2025 m. liepos 16 d., trečiadienis

Dostojevskis



(Borisas Grebenščikovas “Достоевский”)

 

O kai Dostojevskį padūrė

Ir nužudė peiliu prie stoties,

Kareiviai jį nutempė tuoj į gydyklą,

Kad ant grožio neliktų mirties.

 

Ten chirurgas vis siurbė samanę,

Uoliai džyrino ašmenimis

Per naktį prie žvakės, kol krito be žado

Išlesiotomis smegenimis.

 

Kitą rytą iš centro atskrieja

Žvaigždės trys su didvyrio vardu:

Jas prisekit bjaurybei, kurs genijų traukė

Iš beraščio likimo nagų.

 

Tai tegu priešai niršta ir draskosi,

Juk rytoj mes ir vėl ant bangos!

O jūs, kurie netikit náuda kultūros,

Klausykitės mano dainos.

 

Išversta iš rusų kalbos.

Vertėjo nuotraukoje du rudieji lokiai prie slenksčio Aliaskos upėje, kuria migruoja lašišos. 2024 m. liepa. 

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais""Pasaulis jų akimis""Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis"Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt     


2025 m. liepos 12 d., šeštadienis

Pranašavimo kultūra










Didžiuma pasaulinės kultūros smenga praeityje arba plūduriuoja dabartyje ir tik menka jos dalis skrieja ant ateities vizijų.

Moksliškai numatyti ateitį – bergždžias užmojis. Tai prieštarautų pamatinėms fizikos taisyklėms. Antrasis termodinamikos dėsnis nustato, kad entropija nuolat auga, o informacija išskysta, kol tampa nebeapčiuopiama. Dar įsiterpia neišvengiami kvantiniai neapibrėžtumai...

Taigi, ateities numatyti neįmanoma, tačiau galima ją nuspėti. Tuo visais laikais mėgavosi įvairūs pranašai ir mąstytojai. Pasaulio pabaiga gąsdindavo sukčiai ir diletantai, o filosofas Francis Fukuyama, maždaug tuo metu, kai Lietuva vėl atkūrė Nepriklausomybę, iškėlė drąsią istorijos pabaigos hipotezę. Neva, pasaulyje žlungant komunistiniam autoritarizmui, įsivyraus kapitalizmas ir liberalizmas. Todėl žmonija, susižavėjusi laisvosios demokratijos ir rinkos pranašumu, užbaigs ideologines prieštaras. Šiandien akivaizdu, jog Fukuyama nenumatė, kokie gajūs tebėra nacionalizmo, religinio fundamentalizmo ir populizmo gaivalai, kuriuos ciniškai pasikinko naujieji autoritarai.

Visuomenės raidą ne sykį bandė prognozuoti romanų rašytojai. Kai kuriems pavyko visai sėkmingai. Klasikiniais tapę Jonathano Swifto, George‘o Orwello ir Aldous‘o Huxley‘o kūriniai užčiuopė giliuosius žmogiškosios sąmonės ir visuomenės sielos impulsus. Plačiai skaitomos ir gausiai interpretuojamos jų knygos įkvepia kitus kūrėjus.

Štai, rusas Viktoras Pelevinas yra vienas įžvalgiausių ir mįslingiausių šiuolaikinių beletristų. Jau porą dešimtmečių niekur nesirodo viešai. Pasislėpęs, manoma, Tailando džiunglėse, vieną po kito kepa futuristinius romanus, prisodrintus sociologinių, technologinių, ekonominių ir politinių pranašysčių.

Kai kurios Pelevino fantazijos jau pildosi. 2011-aisiais jis išleido utopinę distopiją „S.N.U.F.F.“ Pora metų vėliau ši knyga pasirodė lietuviškai, ją išvertė Dalia Saukaitytė. Romane autorius nuspėjo savo šalies karą prieš Ukrainą ir vaizdingai aprašė, kaip bus kariaujama. Esmė čia ne karybos technologijos, o visuomenės įtrauktis: publika mėgaujasi, stebėdama tikras, o ne kine suvaidintas žudynes. Karo mūšiai virsta prodiusuojamais, anonsuojamais ir tiesiogiai transliuojamais reginiais.

Taip jau nutinka ne tik Ukrainoje. Šių metų gegužės 6 dieną Izraelio propagandininkai internete ėmė rodyti Jemeno sostinės Saanos tarptautinio oro uosto pastatą ir paskelbė, kad tai vaizdas „prieš“ įvykį. Netrukus norintieji išvydo ataką, iš oro uosto liko griuvėsiai. Smūgio taikinys buvo ne tik Jemeno hučių aviacijos infrastruktūra, bet ir viso pasaulio žiūrovų smegenys.       

Kitas šiuolaikinis futuristas, prancūzų literatūros žvaigždė Michaelis Houellebecqas, šviežiausiame romane „Sunaikinti“ (į lietuvių kalbą jį išvertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė) smulkiai aprašė 2027-ųjų Prancūzijos prezidento rinkimus. Knyga intriguoja ne vien tuo, kiek menininkas pataikė nuspėdamas rinkimų baigtį. Įdomu, kiek jis teisus, užčiuopdamas subtilius XXI amžiaus vakariečių vertybių posūkius. Esą, kapitalistinis pelno pažadas nebeužtikrina visuomenės stabilumo, todėl piliečiai išspjauna vartojimo masalus ir sugrįžta prie tradicinės santuokos bei šeimos.  

Daugelis lietuvių investuoja santaupas biržose ar į nekilnojamąjį turtą, todėl mėgina nuspėti ateitį, kad pasipelnytų iš butų nuomos, prekybos vertybiniais popieriais, kriptovaliutomis ar žaliavomis. Savo nauda suinteresuoti ekspertai skelbia prognozes, o smulkieji investuotojai jas skaito ir stengiasi numatyti, kas pabrangs, o kas atpigs.   

Tarptautinių verslo naujienų portalo „Bloomberg“ guru Mattas Levine‘as teigia: „Nuostabiausias finansų pramonės dalykas yra tai, kad ji dosniai atlygina už teisingą pasaulio sampratą.“ Ko gero, taikliai pasakyta.

Verta pagalvoti, kad žodis „aiškiaregystė“ nusako aiškų regėjimą, o ne kokį nors ateities numanymą. Grožinė literatūra lavina vaizduotę, intuiciją ir padeda iš esmės perprasti pasaulį, todėl tikiu, kad vykusių romanų skaitytojai investuoja dar pelningiau, nei pasidavusieji finansų kerėtojų vilionėms.


Autoriaus nuotraukoje etnokosmologo Gunaro Kakaro namų interjero fragmentas 2022 m. rudenį. 

Šį kultūros komentarą parengiau ir 2025 m. birželio 12 d. perskaičiau studijoje portalui politika.lt. Jo vaizdo įrašas ir tekstas ten paskelbtas 2025 m. vasarą. 

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais""Pasaulis jų akimis""Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis"Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt     

2025 m. liepos 5 d., šeštadienis

Nemokama kultūra

 

Vienas iš Lietuvos kultūros prioritetų yra visa, kas nemokama.

Lankytojus garsiai kviečia nemokamos Kultūros naktis, į muziejus vilioja nemokami kasmėnesiniai sekmadieniai. Vilnius reguliariai apdovanoja visus norinčiuosius nemokamais žvaigždžių koncertais prie Baltojo tilto arba Vingio parke. Štai, gegužę laimingą jaunimą iki soties palinksmino vietiniai atlikėjai, o liepą vėl kviečiama pašėlti iki ryto, žadama laikyti aukštai pernai Ritos Oros iškeltą kartelę. Dar artėja Sostinės dienų renginiai, šviesų festivaliai ir kitokios nemokamos grožybės. 

Turtingiausioje Baltijos šalių sostinėje kiaurą parą apstu ir svaresnės nemokamos kultūros. Pernai be jokio užmokesčio porą savaičių galėjome ganyti akis po Gedimino kalno šlaite prancūzo menininko išdažytą didingą freską. Naujamiesčio skverelyje jau keletą metų veikia neįskaitomo pavadinimo kioskelis su kas mėnesį atnaujinama menų vitrina. Joje praeiviai šiemet visiškai nemokamai gėrėjosi Žilvino Kempino, Mykolo Saukos, Julijos Pociūtės ir menkiau pagarsėjusių kūrėjų instaliacijomis.   

Be abejo, už dyką į valias galime grožėtis atidžiai nuo grafičių ir balandžių išmatų valomais talentingų skulptorių kūriniais. Vilnių puošia Teodoro Valaičio „Vėtrungė“ ir Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“, Mindaugo Navako „Kablys“ ir Roberto Antinio „Puskalnis“, Vlado Vildžiūno „Barbora“ ir jos autoriaus sūnaus Kunoto „Karališkas obuolys“, Jono Gencevičiaus „Vilnietė“ ir Vytauto Nalivaikos „Žibintininkas“, Stanislovo Kuzmos „Mūzų šventė“ ir Juozo Mikėno „Pirmosios kregždės“. Krenta į akis įvietinti Romualdo Kvinto ir patriotiniai Tado Gutausko darbai. O dar džiugina paminklai įvairiausioms istorinėms asmenybėms ir atmintiniems įvykiams. Visi kruopščiai prižiūrimi, kai kurie dargi prabyla balsu.

Kiekvienas lietuvis gali teisėtai ir nemokamai pasižiūrėti garsiausiais prizais apdovanotų, kritikų išliaupsintų filmų. Juos įgarsina ir per specialią platformą „Epika“ parodo Nacionalinis transliuotojas.    

Už teatrą Lietuvoje kol kas tenka mokėti, nors akivaizdu, kad operos ir baletai statomi ne iš pajamų už parduotus bilietus. Spektakliai, kaip ir daugelis kitų menų, mums patiekiami nekomerciškai, todėl jų prodiuseriams pernelyg nerūpi nei bilietų kainos, nei jas sumokėjusieji žiūrovai. Šį faktą aiškiai iliustruoja begalinės puošnių damų eilės, nusidriekusios per pertraukas prie moteriškomis figūrėlėmis pažymėtų durų. 

Suskaičiuotume bent dešimtį periodinių kultūros laikraščių ir žurnalų, kurių platinimo išlaidų nepadengia pajamos už parduotus egzempliorius. Jų leidyba atpigtų, dalijant popierinę spaudą nemokamai, kaip jau daro kultūros žurnalo, pavadinto „370“, savininkai.

Kūrėjų sąjungos ir kitos geradarių organizacijos pasiūlo puikių knygų, kurios atsiperka vos išleistos. Viena iš tokių – Lietuvos Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos išleista trijų tomų serija, pavadinta „Nepriklausomo šiuolaikinio meno istorijos“. Tarp daugybės joje sudėtų neįkainojamų interviu yra Redo Diržio pokalbis su advokatu Stanislovu Tomu. Šis ne tik dalijasi meniškomis vizijomis, bet ir ragina liautis mokesčiais finansavus „antidemokratinį Lietuvos režimą“. Juk „mokėti mokesčius, kad juos išvogtų Nausėda ir Skvernelis, yra neetiška.“ Tai, kad trilogijos leidybą finansavo Lietuvos Kultūros taryba, man yra be galo gražu. Esame stipri demokratija.

Ir nėra ko niurzgėti, kad Vilniuje brangu išgerti kavos. Kava pas mus gal ir brangoka, užtat kultūra – dažnai nemokama. O tai, kas siūloma dykai, mokesčių mokėtojams atsieina brangiausiai. Nuslėpti tikrąją kainą juk nemažai kainuoja.   


Autoriaus nuotraukoje neįskaitomo pavadinimo menų kioskelis skverelyje netoli M.K.Čiurlionio ir V.Kudirkos gatvių sankryžos Vilniuje. 

Šį kultūros komentarą parengiau ir 2025 m. birželio 12 d. perskaičiau studijoje portalui politika.lt. Jo vaizdo įrašas ir tekstas ten paskelbtas 2025 m. liepos 5 d. 

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais""Pasaulis jų akimis""Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis"Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt