Jonas Pirožnikas: „Žmogus yra beveik visagalis“

 

Tai klausinėkit, atsakysiu.

O jūs pats esate skendęs?

Ne.

Bet vis tiek kada nors gyvenime esate patyręs kokį nors mirties alsavimą?

Tai, be abejo, yra buvę visokių situacijų.

Ko reikia, kad įveiktumėte mirtį?

Na kaip, pirmiausia svarbu užsispyrimas, tobulėjimas, tikslo siekimas.

Kai man pasako, kad ko nors neįmanoma padaryti, aš juokiuosi iš tų žmonių, sakau, nėra to, kas neįmanoma. Žmogus yra beveik visagalis, ir, kas įmanoma, žemiška, jis viską gali pasiekti ir padaryti.

Atvykęs į Palangą prieš 16 metų, aš pamačiau, kokia buvo situacija, kaip dirbo praeities gelbėtojai: irklavo medines valtis, net racijų neturėjo, nieko. Tais pirmaisiais metais, kai pradėjome dirbti, nuskendo turbūt 12 žmonių. Aš susiėmiau už galvos, norėdavosi verkti. Sėdėdavau ir bandydavau sugalvoti, ko griebtis, kad tai pasikeistų.

Ir man kilo pirma mintis: tada veikė telefono numeris 02, kuriuo reikėdavo skambinti, jeigu skęsta žmogus. Žmonės skambindavo 02, o tuo pat metu padalinyje budintis policininkas, pareigūnas, priimdavo pareiškimą iš kokios nors apvogtos ar nukentėjusios moters. Ir man kilo mintis, kad reiktų suformuoti savo gelbėjimo numerį, tai yra 1509, kuris sėkmingai iki šios dienos veikia. Tai šitą aš padariau. Teko prašyti pagalbos iš telekomunikacijos įmonių – „Bitė“, „Tele2“, „Omnitelis“ buvo tais laikais, dabar „Telia“, – joms įrodžiau, kad tai bus nemokama, kad mes nenorim pinigų, mes norim apsaugoti gyventojus. Ir „Bitė“, man rodos, iš mūsų paprašė pinigų, tai pasakiau: „Aš tada padarysiu jums tokią antireklamą!“ Išėjo straipsnis laikraštyje, raginantis poilsiautojus, važiuojančius prie jūros, nesivežti su savimi „Bitės“ telefonų, nes jais nebus pasiekiami pagalbos numeriai. Tada manęs atsiprašė: „Jonai, labai atsiprašome, tikrai matome, kad tu nori gerai padaryti.“ Vienu žodžiu, dabar nėra problemų, telefonai veikia mūsų įmonės vardu, jie nuolatos mums išduoti, ir mes su jais dirbam. Tai vienas dalykas.

Kitas dalykas, pamačiau, kad kam nors skęstant, žmonės nemokėdavo apibūdinti situacijos. Pirmiausia, kai poilsiautojai praneša, kad įvyko nelaimė ar tragedija, – žmogus skęsta ar susižeidė, susilaužė ranką, koją, bet ką, – reikėtų nusakyti, kur jis yra. O žmonės nemokėjo to pasakyti. Ir man kilo mintis visus stulpus, ant kurių užrašytas mūsų telefono numeris 1509...

Sunumeruoti.

Sunumeruoti, kad visiems būtų aiškiau. Atsisuka ir pasako: prie to ir to stulpo.  

Ir dar buvo didžiulė problema su alkoholiu. Atvažiavusius gelbėtojus sudirbdavo į šuns dienas, išvadindavo visokiais keiksmažodžiais. Pradėjom su poilsiautojais bendrauti naudodami vaizdo registratorius. Būdavo, daro kokį nusikaltimą arba paplūdimio taisyklių pažeidimą, o mes nieko negalim. Jis sako: „Atvažiuos policija, aš pasakysiu, kad taip nebuvo. Ir dar mano šeima patvirtins.“ Gerai, mes viską filmuojam. Baigėsi šitie dalykai.

Siekėme sumažinti apsvaigusiųjų nuo alkoholio paplūdimyje. Juos skęstančius sunku pamatyti, skęsdamas toks žmogus niekad neprašo pagalbos, jis plaukioja, plaukioja ir – į dugną, viskas, nuskendo. Tai mes pradėjom prevencinį darbą, patys jų ieškoti. Septintą valandą ryto, ypač penktadieniais, šeštadieniais, atvažiuodavom į paplūdimį, ir tuos, kurie miega su drabužiais, be diržų, tekdavo žadinti, paaiškint: „Vyrai, galit eit namo.“ Jeigu neidavo arba priešindavosi, nevykdydavo mūsų nurodymų, patarimų, kviesdavom policijos pareigūnus ir jie juos išveždavo. Prevencinis darbas davė labai daug vaisių, kad tektų mažiau dirbt vandeny.

Gelbėtojams visada kartodavau: nė vienas plaukikas neaplenkia vandens motociklo, nė vienas bėgikas neaplenkia nei džipo, nei keturračio. Tai aš pasiėmiau šitas technologijas, pasitelkėm dronus, viską kiek galėdami patobulinom, kad būtų greičiau. Yra gelbėtojų, stebėtojų postas, kuriame visi apmokyti teikti pirmąją pagalbą, visi turi sertifikatus. Ir po truputį, po truputį pasiekėm, norėčiau pasidžiaugti, gerų rezultatų. Per metus tenuskęsta vienas arba nulis.

O kaip jūs pamatuojate gelbėtojų darbo kokybę? Ar lyginatės, pavyzdžiui, su kolegomis Latvijoje ar Lenkijoje, o gal Neringoje?

Žinom, žinom, mes bendraujam. Aš dar atstovauju... esu Lietuvos profesionaliųjų gelbėtojų vandenyje federacijos prezidentas. Kaip tik rugpjūčio 3 dieną* vyks tarptautinės gelbėtojų varžybos. Duodam jiems pasirodyti: ten ir plaukimas, ir bėgimas, ir pirmoji medicininė pagalba, ir apskritai loginis mąstymas. Nes pasitaiko žmonių, apie kuriuos sunku kalbėti, ateina į atranką ir... (Suskamba telefonas) Aš atsiprašysiu.

Atsiliepkite, gal kas nors skęsta.

(Pasikalba su kurjeriu) Kaip aš vertinu savo tarnybą? Na, dešimties balų sistemoje įvertinčiau stipriu aštuonetu. Aišku, aš matau, kur mes galim tobulėti, matau. Kiekvieną rytą per penkiaminutę aptariam praėjusią dieną, pasižiūrim, kokių padarėm klaidų. Jeigu sakyčiau, kad nedarom klaidų, tai būtų juokinga, nesąmonė.

Visi klysta.

Kiekvienas žmogus gali suklysti, bet visada yra galimybių tobulėti. Ir aš turiu tobulėjimo planą, ką galima nuveikti, ypač naudojant naująsias technologijas. Ant stulpų kitais arba dar kitais metais norim įrengti stebėjimo kameras, kurios atpažintų vandenyje skęstantį žmogų. Statysim ant tilto į šitą pusę, ir į tą, kad viską aprėptų.

Jau yra tokių stebėjimo programų su dirbtiniu intelektu, atskiriančiu plaukiką nuo skęstančiojo?

Taip, yra. Eina link to.

Kai ką jau patobulinau. Labai daug atimdavo man energijos, kai žmogus toli nuplaukdavo už saugios teritorijos ir man reikėdavo varyti vandens motociklu arba gelbėtojas plaukikas turėdavo priplaukti, įspėti. Dabar mes turim droną su garsiakalbiu, kuris priskridęs pasako. Aišku, žmogus parodo jam vidurinį pirštą, bet mes viską nufilmuojam, įrašom, viską matom, pasijuokiam, suprantam, kad pasitaiko.

Efektyvu.

Taip, žmogus grįžta į krantą. Iš pradžių nesupranta, koks čia balsas iš dangaus.

Esu susidūręs su daugeliu problemų ir daugybe įvairių žmonių. Pavyzdžiui, iškelta raudona vėliava, eina žmogus maudytis, įkalęs. Prieinu prie jo, prisistatau, kas aš toks, o jis man: „Tai tu ką, manęs nepažįsti?“ Sakau: „Atsiprašau, nepažįstu.“ – „Tai pasakyt?“ Sakau: „Būkit geras, nesakykit.“ – „Kodėl?“ – „Nes grįšiu namo, pradėsiu šlapintis į lovą, mikčioti, išgąsdinsit mane. Kam jums to reikia?“ Su humoru pradedu bendrauti. „Tai tu, Pirožnikai, dar iš manęs tyčiojiesi?“ Sakau: „Pone, nesityčioju. Man visi vienodi. Kas jūs būtumėt, taisyklės galioja visiems vienodai. Ar jūs ministras, ar Seimo narys, ar kitas pilietis, eilinis žmogus – visiems vienodai.“ Aha, jisai stovi, dairosi, kalbamės, neleidžiu, jis piktai dar kažką bando. Sakau: „Gerai, dabar aš žinau, kas jūs toks. Pasitrauksiu į šoną, eikit, maudykitės.“ Jisai atsisuka, eidamas prie jūros: „Na, ir kas aš toks?“ Sakau: „Jūs esat lavonas, skenduolis, gulintis ant šito kranto po 15 minučių.“ Jis pakaušį pasikasė, pagalvojo, apsisuko ir išėjo iš paplūdimio. Reikia su žmonėmis, matot...

Jų kalba kalbėtis.

Jų kalba. Pasitaiko, kad ateina ir pradeda keiksmažodžiais plūstis, tai, aišku, aš nenusileidžiu iki tokio lygio, bet vieną kitą griežtą žodį tenka pasakyti, kad išgirstų, suprastų. Tai normalu. Aš tokių nebijau, man kaip tik suteikia daugiau energijos, adrenalino. Jeigu man praneša, kad gelbėtoją pasiuntė ant trijų raidžių ir neklauso, tai jau pats važiuoju, sakau, čia mano „klientai“, aš moku su jais dirbti. (Juokiasi) Aš juos atvežu čionai užsuktomis rankomis, jie paskui atsiprašinėja, pasakoja, kad taip nebuvo.

Man atrodo, kad jūs lenktyniaujate ne su kitais gelbėtojais ir, aišku, ne su skęstančiaisiais, bet su dar stipresnėmis galiomis – iš esmės jūs varžotės su mirtimi. Mirtis traukia tas sielas pas save, o jūs traukiate į šitą pasaulį.

Taip, mes traukiam. Va, sekmadienį Šventosios upėje nuskendo žmogus. Aišku, buvo visiškai neblaivus, kaip pasakojo artimieji. Niekas nematė, kaip jis nuskendo, bet gelbėtojai reanimavo, darė viską, kol atvažiavo medikai. Atvažiavę medikai konstatavo mirtį, prieš valandą ar prieš dvi jis nuskendo. Galima sakyti, nei mūsų teritorija, nei iš viso mums ten kištis, na bet...  O tuo metu dar dvi mergaitės skendo, ir teko gelbėtojams palikti tą žmogų, nes jau matėm, kad neišeina...

Man pačiam prie tilto teko gelbėti. Pranešė, kad vyras skęsta. Atplaukiu, vieną vyrą matau, užkabinu jį traukt, jisai sako: „Aš dar laikausi, mano draugo nesimato.“ Pamatau tik, kad vandeny galva, kūnas, tai greitai nuo motociklo apsisukau, pasilenkiau, vos ne vos už plaukų spėjau pasiekt, ištraukiau į viršų. Jis dar nepraradęs sąmonės buvo, bet jau pakeliui į anapilį. Sekundžių reikalas. Žiūriu, jis dar laikosi, tai staigiai už rankos perėmiau. Abudu reanimavom ir atidavėm.

Tai kiek sielų savo rankomis esate ištraukęs?

Paskaičiavau, kad per 15 metų dirbdamas šitoj tarnyboj, išgelbėjau apie 65 žmones, asmeniškai šitomis rankomis ištraukiau iš mirties gniaužtų. Jeigu juos išrikiuotume, sustotų ilga eilė. Yra dėkingų žmonių, kurie iki šios dienos mane gerbia ir didžiuojasi, atvažiuoja į Palangą ir vis ateina. Atneša butelį gerą, sako: „Klausyk, nepyk, žinau, kad tu negeri, bet aš privalau, iš vidaus man taip...“ Bendraujam su šeimomis, esam ir susidraugavę.

Bet buvo ir toks atvejis, kai labai žinomą dviratininką ištraukėm, jis girtas nušoko nuo Palangos tilto. Jis ir olimpiadose dalyvavęs, nenoriu minėt pavardės. Ir darydamas tiesioginį širdies masažą aš pats asmeniškai jam sulaužiau šonkaulius. Mums pagal instrukciją tai nieko nereiškia, tai yra normalu, gyvybė yra svarbiau negu tie šonkauliai. Bet jis kreipėsi į prokuratūrą, į policiją, kad Pirožnikas, norėdamas jį paauklėt, pamokint, turbūt tyčia sulaužė jam šonkaulius. Deja, taip nutiko. Bet paskui jam prokuratūra pasakė, kad tu, žmogau...

Tie, kas mokėsi gaivinti, žino, kad širdies masažo praktiškai neįmanoma tinkamai atlikti nesulaužius šonkaulių.

Mūsų darbas toks... Jeigu žmogus papuolė į bėdą, skęsta ir panikuoja, tai mes privalom jį arba patys priskandint, arba kitaip padaryt, kad jis prarastų sąmonę. Tik taip galim jį transportuoti. Kitaip jis paskandins gelbėtojus.

Dar – apie paniką. Perskaičiau jūsų patarimą, kad skęstant svarbiausia – nepanikuoti.

Visiškai.

Kaip?

Paprastai. Turit save nuraminti, nuraminti iš vidaus. Štai vakar žmogus skendo, ir vienas mūsų gelbėtojas įšoko su liemene, bet be gelbėjimo plūduro iš to streso. Aš visą laiką kartoju: jeigu kas nors atsitinka, išgirdot, pamatėt, kad skęsta, viskas – viens, du, trys, – viduj nuraminkit save, pagalvokit, ką turit pasiimti su savimi. Tas skubėjimas nepagreitina. Jeigu darysit lėtai ir greitai, jūs pasieksit tikslą, o jeigu darysit tik greitai, jūs viską pamiršit. Turit nusiraminti.

Aš esu patyręs medžiotojas, sumedžiojau daug vilkų ir žinau, ką reiškia adrenalinas. Išeinu į medžioklę sumedžiot vilko ir pats save nuraminu, žinau, kaip tai padaryti. Aišku, pradžioj prakaitas pila, plaukai piestu stojasi, visas drebi tą šautuvą paėmęs, bet paskui po truputį bandai sau pasakyti: aha, turi nurimti, turi sustoti, viskas gerai. Viduj pats sau tai sakai. Ir spausdamas gaiduką skaičiuoji – viens, du, trys, – kad nebūtų per greitas paspaudimas, kad nesujudintum.

Taip, taikytis šautuvu arba gaivinti žmogų galima treniruotis, galima lavinti įgūdžius. O netikėtai pajutus, kad viskas, kad tuoj nuskęsi, numirsi, apima siaubas. Mirties baimė, panika, – ar dar įmanoma ją pažaboti?..

Matot, aš pats to nepatyriau ir negaliu atsakyti. Galbūt atsakytų tie žmonės, kurie skendo, kurie patyrė tai, jie daugiau turbūt pasakytų, ką jie jautė, kaip jie įsivaizduoja...

Na, esu matęs ir skenduolių, ir pakaruoklių, visko. Prieš tapdamas gelbėtoju 10 metų išdirbau policijoje, tokios patirties turiu. Kiti pyksta, sako, tu sukūrei čia kariuomenę kažkokią – griežtumas, drausmė ir taip toliau. Sakau, taip, yra sistema, aš ją sukūriau, ir dėl to... Buvo atvejis, kai teko atleisti vieną gelbėtoją ir mane čia puolė „Delfi“ žurnalistai, sulaukiau iš mero skambučių, bet nepasidaviau. Pasakiau: „Ką aš sukūriau, tas turi veikti. Gelbėtojai privalo būti drausmingi, su uniforma. Kad be kepurės eitų degintis – to nebus. Kol aš čia dirbu, šito netoleruosiu.“ Ir šitie vaikai supranta. Aišku, ir su jais laviruoju, permatau tuos... Pasitaiko ir tokių gelbėtojų, kurie tris dienas padirba, pamato, kad nėra taip, kaip įsivaizdavo, kaip rodo per televizorių Floridoj, – tenka atleisti.

O gal yra tekę pasikalbėti su išgelbėtaisiais, kurie jau buvo praradę sąmonę?

Teko, teko. Vieną moterį išgelbėjom, atgaivinom, ir ji paskui pasakojo, kad matė mus visus iš viršaus. Manė, kad turbūt jau buvo pakilusi. Nenoriu to komentuoti, nežinau, kaip yra. Aš pats tikiu, kad yra Dievas, kad yra tie dalykai... Būna taip, daug girdžiu iš žmonių, sako: mes matom iš viršaus, kaip jūs reanimuojat, kaip jūs dirbat, girdim, ką jūs kalbat. Ar tai yra tiesa, ar netiesa, kaip yra iš tikrųjų – neįsivaizduoju.

Jūs tikite, kad yra aukštesnių jėgų?

Taip, be abejo, aš šitą pripažįstu. Ir aš pats žinau, kad mane saugo kažkokia žvaigždė, Dievas, dar kažkas.

Jūs tai jaučiate?

Jaučiu. 

Tai jūs, matyt, jaučiate ir tai, kad gelbėdamas teisingai elgiatės. Jūs nesipriešinate aukštesnių jėgų ar Dievo planams?

Ne, ne, aš nesikišu. Bet turiu tokią nuojautą. Aš jaučiu laiką, jaučiu sekmadienį, jaučiu 16 valandą, žinau, kad žmonės prieš išvažiuodami eina paskutinį kartą išsimaudyti.

Buvo toks atvejis, ištraukiau prieš aštuonerius metus, berods, penkiolikos metų vaikiną. Ištraukiau jį iš vandens ir atidaviau mamai, jisai skendo anoj pusėj tilto, toliau. Atidaviau mamai, pabariau: kaip čia taip, bangos, mes draudžiam suaugusiems, o jūs vaiką leidžiat maudytis. Mama iš Kauno rajono, kaip dabar prisimenu, šeima kaip šeima. Atskaičiau moralą ir grįžtu į gelbėjimo stotį. Pakeliui – vėl praneša apie skendimą ten pat. Aš staigiai su motociklu apsisuku, grįžtu į tą pačią vietą – nieko nesimato, ta pati mama stovi ir sako, kad nėra jos vaiko. Mane toks pyktis apėmė, norėjau imti ir ją papurtyt, visas net drebėjau. Kaip suprast – nėra? Aš gi į rankas tą vaiką atidaviau! Taip, sako, atidavėt, išgelbėjot, ačiū, bet jis nuėjo smėlio nusiplauti, pagavo banga, ir viskas...

Paskui jį po penkių valandų išmetė bangos prie Ronžės upelio. O aš dar su ja pirmąkart kalbėdamas raginau jau eiti iš paplūdimio, nebūti čia, eiti namo... Ji pati paskui ir žurnalistams taip sakė.

Tai nuojauta?

Nežinau, bet buvo nuojauta. Ir toks pyktis ant tos mamos. Aš jį ištraukiau, atidaviau, sakiau eiti namo... Aš jaučiau. Kai pasakė „skendimas“, man iš karto mintis – tas pats vaikas. Nežinau, kodėl tai pajaučiau, bet pajaučiau. Net visas drebėjau. Pamačiau tą motiną, iš pykčio norėjosi bet ką jai padaryti už jos aplaidumą. Bet paskui galvoju... Mane ir ramino, sakė: „Taip turėjo būti, Jonai. Tu padarei savo darbą.“ Nors viduj... Blemba, aš gi jį ištraukiau, gavau gurkšnį vandens, ištraukiau jį į krantą, tas motociklas davė per kojas dar taip skaudžiai, velnias... Būna, ne vieną kartą nukrenti, kol pagauni, sunku valdyti...

Žmonės turi suvokti ir suprasti, kad jūra yra ne juokas, negalima per daug atsipalaiduoti. Mes turim mąstyt, turim žinot, turim jaust. Visi galvoja: ai, man neatsitiks, kažkam atsitiko... Bet atsitinka.

O dėl savęs jūs irgi jaučiate?

Dėl savęs aš nesirūpinu.

Bet gi rizikuojate?

Rizikuoju. Bet aš apskritai esu ekstremalas, tiek rizikuoju su vandens motociklais. Keturis kartus iš eilės esu Lietuvos vandens motociklų čempionas. Būdavo, visus aplenkdavau vienu ratu. Man kiekviena banga yra pažįstama, aš su jūra kaip du viename, mes suaugę. Jeigu aš plaukiu su vandens motociklu, ant kranto susirinkę žmonės ploja atsistoję.

O kas jumis turi rūpintis, sudrausti?

Dievulis. Aš mėgstu adrenaliną, man jis sukelia tą tokį... Alkoholio aš visai nevartoju. Dažnai manęs klausia: „Tai kaip jūs po tokio įtempto darbo atsipalaiduojat?“ Sakau: „Aš stipriai neįsitempiu.“ (Juokiasi)

Gražu. Taigi, yra likimas: vienam žmogui iš aukščiau lemta tiek nugyventi, kitam – tiek, tačiau jūs jaučiate, kad teisingai elgiatės, kai įsikišate. Pats rizikuodamas per penkiolika metų daugybę žmonių ištraukėte. Mirtis tempia žmogų į aną pasaulį ir sako: „Viskas, tau nebelemta gyventi“, o Jonas priplaukia motociklu, ištraukia ir sako: „Ne, tau lemta dar pagyventi.“ Ir paskui užsuka tas žmogus, atneša Jonui butelį.

Čia tokia... Aš irgi tai jaučiu kartais. Būna ir sapnai aplanko. Kyla ir tokių klausimų: o tai kam tu ten lindai? Kodėl tu pasirodei toj vietoj? Tavęs ten neturėjo būti. Ir kažkokios jėgos tarpusavy stumdo kažkokį tavo rutulį. Pasąmonėj kažkur toli toli aš tai jaučiu, sapnuose ateina, susapnuoju, ypač naktį po skendimų. Ir per sapną matau, kaip viskas atrodo, ką kitaip reikėjo daryti.

Tarkim, prieš ketverius metus skendo keturi žmonės, tai tris pavyko išgelbėti, o vieno nepavyko. Ir kažkaip susapnavau, atseit ne tą ištraukiau. Atsibundu, atsigeriu vandens, galvoju: kaip ne tą? Taigi mes gelbėjam tuos, kuriuos galim išgelbėti. Mes priimam sprendimą, niekas negali mums pasakyti, ką pirmą gelbėt, ką antrą gelbėt. Kiekvienas gelbėtojas, dalyvaudamas operacijoj, nusprendžia. Niekas negali nurodyti, net aš, vadovas, kurį pirmą gelbėti. Gelbėtojas gelbėja tą žmogų, kurį gali išgelbėt, dėl kurio yra įsitikinęs, kad gali jam padėt. Ir toks susidūrimas su sapnais man...

Taip, nes čia yra riba tarp gyvybės ir mirties. Tenka rinktis: vieną galite išgelbėti, o ano jau negalite, anam jau lemta mirti. Ir ta prarasta gyvybė kažkaip veikia... O kai jūs vilką nušaunate, jaučiate, kad jam gyvybę atimate?

Kaip čia pasakius, jaučiu tą gyvybę, bet aš žiūriu į tai kitaip. Sumedžioti vilką, šerną, elnią galima, medžiojimas reguliuoja populiaciją. Bet tu niekad nenušausi vilko, jeigu tavo akys su jo akimis susidurs. Niekad gyvenime nėra buvę tokių atvejų, o aš labai daug domiuosi vilkais. Vilką sumedžioti yra labai sunku. Jeigu jūs paklaustumėt kitų medžiotojų, kurie yra pramedžioję visą gyvenimą, jie nėra net matę vilko gamtoj, o nušauti tai išvis...

Tai štai tas stiprumas žmogaus... Galbūt aš turiu kažką, kad galiu nujaust, pamatyt... Man yra buvę per medžioklę su varovais: išbėgo vilkas, mes su juo pasižiūrėjom vienas kitam į akis, ir aš nesugebėjau... Pakėliau šautuvą per vėlai, ir viskas. Vilkas turi savo hipnozę. Todėl stengiuosi, kai vilkas išeina, nuleisti akis, kad tik nesusitiktų žvilgsniai. Jeigu susiduria – labai sunku.

Man teko matyti, kai į vilką staigiai pašvieti ir šviesą nutrauki, jo akys sekundę ar dvi sekundes fosforuoja, atrodo, kad dega dvi cigaretės, fosforas žiba, dingus šviesai. Ir dėl ko vilkas bijo raudonų vėliavėlių? Iki šios dienos nei mokslas, nei niekas negali pasakyti. Man įdomu, aš bandau rasti atsakymą, pats sau uždaviau tokią durną užduotį: kodėl, kam? Taigi jie nemato spalvų, žvėrys, gyvūnai, visa mato juodai balta, tai iš kur ta raudona spalva, kaip jisai?.. Ir Vysockio dainoj gali paklausyti apie vilkus.

За флажки... Na štai, yra šis tas įdomaus.

Tokią situaciją pats patyriau. Kiti medžiotojai gal, jeigu išeina geras trofėjus, elnias, pasižiūri jam į akis... O man su vilku buvo tokia situacija. Nesupratau, kodėl aš sulėtinau, kodėl užsitarmozinau, kas ten įvyko? Iš tikrųjų medžioju neblogai, geri pasiekimai, rezultatai, ir trofėjų turiu daug, bet kažkaip...

Žvilgsnis į akis.

Man yra tekę matyti žvilgsnį, kai traukiau vieną žmogų. Aš jo akis pamačiau, žvilgsniai susidūrė, tai man net greitumo prisidėjo. Turėjau šokt nuo motociklo, panerti, kad jį ištraukčiau. Pamačiau jo akis dar nepriplaukęs iki jo, aš su motociklu dideliu greičiu plaukiau, tai tik motociklą į šoną pasukau ir nušokau į tą vietą, kur jo galva jau pradėjo nert žemyn. Aš jį spėjau užkabint, patraukiau... Tas žvilgsnis buvo toks, kad pats net nesupratau.

Kai kas sako, kad pamato Dievą kito akyse.

Kad yra aukštesnių jėgų virš mūsų, aš šimtu procentų tuo įsitikinęs, to neneigiu.

O pagalvojate, kaip jums pačiam kada nors teks susidurti su mirtimi?

Nieko nepadarysi. Visi mes esam šitam pasaulyje laikini svečiai, tik vieni išeina anksčiau, kiti vėliau. Tai yra paprastas dalykas. Visi mes esam laikini svečiai. Nėra nieko amžino. Laiko klausimas, kas išeina anksčiau, kas išeina vėliau. Ir niekas šiandien nežino, kas yra ten, už tos mirties ribos, kas mūsų laukia, kaip bus. Kiekvienas žmogus, kuris papuls ar į dangų, ar kitur, tik jis pats ir supras tada, kas atsitiko.

Gerai, Jonai, labai ačiū! Aš linkiu jums dar daug laiko šiame pasaulyje ir dar daug sielų sugrąžinti į jį.

 

*Kalbėjomės paplūdimio kavinėje prie Palangos gelbėtojų stoties 2021 m. liepos 22 d.

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais mąstytojais rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt