Rimantas Dichavičius: „Mene reikia klausti ne „kas“, bet „kaip“

Prieš kelias dienas virpančia širdimi nuėjau į naujo Šarūno Saukos darbų albumo pristatymą. Dailės akademija išleido, bet toks poniškas menotyrininkas Edmundas Armoška šefavo juos. Sutikau ten porą pažįstamų ir jie sako: „Rimai, tavo daug geresnė knyga.“ Šita mano knyga, išleista prieš 16 metų. Čia nesigiriu, bet, žinot, dėl ko sakau? Praėjo 15–17 metų, atsirado spauda, daug geresnė už aną, bet jie suklydo – parinko ne tą popierių. Ten skenavo kažkas, fotografavo, nežinau kas...

Leidybai daugybė dalykų svarbu...

Taip, daugybė komponentų... Žiūriu, jų popierius toks matinis, „sugertas“, lyg ir ryškus, bet toks pridusęs atrodo. O šita mano dar skamba.

Aš jiems sakiau: „Jei reikės patart ar padėt...“ O Sauką stebėjau nuo vaikystės, kai pacaniukas dar buvo dailės mokykloje, paskui institute. Tėvus gerai pažinojau – ir mamą, ir tėvuką. Praktiškai albumas buvo mano idėja. Ir žinot, iš kur atsirado?

Nenumanau.

Buvo jo paroda galinga, kai jam sukako 50 metų. Atidarymas, kaip visada, praėjo gerai: paplojo per petį, šampano išgėrė, ta ta ta, pa pa pa...

Galvojau, aš ateisiu kitą dieną, ramiai pažiūrėsiu. Ateinu kitą dieną – tuščia salė, dvi mergaičiukės vaikšto. Aš kelias valandas pravaikščiojau: dar dvi atėjo, dvi išėjo. O buvo vasara – Didžioji gatvė pilna žmonių, visi alų gurkšnoja, vokiškai kalba, lenkiškai kalba, angliškai kalba...

Ta paroda Šiuolaikinio meno centre vyko?

ŠMC, taip. Nuėjau dar antrą kartą, nuėjau trečią kartą – tas pats vaizdelis. Pusantro žmogaus vaikšto. O tokie paveikslai! Na, galvoju: „Šitaip mes nepaliksim...“ Toks žmonių glušumas, bukumas... Reikia jiems akis pratrint.

Aš grįžau, trečią kartą apėjęs parodą, skambinu Šarūnui – namuose nėra, jis Dusetose gyvena, atsiliepia mama. Sakau mamai: „Žinot ką, buvau Šarūno parodoje. Jeigu jūs sutiktumėt, reikia su Šarūnu pasitart, noriu padaryti jo darbų albumą.“ – „Rimai, tu ką? Neišsimiegojai šiandien? Tau visi namie? Ką tu šneki – padaryti knygą? Tu žinai, kiek kainuoja knygą išleisti?“ O ji buvo „Vagos“ redaktorė. Sakau: „Žinau, ponia Rūta, žinau, aš visą gyvenimą knygas ruošiu. Reikia Šarūno knygos. Mirtinai reikia.“ Ji sako: „Ne ne, su tavim neblaiviu nenoriu šnekėt.“ Ir padėjo ragelį. Nors aš buvau negirtas, bet jai pasirodė blūdas neįgyvendinamas.

Aš kitą dieną skambinu, tęsiu pokalbį. „Na, Rimai, jei tu jau taip užsispyrei, tai darykim. Aš tau padėsiu – turiu visus Šarūno darbų sąrašus, kur jis kam ką dovanojo, kam pardavė.“ Atėjo kitą dieną – va, čia sėdėjom – tokį sąrašėlį man paliko, aš jį persirašiau, persifotografavau ir pradėjau dirbti. Per dvejus su puse, per trejus metus paruošiau šitą knygą.

Paskui Armoška pasijungė, jis irgi nustebo: „Ką tu darai? Saukos kūrybą?“ – „Darau, – sakau – Reikia mūsų genijų pagerbti.“ – „Tu taip manai?“ – „Taip manau.“ Žodžiu, aš paruošiau, o Armoška paskui jau ėmėsi visos spaudos. Nes spaudos jau nebūčiau įkandęs. O fotografuoti pats moku, ir parengėm tą knygą. Pradžioje ją labai pirko, paskui nustojo. Žodžiu, kam buvo įdomu, tas nusipirko. Ji užsistovėjo, kainą mažino mažino, paskui žiūriu – nebėra. Po kelerių metų visi klausinėja: „Kur Sauką gauti?“ Ir man didelis džiaugsmas, kai vėl surengė jo parodą, visi į ją suplūdo, net per du turus minios ėjo. Kai pagalvoji, per dešimtį metų žmonių smegenys persilaužė. Štai, kas man svarbiausia. Pirma visi ant jo spjaudė, ir šiandien dar kai kas spjaudo, bet anuomet 90 procentų spjaudė, o dabar jau gal kokie 10.

Dabar jis Prezidentūroje gi kabo?

Kabo, bet tai nieko nereiškia.

Tai jau pripažintas, populiarus...

Bet pakabino prieš aštuonerius metus, o albumas išėjo prieš penkiolika.

Taip taip. 3000 egzempliorių... Pasklido knyga, paskui – iš lūpų į lūpas... Žinoma, pastūmėjo.

Ir didžiausias komplimentas žinot, koks? Atvažiavo toks Michailas Šemiakinas. Gal jūs susidūrėte?

Šemiakinas. Dailininkas?

Taip. Mes su juo susipažinom Vitebske. Per muzikos festivalį „Slavianskij Bazar“ atvežė jo parodą, ir mane ten pasikvietė muzikantai, kad papuoščiau jų muziką: gražių mergaičių nuotraukos, piešiniai, etiudai tokie... Viename galerijos gale – mano paroda, kitoje – Šemiakinas. Aš nuvežiau ne tik savo darbų, bet ir Saukos albumą, kalendorius. Esate matęs Šemiakiną?

Ne, neatsimenu.

Su akiniais, vaikšto toks – pats už save didesnis, nesidairo į šonus. Paėmė tą knygą: „Kas čia? Kas tu toks?“ – „Iš Vilniaus.“ – „Įdomus albumas. Labai įdomus. Sauka. Kodėl aš jo nežinau? Kaip aš jo nežinau? Kur tu gyveni?“ – „Vilniuje.“ – „Ir jis – Vilniuje?“ – „Na, Vilniuje.“ – „Būtinai atvažiuosiu. Turiu didžiausią pasaulyje privačią meno biblioteką. O šitos jo knygos neturiu. Superku visą tavo stendą.“ Ten buvo kalendoriai, kelios knygos.

Ir jis atvažiavo. Susitiko su Sauka, pabendravo jie. Ir per vieną interviu – rašė spaudoje – žurnalistė klausia: „Kaip jums Lietuva, apsilankius pirmą kartą? Ką galite pasakyti?“ Sako: „Viskas gerai, patinka man čia. Svarbiausia – galite didžiuotis, kad pats tikriausias pasaulyje gyvas šių dienų dailininkas gyvena pas jus. Tai Šarūnas Sauka.“

„Pats tikriausias“, – taip jis pasakė. Ne geras, – „geriausias“.

„Tikriausias“ – dieviškas žodis...

Tai va, kai pagalvoji, iš blūdo taip išeina kažkoks daiktas. Pablūdiji, pablūdiji ir...

Gražus...

Prieš 17 metų, turėkit omeny, su trimis viršeliais paruošiau.

Įsivaizduoju.

Pinigų neturėjau, bet moku fotografuoti, moku suprasti, žinau, kur grūdas, kur pelai. Ėmiausi darbo ir viskas. Apvažiavau pusę Lietuvos, nuvažiavau į Klaipėdą, radau pas vieną daktariuką paveikslą, už danties išrovimą padovanotą. O tas paveikslas aukcione šešiaženkliu skaičiumi virto. Tai šita totalinė neteisybė mane pjauna, tas žmonių durnumas, snobizmas. Menininkas yra, bet jo nemato.

Aš labai gailiuosi, kad naują knygą jie taip... Aš turėjau medžiagos, pusę knygos turėjau, būtų nereikėję nei skenuot, nei fotografuot, nei retušuot. Pavyzdžiui, retušavimui jie samdė žmones – metus sugaišo, kol retušavo.

Visko neįmanoma suprast...

Bet tik tiek, gi visi žinojo, kad ana knyga yra.

Žinojo, aišku...

Ir aš maniau, gal jie bombą driokstelės, tai čia man su saviške reiks pasikavoti... Bet visi man sako jau galerijos tarpdury: „Rimai, labas, ana tavo knyga geresnė.“ Nesigiriu, man skauda, kad jie galėjo dar geriau padaryti. Bet neraštingumas išlenda, ir mašina apsiverčia.

Na taip, bet be anos knygos nebūtų ir tos naujos... O jūsiške ir dabar galime pasidžiaugti. Čia ir Algio Uždavinio straipsnis įdėtas, ne šiaip koks albumėlis...

Uždavinio jau nebėra.

Taip, išėjo.

Ir dar galiu papasakoti visokių dalykų. Kai pradėjau rinkti tuos Šarūno darbus, tai su jo tėvuku pasikalbėjau. Nuvažiavom pas jį į namus, ten natiurmortas kabojo, dar pora kažkokių darbelių. Sako: „A, žinai, bulvių rūsy dar yra keli Šarūno darbai iš studijų laikų. Jis ten nunešė, numetė.“ Nuėjom į rūsį – akurat, penkis darbus radau. Ir įdėjau į albumą. Dulkini, žemėti buvo, bet, laimei, aliejus nebijo vandens. Nuploviau po kranu, sufotografavau, ir įdėjom: niekas neatskirs, kurie ankstesni, kurie vėlesni. Vadinasi, žmogus pats save ne visada iki galo suvokia.

Na, aš visai neišmanau šitos rinkos, bet, kiek suprantu, dabar Sauka yra pripažintas, vertinamas, brangus. Eilė stovi norinčiųjų.

Dabar net jau kai kas slepia nuosavybę: „Įdėkite be mano pavardės, nes visi žinos, kad aš Sauką turiu, ateis naktį ir apiplėš.“

Normalu gal. Dėl įvairių dalykų nenori žmonės girtis.

Aš jums vieną istoriją papasakosiu trumpai. Ji Maskvoje nutiko, jaunystėje. Vienas ruselis, mano nuomone, prie genijų jau, turėjo penkis vaikus, buvo labai religingas. Jis pardavė vieną paveikslą, 3x2,5 m, tokio formato, už porą tūkstančių rublių. Tai irgi pinigai, bet jis tapė porą metų, gal ilgiau. Ir prieš kokius 3–4 metus aukcione, Maskvoje, tą paveikslą nupirko už pusę milijono eurų. Chirurgas iš Europos. O pardavė žmogus, sumokėjęs už jį kelis tūkstančius rublių. Savo akimis mačiau. Pardavėjas pasakojo susitikęs dailininką, tas skundėsi: „Atvežiau paveikslą į Maskvą, niekas neperka.“ – „Tai aš tau porą tūkstančių galiu duoti, daugiau neturiu.“ – „Tai duok, nors bonbonkių vaikams parvešiu.“

Įdomu, kiek tas paveikslas dar ėjo per rankas po ano aukciono. O jūsų paties nuotraukos? Tos kultinės... Irgi panašiai?

Galiu parodyti pirmąsias savo fotografijas. Pasižiūrėkit, kokių kadrų turiu. Šita fotografuota 1962 metais.

Papasakokite, Rimantai... Kaip jums gimė šitokia nuotrauka, o ne koks nors vulgarus vaizdelis į sienlaikraštį?

Aš esu pirmiausia dailininkas grafikas. Man tai yra gražu.

Pažiūrėkit, paršiukai kaip ištapyti. Kaip Saukos tapyta. Rąstai, tvoros, samanos... Linijų linijos, grafika kokia, kaip štrichai... Tiesiog paveikslas suštrichuotas, sulipdytas. Arba čia – sakralinė vietelė, paršiukai vaikšto – niekam nerūpi, nes per dieną trys mašinos pravažiuodavo. Atsiranda tokių keisčiausių dalykų. Pažiūrėkit, ta ulyčia – tiesiog purvas, architektūra, lovos... Gyvena...

Ir, aš galvoju, per tą lūšną, per tą vargą, per tą skurdą atėjom mes. Vadinasi, kažkas nešė ant savo kupros visus rūpesčius, visas netektis, karus, marus, okupacijas... Ir žmogus išliko. Ir mes šiandien stovim, va, lemputė dega... Čia yra šventi kadrai, šventi žmonės. Malda, sakyčiau dabar. Tada dar nesupratau.

Mane yra areštavę pakelėj. „Tu ko, kalės vaike, tą bobulę fotografuoji? Ką – į Ameriką nori išsiųst? Ką – iš sovietų valdžios tyčiojies?“ Į Šalčininkus nuvežė. Tai buvo 1968-aisiais. Subėgo vaikų būriai: „Šnipą sučiupo, jis bobulę fotografavo.“ 18 kadrų. Parodysiu, už kurį mane areštavo.

Menkinote ūkio pasiekimus...

Taip. Ir šiaip turiu skanių fotografijų. Čia pas tėvą Stanislovą.

Aaa, samovarai...

Čia daryta 1968 m. Toks fotografinis skanumas, kaip aš sakyčiau, net dulkės matosi. Čia irgi pas jį, pažiūrėkit. Man brangūs prisiminimai aprašyti. Aš atsimenu, kaip pirmą kartą ėjau pas kunigą. Sako: „Rimai, tu pirmas, kuris išdrįsai šitą užkeiktą slenkstį peržengti.“ Nes kunigas – tai baisu, antisovietinis, lyg su kokiu raganiumi draugauju. Šita irgi iš tų laikų maždaug...

Bobulė... Dzūkijoje?

Dzūkijoje, Žemaitijoje. Aš turėjau motocikliuką įsigijęs jau tada. Dirbau redakcijoje, reikėdavo važinėti.

Kokioje redakcijoje?

Tada dirbau „Moksleivio“ redakcijoje, o paskui – leidykloje. Čia pirmą sykį į Nidą nuvažiavau, ten žvejai naktį priėmė. Kadras kokią penktą ryto darytas – siūbuoja, makaluojasi viskas. Va, žiūrėkit, gryna grafika...

Na, taip, visai kaip grafika... Juodkrantė, 1967-ieji.

Tai va, mes su Stasiuku Paškevičiumi pajūry. Atsikėlėm, krautuvė „Šilelis“: žuvis, degtinė, mėsa. Einu namo, žiūriu – sėdi gražiai, bet aparato neturiu. Bet netoli, tai aš pusiau tekinas... Nepabėgs. Numečiau portfelį, atbėgu, žiūriu, kaip sėdėjo, taip sėdi. Taip iš toli pradėjau – cik cik, kad nepabaidyčiau, ir jau visai arti priėjau, kokius 3–4 kartus.

Ir kokybė puiki...

Čia „Flexaret“ turėjau. Paskui įsigijau. Čekiškas aparačiukas. Mane prie Šalčininkų areštavo, aš jį truputį pasiunčiau. Netoli jų būstinė buvo, jis nuvažiavo, jau trise grįžo, su antrankiais. Cakt, man iškart apžiojo rankas, kitas iš motociklo rakčiuką ištraukė, kad nepabėgčiau, trečias į mašiną įgrūdo. Ir kai nuvežė apieškot: „Aparat. Fles..., fles...“ Skaito, neperskaito. „Užsieninis aparatas. Aha, padėk.“ Ieško toliau. O aš visada lenktinį peiliuką vežiodavausi: buterbrodui susitept, šakelę nupjaut kokią, palapinę pasidaryt. O jis: „Peilis – šaltasis ginklas.“

Jie tikrai gal pamanė, kad jūs žvalgas... Buki?

Buki. Durnumo lygis. Štai dar jums pavyzdys... Svirskio kryžiai supjaustyti ir į malkinę sukrauti. Kova su religija. Šaudė, korė ir į eketes kišo, per jėgą į pravoslaviją vertė... Etnografinių kadrų turiu keletą tūkstančių. Sustodavau kapinaitėse... Štai, pažiūrėkit, kokie kadrai... Begalinės eilės, dėžių dėžės. Tai aš dabar po truputį skenuoju, vaikai padeda man...

O Vilniaus vaizdelį norit pažiūrėti?

Aišku, noriu.

Darytas kokiais 1970 metais Žirmūnų gale. Pasižiūrėkit. Galim pasitraukt prie geresnės šviesos... Net nustėrau, nežinojau, kad ten tokie dalykai vyksta. Norėjau visumą nufotografuoti, radau laiptinę, užlipau, langą pravėriau ir iškišau aparatą...

Toks veikdavo turgelis?

Prekyba iš rankų. Nuotraukoje net galima užrašus įskaityti ir žmones atpažinti. Aš pasidėjau ant palangės – natūralus štatyvas... Prašau, koks vaizdelis. Vilnius. Gausybės ragas. Pardavinėja skudurėlį, geležiuką kažkokį, popieriuką, suknelytę, batus ar pančiakas.

Taip, dokumentinis istorinis kadras, bet ir daugiau nei dokumentika...

Dabar archyvus savo kilnoju, aš nebuvau jų atsispausdinęs. Daugelį kadrų pirmą kartą pats matau. Nes už juos galėjau į kalėjimą atsisėsti. Jeigu už bobules sodina...

Taip, žiūrint, kaip pateiktų...

Pažiūrėkit. Nuvažiavome pas draugą į tėviškę. Čia yra 1968 m. Tėvukas atmina dviračiu iš Plungės. Duonelę veža, laikraštį...

Šitokius jau aš atsimenu: ant bagažinės, viskas surišta. Tokia duona... Gražu. O kaip jus paleido tada Šalčininkuose?

Na, paleido. Išsiaiškino, kad aš redakcijos darbuotojas. Buvo šeštadienis. Skambino, aiškinosi per kažką. Pernakvojau pas juos, ryte paleido. Vis tiek naktį su žiurkėmis šlapiame rūsy išbūti – nedidelis malonumas.

Čia žiūrėkit...

O čia kažkokios vėgėlės?

Unguriukai. Džiūsta. Tarybiniais laikais veždavo į Maskvą kyšius: „Dainavos“ butelį, džiovintų rūkytų ungurių. Ir paskui, ne vienas sakė: „Veždavom tavo „Žiedus tarp žiedų“, ir visos durys atsidarydavo.“

Prie butelio ir ungurio. Labiau rafinuotam skoniui... O čia – nendrinis stovas, verpimo ratelis.

Važiavau pro šalį, žiūriu – moterėlė išsinešusi, verpia sau lauke. Štai! Šitą kadrą fotografuojant mane areštavo. Moterėlė renka vaistažoles, jas rūšiuoja. Ir aš sustojau. Ten tokie pusiau lenkai, pusiau gudai gyvena...

Taip, Šalčininkai...

Aš jam sakau: „Klausyk, brangusis kapitone, jeigu tau širdį skauda, kad ta bobulytė sunkiai gyvena, kad jos namai purvini, vaikai murzini... Kad tave kur! Nešioji antpečius, turi valdžios – padaryk, kad jai palengvėtų. Mane sulaikei, nes tai užfiksavau. Galbūt aš fotografuoju, kad jos vargą parodyčiau, kad jos kas nors pagailėtų, stogą sutaisytų...“

Zimanui dar skambino, Zimanas dar gyvas buvo. Tai jis išklausinėjo: „Ar iš tikrųjų toks yra? Ką jis ten veikia? Kas jis toks?“

Zimaną pažinojote?

Vos vos, nes buvau žydų kapines nufotografavęs. Jis mane prisiminė.

Čia irgi tais laikais Žemaitijoje, netoli Plungės. Ar galit patikėti, kad tokie dalykai išvis gali būti?

Tuo metu – sunku patikėti...

Važiavome su draugu. Jau buvo vėlyvas vakaras, saulė leidžiasi. Žiūriu – tokia vieniša sodybėlė pamiškėje. Mes su motociklu. Ir žiūrim, keistas siluetas – lyg kryžiai, lyg ne kryžiai. Sakau, važiuojam pažiūrėti. Priartėjome, ten niekas negyvena, langai išdaužyti, durys išlaužtos. Va, toks natiurmortas lauke. Neįtikėtinas kadras. Ir dar daugiau norėjau padaryti nuotraukų, bet jau prieblanda, nutarėm, kad rytoj atvažiuosim. O rytojaus dieną pasiklydom, kažkur nukrypom. Neberadau tos sodybos. Kiek tada pafotografavau – tiek. Neįtikėtini dalykai. Nė gyvos dvasios. Nėra ko pasiklausti. Kryžiai, akmenys... Kažkoks trenktas žmogus...

Lyg absurdo pasaulis.

Noriu jums parodyti etnografinius savo kadrus. Dabar aš pats pirmą kartą juos matau. Bijojau spausdinti. Kėdainių rajone, netoli Paberžės, čia Svirskio kryžius. Toks žmogelis ten gyveno, sako: „Tris kartus į žemę leidom. Supūva – vis gilyn, gilyn. O paskui įbetonavome, kad toliau nepūtų.“

Įdomu.

Toks turtas. Fotografuota prieš 50 metų, tada niekam tokie dalykai nerūpėjo. O čia – tos malkinės, kuriose supjaustyti kryžiai guli. Kol stovėjo, tol stovėjo, o kai nugriuvo, tai sunešė ir sukūreno.

Čia tokie keisti kadrai – erdvės, fermos, kryžiai, ratai. Lyg kokie kriminalinio filmo fragmentai. Nesuprasi, kas kur vyksta.

Galim dar pažiūrėti. Tokie natiurmortai, peizažas... Tokių kadrų turiu keletą tūkstančių. Bet juos reikia vis pakilnoti, apžiūrėti. Jie kaip akvarelė, kaip tapyba mano. Gal dėl to, kad aš kaime užaugęs. Vis dėlto kaimo vaikas esu. Paskui truputį Sibire pabuvau. Aš savo trobelę nufotografavau, kai sugrįžau iš Sibiro. Turėjau susirietęs į ją lįsti. Ketinau papasakoti, už ką vežė.

Na, taip. Už ką vežė, papasakoti nelengva.

Svarbiausia, kad dar netingiu... Žinoma, laiko stinga, sveikata silpsta, bet... Man visi kadrai yra brangūs. Ir aš galvoju, jeigu jų neatsispausdinsiu, niekas su jais nežais. Kas dar užsiims tokiais dalykais?

Ta bobulytė kažkur bėga. Čia jos troba, ji čia gyvena. Mūsų laiko ikona. Pasimelsti, atsiklaupti ir išbučiuoti. Kaip Kristus mazgojo kojas, taip ir mes galim atsiklaupę jai numazgoti kojas. Gryna grafika. Absoliučiai.

Debesys, dinamiškas dangus. Lyg nunešė laikas stogą.

O čia bulviakasis. Netgi talkinau. Rūkas ankstyvą rytą. Turėjau aparatą...

Šitas man labai patinka. Atrodo, paveikslo reprodukcija. Ta bobulė veda arklį, artojas, bulvytės, obelys. Tokia mistika.

O jums su juosta dar teko fotografuot?

Teko, bet jau nedaug.

Pasakykit, kas čia yra? Mįslę užduosiu. Kokia priežastis? Jeigu nesusidūrėt, nežinosit, bet jeigu susidūrėt, tai žinosit. Man du tokie kadrai yra gyvenime nutikę...

Brokas koks nors?

Brokas, bet kaip jis atsiradęs?

Perkaito?

Ne, ne. Kibirkštys. Kiši į vonelę, ištrauki tamsoje, ir tokia mėlyna mažulytė liepsnytė. Pagavo negatyvą. Toks mikrožaibavimas. Ir palikau. Tyčia tokio nepadarysi.

Tai tokia viena kryptis, etnografinė. Bet aš turiu ir kitų. Pavyzdžiui, turiu dailininkų, savo kolegų portretų. Daugiau kaip 800 personų.

Na, čia jau visai kas kita. O jie dar nebuvo išleisti?

Nebuvo. Aš tik dabar pradėjau skaičiuoti, žiūrėti.

Na, taip. Dailininkai jums labai tiktų...

Jau daugelio nebėra... Bijo pabraukimo. Galite liesti, tik nereikia braukti. Čia tokia nauja spaudos technologija. Jeigu tikėsim, garantija 200 metų. Neblunka kaip kitos. Grįžtam atgal... Pažiūrėkit – pas Antanavičių. Natiurmortas. Čia žinot, kokia vieta? Kur dabar yra Užupio kavinukė už tiltuko. Jo dirbtuvėj pasidarė kavinę.

Gera vieta.

Čia du broliukai... Abiejų jau nėra. Bogdanai, Henrikas ir Konstantinas. Pas Konstantiną namuose. Varnelį esu fotografavęs...

Kazys Varnelis. Tikras.

Aš dabar muziejui padovanojau penkiolika jo portretų. O čia yra Mončys, Antanas. Iš Paryžiaus atvažiavo. Prie Trakų pilies anksti rytą, pro rūką, pro miglą...

Na, taip, matyti – tikrai iš Paryžiaus...

Su Algimantu Švažu... Gal pažinojote?

Ne, nepažinojau. Paveikslų esu matęs, o paties – ne.

Galingas toks riaumojantis, baubiantis, staugiantis... Tai jis: „Rimai, važiuojam. Paimam Mončį ir važiuojam į Trakus.“ Tai čia toks... natūraliai, nieko nedaryta, rūkas išplautas...

Prie Mončio darbų tiktų. Nežinau, ar Palangoje yra. Neturi muziejus, ko gero.

Skambinau kažkada: „Turiu Mončio portretų gerų.“ Nei paskambino, nei ką...

O čia įdomus nutikimas buvo. Aš jį pavadinau „Perestroika“. Vyko mano paroda Maskvoje. Aš ten praleidau apie pusę metų: tai nuvažiuodavau, tai parvažiuodavau, susiradau draugelių. Vienas su kunigais draugavo. Sako: „Rimai, važiuojam, bus krikštas. Pasiimk aparatą, niekam nerodyk, prie stulpo stovėk...“

Labai diskretiškai...

Iš vieno kadro, 6x6... Čia Rusijos persilaužimas: jau galima melstis, galima krikštytis. 1987–1988 metai.

Čia – Islandijoje, susitikau vieną lietuvaitį. Vilniuje jo nepažinojau. Toks Vytautas Narbutas. Labai galingas tapytojas. Sukūriau seriją pas jį, išfotografavau visus kampus.

Jis Islandijoje gyvena?

Islandijoje. Nuvažiavo. Čia turėjo žmoną, vaikų. Ten įsimylėjo kitą dailininkę iš Reikjaviko teatro. Jam specialiai pastatė dirbtuves, 100 kvadratinių metrų. Tiktai dirbk. Ir jis dirba.

Gražus portretas.

Noriu jums visko po truputį parodyti.

Nesitikėjau... Kol nepasikalbėjom, tol neįsivaizdavau. Atminty įsirėžę tik „Žiedai tarp žiedų“, „Laisvės paženklinti“...

Parodysiu, ką dabar aš darau. Pradėsiu nuo šito gal...

Kas čia yra?

Mene reikia klausti ne „kas“, bet „kaip“? „Kas“ manęs visai nedomina: lūšna, kiaulė, paršas, tvora supuvusi – tai visai neįdomu. O kaip čia atsirado, kas čia įvyko? Štai čia – iš šiukšlių pastatytas namas: rūdys, sudaužytas akmuo, supuvusios drobės gabalas, skarda surūdijusi. Sulaužytus rėmus radau, čia toks pjūvis...

Ir viskas, kad rastųsi šita fotografija?

Kad rastųsi šita fotografija. Viskas surežisuota, kompiuteriu pašveista, bet tai yra fotografija. Aš ieškau formos... Linijos, lūžis toks...

Čia abstrakcija.

Iš tikrų daiktų sudėta abstrakcija.

Taip. Medžiagiškumą jaučiu. Čia gal akmuo?

Akmuo. Nupjautas.

Taip medžiagos dera – geležis, akmuo...

Viena kaimynė daržą kasdama rado labai gražų akmenį. Pasiskolinau, nuploviau žemes. Nėra jis labai didelis, kaip mažas paršiukas. Pridėjau ranką... Prisiminiau, kad esu ne tik fotografas, bet ir dailininkas. Vadinasi, turiu teisę stumdyti, traukyti. Tam tikra režisūra.

Bet čia – kosmosas. Visai kiti pasauliai.

Man kartais gėda, bet aš pergaliu savo gėdą... Atsimenu, ėjau pro Autorinių teisių agentūrą, ten namą remontavo ir išmetė šiukšlių visokiausių. Aš niekad pro šiukšlyną nepraeinu abejingai. Ir matau, tokios plytelės – sutrupėjusios, sulūžusios... Renku, o pro langą kažkas šaukia: „Dichavičiau, ko po šiukšlyną kapstaisi?“

Žinot, tenka nugalėti savo orumą.

Kitaip nepadarysi. Jeigu menininkas ims kuklintis, nieko nesukurs.

Esu gailėjęsis, kai susinepatoginau paprašyti, stabtelėti, praleidau fantastiškų kadrų... Gyvenu 80 metų... Žmogus save laužai visą gyvenimą.

Čia dabar kampučius uždedu, kad nesitrintų, nesidaužytų. Jūs būsite  pirmas žiūrovas. Praktiškai niekas nematė.

Ačiū. Galiu įžvelgti aktą...

Čia akvarelę tokią įdėjau. O čia, žinot, kas yra? Jei pasakysiu, nepatikėsit. Ant mano stalo vienas obuoliukas liko. Kokius dvejus metus. Nedidukas. Kokia fotografijos jėga. Atidžiai pažiūrėkit, koks ryškumas. Net pelėsis matosi. Dvejus metus jis gulėjo, džiuvo, pelijo pas mane...

Primena Ulijonos Odišarijos darbus. Gal mokėte ją?

Aš dėsčiau kokius 30 metų, 30 laidų išleidau. Nebeatsimenu visų pavardžių.

Čia irgi toks va...

Sraigė.

Pas vieną juvelyrą radau visokių geležiukų, guzikėlių, peliukų, sraigiukų, ir išėjo toks aplipęs paveikslas. Tas daiktas iš dramblio kaulo išdrožtas, ir sidabro įdėta.

Čia vieno draugo garbei sukūriau tokį fantastišką paveikslą. Jis baigė grafiką, bet dirba juvelyru. Čia yra grožis. Toks tikrumas. Mano idealas yra Antika, Renesansas. Aš meldžiuosi tiems laikams, man gražu. Ir Luvre miriau, ir Ermitaže miriau. Turėjau savo dievaičių, tiesiog verkdavau prie paveikslų. Aš esu net pavojingai jautrus. Gyvenime patyriau du priepuolius iki supykinimo nuo grožio. Tiesiog mane pradėjo tąsyti: gi taip nepadarysi, Jėzau Marija, lyg prie stebuklo prisilieti, prie Dievo kvėptelėjimo. Ir pajutau, kad mane tąso, gerai, kad spėjau į lauką išbėgt. Toks imlumas begalinis.

Na, taip, tokia dovana. O jūs apskritai nuotraukas parduodate?

Jeigu kas perka, parduodu. Yra keletą mano darbų nupirkęs Butkus.

Na, Butkui reikia.

Iš „Žiedų“ ciklo dešimt darbų, paskui iš „Žydų kapinių“ ir dar kažką... Tris tokius ciklus po dešimt darbų. Bet jau labai seniai.

Labai gerai, kad nupirko.

Taigi, ir man jis padėjo labai. Tada dar su knygomis dirbau...

Suprantama.

Aš nedaug – tik po vieną, po dvi atsispaudžiu. Nes atspaudai gana brangūs. Bet taip aš pirmą kartą pamatau savo darbą – kaip tas etnografijos nuotraukas – maksimaliai skambantį, skaniausią. Negatyvų daug yra ir pavyksta ištraukti, kitiems parodyti.

Galiu jums papasakoti, atvažiavo pirmi amerikonai, dar per perestroiką. Įleido keletą dėstytojų iš koledžo Los Andžele. Pamatę mano darbus, jie prašo: „Gal gali parodyti savo laboratoriją? Su kuo tu ten dirbi?“ Aš jiems parodžiau savo didintuvą. Tie tarybiniai didintuvai – muilas, ten nieko negalėdavai atspaust, viskas neryšku. Objektyvai neryškūs, linzės neryškios – viskas, žodžiu. Paskui inžinieriai padėjo įsukti projekcinę lemputę. Reikėjo linzių ieškoti, objektyvą iš kur nors gauti. Tai aš pasakysiu, kaip gavau: aš su motociklu „Jawa“ važinėjau, tai „Jawos“ lemputę įdėjau į didintuvą. Cilindrą man ištekino karinėje gamykloje. Pažinojau tokį vyruką. Sako: „Cilindrą aš sugebėsiu išsinešt.“ Latras toks reikalingas buvo – įtampos reguliuotojas. Lakūno teises turėjo, bet jis toks nerimtas lakūnas buvo – su kukurūzniku tręšdavo kolūkio laukus. Tai jis man tą transformatoriuką padovanojo. Objektyvą gavau iš vieno žvejo, kuris turėjo teisę plaukioti po vandenynus, ir Olandijoje ar kur nusipirko didintuvą. Parsivežė ir turbūt nelabai mokėjo elgtis, sudegino tą prietaisą. Objektyvas liko. Tai aš jo kokius trejus metus kaulijau. Sutinku ir vis kauliju. Sako: „Tu man įkyrėjai. Imk tą objektyvą. Velniop.“ Tai objektyvą tokį jau tikrą buvau radęs. Ir pabaigai reikėjo kažkokio gaubto, kad prakiščiau visas lempas. Žmona turėjo tokį arbatinuką. Jo viršų elektrikai man nupjovė, užmoviau – tip top. Ir parodžiau amerikonams. Tai amerikonas tokį reziumė pasakė: „Kai aš grįšiu į koledžą, pasakysiu savo studentams, kad Lietuvoje, Tarybų Sąjungoje, net su arbatinuku daro labai geras nuotraukas. O jūs turite visą aparatūrą, bet nieko neišeina.“

Nes ne aparatūra meną kuria.

Gerbiamas Ignai, aš jums parodysiu fokusą vieną, kurio dar niekas nematė, net žmona Valerija. Aš ruošiuosi parodai, noriu savo biografiją parodyti vaizdais. Atleiskit, kad neišpakuosiu, čia yra korys. Paimkit tą knygutę, ji gulės čia, šitame langelyje, čia gulės kitas romanas – „Išskridusios bitės“, to paties autoriaus. Čia – „Akmenėjantis angelas“, o čia – „Likimai“, ji gulės horizontaliai. Ir nuotraukos. Trijų žmonių likimai, trijų žmonių biografinės knygos. Na, ne visai biografinės. Grožiškai biografiškos.

Taip, dabar labai madingas žanras. Gerai parašyta gali būti stipresnė už sausą biografiją.

Aš galvoju, kad „Išskridusios bitės“ pateisina tą korį. Nes korį gavau iš autoriaus. Jeigu leisit, aš trumpai papasakosiu istoriją. Dabar tik parodžiau idėją. Čia bus mano biografijos pradžia. Tas korys yra be galo gražus. Jis tiesiog pasakiškai gražus.

Idėja kokia? 1993 metais paskambino vienas žmogus... Kiek jums tada metų buvo?

Dvidešimt treji.

Tai jau vyrukas normalus. Taigi skambina žmogus – nepažįstamas visai – ir sako: „Jūs Dichavičius?“ „Dichavičius.“ – „Dailininkas?“ – „Dailininkas.“ – „Norėčiau jus aplankyti. Aš parašiau knygą. Gal jūs sutiktumėte ją iliustruoti?“ Sakau: „Gerai, ačiū. Ateikit, pakalbėsim, padarysim.“ Aš jau turėjau studiją. Jis atėjo, prisėdom, pakalbėjom. Ir taip kalbam kalbam, kalbam kalbam. Jis atsinešė tokį rankraštį. Ir po kokios valandos pokalbio jis manęs klausia: „O tokia pavardė – Augulis, ar jums sako ką nors?“ Sakau: „Augulis? Turėjau draugą Augulį vaikystėje.“ – „Jūs jį atsimenat?“ – „Labai gerai atsimenu. Jo vardas buvo Napalys. Napalys Augulis. Tik ne čia, mes prie Uralo su juo draugavom.“ Jis ir sako: „Tai čia esu aš.“ Mes susitikome, paskaičiavau, po 46 metų.

Įspūdinga.

Dar įspūdingesnė visa istorija. Mes, kai ten buvom, kildavo muštynės. Tai buvo 1945-ieji – pirmas pokario vežimas, man buvo 8 metai, jam – kokių 12 gal, jis buvo vyresnis. Kibdavo prie mūsų: „Kas jūs tokie, – rusai?“ – „Ne, mes lietuviai.“ – „Kokie lietuviai? Nėr tokių. Yra tik rusai ir vokiečiai. Jeigu jūs ne rusai, tai reiškia – fašistai. Gerai, kad jus čia atvežė.“ Į Komiją, o Komija yra didesnė už Prancūziją. Ir tokios muštynės kiekvieną dieną.

Duodavo mums valgyti avižų su vandeniu, tokį kisielių – ne kisielių ir duonosgabaliuką, – viskas. O badas, siaubas, akys išsprogusios visų, utelės, blakės... Ir buvo toks nutikimas. Per vienas muštynes Augulis įsiutęs nepagailėjo to kisieliaus, paėmęs kaip tėškė tam bachūrui per veidą. Pirmokai – ką ten tėkši. Ir su nagu įbrėžė į veidą, kraujas pasirodė ir dar kisielius aplipo ant veido... Pirmokėliai ėmė šaukt: „Užmušė, užmušė berniuką!“ O tas berniukas buvo vietinio partorgo sūnelis. Tada buvo tokie įstatymai, dešimtmečius jau buvo galima sušaudyti, neva jie jau protingi, supranta, ką daro, turi atsakyti. O jam buvo 12 metų – sušaudys. Tai jis pabėgo iš mokyklos, parbėgo namo, palindo po baraku iš kitos pusės. Ten buvo likę pjuvenų, užsikasė pjuvenomis ir tris paras po baraku miegojo. Ištupėjo nei valgęs, nei gėręs, ledą čiulpdamas. Ieškojo – gerai, kad ne su šunimis, jo nesurado. Pamanė: „Išsigandęs į mišką pabėgo, vilkai sudraskė.“ Paskui pamiršo. O jam gelbėtis reikia. Reikia bėgt. O kur bėgt? Artimiausias geležinkelis – už kelių šimtų kilometrų. Surinko žmonės iš visų mūsų kalinių po nago dydžio duonos gabaliuką – dvi tarbeles tokių gabaliukų. Rado jam didesnį draugą – penkiolikos metų. Va, jums po tarbelę, vaikučiai, ir eikit laimės ieškot, į Lietuvą. Ir jie apie 200 kilometrų turėjo eiti per taigą. O šaltis, vasario mėnuo, ten -40 °C – normali temperatūra. Priėjo geležinkelį. Čia daugiau negu fantastiška istorija, kurios liudininkas buvau.

Jie priėjo geležinkelį. Aš atsimenu, kai mus nuvežė, ten stovėjo toks dviaukštis namas – be langų, be durų, be stogų ir budėtojo būdelė. Ten atėjo jie išsekę, pavargę, sušalę, miegodami kažkur tvartuose, po egle – kaip išėjo. Tik naktį galima šokti į traukinį – aplinkui matosi viskas. Naktį jie sulaukė kažkokio traukinio, traukinys ilgas, prikrautas gelžgalių, – nėra kur pasikavot. Tai jie įšoko į mašinisto tambūrą, kur anglys. Iš galo įšoko, apsipylė anglimis ir atvažiavo į Maskvą – 2000 km vasario mėnesį.

Išlipo Maskvoje, o ten – pokaris. Benamių pilna, milicija – ant kiekvieno kampo. Tai jie prašliaužė po vagonais, sniegu apsiprausė. Rusiškai dar blogai mokėjo. Surado „Baltarusijos“ stotį. Per visą Maskvą – nei kapeikos nėra, įlipsi metro ar kur, iškart pagaus. Nes vaikus gaudė ir į lagerius siuntė. Jie surado tą stotį, žiūri – „Vilnius“ parašyta: aha, važiuos. Traukiniui pajudėjus, jie užsikabino už turėklų, bet žiema – kiek tu ten prakabosi. Privažiavo pirmą stotį – už 100 km. Pasakojo: „Noriu išlipti, negaliu, sustingau, sušalau, nežinau, ar aš gyvas, ar negyvas. Šokau. Maniau, kad rankos nutrūks. Žiūriu, pirštai juda dar, ačiū Dievui.“ Ir draugas nušoko. Paskui jie išlipo kažkokioje stotyje ir žiūri, kad kiti traukiniai irgi eina į tą pusę. Arklius veža, tai tarp tų arklių kojų įlindo, šiaudais užsikasė. Ten kareiviški arkliai – vežė kažkur į Vakarus. Privažiavo Vilnių tarp tų arklių su šiaudais. Dar pora žulikėlių ten važiavo, tai atėmė paskutinę duoną ir prikūlė.

Į Vilnių atvažiavo. Sako: „Girdžiu lietuviškai šneka kažkas. Porą žodžių lietuviškų išgirdome.“ Išlipo, prašliaužė, už miesto išsiskyrė: tu eik į savo kaimą, aš – į kitą kaimą. Daugiau nebesimatė. Tas vyresnysis paskui prisijungė prie partizanų ir pirmame mūšyje žuvo. O Napalys grįžo į savo kaimą, nes ten buvo likęs dėdė. Palaukė nakties, pabaladojo... Stribai, partizanai laksto – baimė visus kaulus persmelkusi. Aš pamenu tuos laikus labai gerai. Atidaro dėdė su liktarna duris: „Vaikeli, kas tu toks? Iš kur atsiradai?“ – „Aš Napaliukas.“ – „Tu – Napaliukas?“ O tas Napaliukas – akys išsprogusios, pamėlynavęs, pažaliavęs nuo šalčio, nuo bado. „Vaikeli, kaip tu čia atsiradai?“ – „Pabėgau, dėde, pabėgau.“ – „O Jėzau, pabėgai! Gerai, kad pabėgai, bet kur tave dėti dabar? Jėzus Marija! Greitai į sklepą. Ar niekas tavęs nematė?“ – „Ne, aš tyčia palaukiau miške, kad niekas nematytų. Kai sutemo, atėjau pas tave.“

Tai jis pas tą dėdę prabuvo kokį mėnesį, atsigavo. Negalėjo valgyti iš karto. Pamažu, po lašelį. Dėdė sako: „Aš tave myliu, aš tave gerbiu, bet negaliu tavęs laikyti. Nuvešiu tave pas kitą dėdę.“ Nuveža pas tą dėdę, tas dievagojasi, žegnojasi: „Aš negaliu. Mus visą šeimą išveš. Dėl vaikų negaliu.“ Į trečią kaimą nuvežė – lygiai tas pats. Atsirado žmogus – kažkoks eigulys, kažkokioje lentpjūvėje lentas pjaustė – ir sako: „Žinai, pas mane pabus. Jis man padės panešios. Sakysiu, giminaitis atvažiavo patalkint.“ Ir jis liko tame kaime. Ir ten numirė berniukas – Jurgis Ustinavičius. Tas kaimas laikėsi vieningai, neatsirado išdavikų. Sutarė su jauna mamyte, savo vaikelį palaidojusia. Tyliai, niekam nesakę, neužregistravo mirties. Ir tam Napaliukui paliepė: „Dabar pamiršk, kas tu esi. Tu – nebe tu. Tu esi Jurgis Ustinavičius – įsirėžk sau į galvą ir nesusipainiok.“

Ir jis užaugo Jurgiu Ustinavičiumi. Apsivedė, ir nei žmona, nei jo sūnus nežinojo. Jis tik trečiais laisvės metais prisipažino, kas jis toks yra. Aš dar ėjau liudyti į teismą, kad jis atsiimtų žemės gabaliuką, už kurį juos išvežė. Teisėjai dar į atskirą kabinetą pakvietė ir aiškinosi, ar aš nepapirktas, ar nesusipainiojęs. Tokius miglotus klausimus uždavinėjo. Aš viską teisingai atsakiau. Gerai, atgavo jis tą žemelę. Ir parašė keletą knygų: vaikams parašė, apie mane paskui parašė. Man padovanojo tas knygas, ir aš galvoju: čia koriai, čia bus „Išskridusios bitės“, čia „Akmenėjantis angelas“, čia „Likimai“. Radau vaikystės nuotraukų, kai buvom mažiukai. Įdėsiu tas nuotraukas, įdėsiu tas knygas. Ir turiu paskutinį savo tėvelio laišką. Kopiją įdėsiu. Ten taip su pieštuku kreivai parašyta: „Mielas, Rimuti, nepamiršk manęs.“ Ir šitą paveikslą pavadinsiu – jums kaip rašančiam žmogui pasakoju – „Tėvelio paskutinio laiško paskutinė eilutė“. Pats džiaugiuosi galvodamas, kaip foną padaryti, kokius rėmus.

Gražus rėmas.

Fonas toks vos žvilgantis. Gavau sidabruotą plokštę iš spaustuvės. Anie išmeta jas. Ir parašysiu tokį trumpą komentarą. Mes – paskutinieji, kurie liudijam šitą epochą. Mes išeisim, kiti jau ateina, ginčijasi: ar tai buvo, ar nebuvo. Gal čia romanas, gal čia fantazija, gal čia lia lia lia? Mes liudijame, kad buvo. Buvo ir yra. Kol dar mes esam. Na, negaliu apsimest durneliu – nieko nežinau, nieko negirdėjau, nieko nemačiau.

O čia tas kadras...

...kurį visi atpažįsta.

Už jį gavau keletą medalių pasaulinėse parodose anais laikais, kai dar neišleisdavo, bet Honkonge jis gavo sidabrą. Ir dar kažkur kitokių gavo. Galiu papasakoti trumpą istoriją šito kadro, jeigu įdomu būtų.

Labai. Labai įdomu.

Aš niekad nieko neprievartauju, viską darau geruoju. Suradau mergaitę, susitariau su mamyte. Aš – ne banditas. Ji sutepė buterbrodų, kavos: „Vaikiukai, važiuokit, tik neišdykaukit. Tai buvo 1969-ieji metai, prieš penkiasdešimt metų. Nuvažiavom, fotografavom visą dieną.

Nidoje?

Nidoje. Kokių dešimt juostų išfotografavau: ir siaurų, ir plačių. Jau einam pavargę... Ir dėl visa ko, pasilikau tris kadrus, kad būtų su kuo nusišaut, kaip į revolverius deda. Ir kažkaip pasiklydom, nes ten kopos, aš palikęs motociklą krūmuose, ne į tą pusę pasukom. Ir žiūriu, kad einam, einam, kad nieko nebeatpažįstu... Ir tokia vietelė... Taip gražiai subanguota. Saulė – 5 cm iki horizonto, gal mažiau. Ir galvoju, kad nebėra kada laukti, bet jei ji eis ten, pripėduos, sugadins visą peizažą. Dabar kompiuteriu gali ištiesint, išlygint, o tada – lapas prilipo prie užpakalio ir nenugramdysi. Tai ką daryti? Sakau: „Vaikeli, žinai ką? Eik, nepalikdama pėdų, ne taip tipu tipu, bet va taip va...“ Tai ji ėjo per šitas vietas... Sakau: „Eik, nugriūk ir nė piršto nepajudink, kaip nugriūsi, tokia ir gulėk.“ Ji taip ėjo – bliumpt... Ir aš nuspaudžiau, iš trijų kadrų gavau visą landšaftą ir du kadrus su ja gulinčia – viskas. Saulė nusileido, juosta baigėsi, ir patys geriausi kadrai – paskutinę visos dienos minutę.

Tokia mini istorija. Ir mergaitės vardą atsimenu – Lilija Žvirblinskaitė, o fotografija daryta prieš 50 metų.

Dar viena istorija... Paskambino viena ponia prieš porą metų: „Rimantai, čia jūs? Aš noriu pas jus užeit, jūs manęs nepažįstat, bet aš stebiu jus visą gyvenimą.“ Ateina tokia pagyvenusi ponia ir atneša man poemą: „Rimantai, čia jums. Jūs mane įkalbinėjot prieš n metų, aš buvau jauna, durna, nesutikau.“ Ir atsinešė ji tą knygą – „Žiedai tarp žiedų“, sutrintą, suvoliotą, kampai užapvalinti jau. Sako: „Aš žiūrėjau, žiūrėjau, varčiau ir iš to skausmo parašiau poemą.“

Aš jums vieną posmelį padeklamuosiu, jis pasako visą esmę:

Žiedai tarp žiedų.

Tai tu, tai tu.

Sužydėkim kartu

Kaip žiedai tarp žiedų.

Tu į mane žvelgi,

Bet toli tu, toli.

Tu albume likai

Su žiedais amžinai.

O manęs tenai nėra.

Moteriai 50 metų sopėjo širdį, dabar bobulka jau, šiek tiek už mane jaunesnė. „O manęs tenai nėra.“ Kitos – jaunos, gražios, išsitaškiusios saulėje, smėlynuose. Man šitas faktas pailiustravo teoriją – mums dar akademijoje dėstė Gytis Vaitkūnas, – kad yra širdies skylės teorija.

Intriguojančiai skamba.

Žmogus, kai jam viskas gerai, būna pasyvus: jis sotus, niekas jam neskauda, nieko jis nemyli. Kaip karosas drungnam vandeny: plaukia, saulutė šviečia, lapeliai mirga. Kūrybinė jėga atsiranda tada, kai kažkas įvyksta – arba didelė nelaimė, arba didelė laimė, arba džiaugsmas, arba skausmas. Apie Lionginą Šepką taip kalbėjo, kad jis iki 45 metų kirviui koto nebuvo nutašęs. Bet mirė brolis, mirė tėvas ir jis iš širdies nutarė pastatyti jiems paminklą. Ir pradėjo drožt, drožt, pridrožė tūkstančius skulptūrų. Rokiškio muziejus iki lubų pritrombuotas skulptūrų: nuo paukščiuko iki trijų metrų ir didesnių.

Tai ir čia pasitvirtino: jai širdį sopėjo, kad, žiūrėk, knyga yra, o jos ten nėra, nors galėjo būti. Tai ji parašė poemą, aš turiu tą poemą, tik pirmą posmelį jums padeklamavau.

Matyt, jai tai svarbus gyvenimo faktas. Ji nepateko į knygą. Būtų patekusi, ir viskas – kitaip. Sopėjo...

Sopėjo. Tik sakau, po šimto metų aš prisiminiau, kai mums aiškino širdies skylės teoriją...

Taip, pratęskite, kas ją aiškino?

Na, filosofijos mes gi mokėmės, ir ją mums dėstė Gytis Vaitkūnas. Jis baigęs Maskvoje...

Tai čia – jo paties teorija?

Na, gal ne jo. Jis tik sako, kad žmogui reikia ylos į užpakalį, kad jis pradėtų krutėti. Todėl dažnai būna gerų šeimų vaikams: atrodo – viską turi, o nekūrybiškas. Naudojasi kitų vertybėmis, bet pats nieko nekuria. O kad kurtų, jam turi sopėti. Aš tiesiog jums pasiguodžiau, nes, matau, kad ne su siena kalbu. Tai labai svarbu. Surasti pašnekovą, kuris tave supranta, tave mato.

Apie „Žiedus“ reikėtų surinkti visus pasakojimus, visokias istorijas. Net Armoška sako: „Aš tavo knygų kokius 300 egzempliorių nuvežiau už Uralo.“ Galvoju: „Visi, jūs nusivežėt...“ Aš jums nepameluosiu, man tada davė tik tris knygas. Nekrošius tada buvo Spaudos komiteto pirmininkas, parašiau jam pareiškimą, kad iš trečio tiražo man leistų vietoj honoraro nusipirkti knygų.

Nusipirkt?

Aš atsisakiau honoraro, ir man davė knygų, nes knygynuose jų nebuvo, tik vienas kitam dovanodavo: vaistininkai, daktarai ir kiti veikėjai. O tu – autoriau, eik šalin! Aš nustebau. Atsimenu, nuėjau į leidyklą pas buhalterę, jau atvežė tiražą... Sakau: „Tai duokit man bent tai, kas priklauso. 10 knygų man priklauso. Draugams noriu padovanoti.“ – „Tai jau tris gavai. Dichavičiau, tau ir taip gerai. Dabar tu jau garsenybė, visi tavęs ieško.“ Knygą paruošei ir tavęs nereikia! Tas pats nutiko ir Maskvoje. Aš jums nesu pasakojęs? Galiu trumpai išdėstyti.

Būtinai.

Čia galima parašyti scenarijų, jeigu rasit gerą prodiuserį, ar jūs pats galėtumėte būti prodiuseris. Yra tiek faktų visokių, kad pats tokių dalykų nesugalvotum, o jie buvo iš tikrųjų.

Jei nuo pradžių, tai taip – atvažiavo toks Henrikas Visockas. Jis dirbo Maskvoje, buvo eksperimentinės spaustuvės direktorius. Jis – vilnietis, užsuko į mūsų leidyklą. Aš tada „Minties“ leidykloje dirbau meniniu redaktoriumi. Sako: „Chebra, gal ką nors turite gero padarę, ką nors tokio įdomaus, perliuką kokį. Gavome japonišką spausdinimo mašiną. Visi man pavydi, atims iš manęs. Reikia ką nors labai gražaus atspausdint, kad šunims gerklę užkimščiau.“ Parodė jam tą, aną... Ir, atsimenu, Ozolas, jis tuomet dirbo „Minties“ leidykloje. Jis sako: „Rimai, tu gi turi „Žiedus“. Na, tada dar taip nesivadino... Aš buvau išklijavęs visą maketą – kaip albume.

Pats klijavot?

Pats klijavau, taip lengvai – su gumos klijais, kad nusiimtų. Spaudžiau, retušavau. Sakau: „Bet šita tema – gi netikusi, Glavlitas nepraleis.“ Tas Henrikas sako: „Koks tau čia Glavlitas? Jerunda tas tavo Glavlitas. Aš Maskvoje turiu kelius pramintus. Jei Glavlitas ir užsisės, Maskvoje atskirai žiūrės.“

Aš taksi pasigavau, nulėkiau, atsivežiau tą knygutę ir padėjau ant stalo. Vadovai sėdi, žiūri. Visockas varto: „Na va, čia kažkas įdomaus, mat, kaip tu sugalvojai. Labai gražios mergaitės ir smėliukai.“ Ir jis užkibo. Bet leidykla valdiška, reikia suderinti su visais komitetais. Derino derino. Nekrošius sako: „Nori vežti, vežk – tavo atsakomybė.“ Henrikas ir išsivežė, man pasakė: „Paskambinsiu.“ Po kelių dienų skambina: „Žinai, geri reikalai. Buvau pas patį aukščiausią. Pas Gorbačiovą.“

Brežnevą?

Ne, Gorbačiovą. Čia perestroika.

Ai, tik tuo metu ją išleido?

Tik tada, Gorbačiovo laikais.

O aš galvojau, kad ji išleista anksčiau.

Ne, 1987 metais. Visockas pasakojo, kaip ėjo per draugų draugus. Ir, sako, Michailas Sergejevičius pavartė pavartė...

Tą jūsų maketą?

Tą maketą. Sako: „Gražu. Nevulgaru. Kodėl gi ne? Dar Marxas sakė: „Kas žmogiška – mums nesvetima.“ Numojo ranka. Knyga per dvi savaites buvo pagaminta – išbandė pirmą japonišką spaustuvę, dvispalvę. Ten toks vos vos gelsvas pamušalas ir juoda – išėjo toks šiltas tonas.

Ir kas tada darėsi! Prasidėjo. Atspausdino knygą. Pradėsiu nuo to, kad atspausdino 10 tūkstančių, surišo, sudėliojo į krūvą, skaičiuoja skaičiuoja – 5 tūkstančiai. Kur dar penki? Nėr! Apklausė visus – dingę. Spaustuvininkė apsivyniodavo lapais ir gurgždėdama eidavo... Tai pastatė sargybą, dar atspausdino, jau iš savų lėšų. Ir kiekvieną tikrindavo, kad lapų neišneštų.

Atspausdino, o kitą dieną Maskvoje prasidėjo Tarptautinė knygų paroda. Nuogumas anuomet buvo uždraustas – nė viena šalis negalėjo įvežti. Pornografija, nuogas kūnas – įrodyk, kad čia menas. Ne menas – nereikia. Vienintelis Lietuvos stendas turėjo tokią knygą. Mūsų stendą tiesiog sulaužė žmonės – tokia minia, nepameluosiu. Tiesiog aplipę ir žiūri – ten kelios knygos padėtos – per galvas, per galvas... Paskui, kai sugriovė stendą, knygas sunešė už širmos ir ten įleisdavo tik potencialius pirkėjus.

Atsimenu, atvedė vieną kiną. Jis – per vertėją: „Jeigu vyresniajam broliui galima, tai ir mums galima. Norėtume užsakyti nors milijoną egzempliorių siauram specialistų ratui.“ Šitie žodžiai išspausdinti „Gimtajame krašte“, kai Čekuolis buvo redaktorius. Tik milijoną – siauram ratui...

Paskui pristojo prie manęs toks redaktorius iš Prancūzijos. Jis rusiškai truputį mokėjo, aš – šiek tiek vokiškai, jis – vos vos angliškai... Paskui vertėją suradom. Tas prancūzas sako: „Noriu parašyti publikaciją žurnalui... Bet nieko nesuprantu, tu man paaiškink. Kaip įmanoma? Aš į Sovietų Sąjungą jau kokį 25-tą kartą atvažiuoju su visokiais reikalais. Nesu matęs nė vienos panašios knygos. O čia atsirado, ji prilygsta aukščiausiems tarptautiniams standartams. Labai graži knyga. Aš noriu parašyti rimtą straipsnį. Tu man paaiškink, iš kur tu esi, ir kaip tai galėjo atsitikti.“ Sakau: „Čia man, žinot, didžiausias komplimentas. Dar nebuvau tokio gavęs. Jūsų klausimas – man komplimentas.“

Aš nebuvau apie tai pagalvojęs, jam aiškindamas, pats sau išsiaiškinau. Gali pasirodyti, kad vieną vasarą pasitaškei prie jūros ir štai tau – knyga. Ne, šita knyga – nuo pirmo iki paskutinio kadro – truko 25 metus. Sakau: „Pone, redaktoriau, albume yra ir mama, ir dukra. Mamai buvo septyniolika metų ir dukrai – septyniolika.“ Atverčiau, parodžiau. Ilgai fotografuota.

Be to, aš esu dailininkas, ne fotografas. Man rūpėjo ne tik nuoga panelė, bet kad ji būtų graži, kad šviesa gerai slystų, kad ji gražiai gulėtų ar stovėtų, kad forma žaistų. Tekstą užsakiau – trys rašytojai rašė – nė vienas man neįtiko. Parašė tokius pusiau romanus, labai paviršium. Aš žinojau, kad reikia trumpo, kertančio teksto. Keli sakiniai, bet taip – į kaktą. Ir vertimas į anglų kalba. Tas redaktorius sako: „Aha, tekstas geras.“ Sakau: „Pats parašiau.“ Aš jį ilgai rašiau, bet parašiau. Tokį savo credo: kaip žiūrėti, ką matyti, ko ieškoti, ko neieškoti, nes ten to nėra. Sutarėme, jis parašė publikaciją. Sako: „Aš tau galiu čia pat sumokėti iš anksto.“ Sakau: „Ačiū, bet nemokėkit. Tuoj pat atims. Čia už kampo, matot, berniukai stovi.“ Aš žinojau, kaip muzikantams būdavo: už koncertą gauna porą tūkstančių, o jiems palieka po 20 dolerių. Viskas. Sakau: „Atvažiuosiu kada nors į Paryžių.“

Koks tai žurnalas?

„Photo“. Ir po kelerių metų tikrai nuvykau į Paryžių, jau buvo laisva Lietuva. Tada dar buvo nelaisva, tada buvo 1987-ieji. Atsivežiau medžiagą, negatyvus, ir jis skyrė man 10 puslapių žurnale, kuris leidžiamas italų, vokiečių, anglų kalbomis. Nuėjau, pas jį pilna žmonių – mergaičių, kursantų, studentų kažkokių. „O, lietuvis atvažiavo! Eikš čia! Aš tau skolingas. Einam į antrą aukštą.“ Buhalterę čia pat užlaužė, sako: „Tu šitam berniukui sumokėk 2000 dolerių.“ Tada buvo dideli pinigai. Paskui dar eidamas pro šalį parodė savo sandėlius. „Tu dar fotografuoji?“ – paklausė. Sakau: „Fotografuoju.“ Padavė dvi dėžes – juodos ir spalvotos... – „Vežkis, fotografuok.“ Tokia istorija.

Ko dvi dėžės, nesupratau. Popieriaus?

Dvi dėžės negatyvų ir skaidrių.

Aha.

O paskui, Maskvoj visi pamatė, kad knyga juda... „Oho, galima parodą surengt!“ Atsirado toks veikėjas Valerijus Ivanovičius Nikiforovas: „Klausyk, Rimantai, reikia padaryt parodą.“ Sakau: „Ačiū, neprieštarauju.“

Ir jie fotocentre atidarė parodą. Čia būtų atskiras ilgas pasakojimas, bet ašsutrumpinsiu. Kaip jie kabino, kaip jie darė... Man atrodė, Maskva – sostinė, viskas geriausia, šviesiausia. Girtuoklių kompanija atėjo – šlep tep, kabina, griūna, vemia, myža, atsiprašant, į kampą nuėję... Atvažiavau dieną prieš parodą, žiūriu – bardakas. Užsiutau: „Eikit velniop visi, kur direktorius?“ Nesirodo. Išvijau tuos, bobulką palikau vieną, kuri stiklus valo. Skambinu draugui: „Mesk viską, už poros valandų dar vienas lėktuvas į Maskvą skrenda.“ Aš gi nieko ten nepažinojau, o jis atskrido, ir mes per naktį, per dieną pakabinom parodą. O vakare jau susibūrė, atvažiavo Matlockas – Amerikos ambasadorius, Žurnalistų sąjungos vadai, visi prezidiumai, velniai žino kas dar... Nebuvo kur rankos ištiest.

Ar parodoje buvo daugiau nuotraukų nei knygoje?

Šimtas. Lygiai šimtas per du aukštus. Prieš tai užeina Nikiforovas, dar niekas buvo neaišku, dar paroda nekabo: „Na, Rimai, bus paroda, manau – sėkminga. Kaip atsiskaitysim?“ Sakau: „Nežinau. Kas leidžiama pagal įstatymus, kas – ne? Tau geriau matyti. Gal amerikoniškai: fifty-fifty? Tavo salė, mano darbai, ką uždirbam – perpus.“ – „Gerai, Rimantai, jokių problemų.“ Bet niekas nenumatė, kaip bus toliau. Ir aš gražiausiame sapne nesusapnavau. Kitą dieną – žmonių daug, antrą dieną – dar daugiau, o trečią dieną... Tokia TV laida „Žvilgsnis“ buvo...

Atsimenu.

Parodė parodą. Jūs neįsivaizduojat, kas po to nutiko. Grūstis, eilė... Aš ėjau ieškoti, kur eilė baigiasi. Perėjau vieną kvartalą, antrą kvartalą, trečią kvartalą – pradžia. Maždaug, kaip nuo Šilo gatvės iki Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Vasara, karšta. Galvoju – viskas baigta. Per dieną ateidavo po 20 tūkstančių žiūrovų. Per dieną. Plaukė srovė be sustojimo. Ir visi – po rublį. Per dieną – 20 tūkstančių rublių. Per dieną! Valerijus Ivanovičius: „Na, Rimai, nežinau. Nieko aš nežinau.“ Nesirodo. Praėjo koks mėnuo. Sakau: „Valerijau, tu man nors kapeiką numestum, o tai skraidau...“ – „Rimantai, nežinau, negaliu tokių pinigų tau mokėt.“ Paskui dar mėnuo praeina. Sakau: „Klausyk, ten jau virš milijono susikaupė...“ – „Už milijoną mus abu sušaudys. Supranti? Negaliu mokėt. Nieko daugiau nežinau.“ Paroda jau prie pabaigos... Atkabojo gal keturis mėnesius, o planuota – dviem savaitėms, kaip Maskvoj įprasta. Valerijus sako: „Eime pasivaikščioti, nes kalbos pasklido...“ Tris dienas vaikščiojom – į vieną kabinetą, į kitą. Visi sako: „Vaikinai, viską matėm, viską žinom, bet nėr tokių pinigų, niekad tokių parodų nėra buvę, eikit toliau...“

Priėjom CK politbiure kažkokį kultūros klerką, nežinau, pas ką ten patekom. Norėčiau suvaidint, kokiam geram aktoriui šita scena – mirtina. Mes įeinam ir jis taip pakelia galvą, akis: „Jūsų apsilankymo tikslą aš žinau.“ Atsistojo, ateina prie manęs, taip tiesiai į akis žiūri: „Pilieti Dichavičiau, jūs – tarybinis žmogus?“ – „Kaip gi? Visi tarybiniai, ir aš – tarybinis.“ – „Tai štai, jūsų vizito tikslas man aiškus. Tarybiniai žmonės apie pinigus nekalba. O jūs kaulyti atėjot. Mes sukūrėme jums pasaulinę šlovę! Aš savo akimis mačiau lankytojų eiles! O jūs žeminate tarybinio žmogaus vardą! Pinigų dar jam! Pokalbis baigtas. Durys – ten.“ Ir mes atbuli, atbuli išslinkome su Valerijumi Ivanovičiumi. Toks tas paskutinis pokalbis.

Bet Valerijus Ivanovičius neapgavo. Jis tikrai negalėjo sumokėti.

Tai jie man sumokėjo, žinot, kiek? Sumokėjo vienos dienos pusę pelno, kurį jie per dieną uždirbo.

O koks visas to albumo tiražas? Su visa Kinija...

Tai kinų nepatenkino. Ką mes čia Dichavičių liaupsinsim, milijonus spausdinsim! Tektų metams spaustuvę vien jam skirti! Niekam nerūpėjo, nes jiems niekas nenubyrės. Tai atspausdino kelis tiražus po 10, po 20 tūkstančių ir gana. Tas pats Valerijus Ivanovičius: „Rimai, pakartokim, formą jau turim.“ Sakau: „Valerijau, pats uždirbai, tai dabar jau mokėk.“ Jie atsispausdino, o kiek – man nesakė. Davė kelis šimtus knygų. Jų dar yra čia likę. Atvežė furgoną, visą sandėlį prikrovė nuo grindų iki lubų.

Rusų kalba?

Rusų kalba. Tos kalbos nedaug, tik ant viršelio…

Suprantu, bet toks faktas.

Rusiškai „Цветы среди цветов“. Gal skaitėt kur nors? Sukūriau aforizmą... Turėjau daug kam pasirašyti. Eilė stovi... Knyga buvo tos parodos katalogas. Nuo ryto iki vakaro pasirašinėjau. Susitikau ten įdomių žmonių, net iš Vladivostoko kai kas atskrido...

Įsivaizduoju.

Paskui Raisa Maksimovna buvo atvažiavus. Čia apačioje priėmiau. Su Gorbačiovu buvo atvažiavus. Gorbis lankėsi čia 1989 m. Lygiai po metų – tie įvykiai.

Gerbiamas Ignai, jums reikės padirbėti. Čia yra raudona svečių knyga, matot. Brūkštelėt reikės. Raisai pirmame tome daviau pasirašyti.

Jeigu tokia tvarka...

Kai Gorbačiovas atvažiavo, jam sudarė programą: ką rodyti, ko nerodyti. Paskui man perdavė, kad jis pasiteiravo: „O tas fotografas jūsiškis – Vilniuje gyvena? Norėčiau aplankyti.“ – „Kodėl gi ne?“ Ir mus įtraukė į sąrašą.

Iš vakaro atėjo berniukai, apklausė, apžiūrėjo: „Nesijaudinkit, rytoj bus labai svarbus svečias, čia pastatysim sargybą prie durų. Niekur nevaikščiokit, nieko nekvieskit. Telefonas veiks, vanduo tekės, viskas bus gerai.“ Ir iš ryto, apie 9.30 val., žiūriu – juoduoja už lango: mašinų – kiek tik kely tilpo ir žurnalistų banda. Kokie 30–40 bėga su fotoaparatais, videokameromis per baltą sniegą. Galvoju, kaip lavina – namą nuvers. Tiesiog bėga, kad suspėtų į tinkamą vietą. Gorbis atvažiavo. Tik pasisveikinom, jam telefonas suskambo: jau jis turėjo lėkt į Aukščiausią Tarybą. O Raisą paliko. Tai Raisa su apsauga, su visais palydovais čia atėjo. Tada aš jai knygą užrašiau, parodžiau originalus. Ji tokia maloni moterėlė. Valerija pyragą buvo iškepusi. Raisa sako: „Ačiū, toks gražus pyragas, bet negaliu, man neleidžiama net paragauti.“

Aš užrašiau jai rusiškai dedikaciją toje knygoje. Galvoju, ji sėdi pas mane svečiuose, galiu džiaugtis – viskas gerai, Dievas yra, perestroika... Toks aforizmas gimė man dar Maskvoj. Jis ir rusiškai gerai skamba, ir lietuviškai: „Per žiedus – į grožį, per grožį – į meilę, per meilę – į tiesą, per tiesą – į laisvę, per laisvę – į kūrybą, per kūrybą – į Dievą.“ Kūryba kaip Dievo pamėgdžiojimas, mes didžiausio kūrėjo pėdomis einam. Tokios šešios eilutės. Rusiškai neblogai skamba, taip ir užrašiau. Galvoju, už Dievą nebaus, nes šitą nuotrauką jau buvau padaręs. Drąsus jau buvau.

Bet čia jau viskas po to. O man įdomu, kai jūs tą maketą klijavot... Kai fotografavot – irgi panašiai jautėtės? Na, to aforizmo gal dar nebuvot sugalvojęs...

Ne, čia tik paskui, kadangi daug žmonių, visiems pasirašyt...

Taip, taip. Bet įdomu, kokia paskata, koks impulsas? Ar iš tiesų – žiedai, grožis, meilė, laisvė, Dievas?..

Man taip gerai susilipdė. Aš tą aforizmą irgi ilgai rašiau. Galvojau, kad taip nebanaliai, kad prasmingai kažkaip būtų... Gėlė kaip grožio simbolis. Žiūrėkit, mes dovanojame puokštę mylimajai. Gėlės – grožis, o tai, kas yra gražu, mes būtinai pamilstam. O kai pamilstam... Meilės objektą tu pažinsi. Ir pasieksi tiesą. O Biblijoje pasakyta: kas pažino tiesą, tas yra laisvas. Ir tu visa tai pažinai, tu matai grožį, viską turi rankose. Turi tiesą. Kas belieka? Reikia daugint, tiražuot, variantų ieškot, savo indėlį pridėt. Tu užsiimi kūryba. O kurdami mes esame vargani pamėgdžiotojai tų stebuklų, kuriuos net šiukšlyne randi.

O tas pirminis, kaip jūs klausėt, man atrodo, man labai natūraliai išėjo... Kadangi mes Dailės akademijoje jau nuo pirmo kurso mokėmės anatomijos. P avyzdžiui, aš pas Drėmą laikiau egzaminus pirmame kurse: pirmame semestre buvo kaulai, antrame semestre – raumenys. Ir laikiau labai įdomiai: devintą ryto pradėjome, kitos dienos devintą ryto baigėme.

Įdomus egzaminas toks...

Profesorius Drėma atsinešė kelias dėžes kaulų: „Paimk kaulą ir aprenk raumenimis.“ Štai – lenta, nupaišyk visus raumenis, kaip kas sujungta: šitie sulenkia, šitie atlenkia, šitie pasuka, šitie atsuka. Visą kūną turėjom mintinai mokėti. Aha, paišai paišai... „Dichavičiau, suklydai. Eik pagalvok. Dabar tu ateik paišyt.“ Tas paišo paišo: „Aha, tu irgi nuklydai. Eik pamąstyti, ar taip pasuks, ar nepasuks.“ Ir mūsų visą kursą taip kamavo. Valgyt nori, gert nori, bet per visą naktį... Ir visi gavome trejetus. Sako: „Aš už tave pasirašau, aš už tave atsakau. Nevykėlių neturiu teisės į pasaulį išleist.“ Tokie Drėmos žodžiai.

Griežtas.

Ir jo dėka mes tikrai išmokom... Aš išmokau tuos kauliukus: žirnis, siuvėjo raumuo... Ir tai praverčia. Nuo antro kurso mes piešėm tik nuogas figūras. Pirmame kurse – gipsines, antrame – nuogas. Iki ketvirto kurso – ir grupiniai, ir anatomija. Nemokėdamas anatomijos padarysi myžalus kažkokius. Turi nupiešti net tai, ko nematai.

Taip, aišku.

Trečiame kurse įsigijau aparačiuką. Galvojau: kodėl nepafotografavus? Mes gaudydavome čekų žurnalą „Review“. Kioskuose jį buvo galima nusipirkti. Nežinau, kaip čia praleisdavo... Tai man pavyko keletą numerių nugriebti, galvojau: jie ten fotografuoja, kodėl man nepabandžius? Mes kokią kursiokę nucimbrindavom, tiesiog pažaisdavom. Pavyko kartą išvykti į Prahą. Galvojau, tą žurnalą surasiu, ot būtų įdomu. Pasitikrinti. Mes gi kaip urviniai, laukiniai buvome. Ar tu genijus, ar tu katinas esi – pats nežinai. Galvojau, Prahoje, jeigu bus proga, pabėgsiu ir į redakciją užsuksiu. Ir užėjau. Turėjau aplankėlį su keletu savo darbų. Toje redakcijoje trys žmonės sėdi: tokia Daniela Mrazkova, Vaclav Jira ir dar vienas, kuris spaustuvę prižiūrėjo – visa redakcija. Aš ant tos Danielos užsiroviau, parodžiau. Sako: „Įdomu. Su malonumu atspausdinsim.“ Ir jie įdėjo mano pirmas nuotraukas, tai buvo 1968 metais.

Oho... Aktus?

Jau buvo aktai. Ir tokį straipsniuką parašė: „Atėjo jaunuolis, kukliai paklausinėjo, pasikalbėjome.“ Atsimenu, visiems palikau įspūdį. Tas žurnalas pasiekė Lietuvą, kai kas nusipirko. Ir atsimenu, Krasauskas amžinatilsį... Mes su juo buvome pažįstami: aš mokiausi pirmame kurse, jis – paskutiniame. Pabendraudavom. Paskui jis mums piešimą dėstė. Jis pamatė tą žurnalą bibliotekoje: „Rimai? Kaip tu čia papuolei? Tu čia rimtai dirbi? Nieko nesuprantu... Kaip tu čia atsiradai?“ Net Krasauskas – moters formų virtuozas... Sakau: „Pabandžiau. Buvau redakcijoje.“ – „Na, žinai, tu mane nustebinai.“ Tai man buvo toks... Krasauskas pagyrė. Čia kaip ir pažyma – šio to vertas.

Žinot, tada neleido nei knygų, nieko, cenzūra – kiaurai. Pats į Glavlitą gi vaikščiojau kiekvieną dieną. Tai man, žinokit, tas Glavlitas buvo peilių peilis. Jau išspaudi ką nors, o ten durs pirštu: „Kas čia? Kodėl geltoni dažai? Ką tai reiškia? Kokie čia riteriai? Kas jie tokie?“ Prisiknis prie to, kas tau į galvą nešaus... Absurdui paklusti sunkiausia. Paklusus, diskusijų nebelieka. Ir aš pajutau, kad priėjau liepto galą – dar vienas žingsnis ir aš galiu tam cenzoriui su taburete smegenis ištaškyti. Nors už durų su pistoletu stovi vyras. Jis nušaus. Bet galvoju: „Tegul nušauna, bet šito absurdo daugiau nebeklausysiu!“

Tai pajutęs, pats išsigandau ir tą pačią dieną parašęs pareiškimą išėjau iš leidyklos. Galvoju: piešt moku, rankas, kojas turiu, fotografuoju dar šiek tiek. Motociklą apžergiau ir į Žemaitiją nuroviau, paskui – į Dzūkiją. Ir visą vasarą prasitaškiau... Galvoju, eikit jūs visi... Ir nesigailiu – gražiausi kadrai radosi per tuos pirmuosius mano išvažiavimus. Toks šviežias žvilgsnis. Tai, ką pirmiau jums rodžiau, gimė tuo laiku.

Jūsų aktai yra kitokie. Jaučiasi dailininkas. Dabar tik pradedu suprast, kad tai nėra Krasausko ar kito dailininko aktai, kuriuose – moters kūnas arba akys... Jūsų braižas kitas, fotografija kaip dailė.

Na taip. Jūs pasakėt frazę, kurią girdėjau iš Morozovo. Mes gi kaip kačiukai trynėmės vienas į kitą, mokėmės praktiškai vieni iš kitų. Ir pasikvietėme Morozovą. Jis buvo kritikas, apie muziką rašė, apie dailę, apie fotografiją. Atsimenu, surengėme parodą, ir aš keletą darbų pristačiau. Jis beveik jūsų žodžiais pasakė.

Tai man labai įdomu dabar, po 50 metų, girdėti maždaug tą patį. Jis apžiūrinėjo, komentavo visus. Einam būriu, išsižioję jo klausomės. Ir priėjome prie mano – du ar trys darbeliai. Sako: „Štai čia kažkas kita. Šita fotografija atėjo ne iš fotografijos.“ Jis tokią frazę pasakė. Tai aš galvoju: „Tu, seni, nukriošęs, iš kur tu tokią uoslę turi?“ Žinot, tada jaunas dar, pižonas durnas buvau. Jis buvo teisus. Paskui pasikalbėjau: „Jūs mane nokautavote, nužudėte.“ Sako: „Na, aš jaučiu formą, apie muziką daug esu rašęs. Muzika ir dailė labai artimos. Visai kitokios, bet artimos.“

Aš dar galvoju, kad gal čia ir prakeiksmo yra. Kultinis dalykas. Išgirdęs iš jūsų šitas istorijas – paroda, Gorbačiovas – geriau suprantu, kodėl jūsų „Laisvės paženklintus“ ne taip vertina. Nes laiko, kad jūs esate „Žiedai tarp žiedų“. Dichavičius pirmiausia yra „Žiedai tarp žiedų“. Aktai, ir – taškas.

Ir lenda kažkur ne į savo sferą.

Taip, gal iš tikro taip pagalvoja: „Ko lendi ne į savo sferą?“

Kaip aktoriui – tu vaidini arba didvyrius, arba kokius niekšus, arba šnipus. Tau uždeda amplua ir kitokio vaidmens negausi.

Taip, ant kaktos uždėtas antspaudas: „Eikit toliau savo aktų fotografuot...“ Bet jūsų čia yra daug daugiau.

Jeigu kas nors imtųsi filmuoti „Žiedų“ istoriją... Aš jums dar vieno epizodo nepapasakojau. Tą parodą pavogė. Ją vežiojo po visą Rusiją.

O kaip galėjo ją pavogti? Vis tiek su valdžios žinia...

Atėjo vyrukai, pasakė, kad liepta išvežt: „Ką – neskambino jums?“ Tiū tiū.

Skambina draugas: „Rimai, tu man rublį skolingas.“ Rublį tai rublį. Sakau: „Neatsimenu, atleisk.“ Sako: „Juokauju. Vakar buvau Leningrade ir žiūriu – eilė. Prie ko stovi? Žiūriu, ant stogų parašyta „Цветы среди цветов“. Nutariau užeiti. Pastovėjau valandą ir priėjau. Sumokėjau rublį. Tu kaip draugas iš manęs rublio būtum neėmęs.“ Galvoju, iš kur ta paroda. Aš jam nieko nesakęs nusiperku bilietą, kitą dieną – jau Leningrade. Nevskio prospekte, akurat – „Цветы среди цветов“. Ir eilė, ne tokia kaip Maskvoje, kuklesnė, bet pusantros valandos pastovėt tenka.

 Atstovėjau eilę, man įdomu. Galvoju, turiu laiko, pasiklausysiu. Einu, einu. O jie išsinuomojo metro fojė: vieni žmonės eina į metro ir važiuoja, o kiti užsuka į parodą. Ir po rubliuką deda visi. Gražu. O aš praėjau tą kasą ir traukiu tolyn. Prie durų tokia virvė ištempta: „Jūsų bilietėlis?“ Sakau: „Gal autorių – be bilietėlio?“ – „Kieno autorių?“ – „Parodos, čia gi paroda.“ – „Taip, paroda. O kur autorius?“ – „Aš autorius.“ – „Nieko nežinau, aš jus pirmąsyk matau.“ – „Ir aš jus – pirmąsyk.“ Ir ta mergaitė, žiūriu, moja kažkam. Atbėga toks vyrukas: „Eime, išsiaiškinsim.“ Nusiveda mane į galą, pasodina. „Rodyk dokumentus.“ Pasą turėjau. „Na, Dichavičius, tau ko?“ Sakau: „Vaikinai, atvažiavau pažiūrėti, kaip mano paroda čia atsidūrė.“ – „O tai – ne tamstos reikalas. Ne tu mums ją atidavei.“ – „Tai kas atidavė?“ – „O tai irgi – ne tavo reikalas.“ Tokio stiliaus šneka. Trys vyrukai tokie, aš – vienas, durnelis, atvažiavęs. Jie pasitraukė, pasikalbėjo. Vienas manęs nepaleidžia. Grįžo: „Pasitarėm. Drauge Dichavičiau, mes patikrinome, šiandien dar yra skrydis į Vilnių. Volodia jums nupirks bilietą ir palydės į lėktuvą. Aišku?“ – „Aiškiau nebūna.“ – „Gerai, kad nebūna, o tai suvyniotume į kilimėlį ir paguldytume Nevos dugne.“ – „Ačiū, nereikia.“ Tai va, man nupirko bilietą, nuvežė į oro uostą, palydėjo iki trapo, prisakė: „Teisybės patariu neieškoti. Drumsi ramybę – surasim tave.“

Dar tęsinys buvo gal po pusmečio. Grįžo vienas lietuvaitis iš Tbilisio, pasakoja: „Rimai, per tave vos galo negavau. Išgirdau, kad tavo parodą rodo. Nueinu, žiūriu – plakatas kabo. Einu pro duris, bet nepraleidžia: „Jau baigiasi.“ Sakau: „Lietuvis esu, noriu pamatyt.“ Įleido. Vienas nuotraukas nukabina, kitos dar kabo. Ir po kelių minučių ateina tokia chebra. Girdžiu pokalbį: „Na, vaikinai, jūs padirbėjote, dabar – mūsų eilė.“ Išsitraukė kažkas peiliuką, kažkas patrankėlę, pasistumdė, trach bach, pora stiklų nukrito, rikošetas net per koją perbraukė. Laimė – ne į kaulą, tik pajutau įbrėžimą ir kelnes peršovė.“ Vieni banditai atėmė iš kitų banditų tą parodą. Nes iš jos sėmė grynuosius.

Na, taip, Tbilisyje... Įsivaizduoju.

Tbilisyje. Jeigu Maskvoje per dieną tuometėmis kainomis – keturi automobiliai, „žiguliukai“. Tu per gyvenimą neužsidirbdavai „žiguliukui“! O čia – per dieną keturi.

Nežinia, kur galėjau prapulti. Tai buvo 1990-ieji, 1991-ieji metai. Paroda visą Sąjungą apkeliavo: Vladivostokas, Čeliabinskas, Odesa, iš Feodosijos po visą Krymo pakrantę ją vežiojo...

Ten kurortuose, aišku...

Aukso lietus. Jiems. Autoriui – nieko. Tai pagalvojau, kad gal aukso kasykla glūdi pačioje istorijoje, jeigu ją suscenarizavus, parinkus gerus aktorius. Pasaulinį bestselerį galima padaryti. Scenarijui medžiagos yra daugiau nei reikia, ir tai būtų visai nauja tema, ją galima labai gražiai, meniškai pastatyti. Su pafilmavimais, su šviesomis, su mergaitėmis, su visais nutikimais, visa ta politine situacija. Ten – susišaudymas, ten – tave į kilimą nori suvynioti...

Aš turiu net sąsiuvinį prirašęs, žinokit.

Būtų įdomu tą sąsiuvinį paskaityti, būtų įdomu.

Pirmiausia, jis turėtų vizualiai gerai atrodyti. Dialogų beveik nėra, vienas kitas.

Tik reikėtų pakartoti, ką aš pats išgyvenau, ką aš pats mačiau, kaip ten vyko. Aš paskaičiavau, žinot, kiek ten yra? Beveik šimtas mergaičių. Kiekvieną turėjau surasti, atkapstyti ir įkalbėti, kad nepabėgtų. Įdomią statistiką aš jums pasakysiu. Iš 100 kalbintų, gavau tik tris neigiamus atsakymus – nesutiko. 97-nios sutiko, suprantat?

Trys nesutiko fotografuotis?

Fotografuotis nesutiko. Irgi įdomus fenomenas. Ir viena iš tų trijų atėjo po keturiasdešimties metų su poema.

Ir aš dar pasakysiu vieną dalyką. Aš maksimaliai sąžiningai – nė vienos net nepaglosčiau rimtai – jokių fokusų nebuvo. Žinojau, vien už tai tave gali – cap carap, ir – kalėjimas. Pornografija – ne pornografija. Tada „Nemunas“ po truputį spausdindavo. Drilinga buvo drąsus.

Atsimenu, mane porą trejetą kartų yra areštavę, fotografuojantį pajūryje, nes ten visur – uždrausta zona. Kur žmonės, negaliu fotografuoti, paeinu toliau, oten jau – zona. O jie žiūri per teleskopą... Tokį nuotykį galiu papasakoti, tiesiog gatava kino scena. Mes fotografuojamės, aš pakeliu akis, o ten kopos, žolės mirguliuoja... Ir, žiūriu, kokios 20 kareiviškų kepurių. Tik čiuch ir pasikavojo – aš nudaviau, kad nemačiau ir toliau fotografuoju. Viena akimi žiūriu – kepurė kyla, kyla ir vėl – čiuch... Suprato, kad aš jau juos pamačiau – slėptis nėra kur. Ateina su automatais. Čia nuoga mergaitė, aš su triusikais, su aparatais – su dviem aparatais dirbau. Vieną juostelę įsikišau į batą, kitą juostelę – į kitą batą. Iškart aparatus atėmė, batus ir nusivedė į daboklę.

Pas pulkininką tokį. O tada vyko mūsų dailininkų stovykla. Na, aš jam paskaitėlę paskaičiau, kaip mes piešiam, kad piešiam jas nuogas ir fotografuojam nuogas. „Gerai, suprantu. Galiu pagelbėt. Paskambink man – pavedėsim toliau, kur niekas nespoksos. Nes maniškiai turi Švediją stebėti, o ne tavo mergas.“ Tokio dialogo nesugalvosi!

O dabar daro kas ką nori.

Dabar pornografijos – pilnas internetas. O tokių aktų – nebėr...

 

Kalbėjomės 2017 m. lapkričio 21 d. menininko dirbtuvėse vilniaus Antakalnyje. 

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais mąstytojais rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt