Palaidojo Bronislovą Lubį. Žmogus sustojo, važiuodamas įkalnėn dviračiu. Staigi pabaiga trenkė žaibu daugeliui gyvųjų, bet gal nors apsaugojo nuo kančios patį velionį.
Kranto nepasiekė užkietėjęs buriuotojas Šarūnas Vasiliauskas. Žuvo pasinėręs į mėgstamo užsiėmimo bangas, bet ar gi nuo to lengviau?
Šią savaitę jaučiuosi lyg Levo Tolstojaus apysakos „Ivano Iljičiaus mirtis“ veikėjas, kuriam kiti suokalbiškai merkia akį su džiugesiu, jog mirė kažkas kitas: „Kvailai padarė tas Ivanas; kas kita mudu.“
Galutinį finišą kiekvienas galime pasiekti bet kurią akimirką. Bėgimo trasoje, parke, sporto klube, jachtoje – mirtis akredituota patekti į visas zonas. Įspėjimai plūsta toliau: Andrius Rimiškis blogai pasijuto Subačiaus kultūros namų scenoje, Aplinkos ministras atsidūrė ligoninėje, Arvydas Sabonis dar reabilituojasi, bet jau prezidentas.
Visiems, o prezidentams ypač, derėtų pasimokyti iš Valdo Adamkaus. Daugybę metų kasdien jo rytas prasideda valanda plaukimo baseine.
Ave, vita!
2011 m. spalio 26 d., trečiadienis
Vėlinės artėja
2011 m. spalio 14 d., penktadienis
Bėgiko požymiai

Pasakyk, koks tavo pomėgis, ir aš pasakysiu, kas tu toks. Nesąmonė. Maratonininkai tokie pat skirtingi, kaip pokerio lošėjai, paukščių stebėtojai arba girtuokliai.
Vis dėlto yra kelios situacijos, kuriose bėgiką iš tolo pažinsi.
Bėgikas greičiau pereina gatvę. Pėsčiųjų perėjoje toks individas nenervins vairuotojų. Tas, kas gali bėgti, ir vaikšto sparčiau.
Bėgikas pirmas pasisiūlys sulakstyti, jei vakarėlyje ko nors pritrūko. Duokite jam keliolika minučių iki 22 valandos. Maratonininkas visada smagiai įsirašys dienos sąskaiton dar vieną kilometrą.
Bėgikas nemėgsta žiūrėti miesto plano. Koks skirtumas: pora kvartalų šen ar ten. Jam paprasčiau paėjėti ir įsitikinti, kad pasirinko teisingą kryptį. Suklydęs bėgimo mėgėjas pernelyg nesisielos – kiek nuėjai, tiek gali ir grįžti.
Bėgikas neturi kantrybės stovėti ant eskalatoriaus arba judančios juostos. Jis jaučiasi lyg užlipęs ant treniruoklio.
Bėgikas mėgsta vytis. Autobusą, traukinį, dviratininką, vagį, aitvarą, sėkmę.
Įdomu, kuo pasižymi dviratininkai?
2011 m. rugsėjo 25 d., sekmadienis
Savaitgalio drebėjimai

Šeštadienį Nidos pusmaratonis pasiekė laimingą dvyliktą inkarnaciją. Mėgėjui tai – tobulos varžybos. Neįsivaizduoju, kuo kas nors galėjo skųstis. Nuoširdų rengėjų svetingumą ir entuziazmą gamta vis paremia palankiausiu oru. Net vėjas pūtė į nugarą, ragindamas mikliau kilti ilgąja įkalne.
Vieno praėjusio amžiaus vidurio maratono nugalėtojo po finišo paklausė, kokią taktiką jis pasirinkęs. „Trisdešimt penkis kilometrus bėgau iš visų jėgų, o tuomet dar paspaudžiau“, - atsakė pokštininkas. Pajūrio euforijos apsėstas elgiausi panašiai. Paskutiniai du ratai neišėjo greitesni už pirmuosius, bet rezultatas džiugina: 1 val. 26 min. 17 sek. Taip smagiai lig šiol nebuvau bėgęs ne tik Nidoje, bet ir jokiame kitame pusmaratonyje.
Protokolai bėgimo svetainėje atsirado akimirksniu. Mindaugas Viršilas pasirodė galva aukštesnis už varžovus. Jeigu treneris kada nors leis jam nubėgti maratoną, galime sulaukti malonios staigmenos. Gytė Norgilienė taip pat nusiskynė dar vieną Lietuvos čempionės titulą ir įrodė, jei prireiktų, nepadarysianti gėdos moterų „Svajonių komandai“.
Sekmadienį greičio tema toliau dirgino vaizduotę: iš buvusio Rytprūsių kurorto ją perėmė dabartinis reicho centras. Berlyne griuvo dar viena siena: maratono rekordas nuo šiandien – 2 val. 3 min. 38 sek. Buvo į ką pasižiūrėti! Haile Gebrselassie laikėsi vyriškai, bet pasitraukė, nelaukdamas, kol Patrikas Makau atims jo titulą. Etiopijoje ši tragedija prilygsta lietuvių pralaimėjimui Skopjės makedonams. Kenijos moteriškėms liko iš europiečių atsikovoti rekordą bei olimpinį auksą, ir visi aukščiausi maratono laimėjimai priklausys vienai valstybei.
Kol sužibės Šiaurės Nairobis.