fotobūdu daugindavom. Mūsų dailininkai pasamdyti nupaišydavo, ir mes juos
daugindavom. Čia didžiuliai pinigai. Aš nusamdžiau gal kokius 10-20 fotografų.
Baisius pinigus gaudavom. Vienu metu turbūt per visą respubliką buvo sąjungoj
dirbančių žmonių virš šimto. Ir visi turėjo etatus, visi veikė kažką.
Jūsų sąjungoj?
Fotomenininkų draugijoj. Kai atvažiavo „Popular Photography“ vyriausias
redaktorius, jo milijoninis tiražas Amerikoj, ir jis manęs klausinėjo, kaip mes
dirbam, tai aš papasakojau, kad mes duodam fotopopierių, apmokam retušavimą,
duodam fotofilmus žmonėms, kurie parodose dalyvauja, jiems savo nereikia, jiems
nekainuodavo pasirengimas parodai, viską iš mūsų gaudavo. Tai jis sako:
„Pasauly nėra tokios organizacijos, kuri taip galėtų. Pas jus čia kažkaip...“
Kai aš jam išaiškinau, iš kur pinigai, tai sako: „Ponas Sutkau, jūs esate
kapitalistas.“
Būtent, stipriai mąstantis verslininkas, tipiškas.
Sako: „Jūs esate kapitalistas, jūs paėmėte vieną iš didžiausių pasaulio
rinkų ir savo mažai respublikai visus tuos antkainius pasiimat.“
Taip. Tai va, turbūt toks ir buvo kelias menininkams
suktis?
Nežinau. Mes pinigus uždirbdavom tuo būdu, o jau menui tai...
O tai jūs archyvą, pavyzdžiui, atskirdavot? Jau ten tų
pirmūnų nedėdavot į savo rinkinius, nesaugojot?
Mes archyvo tai ir neturėjom, tiktai, ką nupirkdavom. Ką užpirkdavom, tas
yra. Fotomenininkų sąjungos fonduose dabar guli visi. Ne, tie užsakymai
nesimaišė su kūryba. Kūryba atskirai, užsakymai atskirai.
Atsimenu, Požerskiui sakau: „Romai, tau – vis vien, gerai fotografuoji,
dabar iš manęs CK reikalauja darbo temos. Padaryk tu dirbančių žmonių man
parodą, apie dirbančiuosius. Aš visą parodą nupirksiu, gausi tris tūkstančius.“
Mus net liaudies kontrolė svarstė, labai skųsdavosi ideologinis sektorius, kad
mes mokam trigubai daugiau ir atitraukiam iš laikraščių, iš žurnalų talentingus
fotografus. Tai sakau: „Romai, nu padaryk.“ Romas padarė labai gerą parodą, aš
jam sumokėjau tuos pinigus, parodą padėjom į fondus ir tiek.
O šiandien ar būtų aktuali tokia paroda?
Aš manau, kad šiandien galbūt kitkas būtų aktualu. Šiandien aktualu turbūt
tokia paroda kaip mano. Būtų gal aktualu ir kitokios, bet neturi žmonės jėgų ir
energijos pramušinėt. Nu tai, kad Nacionalinėj galerijoj mano paroda, kai jau
aš nepavelku kojų, tai irgi... Aš gi nebuvau emigracijoj, aš visą laiką buvau
čia. Taigi, po velnių, kur jūs buvot, kai man buvo septyniasdešimt metų? Tada
aš būčiau su malonumu važiavęs ir į Prancūziją, ir į Vokietiją. Aš dabar jau
viskas, atsivažinėjau, aš jau kojų nepavelku. NDG padarė, kai prancūzų ambasada
pradėjo spausti. Nu tai va irgi, ar tai mūsų manymas, kad čia tas šiuolaikinis
menas tiktai? Nes aš žiūriu, šiuolaikinį meną superka, o nei vieno iš Lietuvos
fotografijos mokyklos – nei Strauko, nei Macijausko, nei Rakausko, nei Kunčiaus
– darbų per nepriklausomą laikotarpį apskritai nepirko. Kitokius darbus nuperka
ten, mačiau. Vieną šiuolaikinio meno darbą nupirko už penkiasdešimt tūkstančių.
Tai čia už penkiasdešimt tūkstančių gali visą Strauko parodą nusipirkt ir
turėt. Aš vat vokiečiams rodžiau, tie vintidžai,
jo paties spausdinti – puikiai atrodo Strauko darbai.
Gal dar po dešimties metų.
Tai po dešimties metų nei Straukienės, nei manęs nebus. Ir po dešimties
metų gali darbų nebebūt, jeigu panorės nupirkt kas nors iš užsienio, tai ir
parduos Straukienė. Aš irgi su savo archyvu jau nebetelpu, viskas, o plėstis,
statyt neturiu už ką. Valakampiuose apžiūrėjau tokį namą, kur viskas pirmam
aukšte, aš pasižiūrėjau, kad ten mano archyvas telpa ir dar gyvent mes laisvai
galime, bet jis kainavo visai „pigiai“ – tik pusę milijono eurų. Aš užsiminiau
keliems, tai pamanė, kad aš va... (Juokiasi)
Tai man nereikia jo, tegul valstybė nuperka tą pastatą, aš numirštu – aš
išsikeliu iš ten.
Taip, taip, suprantama.
Supranti, kai pagalvoju, taigi aš į tą archyvą per nepriklausomybės
laikotarpį investavęs jau virš milijono. Nes nuolat su juo dirbdamas
investuoji: spausdini, atžymi, kol dar gali atžymėt, tas spausdinimas,
retušavimas, medžiagos... Ir dabar aš netgi saugumo prasme galvoju, nu gi
nacionalinis archyvas. O čia gyvent dar reikia. Dabar, kai tos kainos pakilę...
Tai vienas atėjo toks turtuolis, nusipirkęs iš kažkieno mano trisdešimt darbų,
pasigirt man, kad aš pasirašyčiau. Tai man jis tik viena pasakė – iš ko.
Rėmintojas, kuris rėmina, nu tai jis...
Tai yra pasklidusių jūsų darbų, aišku, per tiek laiko.
Eina iš rankų į rankas.
Taip, taip. Nu bet čia vis vien... Nėra jokio saugojimo. O valstybė nori už
dyką. Tai mes dar su Brazausku susikirtom, kai aš jam sakiau: „Kodėl
milijonierių vaikai ir anūkai turi be mėsos augti, mėsos nevalgydami?“. Tie
fotografai, reiškia, turi tokios vertės archyvus, viską, o... Tai Brazauskas:
„Antanai, o ar jūs negalėtumėt valstybei dovanot tų archyvų?“ Mane piktumas
suėmė. „Žinot, – sakau, – premjere, pavėlavot. Va prie sovietų gal būtume ir
galėję, nes tada aš žinojau, kad aš iš savo invalidumo pensijos dar ir šeimą
išlaikau, užsidirbdamas kažkiek. O dabar, kada iš tos pensijos nieko beveik,
kada man viską reikia užsidirbti, nu tai aš negaliu dirbti iki grabo lentos. O
išeina, kad turi dirbti iki grabo lentos. Ar jums verslininkai dovanoja kas
metus po kotedžą? Taigi jie pastato daug namų, jiems vienas kotedžas būtų trintrava – nusispjaut. Galėtų vieną
kotedžą padovanot, įkeltumėt kokį fotomenininką arba dailininką, arba dar ką,
kad galėtų kurt.“ Aš jam pasamprotavau apie šituos mecenatus ir visa kita, tai,
matyt, jis užpyko už šituos pamokymus. Nemokėjau... Nediplomatiškai...
Na taip, ne vienas menininko palikimas valstybei nepatenka,
paskui kažkur klajoja...
Yra toks Idrakas Dadašovas. Mes su juo bičiuliaudavomės, vis aš jį
fotografuodavau. Nieko visiškai, buvo toks normalus, jis pirko iš manęs darbus.
Tada tie darbai mano buvo nebrangūs, brangiausias kainavo gal kelis šimtus
litų.
Dar va tas, Kulinarinio paveldo muziejaus, kaip jo pavardė..?
Kontrauskas?
Taip, Kontrauskas, žmona jo pirko. Nu tai aš juokauju, sakau: „Toli
numatėt.“ Tai Dadašovui užpylė ir sugadino „Sartrą“. Nu tai jis: „Antanai, aš
iš tavęs „Sartrą“ naują pirksiu.“ Nu, sakau: „Tu vis grasini man, kad pirksi, o
jau praėjo penkeri metai, per tą laiką „Sartras“ pabrango penkis kartus. Jau tu
dabar ar įpirksi? Jau dabar du tūkstančius eurų kainuoja, o ne du šimtus litų
ar du penkiasdešimt.“ Brangsta tie darbai, ir kas turi, tai...
Užsienyje vat buvo, kai man Salomono premiją suteikė, tai šalia viena
galerija padarė Lietuvos fotografijos mokyklos darbų parodą. Vienas užsienietis
kažkada buvo pas mus atvažiavęs, Italijos kompartijos narys, čia mūsų prašė
Maskva jį pašefuot, pamaitint, tai mes jį mėnesį palaikėm, laimingas jis buvo,
„Vilniaus“ viešbutyje gyveno, maitindavo ten jį kaip grafą ir dar „Inturiste“ Volgą užsakydavom jam pavežioti po
Lietuvą. Tai jis išsivežė parodą, mes ir užmiršom, kad jis išsivežė. O jo sūnus
pardavė tą parodą už kažkiek, gal už kelis šimtus tūkstančių. Tai dabar, kai
mes norėjom atpirkt, jis jau prašo pusės milijono! Na tai va taip ir liks,
nieks ir nenupirks. Nes pusė milijono, pasirodo, Lietuvai yra baisūs pinigai.
Žinau, su tomis valdžiomis visomis turėjau reikalo – nuo komunistinės iki
nepriklausomų. Vienintelis atviras tai Vagnorius buvo. Susitikime aš jam
išdėjau, sakau: „Nu kokios čia jūsų stipendijos – keturi šimtai litų? Už
keturis šimtus litų aš galiu nusipirkt dvidešimt filmų, aš juos išfotografuoju
ir dedu į šaldytuvą, nes turiu laukti kitos stipendijos, kad juos išryškinčiau,
ir dar trečios stipendijos, kad atspausdinčiau iš jų. O apie tai, kad iš
stipendijos dar pats ten galėtum maitintis ar ką... Mums jau nusibodo „iš antrų
rankų...“ Iš tiesų, kokius penkiolika ar dvidešimt nepriklausomybės metų iš tų
„antrų rankų“ viską pirkdavom, iš panešiotų, nes neturėjom pinigų normaliam
daiktui. Čilinskas buvo jo kancleris, labai protingas, aš dar per jį paveikiau,
tai Vagnorius padarė 1200 litų stipendiją. Jis klausia: „Ko jūs man nesakot?
Man – milijonas šen, milijonas – ten.“ Pasakėm ir padidino.
Dabar stipendija jau – 600 eurų, jau daugiau, negu buvo. Jau 600 eurų yra
normalu. Bet užtai valstybinė aukščiausio lygio, pirmo laipsnio pensija yra 230
eurų – kaip buvo 800 litų, taip ir liko. Ir duoda tik Nacionalines premijas
gavusiems, ir tiems, kurie nedirba. Na va, Požerskis skambina man, sakau:
„Sveikinu, gavai valstybinę pensiją.“ „Nemoka, – sako, – aš gi dirbu. Man tų
trijų šimtų pensijos neužtenka, aš turiu dirbt, o dirbančiam nemoka.“ Nu ir
vėlgi valstybė... Kodėl dirbančiam nemokėt? Jeigu tu pensininkas ir tau trūksta
pinigų.
Aš čia ir prezidentei aiškinau, visiems. Buvo pasiūlymas rentas daryti
menininkams, tai nušvilpė šitas Birutis su Butkevičium, neva bus socialinė
atskirtis. Tai va, mūsų brangieji socialdemokratai atmetė, kadangi pasiūlė
Juozapaitis, o Juozapaitis – konservas.
Tai jie manė, kad būtina nušvilpt. Na o dabar, jau tokiam amžiuj, gėda ir tos
stipendijos prašyt. Ir kodėl aš turiu prašyt? Jeigu valstybė mato, tai turėtų
duot. Aš galvojau, kad kai aš grįšiu Salomoną gavęs, tai man pasiūlys metams
stipendiją. O dabar išleidau ir tą „Planet Lithuania“. Taigi aš dėl Lietuvos tą
pavadinimą dariau, kad jis būtų toks, kad tai būtų kaip propaganda užsienyje
Lietuvos. Pavadinime Lietuva, nors ten darbai visiškai galbūt ir ne Mariaus Jovaišos... Aš labai vertinu ir jo tą knygą, bet čia kitokia.
Bet jeigu apie ją kalbant, tai akivaizdus ten matosi
įkvėpimas iš jūsų ateinantis, nes labai panašu yra.
Tai labai gerai, kad tai, ką aš dariau jaunystėje, kažkas padaro dabar
geriau. Juk dabar tokios galimybės: ir lėktuvai specialūs, ir viskas, ir dronai
tie galų gale. Dabar jau dronų fotografija yra.
Dronai, o paskui – redagavimas, tai ten išvis turbūt...
Taip, taip.
O jūs savo tas klasikines – čia gal toks kvailas
klausimas – dabar turbūt irgi galima paredaguot norint?
Norint – taip, bet aš nieko nenoriu.
Nenorit?
Aš kaip tik, kur anksčiau kadruodavau, tai dabar stengiuos pilną kadrą
duot. Čia spausdinau, kurie dar neatspausdinti buvo, tai aš – pilnus kadrus...
Ir kaip atrodo tie pilni kadrai? Kažkada norėjosi...
Nu, kažkada gal redakcijai kad įtikčiau, žinot ten, ilgą kadrą padaryt,
madingą.
Mhm. O dabar žvelgiant pačiam į kūrybinę retrospektyvą,
tai kas vis dėlto atrodo stipriausi? Žmonės?
Taip, net Sniečkų padariau kaip žmogų. Toks vargšas stovi tribūnoj...
Žmonės. Bet, žinokit, mano tėvas laisvamanis buvo, iš jo norėjo padaryt
komunistą, tai jis nusišaut turėjo. Bet aš, kai taip pagalvoju kartais, tai
kritiškai žiūriu į mūsų dabar čia tą – laisvė, laisvė, gerai viskas, laisvė!
Bet ne visi ta laisve naudojasi. Tas penktadalis, kur žemiau skurdo ribos, –
kur jų laisvė?
Na taip, atjautos reikia.
Tai va. Gal ne gerovės visuomenės, gal vat reiktų užuojautos, paramos,
supratimo – kažkokios kitokios pereinamosios visuomenės reikia. Tas bėgimas į
gerovę... Nu nemokam mes dar ta gerove ir laisve naudotis. Kai pradeda visi
pirkt, tai Viešpatie! Kiek ligų padidėjo nuo prasto maisto. Ir nuo
persivalgymo, iš kitos pusės. Jeigu ir prasto maisto valgysi mažai, tai
nesirgsi.
Taip.
Bet vat negerėja. Žiūrėkit, nuo nepriklausomybės pradžios skurdas didėja.
Galbūt jo biskį kyla ta kartelė, bet
per televiziją matai – 130-230 eurų pensininkai gauna. Nu ką jie gali iš tokios
pensijos? Tikrai negali. Jiems maistui nelieka.
Pasikeitė viskas, taip. Nežinau, kaip gerovę matuot.
Dabar jeigu gali gerą telefoną turėt mobilųjį – tai ar čia gerovė? Ir vaikai
mokykloj pavydi geresnio telefono labiausiai, nepavydi, kad kitas geriau moka
skaičiuot arba piešt. Ir visuomenėj baisiai daug pavydo.
Na o tas mūsų pavydas vėlgi, aš dažnai pagalvoju, ar tas pavydas – ne mažos
tautos bruožas? Galbūt rusai ne taip pavydi – jų daug. Prancūzai, vokiečiai –
jų daug, jie ne tokie. Nors, pavyzdžiui, mano kaimynė visada pasidžiaugia. Aš
grįžtu iš Brazilijos su paroda – jinai ateina su tortu. (Juokiasi) Bet tai va, tiktai kaimynei ir įdomu.
Landsbergis paskambino, pasveikino mane, kai tą Salomono premiją gavau,
taip nuoširdžiai sako: „Kaip gerai, kad vokiečiai, kaip gerai, kad vokiečiai!“
Suprask: mūsiškiai iš pavydo čia įkąstų, o čia vokiečiai davė, turi tylėt
sukandęs dantis. Kažkaip mes su Landsbergiene taip... Nu ir aš, praėjus kažkiek
laiko, kokiam mėnesiui, pradėjau Landsbergį sapnuot.
Sapnuot?
Sapnuot. Vieną, antrą, trečią, kas antrą dieną. Vieną atsimenu: mes su juo
sėdim ir pasirašinėjam vienas kito saugojimo paktą. Ir staiga balsas iš šalies:
„Vyrai, saugojimo paktą net durnius gali pasirašyt, o jūs pasirašykit vienas
kito išsaugojimo paktą.“ Tai aš galvoju: gal žmogui kas? Paskambinu aš
Landsbergienei, sakau: „Kaip sveikata?“ „Nieko, – sako, – viskas gerai.“
Per sūnų susitarėm, galvoju, reikia nuvažiuot nufotografuot. Mes per tą
valandą taip susidraugavom! Aš padariau tas nuotraukas jam, jis sako: „Man
visos geros.“ Kaip jo veidu eina mintis! Ir jeigu tu jį jauti, tai jis yra
nuostabus žmogus. Ir paprastas, ir viską. Prisiminėm gi, jis Kačerginėj
vaikystėj gyveno, o mano vaikystė – Zapyškis, Kluoniškiai, Ežerėlis. Tai sakau:
„Mus skyrė gal tik kokie septyneri metai ir penki kilometrai.“ Na, septyneri
metai tada buvo labai daug, nes kai jam buvo dešimt, tai man tik treji. O penki
kilometrai tai nedaug. Tai va kaip su tomis fotografijomis išeina. O paskui va
jubiliejų Landsbergienės ruošiausi fotografuoti ir atkritau – į ligoninę
savaitei. Man su tuo fotografavimu jau... Kažkaip labai organizmas sunkiai...
Tai aš kai pagalvoju, aš jam vis vien buvęs priešingos ideologijos, aš gi
tai Brazausko fotografas buvau.
O ką reiškia – Brazausko fotografas?
Tą ir reiškia, kad ne Landsbergio.
Bet tai kažkaip oficialiai buvot?
Neoficialiai, bet aš dalyvaudavau jo rate, tame dvidešimtketvirtuke...
Reikalavau atsiprašymo, sakau: „Vyrai, turim atsiprašyt, nes kai mes buvom
partijos nariai, Vilniuje vykdavo teismai ir sodino žmones į kalėjimus, o mes
ką – nežinojom?“ Nežinojom, bet mes lygiai kaip fašistai – sakė, nežinojo, kad
žydus naikina.
Na taip... Jūsų parodos atidaryme, susirinko
bendraminčiai, kolegos, džiaugiasi, kartu gal
pagalvoja: „Kaip čia man tokią parodą pasidarius...“
Taip.
Ar jaučiate, kad bendruomenė pasidžiaugia: „Antanui tai
gerai, jo darbai brangūs, parodos atidaryme – ambasadoriai, šnekos
iškilios...“?
Ne, ne. Va čia blogai. Kai bendruomenė nemoka džiaugtis, tai bendruomenės
kultūriniame gyvenime kaip ir nebėr. Reikia mokėt kitu džiaugtis. Mes su
Aleksandravičiumi esame tokie kaip ir biskį
priešai ideologiniai, visko būna, bet aš džiaugiuosi, kad jis labai daug daro,
kad jis dabar yra daugiausiai, aktyviausiai dirbantis fotografas Lietuvoje.
Taip, ir gal dėl to nesiskundžia, nepavydi, kai pats
dirba.
Taip, taip, jis dirba. Aš jam sakiau: „Tiktai mesk, rupūže, gert, nes
sveikatą pragersi.“
O kuo skiriasi jūsų ideologijos su Aleksandravičiumi,
taip iš esmės?
Nu, sudėtinga būtų pasakyt. Jo daugiau, kaip sakyt, tokia vartotojiška
fotografija. Žmogų reikia daryt su užuojauta, su meile, su supratimu, o jis to nedaro, jam –
efektas, efektas. Jis ten akinių stiklą pramuš, ašarą privers nutekėti – visa
tai yra toks dekadansas truputį.
Mhm, aišku. Tai, tokia esminė skirtis, ne tai, kad jis,
pavyzdžiui, su skaitmeniniu dirba...
Ne, aš irgi dabar skaitmeniniu dirbu, nes gavau nemokamai. Jis labai
brangus, aš galėjau imt ir juostinį, bet paskaičiavau, kad juostiniam aš
neturėsiu pinigų filmam ir ryškinimui. Aš paėmiau skaitmeninį, kad galėčiau
žaist, o su juostiniu nepažaisi, brangus žaidimas. Tas pats, kas Courvoisier gerti kasdien.
Dekadansas, sakot.
Ne, dėl to, kad skaitmena, tai čia... Jis gi pats spausdina, nusipirkęs Epsoną, spausdintuvą, ant gero
popieriaus spausdina. Šiaip tai jis pavydėtinai... Jis labiausiai dabar atsidavęs,
kai aš pasitraukiau iš aktyvios fotografijos.
Bet jūs gi tiek padarėt! Jau jums nebereikia nei skubėt,
nei įrodinėt. Visų nenufotografuosite. Dabar, kai žiūriu – kiek žmonės
fotografuoja! Siaubas! Viską fotografuoja ir viską rodo. Jūs sakėt, kad jūs ir dabar nelaikot savęs
menininku.
Nežinau, nesuprantu, nu koks čia menininkas? Nu dirbu su ta atrasta
technologija... Praeitam amžiuj, kada ji čia buvo atrasta, ar užpraeitam?
Šimtas aštuoniasdešimt metų dabar jau jai, tai užpraeitam, reiškia. Dirbu su ta
technologija, kuri padeda žmonėms vienas su kitu bendraut.
Bet, Antanai, jūs bėgat nuo esmės. Technologija yra
terpė, visi turim technologijas.
Ta esmė, nu tai ką, buvau Tadas Blinda, o Tadas Blinda, žinai, vaikystėj,
supranti... Aš į universitetą įstojau, norėjau būti žurnalistu, bet nusivyliau
baisiausiai ta žurnalistika ir mečiau ją, mečiau universitetą. Man atrodė,
kad... nu kaip, menininku... Aš į rusų kalbą perstojau, nes žurnalistiką
užpildė visi iš armijos grįžę vyrai, tada priimdavo, o man pritrūko dviejų
savaičių prie dvejų metų stažo, o tada kažkaip vyrams priskaičiuodavo armiją.
Tai aš gal būčiau ir tekstą rašantis, bet kažkokia dėstytoja mane taip sudirbo
už vieną tekstą... Kodėl aš norėjau tapti žurnalistu? Ji taip sudirbo, jai ir mano
marškiniai baisūs buvo, kuriuos man mama pagal mano brėžinį buvo pasiuvusi.
Sakė, taip gali sau leist tik Cvirka rašyt, kur ilgiausias sakinys iš trijų
žodžių. Ką aš ten buvau parašęs? Aš jos pavardės neatsimenu, gal Laigonaitė?
Tai aš mečiau rašyt po to.
Bet kai jūs dabar savo archyvus peržiūrit, spausdinat,
lyginat darbus – jaučiat skirtumą? Kas juos skiria?
Žinot, aš jums pasakysiu – nejaučiu. Nes pirmieji darbai, pirmasis
dešimtmetis, kai aš dar buvau idealistas, švariausias, kai dar kroviausi ir pažinau
meno pasaulį... Nu ir meilės ten buvo, užteko, gal ir bohemos truputį būdavo,
tai tas dešimtmetis, iš jo ką randu, tai vėliau nieko geresnio nepadariau.
Negu kuriam dešimtmety?
Tai 1958–59-ti ir 1960-ti iki 1969-tų.
Čia svarbu. Ir dabar jūs, kai žiūrit, laikot, kad po to
nieko geresnio nepadarėt?
Ne, aš padariau ką kita. Aš nelyginu, bet šitie darbai mane patį džiugina,
kai randu. Man taip: „Oo!“ O iš kitų – nu, randi, visko ten yra. Va, čia sūnaus
portretas, vėlyvesnis, nors... Nė velnio, aš jums pasakysiu, čia bus 1968–69-ti
metai. Nu va.
Puikus darbas.
Nu, sūnus nusišovė 2000-ais... „Vilniaus brigada“... Tai va čia prie tų
mistikų. Aš žinojau, kad ten jį kažkas... bet jis man nieko nesakė. Aš būčiau
galėjęs galbūt pakariaut ir su ta „brigada“, aš žinau, kaip tada kariaudavo –
pagerdavo su Vyriausybės apsauga, nu ir tie ten nuvažiuodavo ir patvarkydavo to
žmogaus reikalus. Bet man jis nieko nesakė.
Skambina man iš prokuratūros: užeikit. Užėjau, man atidavė dokumentus, ten
sūnaus mašinos dokumentai, visokie kitokie, iš jo paimtos kažkokios vertybės,
ten pinigai ar auksas, nežinau. Jis buvo kolekcininkas, šmugelninkas, sakykim.
Nu ir va, sako, čia vardas, pavardė to žmogaus, kuris privedė prie savižudybės
sūnų. Bet, sako, nepatariam keršyt, nes jis yra paskutinėj narkomanijos
stadijoj, jau jis pasmerktas pats.
Ir įsivaizduokit, aš nieko ne... Auksei, amžiną atilsį žmonai savo,
papasakojau, jai ir atidaviau tuos dokumentus, viską, nežinau, ką jinai... Bet
aš visą laiką va taip ant Dekanidzės po to, žinai... Ir sykį Klaipėdoj – aš ten
pas tokią daktarę akupunktūra gydydavausi ir svorį mesdavau, dešimt dienų –
dešimt kilogramų – sykį aš sapnuoju, kad aš... O buvau kažkur literatūroj
išstudijavęs, kaip saugumas demaskavo ar Teherane, ar Jaltoj kažkur
pasikėsinimą į Amerikos prezidentą. Tai buvo įtaisytas į kino kamerą automatas.
Pistoletas gal, buvo filmas su Džigarchanianu „Teheran
43“.
Jo, va šitas. Tai aš dar mūsų saugumiečiams kartą sakiau: „Jūs turit
paprašyti išimt aparatą ir porą kadrų prasukt, pasižiūrėt, kas už objektyvo,
išimt objektyvą.“ Tai jie paskui man pačiam liepė, einu, o vienas: „Išimk
objektyvą.“ Sakau: „Taigi aš išmokiau.“
Tai irgi aš naktį sapnuoju, kad persidirbau savo aparatą, Mamiya ar ZE. Trakuose įsigavau į kažkokią pilį – jis turėjo pilį, Dekanidzė,
Trakuose kažkokią – ir nušoviau jį. Ir dabar, reiškia, sprendžiu: o kaip išeit?
Gintis, atsišaudyt tai neišeina. Ir sulig šituo galvosūkiu, kaip išeiti, aš
pabudau. Įsijungiau radiją ir radijas sako: „Šią naktį Trakuose, savo namuose,
nuo širdies smūgio mirė šitas, nu, tėvas, senasis Dekanidzė.“
Georgijus...
Nežinau, kaip jis, gal Georgijus. Borisą tai sušaudė.
Borisą sušaudė kalėjime.
Nu tai va, baisu, jeigu žmogus gali mintimis...
Tai įdomu, kokia jūsų interpretacija: ar jūs galit
mintimis, ar jūs jautriai pajutot, kas vyksta, nuskaitėt tikrovę sapne.
Gal kas vyksta... Nu o tas Landsbergio sapnavimas, kad fotografuot?
Nufotografavau ir nustojo...
Išsaugojot.
Išsaugojimui. Kokia logika saugojimo? Pagalvojau, turėtų būti ne Saugumo, o
Išsaugojimo departamentas, ne Saugumo komitetas, o Išsaugojimo. Landsbergis
tikrai yra gyva istorija. Ir kaip jo protas, kaip jo mintis... Valandą
kalbėjom, susidraugavom, apsikabinom atsisveikindami. Sakom, jau mūsų amžiuje
galima ir apsikabint atsisveikinant, nes, žinai... Kiek metų gyvensi? Jam
aštuoniasdešimt septyneri, man aštuoniasdešimt. Tai va tą padariau dar
portretą. O paskui man siūlė dar Koršunovą fotografuot, kažkokią ten akciją
daryt. Ne, sakau, aš jau nenoriu įsipareigot. Kiekvienas įsipareigojimas per
sveikatą muša. Labai susikaupt noriu...
Kas dar iš to meto jums darė įspūdį? Luckus?
Mes su Luckum buvom rimčiausi Rytų bloko girtuokliai.
Nuostabu.
Taip. Nu aš čia taip su humoru sakau.
Tai aišku, aišku, bet vis tiek neatsitiktinai. Jis turėjo
polėkį, kaip pasakoja. Šiek tiek esu skaitęs, kai kas dar prisimena, Iš Eimunto
Nekrošiaus esu girdėjęs, Jonas Žiburkus prisiminė, kaip Luckus liūtą
atsivesdavo. Ir tie baliai, būdavo ypatingi...
Nu, jisai taip, Luckus buvo... Bet mums kažkaip nesueidavo gert kartu. Arba
aš už aplinką buvau atsakingas ir turėjau prižiūrėt visą laiką. Į jo dirbtuvę
buvo uždrausta užsieniečius vest, o sykį amerikonai labai užsimanė. Ai, galvoju,
surizikuosiu. Aš paleidau jį į dirbtuves, o pats pasiskambinau savo
„kuratoriui“: „Susitinkam „kavos“ išgert.“ Nu, „kuratorius“, tai suprask –
saugumietis. Mes išgėrėm buteliuką, jis jau gerokai apsvaigo, nu, dabar
važiuosim per jo panas visas. Tai aš pirkdavau konjaką – ir pas jo gal kokias
tris–keturias damas, kurioms jis dainuodavo „Час победы“. Rytojaus dieną jis
man skambina: „Vat matai, gerai, kad tu su manim buvai, nes tavo Luckus
susimušė su laborantu, kraujai ant sienos tiško, amerikonai pabėgo. Gerai, kad
„Neringa“ netoli jiems.“
Nu jis nesivaldydavo.
Aišku.
O šiaip tai, atsimenu, išgirdau, kad Luckus lyg bandė žudytis, tai aš
pasikviečiau Tanią ir sakau: „Kaip čia yra?“ „Taip, – sako, – ant liustros pasikabino, bet liustra neišlaikė, nutrūko ir nukrito.“
Tai aš pasikviečiau Vitą, sakau: „Žinai, tu nejuokauk čia.“ Tai jis: „Ai,
girtas buvau.“ Sakau: „Tai kiek tu geri?“ – „Nu, tris...“ – „Tris paras?“ –
„Ne, tris dėžes.“ – „O kiek parų?“ – „Nu, kiek išeina, penkios ar šešios.“
Sakau: „Vitai, tiek išgėręs ir aš neapsieičiau be medikų pagalbos.“ Tai mes
įkalbėjom, aš turėjau pažįstamą daktarę, kad jį paguldytų ir nors detoksikuotų.
Taip, taip, detoksui, aišku.
Nu ir kviečia mane to skyriaus Vasaros gatvėj vedėjas, užmiršau jau jo
pavardę. „Draugas Sutkau, – sako, – ar jums neatrodo, kad Luckus serga
persekiojimo manija?“ Sakau: „Profesoriau, blogiau – jį iš tiesų persekioja.“
Jį labai sekdavo, pajuto, kad jis jautriai reaguoja į tą sekimą. Yra toks
parodomasis sekimas, kaip užsieny mane spaudė, žinai, eini parko viduriu ten,
su dama bučiuojiesi, staiga – parko gilumoj trys šūviai. Prieinu, ten kavinė,
einam kavos išgert, užsisakom raudono vyno, staigiai mums atneša „Stoličnajos“:
„Čia jums siunčia sveikinimus.“ Sakau: „Neškit atgal, aš degtinės negeriu. Mano
vyną atneškit.“ Irgi naglas. Norėjo
perspėt saugumiečiai, kad jie mane seka, o aš, matai...
Supratot perspėjimą.
Supratau, bet aš negražiai pasielgiau. O paskui jie man užtai ir
organizavo... Apie visą tą mano buvimą parašė: Пил беспробудно, вел себя аморально, снимал, что не надо. Grįžęs klausiu: „Tai kaip, jau
atleisit?“ O Strumilas sako: „Žinai, Antanai, tave išgelbėjo, kad jie parašė
tiek daug tavo griekų, kad net jeigu
tu būtum graikų dievas Dionisas, tai tik per kelis mėnesius gal tiek
sugebėtum...“ Vienas žmogus negali per kalendorinę savaitę šitiek.
O aš sakiau, gera ant paminklo epitafija būtų: Пил беспробудно, вел себя аморально, снимал, что не надо. Kai
fotografuodavau, irgi perspėdavo, tai aš pavydavau velniop juos, sakydavau:
„Что, у вас Гарлем есть?“ Juodkalniečių, pasirodo, nebuvo galima fotografuoti,
makedoniečių nebuvo galima. Na, ten irgi savotiškai...
Buvote, Antanai, savimi, man atrodo..
Aš visą laiką savim buvau. Net gerdamas stengdavausi išlikt savim. Nors jau
čia klaustukas.
Čia jau tas demonas kartais užvaldo.
Didelis demonas alkoholis, didelis. Su alkoholiu tik stiprūs vyrai gali,
nes čia tas pats, kas vestis pumą. Ne bulterjerą, o pumą vediesi.
Pasaulio nemažai pamatėt.
Aš važinėjau po užsienį daug, čia man gi draugai sutvarkė.
Devyniasdešimtais tada šlavė, ką galėjo. Tai aš, žinoma, nežuvau, aš kaip tik
tada pradėjau į užsienius važinėti ir pradėjau dalyvauti rinkoje. Nu, pradžioj,
žinoma, aš nežinojau, kiek prašyt už fotografiją, nežinojau kainų minimalių.
Tas milijonierius, kuris surengė mano ir Dichavičiaus parodą, tai aš jam savo
parodą padovanojau. Jis iš karto po tūkstantį dolerių kainą padarė ir pardavė
didesnę pusę parodos, jam sugrįžo (nes jis apmokėjo turbūt ir mano dalį
kelionės, ir ten Amerikoj buvimo.) Paskui aš pas Joną jau buvau, tai jisai man
parodė – visuose pagrindiniuose Amerikos laikraščiuose buvo interviu su manim.
Aš važiuoju į universiteto miestelį, ir mane pasitinka toks žmogus su racija.
„Ot, – galvoju, – rupūže, žiūrėk, kaip Amerikoj universitetų miesteliai saugomi
– su racijom!“ Pasirodo, jis yra kažkokio tai vieno iš žymiausių Los Andžele
leidžiamų laikraščių atstovas ir jis laukia manęs, kad jų redakcija pirmoji
užsirašytų interviu. Buvo ten ir kiti, tie užsirašė, o jis pirmas pasidarė
viską ir atidavė į numerį. Kokie keturi laikraščiai, dienraščiai patys
didžiausi buvo išspausdinę tuos interviu. Tai Jonas sako: „Žiūrėk, tu matai,
kiek reklamos yra prie to laikraščio?“ Nu tikrai – kaip visi Vilniaus apskrities
telefonai. „Nu tai kur tu ją dedi?“ Aš sakau: „Išmetu į šiukšlių dėžę.“ – „Visi
taip daro“, – sako. Politiką skaitau kartais, o kultūrą visada pažiūriu. „Tai
va, – sako, – dabar tu žiūrėk, skaityk kultūroj. Šitame straipsnyje rašoma ir
dar pabrėžta, kad Sutkaus darbai rodomi iš ponios ir pono Bielkinų kolekcijos –
jų nuosavybė, reiškia. Žiūrėk, šitas dalykas keturis kartus viename straipsnyje
kartojasi.“ Tai, sakom, čia tokia man reklama.
O jam svarbu, kad jo pavardę pareklamavo?
Taip. Ten kad pavardę pareklamuotų, tai labai... Atsimenu, vienas ten
reporteris paskutinį klausimą užduoda: „Ar tikite, kad Lietuva kada nors bus
laisva? Kokia jūsų nuomonė?“ Aš atsakiau jam angliškai: „Ask Mr. Bush“ – klausk
pono Bušo, kada bus laisva, jis gali žinoti. Ir išspausdino tą.
Nu, teisingai.
Bet vat užsienyje dar yra kažkoks mecenatavimas... Pas mus kurgi, jie
padarė dabar: milijonas – tik tada mecenatas pripažįstamas. Tokiai respublikai
tai, man atrodo, šimtas tūkstančių jau būtų didžiuliai pinigai.
Bet o ką reiškia „pripažįstamas“? Aš kažkaip išvis
nesuprantu...
O tai ten lengvatų ir nėra jokių?
Na, bet jeigu dėl lengvatų, tai tada čia toks ir
mecenatavimas. Tada čia kaip ir išskaičiavimas jau darosi: aš čia – tiek, tada – lengvatos, susiskaičiuoji, kiek
ką...
Nu, gyvenime daug kas yra išskaičiavimas. Net šeima dažnai būna
išskaičiavimas, žinot, deja...
Jeigu tik padeda laimingai gyvent, tai kodėl gi ne?
Deja, deja... Čia jau švenčiausias ir tauriausias, atrodo, dalykas, o
dažniausiai geriausios šeimos, kurios iš išskaičiavimo apsiženija. (Juokiasi)
Tos ir išsilaiko geriausiai. O dėl to mecenatavimo, tai čia velnias žino,
visais laikais meną mecenatavo aristokratija.
Iš to paties principo – kad laikraštis parašytų pavardę
ar aukso raidėm kur nors įrašytų...
Tada dar ir laikraščių turbūt nebuvo.
Tai, aišku, nebuvo, buvo kokia nors kitokia sklaida.
Buvo mada. Juk, žiūrėkit, ir Mykolas angelas – Mikelandželas, ir Leonardas
da Vinčis – jie gyvendavo karalių išlaikomi.
Nu taip, taip.
Ir kaip reikiant.
Bet karalius – tai valstybė.
Aš atsimenu, Esterhazy’as kažkur čia ar Vengrijoj, ar kur, pastatė
kažkuriam iš kompozitorių koplyčią specialią, kad akustika gera būtų. Tas
kompozitorius atėjo ir sako: „Ne, čia negera akustika. Grindys turi būti
medinės, ne marmurinės.“ Ir jis pakeitė grindis – išmetė marmurą ir įdėjo medį.
Gražu. Norėjo, kad būtų tikras daiktas?
Ne, nes jis bijojo, kad kitas Europos karalius jį nuvilios nuo jo. Gal
kitam ir nebus tai toks didelis... Tai čia kaip yra: iš vienos pusės, mes
nemokam ieškot mecenatų, o iš kitos pusės, mecenatai nemoka būti turtingi
Lietuvoj dar. Nes būti turtingam yra menas.
Ne visi sugeba.
Aš buvau pas tą Joną Dovydėną. Nu, jis – milijonierius, o jo žmona tai, aš
įtariu, milijardierė. Jie gyvena Lenokse, nuo Bostono ten kelios valandos. Ten
apskritai gyvena turtingi žmonės, ir visi kultūriniai elementai yra. Tai kartą
pasikvietė, jų tam bendruomeniniam name muzikavo keturi muzikantai iš Bostono,
o Bostono orkestras – vienas žymiausių pasaulyje. Tai jie sumokėjo tiems
muzikantams ir patys kepė visokius barbekiu, vaišinosi. Ir visi milijonieriai.
Ir, žinokit, aš tarp jų jaučiausi visiškai savas žmogus. Jie visiškai paprasti,
ir švarkai jų ne kažkokie ten, nesiskyrė ten tas apsirengimas. Nu, suprantat,
jų seneliai, tėvai milijonieriai, jie seniai milijonieriai, ir jiems to
nereikia rodyt.
O pas mus dar kažkaip reikia parodyt. Dar nepriklausomybės pradžioje su
Brundza mes draugaudavom, tai jis mane suagitavo į tą mūsų Rotary įstot. Nu, įstojau aš į tą Rotary. Paskui pradėjo sveikata prastėti, jie persikėlė į kitą
vietą, susitikimai vakarais vykdavo, taksi imk... Nu bet aš lankydavausi tam Rotary. Tai gerai, jeigu ateina
Prudnikovas, dar kažkas (buvo kokie 4-5 menininkai, bet jie retai ateidavo). Nu
atsisėdi prie stalo su tais generaliniais direktoriais ir generaliniais
savininkais, nu tai, žinot... Aš vieną kartą vos nepasakiau: „Kaip jums ne gėda?“
Jie sau ramiausiai savo gamybinius, piniginius reikalus svarsto tarpusavyje, ir
jiems visiškai nereikia palaikyt su žmonėm kontakto. Aš kaip baldas sėdžiu.
Svetimkūnis.
Tai aš paskui ir mečiau tą Rotary.
Nu negi aš sakysiu jiems, kad jie man nepatiko?
Tai aišku.
Ir kas man keldavo nuostabą – iš kur žmonėms tiek tuštybės pasiilgimo? Tie Rotary prezidentai, rinkimai, inauguracijos, kabinimai tų visokių
grandinių, ponai su poniomis Trakų pilyje...
Daug to... Man irgi kartais keista.
Baisus dalykas. Iš kur žmonėms alkis kažko tokio?
Žmonės tokie įvairūs. Kuo toliau gyvenu, tuo mažiau
stebiuosi. Tiek yra įvairiausių žmonių. Vieniems patinka, pavyzdžiui, šitokie
dalykai, ir jie yra prasmė, esmė ir viskas, jiems daugiau nieko nereikia.
Kitiems reikia...
Kitiems į bažnyčia dar reikia vaikščioti, jeigu koncertas geras bažnyčioj.
Bet dabar žmonės iš tiesų kuria savo tokius ratelius, tas
net ir Lietuvoj turbūt jaučiasi, kad labai uždari darosi, bendrauja
kažkokiuose... Kaip pasakė filosofas Arūnas Sverdiolas: „Mes tampam nieko
bendro tarpusavyje neturinčių žmonių visuomene“.
Va čia yra bjauriausia. Man šita mintis gėdinga. Atskirai mes – lyg ir
gerai: va paroda, NDG, čia užsieny, čia knyga, čia viskas. O nei aš su
Rinkevičium... Nors gal sveikatos neturiu, aš jau neturiu jėgų visur vaikščiot
ir bendraut, žinot, jeigu, taip jaunystėj... Rinkevičius irgi buvo, man atrodo,
tam Rotary...
Gintaras Rinkevičius?
Gintaras, nu tas dirigentas talentingas. Nors dabar Tyla geniali, šita
dirigentė.
Tai turim mes talentų. Va, penktadienį buvau Petro
Geniušo koncerte, Čiurlionio namuose, Savičiaus gatvėj. Rokas Zubovas,
Čiurlionio proanūkis, direktoriauja ten. Yra tokių erdvių, ateini kaip į
šventę: kamerinė aplinka, susirenka gal dvidešimt žmonių, ateina Petras
Geniušas, paskambina pusantros valandos koncertą – Listas, Šumanas, Šubertas...
Išgeriam vyno, išsiskirstom. Šis tas vyksta.
Vyksta, taip, taip, aš nesakau, kad nevyksta. Bet jūs pastebėjot, kad
sceniniai menai...
Scena – taip, scena labai pasidarė svarbi.
Taip, sceniniai ir pramoginiai menai. Aš pasižiūriu, tokį postūmį davė,
žiūrėkit: Nacionalinė dailės galerija, Nacionalinė koncertų salė vietoj tų
Tauro rūmų. O palaukit, o kur Nacionalinė fotografijos galerija? Nacionalinė
parodų galerija galėtų būti, kur ne tik dailės... Nu gi Dailės galerijoje buvo
Luckus, už tai, kad nusižudęs, ir Kunčius buvo, ir mano paroda – ir viskas. O
fotografų tai yra daugiau. Galų gale toks ir Aleksandravičius būtų nusipelnęs
parodyt visus savo darbus.
Na tai parodys gal Algimantas, parodys. Erdvių daugėja.
Dabar va, privatininkai gi pastatė porą erdvių šiemet...
Butkus...
Butkus, Valiūnas atidarė. Naujos erdvės, privačiai
atidarytos.
Nu bet, matot, privatininkai, erdvės – taip, bet jie rinkos nekuria.
Gal kaip tik kuria? Matau, paskatina susidomėjimą –
domisi iš karto, kiek kainuoja, kas pirko, iš ko? Pradeda suprast rinką,
rengiami net kursai kolekcininkams, aukcionai vyksta.
Viešpatie, tie mūsų aukcionai! Jie net nežino, koks fotografijos
svarbiausias kriterijus. Taigi ta gražuolė, kuri ten tuos aukcionus veda, tai
ją... Aš Prancūzijoj sėdžiu ir agituoju kolekcionierių atvažiuot į Vilnių, kad
mūsų klasikų darbus apžiūrėtų. Aš jam sakau: „Nu va, pigiau
nusipirktumėt, žinot, mano galeristai irgi sutinka, kad jiems ne penkiasdešimt
procentų, o ten dešimt ar penkiolika, man tai nieko nereikia.“ Nu ir kainą
sakau: „Mažiausiai tūkstantis eurų. Mano tai po du kainuoja, bet jų dar
pavardės nežinomos.“ Tai tas išsitraukia katalogą šitą mūsų aukciono ir man
sako: „Nu va, Macijausko darbas, portretėlis tokios mergaitės, šiaudą
įsikandusios – 500 litų.“
Čia seniau, jau litų dabar nebėr.
Ne, tai tada buvo litais.
Mhm.
O aš jam sakau, kad tūkstantį eurų Macijauskas kainuos! Nu tai aš
Macijauskui atskaitau moralą ir tai galeristei. „Nu tai čia Macijausko
necharakteringas darbas.“ Sakau: „Rupūžės, tai – necharakteringas?! Vintidžas! Tai yra raritetas! Jis turi
penkis tūkstančius eurų kainuoti.“ Aš irgi pakėliau, mano raritetus po penkis
tūkstančius eurų nuperka.
O raritetas, kad suprasčiau – vienetinis?
Jo, vienetinis. Nu arba gali būti tie vintidžai,
tai jie gali būti arti tų laikų. Kuo senesnis atspaudas, tuo jisai brangesnis.
Jo ten ir keli gali būt, nu, būna pasklidę... O dar pavogti... Dabar yra dar
daug tokių, kur nuo mūsų kuratoriai pabėgo, žinot, nesugaudysi po Europą.
Taip, taip, aišku.
Pasiimdavo, o sovietmečiu tai tie kuratoriai, kurie darydavo mūsų parodas,
tai jie parduodavo darbus ir pinigus sau į kišenę įsidėdavo. Tai tokia buvo
Lietuvos fotografijos kaina geriausiose išstatymo pasauliui erdvėse. Bet tada
nebuvo galima valiutos turėt, kalėjimas būtų grėsęs už dolerių turėjimą.
Bet jūsų, jeigu jau apie kainas, tai „Sartras“,
„Pionieriai“, „Maratonas“ – žinomiausi
darbai, tai turbūt jų yra kainos atitinkamos, bet jūs kartais ir pigiau
pardavinėjat, ar ne?
Nu tai žemesnėm kainom aš pardavinėju, kai ateina tautiečiai. Ateina
kartais jauna šeima, jie nori pasipuošt, nu tai ką, aš jiems pardavinėju tada
po tūkstantį, tūkstantį keturis šimtus, jeigu jie ima kelis darbus. Sakau: „Tik
nesakykit niekam, nes galeristai baisiausiai paskui kelia triukšmą.“ Nes jeigu
užsienietis atvažiuoja pas mane ir nusiperka, tai galeristas nebeparduos.
Na taip.
Bet būna, kad vat atvažiuoja iš užsienio, išsirenka darbų, pasiūlau dar
nuleist vieną darbą. Jis pataupyt norėjo, tai pasiūliau dviem šimtais eurų
pigiau, jis ir tą darbą nupirko, kai pigiau. Ir toks keistas kolekcionierius,
turi kažkur dideliam mieste servisą, pats gyvena kaime ir važinėja su
automobiliu kelis šimtus kilometrų.
Žmonių yra įvairiausių ir visokiausių keistuolių.
Nesuprasi, neįlįsi į galvą.
Atvažiavo čia į parodą, pabuvo, pasižiūrėjo kelias dienas, tada atėjo,
nusipirko darbus, supakavom jam, ir išvažiavo. Tai va, jisai mane ir išgelbėjo,
nes iš to, ką skyrė valdžia mano parodai, man tai padengė tiktai dešimtadalį
išlaidų. Pagrindinės išlaidos man buvo parengimas, iš ko atsirinkt. Kad tris šimtus
darbų atsirinkčiau, aš tūkstantį parengęs turėjau. O kiekvieno darbo parengimas
– man iš kišenės. Čia žinot gi, pats negamini jų.
Na taip, jau nekalbant apie laiką ir šiaip visą energiją.
Ta va tas, ir ta pensija tokia... Aš dabar nebežinau, ar aš jau stengsiuos,
kad tas rentas meno veikėjams padarytų. Jeigu valdžiai tai neaktualu, nerūpi,
tai... O rašyt tai stipendijai tokiuose metuose biskį ir gėda. Ten, žinai, susirinkę ekspertai spręs, ar pratęst
man, ar nepratęst darbą su archyvu. Vis vien aš dirbsiu su tuo archyvu.
Na taip. Archyvas yra rimtas klausimas.
Jo, archyvas yra rimtas klausimas. Ir man juo labiau rimtas, kai šitiek
daug rizikos faktorių, ta sveikata... Aš gi vis vien, taip sakant, turiu galvot
jau visiškai realistiškai, kas bus, kai manęs nebus. O bijau, kad kai manęs
nebus, bus dar blogiau.
O koks geras būtų variantas? Geriausias?
Geriausias variantas – kad Lietuva vis tik nupirktų tą archyvą. Aš galėčiau
palikt vaikams. Viena mano dukra invalidė, sveikatos turi problemų, kita darbo
neturi. Taip kad man rūpintis reikia. Nei žmona negaus padorios pensijos, nes
aš dabar net minimumo negaliu mokėt. Aš dukrai moku už pusę etato, ir tai aš
turiu pats parduot darbą, pinigus pervesti įstaigai, ir įstaiga išmoka joms. Nu
va taip.
Remiat savo įstaigą?
Taip, tai aš ją išlaikau visą laiką, ne tik remiu. O užsieniui jeigu
parduosi tą archyvą... Bet kad čia Lietuvoj dar reikia tada paruošt, kad darbas
su tuo archyvu vyktų. Aš vat užsieny buvau, kur archyvai tokio Sanderio,
Vokietijoj, tai ten keturių aukštų pastatas skirtas vieno fotografo kūrybai.
Ten ir ekspozicijos salės, kitų meistrų salės, auditorijos, laboratorijos,
leidybos skyrius, leidyklėlė, kuri nuolat leidžia to Sanderio naujai aprašytus
darbus, suprantat. Nu, įvertinta tai yra. O pas mus... Aš čia vat su ministre,
su Liana kalbėjau. „Nu tai gerai, –sako, – aš surasiu, kur galėtumėt deponuot
savo darbus.“ Ačiū. Ne deponuot, reikia nupirkt, kad aš ramiai galėčiau palikt
savo vaikams ir savo žmonėms iš kažko gyventi. O deponuoti tai aš žinau: čia
deponuoja, o paskui – atsiimk.
Toks Žižiūnas buvo fotografas, portretistas. Insultą gavo. Jo dirbtuvę
apsėmė, nu tai atvažiavo viena kuratorė, paskambino į archyvą nacionalinį, čia
mūsų yra kažkoks, tai jie atvažiavo ir pareiškė: „Jeigu mums dovanos, tai mes
paimsim viską jo.“ Nu tai, o ką tai žmonai daryt? Jis po insulto, žinai, pats
gi nieko, guli, tai jinai ir padovanojo jiems. Rima buvo nuvažiavusi į tą
archyvą kažko, tai tose pačiose batų dėžėse tie negatyvai ir guli iki šiol tam
archyve, niekas jų neliečia, niekas su jais nedirba. O kai tam Žižiūnui reikėjo
reabilitacijos (jam priklausė viena, o reikėjo penkių), nu tai tada aš pats
savo pinigus daviau, dar suradau keletą rėmėjų, kurie davė, mes privačiai jam
pirkom reabilitacijas, nei vieno jo darbo neturėdami. Bet užtai jis pradėjo
vaikščioti ir šnekėti. Bet sako tik vieną žodį – joptvajmat... Tai va, kad nėra tos tradicijos dirbti su archyvu.
Nes čia aš pats kurį laiką nedirbau daugiau, dabar va, kai ta paroda buvo, nes
ir interviu, žinot, su užsieniečiais bendravimas, aš neturiu jau tiek daug
sveikatos.
Taip, aišku, vargina.
Tris-keturias valandas man per dieną, ir viskas. O jie dar, žinot, tokių
klausimų užduoda, kad reikia ir pagalvot, kad nebūtų kaip Skverneliui, kuris
prisišnekėjo. (Juokiasi) Tai ir aš
ieškau užsieny. Nes aš manau, kad Lietuvoj atkreips dėmesį tik tada, kai kieno
nors archyvą nupirks užsieny. Lietuviai tik tada supras. Nors jie gali dabar
nupirkti, bet ne.
Ir jūs ieškot užsieny, kas nupirktų?
Jo. O ką aš turiu daryti? Kaip čia padėti? Per mano laidotuves jau pirmi
banditai ateis.
O kokia čia galėtų būti suma ar sąlygos?
Na, tai suma, žinoma, ne mažiau negu milijonas. Nes mano investicija yra, o
dar kiek – iki to laiko. Darbų čia yra daug, čia yra maždaug 8-10 tūkstančių
parodinių darbų. Paskui – negatyvai, paskui – diapozityvai, daug įvairių tų
archyvinių objektų, daug. Čia parodas kelias galima daryti iš karto. Dar
keliauja tos parodos – Brazilijoj, Europoj.
Archyvas toks būtų vienintelis, vienoj vietoj, jau būtų
viskas net ir susisteminta, aptvarkyta, ir toliau galima tyrinėti, dirbti...
Nu jo, nes aš įsivaizduoju, kad čia reiktų specialisto ne už keturis šimtus
eurų, o mažiausiai už keturis tūkstančius eurų, kuris galėtų dirbti. Nu, reikia
specialisto išmanančio, o išmanantys specialistai pas mus negauna didelių
atlyginimų. Lietuvoj nėra mados tiesiog.
O ką jis turėtų išmanyti?
Na, jis toj srity turėtų gaudytis.
Kontekste?
Kontekste. Jis iš tų mažų, jau padarytų, turėtų išrinkt, ką spausdint,
didesnes. Jis turėtų paruošt publikacijas iš gatavų didelių, iš tų skanų, kurių yra čia nuskanuota virš
tūkstančio, skanai, paruošti spaudai.
Čia daug yra padaryta jau.
Va pasižiūrėkit, ten rėmeliuose dvi fotografijos, ištraukit, pažiūrėkit.
Man gydytojas Kibarskis zondavimą darė. Tai aš atėjau į savo archyvą ir suradau
jo tėvo nuotraukų. Čia profesorius Kibarskis, mano laikų. Viskas, čia jau
raritetas. Šito nėra nei negatyvo, nei nieko, tik šitas atspaudas. Tai va,
Kibarskiui Kalėdų proga nuvešiu.
Bet tai jūs vis atrandat tokių žmonių? Turit turbūt daug
portretų? Čia galima būtų paieškot, dar įžymybių giminių rastumėt...
Daug, daug. Vien tik partijos visi...
Nustebtumėt dar, žiūrėkit, atsirastų dabar valdžioj jų
vaikų ir anūkų.
Taip. Gi vis viena nesu nemirtingas, norėtųsi dar, žinoma, ir pagyvent, kad
galėčiau tvarkyt viską, bet aš jaučiu, kad aš jau nesu labai pajėgus smarkiai
dirbti. Žinot, kai tau aštuoniasdešimt ir tu turi ligų, kurios tave kankina nuo
vaikystės, nuo šešerių metų, tie rizikos faktoriai... Mano vėžio daktaras,
profesorius Poškus, kuris prieš penkiolika ar trylika metų išoperavo man vėžį,
tai taip švariai išmetė (ir paskui man nereikėjo jokio gydymo), kad tik dabar,
prieš kokius metus, jis atrado kažkokį augliuką nedidelį. Sprendė ten
konsiliumas ir mano nuomonės klausė, nu aš sakiau: „Širdis, kraujagyslės,
inkstai – viskas, tiek tų rizikos faktorių, kad tos operacijos galiu ir
neišlaikyt. O jūs to vėžio beieškodami po tuos vidurius tai tik sujauksit
viską, kad tikrai jis ten atsiras.“ Tai jie irgi priėjo tos pačios išvados,
sako: „Tas labai nedidelis, labai lėtai auga (vyresniame amžiuje, pasirodo, jau
vėžys ne taip progresuoja), tai jeigu ten ir vėžinis tas augliukas, tai tu
tikriausiai ne nuo vėžio mirsi.“ Reiškia, kad kiti faktoriai gali būti. Tai man
gi po šitos parodos iš karto buvo paskirta zonduoti širdį. Aš labai
atsisakinėjau, bet dabar – ramu. Pasirodo, kraujagyslės geros.
Gera prigimtis.
Tai jo, sakė: „Dėkok seneliams, tavo jaunystės griekai nė kiek kraujagyslėse neatsispindi.“ Aš gi ir
rūkydavau, ir išgerdavau, ir visko būdavo.
O jūs, jeigu jau vis tiek užsiminėm apie išėjimą ir
gyvenimą, turit tikėjimą, susijusį su tuo, kas bus po mirties?
Nu tai čia, kaip sakyt, kas bus po mirties, aš jums galiu papasakot tik
anekdotų. Dvynukai įsčiose kalbasi prieš gimdymą: „Kaip tu manai, o yra
gyvenimas už gimdos sienų?“ – „Nežinau, iš ten dar niekas niekada nesugrįžo.“
Tai čia irgi panašiai.
Gražu, taip.
Dar niekas negrįžo... Nu, bandau laikytis senelių tikėjimo – krikščionybės,
katalikybės. Gal aš ir kritiškai kai ką vertinu, bet manau, kad vis vien
nereikia ieškoti naujų tikėjimų, o laikytis to... Vis vien blogo nemoko. Na, o
kas ten bus – pamatysim.
Ne, tai svarbiau gal, kaip yra – ar tikėjimas yra
kažkokia atrama, ar ne. Vieniems žmonėms būna, kitiems – ne.
Sunku pasakyti, kiek gilus tas tikėjimas. Aš bendrauju su Julium Sasnausku,
tai katalikai nėra paruošiami mirčiai, jie bijo mirties. Ir, žinoma, kol tavęs
neveža nuogai išrengto ir tik paklode užkloto, tai tu drąsesnis su ta mirtimi.
O kai tave išrengia, ištepa jodu ir varo per koridorius paklode užklotą, tai
turbūt ir baimė atsiranda, ar ne?
Manau, kad visiems ji atsiranda: ir katalikams, ir ne
katalikams, ir retas kuris taip jau tikrai nebijo, labai retas.
Su Mackonyte mes draugaudavom, jau ji numirė, kokių penkiolika metų už mane
vyresnė buvo, žurnalistė, to Mackonio, kuris buvo čia Vilniaus krašto veikėjas,
duktė. Tai pasirodo, aš jai jaunystėj aiškindavau, kad žmogus turi išpildyti
Dievo valią Žemėje. Tai aš turbūt pasąmonėj šito ir laikausi. Aš jaučiu
atsakomybę už fotografiją, už tą sritį, kurią aš iškėliau ir padariau žinomą ir
Europoje, ir pasaulyje, ir už savo kūrybą. Turi atsakomybę kažkokią jaust, ne
dėl piniginių reikalų, bet kokia vertė tos kūrybos. Ateis laikas, kai tikrai
norės dar kokią nors parodą...
Jeigu dabar mes galėtume iš Smetonos laikų padaryt parodą Nacionalinėj
dailės galerijoj, kaip tada atrodė ministrų kabinetas, žmonės... Nu, buvo
fotografija, bet nieks nieko nefotografavo.
Čechavičiaus dabar vyksta.
Nu, Čechavičius tai yra lenkų.
Na taip, taip. Įdomu, vis tiek liks jūsų archyvas kažkur,
kiti archyvai liks... Kas dar po šimto metų bus įdomu?
Bijau, kad neliks... Aš nenoriu pavardės sakyt, bet vienas mano bičiulis,
nu, iš mūsų, iš klasikų, tai man pasiskundė, kad jo duktė išvažiavo į Ameriką
ir susirinkusi išsivežė visą jo vintidžų
kolekciją.
Nu, gerai, tai liks Amerikoj...
Tai, palaukit, tai sakau, nors pas mane būtų atėjusi pasikonsultuoti, kiek
prašyt. Nu neliks Amerikoj...
Išdraskys?
Neprieis iki tokio lygio. Amerikoj prieiti prie rimto lygio, kad tave
kuratorius pažiūrėtų, tai... Ten tiek pas juos žmonių ateina, tiek jiems
skambina... Man paskambino toks žydas, kuriam aš pardaviau kelis portretus, jis
jau buvo pirkęs iš to Bielkino mano porą darbų, tai jisai paskambino, iš karto
mane priėmė, jau ieškojo, kad ateičiau. Tai man ir aiškina: „Pas mus per dieną
10-12 žmonių nori rodyt savo darbus. Man reiktų laikyt apmokamą žmogų, kuris
žiūrėtų. Aš neturiu tokių pinigų, nes Amerikoj reikia gerai mokėti už tokį
darbą.“ Tai ten irgi, žinot, nupirks kas nors. Tie amerikonai...
Aš atsimenu, laisvę fotografavau, dariau parodą „Pasaulio lietuvis“.
Maniau, kad tas pasaulio lietuvis bus pagerintas lietuvis, nes laisvės
sąlygomis užaugęs ir gyvenęs. Deja, labai nusivyliau, nes tiktai nedidelė dalis
iš tiesų buvo intelektualai, o kiti tai net jokios knygos neskaitę. Sako: „Tai
o kam? Juk už tai pinigų nemoka, kam skaityt?“ Tai vienas, atsimenu, už 50
dolerių iš manęs pirko šitą Lenino nuėmimą, ir aš turėjau parašyt, kad suteikiu
jam visas teises visaip naudoti tą fotografiją. Tai nežinau, ar jis, ar ne,
atvažiavo pas mane Cornishas, parodą padarė, sako: „O šita tavo nuotrauka –
visoj Skandinavijoj.“ Bankai reklamavo, ant namų sienų išdidintą kabino. Net
džinsų reklama su šituo Leninu, Goodbye
Parteigenossen. Tai va, gali tie darbai pakliūt vat į tokius... O prieiti
prie rimtų ne taip paprasta.
Tai gal ir nieko, kad tas Leninas ant namų kabėjo?
Ne, tai aš ne prieš buvau.
Kad jis negražiai pasielgė, tai čia kitas dalykas, bet
šiaip gerai, kad skandinavai pamatė jūsų nuotrauką, o ne kokią prastą,
neskoningą.
Taip. Aš į daug ką žiūrau atlaidžiai, į teismą neduodu. Nu ką – padarė
reklamą.
O užsienyje ką dar vertėtų parodyt, Vakaruose, iš
to, ko nėra matę prancūzai, vokiečiai, anglai?
Nu tai čia yra šimtas darbų, pirmą kartą rodomų.
Dabar?
Mhm. Pirmą kartą. Indrute! Gal tu ateitum mums Salako kolekciją parodyti?
Gal šviesas uždek? Aš čia pasislinksiu. (Komentuoja
albumą) „Tyli naktis. Aktas“ – ai, čia aktas! Nu, kad Aleksandravičius aktą
fotografuoja, nežinojau. Bet jis geras fotografas, profesionalas, bravo! Nu,
šiuolaikinis tas jo aktas. Nu labai įdomios fotografijos, šiuolaikinės, labai.
Čia toks buvo nuotykis, mano draugų bute filmavo filmą. O
Aleksandravičius pafotografavo. Tai čia – Salakas?
Mano duktė iš Salako čemodanėlį
atvežė, tai ten vat radau tokių raritetų, ir negatyvų buvo.
O jūs ten gyvenot?
Aš ten atostogas leisdavau.
Aha!
Buvo laikai, kai atostogaudavau.
Ai, bet čia tai ne iš Salako, čia tiesiog...
Ne, ten negatyvus rado.
Iš ten negatyvai, supratau. O jūs juos buvot pamiršęs?
Pamiršęs buvau. (Komentuoja rodomas
nuotraukas) Va šitas įdomus toks. Biskį
gal pakelk, dukrele, va taip. Čia mano Indrės mama. Va tas geras kadras. Va,
Sibiro gatvė kaip atrodė. Čia Maskvos. Knygos išmestos. Va tas man patinka.
Toks tas žmogus lyg ir, neaišku, kur pirmas planas. Tas jau buvo, dukrele. Tu
per skubiai gal, neskubėk labai. Čia va Salako... Čia ne Leonavičiūtė? Ne? Čia
Kauno aklųjų mokykla. Čia Basanavičiaus gatvė. Šešėliai. Madinga buvo tada
šešėliai. Čia maždaug šešiasdešimt pirmi-antri metai.
Na, taip, čia gi, Mindaugo gatvės dabar sankryža.
Šita graži, ar ne? Kojomis žemės nesiekdamas. Налетай, торопись - покупай
живопись!
Teisingai. Bet čia kur? Kokioj čia vietoj?
Čia, man atrodo, Biržų turgus.
Biržų?
Kokie gal penkiasdešimt septinti-aštunti metai. Čia vairuotoja, iš karto kavalieriai prisistato, kad remontuot
padėtų. Čia aklųjų mokyklos sportininkai. Čia prie Halės turgaus. Čia
Kulautuva, sanatorija. Va, kokios gražuolės, sako, sekso nebuvo! Kaip iš madų
pasaulio! Čia Sirvydo gatvė žiemą.
Kapsukas?
Kapsukas. Su Kipru Petrausku aš jį fotografavau, po miestą vaikščiojom. Tai
jis klausia: „O čia kas stovi?“ Tai sakau: „Čia Vincas Mickevičius-Kapsukas –
revoliucionierius.“ – „A, atsimenu, atsimenu, Vincas Sukilėlis“.
Taip jį vadino tuo metu?
Jo, Vincas Sukilėlis. Va čia Reformatų skveras.
Reformatų skveras, apie kurį dabar daug kalba.
Kur dabar čia daug kalbos, taip. Tą jau žiūrėjom.
Čia visai kitokia.
Čia Maldonio duktė, jau dabar užaugusi, seniai seniai fotografuota.
O čia tas pats tik stambiu...
Kitas, jo. Anas gal ir įdomesnis. Čia iš turgaus Mustafa toks, beglobis, aš
jį bandžiau prijaukint, neprisijaukinau, jis vis vien savo – vogt į turgų
eidavo. Jau tie buvo. Tas buvo, va šito tik nebuvo. Va tas geras yra. Ir šitas.
Tas geras, čia iš Užupio, Paupio gatvė. O čia lietuviškas egzistencialistas –
kaip Sartras drožia.
Mhm, tas pats žingsnis.
Dar palauk, dukrele, ištrauk šičia, ant stalo didelis yra, kur Kalvarijų...
Va mano geriausias darbas, kur visas laikmetis, visa epocha matosi.
Čia po futbolo?
Po futbolo. Žaliasis tiltas.
Būdavo tokie, tėvas man pasakodavo.
Nu va žiūri ir matosi ir pragyvenimas tų laikų, ir viskas. Motociklas buvo
prabanga, kaip dabar mersedesas, sakykim. Iš mūsų kartos motociklus turėjo tik
Gibavičius ir Rakauskas.
Gibavičius... Tai Gibavičius irgi jaunas numirė?
Jaunas, jam kažkas... Buvo jaunas ir mirė. Tai mūsų fotografijoj Luckus
irgi jaunas... Nu, būtų padaręs žymiai daugiau. Luckus buvo baisios energijos
žmogus, didžiulės energijos. Jei dabar būtų gyvas, jis turėtų užsieny savo
centrą. Vat Salomono premijos laureatai visi turi savo vardo centrus Paryžiuje,
Londone, organizacijas dideles savo vardo.
Tokio Sebastião Salgado paroda kainuoja nuo 20 iki 80 tūkstančių. Jis turi
tiek gaut, kad duotų savo parodą. Čia pas mane iš Erfurto buvo atvažiavę, tai
jie išsiderėjo iš Sebastião Salgado mažesnės apimties parodą ir išsimokėtinai
už 20 tūkstančių. Jisai sako: „Man nesvarbu, kur jūs ten darysit, ar labai
garbingoj galerijoj, ar ne, man svarbu nuliai mano einamojoj sąskaitoj.“ Na tai
čia yra ir verslas.
Oi, aišku.
Tiktai tiek, kad jau vienas žmogus ir verslui vadovaut, ir dar meną visą
bandyti ištraukt – nepajėgiu į senatvę. Jaunas lyg ir bandydavau suderinti, bet
nesuderindavau. O dabar jau daugiau reikėtų rūpintis, kaip sakyt, pomirtiniu
gyvenimu, o ne šičia. Ką padaryt su tom fotografijom, kurių vat vis darai,
pridarai, bet koks tikslas? Tikslas yra, bet iš esmės tai darai sau. Ir
kiekvienas menininkas, kūrėjas turi daryt sau, o ne kam nors.
O jeigu – užsakymas?
Įdomūs būna santykiai, tarp menininko ir užsakovo. Girdėjau apie vieną dailės
užsakymo atvejį. Pasako užsakovas, ko jis nori, dailininkas nupiešia, tada
užsakovas sako, kad reikia pataisyt, dailininkas taiso. Toks keistas
bendradarbiavimas, bet, matyt, būna taip. Tai ne matyt, o tikrai būna...
Turėjau pasiūlymų. Kai ta paroda buvo Amerikoj, su tuo Bielkinu, ten buvo
dar iš Pietų Afrikos žydas toks. Tai man atvirai tie turtuoliai sako: „Klausyk,
Sutkau, tu – geras portretistas. Kam tu fotografuoji šitą politiką? (O ten
Sąjūdžio momentai mano buvo fotografuoti.) Tu čia silpnas. Portretai yra tavo
jėga. Va, pasilik Amerikoj arba atvažiuok pas mus į Pietų Afrikos Respubliką.“
Pietų Afrikoj žadėjo, iškart milijonieriumi tapsiu, nes Pietų Afrikoj nebuvo
balto fotografo, tik juodi. O baltieji pas juodą fotografą nesifotografuoja.
Baltieji turėjo skrist pas artimiausią fotografą, kuris buvo už 700 kilometrų.
Ir net nežinau, ar ten buvo lėktuvų reisai. Vienu žodžiu, jie ieškojo balto
fotografo Pietų Afrikai. Na, bet būčiau jau – viskas, jau Lietuvai žuvęs.
Tai galima nuskristi „gastrolių“.
A, dabar kojas vos pavelku...
O tada?
Ne, reikia kultūrą suprast...
Va! Bet jūs fotografuodavot ir pažįstamus žmones, ir
nepažįstamus?
Ir nepažįstamus. Bet su nepažįstamais stengdavausi susipažint. Aš net su Sartru
labai gerai susipažinau. Mes su juo šnekėjom va tiek – apie literatūrą, muziką,
visa kita. Jisai paskutinį vakarą išėjo parūkyt (labai žiauriai rūkydavo), ir
aš užrūkiau su juo kartu. Klausia: „Ką tu rašai: prozą ar poeziją?“ Sakau: „Aš
net meilės laiškų nerašau, aš – fotografas.“ Jis: „Jėzus Marija, aš fotografų
nesileidžiu, tik vieną – Cartier-Bressoną. Kaip tu mane šitaip apgavai? Bet aš
tavęs dabar jau nuo stalo nevysiu paskutinį vakarą. Atsiųsi man nuotraukas?“ –
„Gerai,“ – sakau. Ir aš per vertėją perdaviau. Tai va, mes apie literatūrą
šnekėdavom. O mano ta kamera, žinot, zenitukas
kabo, atrodė, kad mėgėjas.
O dėl literatūros sutardavot?
Taip, sutardavom. Man labiausia rūpėjo amerikiečiai. Pavyzdžiui,
Faulkneris, Styronas, Fitzgeraldas – nu, tokie kieti rašytojai amerikiečių. O į
Hemingvėjų buvo biskį toks
požiūris... Tai aš jo klausiu, kokia jo nuomonė apie Hemingvėjų. Sako: „Nu, jis
nori būti populiarus, Hemingvėjus.“ Hemingvėjus gi tada labai smarkiai buvo pas
mus spausdinamas, mes jį galėjom spausdinti, išskyrus vieną romaną – „Kam
skambina varpai“, ar ne?
Įdomu, kodėl?
Tą romaną užprotestavo Dolores Ibarruri. Tenai jinai pavaizduota, vadinama
„sopulingoji“, biskį pašiepta. O
Dolores Ibarruri buvo ispanų kompartijos pirmoji sekretorė, tai ji užprotestavo
to romano leidimą. Tik tas nebuvo leidžiamas, o kiti rašytojai buvo leidžiami.
Bet paskui, jeigu kas pasisakydavo prieš, pavyzdžiui, tas pats Sartras pasisakė
prieš Čekijos okupaciją, ir piš – buvo nutraukti santykiai su juo ir viskas,
niekur jo jokios fotografijos neimdavo.
Mhm.
O dabar Peteris Greenaway’us buvo atvažiavęs...
O su juo kaip jūs – iš kur..?
Jis mane susirado. Jis atvažiavo čia į MO muziejaus spaudos konferenciją.
Nežinau, gal jam siūlė filmą padaryt Butkus ar ką, tai jis per savo agentą
susirado mane. Mano kaip tik gimtadienis buvo, o jie turėjo laiko tada, nu ir
jis atidrožė pasveikint manęs su gimtadieniu.
Tai jūs nebuvot pažįstami?
Nebuvom pažįstami, susipažinom. Nu ir pareiškė, kad jis nori, kad aš jį
nufotografuočiau. Kas man beliko? Man beliko imt aparatą ir fotografuoti. Ir aš
padariau. Matėt tas knygas vienkartines išleistas? Padariau aš tą jo portretą,
nu, ką darysi. Tai tada jau ir kultūros ministrė paskambino, kai sužinojo, kad
Peteris Greenaway’us buvo.
O Salgado? Kaip tik neseniai žiūrėjau Wimo Wenderso filmą
apie Sebastião Salgado – „Žemės druska“.
Labai geras filmas, labai geras. Sakyčiau, kad ten fotografija taip
pateikta, kad ji geriau veikia, negu parodoj į ją žiūrėtum. Taip idealiai
nufilmuota fotografija, taip pateikta – ir vienas po kito, ir su tekstu, su
viskuo, kad tiesiog...
Tai vat, Salgado. Brazilijoje yra fotografijos namai tokie, fotografijos
centras, filantropas bankininkas paliko savo namus fotografijos centrui, tai
ten maždaug 5000 m2 tuose namuose, ten ir salės, ir administracija
įsitaisius, ir dar 25 hektarų parkas Rio de Žaneiro centre, tai kaip reikiant,
žinot, atrodo. Aš paklausiau, ar jie Salgado turi. Jie perka visus darbus,
superka viską, kas fotografuota Brazilijoj, tas jų centras. Jis turi kituose
miestuose irgi padalinių, per visą Braziliją apie šimtą darbuotojų, ten tiek
pinigų jiems palikta, kad visi gauna europines algas ir visi renka, net jeigu
ir dokumentiškai kas fiksavo, pavyzdžiui, žemės ūkį ar miškų kirtimą, džiungles
ar dar ką, tai jie superka tuos visus darbus. Bet yra viršutinė riba – jie
fotografui, kuris žinomas jau ir užsienyje, moka už archyvą virš milijono, bet
ne dešimt milijonų. Salgado užsiprašė dešimt milijonų. Tai jie lyg įsižeidė,
nes jis padarė karjerą brazilų skurdą fotografuodamas, o dabar – dešimt
milijonų! Tai jisai su archyvu išvažiavo, pats važinėja po visą pasaulį, o jo
žmona Paryžiuje įsteigė centrą. Nu ir dabar pačios brangiausios parodos būna
Salgado, reikia gero sponsoriaus, norint jas gauti.
Na taip, ir tas filmas padėjo jam, aišku, išpopuliarėti.
Vis tiek dabar daug kas pamatys, filmus žmonės žiūri.
Nu ką, fotografija yra velniškai kinematografiškas dalykas. Ir televizijoj.
Vat paimk fotografiją, čia gali iš bet kokios temos rodyt, mūsiškiai nerodo
tik. Va dabar kad ir paroda toj NDG. O televizijoj ar buvo kas? Niekas nieko
neparuošė. Gal trumpai, davė kokias dešimt sekundžių, kad ten atidaryta
paroda... O pasižiūri, koks nors sceninis menas, Viešpatie, ten kur kas ką
įrašinėja, važiuoja grupė į Londoną, filmuoja, nu... Čia priklauso nuo to, kaip
pateiksi. Ryšiai su visuomene, įvaizdis. O fotografijos įvaizdis, deja... Deja,
va toks fotografas kaip Aleksandravičius, jis negauna Nacionalinės galerijos.
Jis gali būt ginčytinas, bet tai – menas ir turi jį rodyt, jis visoks, ir
ginčytinas menas turi teisę būti parodomas.
Koks yra kriterijus, kad gautum teisę parodai
Nacionalinėje galerijoje, tai aš išvis neįsivaizduoju. Kas gali būt? Kas ten
atrenka ir kokia tvarka yra?
Tvarkos nėra, sprendžia direktorius ir Dailės muziejaus direktorius, nes
NDG priklauso Dailės muziejui. Ir kas įdomiausia, kad visi pinigai eina Dailės
muziejui. Tai užtai jie taip ir nesuinteresuoti, kad daugiau žmonių ateitų.
Mėnuo praėjo, o jie neorganizuoja nei susitikimų, nei knygos pristatymų –
nieko. Taigi knygos pristatymą galėjo suorganizuoti. Nu tai dabar jeigu
atvažiuos Steidlas, leidėjas...
O jis žada atvažiuoti?
Žada, bet velnias žino, ar čia surinks publiką.
Surinks.
Jis Lietuvai nusipelnė. Tikrai nusipelnė. Nes tikėtis, kad nukris knyga su
tokiu reklaminiu pavadinimu „Planet Lithuania“... Ir taip atspausta, taigi
geriausia pasaulyje poligrafija! Jis pats yra maniakas, jisai tai
poligrafijai... Mes – lygiai taip pat, ir mano žmona maniakė, ir aš, mes
uostinėjom kiekvieną atspalvį juodumo, norėjom maksimaliai juodą ištraukt, bet
kad liktų dar ir šviesūs kadrai.
Jis pats paskui važiuoja ir pristatinėja. „Paris Photo“ – jis pats
pristatinėjo šitą knygą nuvažiavęs. Važinėja daug. Pietų Korėjoj buvo, paskui,
kai mus išleido, išvažiavo į Ameriką, žymaus Amerikos fotografo Franko leidžia
knygas. Jam 95, jau, sako, jis tiktai pirštu parodyt gali: tą ar kitą. Tai aš
juokiuosi, sakau: „Aš greit irgi toks būsiu.“ Jo žmogiškas dėmesys pamalonino,
kai pasiskundžiau, kad man su kojomis problemos, vaikščiot sunku, sakau, gerai
būtų viešbutis netoli nuo tos spaustuvės. Tai jis prie lėktuvo atsiuntė
limuziną. Aš pirmą kartą važiavau limuzinu. Kaip pirmos klasės lėktuvu į
Braziliją, atsisėdi ir nejauti nei greičio, nei nieko – pora valandų ir trys
šimtai kilometrų, 180-200 kreiserinis greitis.
O Brazilijoj kada jūs lankėtės?
Prieš 3-4 metus. Aš trejus metus iš eilės važinėjau į Braziliją. Jie daug
parodų surengdavo. Paaiškėjo, mano parodos labai įdomios ir vaikams. Ta va,
turėjau pasisekimą Brazilijoj. Jie, matai, pristatė mane kaip Europos autorių.
Europoj tai aš esu iš Rytų, o iš Rytų – atsargiau vertina. Dabar, Steidlui
išleidus, gal jau bus sugriauta ta „Berlyno siena“. Bet iš tiesų taip yra – mes
jiems konkurencija. Jie gi nori savo darbų kainas išlaikyt, o čia atsiras dar
vienas perkamas.
Nereikia tokių.
Mums laisvę suteikdami jie gavo tokią dovaną – rinką daugybės milijoninų!
Šitokia rinka, Sovietų Sąjungos rinka, alkana. Jie metė viską, kelis
dešimtmečius viską mes supirkdavom: ir pavojingus sveikatai, ir viską. Dabar
tik susigaudėm, ką valgom, su kuo žaidžiam. O vat pripažinimo nesulaukėm tokio.
Bet iš kitos pusės, pripažinimas pirmiausia turi būti savoj šaly, savoj
valstybėj...
Taip, aišku.
Aš pasižiūrėjau, tai valstybė organizuoja parodas savo autorių užsienyje,
valstybė skiria ten pusę milijono eurų, išleidžia katalogą, tokį kaip Steidlo
panašiai – visa tai daro valstybė. Nemokamai atiduota viską, tą katalogą, tik
jūs darykit tą parodą. O pas mus valstybė – nieko, pas mus viską pats turi
pirkti. Tai kai viską pats turi pirkti, kartais paskui nebelieka ir pietums.
Su edukacine fotografijos misija ir Prancūzijoj aš turėjau parodą Tulūzos
muziejuje, labai didelė buvo tokia paroda, 150 darbų. Tai aš pasižiūrėjau –
kiek vaikų per atidarymą! Ten jie susėdę visi, atspausdintos jiems tokios
programėlės rotaprintu: „Raskite, kas bendra tarp Sutkaus ir prancūzų klasikų.“
Ir jie turėjo ten spėt, gaudavo kažkokių prizų. Aš dar knygų buvau nuvežęs, tai
kai kurie mano knygą tą storą dovanų gavo, aš jiems apie 50 štukų nuvežiau. Nu vat, vaikai, nuo
tokių dienų – čia yra edukacija. O mūsų valstybės edukacija – Butkaus centras.
Čia nėra didysis menas. Tai yra menas, skiriamas edukacijai. Tai yra tai, ko
nenupirko nepriklausomos Lietuvos vyriausybės. Jos turėjo supirkt visa šita ir
naudot edukacijai, o ne Butkus turėjo pastatyt moderniojo meno centrą. O kur
valstybė buvo? Valstybė tai ir neužsimena apie Butkų.
Mhm, sunku. Atrodo, kad vyksta konkurencija. Negerai, kai
Butkaus „Mo“centras turi konkuruot su Nacionaline galerija. Negerai. Kyla
priešprieša. Tada ir mecenatai nekaip atrodo...
Nacionalinė galerija daug lėšų metė mano ekspozicijos parengimui...
Architektūrai?
Taip. Visa tai gerai, bet sakau, jie man parodos parengimui davė tris
tūkstančius: pusantro tūkstančio honoraras ir pusantro tūkstančio darbams
atspausdinti. Tai, dovanokit, pusantro tūkstančio yra dviejų savaičių laboranto
apmokėjimas. Sakau, aš čia pusę metų ruošiausi tai parodai, kiek ten tų vintidžų išrinkta senų, visko. Nu,
neproporcingai. O Butkus, ką jis, aš sakiau jam, kad jeigu būčiau turtingas, aš
supirkčiau visą Lietuvos fotografiją. Tai būtų labai gera investicija, nes daug
kas gal nuvertėja, o čia tiktai augs kaina.
Investavimas yra dar kas kita. Kolekcionavimas ir yra,
matyt, investicijos ir aistros menui derinys. Nes žmonės nori pirkti pigiau,
skaičiuoja. Kaip kalbėjom, yra ir išskaičiavimo šiek tiek, bet daug yra ir
nemerkantiliškos aistros.
Pastebėjau, ir Amerikos, ir mūsų kolekcionieriai, kai pasiekia tam tikrą
ribą, iš paskutiniųjų stengiasi nupirkti pigiai. Aš turėjau reikalų su rimtais
kolekcionieriais, su Gundlachu tokiu, Vokietijos kolekcionieriumi, tai jisai
būtinai iš manęs norėjo dešimt darbų pirkti po penkis šimtus. Čia prieš kokį
dešimtmetį buvo, neatsimenu, kokie buvo pinigai, bet penki šimtai buvo jau geri
pinigai. Ir ką jūs manot – aš jam pardaviau. Bet tie mano darbai paskui tapo jo
kolekcijoje vieni iš vertingesnių. Jis išleido kolekcijos albumą – mano darbu
prasideda albumas ir mano darbu baigiasi. Kino filmas išėjo – vėl mano darbai.
Jis galų gale paliko kažkokiam muziejui tą kolekciją, nes žmona iš namų jau
varė, visus kambarius užėmė kolekcija. Tai jis padovanojo. Ir Amerikoj aš
sutikdavau tokių kolekcionierių, Čikagoje vienas priėjo Fine Arts muziejuje pasitarti, sako: „Žmona iš namų varo, nebegaliu jau, visi
kambariai užkrauti.“
Taip, taip. Vienas rusų bankininkas kolekcionuoja meną,
ne vieną kolekciją yra surinkęs, tai jis sakė, man pasirodė – nuoširdžiai: apima aistra, pamato kolekcijos viziją,
jis renka tada, ją puoselėja, o kai užbaigia –
jam nebeįdomu. Jis tada gali padovanoti muziejui arba parduoti.
Jam procesas svarbu.
Procesas, bet jis turi viziją visada, nes kolekcija jam
irgi yra meno kūrinys – dermė, kas ten joje, kodėl, kaip tarpusavy kūriniai
atrodo. O surinkęs visą išbaigtą... Čia panašu į parodą gal?
Taip. Viešpatie, čia aš neturiu žmonių. Man reikia išrinkt vieną temą, tai,
žinokit, visus tuos stalčius reikia pakelt, pažiūrėt, nes keičiasi požiūris į
vaikystę. Vienoks požiūris buvo prieš dvidešimt metų, kai aš pirmą „Basų kojų
nostalgiją“ dariau, dabar jau kitoks požiūris išvis, jau kitokius darbus renki,
prie tų – kitus.
O, deja, mūsų Lietuvos muziejai... Budrys čia baisiai buvo prieš, aš su juo
kariavau, nu ir jis nepalaikė mano pusės, sakė: „Aš geriau geldą žemaitišką
suskilusią nupirksiu, negu tavo fotografijas.“ Tie vintidžai, pirmos fotografijos, žinot... O jis buvo царь и бог šitoj politikoj...
Taip, aišku, nuo vadovo daug kas priklauso.
Mada dovanotų darbų. Kasiulio muziejus... O Gudaitis gi sakė, kad atiduos
darbus, jeigu pastatys jo galeriją. Nepastatė. Suprantat, va tokia...
Žmogus, nu tai ką, jis nueis, bet jis nueis – ateis kitas, neaišku, ar tas
kitas nebus jo idėjų tęsėjas, vat irgi...
Neaišku. Tradiciją sunku laužyti.
Taip. Laukia dovanų. Ir iš ubagišką pensiją gaunančios našlės prašo, kad padovanotų
Nacionalinei dailės galerijai darbus... Aš manau, kad tai išbuožinimas,
nacionalizacija intelektualinė. Jie irgi laukia, galvoja, kad Sutkus numirs ir
užrašys kam nors. Ne, aš neužrašysiu. Nežinau, ar čia labai patriotiška. Nes
įpratę kaip tranai gyvent, gaut valdiškus atlyginimus iš biudžeto, o dirbti su
autoriais, su kolekcijomis – nieks nedirba.
Bet iš užsienio ar jaučiate kokį realų susidomėjimą?
Gali būt domėjimasis, bet labai kaina mušama.
Mhm.
Aš čia domėjausi Vokietijoj. Sakė, dabar kaip tik mano metų daug yra
fotografų, juos perka investuotojai, kuriems tai – investicija: jie nuperka tą
archyvą, laiko, ir bus brangiau, žymiai brangiau.
Ai, tai jie turi tikslą vėl perparduot ir uždirbt?
Taip. Ir garantuotai, nes kai archyvą kas nuperka, jau čia tų darbų nėra,
atsiranda tarptautinė jų paklausa.
Mhm. Tai jeigu yra tokių žmonių, kurie šitaip dirba,
kuriems tai nebūtų pirmas nupirktas archyvas, tai gal ir kaina reali būtų?
Galai žino. Pakol kas man pasiūlymų nebuvo. Aš plačiai dar ir neieškojau.
Man, žinoma, būtų idealu, kad Lietuvoj kas nors galėtų tą padaryt – nupirkt ir
palaikyt iki tol, kol Lietuva pribręs. Nors aš manau, kad jau dabar
pribrendusi. Jeigu Lietuva tiktai turėtų proto ir statytų prie visų arenų ir
parodų sales tokio dydžio kaip NDG, paleisk per šalį dešimt Lietuvos fotografų,
pradedant nuo vyresnės kartos iki jaunimo – eis žmonės, jiems bus įdomu.
Vilnius gi fotografijos Meka buvo prie sovietų vadinamas. Mes dvidešimt
metų buvom vieninteliai Sovietų Sąjungoj turėję organizaciją. Visi svečiai iš
užsienio pas mus važiuodavo. Atvažiuoja į Maskvą – jie net кофе neturi pavaišint – arbata. Atsiunčia man – pas mane Volga aptarnauja, po Lietuvą vežioja
(kur galima, žinoma), maistas užsakytas, liuksas viešbuty „Astorijoj“, vakarais
dar pagėrimai, vienu žodžiu, priimdavom kaip reikiant. Taip ir išpopuliarinom
tą Lietuvos fotografijos mokyklą. O dabar, žinot – kitas metas, jau reikia
kitaip. Anksčiau nebūdavo tokios spaudos, kaip „Frankfurter Allgemeine“ dabar
deda didelius kadrus. Knygų nupirko Kultūros ministerijos taryba 15, Šimašius
nupirko 20 savivaldybei, dar kažkas – 10. Nepuola. Užsienio reikalų
ministerija, jie – „Neregėtą Lietuvą“. Nu, ta „Neregėta Lietuva“ – kas kita,
čia nelyginami dalykai visiškai.
Taip, nelyginami. Būna įvairių progų, vienur gal tinka
labiau „Neregėta“, kitur – jūsų.
Tai aš dar turiu šiek tiek tų knygų. Steidlas man patinka, idealistas,
sako: „Aš padarysiu kainą, kad jaunimas galėtų įpirkt.“ Jis nuleido kainą
tikrai.
Dėl kainos nėr ko pykti.
Galėtų 56 eurus kainuot tokio dydžio knyga.
Laisvai.
Na, jisai irgi išlošė. Parduot tiražą per du mėnesius – taip nebūna. Čia
jau bestseleris! Bet aš su juo sutikau, su visomis jo sąlygomis, honoraro aš
nereikalavau, knygomis man honorarą atidavė. Tai kad man tų knygų daug ir
reikia, dačerta draugų turiu, kuriems
reik dovanot, daktarams visiems. Reikia iš anksto padovanot knygą.
Taip, teisybė.
Sunku man judėt, skraidyt uždraudė, o su traukiniais pas mus dar taip nėra,
kad galėtum į Paryžių traukiniu nuvažiuot ar į Londoną, į Berlyną.
Ne, nepatogu.
Nėra. Persėdimai. O persėdimai man su vežimėliu jau netinka. Jau čia ir
taip Rima kankinasi su tuo vežimėliu. Sunkus aš – 115 kilogramų. Ir nevalgau,
ir valgau, visaip būna, ir vis nekrinta svoris. (Juokiasi)
Apykaita, aišku, sulėtėja vis tiek.
Ir žinai, o man jau svetimi tie tūsai.
Man jau savo gyvenimo tam gaila. Aš geriau katiną paglostysiu per tą laiką,
pasėdėsiu, į gėles sode pažiūrėsiu, pažymėsiu dar fotografijų, peržiūrėsiu.
Mano archyvo dar yra, kas atvežta prieš 15 metų, ten sukrauta, tai dar yra kai kurios
dėžės neatplėštos, nu nepajėgiu visko, žinot. Čia jeigu dvi valandas pažymi su
lupa, tai atsikeli, ir jau galva stipriai sukasi.
Daug darbo – čia ne juokas.
Nu bet, iš kitos pusės, tai aš manau, jeigu penkias knygas Steidlas
išleidžia, tai čia Lietuvos fotografui yra tikrai Dievo malonė. Čia ne tai,
kad... Čia tai išėjo. Ir Steidlas pataikė, jis pajuto dabar tą analoginės
fotografijos poreikį, jis pajuto tą humanistinį... Kur gali nueit tas
modernizmas? Pasižiūrėjau aš „Lietuvos fotografijas“ – nu Viešpatie, tai jie
tarpusavyje visi šnekasi, tos menotyrininkės, vieni kitus giria. Nugi gražu ten
viskas, bet kad... ten vienas Luckus jų devynių kartų vertas. Nėra asmenybių,
talentų nėra tiesiog. Taigi modernioji fotografija – geras projektas, finansavimas,
taikomasis išsilavinimas, ir užtenka. Net nereikia būt apsišvietusiu,
apsiskaičiusiu, nereikia būt ir po pasaulį pažiūrėjus – nereikia. Užtenka
tiktai kelis modernistus perskaityt. Užtat Susaną Sontag visą penkmetį cituoja.
Rimtas pasiekimas.
Čia ir Lietuvai pasiekimas.
Taip.
Nes iš tiesų, Lietuvos nežino, o Steidlą žino.
Tokia realybė, taip.
Nu ir aš pastebėjau, Steidlas, jisai supranta fotografiją, mes kažkaip su
juo nedaug šnekėdami radom bendrą kalbą, minčių eiga mūsų ta pati.
Tai gerai, aišku. Jis tikrai išmano savo sritį.
Tikras profesionalas. Nuo septyniasdešimt antrų metų jis tą spaustuvę,
leidyklą savo pasistatęs senamiesty to miestelio.
Ne, nu čia iš tikrųjų, čia įsiamžinimas jau absoliutus. Nes knyga yra
knyga, o čia dar – tokia knyga. Kai aš grįžau iš Egipto, ten pasiėmiau Sartrą
paskaityt, tai oficiantas, kuris
aptarnauja: „Įdomią knygą skaitot.“ Sakau: „Iš kur žinot?“ – „Ai, – sako, – aš
gi baigęs klasikinę filologiją.“ O dirba oficiantu.
Nu ir įsišnekėjom, apie Egipto kultūrą. Na ką, senoji kultūra, bet ir – viskas.
Jie prarado rašmenis, kai perėmė arabų...
Liko archeologija.
O mūsų knygnešiams reikia paminklus statyt.
Čia dar naujesni laikai. Taip, aišku.
Nors, kai pagalvoji, ta mūsų kultūra... Mes sakom: Lietuvos vardo
tūkstantmetis. Tai Venecijos karnavalui – tūkstantmetis. Mes Brunoną nudobėm, o
Venecijoj jau karnavalus rengė.
Kai taip pagalvoji, truputį aiškiau.
Taip, Europoj, žinot, mes nesam iš pirmaujančių. Yra labai daug...
Neturėtume daug pretenzijų turėt. Bet pretenzijas reikia kelt...
Aš dabar su tokiu daktaru bendrauju, Kasiulevičium.
Geras daktaras.
Čia Landsbergienė mane rekomendavo jam. Su Landsbergiene kažkaip mes irgi
tokie... Žinai, kai jau tiek metų, tai politika manęs visai nedomina. Man žmoniški
santykiai yra žymiai aukščiau. Žinoma, blogai, kad nuo politikų priklauso
menininkų gyvenimas. Aš nesakau tik niekam, jau paskutinius dvejus metus
nevažiuodavau Prezidentės kvietimu į tuos premijų teikimus. Mes su ja turėjom
tokį kontaktą, bet pastebėjau viena: nori, kad ji tave išklausytų, turi kažkokį
tai originalų komplimentą pasakyt.
Jūs gi patirties turit šitais klausimais.
Velnias, ne visada. Turi, žinoma, labai susikaupt, trumpai išdėstyt. Aš
dėsčiau, kad reikia rentas menininkams skirti. Manau, kad daugeliui tai yra ir
mirties priežastis. Aputis, Granauskas – jie nepajėgė gydytis, nes pinigai
neįmanomi, nėr ką parduot. Ką aš šeimos butą parduosiu, kad dar porą metų
pratempčiau? Dievas davė, mano vėžys prieš penkiolika metų išimtas... Dabar jau
skauda vėl ten kažkur, sėdžiu ant tramadolio tablečių.
Mhm...
Bet kažkaip dabar išsigandau, kad galiu pasakyt ir kažką atvirkštinio
komplimentui.
Tai dėl to nevažiavot?
Aš nuvažiavau paskutinį kartą prie Operos, turėjau išlipt, ir mano
organizmas... Man mat padiktuoja kartais organizmas, kur nereikia eiti, duoda
tokį ženklą, ir viskas. Aš nenueičiau ir dešimties žingsnių. Sakau Rimai:
„Paskambink, kad nelauktų. Važiuojam namo.“ Taip blogai pasijutau.
O kai jinai dabar šneka taip mandrai, kad orumą reikia išlaikyt, galvoju,
bepiga tau orumą laikyt su penkių tūkstančių ar dešimties pensija. Juk jos
pensija eurokomisarės ir Prezidentės, tai čia, broleli, ne juokas.
Su Adamkum tai, būdavo, mes diskutuodavom. Ne visada jis suprasdavo mano
darbus, jam atrodė, kodėl čia tokia biedna
Lietuva, aptriušusi. Sakau: „Prezidente, čiagi okupuota Lietuva.“ – „Aaa, tada
gerai.“ Bet tai Adamkus pasiimdavo mus į užsienius, mes suruošdavom per
Kultūros ministeriją parodas, visokių ten sugalvodavom, Prezidentas atidarydavo.
Važiuodavau aš, važiuodavo visokių iš biznio
pasaulio. Ten su jais vis po čerkelę,
po čerkelę – ir grįžęs kokius metus
jau turėdavai rėmėjų, sponsorių. Ir
jeigu nedurnas buvai, tai fotografuodavai juos ir užsidirbdavai pragyvenimui. O
Grybauskaitė pati nusifotografavo, kaip pigiais skrydžiais skrenda. Nu tai ar
čia taupymas, rupūže? Ar čia taupymas, kai nesukontaktuoji su žmonėmis kartą
per metus?
Kiekvienas jų savaip renkasi ir siekia savo tikslo.
O koks jos tikslas, Grybauskaitės?
Žmonės myli. Vyko Knygų mugėj susitikimas su ja, šaukia
iš minios: „Prezidente, mes jus mylim!“ Natūraliai, nemanau, kad ten
surežisavo...
O aš Landsbergienę myliu, ne Prezidentę. Man Prezidentė, deja, deja... Iš
Prezidento aš tikiuosi, kad jis turi padaryt truputį daugiau, negu sugeba. Ką
padarė Adamkus? Jis padarė truputį daugiau, negu sugebėjo. Juk jis gyvenęs
Amerikoj. Aš jį atsimenu, mes su juo kontaktavom per pirmuosius jo
atvažiavimus. Jis dar jaunas buvo, atėjo su Kudaba pas mus į Draugiją, mes
priėmėm jį, aš jį fotografavau Aliumnato kieme. „Gal norit aparatūros?“ – sako.
Už kokius dešimt tūkstančių. Sakau: „Ne, ačiū.“ Vis vien, galvoju, nu ką ta
aparatūra? Visiems nepadalinsi, o jeigu aš naudosiuos, negražu bus, žinai.
Ir va tas dėmesio ženklas, taigi jis, Adamkus, man patalpas padėjo
išrūpint. Mes, blemba, su Paksu
kariavom, Paksas tada buvo premjeras turbūt. Vagnorius buvo premjeras,
Čilinskas kancleris. Tai būdavo Adamkaus tokios rezoliucijos, kad Fotomenininkų
sąjungos patalpos būtų ne prastesnės negu kitų sąjungų. Nu ir gavom tas
patalpas, remontavomės. Ir iš valdžios, ir aš rinkdavau, kažkaip su sponsoriais tada žmoniškai būdavo.
Dovydėnas pervedė man dešimt tūkstančių dolerių, tai žinai, jau su tiek... Nes
Paksas mus išmest norėjo iš ten, nes sudaužyta ir pro langą matėsi baisi
patalpa. Tai mes pradėjom remontą ir per tą laiką susirinkom pinigų kitam,
tolimesniam remontui. Visad tiems didesniems dalykams gaut reikėdavo aukštos
valdžios palaikymo.
Dar man smalsu vienas dalykas. Ar būdavo taip, Antanai,
kad jūs sugalvojat kadrą ir duodat kitam paspausti?
Nu kartais, jeigu tai su manim susiję. Ten, pavyzdžiui, su Snape, kuri guli
man ant pečių, tai aš seselei daviau, sakau: „Nuspausk.“ Būna taip, bet labai
retai.
Ir va, tokiu atveju gali jinai sakyt: „Čia mano
nuotrauka“?
Nu, praktiškai ne. Autorius – kieno sugalvota nuotrauka. Tai, pavyzdžiui,
filmas tada ne režisieriaus būtų, o operatoriaus, nes jis viską nufilmuoja. Ir
be to – tikro meno nesugalvosi. Čia – ar yra įkvėpimas, ar nėra.
Labai ačiū, Antanai, puikiai pasikalbėjom. Man buvo labai
įdomu paklausyti ir pažiūrėti.
Kalbėjomės 2018 m. gruodžio 17 d. Sutkų namuose Vilniuje.
Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais mąstytojais rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Atsiliepimai