Ką tik labai maloniai perskaičiau dvi knygas: „Mano
kinas“ ir „Teatrinis likimas“. Ten gausybė įdomybių, būtų smalsu praplėsti
anuos pasakojimus, bet pradžiai noriu paklausti apie jūsų santykius su personažais,
su veikėjais, kuriuos esate vaidinęs ar tebevaidinate. Aptikau įdomų teiginį,
kad „Budraitis kine ne vaidina, o atlieka vaidmenį“, ir man pasirodė, kad čia
glūdi įdomi mintis, nes toks skirtumas nėra tuščias. Pabrėžtas skirtumas – „vaidinti“
ar „atlikti vaidmenį“. Gal jūs pats paaiškinsite, koks tai skirtumas?
Pirmiausia, iš prigimties nesu artistas ir niekad juo
nesvajojau būti. Man net vaikystėje į galvą neateidavo tokia mintis – kad galėčiau
ką nors vaidinti.
Tiesa, žiūrėti buvo įdomu. Mano mama labai mėgo teatrą, tai
kadaise nusitempdavo Klaipėdoje mane, berniūkštį. Atsidūrus dramos teatre mane
labiausiai žavėjo ne vaidybos menas, o scenos menas: dekoracijos, šviesos,
vaizdas, muzika. Kai uždegdavo šviesas... Atsimenu spektaklį „Andželo...“ Kieno
jis, tas Andželo, kas jį statė, kas ten toks vaidino, dabar negaliu prisiminti,
bet man labai patiko spalvos – tiek spalvų ten. Anksčiau mėgdavo apšviest
spalvingai, tai sužavėjo labai.
Toks pats įspūdis kildavo ir bažnyčioj, per mišias
laukdavau, kol vargonai paims forte. Man pagaugai nueidavo per nugarą,
plaukai pasistodavo ant pakaušio. Laukdavau to momento, o paskui – toks
nusivylimas, kai vėl nukrenta. Atrodė, net šaltis bažnyčioje pranyksta. Būdavo šalta,
bet visas drebėdavau ne nuo šalčio, o nuo stebuklingo pakilimo į kažkokias viršūnes.
Spalvos teatre mane irgi savotiškai veikė, joms niekada
nebuvau abejingas. O vaidybos aš niekada... Net tokia mintelė nekildavo. Filmus
žiūrėdavau, taip. Labai daug filmų žiūrėdavau, ir man patiko, bet visos nesąmonės
prasidėjo tik universitete. Sugrįžęs po kariuomenės įstojau į Teisės fakultetą,
ten susiorganizavo agitbrigada. Mus su Zenonu Namavičiumi pakvietė į tą
agitbrigadą, išsidirbinėdavome ten visaip. Agitbrigados buvo populiarios,
rodydavom visokius triukus. Paskui mus kaip konferansus prijungė prie
estradinio orkestro, juokinom publiką.
Vėliau mane pakvietė į teatrinę studiją, kuri statė Merimee
„Klaros Gasul teatras. Švento Antonijaus gundymai“. Aš ten kažką vaidinau, kažką
išsidirbinėjau, pats nieko nesuprasdamas, kas ten vyksta, bet kaip šiandien
atsimenu, kad Nosevičiūtė man sako: „Jums reikėtų būtinai domėtis teatru ir tęsti
– jums labai gerai išėjo.“ Ji tokius žodžius susakė, bet jie nepaliko man visiškai
jokio įspūdžio. Pakvailiojau ir gana.
Paskui prasidėjo ta visa istorija su Žalakevičiaus „Niekas
nenorėjo mirti“. Rinko aktorius, ir mane taip atsitiktinai, galima sakyt... Ten
tokia istorija, kad dar prieš metus, prieš kariuomenę, mane netyčia nufilmavo „Kai
susilieja upės“ epizode. Ten susipažinau su Regina Vosyliūte194 ir būtent per ją
patekau į „Niekas nenorėjo mirti“. Tokia buvo pradžia, ta užuomazga. O kai jau
mane patvirtino ir reikėjo vaidint, tai prie manęs režisierius prieina, pasako,
kad maždaug: čia tėvas žuvo, šaudosi... Sako: „Tau baisu nuo tos istorijos, gal
kaip nors atsitolink nuo to viso.“ Aš eidamas lanku, lanku, lanku ir nubėgau.
Toks įvyko mūsų nebylus susitarimas su Žalakevičiumi.
Aš ten buvau savimi, nes tokio tada buvau amžiaus. Įgyvendinau
Žalakevičiaus tekstą, o tas tekstas, kad „Juozi, tėvas žuvo, tėvą nušovė...“
Man daug nereikėjo, jautrus – iškart ašaros pasipylė: „Supratau, supratau...“ –
ir nubėgau, sukdamas ratu. Beveik nevaidinau, tiesiog suradau save patį ir
pritaikiau tomis aplinkybėmis.
O pradėjęs daugiau suprast, sąmoningiau pajutęs, kas yra
kinas, pasiduodavau vieninteliam dirgikliui – objektyvui. Mane jaudino režisierius
ir objektyvas. Objektyvas – tikriau, nes kol repetuodavom su režisieriumi, vis
kažką vaidindavau, bet jau kai objektyvas įsijungia, tai tada aš tampu savimi.
Stengiuosi savimi suformuluoti tai, ko prašo režisierius, tą mintį. Žinoma,
remdamasis savo patirtimi, kiek pajuntu. Mano psichika buvo jautri, dirgli,
mama man sakydavo, kad aš jautriausias iš visų penkių mūsų vaikų, tai man
nesunku būdavo prisitaikyt.
Taip aš pastebėjau, kad objektyvas yra mano pagrindinis
dirgiklis. Pieš jį aš tampu tikras, galbūt sakyčiau – aš jį sudievinu, paverčiu
gyva akimi ir esu tikras, nemeluoju jam, kiek tik pavyksta. Na, turiu subraižytą
schemą, žinau gaires, bet remiuosi vidiniu susidirginimu, susijaudinimu. Man
atrodo, kad kine kaip tik to ir reikia, nes kas gi yra kinas? Kinas yra fakto
registracija, laiko registravimas čia pat, dabar, nes kas buvo prieš tai, kas
bus po to – niekas nesvarbu. Yra tiktai dabar, tik dabartis, ta sekundėlė. Būtent
ta sekundėlė man yra aštriausia, svarbiausia. Man nedrąsu ir sakyti, bet idant
būčiau visiškai atviras, prisipažinsiu – aš kartais net pasimelsdavau prieš
vaidmenį, nes jausdavau jam itin gryną asmeniškumą.
Tai tapdavo mano asmeniškumu, aš niekaip negalėjau
atsiskirti nuo kokio nors savo sukurto monstro, kaip teatre, atseit, reikia
daryt, kaip profesionalai vaidina. Dėl to, pakviestas vaidinti į teatrą, aš iš
viso nesupratau, ką ten reikia daryt. Kaip galima atsiskirt ir sukurt kažkokį
monstrą, o paskui galvot apie vakarienę? Ir publika dėl to jaudinsis?! Po kurio
laiko pradėjau suvokti, kas yra teatras ir kas yra kinas. Man vis dėlto kinas
liko ne tas pats, kas teatras. Teatre aš vaidint nemokėjau ir nemoku, ir kine
nemokėjau ir nemoku. Pats artimiausias ir tikriausias iš visų vaidmenų, kuriuos
sukūriau teatre, turbūt būtų pagal Becketto pjesę „Paskutinė Krepo juosta“. Ten
tikrai nėra jokio išsidirbinėjimo, esu nuoširdžiai atsidavęs. Gal net, sakyčiau,
esama tam tikro viešo mazochizmo. Juk pats sau galėčiau taip pat pasijaudint,
paišsidirbinėt, bet scenoje reikia daugiau...
Jau supratau, kad jūs nevaidinate tradicine
prasme, kaip mokyklose moko vaidinti aktorius, ir...
Taip, aš nemoku, aš mokyklos nebaigiau.
Taip tik įdomiau. Jūs papasakojote, ir aš
atsiminiau tą sceną iš „Niekas nenorėjo mirti“, kaip jūs bėgot išgirdęs, kad tėvą
nušovė. Ten, tame bėgime, nebuvo teksto.
O kai atsiranda tekstas?
Jis nieko nekeičia. Vis tiek aš verdu toj pačioj košėj, toj
pačioj savo maišalynėj, tiktai tada kalbu, šneku žodžius, kuriuos stengiuosi
kiek galėdamas labiau pritaikyti sau, jeigu man pavyksta. Kai pavyksta tikrai
pritaikyti tekstą, tada man lengviau atskleisti tiesą. Bet jeigu aš nepatikiu –
negalėčiau taip kalbėti, tai tada ir išeina kitaip... O režisierius kartais užsispiria,
nors aš bandau jį įtikint, kad gal padarykim kitaip, nes man nelabai... Ne,
vat, reikia taip! Na, reikia taip, tai ir išeina toks falšas, nes aš žodžių
nepritaikau sau.
Žinoma, kaip Adomaitis – jūs skaitėt ten – pasakė, kad aš –
neprofesionalas ir tikrai blogai vaidinu. Blogai vaidinu, iš tiesų, aš nesiginu
ir nenoriu savęs aukštinti ar išskirti, bet esu toks, koks esu, ir aš
nesistengiu būt kitoks kine.
Žinoma, jaunystėj aš turėjau tokio švunko, kaip žemaičiai
sako, man vis norėjosi trinktelt kam nors... Linkdavau pasimušt. Nors buvau be
galo jautrios struktūros, bet norint apsigint, prasiverždavo kažin kokia
agresija. Ją esu keliskart panaudojęs filmuodamasis, vaidindamas tokius
bjauresnius tipus.
Iš esmės esu, kaip ir kiekvienas žmogus, visokiabriaunis:
turiu ir tokio, ir kitokio, ir trečio... Privalau ištraukt ir panaudot tai, kas
šiam sykiui labiausia tinka. O yra dalykų, kuriuos bijau prisipažinti, bet tada
išlenda mazochizmas: štai pasakysiu dabar, ir gal niekas ir nepatikės, nes dažniausia
gi kiti nepatiki, kad tu toks esi. O iš tikrųjų toks esi.
Nuostabu.
Iš to išeina, kad aš niekada negalėjau tiksliai
suformuluoti, ko norėčiau siekti gyvenime. Man patikdavo ir vienas, ir kitas,
ir trečias, ir ketvirtas, ir penktas dalykas, bet nė vienas – giliai. Nieko
nesiekiau labai giliai.
Sakysime, piešdavau, tikrai labai gerai piešdavau
mokykloje, visiems pripiešdavau sąsiuvinius, kad gautų penketus. Paskui tapiau.
Savamoksliškai, aišku. Vos prasikalusią mintį stoti į Telšių taikomosios dailės
technikumą nušlaviau akimirksniu, nes aš supratau, kad esu biezdarius ir
niekas manęs ten niekada nepriims. Visiškai nevertinau... Gal ir būčiau ką
pasiekęs, piešiau neblogai, būtų ir priėmę turbūt, bet susidariau įspūdį, kad
tikrai neįstosiu: yra gabesnių, talentingų žmonių, yra „šventųjų“, kurių puodus
ne visi lipdo. Jų yra, galvojau, tai kaip čia aš dabar iš Švėkšnos atvažiuosiu
ir įstosiu į Telšių taikomosios dailės technikumą – neišdrįsau.
Taip ir neišlindo iš gilumos, taip ir nuplaukė kažkur. Priešokiais
pateplioju, padirbėju, patepu ką nors, pažaidžiu su spalvomis. Man jos labai
patinka, ir tapyba... Antanavičius
kartą buvo mane ištempęs į dienos šviesą Pasaulio žemaičių dailės parodoj, ten
pakabino penkis mano darbus. Nustebau, atėjęs pasižiūrėti, žiūriu – Arvydas Šaltenis
stovi priešais kažkurį mano darbą ir taip žiūri. Visaip svarstau, į ką jis ten žiūri.
Sakau: „Arvydai, ką ten matai?“ O jis: „Žinai, čia geras darbas.“ (Juokiasi)
Labai mane prajuokino, kad profesionalas atėjo ir žiūri į tokį biezdarių,
į nemokšą, kad tas pripeckelino kažko.
Rašymas man irgi buvo kažkaip... Rašydavau eilėraščius.
Mokytoja Marija Čepulienė dirbo Švėkšnos mokykloj, tokia nuostabi lietuvių
kalbos mokytoja, labai gražiai lietuviškai kalbėdavo, panašiai kaip Daujotytė. Taip pat, toks
nepaprastai gražus grynumas lietuvių kalbos, dar su tokiu žemaitiškumu...
Nesuvalkietiškai.
Tai savo parašytus eilėraščius nunešiau mokytojai Čepulienei.
Taip nedrąsiai nunešiau, o ji sako: „Rašyk, Juozai, rašyk, reikia tobulėt, rašyk.“
Bet man pasirodė, kad jinai iš manęs šaiposi, nes nepasakė, kad gerai. Tai aš,
parsinešęs tuos eilėraščius namo, visus už odinės sofos – atkaltėj toks plyšiukas
buvo – ir sugrūdau, kad niekas nerastų, nieks nepaskaitytų tų eilėraščių. (Juokiasi)
Poeziją be galo mėgstu. Iki šios dienos mirštu iš laimės
skaitydamas gerus dalykus. Vakar grįždamas autobusu, nuvežęs žmoną į Palangą,
radau netyčia į kišenę įsimetęs Emily Dickinson knygelę. Tik čekiškai, nes kai
filmavausi Čekijoj, čia pas mus niekas jos dar nebuvo girdėjęs. Iš nuogirdų žinojau,
kad buvo tokia Emily Dickinson, bet kad ji – puiki amerikiečių poetė, nieko
nenutuokiau. Ir staiga knygyne žiūriu – Emily Dickinson mažytė knygelė.
Nusipirkau. O kadangi dirbdamas filme „Lanfiero kolonija“ gan neblogai pramokau
čekiškai, tai iki šiol nepamiršau. Ir aš tą knygelę įsimetęs skaitinėjau važiuodamas
autobusu. Tokį malonumą patyriau. Kartais ne visi žodžiai ten suprantami, bet
taip gimsta dar kitokia kokybė...
Taip. Kas tas supratimas...
Toji nesuprasta kokybė dar labiau padirgina, fantazija
prasiplečia, ir kartais užplūsta tokia palaima, kad kelionė visai
neprailgsta... Kaip tik dar buvau įsidėjęs į tą knygelę išplėštų iš žurnalų
parašymų apie Dickinson. Vieną parašęs Zenkinas, toks žinomas rusų prancūzistas.
Ir dar ten radau vieno eilėraštuko originalą anglų kalba, o greta – vertimo
variantai. Pradėjau tą originalą žodis po žodžio dėliot, lygint, paskui pasižiūriu,
ką rašo vertime, atrodo, nebeatitinka, kitą pasižiūriu – gal tas labiau... Taip
visa kelionė ir praėjo su Emily Dickinson.
Literatūra pamažu man įsismelkė į kraują, nuo pat vaikystės
persekiojo jos trauka, bet ne iki galo – vėlgi kažkur sustojau ir nepaskyriau
jai savęs.
Net ir kinui, sakysim... Baigiau aukštuosius kino režisierių
kursus, Žalakevičius mane pats pasikvietė, ir dar taip keistai, su tokia
preambule: „Ar tu stovi, ar tu sėdi?“ Sakau: „Stoviu.“ – „Tai atsisėsk. Noriu
tau pasiūlyti lankyti savo kursą, man atrodo, kad tu jau peraugai į kitą kokybę.
Neskubėk atsakyti, po savaitės atsakysi. Siūlau tau pastudijuoti pas mane.“
Pagalvojau – jeigu metras kviečia, gal geriau žino už mane patį. Ir įstojau į
tuos kursus. Pirma sėkmė – mažą filmuką sukūriau labai sėkmingai. Labai jį išliaupsino
kursuose, kaip pavyzdį visiems rodė, o su antru patyriau visišką nesėkmę. Ji
man labiausia ir padėjo suprasti, kas yra kino režisūra. Nagrinėdamas tos nesėkmės
priežastis aš daug ką supratau, daug ką atradau. Atsukau atgal visą procesą:
kaip dirbau, kaip galvojau, kaip jaučiau, kaip mąsčiau. Pasirodo, klydau, daug
ten buvo klysta. Pirmąją klaidą padariau jau scenarijuje, paskui prasidėjo
nebesutarimas su savimi, nes klaida scenarijuj...
O scenarijus, atsiprašau, jūsų?
Taip, aš rašiau, bet rėmiausi Оleša. Ir ta klaida mane
sudirgino taip, kad nebesuvaldžiau visos architektonikos. Žinoma, čia – ne
vaidmenį atlikti, o sukonstruoti pasaulį, kuris įtrauktų žiūrovą.
Pasiėmiau visiškai neprofesionalius aktorius, nes
profesionalai, kuriuos išbandžiau, man visai nepatiko. Su tais
neprofesionaliais jaunuoliais gal viskas būtų pavykę, jeigu kojos nebūtų kišusi
prakeikta ideologija. Man Oleša pasirodė toks realistiškas... „Meilė“ vadinosi,
„Любовь“. Du jaunuoliai iš meilės pertekliaus, kupini jausmų, skraido. Kaip jie
skrenda, kaip jie mato pasaulį, šagališkas toks vaizdas. Visa taip ir vystėsi,
bet kažkoks velnias trenkė man į galvą: reikia pritaikyti jų situaciją šiai
dienai – skristi negalim, o norim. Norim skrist, bet negalim. Turiu tiems
jaunuoliams pagelbėt, nes jie nori skrist, o čia aš juos stabdau, nes jie
negali, jiems nėra galimybės pakilt... Tai aptvėriau teritoriją tvora ir įtaisiau
tokį montgolfier, kuriuo jie spalvingai pakils ir išlėks į visiškai kitą
erdvę. O dar pas Olešą yra toks juodas žmogus, matantis viską juodai, net
slyvas. Jis sako: „Ne, jūs nieko nieko...“ – visus stabdo.
Taip ir padariau. Žalakevičius pažiūrėjo, klausia: „Juozai,
tu išprotėjai? Nori užsikirsti kelią? Baik!“
O jis išmanė padėtį.
Jis išmanė. Ir negana, aš dar ten įkišau „Internacionalą“
atvirkščiai. (Juokiasi) Maniau – nesupras, bet vis tiek atpažįstama...
Pagaminau. Pasižiūrėjo redaktorius, iš Maskvos atvažiavęs, sako: „Viską
perfilmuok. Aš tau duodu dar 70 tūkstančių – perfilmuok viską.“
Tada galvoju, kaip dabar pertvarkyt šį reikalą? Niekaip
nesuradau idėjos, minties, kuo tą medžiagą paversti, už ko užsikabinti, tai –
ai, sumaklinau, sumaklinau, galvoju, vis tiek nieko gero neišeis. Nors dar
buvo, kažkas ten dar buvo. Atidaviau filmą, bet tuo metu mirė Brežnevas. Ir, žinoma,
Maskvoje iš karto išpjovė vieną, išpjovė kitą, filmą prilygino nuliui: „всякие модернизации“.
Tai man buvo didžiausia pamoka, iškart atsiminiau
Tarkovskio per paskaitas tartus žodžius, jis sakydavo: „Niekada nedaryk
kompromiso.“ Ir kiti režisieriai daug apie tai kalbėjo. Galbūt ne visi jie
tikri buvo, tarkim, Končialovskiu nepasitikėjau, bet kiti rodėsi tokie gan
padorūs, normalūs žmonės.
Nuklydau į kažkokias stepes...
Ne, ne, gerai. Man tik parūpo tie eilėraščiai.
Gal jie išliko toje oda aptrauktoje sofoje?
Aš net nežinau, kur ta sofa pradingo. (Juokiasi)
O versti poezijos nesate bandęs? Papasakojote,
kaip lyginot Dickinson vertimą su originalu, pagalvojau, ar nekilo pagunda pačiam
išversti?
Kaip keista, jūs užduodat lygiai lygiai tuos pačius
klausimus kaip Daujotytė. Ji irgi klausė. Nedrįstu.
Esu bailys, daug ko nedrįstu. Juk net buvau pagalvojęs, kai
nauji laikai prasidėjo, kinas sugriuvo, kad reikia verstis, kažkaip užsidirbt,
pragyvent iš ko nors. Taigi sugalvojau kooperatyvą steigt – neišdrįsau.
Ką būtų veikęs tas kooperatyvas?
Ką nors pirkt–parduot, vežt į Rusiją ar iš Rusijos. Kaip
kilo ta mintis? Filmavausi, o mane vežiodavo toks Igoris. Jis vieną kartą sako,
kad reikia užsukti į parduotuvę, kurioje jo žmona dirba, pasikalbėti. Paskui
jau veš mane filmuotis. Atvažiavom, vaikštau po parduotuvę, lūkuriuoju. O jis
sako: „Юозас, вот видишь, куча чаю в железных банках? Бери все это, в Литве продашь.
Знаю, там чаю нету.“ Iš tikrųjų tuomet stigo pas mus arbatos, tiktai kipiatoką
gerdavom traukiniuose, be arbatos. Pasvarsčiau, kad galėčiau ir užsiimti,
bet siaubas: kaip čia dabar? O jis ragina: „Я тебе привезу, плати и бери.“ Išsigandau.
Bet daug ko neišsigandote, tiek visko nuveikta.
Grįžkime dar prie personažų, prie vaidmenų – man buvo svarbu išgirsti, kaip jūs
atkapstote savyje tą veikėją, tą likimą. Ir ką, kiekvieną kartą – taip? Kaip
ten būna? Rašytojas, scenaristas sukuria personažą, jūs imatės vaidmens, bet
nemokėdamas vaidinti kiekvieną kartą turite surasti savyje atitinkamą klodą...
Tai taip. Matot, kaip yra... Štai dabar latvių filme mane
pasamdė vaidint kapitoną. Kapitonas, laivu nepavadinsi, gelda tokia, Dauguvos
upe plaukioja ir kelia žmones iš vieno kranto į kitą arba truputį toliau kur
nors nuplukdo – į turgų su avimis, į vestuves. Pirmyn – atgal... Užeina rusai į
laisvą prieškarinę Latviją – pradeda jis tuos rusus plukdyt, paskiau ateina
vokiečiai rusus išvarę – jis vokiečius plukdo, paskiau tokie latvių su estais
daliniai... Žodžiu, miestelio istorija, vadinasi „Miestas prie upės“. Ir mano
egzistencija – dirbu savo „geldoj“ ir nieko nepaisau, man visi vienodi. Reikia
vežt – aš vežu, reikia kitą vežt – vežu kitą. Ir tiktai susidūręs su aukščiausiomis
moralės dilemomis, kai ima žydus šaudyti, žmogus jau negali šito suprast ir
likt abejingas. Tai aš ir žydus kažkur plukdau paslėpti, ir taip toliau.
Pirmoji mintis: už ko užsikabinti? Ai, tiesa, prasideda
filmas tuo, kad atėjo nauji laikai, kapitonas paseno – lauk, velniop jį, ir
paskiria naują. O tas naujas kapitonas iš
karto – tykšt! – į pirmą stulpą įvairuoja, ir viskas. Vėl tas senasis vežioja.
Tai man pirmas erzinantis klausimas – nuo ko pradėt? Vargšas žmogelis, kapitonu
vadinamas, plaukioja, dirba savo darbelį, kurį gerai išmano, žino, kur kokie
akmenys, kokia vaga plaukt. Tylus žmogus, be jokių ambicijų.
Šitokios dvasios net įsileist nereikia, man ji visiškai
suprantama, aš ją labai gerai pažįstu. Aš pats esu vienas ir vienišas, tik
prisitaikau, o šiaip gilumoj esu visiškai vienišas, kaip ir kiekvienas žmogus
yra vienišas, ir niekas negali jam pagelbėt, lemtingai valandai išmušus. Toks
truputį savęs pagailintis žmogus, bet tą gailestį jis paverčia tam tikra
ironija, šiokiu tokiu cinizmu. Sako su žydu kalbėdamasis: „Sriubą verdam
katile, valgysim. O tu gi kiaulienos nevalgai?“ Maždaug: „O aš valgysiu,
matai...“ Ir išeina tokios, kartais labai svarbios smulkmenos, suteikiančios už
ko kabintis, nuo ko atsimušt, ieškot savyje iškalbingiausių savybių.
Ir vėl aš tyliu ilgai, tiktai retkarčiais ką nors pasakau. (Pakalba
latgališkai. Abu juokiamės). Latgališkai. Toks keistas daiktas – perlaužt
save, kad svetimoj kalboj liktum savim, kad ji tau nesugadintų jautimosi
savim. Pamenu Basovo filmą „Skydas ir kalavijas“ – antras filmas mano gyvenime,
kuriame reikėjo rusiškai kalbėt, „Mosfilme“. O aš rusiškai tada dar prastai
kalbėjau. Ir prireikė rusiškai šnekėt ir kartu duris atidaryt, tai man – arba
duris atidaryt ir paskiau šnekėt, arba – pirma šnekėt, paskui duris atidaryt –
suderint niekaip negalėjau, nes man psichofizika nesiderino, man svetima kalba –
atskiras dalykas, durų atidarymas – irgi atskiras, ir niekaip nesijungė.
Esate dirbęs daugybe kalbų: ir čekiškai, ir
rusiškai, dabar va – latgališkai. Kokiomis dar?
Japoniškai (Juokiasi). Tarp kitko, japoniškai man
buvo lengviau negu latgališkai. Gal dėl to, kad daugiau dėmesio skyriau japonų
kalbai, tą tekstą labai stengiausi išmokt. Ir išmokau. Keista istorija. Režisierius
man sako Kijeve: „Юозас, придется и по-японски учить, тут текста много по-японски,
японский актер приедет из Токио.“ Sakau: „Ну что поделать, придется.“ Grįžau,
pasitelkiau kažką pagalbon paklausyti, kaip kalbu, patarti, o pats kalbėjau,
kalbėjau, kalbėjau, kalbėjau – ir iškaliau visą tekstą. Atvažiavau, pradedam
filmuot, ateina tas japonas, režisierius sako: „Ну что, ну давай репетицию сделаем.“
Na ir repetuojame, aš japoniškai varau su tuo japonu. Režisierius apstulbęs klausosi:
„Юозас, ты что, по-японски выучил? Так я же пошутил.“ Žinot, pajuokavo! Iš
vienos pusės, norėjosi į marmūzę rėžti, šitiek man uždavė rūpesčio, bet iš
kitos pusės, pagalvojau, man – į naudą. Pasinaudojau tuo vargu. Pavargau, bet
pelniau naudos – pramokau japoniškai ir šį tą susigaudžiau. Klausiu to japonų
aktoriaus: „Ar supranti, ką aš kalbu?“ – „Hai, hai, – sako, – Suprantu
viską.“ Ne taip jau prastai viskas.
Aišku. O ten – rytietiškas, japoniškas
scenarijus, pasakojimas? Koks tas vaidmuo?
Ten buvau mokslininkas, kuris dirbo su japonų kolegų
brigada, tai reikėjo japoniškai kalbėtis.
Aaa, tai jūsų nenugrimavo kaip japono?
Ne, ne, aš buvau čionykštis mokslininkas. Neigiamas personažas,
atradęs būdą, kaip pagamint širdį, kurią galima įsodinti žmogui kaip tikrą. Jam
pačiam to prireikė, bet jis pagalvojo, kad jo neva sūnus turi geresnę širdį,
jam labiau tikusią. Tai jis užsinorėjo pasinaudoti sūnaus širdim, nors tas sūnus
nebuvo tikras sūnus, tik DNR atitiko.
Susukta smarkiai. O tam netikram sūnui mechaninę
širdį būtų įdėjęs?
Taip, iš to tas bjaurumas. Užtat kai jis jau įsėdo į malūnsparnį,
pilotuojamą to japono, ir pakilo skrist, tai sūnus išbėgo, atsijungęs nuo visų
aparatų, šovė ir pataikė tam malūnsparniui...
Į širdį.
Taip baigėsi visa istorija. Tik po to nutiko juokingas tęsinys.
Aš padariau tokią fotografiją – fotošopu įkišau į stiklainį savo veidą. Nusiunčiau
režisieriui tą galvą slojike, jis sako: „Интересная фотография, я намек понял.“
(Juokiasi) Nors ir žuvo, bet jis galėjo padaryt eksperimentą: išauginti
galvą, „atsukti“ ir pridėti prie kito sveiko kūno. Taip režisierius ir suprato
užuominą.
Neseniai gi kaip tik žurnalas „Rīgas Laiks“ išspausdino
straipsnį apie ligonį ir chirurgą, kuris ruošėsi persodinti jam galvą. Na, arba
kūną, kaip pažiūrėsi...
Kinai?
Kinai, taip. Kinijoje planavo, nežinau, kaip
ten sekėsi, kokie rezultatai, nieko nesigirdi...
Laukia kol kas, atrodo.
Matyt, laukia. Jis šunims neva jau yra sėkmingai
persodinęs... Tiek to... Jūs esate daug toliau ir giliau nuėjęs. Aš,
pavyzdžiui, jaučiuosi nieko gyvenime gerai neišmokęs, nors esu išbandęs įvairių
vaidmenų, darbų, misijų, pakliuvęs į visokias istorijas. Matyt, kiekviename žmoguje
įmanoma ką nors atkapstyti?
Taip, kiekviename žmoguje galima atkapstyt, esu tuo tikras.
Žmogus iš tokio bailumo, kokio aš pats irgi turiu, nesiryžta daug kur išbandyt
savęs. Žinoma, vienam – paprasčiau, nes jam gamtos dovanotos chromosomos leidžia
lengviau kelią įveikti, jam pati išlenda mintis, idėja. O kitam – giliai paslėpta
arba gal tik menka užuomina glūdi, bet jeigu jis labai stengsis, kryptingai
sieks, tai tikrai ją atras. Nėra pasaulyje žmogaus embriono, kuris labai skirtųsi
nuo kitų. Vis tiek visiems yra dovanota tokia pat krūva to paties mėšlo.
Gal čia yra daugiau? Paminėjote, kad kiekvienas
žmogus – tokia pat krūva mėšlo. Bet kai mūsų visų mėšlas bendras ir susietas,
tai gal iš jo prote kuriasi kažkas nauja? Gal smegenyse sukasi ne tik chromosomų
dovanos, bet dar ir randasi kas nors? Kaip jums atrodo?
Aš suprantu, ką jūs sakot, iš tikrųjų – taip. Pagalvodavau,
kad ten many daug kas kaunasi, priešinasi, kovoja, bet proto galia yra... Tai
turbūt tokia pat krūva, bet galbūt vienam suraityta riebesnio mėšlo. Per kažkokius
chromosomų susikabinimus: tėvų, motinų, senelių, – riebesnė krūva išeina, ir
jis todėl turi daugiau smalsumo, žingeidumo. Tai jam padeda giliai įlįsti į kokį
vieną dalyką, ir jis ne tik lenda giliai, dar jaučia nepaprastą laisvę,
panaikinančią baimę skverbtis.
Nes paprastai kaip nutinka – bijai ką nors pradėt. O
laisvas žmogus gali ką nors neatsakingai padaryt. Paimi tuščią drobę, atsisėdi
prieš ją – ir kas tau trukdo? Niekas netrukdo, brėžk! Bet negalì pradėt.
Negalì pradėt dėl to, kad net tikro teptuko nepaėmei, nei spalvos, kurią tėkštum.
Minty lyg buvo kažkoks siužetas, šis tas sugalvota, bet tiktai abstrakčiai,
toks nesugaunamas daiktas, o čia metas – brūkšt – konkretų daiktą, kad atitiktų,
ką ten sugalvojęs. Norėtum įmest kažin kokį chaoso suvaldymo kamuoliuką čia ir
dabar. Bet kaip atsipalaiduot, kad imtum ir padarytum? Dėl to kai kurie geria.
Aš, pavyzdžiui, galvodavau, kodėl žmogus alkoholiku tampa, kodėl jis geria?
Taip.
Todėl, kad bijo to priėjimo prie drobės momento. Bijo,
dreba. Taip, kaip aš, jau sakiau, melsdavausi prieš kai kuriuos filmus. Aš
bijau, velniškai bijau pradėt: pirmą žodį arba pirmą veiksmą. Taip ir drobėj –
baimė ima, iš tos baimės drebi drebi drebi...
Turėjau dirbtuvę Odminių gatvėje, tebėra jinai, bet sūnus
Martynas ją užvaldė dabar, tai aš nebelendu. Ten man niekas netrukdė, būdavau
visiškai vienas, užsidarydavau, ir manęs niekas nerasdavo, nežinodavo, kur esu.
Niekas to adreso nežinojo. Ir būdavo, prasėdžiu visą dieną priešais drobę, ir
supykęs, jau nakčiai sutemus, paimu pendzelį – šmakšt – įduriu į drobę
ir palieku nieko nepadaręs, tiktai vieną plėmą.
Tai nutolau nuo temos apie protą...
Ši tema dar įdomesnė. O kaip įveikdavot baimę,
gal galit prisiminti? Tai gali būti svarbu: koks metodas padėdavo įveikti tą
baimę?
Labai sunku pasakyti, labai sunku pasakyti, kas. Ir keista,
kad kuo toliau, tuo baimės gal net dar daugiau atsiranda. Atrodytų, jau turėtum
būti laisvesnis, jau nebeturi ko prarast, jau greitai teks iškeliaut. Galėtum
atsipalaiduot. Aš laukiu, gal toks momentas ateis, kad užminčiau baimei ant
uodegos. Jis turėtų ateit, nes vis tiek niekas manęs niekaip nebegali
sustabdyt...
Vakar jubiliejiniame Antano Sutkaus parodos atidaryme
pasisveikinau su Irena Veisaite, persimetėme keliais žodžiais. Ji sako: „Žinokit, labiausiai mes
bijom velnio savyje.“ Ir aš pagalvojau, kad iš tikrųjų – ko dar bijoti? Tiktai
to, kas jau yra tavyje. Sunku patikėti, kad iš išorės kas nors įpūstų baimės. Ne,
jinai jau yra, tas velnias – jau manyje, ir jūs paminėjot – „uodegą užmint“. Šėtono
uodegą. Štai ir metodas – uodegą primini ir mažiau bijai arba visai nebebijai.
Taip. Alkoholis, žinoma, tam sykiui tiktai, jis paskiau
sugadina, dar blogiau padaro, bet sukuria pirmapradį jausmą, pirmapradį įspūdį,
kad tu tikrai nugalėjai, užmynei ant uodegos, nors toli gražu taip nėra...
Gamtoje esama tokio skaidrumo, sakysim, paukščiai gieda pavasarį: tiek balsų,
tiek įvairiausių balselių. Juk jiems niekas neliepia, jų niekas netaiso, niekas
netikrina, bet kai pradeda jie savo giesmes – jokios baimės. Tokia laisvė,
skaidrumas, šviesa, grožis, net nežinau, kaip apibūdinti. Ir žmogui, to
giedojimo klausančiam, atsiranda drąsos, veržlumo...
Aš pagalvoju, kad neturiu gabumų muzikai, nors man atrodo,
kad ten yra tikrasis dalykas. Muzika yra pats tikriausias iš visų menų. Ji
tiesiogiai veikia žmogų ir tiesiog gyvena jame, susijungia su gamta, su visu
tavo protu, su viskuo, ir ji pagimdo... Ji chaoso garsus suderina, sureguliuoja
ir paleidžia į pasaulį. Tai pats nuostabiausias dalykas, kuris man, deja, nėra
pasiekiamas. (Juokiasi)
Kažkodėl manau, kad pasiekiamas.
Žinot, kartais blūdiju taip. Galvoju, žmogus turi
melodiją, kai groja, ar ne? Kažką groja, kažkokią melodiją. Bet kodėl reikia tą
melodiją grot? Dėl ko? Ar kad jinai labai graži, ar kad jinai tave veikia? Aš
tuoj pasakysiu...
(Išeina. Grįžta su lūpine armonikėle.)
Kai man užeina aklina nelaimė, kaip aš vadinu, kai
nebegaliu išbristi iš kokio nors streso, tai net nereikia klausytis muzikinio kūrinio,
man nereikia jokios melodijos, man reikia...
(Užgroja lūpine armonikėle. Groja apie dvi
minutes.)
Ir man užtenka. Nebereikia ieškot: ar čia dabar Haydną užsidėsiu,
ar Mozartą užsidėsiu. Mozartą labai gerai moku, žinau, kad bus taip, bus taip,
bus taip. O čia aš pats nežinau, kaip man bus. Gali pasipilt ašaros, gali
pyktis užeit, gali kažin kas. Ir net pačią paskutinę akimirką, kol galėsiu, dar
jėgos turėsiu pūsti nors vieną kokį nors garsiuką, tai atrodo, kad to ir užteks.
Taip surėdytas žmogus, ir nuo savęs niekaip nepabėgsi, aišku. Gali priskaityt
labai daug knygų, gali priklausyt muzikos, filmų prisižiūrėti, bet ana patirtis
yra ana patirtis, o šita patirtis yra šita patirtis, ir taip jau bus, niekur
nedingsi, niekur nepasidėsi nuo to...
Labai labai ačiū, tai buvo neįtikėtina.
Patirtis, kuriai nebėra ko pridurt.
Tai matot, ir kine kartais pakyli žmogus į aukščiausią lygį
ir nepataikai, nes scenarijus nesuteikia galimybės, nors jautiesi pilnas to, ką
norėtum pasakyt. Toks diskomfortas, neatitiktis erzina, gadina ūpą. Na, kad ir
paskutiniame Puipos filme truputį kitaip įsivaizdavau visą vaidmenį, bet jis
suko savo kryptim, nieko nepadarysi.
Vėl – jūsų metodas. Iš esmės nevaidinate taip,
kaip Adomaitis, arba kaip reikalaudavo Tarkovskis: režisierius nurodo, aktorius
suvaidina, jei kas nors ne taip – pataiso, pervaidina. Kitą dieną vaidina visai
ką nors kita. Toks, lyg ir kanonas... O jūsų metodas visai kitoks.
Samaučka.
Ne, tai gal ne taip svarbu, iš kur jis kilo,
svarbiau – kad yra toks autentiškas jūsų vaidmenų kūrimo metodas. Ir jūs esate
aktorius, nors ir nemokantis vaidinti pagal kanoną. Tai gal vertėtų mokyti
tokios aktorystės?
Tai aš nežinau, tikriausiai. Mokyti žmogų būti pačiu
savimi.
Būti pačiu savimi kine ar teatre?
Taip, o kodėl Bressonas... Žinot tokį režisierių Bressoną?
Taip, Robertas Bressonas...
Bressonas tiktai naturščikus imdavo, jis neimdavo
profesionalių aktorių, nebent labai retai tiktai. Arba Bela Tarras – taip pat.
Gerai, bet, matot, jeigu jie tą žmogų vieną
kartą pasikviečia iš gatvės ar iš gyvenimo, nufilmuoja ir atgal paleidžia – tai
yra vienaip, o su jumis gi kitaip nutiko. Jūs gi filmavotės ir daug filmavotės,
ir tebesifilmuojate. Tai, matyt, tobulinote savo metodą?
Betgi galėjo būt, kad nufilmavo Žalakevičius „Niekas nenorėjo
mirti“ – ir viskas,
pasibaigė.
Galėjo, bet kažkodėl nenutiko taip.
Kitas atsirado – vėl taip pat, kitą padariau – ir viskas,
galėjo pasibaigt.
Tai aš keliu hipotezę, gal tokią naivią, kad čia
– metodas. Gal aktorius vertėtų mokyti būti žmonėmis, ieškoti savyje personažo
ar pasakojimo veikėjo istorijos, susilieti su aplinka, su tekstu?
Taip, jūs labai teisingai pasakėt viską, aš dabar nebeturiu
ką pridurti. (Abu juokiamės)
Tai reiškia, kad tuo ir baigsim.
Kalbėjomės 2019 m. birželio 28
d. Juozo Budraičio namuose Vilniuje.
Pranešimai
