Jūs esate mitybos mokslininkas?
Taip.
Ką mitybos mokslininkas tyrinėja?
Čia toks platus laukas, kad neįmanoma
jo viso aprėpti. Man pasisekė, nuo pat pradžių, kai baigęs Medicinos fakultetą
pradėjau dirbti, pakliuvau tiesiai į mitybos sritį. Man buvo pavesta dėstyti
mitybą, buvo parinkta (anais laikais parinkdavo katedra) daktaro disertacijos
tema, kuri siejosi su maisto tarša. Tokia buvo pradžia – dėsčiau, gilinausi.
Praėjus dvejiems metams nuo baigimo
buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė ir įkurtas Respublikinis mitybos centras.
Įsidarbinau antraeilėms pareigoms. Jis buvo Kalvarijų g. 153, kur dabar yra
Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba. Na, tokia institucija,
Lietuva nepriklausoma, mezgasi ryšiai su Europa, mes jau orientuojamės į
Vakarus, tai visą naują informaciją iškart nešdavau studentams į auditoriją.
Dėstymas ir darbas Mitybos centre labai susiję buvo.
Dar tuo metu veikė toks Farmakologijos
komitetas, vėliau tapęs Valstybine vaistų kontrolės tarnyba. Į Lietuvą pradėjo
vežti maisto papildus, o maisto papildas yra maisto produktas, tiktai turintis
farmacinę formą, kurioje medžiagos koncentruotos ir dozuotos. Ten irgi reikėjo
ekspertų, o šiek tiek pažengusių specialistų buvo nedaug, tai aš dar
įsidarbinau ir ten puse etato. Taigi, Mitybos centre – maisto produktai, visa
praktinė sritis, Vaistų kontrolės tarnyboje – maisto papildai: juos ekspertavome,
bylas registravome. Toks maisto papildų srautas su visokiais augaliniais
komponentais ir jų deriniais buvo naujovė, anksčiau mes žinojome tik apie tarybinius
vitaminus.
Reikėjo ir teisinę bazę kurti, tai
mes, keli darbuotojai, visus teisės aktus, reglamentuojančius maisto papildų
įteisinimą, ekspertizę, tuo metu sukūrėme. Dar nebuvome Europos Sąjungoje,
reikėjo nacionalinių teisės aktų, beveik viskas buvo nuo nulio padaryta. Gauni
bylą storiausią, ją skaitai, giliniesi.
Dabar tai pilna visokiausių papildų,
visi juos lyg ir pažįsta. O aš atsimenu puikiai, kai atėjo kofermento Q10 byla
– pirmą kartą išgirdau tokį žodį, anksčiau kažkaip neteko. Galvoju, koks čia maisto
papildas negirdėtas? Kai perskaičiau tą bylą, aišku, mes tą preparatą įregistravome,
ir iš karto, vos tik jis atsirado rinkoje, aš jį pradėjau vartoti ir vartoju po
šiai dienai. Tai yra produktas, kurį aš asmeniškai rekomenduočiau kiekvienam
nuo 30 metų.
Gaudavome pačią naujausią informaciją
apie maisto papildus, jų derinius, tada galėjau laisvai šnekėti apie tai.
Kviesdavo skaityti paskaitų vaistininkams apie maisto papildus, jų reglamentavimą,
paskirtį, poveikį, derinius. Atsimenu, ir „Eurovaistinės“ vadovas, tas lenktynininkas...
Renatas Vaitkevičius.
Taip, jis susirado mane. Mokiau
konsultantes, kurios klientus konsultuoja, nes maisto papildas yra
nereceptinis, žmogus gali iš lentynos pasiimti. Daug naujovių, pirkėjai klausinėja.
Pamačiau, kad tokių žinių labai reikia. Atrodo, jau viskas aišku, bet pasikalbu
net su dirbančiaisiais toje srityje ir matau, kad tikrai reikia. Taigi, mano ta
švietėjiška veikla buvo iš tikrųjų labai aktyvi, ypač vaistininkams. Dirbau
toje srityje ir žinojau visus teisės aktus, tai kviesdavosi įvairios farmacijos
kompanijos skaityti paskaitų apie preparatų registravimą. Dabar nuėjęs į
vaistinę, beveik visus pažįstu. Į bet kokį miestą nuvažiuoju – beveik su visais
jau esu susidūręs. (Juokiasi)
Na taip, jūs buvote žinovo pavyzdys ir iš tiesų daug
nuveikėte šviesdamas Lietuvą.
Taigi, kaip sakiau, man pasisekė:
viskas, ką dirbau, vis tiek vedė prie mitybos skirtingais kampais. Ir visa tai
galėjau naudoti dėstydamas. Kartais žmonės dirba čia, universitete, o antraeiles
pareigas eina visai kitoje veikloje, o aš vis dirbau toje pačioje srityje, tik
skirtinguose namuose. Todėl ir studentams įvairių mokomųjų knygučių
išleidau.
Bet žiūrėkite, jūsų knyga pavadinta ne „Mitybos dėstytojo
užrašai“, ne kokie nors „Mitybos žinovo užrašai“, o „Mitybos mokslininko
užrašai“. Tai vis tiek reiškia, kad turite ir mokslinių interesų?
Na, taip. Šiandien apie mitybą kalba,
kas netingi, pilna žinovų. Nuvažiavo į Ameriką, bulves paskuto, grįžo ir jau
„moko“, kaip valgyti. Kur yra bėda? Vis dėlto reikia remtis mokslu. Nebūtinai aš
pats turiu tą mokslą daryti, mokslą daro visam pasaulyje. Svarbu domėtis,
skaityti naujausius mokslinius straipsnius, kad turėdamas žinių kritiškai
įvertinčiau ir atrinkčiau, kur mokslas, kur ne mokslas, ir tuo remdamasis
pateikčiau išvadas studentams ar visuomenei.
Kiti, kai paklausau, šneka neatsakingai,
o mano žodžiai turi mokslinį pagrindą: žinau, kad tai, ką sakau, tikrai yra
taip, o ne kitaip. Tai nėra mano asmeninė patirtis ar mano nuomonė. Man kažkas
skanu, kas nors neskanu, bet čia – man, o kitam gal kitkas skanu. O mano
knygoje surašyta, na, negaliu sakyti – su kokybės ženklu, bet tai yra mokslo
patvirtinta. Kaip antspaudu tvirtinami dokumentai ar prezidentas pasirašo
dekretą, taip čia mano žodžiai yra patvirtinti, jie turi mokslinį pagrindą.
Tas pagrindas kyla iš to, kad skyrėte pastangų ir laiko
gilintis į tuos dalykus.
Kitaip neįmanoma. Dirbant universitete
kito varianto nėra. Vis tiek darai disertaciją, renki medžiagą... Mano labai
įdomi disertacija buvo.
Kokia?
Mano tema buvo tokie junginiai –
polichlorinti bifenilai (PCB). Ar girdėjote?
Jie plastikiniuose buteliuose aptinkami?
Jų yra ir plastikiniuose buteliuose,
jų buvo tarybiniais metais sekretorių naudotose kalkėse. Atrodė, labai geras
darbas – švarus, nekenksmingas, sėdi biure, kalkes dėlioji mašinėle spausdindama.
Bet palieti tą kalkę, o vėliau paimi obuolį ar sausainį valgyti – jau į
organizmą įneši nemažą tų teršalų koncentraciją.
O jie bjaurūs?
Jie bjaurūs, nes po truputį kaupiasi
riebaliniame audinyje. Sakykime, ta jauna mergaitė, sekretorė, sėdi, kalkes
dėlioja, o kai ateina laikas gimdyti, tie riebaliniame audinyje susikaupę
teršalai patenka per placentą į vaisių, po to – su motinos pienu į naujagimį.
Apie tai rašiau disertacijoje. Dar vykdėme didelį kompleksinį tyrimą kartu su
Kanada, ieškojome tų junginių: aš ieškojau, kiek susikaupia motinos piene ir
žmonių riebaliniame audinyje, kanadiečiai – arktinio lokio riebaluose, ruonių
riebaluose. Tai yra globaliai paplitę teršalai.
Kaip sakiau, gimsta naujagimis, motina
pradeda žindyti, mes, žinoma, skatiname žindymą, iš tikrųjų motinos pienas yra
geriausias maistas naujagimiui, kūdikiui, niekas neprieštarauja, tiktai reikia
pridurti tokią sakinio dalį: jeigu jis yra neužterštas. Kaip ir bet koks maisto
produktas. Jeigu ta darbuotoja dirbo kur nors plastiko gamykloje, į jos
organizmą pateko tie teršalai ir paskui su motinos pienu išsiskyrė. Apie tai
niekas nežinojo.
Kartais aš skaitydamas paskaitas
paklausiu: „Ar žinote?“ – „Ne, nežinome.“ Klausiu: „Ar esate žiūrėję vokiečių
detektyvinį serialą „Senis“?“ Daugelis yra žiūrėję. Tai ten buvo viena serija,
kai polichlorinti bifenilai buvo išpilti šalia vaikų darželio į gruntą. Niekas
nekurs filmo apie problemą, kuri neįdomi. Vokietijoje žmonės žino, kokie tai
junginiai, o pas mus nežino. Kai tarybinė armija išėjo iš Vokietijos, kai kur
du metrus žemės reikėjo nukasti, nes buvo tais junginiais užteršta.
O iš organizmo jie kaip nors išsivalo?
Vienintelis kelias – su motinos pienu.
O vyrui?
Ne.
Siaubas.
Na, negali sakyti, kad jie visai...
Pavyzdžiui, jie kaupiasi riebaliniame audinyje, po truputį patenka į organizmą,
bet nieko nekenkia, nes jų koncentracija labai mažytė. Bet jie kaupiasi, ir kai
žmogus nutaria labai staigiai sukūsti
arba suserga ir staiga krinta svoris, tada tas riebaliniame audinyje susikaupęs
kiekis išmetamas į kraują, apeina visą organizmą, visus organus, ir tuomet jau
veikia. O kai motina žindo kūdikį, tie teršalai išsiskiria su motinos pienu.
Aišku, jų izomerai įvairūs,
toksiškumas skiriasi ir taip toliau. Visa laimė, kad Lietuva nėra industrinė
valstybė, pas mus nėra didelės taršos. O, pavyzdžiui, kai kuriuose Maskvos
rajonuose buvo netgi rekomenduojama trumpinti žindymo trukmę, nes motinų pienas
buvo labai užterštas. Na ir, kaip sakiau, ištyrėme žmonių riebalinius audinius
– 100 procentų visuose mėginiuose buvo rasta, tik koncentracijos skyrėsi. Tie
teršalai patenka ir į vandenį, su gruntiniais vandenimis – į upes, į jūrą. Tai,
pavyzdžiui, tyrėme kartu su Gamtos fakultetu – Nemune aš moliuskuose ir žuvyse
tyriau tuos teršalus – kuo arčiau deltos, tuo didesnė jų koncentracija.
Tai ką daryti? Per kalkę šiais
laikais niekas nebespausdina...
Tarp kitko, tų bifenilų yra elektrinių
transformatoriuose, generatoriuose, iš ten jie gali patekti ir patenka į
aplinką. Tiesiog dabar yra priimtas nutarimas europiniu, tarptautiniu mastu,
kad periodiškai privalo būti tiriamas motinos pienas visose šalyse. Mes tyrėme
kiekvienos moters atskirai, o dabar, aš tiksliai nežinau, turbūt 30 ar 50
motinos pieno mėginių surenkama, jie visi sumaišomi į vieną, padaromas suminis
mėginys ir tiriamas. Motinos pieno tarša yra aplinkos taršos indikatorius.
Visos šalys taip daro, ir mūsų Pasaulio sveikatos organizacijos biuras tokius tyrimus
atlieka.
Tai ar gerai gerti vandenį iš plastikinių butelių?
Šiuolaikiniuose buteliuose jau tos
medžiagos nėra.
O konservų skardinių vidiniame dangale?
Nežinau.
Esu skaitęs, kad tenai pasitaiko.
Nežinau.
Tiek to, grįžkime prie
mitybos mokslo.
Na, tai mano darbo pradžia buvo tas
tikrasis mokslas. Jis susijęs su žmogumi – iškart matai, paimi žmogaus
riebalinį audinį, motinos pieną, vėliau buvo tyrimai ir virkštelės kraujo.
Žodžiu, grynas, tikrasis mokslas, atskleidė situaciją, kurios iki tol niekas
nežinojo. Kai aš pradėjau tą darbą, buvo dar tarybiniai laikai, tada tai buvo
tema, kaip sakydavo, „Для служебного пользования“, disertacijos gynimas būtų
buvęs uždaras, Maskvoje, nebuvo galima nieko publikuoti. Bet kai jau baigiau,
Lietuva tapo nepriklausoma, gynimas jau vyko Lietuvoje, Vilniuje, ir jau galima
buvo publikuoti. Tai lietuviškoje mokslinėje spaudoje šia tema pirmieji
straipsniai buvo mano.
Puiku. Tai mitybos mokslininkas tiria tam tikras
medžiagas, maisto medžiagas...
Ir gyventojų mitybą, mitybos įpročius.
Ir žmones. Taip, be žmogaus – niekaip. Aš, štai, nevartoju
kofermento Q10. Galėtumėte įtikinti?
Bet šiandien apie jį jau žmonės žino
ir girdi. Ar jūs esate girdėjęs?
Girdžiu, girdžiu.
O iš kur jūs girdėjote apie jį?
Laiptinėje.
Ai, laiptinėje? Na, bet kur mes jo
galime rasti? Galime rasti kaip maisto papildą vaistinėje, galime matyti
įvairiose kūno priežiūros priemonėse: kremuose, balzamuose, šampūnuose,
losjonuose – pilna visur. Tas kofermentas Q10 veikia labai plačiai. Pirmiausia,
tai yra antioksidantas, saugo mus nuo širdies ir kraujagyslių ligų, nuo
žalojančio laisvųjų radikalų poveikio. Tokia jo medicininė nauda, sveikatos apsauga.
Bet dar, kadangi jis patenka į ląsteles, mitochondrijas, dalyvauja energijos
gamyboje, tai jo pavartojęs žmogus pasijaučia geriau, tvirčiau. O į kosmetikos
gaminius jo deda todėl, kad jis stabdo senėjimą – tiek vidinį, tiek išorinį.
Tai yra moksliškai įrodyta ir pagrįsta, todėl jo į kosmetikos gaminius deda.
Bet žmogaus organizmas prisitaikęs medžiagas gauti ne per odą, o per
virškinamąjį traktą, rezorbcija per odą yra labai silpna. Aišku, dabar nanotechnologijomis yra sukurti nešėjai, gal jie
ir įgrūda per odą tą kofermentą Q10?
Natūraliai, fiziologiškai kofermentas
Q10 nėra svetima organizmui medžiaga. Iki 25 metų jo organizmas prisigamina
pakankamai, paskui – mažėja, todėl turėtume gauti papildomai su maistu,
tiksliau – su maisto papildais, nes su maistu gautume tik valgydami plaučių
patiekalus. Plaučiai jo vieninteliai turi, o mes gi jų nevalgome. Todėl verta
vartoti maisto papildus, tada kraujas išnešioja po visą organizmą ir nuneša į
odą. Žymiai geriau būtų praryti kapsulę ir kraujas tau atneš į odą, negu
užtepti ant odos ir laukti, ar rezorbuosis, ar nesirezorbuos. Bet kadangi
kofermentas Q10 tikrai veikia, kosmetikos pramonė tuo naudojasi. Šiek tiek
apsiskaitęs vartotojas žino, kad čia geras dalykas, bet daugelis dar nėra tiek
apsiskaitę, kad suprastų, jog geriau praryti, o ne užsitepti, na ir perka.
Perka, perka. O kodėl jis vadinasi Q10? Toks skambus pavadinimas,
ką jis reiškia?
Tiesiog toks pavadinimas. O kodėl
vitaminas C vadinasi vitaminu C?
Na, ten ilga istorija.
Tai ir čia – kažkokia istorija,
pavadino taip ir tiek.
Skambiai pavadino. Ir jis šiaip natūraliai gaminasi
plaučiuose?
Ne, jis gaminasi žmogaus organizme,
bet didelė jo koncentracija yra plaučiuose. Visų gyvūnų organizme gaminasi.
Augaluose jo šiek tiek irgi yra, bet taip mažai, kad tas kiekis nereikšmingas.
Taigi, jo nauda ištirta, jis saugus, ir kuo daugiau jo valgai,
tuo geriau?
Ne, kas per daug, tas negerai. Mat
kaip yra: organizme tam tikra jo koncentracija susidaro fiziologiškai, ir jeigu
žmogus jo nevartoja, palaipsniui ta koncentracija organizme mažėja. Būna, kad
vyresnio amžiaus, seniems žmonėms odoje atsiranda rudų pigmentinių dėmių: ant
veido, ant rankų. Kodėl jos atsiranda? Tai yra signalas, kad kofermento Q10
sumažėjo iki kritinės ribos. Tai tam, kad jo nesumažėtų, jau maždaug nuo 30
metų reiktų pradėti jį vartoti. Vaistinėse yra visas spektras pakuočių: po 30
mg, 60 mg, 100 mg, 200 mg. Tai nuo trisdešimt metų vartojame 30 mg, nuo
keturiasdešimt metų – 60 mg per parą. Nes tai yra medžiaga, kurios mums reikia
kiekvieną dieną.
Taip, taip. Paprasta: kiek metų, tiek miligramų per parą.
Maždaug, čia taip apytikriai.
Priklauso nuo organizmo, bet jau artėjant šešiasdešimtmečiui galima drąsiai
pradėti vartoti ir po 200 mg.
Kasdien, žiemą, vasarą, pavasarį ir rudenį?
Taip, kadangi organizme jo gamyba
susilpnėja. Čia ne taip, kaip, pavyzdžiui, su vitaminu D – jeigu pabūni vasarą
saulėje, tai prisigamins jo, o žiemą – ne, todėl žiemą pavartok papildų. O Q10
nepriklauso nuo metų laiko, jo kiekis nuo mitybos šiek tiek priklauso, bet
plaučių gi mes nevalgome. Aš nesu valgęs, nors, sako, plovas iš jų labai skanus.
Argentinoje teko ragauti, ten jie suvalgo visą galviją: inkstus,
plaučius ir kitus vidaus organus. Pas mus neįprasta.
Pas mus mityba šiek tiek iškreipta.
Kartais pakviečia mane paskaityti paskaitų apie mitybą pradinukams. Visai faina, tarp kitko. Iš pradžių galvojau:
vajei, ką aš jiems pasakysiu? O dabar man pats didžiausias malonumas skaityti
pradinukams apie mitybą, tiesiog patiriame didžiulį džiaugsmą ir aš, ir vaikai.
Mes ten ir su maistu susijusias pasakas sekame, jie man mįslių, patarlių apie
maisto produktus pasako... Na ir klausiu: „Ar žinote pasaką, kaip senelio darže
išaugo ropė, kurią pelytė padėjo išrauti? Rovė, rovė visi...“ Šimtu procentų
visi vaikai žino. Sakau: „O kas iš jūsų valgote ar esate valgęs ropės?“ Tai
jeigu nors vienas pakelia ranką, būna gerai. Paskui klausiu: „Ar esate matę
ropę? Tą tikrą, ne paveiksliuke.“ Vėl nėra. Tai va, o kol Kolumbas nebuvo
atvežęs į Europą bulvių, pagrindinė daržovė pas mus buvo ropė, tik bulvės ją išstūmė.
Taip, ropės – sveika.
Dabar gi yra dokumentuose, teisės
aktuose numatyta, kad mokyklose privalo būti integruotas sveikatos mokymas,
mitybos mokymas. Tai mane kartais pakviečia mokytojams paskaityti paskaitų. Paklausiu,
kaip jie vykdo tą integruotą mokymą. Sakysime, chemijos, matematikos, fizikos
mokytojai, tai klausia: „Kur mes čia mokysime mitybos? Nėra laiko, savo
programą reikia išeiti, o čia dar mityba.“ Bet juk tik noro reikia. Štai
chemijos mokytoja, pamokai baigiantis, likus pusei minutės, galėtų pasakyti
vaikams, kad kitą pamoką kiekvienas atsineštų nuplautą, nuskustą, švarią morką,
ir ji pati atsineš. Sugaištų 20–30 sekundžių. Kitą pamoką, likus minutei iki
pamokos pabaigos, mokytoja sako: „Mes šiandien kalbėjome apie chemines
medžiagas, tai morkoje yra to, to ir to, ji padeda tam ir tam.“ Kiek sugaišite?
Keliasdešimt sekundžių pašnekėkite, o tada ir jūs, ir vaikai pradėkite valgyti savo
morkas. Nuskambėjus skambučiui, per pertrauką užbaigsite. O įsivaizduokite,
nebuvo to pokalbio, keli vaikai atsinešė sūrių bulvių traškučių, vienas
atsinešė morką, tai tie su traškučiais pradės juoktis iš morkos, sakys: „Morką
graužia, kiškis.“ O kai jie visi klasėje morkas suvalgys ir dar mokytoja
pasakys, kad tai sveika, kitą kartą, jeigu vaikas, nors ir vienas, atsineš
morką, tai bus normalu, niekas nesišaipys. Visi valgė, visi žino, išmoko pamoką
gerai.
Puikus pasiūlymas. Žiūrėkite, morkos, ropės ir
kofermentas Q10 yra naudingi visiems. O kiek mitybą prasminga individualizuoti?
Jeigu organizmas veikia fiziologiškai
normaliai, yra sveikas, tai žmogui tinka visuomenės sveikatos specialisto visiems
teikiamos rekomendacijos. O individualizuoti mitybą reikia tada, kai kyla koks
nors sutrikimas. Ir čia jau yra gydytojo dietologo arba dietisto reikalas. Bet
būtent gydytojo dietologo, nes
kartais dietologe pasivadina ta, kuri bulves skuto Amerikoje.
Aišku. O kokie jūsų santykiai su medicinine dietologija?
Su sveikų žmonių mityba dirba
visuomenės sveikatos specialistai, o jeigu jau yra kokių nors sutrikimų, tada –
gydytojas dietologas.
Dabar yra įvairiausių dietų. Anais
laikais žinojome pirmą, antrą, trečią, o dabar visokiausių yra: sumažinto
kaloringumo, sumažinto natrio, padidinto kalcio, sumažintos druskos – kokių tik
nori. Tai čia jau yra gydytojo dietologo objektas, kai žmogui individualiai
sudaromas valgiaraštis. Kitas dalykas, kai sportininkui reikia pasiekti
sportinių rezultatų, jo fizinis aktyvumas yra nebe toks kaip daugumos žmonių,
jam irgi yra parenkama individuali mityba, bet čia jau ne dieta, o individuali
mityba pagal jo konkrečią sporto šaką – ar jis sunkiaatletis, ar lengvaatletis.
Na taip, vienas serga podagra, kitas ruošiasi olimpinėms
žaidynėms. Tokiems, be abejo, mitybą pritaikys gydytojas dietologas. Bet juk ir
paprasti žmonės skirtingi?
Žmonės skirtingi, bet didžiuma bendrų
rekomendacijų tinka visiems. Individualu turi būti tada, kai kyla problema arba
kažkoks poreikis.
Jūsų požiūris aiškus. Tačiau juk yra sukurta dietų,
tarkime, pagal kraujo grupes...
Oi, nesąmonė! Buvo, buvo, dabar jau niekas
apie tai nebekalba. Ir aš tą knygą kažkur turiu, kažkas man ją padovanojo. Tai
jeigu mes vietoje kraujo grupių parašytume „Mityba pagal akių spalvą“ – mėlyna,
ruda, žalia, pilka, – atsirastų žmonių, kurie sakytų: „Štai, pagaliau! Čia mano
mityba. Pagaliau parašyta teisybė!“ Kodėl taip yra? Todėl, kad bet kokia
nemokslinė mitybos teorija vis tiek kokius 40–50 procentų paima iš
fundamentinės mitybos teorijos.
O ten geri patarimai.
Ir visa tai sumaišoma, todėl nelabai
įsigilinusiam žmogui sunku atsirinkti, kur teisybė, o kur jau biznis –
žiūrėkite, parašė knygą, išleido, žmonės prisipirko, kažkas gavo pelno. O iš
tikrųjų – prirašyta ir tiek.
Pelnomasi ir iš knygų, ir iš kofermento Q10, ir iš ropių įmanoma užsidirbti, svarbiausia – kokie ketinimai. Gal to rašytojo ketinimai
buvo geri.
Na, jis atkreipė dėmesį, kad mityba
yra svarbu, kad reikia galvoti, ką valgai.
Tačiau gal čia glūdi kažkoks tiesos grūdas? Štai žmonių akių
spalvos ir kraujo grupės skiriasi. Perpilant kraują grupės yra baisiai svarbu, o
mityboje – gal mažiau. Dabar madinga tirtis genetiką: žmonės ieško protėvių, išsitiria
visą genomą. Esu matęs ir girdėjęs, kad pagal genomą teikiamos mitybos
rekomendacijos.
Na, taip, yra šiek tiek. Mes
dalyvavome tokiame projekte kartu su Medicinos fakulteto Genetikos katedra. Iš
Visuomenės sveikatos katedros aš buvau, dar keli kolegos, toks visuotinės
dotacijos projektas, daug pinigų, ir buvo atliekamas labai įdomus tyrimas: atrinkti
grynakraujai žemaičiai ir grynakraujai aukštaičiai trijų kartų – vaikai, tėvai,
seneliai, – neturėjo būti įsimaišiusi jokia kita etnolingvistinė grupė. Buvo
tiriama organizmo funkcinė būklė, kraujas, viskas labai labai išsamiai. Taip
pat buvo atliekami ir genetiniai tyrimai ir žiūrima, kaip persiduoda mitybinė
informacija. Tai jokių esminių skirtumų tarp aukštaičių ir žemaičių neradome,
bet buvo nustatyta, kad genetiškai perduodamas noras, na, ne konkretaus
produkto, bet kas mėgsta saldžiau, kas sūriau, kas karčiau – būtent skoniai.
Skoniai genetiškai perduodami, todėl vieni žmonės mėgsta vienokius, kiti –
kitokius produktus.
Esu skaitęs, kad genai nulemia, ar žmogus mėgsta
Briuselio kopūstus ir ar jaučia alaus kartumą, pavyzdžiui.
Tai galima susieti, nes skoniai yra
paveldimi genetiškai.
Gerai, bet gal skonį galima ir perlaužti?
Taip, žinoma. Jeigu vaiką pradės
maitinti saldžiai, saldumynų duoti, arba šeimoje valgoma labai sūriai, taip ir
priprantama. Iš tikrųjų, pavyzdžiui, jeigu žmogus deda į arbatą tris
šaukštelius cukraus ir jam staiga paliepia žymiai sumažinti cukraus vartojimą,
tai jis negalės nuo kitos dienos iš viso nedėti cukraus, jam bus neskanu. Bet po
truputį mažindamas – du su puse šaukštelio, du, pusantro, – jisai nesunkiai
atpras.
Šitaip žmona Bulgakovą nuo morfijaus atpratino: per metus
ar pusantrų vis mažindama dozes. Bet ištraukė jį tik pirmą kartą, antrą kartą –
nebe... Tai nuo cukraus atprasti tikrai galima. Tačiau grįžkime prie temos:
žmonės skiriasi genetiškai, skiriasi jų matrica, jų materija...
Taip, bet mes sakome, kad žmogaus
sveikata nuo genetikos priklauso tik 20 procentų. 50 procentų – nuo gyvensenos.
O likusieji?
20 procentų –
nuo aplinkos, o tik 10 procentų – nuo medicininės pagalbos.
Štai kaip? O nuo dvasios?
Čia jau, žinote... Gyvensena apima ir
emocinę sveikatą. Dabar rūpinamasi visuomenės psichikos sveikata, bet terminas
„psichikos sveikata“ stigmatizuoja, negerai, todėl dabar sakoma „emocinė
sveikata“ arba „vidinė darna“ – tokie žodžiai diskusijoje labai gražiai skamba,
bet esmė lieka ta pati.
Taip, gerai. Tik dvidešimt procentų priklauso nuo
genetikos, tačiau vis tiek norisi ieškoti ir individualios mitybos, ir apskritai
sveikatos, - kad man asmeniškai būtų pritaikyta.
Iš tikrųjų, kadangi kiekvienas žmogus
yra individualus, tai jeigu būtų teikiamos tokios paslaugos – aš užsinoriu, kad
man individualiai viskas būtų paskaičiuota, pagrįsta, ištirta, – tikrai nuo tų
bendrų rekomendacijų atsirastų tam tikri nukrypimai. Bet individualizaciją
šiandien atlieka pats žmogus. Jis žino bendras rekomendacijas, tai nėra
taisyklės, tik rekomendacijos, jos nurodo kryptį, bet kiekvienas rinkdamasis
maistą turi mąstyti kritiškai ir sąmoningai, kaip aš šioje knygoje esu parašęs.
Žmogus žino, kas jam yra gerai, ir jeigu jaučia, kad kažkas netinka, tai to ir
nevalgo. Turi žinoti bendrus principus ir sau prisitaikyti pats.
Dabar Lietuvos Sveikatos mokslų
universitete rengiami gyvensenos medicinos specialistai. Tai labai gerai, aš
irgi norėčiau nueiti į polikliniką pas tokį specialistą, kad man pasakytų, koks
produktas geriau tinka, atliktų tyrimus, ištirtų, koks fizinis aktyvumas man naudingas
ir panašiai. Bet šiandien taip veikia tik privatūs kabinetai, tai labai brangu,
tai daroma tik labai turtingose valstybėse, ir tai nežinau, ar už dyką. Bet iš
tikrųjų būtų labai gerai. Kadangi tokių paslaugų ligonių kasos neapmoka, lieka
bendros rekomendacijos, tinkančios didžiumai, moksliškai pagrįstos ir statistiškai
reikšmingai įrodytos. Tokia kryptis.
Šią knygą rašant, iš pradžių kilo mintis
aprašyti tarsi visą kelią sveikos mitybos link, kuriuo eini, jame kažkokios
stotelės... Bet paskui viskas vartėsi, vartėsi ir išėjo paprasčiau. (Juokiasi)
Visai puikiai išėjo. Joje yra vienas skyrius, man labai
patiko, apie sveikuolius. Trumpas skyrelis ir paryškinta pastraipa, kas yra
sveikuolis. Ten parašyta, kaip atrodo sveikuolis, kokia jo išvaizda, kūnas, bet
pasigedau jo mąstymo aprašymo. Tai dabar pasakykite, kaip mityba susijusi su
tuo, ko nesimato išvaizdoje?
Labai susijusi. Bet čia gilesni
dalykai. Ir su mąstymu, ir su psichika yra tiesioginis mitybos ryšys, tik čia
jau ne visai mano objektas, kad lįsčiau. Ryšys labai stiprus. Reikėtų atskiros
knygos apie tai.
Gerai, bet gal galėtumėte pasidalinti keletu įžvalgų, kaip
tie ryšiai veikia? Sakykime, graužia žmogus ropes, tai ir mąsto šviesiau, jo
nuotaika giedresnė...
Duosiu pavyzdį iš skyrelio apie
žarnyno mikrobiotą, tas bakterijas. Šiandien jau yra įrodyta, kad 95 procentai
laimės hormono serotonino sintezuojama žarnyne, 5 procentai – smegenyse.
Serotoninas, dirgindamas klajoklio nervo šakeles, siunčia impulsus į smegenų
kamieną ir žmogus pasijunta laimingas. Kad tas procesas fiziologiškai vyktų
normaliai, turi būti nesutrikusi žarnyno mikrobiota: žarnyno bakterijos turi
būti gyvybingos. O tam, kad jos būtų gyvybingos, jos turi būti sočios,
pavalgiusios, nealkanos. Jų maistas yra skaidulinės medžiagos. Tai jeigu mes
valgome ropes, morkas ar kopūstus, į organizmą patiekiame skaidulinių medžiagų.
O jeigu dar – raugintus kopūstus, tai sudarome žarnyno viduje rūgščią aplinką.
Kai sakome „organizmas parūgštėja“ – negerai, bet žarnyno turinys turi būti
rūgščios terpės. Tokia aplinka žarnyno bakterijoms labai tinka, jos sparčiai
dauginasi, skaidulų turi, valgo, pasisotina, ir tada viskas sėkmingai
fiziologiškai vyksta: serotoninas gaminasi, impulsai eina į smegenis, žmogus
laimingas. O jeigu žmogus nevalgo daržovių, nevalgo kruopų, negauna skaidulų, tuomet
žarnyno bakterijos gyvena pusbadžiu, dalis jų žūsta, nyksta, patenka kitos
bakterijos, sakykime, koks candida
grybelis pradeda vešėti, sutrinka žarnyno vidus, na ir tada, aišku, viskas
sutrinka. Kaip bus žmogus laimingas, jeigu jam pilve gurguliuoja ir viskas
blogai? (Juokiasi)
Taip, laimei pilvo gurguliavimas labai trukdo.
Lygiai taip pat, kaip mažytis
akmenukas, įkritęs į batą, ir tu tuo metu negali nusiauti, jo išimti, nes
reikia kažkur vaikščioti.
Taip, maži akmenukai išverčia didingus personažus. Gerai,
dar pakalbėkime apie etinę mitybą. Yra žmonių, kurie labai griežtai laikosi
vertybinių nuostatų, tarkime, nevalgo jautienos, nes tai yra nedora. Yra sudėtingų
dietų, grįstų ne pragmatiškais lūkesčiais, o dvasinėmis maksimomis. Ką jūs pasakytumėte
apie tai?
Jeigu žmogus yra kuo nors įsitikinęs
ir taip valgo, tai jau geriau tegul jis taip valgo, negu valgys kitaip ir
paskui save grauš. Tačiau toks žmogus turi suprasti, kad jo mityba yra
apribota, vis tiek jis valgo kitaip. Pavyzdžiui, užkietėjęs žaliavalgis, jeigu
jis tikrai yra apsiskaitęs ir domisi sveikata bei mityba, vartoja vitamino B12
maisto papildus, nes reikiamą kiekį vitamino B12 mes galime gauti tik su
jautienos mėsa.
Lygiai taip pat yra su saldumynais,
tortais ir pyragaičiais. Žmogus labai nori torto, bet žino, kad tai nesveika,
arba laikosi dietos, tai suvalgo gabaliuką ir visą dieną save graužia. Tai jau
žymiai geriau tegul jis suvalgo tą gabaliuką ir būna laimingas, toliau laikydamasis
savo dietos. Per emocinę, psichinę įtampą visas organizmas kentės.
Kategoriškumo mityboje negali būti. Būtina žiūrėti lanksčiai ir kūrybiškai. Teikdami
rekomendacijas, mes turime mintyje kasdienę, įprastą mitybą, bet ne švenčių dienas.
Atėjo šventė – švęsk ir valgyk, ką nori. Nesvarbu, kad per Kalėdas suvalgysi
riebią žąsį ar kalakutą, per Velykas prisivalgysi daug kiaušinių. Kiek kartų Kalėdos
ar Velykos per metus? Vieną kartą. Ir Gimtadienis vieną kartą.
Čia gal svarbu susivokti, kas dedasi: kodėl laikausi dietos,
kokia šventė yra Velykos, kaip valgysiu po švenčių...
Užtai mano knygos paantraštėje ir
parašyta „Harmoningo gyvenimo vadovas apie maistą ir sąmoningą maitinimąsi“.
Tie žodžiai iš tikrųjų labai prasmingi, svarbu juos perskaityti.
O jeigu žmogus sąmoningai badauja?
Kai mes kalbame apie mitybą, kas ji
yra? Maisto patiekimas organizmui. Badavimas – gerai, jeigu jis vyksta dėl
medicininių indikacijų, bet fiziologiškai žmogus prisitaikęs valgyti. Labai
blogai, jeigu žarnynas tuščias: skiriasi sultys ir savaip veikia, negali
sakyti, kad kūnas pats save suvirškins, bet nuo badavimo gali sutrikti maisto
rezorbcija. Čia rimti dalykai.
Taip, ne juokai. Sunku rodyti sveikuolio pavyzdžiu žmogų,
badaujantį visą mėnesį arba kelias dienas ištveriantį be maisto ir vandens. Tačiau
dabar užėjusi protarpinio badavimo mada.
Apie tai irgi parašiau. Čia reikėtų
kitus žodžius vartoti. Žodis „badavimas“ neturėtų būti vartojamas kalbant apie
maitinimąsi, mitybą. Tarp kitko, žodis „mityba“ ne visiems įtinka, reikia
sakyti „maitinimasis“. Pavyzdžiui, yra tokia dietologė ir poetė Laisvūnė
Petkevičienė, ji norėjo tą terminą keisti.
Šito nepagaunu. O kuo gerai „maitinimasis“?
Yra skirtumas. Ir moksliškai, ko gero,
tiksliau būtų „maitinimas“, „maitinimasis“. „Maitinimosi rekomendacijos“, bet
ne „mitybos rekomendacijos“. Na bet čia jau toks lygmuo... Morkoje aukso irgi
galime rasti, bet iš morkos niekas žiedų nekala. Žodis „mityba“ tinka kalbant
apie žarnų mitybą, žarnose vyksta medžiagų įsiurbimas, ten yra būtent mityba, o
žmogus kai valgo, tai yra maitinimasis. Bet tai tik specialistų pagaunamas
skirtumas. Kadangi žodis „mityba“ yra labiau tradicinis, tai jį visi ir
vartoja.
Man gražiau skamba mityba.
Ir man gražiau.
Priesaga -im- apskritai nesimpatiška.
Užtai ir neprigijo. Nors, atsimenu,
dietologų draugijos prezidentė tą terminą norėjo keisti. Vyko toks įdomus susitikimas,
Respublikiniame mitybos centre susirinkome: Mitybos centro direktorius,
dietologų draugijos prezidentė Laisvūnė Petkevičienė, profesorius Irnius iš
gastroenterologijos, aš... Na, ir diskutavome dėl to termino: „maitinimasis“ ar
„mityba“. Vėl kažkuris žarnas prisiminė. Ir aš, atsimenu, sakau: „Gerai, tai
tada pervadinsim ir centrą? Bus Respublikinis maitinimosi centras. Kaip čia
atrodys? Visi lėks maitintis?“ Tada stojo pauzė.
Su centrais vargas. Šiaip galėtume verstis su žodžiu
„valgymas“ – dar paprasčiau.
O dar yra žodis „valgysena“.
Jis turbūt jau labiau apie formą?
Na, įprotis. „Kokia tavo valgysena?“ Tai
irgi dietologų terminas, ne visuomenės sveikatos specialistų.
Gražu.
Arba, pavyzdžiui, kaip jums žodis
„alkis“, aiškus?
Aiškus.
O antonimas koks?
Sotis.
Taip, sotis. Atsimenu, kažkurią mano mokomąją
knygą redagavusi lituanistė pataisė į „sotis“. Klausiu: „Kas čia?“ Sako: „Tai
ką, nesuprantate? Daryba žodžio, gramatika.“
„Sotis“ – pozityviau. Daug smagiau jaustis sočiam negu
alkanam. Nors alkis – tai apetitas... Sotis ir badas irgi antonimai. Tai gal
protarpinis badavimas turėtų būti keičiamas „protarpiniu valgymu“?
Tie intervalai... nėra mokslinių
tyrimų, kad jie yra labai gerai ir kad tikrai taip reikėtų. Čia ne mano vieno
nuomonė, visi specialistai sako: nėra pagrįsta. Aš atsimenu, anksčiau netgi
buvo tokia rekomendacija, rusiškai yra geras žodis – дробное питание,
kai valgoma po nedaug ir dažnai. Sakykime, mano organizmui, kad būčiau sveikas,
svoris neaugtų, priklauso tam tikras kalorijų kiekis. Jeigu aš tą kalorijų
kiekį suvalgau per penkis kartus, viskas bus gerai, bet jeigu aš tą patį kalorijų
kiekį suvalgau per du kartus, man pradės didėti kūno svoris.
Kodėl?
Todėl, kad ilgą laiką negaudamas
medžiagų organizmas pradeda jas kaupti. O valgydamas po nedaug žmogus
neapsunksta, organizmas ramus, jam nėra ko kaupti, nes viskas veikia per
smegenis: ateis laikas, jis suvalgys šiek tiek ir viskas. Aš ir pats tai
išbandžiau.
Anksčiau gi būdavo klasikinis
variantas: pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Pietų prisivalgau ir blogai. O kai pietus
padalinau į tris dalis, juos suvalgęs nejaučiu jokio sunkumo ir jokio alkio, aš
sotus, darbingas. Kai aš taip ėmiau daryti, kūno svoris sumažėjo ir
susinormalizavo, nes anksčiau vis krypo į didesnę pusę.
Bet jūs nesiekėte numesti svorio tuo metu?
Ne.
O jeigu žmogui norisi numesti svorio, suliesėti?
Oi, tai labai paprasta: sumažinti
porcijas. Skrandis yra tokio dydžio kaip delnas, susidėliok, kiek čia telpa, ir
sumažink porcijas. Aišku, svarbu valgyti mažiau riebalų, daugiau daržovių, bet
principas – sumažinti porcijas ir nevalgyti daug vakare. Kartais specialistai
sudaro supervalgiaraščius, kurie tikrai labai geri, ten prirašo įvairių
produktų – tokių, anokių, bet jeigu žmogus tų produktų nevalgo, jam darosi
sudėtinga, jis įpratęs kitokius valgyti, ir nesilaiko. Užtai geriausia yra sumažinti
savo įprasto maisto racioną: jeigu žmogus įsidėdavo į lėkštę dvi bulves, du
kotletus, tai išimi vieną bulvę, vieną kotletą, liko mažai – daržovių pridedi,
ir viskas.
Verta sumažinti porciją ir nelaukti,
kad svoris nukris per savaitę. Juk jis ne per savaitę užaugo. Lėtai užaugo,
lėtai ir nukris. Jeigu nukris greitai, tai ataugs daugiau – vadinamasis jo-jo
efektas.
Na štai, ir pigu, ir efektyvu.
Tikrai.
Tiktai dar vienas dalykas svarbu – motyvacija.
„Aš noriu“ – tai dar ne motyvacija, turi būti kažkoks pastiprinantis veiksnys.
Ir atitinkama aplinka. Jeigu namuose visa šeima iš tikrųjų palaiko tą žmogų,
tai jam ir sukuria motyvaciją, nors būtų gerai, kad dar koks kitas veiksnys
motyvuotų. Bet jeigu žmogus laikosi dietos, mitybą apribojo, o namuose kiti
pasišaipo iš jo, nepalaiko...
Na taip, laikytis dietos, kai šeima šalia lėbauja, baisiai
sunku.
Žinoma, fizinis aktyvumas svarbu. Tiktai
siekiant numesti svorio labai didelis fizinis aktyvumas, tikrai labai didelis,
irgi negerai: tai didina ir anemijos riziką, spartina oksidacijos procesus. Todėl
sportininkų mityba yra adekvati, subalansuota jiems, o ne šiaip.
Iš jūsų girdžiu, kad mityba – svarbu, bet vien mityba ką
nors sukurti ar pakeisti vis dėlto neįmanoma.
Ne, neįmanoma. Kalbant apie mitybą, verta
nepamiršti fizinio aktyvumo. Šie du dalykai visada yra šalia. Ir apskritai – visa
gyvensena. Tie 50 procentų, apie kuriuos sakiau, kad sveikata priklauso nuo
gyvensenos, į juos įeina ir mityba. Grynai nuo mitybos tai tik 30 procentų
priklauso. Taigi, negalime sakyti, kad vien mityba svarbu, ne – visas kompleksas.
Džiugu. Man smagu, kad jūs puikiai atrodote, kaip
sveikuolis, mąstote giedrai ir šviesiai. Iš tiesų, gyvas pavyzdys įtikina
labiau negu kokie nors kraštutiniai pažadai.
Kraštutiniai negerai, ne. Pavyzdžiui,
kartais sako: „Tarpukario Lietuvoje valgė lašinius, žąsis, skilandžius ir
viskas buvo gerai. Tai kodėl dabar tokie valgiai – negerai?“ Todėl, kad tuomet
žmonės sunkiau dirbo ir valgė daug daržovių – kopūstus raugdavo statinėmis,
burokus, morkas. Labai daug daržovių valgė ir gaudavo iš jų daug antioksidantų.
Jeigu riebalų patenka į organizmą šiek tiek per daug, jie ima kauptis į poodinį
riebalinį audinį, o dalis cholesterolio patenka į kraujagysles. Bet jeigu žmogus
valgys daug daržovių, gaus antioksidantų – riebalų oksidacija nevyks,
kraujagyslės liks švarios. Tuomet riebalai kaupsis tik poodiniame audinyje, o jeigu
žmogus fiziškai aktyviai gyvena, mažai ten jų ir susikaups.
Pavyzdžiui, pažiūrėkime kokioje nors
nuotraukoje, kaip atrodė tarpukario Lietuvos jaunimas. Merginos tikrai nebuvo
tokios perkarusios, kaip mūsų studentės kartais, jos buvo tvirtos. Aišku, gal turėjo
vienu kitu kilogramu ir per daug, bet jeigu 25 metų mergina sveria mažiau negu
55 kilogramus, jai senatvėje užprogramuota labai rimta osteoporozė. Kaulai
nesukaups pakankamai kalcio. Fizinis darbas padeda sukaupti pakankamai kaulinės
masės ir kai vyresniame amžiuje kaulai jau pradeda netekti kalcio, dar jo
pakankamai lieka. Todėl anksčiau osteoporozės nebuvo. O dabartinės susikūdinusios, kai bus senutės, tai ir lūžinės
visos.
Nebent papildais ar vaistais sugebės užkirsti tam kelią.
Su papildais, aišku, gali, dabar
mokslas vystosi...
O kaip jums atrodo eskimų mityba? Jie gi daržovių neregėdavo.
Eskimai valgo daug visokių jūros
produktų. Amerikiečiai buvo padarę tyrimą: paėmė sveikus eskimus ir sveikus
amerikiečius savanorius ir padalino į dvi grupes. Pusė eskimų valgė taip, kaip
valgę, o kita pusė taip, kaip tie sveikieji amerikiečiai; pusei amerikiečių
atitinkamai paskyrė eskimų dietą. Po kurio laiko, neatsimenu tiksliai, po kelių
mėnesių, atliko išsamius tyrimus. Tai tiems, kuriems buvo sukeista mityba,
labai pablogėjo kraujo rodikliai. Taigi, mes galime sakyti, gal čia svarbi
genetika, gal – įpročiai.
Užtai yra tokia nuostata, kad žmogui
palankiausia misti produktais, gautais ne toliau negu 500 kilometrų nuo jo
gyvenamosios vietos. Aišku, viskas gali būti gerai, bet palankiausia yra tokia.
Bet gi dabar žmonės po pasaulį baisiai maišosi.
Dabar maišosi, užtai pažiūrėkite: kiek
alergijų, kiek netoleravimo. Ir kartais nežinoma, dėl ko.
Taip, užvalgai kokių nors ryžių arba kinvų, toliau negu
5000 kilometrų atstumu užaugintų, ir štai...
Aš kartais studentų paklausiu: medus –
augalinis ar gyvulinis maistas?
Net ne kiekvienas veganas atsakys į tokį klausimą. Kai
kurie veganai medų valgo. Su aliejumi.
Sako: „Augalinis, taigi medus iš
augalų.“ Sakau: „Ar bitės medų renka? Jos gi susirenka žiedadulkes, augalų
skysčius ir juos perdirba. Tai yra gyvulinis maistas.“
Arba kitas klausimas: koks maistas
duoda daugiau kalorijų – šaltas ar karštas? Pasirodo, vienodai.
Esu girdėjęs anekdotą: jeigu valgai ledų, tai numesi
svorio, nes organizmas turi dar sunaudoti energijos ledams atšildyti. Tame juokelyje net energija suskaičiuota, tik sąmoningai sumaišytos kalorijos su kilokalorijomis,
todėl susidaro iliuzija, kad laižai ledus ir lieknėji. O jūs sakote, vienodai:
ar šiltas, ar šaltas?
Kalorijų suteikia vienodai, bet jau
organizme eikvojasi kitaip.
Labai ačiū, profesoriau, buvo malonu pasikalbėti.
Susitikome VU Medicinos
fakultete 2021 m. kovą.
Knygoje „Gyvenimas jų žodžiais“ – dar 23 atrinkti, papildyti, pataisyti ir net niekur kitur neskelbti Igno Staškevičiaus pokalbiai iš esmės. Tiesiai iš leidyklos.
1 komentaras:
Kai išgirstu apie dar vieną naują
knygą - prisimenu prieš kelis
dešimtmečius maskviečių pasakotą
anekdotą. Ten po apsilankymo
restorane Kisa Vorobjaninas
Arbato turguje už 100$ pardavinėjo
savo išmatas (kaip unikalų, ekologiškai,
iš importinių žalivų pagamintą produktą).
Ir ne todėl, kad knygų nemėgčiau.
Perskaičiau jų daug ir godžiai...
Bet dabar rašo betkas ir betką.
Prieš pusę amžiaus Vladimiras Visockia
dainavo "...každyj čiuvak - Betchoven".
Leidyklos negalvoja apie iškertamus
miškus, popieriaus fabrikų taršą,
spaustuvės darbuotojų profesines ligas...
Jei tik pakankamai tuščiagarbis -
rašyk. Redaktoriai patraukliai apiformins
viską. O prilimpančių muselių atsiras,
ir suksis pinigų mašina...
Knygą gerbiu, kuri išliks aktuali po
tūkstantmečio, ar bent šimtmečio. Tokiai
ir paauksuotų viršelių negaila. Bet
šiandienykštės - išsigimimas.
Jeigu jau kas galvoja, kad turi kažką
išmintingo pasakyti šiandien - tikrai
užtenka ir interneto. O jei nori už tai
ir pinigų - irgi įmanoma (Skirmantas
Malinauskas iš sąmokslo teorijų sakosi
uždirbąs keletą dešimčių tūkstančių
per mėnesį. Jo nežiūriu, bet bent realios
aplinkos neteršia.) O garbė ateina ne
su blizgiais viršeliais, o su išmintimi.
Rašyti komentarą