Vytauto Toleikio fotografija.
Ketinau parengti filologo, scenaristo,
įtakingo mąstytojo, mistifikatoriaus bei veikėjo Prano Morkaus (1938 – 2022) interviu kuriai nors
pokalbių knygai. Susitikome Palangoje, jo antrųjų namų mansardoje. Pašnekovas pažadėjo per kitus susitikimus papasakoti apie savo metus ką tik Nepriklausomybę
atkūrusios Lietuvos televizijoje, o aš tikėjausi paklausinėti jį iš esmės.
Šis tekstas – mūsų pažinties
protokolas, įrašytas 2020 m. liepos 1 d. Jame atsispindi dėl Prano silpstančios sveikatos, kovido grėsmių ir
kitų trikdžių taip niekad ir neišsipildžiusi pasakojimo per pašnekesį galimybė.
Liko tik saujelė keistų smulkmenų iš įvairių peizažų, kelios užuominos apie nepastebėtas istorinio lūžio briaunas ir prisiminimai apie nenuspėjamą tai vienos, tai kitos
garsios asmenybės poelgį.
Mano debiutas radijuje buvo vaidinime
„Trys paršeliai“, ar kiek ten tų paršelių buvo, kai vilkas į duris laužėsi. Man
leido tuo metu „pum“ padaryt. Dar tada
kartu tam vaidinime buvo toks Rolandas Butkevičius, kuris vėliau buvo gana
žymus Jaunimo teatro aktorius ir radijo entuziastas. Paskui, jau universitete
mokydamasis, dar kartą atsiradau radijuje. O vėliau atsirado Radijo teatras,
kuris mane maitino visą pirmą gyvenimo pusę. Radijo vaidinimų virš šimto
priskaičiavau, nors nesu tikras, ar tai tiek...
Virš šimto? Ką jūs veikėt
šimte vaidinimų?
Maždaug šimtas pastatymų, pradedant
tokiais mikroskopiškais, penkiolikos minučių, baigiant, kai aš jau scenaristų
kursus lankiau, šešių valandų „Ana Karenina“.
Tai jūs režisuodavot?
Ne, režisuot aš pradėjau jau visai
vėlai. Dabar matau, kaip režisuoja ir kokie... Iš viso jau čia speciali tema.
Tada, reiktų pasakyt, gerai mokėjo už viską – ir už radijo vaidinimus, ir už
scenarijus.
Aš laikiausi scenaristų kurse, nes
stipendijos negavau jokios, kadangi mane laisvuoju klausytoju priėmė. Bet va
ten aš perėjau visą kinematografo istoriją. Dabar mano anūkas piratiškai ją man
perrašė. Žiūriu aš tuos filmus ir dabar suprantu, ką matau, o tada iš pirmo
karto negalėjau pamatyti. Po scenaristų kursų dar kartą grįžau, pabuvau
televizijoj ir paskui jau išėjau į kino studiją, į kiną perėjau. Va čia jau
prasidėjo nuo pat pradžių...
Aš žinau, kad televizija yra
gigantiškas organizmas, veikiantis absoliučiai savais dėsniais, ir suvaldyt jos
negalima, nieko padaryt neįmanoma. Tada klausimas buvo man toks: ką aš galiu iš
viso čia padaryt? Ir aš pasirinkau fantazavimo kelią. Ateina žmogus, ir aš
bandau su juo fantazuot. Bet galų gale ne tas buvo svarbu.
Realiai, kai pagalvoju, o ką aš ten
nuveikiau? Tai vieną kartą atkeliavo pas mane tokia mintis, kuri man atrodo
ypatingai svarbi, ir po to ji turėjo, kaip sakoma, visuomeninę ir valstybinę
vertę. Po to aš užsirašiau, kad už pradžios mokslą su Lietuva atsiskaičiau. Čia
pradžios mokslas. Išbuvau ten lygiai metus nuo tokios vienos scenos, kuri
pasikartojo ir paskutinę dieną, kai jau išėjau iš ten, ji kažkaip keistai
pasikartojo.
O kokia tai scena?
Pirmą dieną aš įėjau į tuščią
kabinetą, buvo tuščia, ant stalo buvo toks didžiulis lapas ir Kaušpėdas ten
braižė kažkokius srautus, kažkokią veiklos schemą, grupės schemą, kažkokie
tokie dalykai, žodžiu, konstrukcija.
O paskutinis atėjimas buvo gana toks
kombinuotas. Jeigu matėt, kaip Ukrainoj į tuos belaisvius spjaudo, daužo, ką
tik nori daro ta gauja, tai tą patį aš pamačiau televizijoj. Išeidami jie
tiesiog viską sudaužė iš neapykantos. Ir ant stalo irgi buvo tokia pati schema
pradėta braižyt, kas kur bus. Ir pavadinimas, kurį realizavo tik Siaurusevičius
jau mūsų laikais, pavadinimas LRT tada ten buvo.
O Siaurusevičius, manot,
žinojo tą dalyką?
Niekas nežino. Aš pasakojau visiems
paskui, niekas į tai nekreipė dėmesio. Jis gi buvo kartu su Malinausku
„Jedinstvo“ manifesto signataras. Žinot, ar ne?
Kas? Audrius
Siaurusevičius?
Taip.
Ne, nežinojau šito.
Aš baisiai mėgstu senus laikraščius,
tokius visiškai senus. Tie Atgimimo periodo laikraščiai yra tokia puiki uogienė
– ko tik nerandi! „Keičiu skalbimo mašiną „Viatka“ į kokį nors baldą, komodą.“
„Parduodu bilietą į Niujorką.“ Kažkokie lietuviai dramatiškai kreipiasi į
užsieniečius: „Jei galite, padėkite savo tautiečiams, norime uždirbti tikrų
pinigų.“ Kažkoks entuziastas iš Palangos sakosi sudaręs kažkokią kampaniją,
kurios puikūs planai pastatyt Palangoj tą ir tą. „Galiu susirašinėti rusiškai,
lietuviškai, iš bėdos – angliškai.“ Iš bėdos... Na va tokie, taip sakant,
personažai.
Tai ten ir tas manifestas pasirodė. Aš
norėjau pasižiūrėt, kas gi ten iš lietuvių. Ten tokia publika akivaizdi, bet va
iš lietuvių buvo R. Malinauskas ir pats paskutinis sąraše – A. Siaurusevičius.
Jis netrukus po to perėjo į „Soglasije“, toks laikraštis buvo, liberalistinis
atseit, iš ten – į „Svobodą“, iš „Svobodos“ kažkur čia jau įsitaisė. Realiai
tiesiog neskęstantis buvo tuos visus paskutinius metus ir eksponuodavo save
kaip... Kai buvo didysis radijo ir televizijos jubiliejus, jie ten su Miliūte, Mildažyte
sėdėdavo – tokie pagrindiniai personažai.
Kas galės būti nauja ir įdomu, ko
niekas nefiksavo, nes mano tokia gana specifiška optika, reikia pasakyt, tai
jau paskutinės sausio dekados visas tas bruožas. Keletas ypatingai svarbių ir
reikšmingų dalykų niekados nepatekdavo į montažus, kurie iliustruodavo, kas
vyksta. O ten buvo vienas nulinis taškas, kai televizija jau nebeegzistavo,
buvo toks taškas. Jūs tada žiūrėjot visa tai, ar jau buvot pradėjęs savo žygį?
Na, aš buvau studentas
tada.
Bet žiūrėjot televiziją?
Šiek tiek.
Viskas sraute kažkokiam: tai kažkokius
lavonus meta iš televizijos bokšto, tai kažkokie juodi vyrai Lapėse, pilna
tokių mistinių dalykų. Ir visa tai kažkaip pateko į juostas. Jas žiūrėt baisu,
jos yra išblukusios, bet yra vis tik veiksmas ir yra žodžiai. Visiškai pradingo
kitą dieną po Sausio 13-osios įvykęs mitingas prie Vytauto paminklo su
fantastiška kunigo Svarinsko kalba, va tas tai ten pasakė, bet viskas išnyko.
Buvo pradingęs įrašas, kažkaip paskui
atsirado, bet nebuvo fiksuota akimirkos svarba, kai įėjo žmogus į studiją ir
pasakė: „Žinot, čia skambutis buvo, tuoj pradės ataką prieš mus...“ Visi prie
tokio pailgo, riestainio pavidalo stalo sėdėjo, atsistojo, kažkokius popierius
padėjo šalin, maždaug – viskas, gatava jau. Bet staiga dar kažkas atbėga, kiša
diktoriaujančiam kažkokias žinias, vėl skaito...
Ir va tada vėl atsisuka tas viskas ir
jau toliau ten – tolyn, tolyn... Ir dar visokių štukų buvo, kurios
kažkaip praėjo. Mat kiekvienas žmogus mato kažką visiškai savo, durno, ir jeigu
sudėtume visus liudijimus, tai kiekvienas sakys tiesą ir nebus aišku, kame
reikalas. Matyt, reiktų užbaigti paskutiniu nuėjimu į radiją ir televiziją, kai
jau ten, man atrodo, Kaušpėdas nuėmė raudoną vėliavą ir numetė ją žemėn, buvo
tokia scena. Ir po to jau vystėsi savaip, visaip.
Bet vidinis kontrpuolimas tada jau
buvo prasidėjęs. Vasario mėnesį atsirado laida, kurią vedė Matulevičius. O
Matulevičius buvo „Pravdos“ korespondentas Lietuvai iš Maskvos, tai jau šis
tas. Ir atsirado laida „Krantas“ – pirmoji destruktyvinė laida, kuri viską
pradėjo pamažu, kaip sakau, valyt nuo stalo. Bet čia jau kitos istorijos.
(Žmona atneša arbatos ir
ledų) Čia moroženo, kuris man
asocijuojasi su tokiu... Į šokius vaikščiojot kuriais metais?
Iki kokių 1988-1989.
Tai turbūt jau nebebuvo Mechaniko.
Buvo toks kontrabosistas Mechanikas, kuris treniravo konservatorijos krepšinio
komandą. Jam reikėjo kažką mokėt, o tokio etato niekas neduos. Tada jam pasiūlė
įstot, jį priėmė į konservatoriją kontrabosu. Kadangi jis didžiulio ūgio ir kontrabosas
tokio ūgio, tai jis ir tampydavo tas stygas – bling, bling, bling. Ir jis
šokiuose būdavo. Toks milžiniškas, 46 batų dydis, visa kita. Sykį ta jo
konservatorijos studenčių komanda laimėjo kažką, o jis joms buvo pažadėjęs moroženo.
Jos džiaugėsi, šokinėjo: „Treneri, moroženo, moroženo!“ Jis
pradėjo kišenėse ieškot rublių, ir iškrito kažkas, bet ne rublis ar du, ar
trys, o iškrito tokie daikčiukai, kurie gali būti saugomi vyriškio kišenėje,
suprantat? Visi sužiuro, konsternacija, kaip sakoma, keleto minučių, ir jam
beliko kažkaip tą konfūzą likviduoti. Jis savo didžiule pėda prispaudė, o
kadangi dar mikčiojo, klausinėjo: „K-k-kokio moroženo?“ Žodžiu, man
asocijuojasi tas moroženo ir tas objektas.
O jūs buvot to atvejo
liudininkas?
Ne, aš sėdėjau tribūnose, man vėliau
pranešė. Mes domėjomės viskuo, bet koks reginys buvo įdomus.
Atpasakojote taip, kad ir
aš jaučiuosi pamatęs.
Dabar žiūrėkit, štai toks maždaug
ratas to viso ir ten daugybė visokių detalyčių. Jūs tą laiką žinot tik iš prisiminimų,
kadangi ten tuo metu buvot, ar ir kažką žiūrinėjot?
Tuo laiku studijavau mediciną, buvom
aktyvūs. Tą blokadinę 90-ųjų vasarą gerai atsimenu, nes pas mus lankėsi dešimt
amerikonų iš Wisconsin-Madison universiteto.
A, buvo susigiminiavę
miestai atseit.
Taip. O 91-ųjų sausį pas
mus vėl atvažiavo viena iš jų, kokių 34 metų medikė studentė, amerikonai vėliau
studijuoja medicinos mokykloje negu mes. Mes buvom antrakursiai, trečiakursiai.
Ta moteris pamilo vieną lietuvį ir
atskrido sausio mėnesį jo aplankyti. Ir taip išėjo, kad aš ją sausio 12
išgabenau traukiniu į Leningradą. Ji sausio 13-ąją turėjo bilietą ir išskrido į
Niujorką. Tokie mano prisiminimai. O televiziją atsimenu ir kasperavičininkų,
ir nepriklausomą. Bet, žinoma, dabar iš jūsų pasakojimo kitoks vaizdas.
Ten dirbo Užkalnio, kuris dabar
leidžia koldūnus, tėvas, genialus pedagogas. Aš žiūrėdavau į jį per tą
vadinamąją „Kasperviziją“ ir galvojau, kaip čia jį priviliot, perkelt. Jis taip
parodo kaštoną, kažką kalba... Toks mokytojas, kurį vaikai beprotiškai mėgsta,
mokosi, nieko neišdarinėja, nerėkia. Taip pat jisai turėjo skaityt ir visokias
žinias, kur aiškino, kaip viskas brangu, kad sūris brangus, bet vis neskanesnis
ir panašiai. Ir jau po viskam jis kažkur į Šalčininkus nusitrenkė, kažkur ten
ir baigėsi jo gyvenimas. Na, o šitas Užkalnis toks nieko, greitai
kapitalistinę, taip sakant, energiją įgavo ir dabar jisai galėtų net į kokį
nors iš seimų patekt, jeigu norėtų.
Laisvai, žinoma. Įdomios
tokios sąsajos ar net transformacijos. Žmonės itin adaptyvūs. Homo sapiens turi
pranašumą, moka prisitaikyti prie bet kokių sąlygų.
Taip, bet kaip? Aš paskui dar kartą
grįžau į radiją ir televiziją, jau naujausiais laikais, apie du tūkstantuosius,
mane Laučiūtė tiesiog už uodegos įtempė. Nuėjau, dar šį tą išmokau ten iš
amato, bet jau buvo kita karta, aš jaučiausi ten balta varna. Mane taip tyliai
išgrūdo, aš nei pasisveikinęs atėjau, nei atsisveikinęs išėjau. Nereikėjo man
ten grįžti iš viso, nebegalėjau aš radijo vaidinimų daryt vėl. Aš juos
darydavau, Lukšas paprašydavo, porą padariau, viskas gerai, bet jau buvo ne
man, jau kiti darbai laukė. Ten jau viskas buvo kitaip. Tai aš ten kultūros
redaktorium buvau kokius metus, žmonės ateidavo ir pradėdavo kalbėt apie save,
o aš žinodavau, ką jie nori nuslėpt. Visi rodydavosi geresni negu iš tikrųjų.
Ligi šiol tas išliko, labai nesunku pamatyti.
Yra tautos, kurių elgseną
besikeičiančiomis aplinkybėmis padiktavo ilgi civilizacijos tūkstantmečiai.
Turiu omenyje šiuo atveju rytiečius ir ypač žydus, kurių istorija, jeigu
paimtum Šventą Raštą, tai vien tremtys, žudynės ir panašiai.
Mes sunkiai labai priimam savo
vėliausią istorijos šimtmetį, kuris realus yra mums, nes iki to – buvo, nebuvo,
žinot... Anos Achmatovos sūnus Levas Nikolajevičius Gumiliovas iš viso lietuvius
pavadino reliktine tauta. Įdomu, nes iš tikrųjų – kažkas iš kažkur atėjo, nieko
neprisimena... Na, negali taip būti, kad visai nieko neprisimintum, kažkas turi
būti. Ūkių pavadinimai, kažkokie žodžiai – tik šitie pėdsakai. O kur kiti
pėdsakai? O kitų pėdsakų ir nėra. Apie rašytinius tai iš viso kalbos negali
būti.
Nemokėjo rašyt.
Aš buvau šventai įsitikinęs, kad
lietuvių kalba pati seniausia šiuo požiūriu, bet kai patekau į universitetą,
tokia Rufina Agejeva irgi pradėjo domėtis lietuvių kalba, tai sako: „Да вы
вообще получили литовскую азбуку только в двадцать четвёртом году.“ Čeką
pasikvietė, kuris ir dovanojo mums tą Ė su taškeliu. Reikėtų paminklą, beje,
pastatyt – Ė su taškeliu.
Tai dabar aš turiu parašyt tą
projektuojamą prisiminimą, kadangi man priklauso, tarsi pareiga kažkokia yra.
Aš pradėjau nuo pat pradžių grasint visiems, kad parašysiu prisiminimus, visi
iškart šilkiniai darydavosi. Paskui kažkaip bėgo metai, jau trisdešimt metų
praėjo, dabar visai kitaip apie visa tai galvoju. Tie epizodai visokie,
detalės, jos yra svarbios, bet niekas apie jas nekalba. Kai pasižiūri tos
žiemos laikraščiuose programas, tai programos tokios pačios, tarsi ničnieko
nebūtų nutikę, tarsi ir bokštas nebūtų užimtas, nieko. Tas pats visur, tie
patys dalykai. O iš tikrųjų ten niuansų buvo pilna visur. Ir prisitaikymo būdai
būdavo tokie... Aš buvau jau svetimas tam rate, sėdėjau ir užsiiminėjau savo
reikalais. Išorėn tas viskas neišeidavo, išeidavo vėliau kažkaip.
Būtų labai įdomu
paskaityti jūsų prisiminimų atpasakojimą.
Taip, aišku. Vis tiek iš pradžių A,
paskui B, o paskui C eina.
Taip. Gal nukryptumėte ir
kas nors dar atsirastų ar išplauktų.
Dabar jau po šitiek laiko... Anksčiau
buvo tokie škicai, sakysim, ir staiga atrandi, kad tais metais buvo taip ir
taip. Jums siūlau parašyti Pirmos Respublikos kasdienybės istoriją – va tais
metais buvo tas ir tas. Pavyzdžiui, 1951 metais, kai Lukša, beje, žuvo, įvyko
žemės drebėjimas Skirsnemunėje. Aš nusipirkau knygutę, žiūriu – Skirsnemunėje
žemės drebėjimas. Tai čia pat, šitose zonose...
Fenomenalu. O kokia tai
knygutė, kur ją galima rasti?
Aš ją nusipirkau tokiam knygyne
„Rotas“. Man atrodė brangi labai, kainavo 10 litų, blogai surišta, kaip visos
pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Bet ten surašyta: va tais metais buvo
tokia vasara, ten – potvynis, ten – sausra. Meteorologinių stebėjimų rezultatai
nuo pradžios iki jau pusiau mūsų laikų. Ir staiga – toks įvykis, pasirodo!
O jūs pats esat patyręs
žemės drebėjimą?
Ne, žinoma. Aš jutau, kad kažkas ne
taip, kai suposi sietynas, įvykus Rumunijos žemės drebėjimui kažkada.
Atsimenat, šešiasdešimt kažkuriais metais?
Ne, aš negaliu to
atsimint. Aš tai esu patyręs Vilniuje, kai žemė sudrebėjo jau šiais laikais.
Čia kai Kionigsbergas?..
Kai Kionigsberge kažkas apgriuvo,
taip. Tada mano namuose nuo lentynos nukrito statulėlė. Tiesiog nukrito ir
sudužo, nes ant krašto stovėjo. O aš sėdėjau kavinėj, bendravau su viena dama,
ir mes abu pajutom žemės drebėjimą. Pagalvojau, gal čia emocinis, taip sakant,
drebėjimas, bet pasirodo – ne. Grįžau namo – statulėlė nukritus ir sudužus,
vadinasi, įrodymas.
O čia kaip nors susiję su jūsų
gyvenimo aplinkybėmis?
Ne, niekaip. Tiesiog priminėte
apie žemės drebėjimus. Bet tą Skirsnemunės, įdomu, ar žmonės pajuto?
Kadangi tai taip arti, tai... Be
abejo, nebuvo 7 pagal Richterį, bet pajuto vis tik.
Nesu apie jį girdėjęs.
1951 metais kažkada. Aš Vilniuj turiu
tą knygutę. Pas mane dabar toks dalykas, kad... Ispanai yra pasakę: kas gyvena
su dviem moterim, praranda sielą, kas gyvena dviejuose namuose, praranda viską.
Tai aš praradau knygas. Dalis čia yra, bet mažoji dalis, darbui reikalinga, o
Vilniuj pagrindiniai dalykai. Ir aš dabar nežinau, kur kas yra. Kai ko aš jau
gal niekados nerasiu, nes knygos taip pat mėgsta dingti, atsiras nežinia kur,
kokioj vietoj. Bet aš tiksliai galėčiau jums pasakyt, kad tai buvo rugpjūčio mėnesį,
vasaros gale.
Dabar – aš su jumis girdėjau kažkokį
radijo pasakojimą, jeigu neklystu. Ten pasakojo apie kažkokį ypatingą žmogų,
kuris kažką labai ypatingo darė, bet kadangi jie nemėgsta kas maždaug 2–3
minutes pakartot, su kuo kalbasi, tai taip ir nežinai, su kuo čia kalba.
Dažnai taip nutinka. Bet tai
tikriausiai ne apie mane, nemanau.
Ne, ne. Jis ten kažkur nukeliavo,
kažką padarė. Nepasakyčiau, kad avantiūristas, bet kažkoks toks žmogus, kuris
staigiai pasisuka, nukreipia naują energiją į naują vietą, vėl dingsta. Tai
nebuvot jūs? Negi nebuvo gyvenime tokių visai?..
Neabejoju, kad šiuo
požiūriu yra žymiai ryškesnių personažų už mane.
Man jūs vis tiek įstrigot vieną
akimirką – ir pasakyti dalykai, ir... Mokytojas kalba metų metus, o pasilieka
koks vienas sakinukas arba vienas žodis. Ir žmogus taip pat. Tai va jūs man įstrigot,
kai jūs ten sėdėjot ir gana oriai ir normaliai kalbėjot. Ten buvo baisiai daug,
vos ne kelionės Šiaurės ašigalio link ar panašiai. Nieko panašaus nebuvo?
Taip, esu kartą nubėgęs
maratoną Šiaurės ašigalyje.
Va, va, matot.
Na, tuomet man tai atrodė
išties svarbu, o dabar nebeatrodo labai svarbu, patikėkit.
Bet kai susideda daug to, masė pagimdo
naują kokybę.
Jaunystės dalykai. Šiaurės
ašigalis yra egzotiška geografinė sąvoka. Ten atsidūręs pamačiau ir atsimenu, kad
tengi nieko nėra.
Vadinasi, apie jus ten buvo. Bet ten
buvo labai visko daug. Iš pradžių buvo, kaip sakant, uvertiūra tokia, o man,
matot, ašigalis įstrigo.
Ašigalis, skamba
reklamiškai.
Kaip šitas Mechaniko „Kokio moroženo“.
Jisai grodavo šokiuose, atsimenu, tampydavo instrumentą po sceną, batai kaip
Sabonio...
O kuriuose namuose jūs
geriau jaučiatės?
Matot, aš pakartojau vaikystės namus.
Mano vaikystės namai buvo labai įdomūs, jie pastatyti 1938 metais lenkų
ginekologo Janovičiaus. 1945 jis turėjo su visa šeima palikt tą namą ir
išsikėlė. Tai čia jau prasideda mano biografijos elementai gana įdomūs, kada
nors aš jums papasakosiu kaip pavyzdį, ką reikia su tuo daryt, nes tiek daug
visokių... Aš nežinau, ką jūs apie mane esat girdėjęs arba žinot, bet kai aš
išnarplioju... Kartais vėlesniam amžiuj pavyksta išnarpliot kažkokį siužetinį
tašką ir supranti – buvo taip. Ir tada staiga dar čia ima krutėt viskas. Ne
visados būna jauku.
Man likęs įspūdis, kad jūs
esat dalyvavęs ne viename įvykyje arba sambūryje, kur jūsų vaidmuo lyg ir nebuvęs
esminis, bet, nepaisant to, žmonės atsimena jus kaip labai svarbų dalyvį. Nors
ten dalyvavo skambios pavardės, gigantai...
Oi, man su žmonėm labai sekėsi. O prasidėjo nuo dramos. Mama manęs paklausė: „Tu važiuosi
į Maskvą. Ką nori studijuot?“ Va tokia šeima buvo, suprantat. Nei aš ten
baisiai veržiausi kažką studijuot, bet mes turėjom labai gerą rusų kalbos
mokytoją, na ir aš paėmiau rusų filologiją, kuri manęs visiškai nedomino. Aš
baigiau ją, bet tai buvo ne man, neįdomu tas. Galų gale, scenaristo amatas yra
tai, kas man arčiau. Tačiau per tai aš patekau į patį geriausią įmanomą ratą,
tik aš jo niekados neišnaudodavau tiek, kiek galima buvo išnaudoti. Gana artimas
draugas buvo Venička Jerofejevas, kuris parašė „Maskva – Petuškai“. Mes labai
artimi draugai buvom, sėdėdavom ir fantazuodavom apie visokius dalykus. Visa
tai staiga buvo duota, na, iš aukščiau.
Man dabar labiausiai tokios nuodėmės
rūpi. Kartais jos atrodo smulkios, bet staiga prisimenu kažkokią sceną ir pusę
metų ji mane kankina – na kaip taip?.. Iš pradžių gėdos jausmas – kaipgi taip?
Paskui suprantu, kad čia puikybė, kad noriu būti toks va... Paskui tas praeina.
Per paskutinį dešimtmetį aš praėjau keletą tokių etapų, kur iš pradžių
absoliučios kaltės jausmas, toliau – gėda, toliau – dar kažkas, dar kažkas, o
paskui staiga ateina momentas, kai suprasdavau, kad nuo manęs niekas
nepriklausė. Ir tas nusiima tada. Bet tada atsiranda va šitas, ir tada aš
nežinau, kuo viskas baigsis. Gal po poros savaičių arba mėnesio, nežinau, kada
užsibaigs, ir tada žinosiu, rezultatas bus duotas. Bet čia jau tas žmogaus
gyvenimo nuotykis toks – sužinot, kame reikalas, kas buvo. Nes nebuvo nieko.
Kai prisimenu, tie visi dalykai, kurie jums atrodo, kad ten buvo kažkokia įtaka
padaryta, dar kažkas, tikriausiai ir buvo, nors kai kurie faktai, kai aš
girdžiu apie tai iš šalies, sukelia dvejonę, kaip lengva viską tiesiog kitaip
apvelt ir apsukt. Tas viskas atrodo šitaip, o buvo visiškai kitaip.
Realiai aš Vilniuj palikau va taip
materialiai maždaug 20 memorialinių lentų. Jos kabo, kai kurios nieko ten...
Sunkiausia su lietuviškomis buvo, bet man pasisekė.
Pirmoji lenta buvo Juozui Lukšai
Dailės institute. Mat Markulis kažkada jį buvo įtaisęs neva studijuot, o iš
tikrųjų naudojosi juo, kaip rusai sako, „v temnuju“. Tas suorganizavo pirmąjį
gigantišką partizanų suvažiavimą, kurį turėjo vienu ypu – fit, bet dangus
nutarė, kad vis tik per anksti dar, reikia dar pakovot. Ir jisai sutinka ten,
kur jis negali nieko sutikt, vakare Vilniuje prie medicinos fakulteto merginų
bendrabučio, eidamas link savo būsto Šviesos gatvėje, ten tada dar Vivulskio
bažnyčia buvo, sutinka prietelių iš Kauno, kuris atvažiavo į Vilnių
specialiai jam pranešt, kad Markulis yra provokatorius ir kad reikia gelbėtis.
Va čia tada prasideda... Kažkokia ranka pratęsė Antrąjį pasaulinį karą, kad tas
žlobas ten tą čemodanėlį su sprogmenimis dvidešimt centimetrų
pastumtų, ir ten kruviniausias periodas prasideda. O šičia jau – viskas, jau
jie pražuvę. Ir tada dvi moterys pradeda gelbėt visą partizanų sąjūdį. Tokia
Nina Nausėdaitė buvo, amžiną atilsį. Ir jos tą padaro šaltą žiemą, žiemos
baisiai šaltos, patruliai, išdavystės pakeliui...
Aš norėjau to imtis, bet paskui
ėmiausi kito darbo, be reikalo. Bet dabar va šitą padarysiu. Tai vienintelis,
kas man yra likę. Beveik visa kita jau pamažu eliminuota. Mano aktyvioji
gyvenimo pusė kartais jau nelabai įmanoma, o kartais visai neįmanoma. Aš
laukiau jūsų čia, nes man nulipti užimtų kokias 15 minučių. Nemalonu, bet yra
kam ir blogiau.
Tai va, sekėsi su žmonėm nepaprastai.
O jau paskutiniais „imperijos“ metais, sakysim taip, aš sėdėjau beveik visą
laiką Maskvoj, šokinėjau kaip blusa tarp Vilniaus ir Maskvos. Todėl kai
pasižiūriu, dabar čia pasiėmiau popierius, kokie ten apie mane yra, tai jie
labai įdomūs. Vienam žmogui esu dėkingas nepaprastai, jis neseniai mirė. Mes
draugavom, aš jam stengdavausi daryti geradarybes žinodamas, norėjau kažkaip
padėkot, bet supratau, kad vis tiek jam bus nemalonu. Jis apie 1960 metus
parašė mano charakteristiką. Ir ten įžiūrėjo porą tokių dalykų, kad aš staiga
supratau – va kame reikalas! O reikalas mano paprastas – aš išaugau be tėvo. Ir
visa ta karta yra išaugusi be tėvo, beveik garantuotai.
Žmonės, kurie mane supdavo,
dažniausiai būdavo ar taip, ar per šitą... Tai va ten yra labai daug visokių...
Tų danosų yra tik trejetas, bet aš juos labai lengvai atspėjau. Vieno
man net nedavė, užrašyta „Ribotam naudojimui“, vadinasi, be jokių problemų
galima būtų atkurti. Ten pamatau: sakė tą ir tą. O aš prisimenu, ką aš kada,
kur ir kam kalbėjau. Bet tas, kur nustatė mano charakteristiką, išorę aprašė
gerai, jis man sukūrė tobulą mano portretą. Kai žinai apie save daug, net ir
negatyvaus, tai yra labai gerai... Apie jus eilėraščius yra kas nors rašęs?
Ne, nemanau. Nebent
netiesiogiai.
Na tai paprašykit. Ne tam, kad
išspausdintų laikraštyje ar „Pergalės“ žurnale, o va ar pasijus kas nors. Nes
poetai dažnai užčiuopia kažkokį dalyką... Aš turiu tokį prietelių Ženią
Reiną, kuris slapstėsi pas mane, kai išleido „Metropolio“ almanachą Maskvoj.
Visus pradėjo tampyt, o jam reikėjo pasislėpt, tai jis atvažiavo pas mane, mes
praleidom gal savaitę. Kadangi jam reikėjo pinigų grįžt paskui į Maskvą, rodos,
tai buvo 10 rublių, o jis jų neturėjo, sako: „Žinai, padarom tokius mainus: tu
man 10 rublių, o aš tau – šitai.“ Ir tas „šitai“ pasirodė man svarbiau už
dešimt rublių, sakysim, dešimtkart dešimt ir daugiau. Tai buvo pirmos skutimosi
staklytės „Gillette II“. Aš turėjau problemų su skutimusi, šiurkštus plaukas,
vaikščiodavau į kirpyklas. Tada kirpyklas pradėjo okupuot moterys. Dabar, jeigu
pastebėjot, vyriškių ten nesutiksi niekados. Anksčiau kirpyklose dirbo žydai
vyrai ir ką jie mokėjo daryt, tai skust. Paskui atsirado kažkokios panos,
šokiuose galima buvo sutikt, o jos ten... Aš išeidavau kruvinas kaip Banko
šešėlis iš „Makbeto“. Ir eit reikėdavo, ir pinigus dar mokėt! O čia – pum, pum,
– viskas gatava, tetulė prisiuntė peiliukų. Dabar nuo to praėjo pusė amžiaus,
galima sakyt, staklytės išniro, o jų pataisyt negalima, nes jos iš kažkokio
metalo, kad nesuvirinsi. Liko dėžė peiliukų. Tai tokie dalykai.
Epochų kaita tokia.
Epochų kaita, taip. Prasidėjo
vienkartinių peiliukų epocha, vienkartinių daiktų.
Dabar jau yra trys peiliukai.
Būna ir keturi.
Netgi keturi? Jie ilgesnio naudojimo?
Ilgesnio, yra neblogų. Aš
pats skutuosi barzdą „Gillette’u“, o galvą „Bic’u“.
Dėl galvos aš atkreipiau dėmesį. Aš
pažadėjau anūkui, kad jeigu jisai pirmą egzaminų ruožą praeis, galės mane
nuskust. Jam baisiai norėjosi mane nuskust visai, aš niekad nebuvau buvęs nuskustas.
Tai jis kažkaip perlaužė, važiuot pas kirpėją neišėjo, kviečiau į namus, jinai
nesutiko, tada vis tik sakau: „Žinai ką, gauk skustuvą ir davai.“ Na ir
triumfuodamas anūkas mane nuvarė visą. Tiesą sakant, iš pradžių taip keistai,
bet nepasakysi, kad klaikiai. Vis tik vyras turi būt plikas, matyt. Čia
absoliučiai nauja mada. Manau, net tarybų valdžia neturėtų pretenzijų, nes
jeigu užėjus madai pradėtų kovot su tokiais, kiekvienas galėtų sakyt, kad jam
niežti arba iškrito plaukai nuo girtavimo, ką nors tokio. (Abu juokiamės)
Tai dabar – kiek čia jūs esat iš viso?
Iki rugpjūčio pabaigos.
Tai puiku, tada bus laiko. Aš
pabandysiu tokią schemą sudaryt tada maždaug įsivaizduodamas. Tai būtų
magnetofono įrašas, jo?
Taip.
Ir aš ten su visokiais lyriniais
nukrypimais... Tokius įvykius reikia fiksuot. Va pas Šeinių neseniai
skaitydamas „Raudonąjį tvaną“ radau, nei aš žinojau, nei ką, nors toks įvykis
turėtų būti kažkaip meninėje sąmonės dalyje įtvirtintas, pasirodo, kai buvo
priiminėjamos šitos visos rezoliucijos dėl stojimo į Tarybų Sąjungą, Kaune buvo
klaiki audra. Kažkas ten nuvirto, nukrito, pramušė langus, stiklus ir užvirto
ant prezidiumo stalo. Na, ženklas. Va, pavyzdžiui, niekas neprisimena dabar,
kad tą dieną, kai Putinas buvo išrinktas prezidentu, sudegė maniežas. Visados,
kai aprašo kokį nors caro atsiradimą, metraštininkas būtinai parašo: „Sudegė
tiek cerkvių“ ir panašiai. O šičia padegimas buvo ekonominis, nes jį paprasčiau
atstatyt sudegintą, negu dėl kiekvienos plytos derėtis. Bet ženklas ne iš
geriausių – pirmą dieną įvyksta gaisras ir lemia ką nors tokio.
Tai kas čia dar?.. Aš pripasakojau
virš temos, į kitą pusę, kaip sakoma. Nes aš tuo gyvenu, tai ką aš galiu
padaryt.
Tai ir gerai.
Dabar žiūrėkit, čia atvažiavau, kad
iki birželio pabaigos užbaigčiau tą antrą scenarijų. Viską žinau, viskas
parašyta, pagrindiniai dalykai – pirmas sakinys ir paskutinis sakinys, viskas
yra. Atsisėdau ir staiga matau, kad reikia pradėt iš naujo rašyt. Tą patį, bet
užrašyt, o čia jau kas kita. Tada įstrigo viskas ir tik prieš keletą dienų aš
parašiau pirmąjį puslapį. Bet paskui greit eis, kokių dešimt reikia užpildyt ir
tada greitai važiuoja. Tai aš paraleliai visą laiką darysiu kažką tokio. Liepos
pradžioj atvažiuoja iš Liuksemburgo mano sūnus, įsidrąsinęs, kad jam čia
nereikės gulėt lovoj dvi savaites ir tikrintis. Ir anūką atsiveža, va čia
esminis dalykas, anūkas – svarbiausia.
Taip, anūkas svarbu. Ir
kiek jie čia viešės?
Anūkas bus maždaug savaitę, bet tai
gal ir nekliudys visai. O toliau aš rutiniškai sėdžiu čia visą liepą ir visą
rugpjūtį tai tikrai. Aš būtinai turiu būti Vilniuje spalio 10 dieną, man turi
keist stimuliatorių va tą. Tai tada, kadangi aš jūsų telefoną turiu, o jūs
turit mano, galim ir telefonais kartkartėmis susisiekt, kalbėt, maždaug
aptarinėt škicus. Toliau bus kažkaip aiškiau.
Galėtume pradėti nuo jūsų
atėjimo į televiziją. Tema – metai televizijoje.
Gerai. Dėl tų metų tai reikia...
Prisiminiau, aš atėjau ten, rodos,
1990 rugsėjo 9 dieną, tai diena, kai turėjo prasidėti perversmas Rusijoj.
Aleksandro Menio nužudymas buvo pirmas signalas to, kas turėjo prasidėt tuoj
pat. Bet kažkaip ten susijaukė, nutolo ir tada perėjo jau į tas vėlesnes... Be
to, bus šiek tiek germanofiliškas mano pasakojimas, aš, matot, germanofilas
esu.
Tai nieko bloga.
Aš nemačiau daug germanofilų. Europoje
lengviausia susikalbėt koliojant vokiečius. Taip jūs surasit pašnekovų
bet kuriam traukiny, smuklėj – kur norit. Na, nemėgsta jų, nes jie turi bruožų
tokių ne visai...
Taip, bet čia labai jau
paviršinis vertinimas. Na, galėsim pasikalbėt. Mano patirtis su vokiečiais
labai gera.
Čia neva tokia karinė sąjunga mažytė,
mikroskopiška dabartinė. Vermachtas grįžta į Rytprūsių pasienius... Aš, kai
Maskvoj paskutiniu periodu vaikštinėdavau su prieteliais, visokių
diplomatų buvo, ir vokiečiams sakydavau: „Laikas atkurt kaimynystę.“ O
rezultatas iš to viso, kad anūko antroji gimtoji kalba išeina vokiečių, nes ten
Trieras, paskui Liuksemburgas. O Liuksemburge gimusi ir gyvenanti anūkė irgi, galėtų
būti karinė vertėja...
Tai sakykit, prašau, kiek jūs aprėpęs
esat žmonių visokiausių?
Na, esu aprėpęs šiek tiek žmonių
rytinėj Valstijų pakrantėj, Rygoj turiu porą bičiulių. Kitą savaitgalį važiuoju
į Jūrmalą, skaitysim Piatigorskio ir Mamardašvilio pokalbius apie sąmonės
metateoriją.
Dar vienas iš artimiausiųjų, jau
paskutiniu metu.
Su Piatigorskio mokiniais pabendrauju.
Jūs turit Mamardašvilio paskaitų
įrašus? Būtent įrašus.
Taip, turiu.
Nes tekstai ir įrašai trupučiuką...
Visados turi būti gyvas žodis.
O Piatigorskį jums teko pažinoti?
Svajojau visą gyvenimą. Aš girdėjau
vieną jo paskaitą. Viena akis žiūrėjo ten, kita – čia kažkur. Padarė didžiulį
įspūdį ir vis stengiausi patekt, bet tik apie jį visokias balabaikas
girdėdavau iš tos pačios kompanijos. Kai pagaliau vėl išleido Mamardašvilį į
užsienį išvažiuot, jis atsidūrė Londone, geležinkelio stoty, jį žadėjo sutikt
Piatigorskis, bet peronas tuščias. Jis stovi, laukia ir mato: iš toli artėja
žmogus ir pamažu nusirenginėja. Galų gale jisai nusirengia viską, kas įmanoma,
uždeda ant alkūnės, sulenkia, prieina ir sako: „Tu dabar persirenk.“ Tai va toks
jų susitikimas. O tais laikais jis Rygoj buvo ar ne? Nes Mamardašvilis čia
buvo atvažiavęs, skaitė paskaitas Vilniuje įvairiose vietose, ir aš buvau
susitaręs, kad jis atvažiuos į Lietuvą vėl. Dailininkai puolė jam visokius
paveikslus dovanot, visa kita. Bet jį permušė Paryžius, jis gavo kvietimą į
Paryžių, ir tada jau užsisuko.
Nežinau, kiek Mamardašvilis
Rygoj lankėsi. Piatigorskis ten skaitė ne kartą, kokiais 2003 metais, gal dar
anksčiau.
Bet kiek žmonių buvo aplinkui tada,
kiek žmonių buvo! Ir visos tos žinios iš esmės sėdint ir valgant kokias nors
keptas bulves su nežinau kuo net. Buvo toks žmogus, kuris išrado tanką
„Merkava“ Izraelyje. Jisai buvo mokytojas, atrodo, matematikos. Visus namus jau
buvo industrializavęs, mechanizavęs. Pagal kažkokius prietaisus nustatydavo,
kas už durų stovi – moteris ar vyras, nes čia daugiau tada šilumos, čia mažiau
šilumos. Vaikui nutiesė kažkokias linijas į vežimėlį, išveždavo į kiemą, tame
vežimėlyje kažkas reaguodavo į judesius ir garsus, vaikai kambary tada
pasigirsdavo. Po to jis nuvažiavo į Izraelį ir išrado tanką, prie kurio nelimpa
sviedinys, nuslysta.
Pernai, spalio mėnesį, Jeruzalėje
ėmiau interviu iš Davido Grossmano, jis bene labiausiai vertinamas žydų novelistas
iš gyvųjų, tai jo sūnus tankistas žuvo per karą Libane, kur „Merkava“ patyrė didžiausią
nesėkmę.
Bet po tiek laiko. Kada tas tankas
atsirado, o kada nesėkmė ištiko.
Taip, čia iš netikėtų sąsajų
operos.
Tada buvo toks Borisas Groysas,
menotyrininkas...
Taip, jis dabar turbūt
Niujorke.
Aš nežinau, kur jis dabar atsidūrė.
Jis, man atrodo, kažkur Vokietijoj visą laiką stypčiodavo. Išėjo jo knyga
tokia, pavadinimu „Vizit“, kažkur pas mane yra, susidaranti iš vieno sakinio. O
tas sakinys: „Kai tas ir tas įbėgo į kambarį, išvydo stalą, užverstą
popieriais.“ Ir po to 180 puslapių eina to sakinio keitimaisi: „Įėjo į kambarį,
bet ne anksčiau kaip...“
Taip. Groysas, aišku, irgi
fenomenas. Jis, jei neklystu, Niujorke dabar atsidūręs.
Gal persikėlė. Vieno aš gailiuosi. Jis
gyveno pas mane porą dienų, nuėjo į muziejus, visa kita, Eidukevičius jam
patiko, ir nuvažiavo į Kauną. Nepalydėjau jo. Jis apie Čiurlionį nepaprastai
įdomių kažkokių minčių turėjo, ir prašikau šitą momentą. Jie išvažiavo, atrodo,
1983 ar 1984 metais, kai dar nevažiavo niekas, labai maža porcija buvo
išleista.
Tai tada dar jūs galit pažinot iš to
paties rato Francisco Infante. Tai toks ispanų, respublikonų atseit, sūnus,
kuris vedė rusę ir sukūrė tokią labai įdomią savo manierą. Jis fotografuodavo,
galėjo ką nors tokio futuristiško sugalvot, „Проекты реконструкции звездного
неба“, dar ką nors tokio. Jisai imdavo veidrodines plokštumas, foliją arba
kažką tokio ir gamtoj darė kompozicijas. Ilgiau žiūrinėjant tuos jo darbus
matai, kad jis kūrė tai, ko negalėjo būt tuo metu, – nežinau, dabar
turbūt galėtų, gal ir yra kažkur, – gigantiškus vitražus katedroms. Gamta,
susukta į visokias tūbas, išlendanti, vėl dingstanti. Jis turėjo vieną juokingą
bruožą: baisiai ilgai kalbėdavo apie savo darbus, kurie nieko bendro neturėdavo
su tuo, ką jis kalbėdavo. Jis kažkaip įžiūrėdavo ten ką kitą, o darbas – visai
apie ką kita. Bet jeigu susiradus jį kažkur ir užsakius jam čia Lietuvoj kokią
šventovę padaryt...
Pasidomėsiu, nesu nieko girdėjęs
apie jį.
Gerai, tai žiūrėkit, tada imam kaip
bazinį įrašinėjimo tašką va šitą, rozečių pilna, tik akustika čia labai
bloga...
Pakankama.
Čia nukritusi mažiausia moneta sukelia
tiesiog pragarišką triukšmą kartais. Atsimenat, pas Victorą Hugo yra
romantiškas epizodas, kaip kažkas juda atsargiai, atsargiai, tada nukrenta
moneta, ir staiga tas garsas pakeičia siužetą, viskas ima kitaip rutuliotis.
Gerai, tai tiek tada, žiūrėsim, kas čia bus toliau.
Įrašą transkribavo Tatjana
Staškevičienė.
Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt
Pranešimai
