Taip, daugybė
komponentų... Žiūriu, jų popierius toks matinis, „sugertas“, lyg ir ryškus, bet
toks pridusęs atrodo. O šita mano dar skamba.
Aš jiems sakiau:
„Jei reikės patart ar padėt...“ O Sauką stebėjau nuo vaikystės, kai pacaniukas dar buvo dailės mokykloje, paskui
institute. Tėvus gerai pažinojau – ir mamą, ir tėvuką. Praktiškai albumas buvo
mano idėja. Ir žinot, iš kur atsirado?
Nenumanau.
Buvo jo paroda
galinga, kai jam sukako 50 metų. Atidarymas, kaip visada, praėjo gerai:
paplojo per petį, šampano išgėrė, ta ta ta, pa pa pa...
Galvojau, aš
ateisiu kitą dieną, ramiai pažiūrėsiu. Ateinu kitą dieną – tuščia salė, dvi mergaičiukės
vaikšto. Aš kelias valandas pravaikščiojau: dar dvi atėjo, dvi išėjo. O buvo
vasara – Didžioji gatvė pilna žmonių, visi alų gurkšnoja, vokiškai kalba, lenkiškai
kalba, angliškai kalba...
Ta paroda Šiuolaikinio
meno centre vyko?
ŠMC, taip. Nuėjau
dar antrą kartą, nuėjau trečią kartą – tas pats vaizdelis. Pusantro žmogaus
vaikšto. O tokie paveikslai! Na, galvoju: „Šitaip mes nepaliksim...“ Toks žmonių
glušumas, bukumas... Reikia jiems akis pratrint.
Aš grįžau, trečią
kartą apėjęs parodą, skambinu Šarūnui – namuose nėra, jis Dusetose gyvena,
atsiliepia mama. Sakau mamai: „Žinot ką, buvau Šarūno parodoje. Jeigu jūs
sutiktumėt, reikia su Šarūnu pasitart, noriu padaryti jo darbų albumą.“ – „Rimai,
tu ką? Neišsimiegojai šiandien? Tau visi namie? Ką tu šneki – padaryti knygą?
Tu žinai, kiek kainuoja knygą išleisti?“ O ji buvo „Vagos“ redaktorė. Sakau: „Žinau,
ponia Rūta, žinau, aš visą gyvenimą knygas ruošiu. Reikia Šarūno knygos.
Mirtinai reikia.“ Ji sako: „Ne ne, su tavim neblaiviu nenoriu šnekėt.“ Ir padėjo
ragelį. Nors aš buvau negirtas, bet jai pasirodė blūdas neįgyvendinamas.
Aš kitą dieną
skambinu, tęsiu pokalbį. „Na, Rimai, jei tu jau taip užsispyrei, tai darykim. Aš
tau padėsiu – turiu visus Šarūno darbų sąrašus, kur jis kam ką dovanojo, kam
pardavė.“ Atėjo kitą dieną – va, čia sėdėjom – tokį sąrašėlį man paliko, aš jį
persirašiau, persifotografavau ir pradėjau dirbti. Per dvejus su puse, per
trejus metus paruošiau šitą knygą.
Paskui Armoška
pasijungė, jis irgi nustebo: „Ką tu darai? Saukos kūrybą?“ – „Darau, – sakau –
Reikia mūsų genijų pagerbti.“ – „Tu taip manai?“ – „Taip manau.“ Žodžiu, aš
paruošiau, o Armoška paskui jau ėmėsi visos spaudos. Nes spaudos jau nebūčiau įkandęs.
O fotografuoti pats moku, ir parengėm tą knygą. Pradžioje ją labai pirko,
paskui nustojo. Žodžiu, kam buvo įdomu, tas nusipirko. Ji užsistovėjo, kainą mažino
mažino, paskui žiūriu – nebėra. Po kelerių metų visi klausinėja: „Kur Sauką
gauti?“ Ir man didelis džiaugsmas, kai vėl surengė jo parodą, visi į ją suplūdo,
net per du turus minios ėjo. Kai pagalvoji, per dešimtį metų žmonių smegenys
persilaužė. Štai, kas man svarbiausia. Pirma visi ant jo spjaudė, ir šiandien
dar kai kas spjaudo, bet anuomet 90 procentų spjaudė, o dabar jau gal kokie 10.
Dabar jis
Prezidentūroje gi kabo?
Kabo, bet tai
nieko nereiškia.
Tai jau
pripažintas, populiarus...
Bet pakabino
prieš aštuonerius metus, o albumas išėjo prieš penkiolika.
Taip taip.
3000 egzempliorių... Pasklido knyga, paskui – iš lūpų į lūpas... Žinoma, pastūmėjo.
Ir didžiausias
komplimentas žinot, koks? Atvažiavo toks Michailas Šemiakinas. Gal jūs susidūrėte?
Šemiakinas.
Dailininkas?
Taip. Mes su juo
susipažinom Vitebske. Per muzikos festivalį „Slavianskij Bazar“ atvežė jo parodą,
ir mane ten pasikvietė muzikantai, kad papuoščiau jų muziką: gražių mergaičių
nuotraukos, piešiniai, etiudai tokie... Viename galerijos gale – mano paroda,
kitoje – Šemiakinas. Aš nuvežiau ne tik savo darbų, bet ir Saukos albumą,
kalendorius. Esate matęs Šemiakiną?
Ne,
neatsimenu.
Su akiniais,
vaikšto toks – pats už save didesnis, nesidairo į šonus. Paėmė tą knygą: „Kas čia?
Kas tu toks?“ – „Iš Vilniaus.“ – „Įdomus albumas. Labai įdomus. Sauka. Kodėl aš
jo nežinau? Kaip aš jo nežinau? Kur tu gyveni?“ – „Vilniuje.“ – „Ir jis –
Vilniuje?“ – „Na, Vilniuje.“ – „Būtinai atvažiuosiu. Turiu didžiausią pasaulyje
privačią meno biblioteką. O šitos jo knygos neturiu. Superku visą tavo stendą.“
Ten buvo kalendoriai, kelios knygos.
Ir jis atvažiavo.
Susitiko su Sauka, pabendravo jie. Ir per vieną interviu – rašė spaudoje – žurnalistė
klausia: „Kaip jums Lietuva, apsilankius pirmą kartą? Ką galite pasakyti?“
Sako: „Viskas gerai, patinka man čia. Svarbiausia – galite didžiuotis, kad pats
tikriausias pasaulyje gyvas šių dienų dailininkas gyvena pas jus. Tai Šarūnas
Sauka.“
„Pats
tikriausias“, – taip jis pasakė. Ne geras, – „geriausias“.
„Tikriausias“
– dieviškas žodis...
Tai va, kai
pagalvoji, iš blūdo taip išeina kažkoks daiktas. Pablūdiji, pablūdiji ir...
Gražus...
Prieš 17 metų,
turėkit omeny, su trimis viršeliais paruošiau.
Įsivaizduoju.
Pinigų neturėjau,
bet moku fotografuoti, moku suprasti, žinau, kur grūdas, kur pelai. Ėmiausi
darbo ir viskas. Apvažiavau pusę Lietuvos, nuvažiavau į Klaipėdą, radau pas
vieną daktariuką paveikslą, už danties išrovimą padovanotą. O tas paveikslas aukcione
šešiaženkliu skaičiumi virto. Tai šita totalinė neteisybė mane pjauna, tas žmonių
durnumas, snobizmas. Menininkas yra, bet jo nemato.
Aš labai
gailiuosi, kad naują knygą jie taip... Aš turėjau medžiagos, pusę knygos turėjau,
būtų nereikėję nei skenuot, nei fotografuot, nei retušuot. Pavyzdžiui, retušavimui
jie samdė žmones – metus sugaišo, kol retušavo.
Visko neįmanoma
suprast...
Bet tik tiek, gi
visi žinojo, kad ana knyga yra.
Žinojo, aišku...
Ir aš maniau,
gal jie bombą driokstelės, tai čia man su saviške reiks pasikavoti... Bet visi
man sako jau galerijos tarpdury: „Rimai, labas, ana tavo knyga geresnė.“ Nesigiriu,
man skauda, kad jie galėjo dar geriau padaryti. Bet neraštingumas išlenda, ir
mašina apsiverčia.
Na taip, bet
be anos knygos nebūtų ir tos naujos... O jūsiške ir dabar galime pasidžiaugti. Čia
ir Algio Uždavinio straipsnis įdėtas, ne šiaip koks albumėlis...
Uždavinio jau
nebėra.
Taip, išėjo.
Ir dar galiu
papasakoti visokių dalykų. Kai pradėjau rinkti tuos Šarūno darbus, tai su jo tėvuku
pasikalbėjau. Nuvažiavom pas jį į namus, ten natiurmortas kabojo, dar pora kažkokių
darbelių. Sako: „A, žinai, bulvių rūsy dar yra keli Šarūno darbai iš studijų
laikų. Jis ten nunešė, numetė.“ Nuėjom į rūsį – akurat, penkis darbus radau. Ir įdėjau į albumą.
Dulkini, žemėti buvo, bet, laimei, aliejus nebijo vandens. Nuploviau po kranu,
sufotografavau, ir įdėjom: niekas neatskirs, kurie ankstesni, kurie vėlesni.
Vadinasi, žmogus pats save ne visada iki galo suvokia.
Na, aš visai
neišmanau šitos rinkos, bet, kiek suprantu, dabar Sauka yra pripažintas,
vertinamas, brangus. Eilė stovi norinčiųjų.
Dabar net jau
kai kas slepia nuosavybę: „Įdėkite be mano pavardės, nes visi žinos, kad aš
Sauką turiu, ateis naktį ir apiplėš.“
Normalu gal.
Dėl įvairių dalykų nenori žmonės girtis.
Aš jums vieną
istoriją papasakosiu trumpai. Ji Maskvoje nutiko, jaunystėje. Vienas ruselis,
mano nuomone, prie genijų jau, turėjo penkis vaikus, buvo labai
religingas. Jis pardavė vieną paveikslą, 3x2,5 m, tokio formato, už porą tūkstančių rublių.
Tai irgi pinigai, bet jis tapė porą metų, gal ilgiau. Ir prieš kokius 3–4 metus
aukcione, Maskvoje, tą paveikslą nupirko už pusę milijono eurų. Chirurgas
iš Europos. O pardavė žmogus, sumokėjęs už jį kelis tūkstančius rublių. Savo
akimis mačiau. Pardavėjas pasakojo susitikęs dailininką, tas skundėsi: „Atvežiau
paveikslą į Maskvą, niekas neperka.“ – „Tai aš tau porą tūkstančių galiu duoti,
daugiau neturiu.“ – „Tai duok, nors bonbonkių vaikams parvešiu.“
Įdomu, kiek
tas paveikslas dar ėjo per rankas po ano aukciono. O jūsų paties nuotraukos?
Tos kultinės... Irgi panašiai?
Galiu parodyti
pirmąsias savo fotografijas. Pasižiūrėkit, kokių kadrų turiu. Šita fotografuota
1962 metais.
Papasakokite,
Rimantai... Kaip jums gimė šitokia nuotrauka, o ne koks nors vulgarus vaizdelis
į sienlaikraštį?
Aš esu
pirmiausia dailininkas grafikas. Man tai yra gražu.
Pažiūrėkit, paršiukai
kaip ištapyti. Kaip Saukos tapyta. Rąstai, tvoros, samanos... Linijų linijos,
grafika kokia, kaip štrichai... Tiesiog paveikslas suštrichuotas, sulipdytas.
Arba čia – sakralinė vietelė, paršiukai vaikšto – niekam nerūpi, nes per dieną
trys mašinos pravažiuodavo. Atsiranda tokių keisčiausių dalykų. Pažiūrėkit, ta
ulyčia – tiesiog purvas, architektūra, lovos... Gyvena...
Ir, aš galvoju,
per tą lūšną, per tą vargą, per tą skurdą atėjom mes. Vadinasi, kažkas nešė ant
savo kupros visus rūpesčius, visas netektis, karus, marus, okupacijas... Ir žmogus
išliko. Ir mes šiandien stovim, va, lemputė dega... Čia yra šventi kadrai, šventi
žmonės. Malda, sakyčiau dabar. Tada dar nesupratau.
Mane yra areštavę
pakelėj. „Tu ko, kalės vaike, tą bobulę fotografuoji? Ką – į Ameriką nori išsiųst?
Ką – iš sovietų valdžios tyčiojies?“ Į Šalčininkus nuvežė. Tai buvo
1968-aisiais. Subėgo vaikų būriai: „Šnipą sučiupo, jis bobulę fotografavo.“ 18
kadrų. Parodysiu, už kurį mane areštavo.
Menkinote ūkio
pasiekimus...
Taip. Ir šiaip
turiu skanių fotografijų. Čia pas tėvą Stanislovą.
Aaa,
samovarai...
Čia daryta 1968
m. Toks fotografinis skanumas, kaip aš sakyčiau, net dulkės matosi. Čia irgi
pas jį, pažiūrėkit. Man brangūs prisiminimai aprašyti. Aš atsimenu, kaip
pirmą kartą ėjau pas kunigą. Sako: „Rimai, tu pirmas, kuris išdrįsai šitą užkeiktą
slenkstį peržengti.“ Nes kunigas – tai baisu, antisovietinis, lyg su kokiu
raganiumi draugauju. Šita irgi iš tų laikų maždaug...
Bobulė... Dzūkijoje?
Dzūkijoje, Žemaitijoje.
Aš turėjau motocikliuką įsigijęs jau tada. Dirbau redakcijoje, reikėdavo važinėti.
Kokioje
redakcijoje?
Tada dirbau „Moksleivio“
redakcijoje, o paskui – leidykloje. Čia pirmą sykį į Nidą nuvažiavau, ten žvejai
naktį priėmė. Kadras kokią penktą ryto darytas – siūbuoja, makaluojasi viskas.
Va, žiūrėkit, gryna grafika...
Na, taip,
visai kaip grafika... Juodkrantė, 1967-ieji.
Tai va, mes su
Stasiuku Paškevičiumi pajūry. Atsikėlėm, krautuvė „Šilelis“: žuvis, degtinė, mėsa.
Einu namo, žiūriu – sėdi gražiai, bet aparato neturiu. Bet netoli, tai aš
pusiau tekinas... Nepabėgs. Numečiau portfelį, atbėgu, žiūriu, kaip sėdėjo,
taip sėdi. Taip iš toli pradėjau – cik cik, kad nepabaidyčiau, ir jau
visai arti priėjau, kokius 3–4 kartus.
Ir kokybė
puiki...
Čia „Flexaret“
turėjau. Paskui įsigijau. Čekiškas aparačiukas. Mane prie Šalčininkų areštavo,
aš jį truputį pasiunčiau. Netoli jų būstinė buvo, jis nuvažiavo, jau trise grįžo,
su antrankiais. Cakt, man iškart apžiojo rankas, kitas iš motociklo rakčiuką ištraukė,
kad nepabėgčiau, trečias į mašiną įgrūdo. Ir kai nuvežė apieškot: „Aparat. Fles...,
fles...“ Skaito, neperskaito. „Užsieninis aparatas. Aha, padėk.“ Ieško toliau.
O aš visada lenktinį peiliuką vežiodavausi: buterbrodui susitept, šakelę nupjaut
kokią, palapinę pasidaryt. O jis: „Peilis – šaltasis ginklas.“
Jie tikrai
gal pamanė, kad jūs žvalgas... Buki?
Buki. Durnumo
lygis. Štai dar jums pavyzdys... Svirskio kryžiai supjaustyti ir į malkinę
sukrauti. Kova su religija. Šaudė, korė ir į eketes kišo, per jėgą į
pravoslaviją vertė... Etnografinių kadrų turiu keletą tūkstančių. Sustodavau
kapinaitėse... Štai, pažiūrėkit, kokie kadrai... Begalinės eilės, dėžių dėžės.
Tai aš dabar po truputį skenuoju, vaikai padeda man...
O Vilniaus
vaizdelį norit pažiūrėti?
Aišku,
noriu.
Darytas kokiais
1970 metais Žirmūnų gale. Pasižiūrėkit. Galim pasitraukt prie geresnės šviesos...
Net nustėrau, nežinojau, kad ten tokie dalykai vyksta. Norėjau visumą
nufotografuoti, radau laiptinę, užlipau, langą pravėriau ir iškišau aparatą...
Toks
veikdavo turgelis?
Prekyba iš rankų.
Nuotraukoje net galima užrašus įskaityti ir žmones atpažinti. Aš pasidėjau ant
palangės – natūralus štatyvas... Prašau, koks vaizdelis. Vilnius. Gausybės
ragas. Pardavinėja skudurėlį, geležiuką kažkokį, popieriuką, suknelytę, batus
ar pančiakas.
Taip, dokumentinis
istorinis kadras, bet ir daugiau nei dokumentika...
Dabar archyvus
savo kilnoju, aš nebuvau jų atsispausdinęs. Daugelį kadrų pirmą kartą pats
matau. Nes už juos galėjau į kalėjimą atsisėsti. Jeigu už bobules sodina...
Taip, žiūrint,
kaip pateiktų...
Pažiūrėkit. Nuvažiavome
pas draugą į tėviškę. Čia yra 1968 m. Tėvukas atmina dviračiu iš Plungės.
Duonelę veža, laikraštį...
Šitokius jau
aš atsimenu: ant bagažinės, viskas surišta. Tokia duona... Gražu. O kaip jus
paleido tada Šalčininkuose?
Na, paleido. Išsiaiškino,
kad aš redakcijos darbuotojas. Buvo šeštadienis. Skambino, aiškinosi
per kažką. Pernakvojau pas juos, ryte paleido. Vis tiek naktį su žiurkėmis šlapiame
rūsy išbūti – nedidelis malonumas.
Čia žiūrėkit...
O čia kažkokios
vėgėlės?
Unguriukai. Džiūsta.
Tarybiniais laikais veždavo į Maskvą kyšius: „Dainavos“ butelį, džiovintų rūkytų
ungurių. Ir paskui, ne vienas sakė: „Veždavom tavo „Žiedus tarp žiedų“, ir
visos durys atsidarydavo.“
Prie butelio
ir ungurio. Labiau rafinuotam skoniui... O čia – nendrinis stovas, verpimo
ratelis.
Važiavau pro šalį,
žiūriu – moterėlė išsinešusi, verpia sau lauke. Štai! Šitą kadrą fotografuojant
mane areštavo. Moterėlė renka vaistažoles, jas rūšiuoja. Ir aš sustojau. Ten
tokie pusiau lenkai, pusiau gudai gyvena...
Taip, Šalčininkai...
Aš jam sakau: „Klausyk,
brangusis kapitone, jeigu tau širdį skauda, kad ta bobulytė sunkiai gyvena, kad
jos namai purvini, vaikai murzini... Kad tave kur! Nešioji antpečius, turi valdžios
– padaryk, kad jai palengvėtų. Mane sulaikei, nes tai užfiksavau. Galbūt aš
fotografuoju, kad jos vargą parodyčiau, kad jos kas nors pagailėtų, stogą
sutaisytų...“
Zimanui dar
skambino, Zimanas dar gyvas buvo. Tai jis išklausinėjo: „Ar iš tikrųjų toks
yra? Ką jis ten veikia? Kas jis toks?“
Zimaną pažinojote?
Vos vos, nes
buvau žydų kapines nufotografavęs. Jis mane prisiminė.
Čia irgi tais
laikais Žemaitijoje, netoli Plungės. Ar galit patikėti, kad tokie dalykai išvis
gali būti?
Tuo metu –
sunku patikėti...
Važiavome su
draugu. Jau buvo vėlyvas vakaras, saulė leidžiasi. Žiūriu – tokia vieniša
sodybėlė pamiškėje. Mes su motociklu. Ir žiūrim, keistas siluetas – lyg kryžiai,
lyg ne kryžiai. Sakau, važiuojam pažiūrėti. Priartėjome, ten niekas negyvena,
langai išdaužyti, durys išlaužtos. Va, toks natiurmortas lauke. Neįtikėtinas
kadras. Ir dar daugiau norėjau padaryti nuotraukų, bet jau prieblanda,
nutarėm, kad rytoj atvažiuosim. O rytojaus dieną pasiklydom, kažkur nukrypom.
Neberadau tos sodybos. Kiek tada pafotografavau – tiek. Neįtikėtini
dalykai. Nė gyvos dvasios. Nėra ko pasiklausti. Kryžiai, akmenys... Kažkoks
trenktas žmogus...
Lyg absurdo
pasaulis.
Noriu jums
parodyti etnografinius savo kadrus. Dabar aš pats pirmą kartą juos matau.
Bijojau spausdinti. Kėdainių rajone, netoli Paberžės, čia Svirskio kryžius. Toks
žmogelis ten gyveno, sako: „Tris kartus į žemę leidom. Supūva – vis
gilyn, gilyn. O paskui įbetonavome, kad toliau nepūtų.“
Įdomu.
Toks turtas.
Fotografuota prieš 50 metų, tada niekam tokie dalykai nerūpėjo. O čia – tos
malkinės, kuriose supjaustyti kryžiai guli. Kol stovėjo, tol stovėjo, o kai nugriuvo,
tai sunešė ir sukūreno.
Čia tokie keisti
kadrai – erdvės, fermos, kryžiai, ratai. Lyg kokie kriminalinio filmo
fragmentai. Nesuprasi, kas kur vyksta.
Galim dar pažiūrėti.
Tokie natiurmortai, peizažas... Tokių kadrų turiu keletą tūkstančių. Bet
juos reikia vis pakilnoti, apžiūrėti. Jie kaip akvarelė, kaip tapyba mano. Gal
dėl to, kad aš kaime užaugęs. Vis dėlto kaimo vaikas esu. Paskui truputį
Sibire pabuvau. Aš savo trobelę nufotografavau, kai sugrįžau iš Sibiro. Turėjau
susirietęs į ją lįsti. Ketinau papasakoti, už ką vežė.
Na, taip. Už
ką vežė, papasakoti nelengva.
Svarbiausia, kad
dar netingiu... Žinoma, laiko stinga, sveikata silpsta, bet... Man visi kadrai
yra brangūs. Ir aš galvoju, jeigu jų neatsispausdinsiu, niekas su jais nežais.
Kas dar užsiims tokiais dalykais?
Ta bobulytė kažkur
bėga. Čia jos troba, ji čia gyvena. Mūsų laiko ikona. Pasimelsti, atsiklaupti
ir išbučiuoti. Kaip Kristus mazgojo kojas, taip ir mes galim atsiklaupę jai
numazgoti kojas. Gryna grafika. Absoliučiai.
Debesys, dinamiškas
dangus. Lyg nunešė laikas stogą.
O čia
bulviakasis. Netgi talkinau. Rūkas ankstyvą rytą. Turėjau aparatą...
Šitas man labai
patinka. Atrodo, paveikslo reprodukcija. Ta bobulė veda arklį, artojas, bulvytės,
obelys. Tokia mistika.
O jums su juosta
dar teko fotografuot?
Teko, bet
jau nedaug.
Pasakykit, kas čia
yra? Mįslę užduosiu. Kokia priežastis? Jeigu nesusidūrėt, nežinosit, bet jeigu
susidūrėt, tai žinosit. Man du tokie kadrai yra gyvenime nutikę...
Brokas koks
nors?
Brokas, bet kaip
jis atsiradęs?
Perkaito?
Ne, ne. Kibirkštys.
Kiši į vonelę, ištrauki tamsoje, ir tokia mėlyna mažulytė liepsnytė. Pagavo
negatyvą. Toks mikrožaibavimas. Ir palikau. Tyčia tokio nepadarysi.
Tai tokia viena
kryptis, etnografinė. Bet aš turiu ir kitų. Pavyzdžiui, turiu dailininkų, savo
kolegų portretų. Daugiau kaip 800 personų.
Na, čia jau
visai kas kita. O jie dar nebuvo išleisti?
Nebuvo. Aš tik
dabar pradėjau skaičiuoti, žiūrėti.
Na, taip.
Dailininkai jums labai tiktų...
Jau daugelio nebėra...
Bijo pabraukimo. Galite liesti, tik nereikia braukti. Čia tokia nauja spaudos
technologija. Jeigu tikėsim, garantija 200 metų. Neblunka kaip kitos. Grįžtam
atgal... Pažiūrėkit – pas Antanavičių. Natiurmortas. Čia žinot, kokia vieta?
Kur dabar yra Užupio kavinukė už tiltuko. Jo dirbtuvėj pasidarė kavinę.
Gera vieta.
Čia du
broliukai... Abiejų jau nėra. Bogdanai, Henrikas ir Konstantinas. Pas Konstantiną
namuose. Varnelį esu fotografavęs...
Kazys Varnelis. Tikras.
Aš dabar
muziejui padovanojau penkiolika jo portretų. O čia yra Mončys, Antanas. Iš Paryžiaus
atvažiavo. Prie Trakų pilies anksti rytą, pro rūką, pro miglą...
Na, taip,
matyti – tikrai iš Paryžiaus...
Su Algimantu Švažu...
Gal pažinojote?
Ne, nepažinojau.
Paveikslų esu matęs, o paties – ne.
Galingas toks
riaumojantis, baubiantis, staugiantis... Tai jis: „Rimai, važiuojam. Paimam Mončį
ir važiuojam į Trakus.“ Tai čia toks... natūraliai, nieko nedaryta, rūkas išplautas...
Prie Mončio
darbų tiktų. Nežinau, ar Palangoje yra. Neturi muziejus, ko gero.
Skambinau kažkada:
„Turiu Mončio portretų gerų.“ Nei paskambino, nei ką...
O čia įdomus
nutikimas buvo. Aš jį pavadinau „Perestroika“. Vyko mano paroda Maskvoje. Aš
ten praleidau apie pusę metų: tai nuvažiuodavau, tai parvažiuodavau, susiradau
draugelių. Vienas su kunigais draugavo. Sako: „Rimai, važiuojam, bus krikštas.
Pasiimk aparatą, niekam nerodyk, prie stulpo stovėk...“
Labai
diskretiškai...
Iš vieno kadro,
6x6... Čia Rusijos persilaužimas: jau galima melstis, galima krikštytis. 1987–1988
metai.
Čia – Islandijoje,
susitikau vieną lietuvaitį. Vilniuje jo nepažinojau. Toks Vytautas Narbutas.
Labai galingas tapytojas. Sukūriau seriją pas jį, išfotografavau visus kampus.
Jis
Islandijoje gyvena?
Islandijoje.
Nuvažiavo. Čia turėjo žmoną, vaikų. Ten įsimylėjo kitą dailininkę iš Reikjaviko
teatro. Jam specialiai pastatė dirbtuves, 100 kvadratinių metrų. Tiktai dirbk.
Ir jis dirba.
Gražus
portretas.
Noriu jums visko
po truputį parodyti.
Nesitikėjau...
Kol nepasikalbėjom, tol neįsivaizdavau. Atminty įsirėžę tik „Žiedai
tarp žiedų“, „Laisvės paženklinti“...
Parodysiu, ką
dabar aš darau. Pradėsiu nuo šito gal...
Kas čia yra?
Mene reikia
klausti ne „kas“, bet „kaip“? „Kas“ manęs visai nedomina: lūšna, kiaulė, paršas,
tvora supuvusi – tai visai neįdomu. O kaip čia atsirado, kas čia įvyko? Štai čia
– iš šiukšlių pastatytas namas: rūdys, sudaužytas akmuo, supuvusios drobės gabalas,
skarda surūdijusi. Sulaužytus rėmus radau, čia toks pjūvis...
Ir viskas,
kad rastųsi šita fotografija?
Kad rastųsi šita
fotografija. Viskas surežisuota, kompiuteriu pašveista, bet tai yra fotografija.
Aš ieškau formos... Linijos, lūžis toks...
Čia
abstrakcija.
Iš tikrų daiktų
sudėta abstrakcija.
Taip. Medžiagiškumą
jaučiu. Čia gal akmuo?
Akmuo.
Nupjautas.
Taip medžiagos
dera – geležis, akmuo...
Viena kaimynė
daržą kasdama rado labai gražų akmenį. Pasiskolinau, nuploviau žemes. Nėra jis
labai didelis, kaip mažas paršiukas. Pridėjau ranką... Prisiminiau, kad esu ne
tik fotografas, bet ir dailininkas. Vadinasi, turiu teisę stumdyti, traukyti. Tam
tikra režisūra.
Bet čia –
kosmosas. Visai kiti pasauliai.
Man kartais gėda,
bet aš pergaliu savo gėdą... Atsimenu, ėjau pro Autorinių teisių agentūrą, ten
namą remontavo ir išmetė šiukšlių visokiausių. Aš niekad pro šiukšlyną
nepraeinu abejingai. Ir matau, tokios plytelės – sutrupėjusios, sulūžusios... Renku,
o pro langą kažkas šaukia: „Dichavičiau, ko po šiukšlyną kapstaisi?“
Žinot, tenka
nugalėti savo orumą.
Kitaip
nepadarysi. Jeigu menininkas ims kuklintis, nieko nesukurs.
Esu gailėjęsis,
kai susinepatoginau paprašyti, stabtelėti, praleidau fantastiškų kadrų... Gyvenu
80 metų... Žmogus save laužai visą gyvenimą.
Čia dabar kampučius
uždedu, kad nesitrintų, nesidaužytų. Jūs būsite pirmas žiūrovas. Praktiškai
niekas nematė.
Ačiū. Galiu įžvelgti
aktą...
Čia akvarelę
tokią įdėjau. O čia, žinot, kas yra? Jei pasakysiu, nepatikėsit. Ant mano stalo
vienas obuoliukas liko. Kokius dvejus metus. Nedidukas. Kokia fotografijos jėga.
Atidžiai pažiūrėkit, koks ryškumas. Net pelėsis matosi. Dvejus metus jis gulėjo,
džiuvo, pelijo pas mane...
Primena
Ulijonos Odišarijos darbus. Gal mokėte ją?
Aš dėsčiau
kokius 30 metų, 30 laidų išleidau. Nebeatsimenu visų pavardžių.
Čia irgi toks
va...
Sraigė.
Pas vieną
juvelyrą radau visokių geležiukų, guzikėlių, peliukų, sraigiukų, ir išėjo toks
aplipęs paveikslas. Tas daiktas iš dramblio kaulo išdrožtas, ir sidabro įdėta.
Čia vieno draugo
garbei sukūriau tokį fantastišką paveikslą. Jis baigė grafiką, bet dirba
juvelyru. Čia yra grožis. Toks tikrumas. Mano idealas yra Antika, Renesansas. Aš
meldžiuosi tiems laikams, man gražu. Ir Luvre miriau, ir Ermitaže miriau. Turėjau
savo dievaičių, tiesiog verkdavau prie paveikslų. Aš esu net pavojingai
jautrus. Gyvenime patyriau du priepuolius iki supykinimo nuo grožio. Tiesiog
mane pradėjo tąsyti: gi taip nepadarysi, Jėzau Marija, lyg prie stebuklo
prisilieti, prie Dievo kvėptelėjimo. Ir pajutau, kad mane tąso, gerai, kad spėjau
į lauką išbėgt. Toks imlumas begalinis.
Na, taip,
tokia dovana. O jūs apskritai nuotraukas parduodate?
Jeigu kas perka,
parduodu. Yra keletą mano darbų nupirkęs Butkus.
Na, Butkui
reikia.
Iš „Žiedų“ ciklo
dešimt darbų, paskui iš „Žydų kapinių“ ir dar kažką... Tris tokius ciklus po dešimt
darbų. Bet jau labai seniai.
Labai gerai,
kad nupirko.
Taigi, ir man
jis padėjo labai. Tada dar su knygomis dirbau...
Suprantama.
Aš nedaug – tik
po vieną, po dvi atsispaudžiu. Nes atspaudai gana brangūs. Bet taip aš pirmą
kartą pamatau savo darbą – kaip tas etnografijos nuotraukas – maksimaliai skambantį,
skaniausią. Negatyvų daug yra ir pavyksta ištraukti, kitiems parodyti.
Galiu jums
papasakoti, atvažiavo pirmi amerikonai, dar per perestroiką. Įleido keletą dėstytojų
iš koledžo Los Andžele. Pamatę mano darbus, jie prašo: „Gal gali parodyti savo
laboratoriją? Su kuo tu ten dirbi?“ Aš jiems parodžiau savo didintuvą. Tie
tarybiniai didintuvai – muilas, ten nieko negalėdavai atspaust, viskas neryšku.
Objektyvai neryškūs, linzės neryškios – viskas, žodžiu. Paskui inžinieriai padėjo
įsukti projekcinę lemputę. Reikėjo linzių ieškoti, objektyvą iš kur nors gauti.
Tai aš pasakysiu, kaip gavau: aš su motociklu „Jawa“
važinėjau, tai „Jawos“ lemputę įdėjau į didintuvą. Cilindrą man ištekino karinėje
gamykloje. Pažinojau tokį vyruką. Sako: „Cilindrą aš sugebėsiu išsinešt.“
Latras toks reikalingas buvo – įtampos reguliuotojas. Lakūno teises turėjo, bet
jis toks nerimtas lakūnas buvo – su kukurūzniku tręšdavo kolūkio laukus. Tai jis man tą transformatoriuką
padovanojo. Objektyvą gavau iš vieno žvejo, kuris turėjo teisę plaukioti po
vandenynus, ir Olandijoje ar kur nusipirko didintuvą. Parsivežė ir turbūt
nelabai mokėjo elgtis, sudegino tą prietaisą. Objektyvas liko. Tai aš jo kokius
trejus metus kaulijau. Sutinku ir vis kauliju. Sako: „Tu man įkyrėjai. Imk tą
objektyvą. Velniop.“ Tai objektyvą tokį jau tikrą buvau radęs. Ir pabaigai reikėjo
kažkokio gaubto, kad prakiščiau visas lempas. Žmona turėjo tokį arbatinuką. Jo
viršų elektrikai man nupjovė, užmoviau – tip top. Ir parodžiau amerikonams. Tai
amerikonas tokį reziumė pasakė: „Kai aš grįšiu į koledžą,
pasakysiu savo studentams, kad Lietuvoje, Tarybų Sąjungoje, net su arbatinuku daro
labai geras nuotraukas. O jūs turite visą aparatūrą, bet nieko neišeina.“
Nes ne
aparatūra meną kuria.
Gerbiamas Ignai,
aš jums parodysiu fokusą vieną, kurio dar niekas nematė, net žmona Valerija. Aš
ruošiuosi parodai, noriu savo biografiją parodyti vaizdais. Atleiskit, kad neišpakuosiu,
čia yra korys. Paimkit tą knygutę, ji gulės čia, šitame langelyje, čia gulės
kitas romanas – „Išskridusios bitės“, to paties autoriaus. Čia – „Akmenėjantis
angelas“, o čia – „Likimai“, ji gulės horizontaliai. Ir nuotraukos. Trijų žmonių
likimai, trijų žmonių biografinės knygos. Na, ne visai biografinės. Grožiškai
biografiškos.
Taip, dabar
labai madingas žanras. Gerai parašyta gali būti stipresnė už sausą
biografiją.
Aš galvoju, kad „Išskridusios
bitės“ pateisina tą korį. Nes korį gavau iš autoriaus. Jeigu leisit, aš trumpai
papasakosiu istoriją. Dabar tik parodžiau idėją. Čia bus mano biografijos pradžia.
Tas korys yra be galo gražus. Jis tiesiog pasakiškai gražus.
Idėja kokia?
1993 metais paskambino vienas žmogus... Kiek jums tada metų buvo?
Dvidešimt
treji.
Tai jau vyrukas
normalus. Taigi skambina žmogus – nepažįstamas visai – ir sako: „Jūs Dichavičius?“
„Dichavičius.“ – „Dailininkas?“ – „Dailininkas.“ – „Norėčiau jus aplankyti. Aš
parašiau knygą. Gal jūs sutiktumėte ją iliustruoti?“ Sakau: „Gerai, ačiū.
Ateikit, pakalbėsim, padarysim.“ Aš jau turėjau studiją. Jis atėjo, prisėdom,
pakalbėjom. Ir taip kalbam kalbam, kalbam kalbam. Jis atsinešė tokį rankraštį.
Ir po kokios valandos pokalbio jis manęs klausia: „O tokia pavardė – Augulis,
ar jums sako ką nors?“ Sakau: „Augulis? Turėjau draugą Augulį vaikystėje.“ – „Jūs
jį atsimenat?“ – „Labai gerai atsimenu. Jo vardas buvo
Napalys. Napalys Augulis. Tik ne čia, mes prie Uralo su juo draugavom.“ Jis
ir sako: „Tai čia esu aš.“ Mes susitikome, paskaičiavau, po 46 metų.
Įspūdinga.
Dar įspūdingesnė
visa istorija. Mes, kai ten buvom, kildavo muštynės. Tai buvo 1945-ieji –
pirmas pokario vežimas, man buvo 8 metai, jam – kokių 12 gal, jis buvo
vyresnis. Kibdavo prie mūsų: „Kas jūs tokie, – rusai?“ – „Ne, mes lietuviai.“ –
„Kokie lietuviai? Nėr tokių. Yra tik rusai ir vokiečiai. Jeigu jūs ne rusai, tai
reiškia – fašistai. Gerai, kad jus čia atvežė.“ Į Komiją, o Komija yra didesnė
už Prancūziją. Ir tokios muštynės kiekvieną dieną.
Duodavo mums
valgyti avižų su vandeniu, tokį kisielių – ne kisielių ir duonosgabaliuką, –
viskas. O badas, siaubas, akys išsprogusios visų, utelės, blakės... Ir buvo
toks nutikimas. Per vienas muštynes Augulis įsiutęs nepagailėjo to kisieliaus, paėmęs
kaip tėškė tam bachūrui per veidą. Pirmokai – ką ten tėkši. Ir
su nagu įbrėžė į veidą, kraujas pasirodė ir dar kisielius aplipo ant veido...
Pirmokėliai ėmė šaukt: „Užmušė, užmušė berniuką!“ O tas berniukas buvo vietinio
partorgo sūnelis. Tada buvo tokie įstatymai, dešimtmečius jau buvo galima sušaudyti,
neva jie jau protingi, supranta, ką daro, turi atsakyti. O jam buvo 12 metų –
sušaudys. Tai jis pabėgo iš mokyklos, parbėgo namo, palindo po baraku iš kitos
pusės. Ten buvo likę pjuvenų, užsikasė pjuvenomis ir tris paras po baraku
miegojo. Ištupėjo nei valgęs, nei gėręs, ledą čiulpdamas. Ieškojo – gerai, kad
ne su šunimis, jo nesurado. Pamanė: „Išsigandęs į mišką pabėgo, vilkai sudraskė.“
Paskui pamiršo. O jam gelbėtis reikia. Reikia bėgt. O kur bėgt? Artimiausias geležinkelis – už
kelių šimtų kilometrų. Surinko žmonės iš visų mūsų kalinių po nago dydžio
duonos gabaliuką – dvi tarbeles tokių gabaliukų. Rado jam didesnį draugą –
penkiolikos metų. Va, jums po tarbelę, vaikučiai, ir eikit laimės ieškot, į
Lietuvą. Ir jie apie 200 kilometrų turėjo eiti per taigą. O šaltis, vasario mėnuo,
ten -40 °C – normali temperatūra. Priėjo geležinkelį. Čia daugiau negu fantastiška
istorija, kurios liudininkas buvau.
Jie priėjo geležinkelį.
Aš atsimenu, kai mus nuvežė, ten stovėjo toks dviaukštis namas – be langų, be
durų, be stogų ir budėtojo būdelė. Ten atėjo jie išsekę, pavargę, sušalę,
miegodami kažkur tvartuose, po egle – kaip išėjo. Tik naktį galima šokti į
traukinį – aplinkui matosi viskas. Naktį jie sulaukė kažkokio traukinio, traukinys
ilgas, prikrautas gelžgalių, – nėra kur pasikavot. Tai jie įšoko į mašinisto
tambūrą, kur anglys. Iš galo įšoko, apsipylė anglimis ir atvažiavo į Maskvą –
2000 km vasario mėnesį.
Išlipo Maskvoje,
o ten – pokaris. Benamių pilna, milicija – ant kiekvieno kampo. Tai jie
prašliaužė po vagonais, sniegu apsiprausė. Rusiškai dar blogai mokėjo. Surado „Baltarusijos“
stotį. Per visą Maskvą – nei kapeikos nėra, įlipsi metro ar kur, iškart pagaus.
Nes vaikus gaudė ir į lagerius siuntė. Jie surado tą stotį, žiūri – „Vilnius“
parašyta: aha, važiuos. Traukiniui pajudėjus, jie užsikabino už turėklų, bet žiema
– kiek tu ten prakabosi. Privažiavo pirmą stotį – už 100 km. Pasakojo: „Noriu išlipti,
negaliu, sustingau, sušalau, nežinau, ar aš gyvas, ar negyvas. Šokau. Maniau,
kad rankos nutrūks. Žiūriu, pirštai juda dar, ačiū Dievui.“ Ir draugas nušoko.
Paskui jie išlipo kažkokioje stotyje ir žiūri, kad kiti traukiniai irgi eina į
tą pusę. Arklius veža, tai tarp tų arklių kojų įlindo, šiaudais užsikasė. Ten
kareiviški arkliai – vežė kažkur į Vakarus. Privažiavo Vilnių tarp tų arklių su
šiaudais. Dar pora žulikėlių ten važiavo, tai atėmė paskutinę duoną ir
prikūlė.
Į Vilnių atvažiavo.
Sako: „Girdžiu lietuviškai šneka kažkas. Porą žodžių lietuviškų išgirdome.“
Išlipo, prašliaužė, už miesto išsiskyrė: tu eik į savo kaimą, aš – į kitą kaimą.
Daugiau nebesimatė. Tas vyresnysis paskui prisijungė prie partizanų ir pirmame
mūšyje žuvo. O Napalys grįžo į savo kaimą, nes ten buvo likęs dėdė. Palaukė
nakties, pabaladojo... Stribai, partizanai laksto – baimė visus kaulus
persmelkusi. Aš pamenu tuos laikus labai gerai. Atidaro dėdė su liktarna duris:
„Vaikeli, kas tu toks? Iš kur atsiradai?“ – „Aš Napaliukas.“ – „Tu –
Napaliukas?“ O tas Napaliukas – akys išsprogusios, pamėlynavęs, pažaliavęs nuo šalčio,
nuo bado. „Vaikeli, kaip tu čia atsiradai?“ – „Pabėgau, dėde, pabėgau.“ – „O Jėzau,
pabėgai! Gerai, kad pabėgai, bet kur tave dėti dabar? Jėzus Marija! Greitai į
sklepą. Ar niekas tavęs nematė?“ – „Ne, aš tyčia palaukiau miške, kad niekas
nematytų. Kai sutemo, atėjau
pas tave.“
Tai jis pas tą dėdę
prabuvo kokį mėnesį, atsigavo. Negalėjo valgyti iš karto. Pamažu, po lašelį.
Dėdė sako: „Aš tave myliu, aš tave gerbiu, bet negaliu tavęs laikyti. Nuvešiu
tave pas kitą dėdę.“ Nuveža pas tą dėdę, tas dievagojasi, žegnojasi: „Aš
negaliu. Mus visą šeimą išveš. Dėl vaikų negaliu.“ Į trečią kaimą nuvežė –
lygiai tas pats. Atsirado žmogus – kažkoks eigulys, kažkokioje lentpjūvėje
lentas pjaustė – ir sako: „Žinai, pas mane pabus. Jis man padės panešios.
Sakysiu, giminaitis atvažiavo patalkint.“ Ir jis liko tame kaime. Ir ten numirė
berniukas – Jurgis Ustinavičius. Tas kaimas laikėsi vieningai, neatsirado išdavikų.
Sutarė su jauna mamyte, savo vaikelį palaidojusia. Tyliai, niekam nesakę, neužregistravo
mirties. Ir tam Napaliukui paliepė: „Dabar pamiršk, kas tu esi. Tu – nebe tu.
Tu esi Jurgis Ustinavičius – įsirėžk sau į galvą ir nesusipainiok.“
Ir jis užaugo
Jurgiu Ustinavičiumi. Apsivedė, ir nei žmona, nei jo sūnus nežinojo. Jis tik
trečiais laisvės metais prisipažino, kas jis toks yra. Aš dar ėjau liudyti į
teismą, kad jis atsiimtų žemės gabaliuką, už kurį juos išvežė. Teisėjai dar į
atskirą kabinetą pakvietė ir aiškinosi, ar aš nepapirktas, ar nesusipainiojęs. Tokius
miglotus klausimus uždavinėjo. Aš viską teisingai atsakiau. Gerai, atgavo jis tą
žemelę. Ir parašė keletą knygų: vaikams parašė, apie mane paskui parašė. Man
padovanojo tas knygas, ir aš galvoju: čia koriai, čia bus „Išskridusios bitės“,
čia „Akmenėjantis angelas“, čia „Likimai“. Radau vaikystės nuotraukų, kai buvom
mažiukai. Įdėsiu tas nuotraukas, įdėsiu tas knygas. Ir turiu paskutinį savo tėvelio
laišką. Kopiją įdėsiu. Ten taip su pieštuku kreivai parašyta: „Mielas, Rimuti, nepamiršk
manęs.“ Ir šitą paveikslą pavadinsiu – jums kaip rašančiam žmogui pasakoju – „Tėvelio
paskutinio laiško paskutinė eilutė“. Pats džiaugiuosi galvodamas, kaip foną
padaryti, kokius rėmus.
Gražus rėmas.
Fonas toks vos žvilgantis.
Gavau sidabruotą plokštę iš spaustuvės. Anie išmeta jas. Ir parašysiu tokį
trumpą komentarą. Mes – paskutinieji, kurie liudijam šitą epochą. Mes išeisim,
kiti jau ateina, ginčijasi: ar tai buvo, ar nebuvo. Gal čia romanas, gal čia
fantazija, gal čia lia lia lia? Mes liudijame, kad buvo. Buvo ir yra. Kol dar
mes esam. Na, negaliu apsimest durneliu – nieko nežinau, nieko negirdėjau,
nieko nemačiau.
O čia tas
kadras...
...kurį visi
atpažįsta.
Už jį gavau
keletą medalių pasaulinėse parodose anais laikais, kai dar neišleisdavo, bet
Honkonge jis gavo sidabrą. Ir dar kažkur kitokių gavo. Galiu papasakoti trumpą
istoriją šito kadro, jeigu įdomu būtų.
Labai. Labai
įdomu.
Aš niekad nieko
neprievartauju, viską darau geruoju. Suradau mergaitę, susitariau su mamyte. Aš
– ne banditas. Ji sutepė buterbrodų, kavos: „Vaikiukai, važiuokit, tik
neišdykaukit. Tai buvo 1969-ieji metai, prieš penkiasdešimt metų. Nuvažiavom,
fotografavom visą dieną.
Nidoje?
Nidoje. Kokių dešimt
juostų išfotografavau: ir siaurų, ir plačių. Jau einam pavargę... Ir dėl visa
ko, pasilikau tris kadrus, kad būtų su kuo nusišaut, kaip į revolverius
deda. Ir kažkaip pasiklydom, nes ten kopos, aš palikęs motociklą krūmuose, ne į tą
pusę pasukom. Ir žiūriu, kad einam, einam, kad nieko nebeatpažįstu... Ir tokia
vietelė... Taip gražiai subanguota. Saulė – 5 cm iki horizonto, gal mažiau. Ir
galvoju, kad nebėra kada laukti, bet jei ji eis ten, pripėduos, sugadins visą
peizažą. Dabar kompiuteriu gali ištiesint, išlygint, o tada – lapas prilipo
prie užpakalio ir nenugramdysi. Tai ką daryti? Sakau: „Vaikeli, žinai ką? Eik,
nepalikdama pėdų, ne taip tipu tipu, bet va taip va...“ Tai ji ėjo per šitas
vietas... Sakau: „Eik, nugriūk ir nė piršto nepajudink, kaip nugriūsi, tokia ir
gulėk.“ Ji taip ėjo – bliumpt... Ir aš nuspaudžiau, iš trijų kadrų gavau visą
landšaftą ir du kadrus su ja gulinčia – viskas. Saulė nusileido, juosta baigėsi,
ir patys geriausi kadrai – paskutinę visos dienos minutę.
Tokia mini
istorija. Ir mergaitės vardą atsimenu – Lilija Žvirblinskaitė, o fotografija daryta
prieš 50 metų.
Dar viena
istorija... Paskambino viena ponia prieš porą metų: „Rimantai, čia jūs? Aš noriu
pas jus užeit, jūs manęs nepažįstat, bet aš stebiu jus visą gyvenimą.“ Ateina
tokia pagyvenusi ponia ir atneša man poemą: „Rimantai, čia jums. Jūs mane įkalbinėjot
prieš n metų, aš buvau jauna, durna, nesutikau.“ Ir atsinešė ji tą knygą – „Žiedai
tarp žiedų“, sutrintą, suvoliotą, kampai užapvalinti jau. Sako: „Aš žiūrėjau, žiūrėjau,
varčiau ir iš to skausmo parašiau poemą.“
Aš jums vieną
posmelį padeklamuosiu, jis pasako visą esmę:
Žiedai tarp žiedų.
Tai tu, tai
tu.
Sužydėkim
kartu
Kaip žiedai
tarp žiedų.
Tu į mane žvelgi,
Bet toli tu,
toli.
Tu albume
likai
Su žiedais amžinai.
O manęs tenai
nėra.
Moteriai 50 metų
sopėjo širdį, dabar bobulka jau, šiek tiek už mane jaunesnė. „O manęs tenai nėra.“
Kitos – jaunos, gražios, išsitaškiusios saulėje, smėlynuose. Man šitas faktas
pailiustravo teoriją – mums dar akademijoje dėstė Gytis Vaitkūnas, – kad yra širdies
skylės teorija.
Intriguojančiai
skamba.
Žmogus, kai jam
viskas gerai, būna pasyvus: jis sotus, niekas jam neskauda, nieko jis nemyli.
Kaip karosas drungnam vandeny: plaukia, saulutė šviečia, lapeliai mirga. Kūrybinė
jėga atsiranda tada, kai kažkas įvyksta – arba didelė nelaimė, arba didelė laimė,
arba džiaugsmas, arba skausmas. Apie Lionginą Šepką taip kalbėjo, kad jis iki
45 metų kirviui koto nebuvo nutašęs. Bet mirė brolis, mirė tėvas ir jis iš širdies
nutarė pastatyti jiems paminklą. Ir pradėjo drožt, drožt, pridrožė tūkstančius
skulptūrų. Rokiškio muziejus iki lubų pritrombuotas skulptūrų: nuo paukščiuko
iki trijų metrų ir didesnių.
Tai ir čia
pasitvirtino: jai širdį sopėjo, kad, žiūrėk, knyga yra, o jos ten nėra, nors galėjo būti.
Tai ji parašė poemą, aš turiu tą poemą, tik pirmą posmelį jums padeklamavau.
Matyt, jai
tai svarbus gyvenimo faktas. Ji nepateko į knygą. Būtų patekusi, ir viskas –
kitaip. Sopėjo...
Sopėjo. Tik
sakau, po šimto metų aš prisiminiau, kai mums aiškino širdies skylės teoriją...
Taip, pratęskite,
kas ją aiškino?
Na, filosofijos
mes gi mokėmės, ir ją mums dėstė Gytis Vaitkūnas. Jis baigęs Maskvoje...
Tai čia – jo
paties teorija?
Na, gal ne jo.
Jis tik sako, kad žmogui reikia ylos į užpakalį, kad jis pradėtų krutėti. Todėl
dažnai būna gerų šeimų vaikams: atrodo – viską turi, o nekūrybiškas. Naudojasi
kitų vertybėmis, bet pats nieko nekuria. O kad kurtų, jam turi sopėti. Aš
tiesiog jums pasiguodžiau, nes, matau, kad ne su siena kalbu. Tai labai svarbu.
Surasti pašnekovą, kuris tave supranta, tave mato.
Apie „Žiedus“
reikėtų surinkti visus pasakojimus, visokias istorijas. Net Armoška sako: „Aš
tavo knygų kokius 300 egzempliorių nuvežiau už Uralo.“ Galvoju: „Visi, jūs
nusivežėt...“ Aš jums nepameluosiu, man tada davė tik tris knygas. Nekrošius tada
buvo Spaudos komiteto pirmininkas, parašiau jam pareiškimą, kad iš trečio tiražo
man leistų vietoj honoraro nusipirkti knygų.
Nusipirkt?
Aš atsisakiau
honoraro, ir man davė knygų, nes knygynuose jų nebuvo, tik vienas kitam
dovanodavo: vaistininkai, daktarai ir kiti veikėjai. O tu – autoriau, eik šalin!
Aš nustebau. Atsimenu, nuėjau į leidyklą pas buhalterę, jau atvežė tiražą...
Sakau: „Tai duokit man bent tai, kas priklauso. 10 knygų man priklauso.
Draugams noriu padovanoti.“ – „Tai jau tris gavai. Dichavičiau, tau ir taip
gerai. Dabar tu jau garsenybė, visi tavęs ieško.“ Knygą paruošei ir tavęs
nereikia! Tas pats nutiko ir Maskvoje. Aš jums nesu pasakojęs? Galiu trumpai išdėstyti.
Būtinai.
Čia galima parašyti
scenarijų, jeigu rasit gerą prodiuserį, ar jūs pats galėtumėte būti
prodiuseris. Yra tiek faktų visokių, kad pats tokių dalykų nesugalvotum, o jie buvo
iš tikrųjų.
Jei nuo pradžių,
tai taip – atvažiavo toks Henrikas Visockas. Jis dirbo Maskvoje, buvo
eksperimentinės spaustuvės direktorius. Jis – vilnietis, užsuko į mūsų leidyklą.
Aš tada „Minties“ leidykloje dirbau meniniu redaktoriumi. Sako: „Chebra, gal ką nors turite gero padarę, ką
nors tokio įdomaus, perliuką kokį. Gavome japonišką spausdinimo mašiną. Visi
man pavydi, atims iš manęs. Reikia ką nors labai gražaus atspausdint, kad šunims
gerklę užkimščiau.“ Parodė jam tą, aną... Ir, atsimenu, Ozolas, jis tuomet
dirbo „Minties“ leidykloje. Jis sako: „Rimai, tu gi turi „Žiedus“. Na, tada dar
taip nesivadino... Aš buvau išklijavęs visą maketą – kaip albume.
Pats
klijavot?
Pats klijavau,
taip lengvai – su gumos klijais, kad nusiimtų. Spaudžiau, retušavau. Sakau: „Bet
šita tema – gi netikusi, Glavlitas nepraleis.“ Tas Henrikas sako: „Koks tau čia
Glavlitas? Jerunda tas tavo Glavlitas. Aš Maskvoje turiu kelius
pramintus. Jei Glavlitas ir užsisės, Maskvoje atskirai žiūrės.“
Aš taksi
pasigavau, nulėkiau, atsivežiau tą knygutę ir padėjau ant stalo. Vadovai sėdi, žiūri.
Visockas varto: „Na va, čia kažkas įdomaus, mat, kaip tu sugalvojai. Labai gražios
mergaitės ir smėliukai.“ Ir jis užkibo. Bet leidykla valdiška, reikia suderinti
su visais komitetais. Derino derino. Nekrošius sako: „Nori vežti, vežk – tavo
atsakomybė.“ Henrikas ir išsivežė, man pasakė: „Paskambinsiu.“ Po kelių dienų skambina:
„Žinai, geri reikalai. Buvau pas patį aukščiausią. Pas Gorbačiovą.“
Brežnevą?
Ne, Gorbačiovą. Čia
perestroika.
Ai, tik tuo
metu ją išleido?
Tik tada, Gorbačiovo
laikais.
O aš
galvojau, kad ji išleista anksčiau.
Ne, 1987 metais.
Visockas pasakojo, kaip ėjo per draugų draugus. Ir, sako, Michailas
Sergejevičius pavartė pavartė...
Tą jūsų
maketą?
Tą maketą. Sako:
„Gražu. Nevulgaru. Kodėl gi ne? Dar Marxas sakė: „Kas žmogiška – mums
nesvetima.“ Numojo ranka. Knyga per dvi savaites buvo pagaminta – išbandė
pirmą japonišką spaustuvę, dvispalvę. Ten toks vos vos gelsvas pamušalas
ir juoda – išėjo toks šiltas tonas.
Ir kas tada darėsi!
Prasidėjo. Atspausdino knygą. Pradėsiu nuo to, kad atspausdino 10 tūkstančių,
surišo, sudėliojo į krūvą, skaičiuoja skaičiuoja – 5 tūkstančiai. Kur dar
penki? Nėr! Apklausė visus – dingę. Spaustuvininkė apsivyniodavo lapais ir gurgždėdama
eidavo... Tai pastatė sargybą, dar atspausdino, jau iš savų lėšų. Ir kiekvieną
tikrindavo, kad lapų neišneštų.
Atspausdino, o
kitą dieną Maskvoje prasidėjo Tarptautinė knygų paroda. Nuogumas anuomet buvo uždraustas
– nė viena šalis negalėjo įvežti. Pornografija, nuogas kūnas – įrodyk, kad čia
menas. Ne menas – nereikia. Vienintelis Lietuvos stendas turėjo tokią knygą. Mūsų
stendą tiesiog sulaužė žmonės – tokia minia, nepameluosiu. Tiesiog aplipę ir žiūri
– ten kelios knygos padėtos – per galvas, per galvas... Paskui, kai sugriovė
stendą, knygas sunešė už širmos ir ten įleisdavo tik potencialius pirkėjus.
Atsimenu, atvedė
vieną kiną. Jis – per vertėją: „Jeigu vyresniajam broliui galima, tai ir mums
galima. Norėtume užsakyti nors milijoną egzempliorių siauram specialistų ratui.“
Šitie žodžiai išspausdinti „Gimtajame krašte“, kai Čekuolis buvo redaktorius.
Tik milijoną – siauram ratui...
Paskui pristojo
prie manęs toks redaktorius iš Prancūzijos. Jis rusiškai truputį mokėjo, aš – šiek
tiek vokiškai, jis – vos vos angliškai... Paskui vertėją suradom. Tas prancūzas
sako: „Noriu parašyti publikaciją žurnalui... Bet nieko nesuprantu, tu man paaiškink.
Kaip įmanoma? Aš į Sovietų Sąjungą jau kokį 25-tą kartą atvažiuoju su visokiais
reikalais. Nesu matęs nė vienos panašios knygos. O čia atsirado, ji prilygsta
aukščiausiems tarptautiniams standartams. Labai graži knyga. Aš noriu parašyti
rimtą straipsnį. Tu man paaiškink, iš kur tu esi, ir kaip tai galėjo atsitikti.“
Sakau: „Čia man, žinot, didžiausias komplimentas. Dar nebuvau tokio gavęs. Jūsų
klausimas – man komplimentas.“
Aš nebuvau apie
tai pagalvojęs, jam aiškindamas, pats sau išsiaiškinau. Gali pasirodyti, kad
vieną vasarą pasitaškei prie jūros ir štai tau – knyga. Ne, šita knyga – nuo
pirmo iki paskutinio kadro – truko 25 metus. Sakau: „Pone, redaktoriau, albume
yra ir mama, ir dukra. Mamai buvo septyniolika metų ir dukrai – septyniolika.“
Atverčiau, parodžiau. Ilgai fotografuota.
Be to, aš esu
dailininkas, ne fotografas. Man rūpėjo ne tik nuoga panelė, bet kad ji būtų graži,
kad šviesa gerai slystų, kad ji gražiai gulėtų ar stovėtų, kad forma žaistų.
Tekstą užsakiau – trys rašytojai rašė – nė vienas man neįtiko. Parašė tokius pusiau
romanus, labai paviršium. Aš žinojau, kad reikia trumpo, kertančio teksto. Keli
sakiniai, bet taip – į kaktą. Ir vertimas į anglų kalba. Tas redaktorius sako: „Aha,
tekstas geras.“ Sakau: „Pats parašiau.“ Aš jį ilgai rašiau, bet parašiau. Tokį
savo credo: kaip žiūrėti, ką matyti, ko ieškoti,
ko neieškoti, nes ten to nėra. Sutarėme, jis parašė publikaciją. Sako: „Aš tau
galiu čia pat sumokėti iš anksto.“ Sakau: „Ačiū, bet nemokėkit. Tuoj pat atims.
Čia už kampo, matot, berniukai stovi.“ Aš žinojau, kaip muzikantams būdavo: už
koncertą gauna porą tūkstančių, o jiems palieka po 20 dolerių. Viskas. Sakau: „Atvažiuosiu
kada nors į Paryžių.“
Koks tai žurnalas?
„Photo“. Ir po
kelerių metų tikrai nuvykau į Paryžių, jau buvo laisva Lietuva. Tada dar buvo
nelaisva, tada buvo 1987-ieji. Atsivežiau medžiagą, negatyvus, ir jis skyrė man
10 puslapių žurnale, kuris leidžiamas italų, vokiečių, anglų kalbomis. Nuėjau, pas jį
pilna žmonių – mergaičių, kursantų, studentų kažkokių. „O, lietuvis atvažiavo!
Eikš čia! Aš tau skolingas. Einam į antrą aukštą.“ Buhalterę čia pat užlaužė,
sako: „Tu šitam berniukui sumokėk 2000 dolerių.“ Tada buvo dideli pinigai.
Paskui dar eidamas pro šalį parodė savo sandėlius. „Tu dar fotografuoji?“ –
paklausė. Sakau: „Fotografuoju.“ Padavė dvi dėžes – juodos ir spalvotos... – „Vežkis,
fotografuok.“ Tokia istorija.
Ko dvi dėžės,
nesupratau. Popieriaus?
Dvi dėžės
negatyvų ir skaidrių.
Aha.
O paskui,
Maskvoj visi pamatė, kad knyga juda... „Oho, galima parodą surengt!“ Atsirado
toks veikėjas Valerijus Ivanovičius Nikiforovas: „Klausyk, Rimantai, reikia padaryt
parodą.“ Sakau: „Ačiū, neprieštarauju.“
Ir jie
fotocentre atidarė parodą. Čia būtų atskiras ilgas pasakojimas, bet ašsutrumpinsiu.
Kaip jie kabino, kaip jie darė... Man atrodė, Maskva – sostinė, viskas geriausia,
šviesiausia. Girtuoklių kompanija atėjo – šlep tep, kabina, griūna, vemia, myža,
atsiprašant, į kampą nuėję... Atvažiavau dieną prieš parodą, žiūriu – bardakas. Užsiutau: „Eikit velniop visi, kur
direktorius?“ Nesirodo. Išvijau tuos, bobulką palikau vieną, kuri stiklus valo. Skambinu draugui: „Mesk
viską, už poros valandų dar vienas lėktuvas į Maskvą skrenda.“ Aš gi nieko ten
nepažinojau, o jis atskrido, ir mes per naktį, per dieną pakabinom parodą. O
vakare jau susibūrė, atvažiavo Matlockas – Amerikos ambasadorius, Žurnalistų sąjungos
vadai, visi prezidiumai, velniai žino kas dar... Nebuvo kur rankos ištiest.
Ar parodoje
buvo daugiau nuotraukų nei knygoje?
Šimtas. Lygiai šimtas
per du aukštus. Prieš tai užeina Nikiforovas, dar niekas buvo neaišku, dar
paroda nekabo: „Na, Rimai, bus paroda, manau – sėkminga. Kaip atsiskaitysim?“ Sakau:
„Nežinau. Kas leidžiama pagal įstatymus, kas – ne? Tau geriau matyti. Gal
amerikoniškai: fifty-fifty? Tavo salė, mano darbai, ką uždirbam –
perpus.“ – „Gerai, Rimantai, jokių problemų.“ Bet niekas nenumatė, kaip bus
toliau. Ir aš gražiausiame sapne nesusapnavau. Kitą dieną – žmonių daug, antrą
dieną – dar daugiau, o trečią dieną... Tokia TV laida „Žvilgsnis“ buvo...
Atsimenu.
Parodė parodą. Jūs
neįsivaizduojat, kas po to nutiko. Grūstis, eilė... Aš ėjau ieškoti, kur eilė
baigiasi. Perėjau vieną kvartalą, antrą kvartalą, trečią kvartalą – pradžia. Maždaug,
kaip nuo Šilo gatvės iki Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Vasara, karšta.
Galvoju – viskas baigta. Per dieną ateidavo po 20 tūkstančių žiūrovų. Per
dieną. Plaukė srovė be sustojimo. Ir visi – po rublį. Per dieną – 20 tūkstančių
rublių. Per dieną! Valerijus Ivanovičius: „Na, Rimai, nežinau. Nieko aš nežinau.“
Nesirodo. Praėjo koks mėnuo. Sakau: „Valerijau, tu man nors kapeiką numestum, o
tai skraidau...“ – „Rimantai, nežinau, negaliu tokių pinigų tau mokėt.“
Paskui dar mėnuo praeina. Sakau: „Klausyk, ten jau virš milijono susikaupė...“
– „Už milijoną mus abu sušaudys. Supranti? Negaliu mokėt. Nieko daugiau nežinau.“
Paroda jau prie pabaigos... Atkabojo gal keturis mėnesius, o planuota – dviem
savaitėms, kaip Maskvoj įprasta. Valerijus sako: „Eime
pasivaikščioti, nes kalbos pasklido...“ Tris dienas vaikščiojom – į vieną
kabinetą, į kitą. Visi sako: „Vaikinai, viską matėm, viską žinom, bet nėr tokių
pinigų, niekad tokių parodų nėra buvę, eikit toliau...“
Priėjom CK
politbiure kažkokį kultūros klerką, nežinau, pas ką ten patekom. Norėčiau
suvaidint, kokiam geram aktoriui šita scena – mirtina. Mes įeinam ir jis taip
pakelia galvą, akis: „Jūsų apsilankymo tikslą aš žinau.“ Atsistojo, ateina prie
manęs, taip tiesiai į akis žiūri: „Pilieti Dichavičiau, jūs – tarybinis žmogus?“
– „Kaip gi? Visi tarybiniai, ir aš – tarybinis.“ – „Tai štai, jūsų vizito
tikslas man aiškus. Tarybiniai žmonės apie pinigus nekalba. O jūs kaulyti atėjot.
Mes sukūrėme jums pasaulinę šlovę! Aš savo akimis mačiau lankytojų eiles! O jūs
žeminate tarybinio žmogaus vardą! Pinigų dar jam! Pokalbis baigtas. Durys –
ten.“ Ir mes atbuli, atbuli išslinkome su Valerijumi Ivanovičiumi. Toks tas
paskutinis pokalbis.
Bet
Valerijus Ivanovičius neapgavo. Jis tikrai negalėjo sumokėti.
Tai jie man
sumokėjo, žinot, kiek? Sumokėjo vienos dienos pusę pelno, kurį jie per dieną uždirbo.
O koks visas
to albumo tiražas? Su visa Kinija...
Tai kinų
nepatenkino. Ką mes čia Dichavičių liaupsinsim, milijonus spausdinsim! Tektų
metams spaustuvę vien jam skirti! Niekam nerūpėjo, nes jiems niekas nenubyrės.
Tai atspausdino kelis tiražus po 10, po 20 tūkstančių ir gana. Tas pats
Valerijus Ivanovičius: „Rimai, pakartokim, formą jau turim.“ Sakau: „Valerijau,
pats uždirbai, tai dabar jau mokėk.“ Jie atsispausdino, o kiek – man
nesakė. Davė kelis šimtus knygų. Jų dar yra čia likę. Atvežė furgoną, visą sandėlį
prikrovė nuo grindų iki lubų.
Rusų kalba?
Rusų kalba. Tos
kalbos nedaug, tik ant viršelio…
Suprantu,
bet toks faktas.
Rusiškai „Цветы среди
цветов“. Gal skaitėt kur nors? Sukūriau aforizmą... Turėjau daug kam pasirašyti.
Eilė stovi... Knyga buvo tos parodos katalogas. Nuo ryto iki vakaro pasirašinėjau.
Susitikau ten įdomių žmonių, net iš Vladivostoko kai kas atskrido...
Įsivaizduoju.
Paskui Raisa
Maksimovna buvo atvažiavus. Čia apačioje priėmiau. Su Gorbačiovu buvo atvažiavus.
Gorbis lankėsi čia 1989 m. Lygiai po metų – tie įvykiai.
Gerbiamas Ignai,
jums reikės padirbėti. Čia yra raudona svečių knyga, matot. Brūkštelėt reikės.
Raisai pirmame tome daviau pasirašyti.
Jeigu tokia
tvarka...
Kai Gorbačiovas
atvažiavo, jam sudarė programą: ką rodyti, ko nerodyti. Paskui man perdavė, kad
jis pasiteiravo: „O tas fotografas jūsiškis – Vilniuje gyvena? Norėčiau
aplankyti.“ – „Kodėl gi ne?“ Ir mus įtraukė į sąrašą.
Iš vakaro atėjo
berniukai, apklausė, apžiūrėjo: „Nesijaudinkit, rytoj bus labai svarbus svečias,
čia pastatysim sargybą prie durų. Niekur nevaikščiokit, nieko nekvieskit.
Telefonas veiks, vanduo tekės, viskas bus gerai.“ Ir iš ryto, apie 9.30 val., žiūriu
– juoduoja už lango: mašinų – kiek tik kely tilpo ir žurnalistų banda. Kokie 30–40
bėga su fotoaparatais, videokameromis per baltą sniegą. Galvoju, kaip lavina –
namą nuvers. Tiesiog bėga, kad suspėtų į tinkamą vietą. Gorbis atvažiavo. Tik
pasisveikinom, jam telefonas suskambo: jau jis turėjo lėkt į Aukščiausią Tarybą.
O Raisą paliko. Tai Raisa su apsauga, su visais palydovais čia atėjo. Tada aš
jai knygą užrašiau, parodžiau originalus. Ji tokia maloni moterėlė. Valerija pyragą
buvo iškepusi. Raisa sako: „Ačiū, toks gražus pyragas, bet negaliu, man neleidžiama
net paragauti.“
Aš užrašiau jai
rusiškai dedikaciją toje knygoje. Galvoju, ji sėdi pas mane svečiuose, galiu džiaugtis
– viskas gerai, Dievas yra, perestroika... Toks aforizmas gimė man dar Maskvoj.
Jis ir rusiškai gerai skamba, ir lietuviškai: „Per žiedus – į grožį, per grožį –
į meilę, per meilę – į tiesą, per tiesą – į laisvę, per laisvę – į kūrybą, per
kūrybą – į Dievą.“ Kūryba kaip Dievo pamėgdžiojimas, mes didžiausio kūrėjo pėdomis
einam. Tokios šešios eilutės. Rusiškai neblogai skamba, taip ir užrašiau.
Galvoju, už Dievą nebaus, nes šitą nuotrauką jau buvau padaręs. Drąsus jau
buvau.
Bet čia jau
viskas po to. O man įdomu, kai jūs tą maketą klijavot... Kai fotografavot –
irgi panašiai jautėtės? Na, to aforizmo gal dar nebuvot sugalvojęs...
Ne, čia tik
paskui, kadangi daug žmonių, visiems pasirašyt...
Taip, taip.
Bet įdomu, kokia paskata, koks impulsas? Ar iš tiesų – žiedai, grožis, meilė,
laisvė, Dievas?..
Man taip gerai
susilipdė. Aš tą aforizmą irgi ilgai rašiau. Galvojau, kad taip nebanaliai, kad
prasmingai kažkaip būtų... Gėlė kaip grožio simbolis. Žiūrėkit, mes dovanojame
puokštę mylimajai. Gėlės – grožis, o tai, kas yra gražu, mes būtinai
pamilstam. O kai pamilstam... Meilės objektą tu pažinsi. Ir pasieksi tiesą. O
Biblijoje pasakyta: kas pažino tiesą, tas yra laisvas. Ir tu visa tai pažinai,
tu matai grožį, viską turi rankose. Turi tiesą. Kas belieka? Reikia daugint,
tiražuot, variantų ieškot, savo indėlį pridėt. Tu užsiimi kūryba. O kurdami mes
esame vargani pamėgdžiotojai tų stebuklų, kuriuos net šiukšlyne randi.
O tas pirminis,
kaip jūs klausėt, man atrodo, man labai natūraliai išėjo... Kadangi mes Dailės
akademijoje jau nuo pirmo kurso mokėmės anatomijos. P avyzdžiui, aš pas Drėmą laikiau
egzaminus pirmame kurse: pirmame semestre buvo kaulai, antrame semestre –
raumenys. Ir laikiau labai įdomiai: devintą ryto pradėjome, kitos dienos devintą
ryto baigėme.
Įdomus
egzaminas toks...
Profesorius Drėma
atsinešė kelias dėžes kaulų: „Paimk kaulą ir aprenk raumenimis.“ Štai – lenta,
nupaišyk visus raumenis, kaip kas sujungta: šitie sulenkia, šitie atlenkia, šitie
pasuka, šitie atsuka. Visą kūną turėjom mintinai mokėti. Aha, paišai paišai... „Dichavičiau,
suklydai. Eik pagalvok. Dabar tu ateik paišyt.“ Tas paišo paišo: „Aha, tu irgi
nuklydai. Eik pamąstyti, ar taip pasuks, ar nepasuks.“ Ir mūsų visą kursą taip
kamavo. Valgyt nori, gert nori, bet per visą naktį... Ir visi gavome trejetus.
Sako: „Aš už tave pasirašau, aš už tave atsakau. Nevykėlių neturiu teisės į
pasaulį išleist.“ Tokie Drėmos žodžiai.
Griežtas.
Ir jo dėka mes
tikrai išmokom... Aš išmokau tuos kauliukus: žirnis, siuvėjo raumuo... Ir tai
praverčia. Nuo antro kurso mes piešėm tik nuogas figūras. Pirmame kurse –
gipsines, antrame – nuogas. Iki ketvirto kurso – ir grupiniai, ir anatomija. Nemokėdamas
anatomijos padarysi myžalus kažkokius. Turi nupiešti net tai, ko nematai.
Taip, aišku.
Trečiame kurse įsigijau
aparačiuką. Galvojau: kodėl nepafotografavus? Mes gaudydavome čekų žurnalą „Review“.
Kioskuose jį buvo galima nusipirkti. Nežinau, kaip čia praleisdavo... Tai man
pavyko keletą numerių nugriebti, galvojau: jie ten fotografuoja, kodėl man
nepabandžius? Mes kokią kursiokę nucimbrindavom, tiesiog pažaisdavom. Pavyko
kartą išvykti į Prahą. Galvojau, tą žurnalą surasiu, ot būtų įdomu.
Pasitikrinti. Mes gi kaip urviniai, laukiniai buvome. Ar tu genijus, ar tu
katinas esi – pats nežinai. Galvojau, Prahoje, jeigu bus proga, pabėgsiu ir į redakciją
užsuksiu. Ir užėjau. Turėjau aplankėlį su keletu savo darbų. Toje redakcijoje trys
žmonės sėdi: tokia Daniela Mrazkova, Vaclav Jira ir dar vienas, kuris spaustuvę
prižiūrėjo – visa redakcija. Aš ant tos Danielos užsiroviau, parodžiau. Sako: „Įdomu.
Su malonumu atspausdinsim.“ Ir jie įdėjo mano pirmas nuotraukas, tai
buvo 1968 metais.
Oho...
Aktus?
Jau buvo aktai.
Ir tokį straipsniuką parašė: „Atėjo jaunuolis, kukliai paklausinėjo, pasikalbėjome.“
Atsimenu, visiems palikau įspūdį. Tas žurnalas pasiekė Lietuvą, kai kas
nusipirko. Ir atsimenu, Krasauskas amžinatilsį... Mes su juo buvome pažįstami: aš
mokiausi pirmame kurse, jis – paskutiniame. Pabendraudavom. Paskui jis mums piešimą
dėstė. Jis pamatė tą žurnalą bibliotekoje: „Rimai? Kaip tu čia papuolei? Tu čia
rimtai dirbi? Nieko nesuprantu... Kaip tu čia atsiradai?“ Net Krasauskas –
moters formų virtuozas... Sakau: „Pabandžiau. Buvau redakcijoje.“ – „Na, žinai,
tu mane nustebinai.“ Tai man buvo toks... Krasauskas pagyrė. Čia kaip ir pažyma
– šio to vertas.
Žinot, tada
neleido nei knygų, nieko, cenzūra – kiaurai. Pats į Glavlitą gi vaikščiojau kiekvieną
dieną. Tai man, žinokit, tas Glavlitas buvo peilių peilis. Jau išspaudi ką
nors, o ten durs pirštu: „Kas čia? Kodėl geltoni dažai? Ką tai reiškia? Kokie čia
riteriai? Kas jie tokie?“ Prisiknis prie to, kas tau į galvą nešaus... Absurdui
paklusti sunkiausia. Paklusus, diskusijų nebelieka. Ir aš pajutau, kad priėjau liepto
galą – dar vienas žingsnis ir aš galiu tam cenzoriui su taburete smegenis ištaškyti.
Nors už durų su pistoletu stovi vyras. Jis nušaus. Bet galvoju: „Tegul nušauna,
bet šito absurdo daugiau nebeklausysiu!“
Tai pajutęs,
pats išsigandau ir tą pačią dieną parašęs pareiškimą išėjau iš leidyklos. Galvoju:
piešt moku, rankas, kojas turiu, fotografuoju dar šiek tiek. Motociklą apžergiau
ir į Žemaitiją nuroviau, paskui – į Dzūkiją. Ir visą vasarą prasitaškiau... Galvoju,
eikit jūs visi... Ir nesigailiu – gražiausi kadrai radosi per tuos pirmuosius mano
išvažiavimus. Toks šviežias žvilgsnis. Tai, ką pirmiau jums rodžiau, gimė tuo
laiku.
Jūsų aktai
yra kitokie. Jaučiasi dailininkas. Dabar tik pradedu suprast, kad tai nėra
Krasausko ar kito dailininko aktai, kuriuose – moters kūnas arba akys... Jūsų
braižas kitas, fotografija kaip dailė.
Na taip. Jūs
pasakėt frazę, kurią girdėjau iš Morozovo. Mes gi kaip kačiukai trynėmės vienas į
kitą, mokėmės praktiškai vieni iš kitų. Ir pasikvietėme Morozovą. Jis buvo
kritikas, apie muziką rašė, apie dailę, apie fotografiją. Atsimenu, surengėme
parodą, ir aš keletą darbų pristačiau. Jis beveik jūsų žodžiais pasakė.
Tai man labai įdomu
dabar, po 50 metų, girdėti maždaug tą patį. Jis apžiūrinėjo, komentavo visus.
Einam būriu, išsižioję jo klausomės. Ir priėjome prie mano – du ar trys
darbeliai. Sako: „Štai čia kažkas kita. Šita fotografija atėjo ne iš
fotografijos.“ Jis tokią frazę pasakė. Tai aš galvoju: „Tu, seni, nukriošęs,
iš kur tu tokią uoslę turi?“ Žinot, tada jaunas dar, pižonas durnas buvau. Jis
buvo teisus. Paskui pasikalbėjau: „Jūs mane nokautavote, nužudėte.“ Sako: „Na,
aš jaučiu formą, apie muziką daug esu rašęs. Muzika ir dailė labai artimos. Visai
kitokios, bet artimos.“
Aš dar
galvoju, kad gal čia ir prakeiksmo yra. Kultinis dalykas. Išgirdęs iš jūsų šitas
istorijas – paroda, Gorbačiovas – geriau suprantu, kodėl jūsų „Laisvės paženklintus“
ne taip vertina. Nes laiko, kad jūs esate „Žiedai tarp žiedų“. Dichavičius
pirmiausia yra „Žiedai tarp žiedų“. Aktai, ir – taškas.
Ir lenda kažkur
ne į savo sferą.
Taip, gal iš
tikro taip pagalvoja: „Ko lendi ne į savo sferą?“
Kaip aktoriui –
tu vaidini arba didvyrius, arba kokius niekšus, arba šnipus. Tau uždeda amplua
ir kitokio vaidmens negausi.
Taip, ant
kaktos uždėtas antspaudas: „Eikit toliau savo aktų fotografuot...“ Bet jūsų čia
yra daug daugiau.
Jeigu kas nors
imtųsi filmuoti „Žiedų“ istoriją... Aš jums dar vieno epizodo nepapasakojau. Tą
parodą pavogė. Ją vežiojo po visą Rusiją.
O kaip galėjo
ją pavogti? Vis tiek su valdžios žinia...
Atėjo vyrukai,
pasakė, kad liepta išvežt: „Ką – neskambino jums?“ Tiū tiū.
Skambina
draugas: „Rimai, tu man rublį skolingas.“ Rublį tai rublį. Sakau: „Neatsimenu, atleisk.“
Sako: „Juokauju. Vakar buvau Leningrade ir žiūriu – eilė. Prie ko stovi? Žiūriu,
ant stogų parašyta „Цветы среди цветов“. Nutariau užeiti. Pastovėjau valandą ir
priėjau. Sumokėjau rublį. Tu kaip draugas iš manęs rublio būtum neėmęs.“
Galvoju, iš kur ta paroda. Aš jam nieko nesakęs nusiperku bilietą, kitą dieną –
jau Leningrade. Nevskio prospekte, akurat – „Цветы среди цветов“. Ir eilė, ne tokia kaip Maskvoje,
kuklesnė, bet pusantros valandos pastovėt tenka.
Atstovėjau eilę,
man įdomu. Galvoju, turiu laiko, pasiklausysiu. Einu, einu. O jie išsinuomojo
metro fojė: vieni žmonės eina į metro ir važiuoja, o kiti užsuka į parodą. Ir
po rubliuką deda visi. Gražu. O aš praėjau tą kasą ir traukiu tolyn. Prie durų
tokia virvė ištempta: „Jūsų bilietėlis?“ Sakau: „Gal autorių – be bilietėlio?“ –
„Kieno autorių?“ – „Parodos, čia gi paroda.“ – „Taip, paroda. O kur autorius?“ –
„Aš autorius.“ – „Nieko nežinau, aš jus pirmąsyk matau.“ – „Ir aš jus – pirmąsyk.“
Ir ta mergaitė, žiūriu, moja kažkam. Atbėga toks vyrukas: „Eime, išsiaiškinsim.“
Nusiveda mane į galą, pasodina. „Rodyk dokumentus.“ Pasą turėjau. „Na, Dichavičius,
tau ko?“ Sakau: „Vaikinai, atvažiavau pažiūrėti, kaip mano paroda čia atsidūrė.“
– „O tai – ne tamstos reikalas. Ne tu mums ją atidavei.“ – „Tai kas atidavė?“ –
„O tai irgi – ne tavo reikalas.“ Tokio stiliaus šneka. Trys vyrukai tokie, aš –
vienas, durnelis, atvažiavęs. Jie pasitraukė, pasikalbėjo. Vienas manęs nepaleidžia.
Grįžo: „Pasitarėm. Drauge Dichavičiau, mes patikrinome, šiandien dar yra
skrydis į Vilnių. Volodia jums nupirks bilietą ir palydės į lėktuvą. Aišku?“ – „Aiškiau
nebūna.“ – „Gerai, kad nebūna, o tai suvyniotume į kilimėlį ir paguldytume
Nevos dugne.“ – „Ačiū, nereikia.“ Tai va, man nupirko bilietą, nuvežė į oro uostą,
palydėjo iki trapo, prisakė: „Teisybės patariu neieškoti. Drumsi ramybę – surasim
tave.“
Dar tęsinys buvo
gal po pusmečio. Grįžo vienas lietuvaitis iš Tbilisio, pasakoja: „Rimai, per
tave vos galo negavau. Išgirdau, kad tavo parodą rodo. Nueinu, žiūriu –
plakatas kabo. Einu pro duris, bet nepraleidžia: „Jau baigiasi.“ Sakau: „Lietuvis
esu, noriu pamatyt.“ Įleido. Vienas nuotraukas nukabina, kitos dar kabo. Ir po
kelių minučių ateina tokia chebra. Girdžiu pokalbį:
„Na, vaikinai, jūs padirbėjote, dabar – mūsų eilė.“ Išsitraukė kažkas peiliuką,
kažkas patrankėlę, pasistumdė, trach bach, pora stiklų nukrito, rikošetas net
per koją perbraukė. Laimė – ne į kaulą, tik pajutau įbrėžimą ir kelnes peršovė.“
Vieni banditai atėmė iš kitų banditų tą parodą. Nes iš jos sėmė grynuosius.
Na, taip,
Tbilisyje... Įsivaizduoju.
Tbilisyje. Jeigu
Maskvoje per dieną tuometėmis kainomis – keturi automobiliai, „žiguliukai“. Tu
per gyvenimą neužsidirbdavai „žiguliukui“! O čia – per dieną keturi.
Nežinia, kur galėjau
prapulti. Tai buvo 1990-ieji, 1991-ieji metai. Paroda visą Sąjungą
apkeliavo: Vladivostokas, Čeliabinskas, Odesa, iš Feodosijos po visą Krymo pakrantę
ją vežiojo...
Ten
kurortuose, aišku...
Aukso lietus.
Jiems. Autoriui – nieko. Tai pagalvojau, kad gal aukso kasykla glūdi pačioje
istorijoje, jeigu ją suscenarizavus, parinkus gerus aktorius. Pasaulinį bestselerį
galima padaryti. Scenarijui medžiagos yra daugiau nei reikia, ir tai būtų visai
nauja tema, ją galima labai gražiai, meniškai pastatyti. Su pafilmavimais, su šviesomis,
su mergaitėmis, su visais nutikimais, visa ta politine situacija. Ten – susišaudymas,
ten – tave į kilimą nori suvynioti...
Aš turiu net sąsiuvinį
prirašęs, žinokit.
Būtų įdomu tą
sąsiuvinį paskaityti, būtų įdomu.
Pirmiausia, jis
turėtų vizualiai gerai atrodyti. Dialogų beveik nėra, vienas kitas.
Tik reikėtų
pakartoti, ką aš pats išgyvenau, ką aš pats mačiau, kaip ten vyko. Aš paskaičiavau,
žinot, kiek ten yra? Beveik šimtas mergaičių. Kiekvieną turėjau surasti,
atkapstyti ir įkalbėti, kad nepabėgtų. Įdomią statistiką aš jums pasakysiu. Iš
100 kalbintų, gavau tik tris neigiamus atsakymus – nesutiko. 97-nios sutiko, suprantat?
Trys
nesutiko fotografuotis?
Fotografuotis
nesutiko. Irgi įdomus fenomenas. Ir viena iš tų trijų atėjo po keturiasdešimties
metų su poema.
Ir aš dar
pasakysiu vieną dalyką. Aš maksimaliai sąžiningai – nė vienos net nepaglosčiau
rimtai – jokių fokusų nebuvo. Žinojau, vien už tai tave gali – cap carap, ir – kalėjimas.
Pornografija – ne pornografija. Tada „Nemunas“ po truputį spausdindavo.
Drilinga buvo drąsus.
Atsimenu, mane
porą trejetą kartų yra areštavę, fotografuojantį pajūryje, nes ten visur – uždrausta
zona. Kur žmonės, negaliu fotografuoti, paeinu toliau, oten jau – zona.
O jie žiūri per teleskopą... Tokį nuotykį galiu papasakoti, tiesiog gatava kino
scena. Mes fotografuojamės, aš pakeliu akis, o ten kopos, žolės mirguliuoja...
Ir, žiūriu, kokios 20 kareiviškų kepurių. Tik čiuch ir pasikavojo – aš
nudaviau, kad nemačiau ir toliau fotografuoju. Viena akimi žiūriu – kepurė
kyla, kyla ir vėl – čiuch... Suprato, kad aš jau juos pamačiau – slėptis nėra
kur. Ateina su automatais. Čia nuoga mergaitė, aš su triusikais, su aparatais –
su dviem aparatais dirbau. Vieną juostelę įsikišau į batą, kitą juostelę – į
kitą batą. Iškart aparatus atėmė, batus ir nusivedė į daboklę.
Pas pulkininką
tokį. O tada vyko mūsų dailininkų stovykla. Na, aš jam paskaitėlę paskaičiau,
kaip mes piešiam, kad piešiam jas nuogas ir fotografuojam nuogas. „Gerai,
suprantu. Galiu pagelbėt. Paskambink man – pavedėsim toliau, kur niekas nespoksos.
Nes maniškiai turi Švediją stebėti, o ne tavo mergas.“ Tokio dialogo nesugalvosi!
O dabar daro kas
ką nori.
Dabar
pornografijos – pilnas internetas. O tokių aktų – nebėr...
Kalbėjomės 2017 m. lapkričio 21 d. menininko dirbtuvėse vilniaus Antakalnyje.
Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais mąstytojais rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt
Pranešimai
