Marius Jovaiša: „Sėdžiu kine ir tampau šlaunį“

Mes gi prieš penkerius, na, prieš ketverius su puse metų kalbėjomės. Vakar susiradau aną interviu, tai jame mažai kas atrodo pasenę...

Čia jau buvo turbūt po „Neregėtos Kubos“, ar ne?

Taip, po „Neregėtos Kubos“. Anąsyk kalbėjomės daugiausia apie Kubą.

Bet tada dar nežinojau, ką toliau daryti.

Paskui tu išleidai dar vieną „Neregėtą Lietuvą“, o dabar – „Aistrą gyventi sveikai“.

Taip.

Man ir įdomu, kokia čia aistra. Nes aistra reiškia apsėdimą, kuriam visiškai atsiduodama ir...

Taip, su pasekmėmis ir brangiai. Manęs čia viena žurnalistė klausia, rusų kalba ten buvo: „Страсть – это подразумевается, что будут какие-то последствия?“ (rus. "Numanoma, kad aistra sukels pasekmių" - I.S.) Aistra juk viską apimanti tokia, sudeginanti. „Ne, ne, – sakau, – čia ne tokia, o kitokia, švelnesnė aistra.“ Bet vis tiek aistra.

Vis tiek. O koks jos šaltinis?

Šaltinis yra troškimas iščiuožti iš visų gyvenimo kemsynų. Žinai, eini kalnais - tai krenti, tai ką nors nusibrozdini, tai apsidaužai, apsidegini. Ir lauki, kada išlįsi kažkur į plačią gražią upės vagą, kuria su pasitenkinimu jau plauksi. Man labai patinka tas budistų palyginimas – tu turi nusiteikti, kad gyvenimas tave neš kaip plati, rami srovė. Ne kažkokie kriokliai ar upeliukai.

Tarp kitko, pažįsti Renaldą Gudauską, Nacionalinės bibliotekos direktorių?

Iš matymo.

Labai gerą pasakė man posakį, kurį supranta visi buvę alkoholikai: „На водопаде немножко покататься нельзя.“ (rus. "Krioklyje truputį pačiūžinėti nepavyks" - I.S.) Aš neslepiu niekada, kad mano jaunystė buvo gana ugninga. Ir alkoholiu piktnaudžiavau, nutikdavo baliukai, kaip aš juokauju, naktį iš penktadienio į pirmadienį, ir labai anksti pradėjau rūkyti, ir niekada vaikystėj sistemingai nesportavau. Visada mėgau aktyvų tokį gyvenimo būdą – žygius visokius, palapines miške ten statyti, eiti kažkur, ropštis, po medžius laipiot, tas tai buvo, bet sistemingo sportinio pamato niekada neįgijau, nei komandinio, nei individualaus. Mėginau ten kokį dziudo ar kažką, bet neišeidavo... „Ąžuoliukas“, muzikos mokykla, fleita, choras, bet sporto – ne. Ir va, žinai, 25-eri metai, atsimenu, atėjo, galvoju, blemba, blemba, nu kažkaip... Ir visą laiką kažkur pasąmonės gelmėse žinai, kad tu negali rūkyti, negali gerti, kad tai sukels tragiškų pasekmių. Šeimoj pavyzdžių buvo – dėdė mano, labai garsus gydytojas, Linas Jovaiša, iki šiol daug kas jį prisimena kaip specialistą, numirė būdamas 44-erių metų nuo ūminio žaibiško kasos uždegimo. Jis pats sau tai sukūrė, iš principo, labai ugningai gyvendamas. Jisai kitus visus selebričius „atkačialindavo“, buvo toksikologas, anesteziologas, o pats va taip susivarė per tuos stresus... Ir kitų daugybė pavyzdžių.

Visi lyg ir supranta, visi sąmoningi žmonės, žino, kad sau kenkia. Ir šitoj knygoj tokį baigiamąjį žodį su iliustratoriais paišėm, galvodami, kokia galėtų būti piktograma teiginiui: nekenk pats sau, nebūk sau priešas. Svarsčiau tokius: žmogus pjauna sau ranką arba žaidžia rusišką ruletę, bet suradom labai fainą – tu skrendi oro balionu, bet kažkodėl su žirklėmis kerpi jo lyną. Daugelis žmonių taip daro – aš taip kažkada irgi dariau – net nesusimąstydami, kodėl jie taip daro, kaip čia visuomenė įstūmė juos į tokį ritmą, kokios šeimos tradicijos ar draugų ratas juos paskatino pradėti rūkyti, valgyti bet kokį šūdą, svaigintis, gerti tiek, kad kitą dieną neprisimeni, ką tu padarei, pasinerti į lošimą... Aš pažįstu žmogų, kuris prarado viską – užstatė, pralošė, į skolas įlindo – tragedija...

Tai, žinai, tokie dalykai. Ir galvoji, kaip tu, sąmoningas žmogau, kurio smegenys veikia ir valdo, ką mes darome, ką mes valgome, priima mūsų jausmus, valdo mūsų raumenis, bet kažkodėl tu lengvai pasiduodi nuhakinimui, kai užvaldo momentinis pasitenkinimas. Kaip  žiurkės, kurios laboratorijose gauna kokaino ir išbadėjusios, išsekusios iki mirties laukia to kokaino, užuot ramiai paėdusios. Tos mintys vis sukasi, sukasi, ir tu ieškai sprendimų, kas tau padėtų: ar sportas, ar draugų ratas, ar mezgimas – visi žmonės ieško savaip.

Aš visada mėgindavau užsivesti sportuoti. Pradėdavau bėgiot – mane visada viliojo mintis, kad tuomet esi nuo nieko nepriklausomas – atsikėlei, pavyzdžiui, ryte, jeigu tau patinka, ar vakare po darbų, žiūrint, koks tavo ritmas, ir kokį nors maršrutėlį – šych į Vileišio gatvę kur nors. Atsimenu, 25-erių metų atsirado toks commitment’as – viskas, pradedu bėgioti! Tai pabėgiojau kelis mėnesius, paskui kažkas atsitiko – vėl sukežau, sulūžau, tai užgeriu, tai vėl kažkas... Taip ir su metimu rūkyti būdavo – įsipareigoju sau, metu, net metus nerūkau, išlaikau, paskui kažkas vėl įsliūkina, kaip daugeliui buvusių narkomanų būna: „Aš jau galiu susitvarkyt, dabar biškį parūkysiu, bet kada vėl mesiu.“ Ir pyst – vėl viskas iš naujo.

Su šnapsais irgi užriši, būdavo, su Titu Sereika išgėrę mes susilažinom metus negerti. Aš išbuvau, jisai palūžo ir gavo „Lietuvos ryte“ atspausdinti per visą puslapį savo pralošimo tą kainą. O aš tada dar kokius porą metų negėriau, man žiauriai patiko. Paskui kažkas vėl įsliūkino į mano gyvenimą, vėl – tai čia, tai – ten, žinai, элементы сладкой жизни, biškį šampanėlio, biškį romuko, cigaras – ir vėl пошло, покатилось... Kol galų gale ties trisdešimtmečiu jau, kai gimė Marija, pirmoji dukra, toks suvokimas atėjo, kad dabar jau ne tik dėl savęs, bet ir dėl to vaiko, kad jam visas jėgas, visą dėmesį, visą sveikatą galėtum skirti.

Tipiškas reikalas, nieko čia naujo, pilna tokių. Vieni atsiverčia ir pasidaro labai aktyvūs kovotojai, tokie ideologiniai – kitus drausti, barti, auklėti. Aš niekada nieko neauklėjau, kiekvienas žmogus turi padaryt savo klaidas, nueit savo kelią. Aš radau, kad su tokia pat aistra kaip gert ir baliavot, galima pasinerti į sportą. Pavyzdžiui, bėgimas – kelis mėnesius rytais turėdavau atsikėlęs truputėlį prisiversti, pirmieji žingsniai sunkūs, kol apšilimas ateina, sąnariukai traška, raumenukai greit pavargsta, laikysena netobula, nugarą skauda, sprandas pavargsta. Bet kai jau po truputėlį fitnesas atsiranda, prasideda mėgavimasis, susirandi gražius mylimus maršrutus – blemba, koks kaifas taip pradėti dieną! Grynam ore saulei kylant, paukšteliai čiulba, ypač vasarą mano Varnikų take. Bėgi – žmonės eina, renka bruknes, arba laksto stirnos ar šernai su savo šerniukais. Tada galvoji: „Va, tai yra gyvenimas!“ Kai kiekvieną vakarą eini blaivas miegoti, ryte atsikeli skaidrus visas, pabėgi pusvalandį ar valandą, išsimaudai po šaltu dušu, ir nuo tokios sveikos pradžios kyla visas kompleksas. Tada pradedi mąstyt apie mitybą – kas ta mityba, ką daryt, ko nedaryt, iš ko jinai susideda, kas šviežia, kas nešviežia, jei riešutai, tai kokie riešutai: skrudinti, sūdyti ar žali, paprasti ar mirkyti. Pradedi knygas skaityti. Tada ir rūkymo nebeliko. Dar buvo laikas, kai bėgdavau, o paskui atsisėdu prie kavos ir traukiu dūmą. Toks disonansas totalus, kažkoks absurdas – ką tik taip skaidriai atsišviežinai, ir dabar – vėl... Ir mečiau – nyko ir nunyko iš šaknų. Anksčiau mėgindavau mest valios pastangomis, savitaiga, įsitikinimu, kad privalau, nes tai yra blogis, tai kenkia, o dabar, kaip aš juokauju, atsirado geroji priklausomybė, kuri natūraliai išstūmė blogąją, ir net nekyla minčių ar baimės, kaip būdavo anksčiau – meti, bet naktį susapnuoji, kad rūkai. Dabar nebeliko tokių baimių, aš žinau, kad man tai nebegresia, nes aš žiauriai mėgaujuosi šituo gyvenimo būdu.

Tai užtai ir pavadinimą tokį sugalvojau, nes iš esmės tokia aistra – va taip gyventi. Ir kai tu aistringai darai, tau nekyla jokių valios klausimų, tu tiesiog lauki galimybės. Aš šiandien biškį padirbėsiu, susitikimas su pora kandidatų, tada eisiu porai valandų į „Forumą“, darysiu savo mėgstamus pratimus.

Susigalvoju, pavyzdžiui, kad noriu laisvai stovėt ant vienos rankos. Ir tai taip natūraliai džiugina. Užtruksiu galbūt 5-6 metus, čia labai ilgas kelias: iš pradžių išmokt gražiai stovėt ant dviejų rankų, tada išmokt stovint ant dviejų rankų visaip kraipytis ir balansuot, prarast lygsvarą ir vėl ją susigrąžint. Tada po truputėlį, žinai, tu stovi ant dviejų, vieną šiek tiek patrauki, stovi prisilaikydamas trimis, dviem, vienu pirštu – permeti kūno svorį taip, kad praktiškai jis visas – ant vienos rankos, tik pirščiukas padeda balansuoti. O galiausiai atitrauki ir jį, bandai išsilaikyt. Metų metus chebra taip drožia, bet jeigu tau patinka, po truputį adaptuojasi visi audiniai, sustiprėja visi sąnariai ir raumenys, ir atsiranda jausmas, kad visas esi tvirtas.

Žinai, gimnastiką aš dabar visiškai kitom akim žiūriu. Vaikystėj nesuprasdavau, kai rodydavo per rusiškus kanalus... Dabar aš žiūriu išsižiojęs, kaip jie ant pommel horse sukasi arba ant žiedų – aukščiausia klasė! Bet iš esmės kiekvienas tai gali pasiekt. Gal ne olimpinį kalibrą, jeigu pradėjai būdamas 40–50-ies metų. Gal „kryžiaus“ – iron cross, jau ir nepasieksi, bet daugybę kitų nuostabių pratimų galėtum puikiai išmokti padaryti. Žiedukus visur gali nusinešti, pasikabinti ant medžio šakos ar ant balkono atbrailos. Mini lygiagretes irgi susiradau, meistrai prigamino nerūdijančias, kad lauke visur būtų galima treniruotis. Ir ką, nieko daugiau nereikia. Aš nebrokiju nei svarmenų, nei štangų. Padirbu, pavyzdžiui, po vasaros kokius du mėnesius kojas stiprindamas, daug pritūpimų su štangom, stūmimų, gulint ant nugaros, stovint – štanga tiesiai viršuj. Įvairovė tokia.

Nuo žiemos pradedu ilginti bėgimo distancijas, nes šiaip dabar aš bėgioju po 40 minučių rytais ir kokias 40 minučių tampausi, o nuo žiemos pradedu ilgint, ilgint, ilgint, kad savo birželio 21-os dienos Gimtadieniui būčiau pasiruošęs. Va, ateinančiais metais – 47. Ir mano formulė yra K = 50 – |50 – amžius|, skirtumas. Matematiškai sudėlioju, ir nuo 50-ties suksis atgal iki 100. Tu gi bėgikas, turėtum patvirtinti, kad čia yra visiškai realistiška formulė. Iki 80-ties – tai tikrai, daug aštuoniasdešimtmečių, visą gyvenimą bėgioję, nubėga dar visą maratoną. Nu va mano močiutei 98-eri dabar, 99-eri beveik, tai ji jau nenubėgtų, nes jai šlaunikaulis lūžo prieš porą metų, bet apskritai... Devyniasdešimtmetis, jeigu tu dar gyvas, jeigu be jokių alzheimerių, tai ką – gal ir pavyks?

Taip, vidutinė gyvenimo trukmė smarkiai ilgėja. Ne tik trukmė – ir kokybė. Gyvenimo būdas keičiasi. Gerai, mhm, tu labai atvirai papasakojai apie savo aistros gyventi sveikai šaltinį. Pasidavei naujam apsėdimui, vieną priklausomybę išmuši kita. Žinomas toks metodas.

Taip, yra toks obsessed komponentas. Sakykim, jeigu susigalvoji pasiekti gerą kūno lankstumą, ir tau jau 40+, tai be tokio lengvo apsėdimo, sunku jau bus tai padaryti.

Na taip, reikia pasišvęsti.

O jeigu jis įsliūkina, kur buvęs, kur nebuvęs... Tai aš ir čia tavęs laukiu, pavyzdžiui, imu koją, užlenkiu ir tampau šlaunį, tiesiog išnaudoju situacijas. Sėdžiu, teliką žiūriu arba kine – tą patį darau, lėktuvuose darau. Žinai, kine sėdžiu ir tampau. Tiesiog, po truputėlį, net nebesusimąstydamas. Kitaip tu nepasieksi ką užsibrėžęs, nes turi kasdien skirti po keliasdešimt minučių tokiems pratimams.

Taip, gal ne kiekvienam tiks toks intensyvumas, bet tu puikiai atskleidei, kad tau patinka, tu gyveni šia aistra. Dabar kur kas daugiau papasakojai, bet ir iš knygos akivaizdu, kad visas tavo dėmesys skirtas kūnui. Kūnas – svarbiausia. Skaitydamas pajutau kūno kultą. Net į knygą sudėtos tavo nuotraukos kelia pavydą. Žiūriu į jas ir pavydžiu – kaip Marius atrodo! Lyg dvidešimtmetis – veidas lygus, raumenys ryškūs, viskas gražu. Iš tikrųjų įkvepia treniruotis. Bet visa tai yra susiję su kūno lavinimu ir gebėjimu ką nors su savo kūnu nuveikti.

Bet ten rašau ir apie smegenų mankštą, yra atskiras skyrius.

Skaičiau, skaičiau. Bet smegenų mankšta ten irgi susijusi su motorika – žongliravimas ir panašūs triukai.

Ir truputėlį apie meditavimą, sąmoningumo lavinimą, kvėpavimą.

Apie meditavimą būtinai pakalbėsim... Tai jeigu aš tavęs nepažinočiau, pagalvočiau, kad čia toks, žinai, visiškas narcizas rašo. Jis, ko gero, dar ir mada domisi, jam išorė terūpi...

Yra to, yra biškelį, sutinku.

Skyrius apie meditaciją knygoje yra, bet ji ten vadinama „smegenų atostogomis“.

Na, kadangi tas žodis truputėlį apaugęs ezoteriniais atspalviais, ir aš nenoriu atbaidyti žmonių, nes ne visi supranta. Daug žmonių, net ir Vakaruose, išgirdę „meditacija“, mato kažkokį „Alach akbar“ komponentą, nesuprasdami realiai, kad tai visiškai atsieta nuo bet kokios religijos ar ideologijos.

Apskritai ji nėra atskirta nuo tikėjimo. Žiūrint, kas moko. Girdėjau, kad kai kur Vakaruose valdžia bando sureguliuoti jogą, priskirdama ją religinėms praktikoms.

Jeigu giliai pažiūrėt, į jos ištakas – absoliučiai taip.

Taip, o jeigu – visiškai paviršium, tai, aišku – tik pratimai. Ir ką jie reiškia? Bet pasakyk dar, kaip tu matai kūno ir sielos, o gal – kūno ir proto – santykius?  

Aš gana aiškiai deklaruoju, taip atvirai, ir kai versiu į anglų kalbą, ko gero, nebeliks tos deklaracijos, nes Amerikoj bus labai sunku, bet Lietuvoj aš sakau kaip yra – esu ateistas, aršus ateistas, antireliginis, anti-establishment. Aš manau, kad religija, kaip sakė Leninas, yra nuodas liaudžiai, ir visa tamsa, kylanti iš dogmatizmo, gimdo ir tavo kūno, tavo proto sandaros, ir visuomenės funkcionavimo nesuvokimą ir daugybę kitų prietarų. Iš ten galime atsekti ir kontracepcijos draudimus, ir draudimus skiepyti.

Aš taip galvoju. Esu mokslo žmogus, skaitau kiekvieną dieną knygas apie evoliuciją, apie biochemiją, kūno sandarą, neuronų atsiradimą. Mėginu suvokti, kas mes esam, kaip mes atsiradom per tuos milijardus ir šimtus milijonų metų, ir aš nematau jokio Dievo, aš nematau jokių dvasinių dalykų. Aš ir knygoj pradedu nuo to, kad yra keturios fizikos žinomos jėgos: gravitacijos, elektromagnetinė, stiprioji ir silpnoji atominės jėgos, ir jeigu tu išmatuosi... Niekur niekada jokių sąsajų su dieviškais dalykais nėra atrasta ir, ko gero, nebus atrasta. Bet suprantu, kad žmogaus įtaiga gali nuversti kalnus.

Tu manai, kad tikėjimo prigimtis yra materiali ir kyla iš kūno?

Absoliučiai. Ir iš mūsų neuronų. Jų yra, sakykim, šimtas milijardų, ir trilijonai jungčių tarp jų. Ir yra tiktai laiko klausimas - dešimties, penkiolikos ar penkiasdešimties metų - kada visa tai bus galima nuskenuoti taip pat, kaip ir mūsų DNR kodą, nuskenavus įsidėti į flešiuką ir nusiųsti į kitą vietą, o ten įsijungti, pavyzdžiui, jau į biomechaninį kūną galbūt arba į kitą biologinį kūną arba į kompiuterį, kuriame suksis simuliacija. Ir Ignas – pyst, staiga atsidurs Bogotoj, Kolumbijoj, kompiuteryje, kur gal prie tavęs bus prijungti dar ir specialūs davikliai, kur tu matysi ir infraredą, ir rentgeną, ir turėsi ne dvi rankas, o tris, su kokiu nors kabliu. Anyway, čia ta fantastika labai greit bus nebe fantastika.

Taip, taip, bet ar tas aš, prie kurio Bogotoje prijungs visus priedus, mano šerdis liks? Kas tai yra? Protas?

Tai yra visa, ką tu žinai, visa, ką tu jauti. Tai, ką tu esi patyręs. Tu fiziškai esi tarp tų neuronų, tose sinapsėse.

Tvarkoj. Visi mitai, protėvių patirtis, visa kultūra – sinapsėse...

Visos pasakos, taip. Aš turiu tokį labai šiurkštų pasakymą: žmogus iš esmės skiriasi nuo beždžionės tuo, kad moka tikėti pasakomis. Toks yra esminis skirtumas. Jeigu imsi grupę žmonių, pavyzdžiui, 5-6 asmenis, ir palyginsi juos su tokia pat grupe šimpanzių – visą dinamiką, siekį dominuoti, aiškintis, kas bus vadas, žinok, kaip sako, embarrassingly similar  yra. Viskas yra taip pat. Skirtumai prasideda nuo keliasdešimties žmonių dydžio grupių, nes tarp šitiekos beždžionių jau kiltų visiškas chaosas ir pjautynės, o žmonės sugebėjo vienas kitam papasakoti kokią nors pasaką ir ja patikėti. Atsiranda suvokimas – mes esam tauta, gentis. Ir tu gali pasakyti žmogui: „Klausyk, atiduok man dabar savo košę, bet po mirties gausi dešimt tonų šitos košės.“ Ir jis sakys: „Gerai.“ O beždžionei tu niekada neįrodysi: „Atiduok man dabar bananą – po mirties gausi tris.“ Niekada taip nebus. Toks ir skirtumas.

Tai žmogui padėjo prisitaikyti ir užkariauti pasaulį.

Tai padėjo sukurti milžiniškas žmonių grupes, kitaip jos nebūtų atsiradusios, ir pasiekti milžiniškų rezultatų, nes šiaip fiziškai esame trapučiai, bet kokia beždžionė penkis kartus fiziškai už mus stipresnė yra... Vat man, kaip istorikui, labai įdomu apgalvoti, kaip mūsų chebrytės susiburdavo į kokių 30-40-ies bandą, paimdavo nuo žemės akmenį, švystelėdavo jį, ir dar taikliai – viskas, jie pasidarė neįveikiami, joks liūtas nebegali prisiartinti. Žmogbeždžionių chebrytė laikydamasi kartu – viskas, ji neįveikiama. Užtat išmetimas iš bendruomenės prilygdavo mirties nuosprendžiui, nes likai vienas – tau šakės, tave suės paprasčiausia hiena, sukapos, tu neturėsi maisto. Toks telkimasis į bendruomenes, tikėjimas bendromis legendomis, bendromis pasakomis – visa tai man, istorikui, aišku kuo puikiausiai.

Na va. Ir tai, ko gero, evoliuciškai turėjo didesnės reikšmės negu kūno treniravimas?

Tai visuomenei, žinoma, jokio skirtumo – tu gali gyvent belekaip, juk mes biologiškai nesuprogramuoti gyventi sveikai, mes suprogramuoti tiktai palikt palikuonis. Viskas, toliau niekam neįdomu, tu gali dvėsti. Palikai, paauginai, kol jie savarankiški, iki penkiolikos – viskas, evoliucijai nebeįdomu. Čia tik mums patiems įdomu, kaip mes nugyvensim.

Žinai, ilgiausiai juk mes gyvenom miškų sąlygomis. Civilizacija tėra tiktai mažiukas gabaliukas – tie 10 tūkstančių metų. Homo sapiens, tokie kaip mes, identiški gyvuoja minimum 200 tūkstančių metų. Neatskirtum tu visiškai, jeigu čia jis dabar atsidurtų, na, kol neprabiltų, aišku. (Juokiasi) Tai jie gyveno miškuose, paupiuose, pajūry – medžiojo, gaudė, rinko. Kiekvieną dieną fiziškai labai daug dirbo, kito kelio nebuvo – nei šaldytuvų, nei parduotuvių, nieko. O vėliau, kai atsirado žemdirbystė, sėslus gyvenimo būdas, gyvenvietės, darbo pasidalinimas, materijos kaupimas, atsargų sandėliai, va tada prasidėjo problemytės.

Ir taip iki XIX amžiaus, kol neatsirado pramoninė cukraus gamyba, niekada nebuvo tokio smarkiai apdoroto, koncentruotų kalorijų turinčio maisto, niekada. O dabar, siaubas, kas pasidarė, kiekvienas batonėlis turi tiek energijos, kiek tau reikia visai dienai. Žiūrėjau kaip tik, apie Nepalo ir Tailando vienuolius, čia per CNN rodė laidą šeštadienį, nu blemba, daugiau kaip 50 procentų – nutukę, įsivaizduoji? Vienuoliai šiaip nieko neveikia, pagal religinius įsitikinimus jie iš išmaldų gyvena, po vidurdienio nieko nebegali valgyt, tai teoriškai viskas faina, bet jie pradėjo gerti limonadus vietoj vandens, ir tapo beveik visi diabetikais, daugiau kaip pusė – tragedija. Tai ten dabar vėl aiškina jiems, nes šiaip labai gerbia tą bendruomenę... Čia mes, aišku, nukrypom vėl prie kūno, aš suprantu...

Ne, žinai, man savotiškai gražu, nes kaip tu ir pats minėjai, čia kyla didelis pavojus pereiti prie didaktikos. Jeigu dabar pakeistum gaidą, kad, na – mokysiu gyventi, ir taip persismelkęs nereliginiu dvasingumu imtum pamokslauti, tada jau taptum tikru pranašu. (Juokiasi)

Guru, jo?

Jo, jo... Nes tada jau – ir kūnas, ir protas...

Sektą dar įsiregistruočiau ar bažnyčią, UAB atsidaryčiau su mokestinėmis lengvatomis. (Abu juokiasi) Čia logiška tąsa būtų, verslo planas...

Kitas žingsnis – knyga „Aistra mąstyti teisingai“.

(Abu juokiasi)

Apie mirties bausmės grąžinimą ir asocialų išnaikinimą... Taip, čia bandė man pripiešti eugeniką, kad aš siūlau kastruoti asocialus.

O tu nesiūlai?

Kastruoti nesiūlau, bet aš siūlyčiau padaryt fondą ir jiems mokėti už vazektomijas, kad jie savanoriškai jas pasidarytų. Tai aišku, kad aš nesiūlau gaudyt ir kastruot, bet, pavyzdžiui, žinok, mirties bausmę tai aš grąžinčiau. Jeigu, žinai, chebrytė paima mergaitę, iš mašinos išsitempia vidury nakties ir kastuvais uždaužo ją, tai aš juos tikrai likviduočiau, nes tai yra... Aš manau, kad tai yra pateisinama, kadangi... Mes dabar pateisinam žudymą, kai vyksta karas, teisybė? Tu turi teisę žudyt, jeigu tave užpuola priešas, mes visi eisim ir šaudysim. Visi sėdi čia savanoriai išdidūs. Kitas dalykas – mes pateisinam žmogžudystę, jeigu mus užpuola. Tai aš manau, ir sunkūs nusikaltimai yra užpuolimas – mūsų visuomenės, mūsų bendruomenės, mūsų žmonių. Visi moraliniai išvedžiojimai, kad jisai atsisės iki gyvos galvos, ir jį ten tada skriaus ir dulkins, man nepatinka. Aš manau, kad kalėjimai turi būti tvarkingi, jeigu žmogus padarė nusikaltimą, jis atsisėda tenais, kelis metus tvarkingoj saugioj aplinkoj apmąsto ir išeina iš ten atidirbęs savo skolą visuomenei. Ten nereikia jų nei dulkinti, nei mušti, nei dūchinti. Bet jeigu jis yra visiškas nužmogėjęs elementas, kuris va šitaip pasielgė, nu tai tegul karma jam suteikia kitą šansą kitam gyvenime, bet dabar – viso gero. Aš tai taip daryčiau, žinok, vienareikšmiškai, ypač jeigu tikrai neatremiami yra įrodymai, vaizdo įrodymai, DNR įrodymai – viskas. Suprantu, kad būna klaidų, shit happens, bet teoriškai tada jau nieko negalima nubausti, nes visada klaida gali atsirasti...

Na, tau būdinga...

Maksimalizmas.

Nebūtina politinio korektiškumo vaikytis, nors ir darosi nebemadinga šitaip tiesiai kalbėti. Bet tvirtai žinantieji, kas yra teisinga, tai...

Tai yra pavojingi žmonės.

Pradeda malt šūdą, nes neabejoja niekuo...

Aš sutinku. Labai sunku yra vakarietiškos demokratijos sąlygomis, mes daugybę turim problemų, kurias tvirta kieta ranka tiesiog imtų ir išspręstų labai lengvai. Bet dabar pasiūlyt, pavyzdžiui,  kad mes dvidešimčiai metų įvedam monarchiją ir išrenkam gerąjį karalių Igną, pavyzdžiui, taigi nieks nepasiūlys. Nors racionaliai tai supranti, kad, pavyzdžiui, Singapūras kokį fenomeną padarė dėl to, kad buvo griežta ranka, nekorumpuotas tvarkingas bičas, kuris niekam neleido vogti ir padarė stebuklą, dėl kurio dabar visi fantastiškai gyvena. Aišku, buvo sunaikinta demokratija, ir visi jau turi sėdėt ir pritart. Tokia kaina. Bet jeigu kursas yra teisingas...

Dabar Singapūrui – pagirios. Pakartot proveržį ir jiems būtų sudėtinga, aišku. Pasaulis globalėja, visiškai izoliuotis irgi pavojinga, nors ta linkme judam...

Tai žinai, jeigu kalbam apie imigraciją, ar tu norėtum, kad čia būtų 45 procentai kokių nors musulmonų, čia mečetę statytų ir vaikščiotų su savo šalikais? Aš tai nenorėčiau. Aš suprantu, keli procentai, viskas faina, ir mano vaikų mokykloj yra iš Pakistano bičiukas vienas, labai fainas. Viskas gerai, kai mes vienas pas kitą – svečiai. Bet jeigu čia sugužėtų masės, kurios rinkimuose pradėtų rinkti savo žmones ir stumtų savo Šariato įstatymus, pagal kuriuos žmonės akmenimis užmėtomi...

Aš suprantu, žmonėms reikia religijos, ypač vyresniesiems, tai yra tradicinis dalykas. Pavyzdžiui, sekmadienį ryte aš bėgu per kaimelius ir matau, kaip moterėlės gražiai pasipuošusios, išsikvėpinusios eina į bažnytėlę. Tokios gražios bendruomenės susitelkimo tradicijos. Viskas tvarkoj, psichoterapinė prasmė yra, ypač jeigu geras kunigas pasitaiko ir nešneka nesąmonių, tai visai gerai.

Suprantama. Man dar norisi pabaigai paklausti tavęs apie pasaulėžiūrą...

Nes tu, aš suprantu, turi tų va tokių minčių, kad yra kažkokia dvasia aukštesnė, kažkokios jėgos galbūt?..

Minčių kyla. Neseniai vėl lankiausi CERN’e, surengėm ten Vladimiro Tarasovo koncertą prie hadronų greitintuvo, reikėjo filmui. Vladimiras atskrido, pagrojo. Ta proga pasikalbėjau su pora fizikų. Ir tie šviesiausi protai, išmanantys puikiausiai standartinę lauko teoriją, sako: „Taip, mūsų mokslas supranta penkis procentus Visatos, o 95 procentai yra tamsioji medžiaga ir tamsioji energija. Kas tai yra, mes nežinom.“ John Ellis, hadronų greitintuvo tėvas, tai jo idėja buvo, kad reikia greitintuvo. Ir jis sako: „Kai atradom Higgso bozoną, baisiausiai nusivyliau, nes viskas, visi parametrai atitiko teoriją. Nieko įdomaus, nieko naujo, jokio proveržio.“ Ir dabar stiprina jie tą greitintuvą, renovuoja, didins galingumą, ieškos. O tamsioji materija – visur, ji – čia, ne kur nors Visatos kampe...

Taip, labai daug mokslas nežino, bet, iš kitos pusės, žino vis daugiau ir daugiau.

Tai man įdomu paklausti, kokios tau yra įdomiausios mįslės? Nesvarbu, kad tu turi nuomonę daugeliu klausimų ir nebijai jos išsakyti, tai – gražu, bet ar lieka kokių nors abejonių arba mįslių?

Na, tai mane labai intriguoja gilioji mįslė, tos teorijos... Mokslininkų, fizikų mėginimai surasti viską sujungiančią teoriją, kuri paaiškintų, kaip siejasi tarpusavyje visos jėgos ir kaip ten yra su string’ais ar multivisatomis, kurios, žinai gal – elektrono viduje tie kvarkai sudaryti iš kažkokių greitai vibruojančių stygelių, kurios mūsų Visatoje yra šituo kampu, o dar egzistuoja septynios ar vienuolika kitų dimensijų, paraleliai. Nes juk mumyse yra ta tuštuma... atstumai tarp elektronų ir protonų...

Taip, taip, taip. Na gerai, o tokie klausimai, kaip „O kam visa tai?“, „Koks tikslas?“...

Tokio nėra klausimo „Kam visa tai?“ Čia taip pat, kai tu žiūri į skruzdėlyną kokį nors. Nereikia klausti: „Kam visa tai?“, ­­- jeigu tu biologiją šiek tiek išmanai. Tiesiog supranti, iš kur visa tai atsirado, kaip tai atsirado per milijardus metų. Supranti, jeigu tu negalvoji, kad egzistuoja kažkoks Dievas Kūrėjas, tai tada tau ir nebeiškyla klausimų, kam jis visa tai padarė, nes taip tiesiog atsitiko, shit happens. Ir kai tu baloj sudedi kelis ten muiluotus daiktus, ir kokia nors lazdele – pyst! Staiga žiūri – atsiranda struktūra, muilo membrana pasiskirsto į apskritimą, ir viskas...

Na gerai, bet vis tiek galima paklaust, ar viskas turėjo pradžią, ar nebuvo pradžios?

Buvo kažkada laikas, kai nebuvo laiko ir erdvės.

Tačiau ką reiškia "laikas kai nebuvo laiko", mes nelabai suprantam.

Bet mums tai nesvarbu, supranti. Mes vis daugiau ir daugiau apie tai sužinom. Prieš 13,8 milijardų metų staiga viskas atsirado akimirksniu ir žaibišku greitumu milžiniškoje temperatūroje augo, plėtėsi...

Bet čia tik viena teorija, yra ir kitų.

Čia jau nebe teorija, Ignai. Ne, ne, kad taip buvo, tai – faktas. Tai yra absoliutus faktas, su kuriuo nebesiginčija nė vienas rimtas mokslininkas.

Ginčijasi. Lee Smolin savo knygoje „Time Reborn“, pavyzdžiui.

Ne, tai visą laiką yra fringe theories, visokiausi dokumentiniai filmai, siekiantys pritraukti auditorijos dėmesį. Kai kas diskutuoja netgi dėl to, kad Rugsėjo 11-tąją padarė patys amerikonai. Tai, žinok, aš priskiriu tokiems bajeriams.

Tokiems priskiri, supratau.

Arba – ateiviai neva pastatė Egipto piramides, nes tuo metu nebuvo technologijų, kurios leistų pastatyti tokią didelę struktūrą. O egiptiečiai paprasčiausiai prikasė labai labai daug žemių ir sutempė viską po truputį aukštyn.

Ne, bet apie laiką ar erdvę yra kiek kitaip. Galima įsivaizduoti, kad laikas tiksėjo ir iki Big Bang’o.

Tada reikėtų kažkokią kitą fizikos teoriją surasti, gali būti...

Yra tokių teorijų. Pavyzdžiui, daugybinių visatų, ji apie tai ir kalba...

Ne, daugybinės visatos neprieštarauja tam, neprieštarauja absoliučiai, nes vienu metu atsirado visos tos daugybinės visatos ir vienu metu jos dabar egzistuoja visos paraleliai. Aš labai, žinok, įsigilinęs į šitą dalyką, multiverse’o teorija visiškai neprieštarauja Big Bang’ui. Ir dėl Big Bang’o, ir dėl visos tos pradžios, kosmoso atsiradimo...

Gerai, kitą kartą giliau pasiginčysime.

O dabar vyksta tai, kad mes patys suteikiame prasmę. Jeigu tu klausi savęs, kokia prasmė mano gyvenimo, tavo gyvenimo, Petro gyvenimo, tai ta prasmė yra tokia, kokią mes jam surandam.

Oi, šitas teiginys man patinka, dėl jo išvis nesiginčyčiau.

Šiaip nėra prasmės, ir jeigu aš šiandien numirsiu, tai tik biškį paverks mano vaikai, ir viskas, žinai, o gyvenimas bėga. Nėra tos prasmės.

Bėgam toliau.

Ir mes visi, žmonės, greitai dingsim, nes anksčiau ar vėliau neišvengiamai arba išsiverš megaugnikalnis, arba trinktelės galingas asteroidas, arba patys sušiksim viską. O jeigu ne, tai vis tiek už penkių milijardų Saulė užges, ir Žemės nebeliks, žmonėms reikės kažkur dingti, faktas.

Į virtualią realybę.

Virtualiai galima, bet ir fiziškai galima po truputį išmokti išskristi. Iš pradžių gi – į Mėnulį, paskui – į Marsą, toliau gi yra – Neptūnas, Saturnas...

Va, ir tada šiek tiek labiau treniruotas kūnas jau gali praversti.

Žinai, vienas fantastinis pavyzdys, aš tau pasakysiu. Mano tėvukas nuo vaikystės turi labai didelę klausos problemą, jam išoperavo būgnelius, kažkaip jį nugydė dar paauglį, ir jis visą gyvenimą neprigirdėjo smarkiai. Ir jam netiko visi tradiciniai tie aparačiukai, kurie įsideda į ausį, nes ten tiesiog nebuvo būgnelių, viskas ten išpjaustyta, visos tos vidinės ausies struktūros, tai jam tinka tiktai tokie aparatai, kurie patį kaulą vibruoja. Būdavo, pavyzdžiui, tokie akiniai, kurių ienose sumontuoti stiprintuvėliai daro tokį poveikį. O dabar kas atsirado – jam įgręžė implantą į patį kaulą už ausies, tada iš išorės uždeda tokį magnetinį daikčiuką su mikrofonu, ir jis transliuoja į vidų stiprindamas. Dar turi tokį aparačiuką, kuris yra nuotolinis pultelis, ir su juo valdo. Gali pasilikti visą stereo, ar tiktai, pavyzdžiui, žmogaus balsą, o kitą triukšmą slopinti. Tai iš esmės jau yra tokie implantai, kurie gali... Dabar dar nemoka, bet išmoks žmonės pagaminti ir akies implantą...

Jau juda ta linkme.

Ir galės pareguliuoti jautrumą, rezoliuciją, ryškumą, infraredą, ultravioleto spektrą. Būna gi dabar bioniniai rankos protezai, prijungiami tiesiai į centrinę nervų sistemą ir valdomi kaip tikra ranka.

Bet vis tiek verta mokytis kūną valdyti...

Dirbtinė širdis, stimuliatoriai – vis tiek po truputį link to einama. O bėgikai su dirbtinėm kojom jau bėga greičiau negu paprasti atletai, ir kyla ginčai, kodėl juos registruoja su sveikaisiais, girdėjai turbūt?

Gerai, Mariau, čia jau kitos temos kitam kartui.

Skubi, ar ne? Galėčiau kalbėt ir kalbėt.

Jau skubu. Ačiū už knygą, smagu su tavim kalbėtis, gal kada nors pratęsim. Kol kas – suteikim va tokią prasmę...