2024 m. gegužės 1 d., trečiadienis
Rimaldas Vikšraitis: „90 procentų improvizacijos“
2024 m. balandžio 29 d., pirmadienis
Karcinoma
Sprogsta medžiai, pjaunas katinai,
Vėjas vaiko slibiną raudoną.
Horizonte rūksta kaminai,
Man po langu auga karcinoma.
Ji užaugs ir vėl manęs nebus.
Liks tiek daug darbų nepadaryta.
Gėlės nužydės, jausmai supus,
Nebeištekėsiu jau už kito.
Laukia liftas, moja kakadu,
Kovo protvynis jau semia kojas.
Sorry, kad palieku cėodu,
Išsinešdama, ko nežinojus.
Varva laimė lyg pušies sakai,
Liauja ošti širdyje hormonai.
Patylėkim dviese apie Tai -
Man po langu žydi karcinoma.
2024 m. balandžio 16 d., antradienis
Gerardo Beltrán: "Galingiausia technologija yra kalba"
Pradėkime nuo klausimo „kur?“. Esate gyvenęs įvairiose
pasaulio vietose. Kaip jus veikia vieta?
Tai svarbus klausimas. Vieta turi reikšmės dėl konteksto: skiriasi
kalba, maistas, šviesa, - tačiau man dar svarbesnis kitas dalykas.
Koks?
Nuolat jaučiuosi ne savo vietoje. Vis ieškau, kur prisiglausti.
Paaiškinkite.
Vieta turėtų būti konkretybė, tačiau man ji – abstrakcija. Žmonės,
draugai, su kuriais bendrauju, nėra nulemti geografijos. Vieta tampa būsena.
Namų pojūtis. Štai, Lietuvoje jaučiuosi lyg namie. Labai gera. Įdomus dalykas,
bet jaučiuosi čia savas.
Tikrai įdomu. Vieni žmonės žavisi peizažais, ieškodami
atgaivos gamtoje, kiti mėgaujasi miestais: architektūra, kultūros gausa.
Tretiems rūpi vien kiti žmonės, nes vietos svarbios tik tuo, kas jose gyvena. O
kaip yra jums?
Kaip jau minėjau, svarbiausia man – ryšys su žmonėmis, galimybė
susikalbėti. Dar labai vertinu šviesą. Vietos šviesą.
Na, susikalbėti angliškai šiais laikais visur nesunku, bet
labai įdomu, ką šviesaus esate patyręs.
Šviesa nulemia, kaip ryškiai matau, ji keičia
atspalvius, vaizdo skaidrą. Tereikia įsižiūrėti aplink.
Kas nors vis paklausia, ar man ne per šalta
šiuose kraštuose, ir aš nuolat kartoju, kad pasiilgstu ne Meksikos karščio, o
šviesos. Šiltas oras retesnis.
Šviesa čia tikrai kitokia.
Lenkijoje ir Lietuvoje jos stinga, ypač žiemą.
Dienos tokios trumpos, kad vos prisėdu atsipūsti nuo darbų ir jau naktis.
Meksika arčiau pusiaujo, todėl dienos
trukmė ten per metus beveik nesvyruoja.
Labai panaši, taip.
Tai gal Lietuvoje jus džiugina vasaros?
Žinote, čia man arčiausiai širdies ruduo
Druskininkuose. Rudens šviesa ir oras. Na, ir spalvingi lapai. Labai mėgstu
rudenį.
Kaip Aleksandras Puškinas. Mokykloje
mums aiškino, kad žymusis rusų poetas labiausiai mėgo rudenį. Man atrodė
baisiai keista, kad žmogus džiaugėsi ne vasara, o rudeniu. Tie poetai...
Prieš 30 metų atkeliavau į Lenkiją rašyti
disertacijos. Atvykau mokslo metų pradžioje, spalį. Ruduo buvo nuostabus. Man
taip patiko vaikštinėti ir gėrėtis rudeniška šviesa!
Metų
laikai anuomet dar turėjo aiškias ribas.
Lenkijoje patyriau pavasario preliudiją, kai aplink dar žiema, bet
aiškiai jaučiu, kad netrukus išsprogs medžiai, sužydės gėlės. Net žmonės
pražys. Žmonės juk irgi gamtos dalis, tai dažnai pamirštama.
Vasarą man karštoka, nors esu meksikietis.
Kaskart laukiu rudens. Gimtinėje nepatyriau metų laikų, tik mokiausi mokykloje.
Meksikoje lietingąjį metų tarpą pakeičia sausasis, ir tiek. Jūsiškiai metų
laikai – nuostabus dalykas.
Nors ribos tarp jų ima trintis.
Taip, Lenkijos žiema tapo kažkokia keista, ji
staiga pereina į vasarą. Ritmas sutriko.
Per 30 metų jūs tai pastebėjote?
Aiškiai. Pakitęs metų laikų kaitos ritmas
keičia gyvenimą. Liūdna.
Gal pandemija šiek tiek sugrąžins
pasaulį ant bėgių? 2020-ųjų pavasaris Vilniuje buvo ypač ilgas ir lėtas. Pro
langą gal porą mėnesių stebėjau, kaip palengva sužaliuoja medžiai ir krūmai.
Neįvyko įprastas pavasarinis sprogimas.
Pasaulis stabtelėjo.
Įdomu, kiek pagrįstos žmogaus ambicijos
suvaldyti klimatą. Fizikos profesorius Vidmantis Vaitkus man sakė, kad Žemė
šyla ir dėl procesų, vykstančių jos gelmėse, o apie juos mes ne kažin ką
nutuokiame.
Privalome stengtis darydami tai, ką pajėgiame.
Aišku, neprilygstame Visatos galioms, tačiau turime nustoti elgtis netikusiai.
Vienas dalykas, kurį pajėgiame
suvaldyti, yra kalba. O gal tai per stiprus teiginys? Esate teigęs, kad kalba
yra ne tiek bendravimo įrankis, kiek raktas į pasaulį.
Taip. Kalba, be abejo, tinka bendrauti. Tai
akivaizdu, to neneigiu, tačiau manau, kad ši kalbos paskirtis nebuvo pirminė.
Ankstesnė jos funkcija buvo dekoduoti pasaulį. Pirmykščio žmogaus smegenis
užliejo gausybė ženklų, buvo neaišku, ką jie reiškia, kaip su ta informacija
tvarkytis. Man regis, kaip tik iš poreikio susivokti išsivystė kalba. Poreikis
bendrauti atėjo vėliau, kai jau turėjome, ką pasakyti.
Iki tol tik triukšmavome.
Kalbai reikia turinio. Ispanų filosofas José
Ortega y Gasset vertimų ištaigą ir menkumą aprašė per šmaikštų dialogą su
prancūzų akademikais. Toje esė perskaičiau, kad kalba buvo pats pirmasis
žmonijos mokslas. Iš ten man gimė mintis, kad per kalbą atsirakino pasaulis.
Nesu joks neuromokslininkas, nedaug išmanau apie smegenų veiklą, galiu klysti.
Ko gero, dar niekas gerai neišmano šių
dalykų. Yra įvairių kalbos teorijų.
Taip, teorijos skiriasi. Mano hipotezė yra ne
moksliška, o poetiška. Per kalbą žmonės dekoduoja aplinką – ne vienas tai
sugalvojau, visko prisiskaičiau.
Man atrodo, kad šitaip pasaulio atsirakina ne
tik žmonės, toks procesas būdingas visoms gyvosioms būtybėms. Kiekvienam
organizmui gyvybiškai svarbu dekoduoti aplinką, umwelt. Tenka suvokti
kodus ir atitinkamai elgtis.
Kalbos užuomazgos pastebimos kiekvienoje
ląstelėje. Ląstelės kalbasi pasiųsdamos ir priimdamos tam tikras molekules.
Bakterijos susikalba „cheminiais žodžiais“, tai biologės Bonnie Bassler
terminas. Mikroorganizmai „išgirsta“ signalus ir nusprendžia, ką veikti. Yra
milijonai bakterijų rūšių ir kiekviena turi atskirą kalbą, bendrauja kitokiomis
molekulėmis. Nors mikrobai moka ir bendrą kalbą, tokią savo esperanto. Ja
susikalba skirtingų rūšių bakterijos, todėl geba atpažinti vienos kitas,
susitarti ir bendradarbiauti.
Jos geba net aukotis.
Taip, geba. Jos sugeba daugybę pamatinių
dalykų. Kalbant metaforiškai iš žmogaus pozicijos, bakterijų gyvenime veikia
net demokratija. Jos balsuoja.
Balsuoja?
Taip, tariasi: pulti ar ne, sudaryti koaliciją
ar laikytis skyrium. Ir sprendžia balsuodamos. Antraip tokios mažulytės būtybės
neišgyventų.
Gal prieš dešimtį metų esu klausęsis įdomaus
pranešimo konferencijoje. Mokslininkė aiškino, kad antibiotikai geriausia
veikia ne žudydami bakterijas, bet slopindami jų propagandą.
Žmonės taip pat šaudo ne tik raketomis,
bet ir viešais pranešimais.
Domiuosi kalbomis, todėl man patinka
pasakojimas apie Babelio bokštą. Žmonės pastatė neįtikėtinai aukštą bokštą, nes
pajėgė bendradarbiauti. Biblijoje aprašyta, kad jie taip varžėsi su Dievu,
tačiau šis pasakojimas dar senesnis, iš Babilono ar šumerų laikų: žmonės bokštu
siekė ne pranokti dievus, o su jais susisiekti.
Tačiau Aukščiausiasis nepanoro.
Ir juos sustabdė, sujaukdamas kalbą. Žmonės
nebesusikalbėjo ir neužbaigė statinio. Panašiai galingas antibiotikas nutraukia
bakterijų bendravimą ir jas sulaiko.
Įdomi analogija. Judėkime toliau. Jumyse
taip pat gyvena gausybė bakterijų.
Taip.
Jos tarpusavyje bendrauja, siuntinėdamos
cheminius junginius. Gal pasiunčia kokių nors molekulių ir jūsų smegenims?
Visiškai įmanoma. Taip. Labai tikėtina. Turbūt
šiuos dalykus išmanote geriau nei aš, bet mes esame didžiulės bakterijų
bendruomenės.
Tai viena didžiausių mokslo ir net filosofijos
mįslių – klausimai apie sąmonę. Jie neatsakyti, ypač didysis klausimas.
Turite galvoje Davido Chalmerso iškeltą
klausimą?
Taip. Tai iššūkis mokslui. Kas yra sąmonė? Kaip
mes jaučiamės savimi? Kuo aš esu aš, o jūs esate jūs? Toks individualumas tampa
ypač įdomus, suvokiant, kad esame sudaryti iš daugybės smulkesnių elementų,
taip pat ir bakterijų. Ir visa ši chemija kažin kaip padovanoja susivokimo
pojūtį. Neįtikėtina. Man šis klausimas atrodo nuostabus.
Prašau, tęskite.
Mane stulbina didieji šuoliai. Štai, chemija
pavirsta biologija. Kurį laiką tie patys elementai pakluso vien fizikos
dėsniams, o staiga jie sukuria gyvybę.
Arba dar anksčiau – jei įsivaizduotume tikėtiną
Visatos pradžią: Didysis sprogimas, o gal daugiavisatos, burbulai. Nesvarbu,
kaip ten įvyko, bet nutiko kažkas gražaus. Štai tokie grožio akimirksniai
sukuria ką nors nauja. Man – tai metafora. Metaforos sukuria naujus žodžius,
naujus pasaulius.
Mūsų galvose.
Gal ne tik. Štai, jūsų knygoje perskaičiau
Theodore‘o Zeldino citatą apie pokalbius. Jis sako, kad pokalbis ne tik išmaišo
kortas, bet ir sukuria naujų kortų. Protams susitikus, mes ne tik apsimainome
faktais, mes perkuriame faktus. Gimsta naujos minčių sekos.
Todėl noriu sugrįžti prie minties apie kalbos
svarbą. Ji didžiulė. Kalbos galia yra kurianti...
Naujas tikroves.
Naujas kortas. Tai labai svarbu, mums to labai
reikia dabar. Karas Ukrainoje tik patvirtina, kad pasaulis nebegali likti
senoviškas. Privalome keistis, mums reikia naujos kartos pasaulio. Tačiau
kokio? Pirmiausia turime įsivaizduoti kitokį įmanomą pasaulį, o tik paskui jį
kurti. Arba tuo pat metu.
Kaip?
Čia mums praverstų metaforų įrankiai. Naujus
ryšius kuria pokalbiai, tą patį daro smegenų neuronai, atsiranda naujos
sinapsės. Šitaip nutika svarbūs dalykai.
Nagrinėju tokias temas universitete su
studentais.
Kokiose studijose?
Su filologais. Jie studijuoja kalbas,
literatūrą, lingvistiką.
Dėstau jiems, kad kalba yra pernelyg
nuvertinama, nes vyriausybes domina tik technologijų mokslai, kuriantys
produktus, kuriuos galima parduoti. Mažai kas suvokia, kad galingiausia
technologija yra kalba. Jeigu ją puoselėtume, atrastume nuostabių galimybių.
Su gera bičiule Julia Fiedorczuk parašėme knygą
apie tai. Pavadinome ją „Ekopoezija“. Apmąstėme pasaulį per poeziją, kadangi ja
užsiimame. Juk nesame gydytojai ar astrofizikai. Julia ginčijasi su lingvistais
ar pažinimą tyrinėjančiais mokslininkais, teigiančiais, kad kalba skiria žmones
nuo kitų gyvūnų. Jos nuomone žmonės nuo žvėrių skiriasi tuo, kad sugeba
šiukšlinti. Mes visur paliekame galybę šiukšlių.
Sunku ginčytis. Žmonės tikrai sugeba
natūralius daiktus paversti bjauria šiukšlių krūva.
Tęsdamas šią mintį, pasiūliau atkreipti dėmesį
į kalbines šiukšles. Mano svarbiausias rūpestis – kaip pristabdyti tuščių
pliurpalų ir šiukšlinių žodžių srautą. Prieš kalbant verta pasvarstyti, ar
verčiau nepatylėjus. Imtume švariau gyventi.
O nuo kalbos pereitume prie plastiko.
Nešvari kalba būdinga melagienoms ir
propagandai. Štai Putinas kažką sumalė ir pradėjo karą. Toje kalboje tuščia,
vien šiukšlės.
Šiais laikais technologija palengvina
bendravimą vaizdais. Žmonės rodo vieni kitiems paveiksliukus arba siunčia
vaizdų srautus ir susikalba be žodžių. Ką manote apie tai?
Manau, žodžiai ir vaizdai puikiai dera.
Metaforos būna ne tik kalbinės, bet ir vaizdinės, garsinės, olfaktinės ir
kokias tik galite įsivaizduoti. Ką nors užuodus, smegenyse gimsta vaizdinys ar
prisiminimas. Kaip jau sakiau, mes vartojame per daug žodžių. Jei dažniau
derintume juos su juslėmis, gal mažiau šiukšlintume.
Nesu prieš technologiją, ji naudinga, jei
tinkamai naudojama. Dar svarbu, kas ją apmoka ir kas iš jos uždirba.
Kaip tinkamai naudotis technologija?
Leiskite pateikti pavyzdį. Turbūt esate
girdėjęs, kad Meksikoje kalbama 69 kalbomis: oficialia ispanų ir dar 68
vietinėmis. Kai kurias iš šių moka daug žmonių, nahuatlių kalbą – daugiau nei pusantro milijono, o kai kuriomis
kalba tik saujelė. Įsitraukiau į valstybės programą, skatinančią rašyti poeziją
vietinėmis kalbomis: majų, zapotekų, nahuatlių ir kitomis. Atrodo, gražiai
sumanyta, leidžiami dvikalbiai rinkiniai, poetai patenkinti. Klausiu jų: kam
jūs rašote, kas jus skaito? Niekas.
Niekam neįdomu.
Jų bendruomenės mažytės, be to, daugelis
gentainių nemoka skaityti.
Ir ispaniškai?
Jokia kalba. Dalis žmonių visai neraštingi.
Tradiciškai jie niekada neužrašinėjo ir neskaitydavo pasakojimų ar eilių, tik
klausydavosi. Pagalvojau, kad kaip tik čia praverstų technologija. Sakytinius
tekstus ji perteiktų garsu ir vaizdu.
Garso įrašas – suprantama nauda, tačiau
kuriems galams poeziją dar papildyti vaizdais? Ką jūsų eilėraščiui suteikia
prie jo prikabintas paveiksliukas?
Pagrįstas klausimas, suprantu jūsų mintį. Ko
gero, nieko. Turbūt tie vaizdai nebūtini. Pats esu aiškinęs studentams, kad
eilėraštis yra audiovizualinis kūrinys.
Visiškai pritariu.
Jis iškart sukuria vaizdus.
Be jokio abejo. O prisegtieji piešiniai
juos užkloja. Tiek to, grįžkime prie didingųjų šuolių. Ar pritartumėte, kad
Didysis sprogimas – graži metafora?
Taip, visiškai.
Taigi, šuoliai iš nieko į ką nors arba
iš negyvybės į gyvybę yra labai metaforiški. Ši tąsa driekiasi nuo niekio iki
žmogaus.
Ir man taip atrodo. Gali būti, kad mes esame
bakterijų metaforos. Mikrobai susiburia ir sukuria ką nors panašaus į žmogų.
Ir kalbina jį savo chemikalais, ragina
kurti eiles, prisigalvoti įvairiausių niekų. Pamenu, kartą įsijaučiau į
vaizdinį, kad kada nors persikūnysiu į televizoriaus ekraną. Būsiu juodas
plokščias kristalų rinkinys. Tokia perspektyva visai negąsdino, nes akimirksniui
suvokiau tąsą, aprėpiančią ir gyvus, ir negyvus reiškinius.
Tiesa. Po mirties jūsų molekulės, atomai,
bakterijos ir visa kita išsibarstys. Iš jų susidės nauji dalykai. Mano anglis,
vandenilis ir kiti elementai jau yra pabuvoję įvairiose vietose ir dar pabuvos.
Tai kas gi numiršta? Tik buvimo savimi idėja.
O idėja nėra gyva, todėl mirtis tėra
metafora.
Taip, ir tai ramina, nes vis dar norisi čia
pagyventi.
Taigi, mirtis yra užmaršties
metafora.
Tikrai. Ją nuolat linkstu užmiršti. Negalvoju,
kas nutiks vėliau.
Gal jūsų metaforą kas nors prisimins ir
atkurs?
Galbūt. Neįsivaizduoju, kas nutiks dar po 3
milijardų metų. Be to, kai kurie fizikai teigia, kad laikas tėra vidinis
jausmas. Tačiau jūs teisus, šis požiūris apdovanoja ramybe, nes neverta
jaudintis dėl to, kas su jumis nutiks, kai jūs jau nebebūsite savimi.
Pirmiausia, mus bakterijos susikuria
kaip metaforą, o paskui ji užmirštama. Ir visa tai yra dar viena metafora.
Tai jau nauja metafora, taip. Todėl, kol
gyvuoji, verta metafora papuošti gerą eilėraštį. Kad galėtum pasakyti: „Buvau
žavinga metafora“.
Nuostabu kurį laiką pabūti gyva metafora. Tokia
tikimybė nėra didelė, nes turi sutapti daug sąlygų. Matematiškai menkai
tikėtina, kad cheminiai elementai susigrupuos į žmogų, paukštį ar medį.
Toks požiūris nėra labai paplitęs.
Žmonės mieliau tapatina savo esmę su nemaria siela ar nenutrūkstančiu sąmonės
srautu. Gal čia pasiekiame kalbos nubrėžtas ribas: sunku rišliai šnekėti apie
reiškinius, kuriuos kai kurie išminčiai laikė neapmąstomais.
Pats nesu tikintis. Nemąstau apie amžinąją
sielą ne todėl, kad tikiu ar netikiu, o todėl, kad galvoti šia tema man
neatrodo praktiška. Nemari siela – labiau terapinė sąvoka.
O jums šitaip pasiterapinti neaktualu?
Man arčiau širdies vaizdinys, kad mano dalelės
ir bakterijos išsilakstys užsiimti kuo nors kitu. Nebūtina, kad jos
susigrupuotų ir reinkarnuotųsi į kokį nors ąžuolą.
Ir dar aš pripažįstu, kad daugelio dalykų
nesuvokiu. Didžiumą Visatos sudaro tamsioji medžiaga ir tamsioji energija. Kai
kuriuos klausimus žmonės išsiaiškins, jiems tik reikia laiko, o kai kurių atsakymų
nesužinos niekada.
Kodėl gi?
Dėl to, kaip esame padaryti. Smegenims būdingos
ribos. Štai, kiti gyvūnai mato platesnio spektro šviesą, o mes – ne. Tenka
paisyti ribų.
Tačiau metafora yra įnagis, padedantis
peržengti bet kurią ribą. Jokių taisyklių, jokių ribų. Kas drįstų suvaržyti
metaforą?
Sutinku. Vienintelė kliūtis yra mūsų vaizduotės
stoka, kuriant naujas metaforas.
Iš tingumo.
Pamenu Jorgės Luiso Borgeso paskaitą apie
metaforas. Jis ten citavo senovės kinų išmintį, kad pasaulį sudaro 10 000
daiktų ir būtybių. Aišku, jų yra žymiai daugiau, bet tokia metafora. Toliau
Borgesas aiškino, kad metafora yra jungtis tarp bet kurių iš dviejų ar daugiau
esamų dalykų. Derinių įvairovė, žaidžiant su 10 000 daiktų ir reiškinių nėra
beribė, tačiau labai didelė.
Pranoksta atomų skaičių Visatoje.
Todėl kyla klausimas: jei įmanoma tokia gausybė
metaforų, kodėl poetai zulina vis tas pačias? Ir ne tik poetai – kodėl mes taip
prisirišę prie seniai sumegztų ryšių, užuot kūrę naujus? Tik dėl vaizduotės
vangumo. Turėtume įsivaizduoti naujoves ir jas kurti.
O juk poezija ir įgalina vaizduotę.
Dėkoju už įkvėpimą.
Kalbėjomės angliškai, pusryčiaudami "Neringos" restorane, Vilniuje, 2022 m. vasario 28 d.
Internete neplatintų Igno pokalbių su įvairiais mąstytojais rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt
2024 m. balandžio 1 d., pirmadienis
Pedagoginė plyta
Iš pinigo kalvės
Pedagoginio sukdamas žiedu,
Prie sienos trispalvės
Užmačiau du įtartinu diedu.
Išsilupę geltoną,
O gal dar ir žalią, plytą,
Jie pritūpę stebėjo
Dūzgiančio miesto elitą.
Apsuku eilinį pragaro ratą,
Privairuoju papiktintą dėdės „Fiat‘ą“,
Oriai nuleidžiu padūmintą stiklą,
Klausiu: „Ko griaunat Gutausko šventyklą?“
Jaunesnysis, prikandęs skruostą,
Atsiliepia erelio mostu:
„Pažiūrėkite, ponas, blaiviai –
Mes tik taisom Tesėjo laivą.
Sparčiai keičiantis situacijai,
Pasibūstinkit reputaciją.
Siūlom gal vienintelę progą
Nusipirkt Amžinybės stogą!“
Jau siekiu traukti piniginės
Ir tą akimirksnį lemties
Matau, kaip atlekia audinė
Su užrašu „Didingi vyrai
Pražūva be jokios vilties,
Kai ima šert šlovės vampyrą.“
Atsisakiau: „Dėkoju – ne!
Pagarbiai, neiškėlęs fako.
Paspaudžiau gazą, ir – ate!
Tolyn į srautą Geležiako.
2024 m. vasario 8 d., ketvirtadienis
Atsiprašau dėl sutrikusio mąstymo
Aš sviesiu
viską ateičiai į veidą
Lengva
ranka sunkiausiu metimu.
Man Fiodoras Michailovičius leido
Ir aš dabar laimėti ketinu.
„Lošėjas“, Rolandas Rastauskas
Jei konsultuočiau buvusį būsimo Nacionalinio stadiono valdytoją,
patarčiau jam viešai atsiprašyti. Žinau, toks poelgis kontraintuityvus: ko čia atsiprašinėti
apvogtajam? Pamenu, kartą Rygoje, nugriuvus parduotuvei, įmonės valdytojas irgi
gūžtelėjo pečiais: ko kabinėjatės – ne aš nuverčiau! Bemat pats
nuvirto.
Niekas neteigia, kad milijonus iš BaltCap‘o vadovaujantysis
partneris captelėjo. Kaip tik todėl galėtų drąsiai atsiprašyti – nusikaltimu prokurorai
neapkaltins. Nesužiūrėjo captelėjimo, užtraukė gėdą ne tik visam BaltCap‘ui,
bet ir kitiems lordams, o ir paprastesniems fondininkams. Gal ir pas juos koks
nors puvėsis capsi? Ir Lietuvai negarbė, ir Baltijai.
Publikai nerūpi, ar buvo įmanoma sužiūrėti. Publika tyliai tikisi
atgailos. Atsiprašyti verta.
Apžiūrėjęs šapus kitų akyse, stversiu rąstą savojoje. Savanaudiškai
pasielgiau, vieno senelio pavardę keisdamasis į kito. Neįprasti veiksmai erzina,
atsiprašau. Klausimų aibė nuraibuliavo. Kodėl? Kaip drįso? Kas toliau? Kada lytį
pasikeis?
Vyrui pavardę keistis nėra įprasta, nors ir labai paprasta.
Registrai, įgudę patarnauti tekančioms moterims, mikliai įdiegia naująją
tapatybę instancijose, o šios aprūpina šviežutėliais dokumentais. Tik netingėk ir
pinigą mokėk. Kisme glūdi galimybė.
Praeities kūryba niekur neprapuolė. Senąja pavarde su bendraautore Alisa pasirašyta „Organizacijų ligos ir
jų gydymas“ atkeliavo į lentynas. Daug negalavimų toje knygoje apžvelgėme, tik mąstysenos sutrikimų
– ne, nes toks reiškinys – ne liga, o natūrali individo (ir organizacijos) būsena.
„Mūs žmonija, be išimties, seniai psichuoja iš peties“, - dainavo Vladimiras
Vysockis.
Ilgai ir stebėtinai efektyviai dirbęs vadovas vieną dieną
pasijunta užmezgęs ryšį su aukštesnėmis galiomis ir pastato milijoną ant
raudonos. Jeigu išlošia, nešasi. Nesvarbu, kokios kilmės lėšas statė, kazinėtojai
laimėjimą išmoka. Jų rizika apskaičiuota olimpinės matematikos dėsniais:
šiandien klientas išsinešė, rytoj dvigubai parneš. Kitaip nutinka, jei lošėjas lengva
ranka viską sviedžia ateičiai į veidą, o dar paaiškėja, kad
lėšos captelėtos. Dabar publika tikisi iš kazinėtojų ne tik atgailos, bet ir kompensacijos,
o gal ir licencijos.
Medice, cura te ipsum.
Teksto autoriaus pokalbių su įvairiais mąstytojais rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt
2024 m. sausio 14 d., sekmadienis
Nina Chruščiova: „Mes, rusai, įgudę suprasti net nepasakytus dalykus“
2016-ųjų kovą mes trumpai susitikome naujojoje
mokykloje Niujorke, tada fotografavau jus žurnalui „Rigas Laiks“, užsimovusią
Dicko Cheney‘io kaukę.
Aaaa, na taip, aišku, aš gi dėstau propagandą.
Paskui Valstijose keliskart prasilenkėme, o
štai dabar jūs – Vilniuje. Kaip jaučiatės?
Puikiausiai. Dažnokai čia lankausi, vis užsuku pas
bičiulius, pabėgusius iš Rusijos po to, kai juos ten apšaukė užsienio agentais.
Daugelis atstumtų rusų intelektualų čia
apsistoja tik trumpam, pakeliui į Paryžių.
O ką veikti Paryžiuje? Čia jūs nors leidžiate knygas,
rašote žurnalams. Susikalbate rusiškai. Anksčiau Vilniaus visiškai nepažinojau,
nes rusai važiuodavo tik į Rygą. O dabar esu čia jau penktą kartą ir kaskart
išsivežu nuostabiausių įspūdžių. Labai džiaugiuosi atradusi Lietuvą. Vakar pavakarieniavome
tokiame nuostabiame restorane – pati šauniausia vakarienė mano gyvenime.
Tikrai? Koks gi tas restoranas?
„Saint Germaine“.
Tikrai puikus.
Čia gera. Žmonės draugiški, nepaisant kietų jūsų
vyriausybės nuostatų. Kuo labiau jūsų politikai nekenčia rusų, tuo smarkiau
padeda Putinui.
Atvažiavote iš Maskvos.
Taip, Kaliningrado traukiniu, išlipau Kenoje.
Kaip Ana Achmatova – lieku su savo tauta visose nelaimėse.
Iš Maskvos visi pabėgo, o kas nors gi turi paliudyti. Kas nors gi privalo
nueiti į parodą „Rusija – galimybių šalis“ ir paspoksoti į mieliausią Putino
propagandą. Tai ir vaikštau.
Tai kur gyvenate: Maskvoje ar Niujorke?
Paskutinius trejus metus Niujorke dėstau tik pavasario
semestrą. Štai, po kelių dienų išskrisiu už Atlanto ir padirbėsiu iki birželio.
Ir vėl sugrįšiu.
Keliaujate laisvai?
Kol kas mane įsileidžia. Gal todėl, kad nieko feisbuke
nerašinėju. Šito jie negali pakęsti.
Nenuobodžiai gyvenate.
Uoj, labai įdomiai. Grįžtu į Maskvą birželio 20-ąją, už
poros dienų – Prigožino maištas. Telefonas netyla, transliuoju, kas dedasi prie
Kremliaus. (Juokiasi)
O ką veikiate Maskvoje?
O Maskvoje parašiau knygą apie Chruščiovą. Ji iškeliavo į
spaustuvę, tik, deja, užpulta cenzūros. Chruščiovas gi antistalinistas. Iš
pradžių knygoje turėjo nebelikti nieko apie Putiną, nieko apie Navalną, nieko
apie karą Ukrainoje. Dar vėliau išbraukė pasakojimus apie senelio sustabdytą
stalininį bažnytininkų persekiojimą.
Nušalinant Chruščiovą nuo valdžios 1964-aisiais, posėdyje
kalbėjo Suslovas, jo pranešimą iškart paskelbė. Tačiau buvo ir kitas
pranešimas, kurį perskaitė Mikojanas. Visą tekstą jam surašė KGB. Mikojanas,
lyg ir artimas Chruščiovo bendražygis, sugebėdavo staigiai pajusti, iš kur
vėjas pučia, todėl perskaitė. Jo pranešimas liko įslaptintas, mat pagal jame
nuskambėjusias formuluotes, Chruščiovą būtų tekę nuteisti kaip valstybės
išdaviką.
Įdomu.
Taigi, leidėjas pasiūlė įtraukti į mano knygą aną
juodinančio Chruščiovą pranešimo tekstą. Šiandien Rusijoje kai kam aktualu, kad
senelis būtų piešiamas kaip tik tokiomis KGB parinktomis spalvomis. Nenorėjau be
konteksto įdėti knygon tą dokumentą, nes jame prirašyta visiškų paistalų. Pasiūliau
papasakoti istoriją išsamiau, įtraukti ir kitus slaptus pranešimus iš
ankstesnių metų, kad atsiskleistų visų politbiuro veikėjų veidmainystės.
Galiausia sulygome apsieiti be jų.
Pradėjo kritikuoti mano atrinktas nuotraukas. Net viršelį
pakeitė. Norėjau piešto portreto, nutapyto žymaus prancūzų dailininko Fernardo
Leger‘o žmonos Nadios. Ji nebuvo pripažinta dailininkė, tačiau nutapė Jurijaus Gagarino,
Chruščiovo ir kitų portretų. Tas paveikslas niekam nematytas, nes visada kabojo
mūsų namuose, ir senelis jame atrodo įdomus gyvas žmogus. O leidėjas man sako:
„Ne, su šiuo portretu knyga pasirodyti negali.“ Klausiu: „Kodėl?“ Sako:
„Telefonu negaliu paaiškinti. Rasime kokią nors fotografiją.“ Taip ir nepaaiškino.
Neišgirdau, kuo tiksliai neįtiko tas portretas, bet esmę supratau. Mes, rusai,
įgudę suprasti net nepasakytus dalykus.
Taigi, parinko viršeliui pilką eilinę politbiuro veikėjo
fotografiją, kad tik Chruščiovas nepasirodytų gyvas, patrauklus, intriguojantis.
Regis, leidėjai tyčia stengiasi, kad knygos niekas nepirktų, kad jos nesinorėtų
paimti į rankas. Dar ir atgrasų įvadą parašė, prikaišioję Malenkovo ir Molotovo
citatų. Keista, juk turėtų stengtis daugiau parduoti, o elgiasi priešingai.
Tiražą nurašys tiesiai į makulatūrą?
Na, kas nors knygyne gal pavartys.
Gal jie nuo pradžių tikėjosi niekinančios ar pajuokiančios
biografijos, o pamatę, kad parašėte rimtai ir įdomiai, nusivylė?
Nemanau. Iš pradžių atrodė, kad išleis tokią, kokią
parašysiu. Sėdėjau archyvuose dvejus metus. Prasidėjo karas, tada – cenzūra. Bijo.
Ko bijo? Kas tas svarbiausias cenzorius?
Niekas nežino. Jūs gi suprantate, Rusijoje įprasta
baimintis, kad ko nors nenutiktų. Niekas aiškiai nedraudžia, tik atkalbinėja.
Dėl visa ko – geriau nereikia, nes galbūt negalima. Kodėl negalima, niekas
nesigilina. Apsidraudžia. Kaip su Liubimovo spektakliu Tagankos teatre – į
repertuarą neįtrauksime, bet politbiuras pasižiūrėti ateis.
2022-ųjų rudenį Putino žurnalistai paklausė, kaip šis būtų
pasielgęs per Karibų krizę 1962-aisiais. Jis nuo tokio klausimo net užspringo
oru ir atšovė: „Negaliu įsivaizduoti savęs Chruščiovu!” Visi išgirdo, kad
Chruščiovas – priešas.
Nesistengiu išteisinti Chruščiovo, tik norėjau įdomiai papasakoti
jo biografiją. Išdėsčiau, kaip gimsta tironija.
Vakaruose išleisite.
Taip, jau domisi Princetonas, kiti leidėjai. Išleisiu
neišbraukytą.
Kaip pavadinote knygą?
„Vadas sistemos išorėje“. Jis gi visada kovojo su sistema:
geriau ar prasčiau – kitas klausimas. Bet kovojo.
Esate vienintelė rašanti Nikitos Chruščiovo
palikuonė?
Taip, iš gyvųjų. Yra dar du anūkai, bet jie nerašo. Aš,
šiaip ar taip, jį dar aptikau gyvą, nors senelis numirė, kai man dar nebuvo
suėję nė septyneri.
Vis tiek – esate susitikę, tai svarbus faktas. Kaip
nesusigundėte parašyti jo biografijos anksčiau?
Apskritai nesiruošiau jos rašyti. Turėjau, ką veikti: dėsčiau,
tyrinėjau Nabokovo raštus. Aprašiau Putino Rusijos imperiją, pati pervažiavusi
ją nuo Kaliningrado iki Kamčiatkos.
Dabar džiaugiuosi, kad sukūriau knygą apie senelį, nes
turėjau prikaupusi daug močiutės atsiminimų. Ji pasakojo, o aš užsirašinėjau. Ko
gero, dar turiu parašyti Ninos Chruščiovos biografiją.
Pirmosios ledi?
Taip, jos garbei gavau Ninos vardą. Nuostabi moteris,
turėjo puikų humoro jausmą. Net Jacqueline Kennedy tai įvertino. Jos sėdėjo
greta per madų šou Vienoje, stebėjo manekenes ant podiumo. Nina Petrovna ir
sako: „Jacqueline, jums šie elegantiški apdarai puikiai tiktų, o ant manęs
iškart suirtų per siūles.“
Kitą kartą ji su vyru lankėsi Vašingtone ir bendravo su
žiniasklaida. Per interviu kažkas užsipuolė: „Kaip gi šitaip? Valstybės galva
Nikita Chruščiovas dėvi plastmasines sąsagas!“ O jie išties rengėsi kukliai, be
brežneviškų užmojų. Ir Nina Petrovna nesutriko: „O ką – mano vyras vadovauja
darbininkų ir valstiečių valstybei. Tai kokias sąsagas jis turėtų rinktis? Gal
auksines?“
Ji buvo ypatinga moteris, tik menkai mums pažįstama.
Supažindinsite.
O Vladimiro Tarasovo prisiminimus rusų kalba irgi jūs
išleidote?
Ne, „Sofoklis“ išleido lietuviškai. Rusų kalba
jie išėjo Sankt Peterburge dar prieš invaziją. Volodia su Vytautu Landsbergiu
dabar koncertuoja: jis muša būgnus, o buvęs prezidentas skaito eiles.
Landsbergis – jūsų didvyris?
Didvyris. Sergejus Loznica gražų filmą sukūrė.
Žiūrėjau, puikus filmas. Landsbergis pasikeitęs.
Sušvelnėjęs. Juokauja daug.
Su amžiumi tai būdinga. Chruščiovas keitėsi, Jaruzelskis
labai pasikeitė. Tik Gorbačiovas liko toks pat iki galo.
Apie Gorbį pasakojo Svetlana Aleksijevič. Jai Michailas
Sergejevičius palikęs kuo geriausią įspūdį.
Man irgi. Su Svetlana mes draugaujame, tik susiginčijome,
kai ji ėmė aiškinti, kad Baltarusiją okupavo rusai. Juk tai visiškas kliedesys
– Lukašenka įsisiautėjo, kol Putino dar nė nebuvo valdžioje.
Taip, Putinas ima viską, kas prastai saugoma. Ir
Baltarusiją pasiėmė. Bet teigti, kad ji okupuota Rusijos, tai – jau
perlenkimas.
Na, jūs gi esate propagandos žinovė. O ką
manote apie Kiniją?
Kinijos niekas nesupranta. Tai didi civilizacija, į kurią
niekas neįsigilina. Amerikiečiai žino viską apie visus, bet kinų jie
nesupranta, nes žvelgia iš aukšto, kaip į plokštikalnę.
Landsbergis yra pastebėjęs, kad kinams būdingas
ypatingas požiūris į laiko tėkmę. Jie neskuba.
Labai taiklu. O Rusijai būdingas ypatingas požiūris į
teritoriją, į erdvę. Todėl rusai nepajėgia paleisti erdvės: laikosi įsikibę
vienuolikos laiko juostų ir eina iš proto. Tačiau tai nereiškia, kad neverta
suprasti jų požiūrio.
Suprasti verta, juk tai itin pamatiniai
dalykai: laikas ir erdvė fiziškai susipina į erdvėlaikį.
Europoje vyrauja iš esmės kitoks požiūris į erdvę, nes
europinės imperijos buvo jūrinės. Atsilupo tolimos kolonijos, nieko baisaus. O
rusų imperija skiriasi nuo britų ar ispanų tuo, kad yra viename žemyne. Todėl vakariečiai
nemoka suprasti Rusijos.
Atvyko Obama į Maskvą ir pranešė: „Kalbėsiuosi su
prezidentu Medvedevu.“ O apie ką su juo kalbėtis? Nebent pasisveikinti,
paveikslus priimamajame drauge apžiūrėti. Prasčiausias Rusijos analitikas
turėjo prieš kelionę paaiškinti Obamai, kad rimtai apie ateitį bendrauti verta vien
su Putinu. Nesvarbu, kad šis – tik majoras.
Tai tik smulkus epizodas, gal nieko nenulėmęs, bet jis
iliustruoja, kad amerikiečiai nelabai sugeba bendrauti su tokiais menkystomis
kaip Putinas ir paranojikais kaip Xi Jinpingas.
Lietuvai šiuo požiūriu, regis, pavyksta rasti aukso vidurį.
Didelės pagarbos dėl principingos pozicijos verta Armėnija.
Oi, bet man jau metas.
Ačiū už įžvalgas.
Ačiū jums, judėsiu namo.
Laimingai. Atvažiuokite vėl.
Kalbėjomės rusiškai 2024 m. sausio 1 d. kavinėje, Vilniaus Gedimino prospekte.
Internete neplatintų pokalbių iš esmės rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt