Keturiasdešimtmečio pavyzdys

Jeigu jūsų treniruočių planus sujaukė kaitra, imkite pavyzdį iš Dariaus Jurgaičio, šiandien apie vidurdienį užbaigusio bėgimą Joniškis – Vilnius ir pučiamųjų orkestru pasveikinto prie savo namų Vilniuje. Atbėgdamas iš gimtinės į dabartinę rezidenciją, Darius pažymėjo savo keturiasdešimtmetį. Išbėgęs iš tėviškės liepos 20-ąją, savo gimimo dieną, jis sukorė apie 245 kilometrus, kelyje sugaišęs tris paras ir aštuonias valandas.

Pirmąsias dvi dienas judėdamas visiškai vienas, įveikė apie 130 km. Vengdamas karščio, keldavosi anksti ir startuodavo 4-5 valandą ryto. Bėgo savo tempu, sugalvodamas, kuomet ir už ką pasiskatinti ėjimo intarpais. Vakarais sutartose vietose jubiliatą pasitikdavo palaikymo komandos su karšta vakariene, minkštu čiužinuku ir masažo paslaugomis.

Vakar, trečiąjį kelionės rytą, nuo Lėno ežero palydėti Dariaus galelį kelio prisijungėme ketvertas klubiečių. Drauge nubėgta 33 km ilgio maršruto atkarpa iki Ukmergės centro visiems lydintiesiems atskleidė naujų mėgstamo užsiėmimo spalvų. Permiegojus iki kokių keturių valandų sutrumpėjusią vasaros naktį po atviru dangumi, brėkštant išbėgti kaimo vieškeliu ir miglotoje pievoje įžiūrėti baltą arklį – stiprus įspūdis. Saulei pakilus, ėmė pulti sparvos, gyliai, akliai ir kitokie „bimbalai“. Netrikdomi nė menkiausio vėjo dvelksmo, kraugeriai spietėsi apie mūsų penketą ir vertė mojuoti kepuraitėmis ne į bėgimo taktą. Siaubas nuo minties, kas atsitiks sustojus, palaikė aukštą judėjimo spartą: kaimelis keitė kaimelį, vieškelis perėjo į asfaltą, ir dar gerokai iki vidudienio palikome pagrindinį herojų vien tik Aido Ardzijausko draugijoje.

Aidas palaikė Dariui kompaniją iki pat finišo, įbėgti į sostinę vėl prisijungė dar keli draugai. Greita ristele įveikęs Žveryno tiltą, keturiasdešimtmetis atrodė žvalus ir sveikas, kaip dera aktyviai sportuojančiam vyrui. Sugraudinęs artimuosius, priėmė sveikinimus, padėkojo draugams ir pakvietė kartu išlenkti po bokalą, pasistiprinti ant laužo keptomis vištų kulšelėmis. Nusiavęs istorinius sportbačius, sakė jaučiąs visus kūno raumenis ir patinusią čiurną, nors man yra tekę matyti daug šiurpiau atrodančių ultrinių pėdų.

Proginiai daugiadieniai bėgimai nėra naujiena. Visuomenininkai susitaria tai nubėgti Baltijos keliu iš Vilniaus į Taliną, tai apibėgti Lietuvą, tai parnešti „krauju aplaistytos žemės“ iš Griunvaldo mūšio lauko. Dariaus sumanymas žavus savo nepretenzingumu: jis nesiekė viešumos, nenorėjo nieko priminti, nustebinti ar įrodyti, nekėlė ekologinių, tautinių, religinių ar socialinių tikslų, nežadėjo rekordų. Žmogus sugalvojo, pasiruošė ir atbėgo, tuo pačiu pasiūlydamas gryną pavyzdį ir minčių tiems, kas yra subrendę priimti tokius ženklus.

Pirmasis Lietuvos pusmaratonis

Rugsėjo 12-ąją vėl rinksimės Katedros aikštėje į septintąjį Vilniaus maratoną. Galima be galo ginčytis, kuri distancija labiau veža, bet klasika lieka klasika. Nors kartą įveiktas 42 km 195 m nuotolis suteikia asmenybei naujos kokybės.

Ko gero, kiekvienam tokią kokybę užkabinusiajam yra pažįstamas egzistencinės tuštumos jausmas, apėmęs po kurio laiko nuo pirmojo sėkmingo magiškosios distancijos finišo. Esu maratonininkas, o kas toliau? Atsakymų daugybė. Galima tuo ir baigti bėgiko karjerą, ramiai mėgautis vidutinio statistinio piliečio gyvenimo būdu. Gali patraukti ultra nuotolių chemija su pavojais išeiti iš konvencinės orbitos visiems laikams. Bet dažniausias logiškas sprendimas yra toliau bėgioti ilgesnius ar trumpesnius nuotolius, kai svarbesnis jau nebe rezultatas, o procesas.

Procesui paįvairinti tinka pusės maratono distancija. Ji taipogi sukuria puikią progą prisiliesti prie rimtesnių ilgųjų nuotolių dar tik svajojantiems apie maratoną pradedantiesiems. Todėl jau penkerius metus greta pasiryžusiųjų nubėgti visą atstumą Vilniuje startuoja ir pusės maratono bėgikai.

Penktojo gimtadienio proga ši rungtis gaus įdomią dovaną – naują lietuvišką vardą. Šiemet startuos Vilniaus pusmaratonis. Organizatorių pastangomis ir kalbininkų palaiminimu pagaliau turėsime normalų linksniuojamą varžybų pavadinimą. Mėgėjai jau kuris laikas taip ir sakydavo, bet ant medalių iškalto „pusmaratonio“ matyti dar nėra tekę.

Net pavydu, kad šio unikalaus suvenyro turėsiu atsisakyti dėl ištikimybės tikrajam nuotoliui.

Kada bėgikui verta mautis ilgas kojines

Europą vargina šutra. Įkvėptas meteorologų, mėgstančių duoti uraganams ir viesulams skambius vardus, ją praminiau Anatolijaus dukterėčia Anurija (gr. - šlapimo neišsiskyrimas, nesišlapinimas). Patarimų, kaip atremti kaitros poveikį, padalijau iš anksto, todėl nenustebau, šįsyk sulaukęs laiško su lyg ir visai neatitinkančiu oro sąlygų klausimu: ar verta bėgant maratoną mūvėti ilgas kojines?

Pasidairęs po Lietuvos bėgimų fotogalerijas, aptikau keletą mėgėjų apsitempti suspaudžiančiomis blauzdas kojinėmis iki arba net aukščiau kelių. Nieko nuostabaus: pramonė gamina, prekyba siūlo, bėgikai nešioja. Kojinių mados tendencijos turi savo dėsnius. Bet ar tai kaip nors teigiamai veikia rezultatus?

Deja, neįrodyta. Reklaminiai išvedžiojimai, esą jos per veninę kraujo apytaką pagerina raumenų darbą ir mitybą, lieka nepagrįsti. 2007-aisiais Naujojo Orleano (JAV) sporto medikų sąskrydyje Pietų Afrikos Stelenbošo universiteto atstovai pristatė tyrimą, kuriuo neatrado jokių statistiškai patikimų kompresinių kojinių teigiamų įtakų įprastiems bėgimo efektyvumo rodikliams. Jas mūvėję tiriamieji neturėjo pranašumo prieš kontrolinę grupę, vertinant deguonies įsisavinimą raumenyse, jo apykaitą, širdies dažnį.

Išvados atitinka sveiko proto nuojautą. Nereikalinga apranga - bėgikui našta. Sportininko kūnas turėtų būti kuo lengvesnis, o visi jo priedai, įskaitant sportbačius, marškinėlius, kelnaites, kojinaites, pulsomačius, galvos apdangalus, numerius ir t.t., sverti tik tiek, kad gerai atliktų būtinas funkcijas.

Tai kodėl žmonės perka brangias blauzdines kojines ir apsitempia jas net per karščius? Atsakymas glūdi nemokslinėje sferoje: „Tiesiog patinka“. Taip atsakė šio tinklaraščio bendraautoris Ignas S., paklaustas, kam reklamavo aptariamą produktą, bėgdamas Comrades ultramaratoną. „Maratonui nereikia, bet ultra nuotoliuose su jomis jaučiuosi geriau“, - pridūrė prelegentas.

Su tokiu požiūriu nepasiginčysi. Visa, kas kelia nuotaiką ir didina ryžtą nemažinti tempo, yra prasminga. Jei žmogus mėgsta jausti aptemptas blauzdas ir tiki, kad kojinės padeda pulsuoti jo venoms, reiškia - taip ir yra.

Aukščiau minėtas tyrimas pateikė duomenų, kad suspaudžiančios aprangos dėvėjimas po bėgimo pagerino pieno rūgšties perdirbimą. Taigi, po finišo įsisprausti į aptemptą kombinezoną gal ir nebūtų kvaila: geresnis kraujo nutekėjimas venomis mažintų raumenų skaidulų sužeidimus ir pagreitintų atsigavimą. Ypač tai aktualu, jei po varginančių varžybų tingite pasivaikščioti. Tuomet, prieš ilgam sėdant užstalėn ar į tarpžemyninio skrydžio orlaivį, apsitempti nors blauzdines kojines net labai vertėtų.