Meskite tampytis prieš startą!

Neišmanus pasitampymas prieš startą nieko vertas. Nauji tyrimai atskleidžia, kad jis gali net sumažinti raumenyno pajėgumą ir pabloginti rezultatą. Neverta tikėtis šitaip išvengti mėšlungio ar apsisaugoti nuo traumų.

Viską argumentuotai apibendrina Rikis Morisas savo straipsnelyje „Running planet“: neteksite nuo 9 iki 28% ištvermės!

Štai ir graikai jau senokai nustatė: statiškas tempimas mažina raumens pajėgumą.

Todėl amerikiečių futbolininkams siūlomas dinamiškas tampymasis.

Tūlas Danny Dreyer JAV išleido knygą „Či bėgimas“, kurioje pristato savo treniruočių metodiką bėgikams, derinančią tai či, jogos ir dar galai žino kokias koncepcijas. Iš reklaminio interviu ne kažin ką pavyksta suprasti. Lankstumas ir judesių harmonija padeda bėgti? Anokia naujiena. Gal Vilniaus savivaldybės finansuojamos viešosios tai či pamokos galėtų apimti ir pasiruošimą maratonui?

Lietuvoje teko sutikti švediškos tampymosi sistemos entuziastų. Pagal šią metodiką tempimo pratimus siūloma atlikti apšilus ir per dvi fazes: pirmiausia statiškai apkrauti pasirinktą raumenų grupę, verčiant ją įsitempti, o paskui vėl statiškai ją ištempti. Panašu, kad šis požiūris pateikia deramą atsaką naujausiai kritikai.

Tiems, kas mėgsta tik aiškius patarimus, kol kas siūlau viena: tampykitės po finišo.

Mens sana in corpore sano!

Ką satyroje Juvenalis paskelbė senovės romėnams, galima pasiginčyti. Pažodžiui jis gal tenorėjo pasakyti, kaip puiku būtų džiaugtis ne tik sveiku kūnu, bet ir siela. Maždaug, žmoguje viskas turi būti gražu. Bet citata virto sentencija ir aplipo kitomis prasmėmis, iš kurių išsigrynino populiariausia – kad sveikos sielos nebūna be sveiko kūno.

Sveiko kūno, kaip žinia, nebūna be reguliaraus fizinio aktyvumo, o bėgiojimas yra vienas paprasčiausių ir efektyviausių užsiėmimų, lavinant ne tik kūną, bet ir įvairius sielos aspektus. Šitai patvirtina moksliniai tyrimai.

Prisiminkime pernykštę The New York Times publikaciją. Gina Kolata straipsnio http://www.nytimes.com/2008/03/27/health/nutrition/27best.html antrašte tiesiog teigia „Yes, running can make you high“ (angl. „Taip, bėgimas gali jus pakylėti“).

Pasirodo, vokiečių mokslininkai apčiuopiamai pademonstravo, kokiais mechanizmais kyla bėgikų euforija. Pasitelkę naujausio pavyzdžio pozitronų emisijos tomografiją (PET) bei endorfinus kraujyje aptinkančius cheminius tyrimus, jie patvirtino tai, kas buvo nuspėjama jau daugelį metų: bėgant ilgus nuotolius, organizmas gamina vidinius narkotikus (endorfinus), kurie veikia už emocijas atsakingą smegenų žievės dalį.

Studijai buvo atrinkta 10 sportininkų, kurių smegenys skanuotos prieš ir po 2 valandų trukmės bėgimo. Be to, tiriamieji atliko įprastai naudojamus psichologinius testus nuotaikos pokyčiams įvertinti.

Prielaidos, kad būtent endorfinai sukelia malonius pojūčius po ilgo fizinio krūvio, svarstytos jau prieš 30 metų. Buvo fiksuojamas jų koncentracijos pakilimas kraujyje, tačiau neišsiaiškinta, kaip ir kur jie pasiekia smegenis. Pastarasis tyrimas, užbaigtas pasitelkus naujausias technologijas, padėjo ant stalo moksliškai apdorotus įrodymus. Jo rezultatus pasveikino kiti garsiausi šios srities mokslininkai.

Tyrinėtojai jau pradėjo darbus, leisiančius geriau paaiškinti bėgikų skausmo toleranciją. Kiekvienas esame patyręs, kad pritrintos ant pėdų pūslės – ne kliūtis pasiekti finišą. Yra aprašyta atvejų, kai bėgikai tęsė kovą, nepaisydami lūžių ar net širdies infarktų. Maratonas mažina skausmą. Specialistams įdomu, kokiu būdu ir kam tai pritaikyti.

Ta proga galima prisiminti dar 2001 iškeltas hipotezes (http://findarticles.com/p/articles/mi_m0NHF/is_9_19/ai_86707884/?tag=content;col1 ) apie galimybę bėgimu gydyti depresijas ir kad kai kuriose žmogaus smegenų dalyse neuronai gali atsinaujinti visą gyvenimą, o bėgimas galįs tai paskatinti.

Mums, maratoninkams, visa tai pažįstama praktiškai. Mes esame matę draugų, kirtusių finišo liniją, veidus. Prisimename ypatingą nuotaiką vakarėliuose po varžybų. Žinome, kad prieš maratono pabaigą jaučiamas daug glaudesnis, nei įprasta, ryšys su visata. Nesvarbu, kokie išsekę ar išsikrovę jaučiamės užbaigę distanciją, vos po poros dienų jau planuojame kitus startus.

Vis dėlto žinojimas, kad bėgimas stiprina ne tik širdį ir kraujagyslių sistemą, bet taip pat mažina depresijų, priklausomybių, savižudybių pavojų, turėtų ilgainiui pakeisti sveikatos apsaugos politiką.

Tolesni tyrimai galbūt atskleis detalias metodikas, kaip iš tiesų sveikame kūne palaikyti sveiką dvasią.

Vale.

Aidas Ardzijauskas - ultra ugniagesys

Nors esi aktyvus bėgikų bendruomenės narys ir ultra bėgikų draugijos iniciatorius, gal ne visi mūsų tinklaraščio lankytojai tave pažįsta. Kaip norėtumei tokiems prisistatyti?

Esu bėgikas mėgėjas. Bėgimas – hobis. Kuo toliau, tuo labiau norisi išmėginti įvairius nuotolius. Pirmąkart varžybose dalyvavau 1985-aisiais, 2002-aisiais nubėgau maratoną, o 2007-aisiais – ultra nuotolį.

Ne vienas tave įsiminė kažkuriame Naujametiniame bėgime Vilniuje, risnojantį su gaisrininko apranga. Koks tai buvo sumanymas?

Tai buvo 2006-aisiais. Ruošiausi apie pusmetį. Iš pradžių pabandžiau nubėgti pusę maratono su ne visa gaisrininko ekipiruote. Įsitikinau, kad galiu, ir Naujametinio ilgąją trasą jau nubėgau su kovine apranga. Buvo užfiksuotas Lietuvos rekordas, o į Guinnessso rekordų knygą nepatekau, nes mane aplenkė norvegas, anksčiau su visa ugniagesio uniforma nubėgęs maratoną.

Tai įveikęs 100 km su tokia amunicija, turėtumei vilčių įsirašyti į Pasaulio rekordininkų sąrašą?

Taip, užtektų net nubėgti maratoną greičiau kaip per 5 su puse valandos.

Gal turi tokių minčių?

Turiu. Galvočiau vykti į maratoną Tromsėje, kur ir buvo pasiektas anas rekordas, kad pasilygintume. Ten šalčiau, o bėgant su koviniais rūbais, didelis šilumos krūvis. Bet priešgaisrinės tarnybos vadovybė kol kas nesiryžta skirti pagalbos tokiam sumanymui, tai viskas lieka ateičiai.

Nuolat bėgioti pradėjai, tapęs ugniagesiu, ar anksčiau?

Pirma pradėjau bėgioti. Po kojų lūžių gydytojas prisakė. Būdamas aštuonerių, slystelėjau ir nukritau ant kulnų iš kokių dešimties metrų. Pusmetį praleidau sugipsuotas. Reabilitacijai ėmiau bėgioti, paskui - dalyvauti varžybose už savo 15-ąją Kauno vidurinę.

O kurį savo sportinį pasiekimą šiandien laikai svarbiausiu?

Tikriausiai, maratono rezultatą, pasiektą 2007-aisiais Kopenhagoje – 2 val. 48 min. 2 sek.

Kodėl tapai ultrininku?

Padėjo toks paprastas pastebėjimas. Pas Almirą Kavaliauską, jo 50-mečio proga, pirmą kartą bėgau 50 km. Maratono žymą kirtau per 2 val. 52 min. Supratau, kad ar bėgu maratoną, ar ilgesnį nuotolį, greitis būna panašus. Ir perėjęs į ultra nuotolius, maratoną bėgu taip pat. Greitis nebeauga, o ištvermės pribėgiota daug. Kada nors, ir bėgdamas 100 km, tikiuosi kirsti maratono žymą per 2 val. 50 min.

Kokių ultra laimėjimų jau esi įsirašęs savo aktyvan?

Pernykštį Gibraltarą, Ten vykusiame Pasaulio 50 km čempionate buvo nelengva trasa, o laikas išėjo pakankamai neblogas: 3 val. 29 min. Po finišo pirmą kartą gyvenime jaučiausi taip blogai – visiškai išsikrovęs. Norėjau aplenkti Andrių Ramoną ir padariau viską, kad tai pasiekčiau. Dar turėjau norą atbėgti greičiau už moterų 100 km Pasaulio čempionę Kami Semick. Pavyko: paskutinius tris kilometrus bėgau grynai nuo jos ir aplenkiau puse minutės.

Turbūt ir pats esi linkęs sutikti, kad 50 km nėra tikra ultra distancija. Ką mąstai apie ilgesnius nuotolius?

Pabaiga, manau, turėtų būti 1000 mylių. Po truputį link to ir judu. Per ketvertą – penketą metų tikiuosi pasiruošti.

Kokį asmenišką patarimą duotum mažiau patyrusiems bėgimo mėgėjams?

Blaiviai vertinti savo pasirengimą.

Esi visuomeniškas. Padedi rengti įvairius bėgimus, tavo dėka atsirado ultra bėgikų draugiją. Kam tau visa tai?

Įsitraukiau. Būdamas bėgikas, visą virtuvę matau iš vidaus. Norisi, kad bėgimai gerėtų, juose dalyvautų, judėtų daugiau žmonių. Taip tampu organizatoriumi funkcionieriumi.

Ką iš bėgikų pavadintum savo herojais?

Šiaip visuomet save lyginu su pačiu savimi. Nei ultrose, nei apskritai bėgime kokio nors išskirtinio žmogaus neturiu pasirinkęs.

Kur startuoti ketini šiemet?

Pirmasis pabandymas būtų apibėgti Balatono ežerą Vengrijoje. Tai keturių dienų bėgimas.
Reikės įveikti beveik 200 km. Niekad taip nesu bėgęs. Turėtų būti naudinga, ruošiantis startuoti paros bėgime.

Toliau – 100 km Nidoje. Ten norėčiau pasiekti apie 8 valandų rezultatą.

Paskui, jei pateksiu į rinktinės trejetuką, rudenį lauks 100 km Pasaulio čempionatas jau pažįstamame Gibraltare.

Ačiū už pokalbį. Sėkmės!

Nuotrauka iš A.Ardzijausko asmeninio albumo.