Skambutis iš aukščiau

Vakar skambina Miltiadas. Jau buvau jo balsą bepamirštąs. Nors ne, balso pamiršti neįmanoma. Išvaizda keičiasi, telefono numeriai, o balsas lieka. Taigi, klausia jis savo autoritetingu balsu:

- Na, s****tas redaktoriau, tai krataisi atsakomybės?

Skvarbus toks klausimas. Iškart puoliau sukti kietąjį diską, mintyti, kas ne taip. Pusmaratoniui užsiregistravau, tinklaraštį šiaip taip palaikau, knygą pasirašinėju, žmonėms stengiuosi į akis žiūrėti. Nesumoju, kuo tokią rūstybę užsitraukiau.

Po pusvalandį trukusio monologo apie niekšus, išplėšusius iš Olimpijos muziejaus Graikijoje jo bendravardžio šalmą, susigaudžiau, kad Maratono lauko patriarchas kaltina aktualijų nepaisymu, svarbiausios Lietuvai temos vengimu.

- Žodžiu, arba tegu spectarnybos Drąsiaus darbą pabaigia ir tą Laimutę vieton padeda, arba užmigdo visus Kedžius su dujom ir išneša vaiką mamai,- baigė mintį eks ekspertas. – Ir nesakyk, kad čia ne maratonas!

Po tokio finalo sunerimau, kad Olimpo dievų žaibai paties per anksti ne ten nepadėtų. Štai ir viešinu kuklią jų atstovo nuomonę. Iš nostalgijos seniems laikams.

O jau džiaugiausi besukurpiąs rašinėlį apie Ciuricho maratoną Barselonoje. Taip vadinasi.

Styvui vertėjo pabėgioti

“Apple a day keeps a doctor away! “ (Kasdien valgyk obuolių – neregėsi daktarų!) - sako anglosaksų išmintis.

Styvas Džobsas ne tik laikėsi veganiškos dietos, bet ir pavadino Obuoliu savo verslą. „Nepadėjo“, - nukirto vienas mano kolega, kai prie pietų stalo pasidalinau įspūdžiais iš Walterio Isaacsono parašytos biografijos „Steve Jobs“.

Ar tikrai nepadėjo? S.Džobsas susirgo kasos vėžiu ir numirė eidamas 57-uosius. Aišku, per anksti, tačiau vis dėlto suspėjo grįžti į „Apple“ vadovo postą, iš kurio buvo išvytas 1985-aisiais, pristatyti antrąjį „I-pad‘ą“ ir dalyvauti sūnaus, pabaigusio mokyklą, išleistuvėse.

Ištikimybė veganizmui (gyvūninio maisto: mėsos, žuvies, pieno, kiaušinių ir pan. atsisakymas) jam išplaukė iš budistinės etikos. Vienas „Apple“ įkūrėjų buvo psichopatiška asmenybė, todėl ryškus ir kūrybingas žmogus, talentingas verslininkas. Vyriausioji S.Džobso dukra biografui paliudijo, kad tėvas kartais nutrūkdavo, pavyzdžiui, lankydamasis Osakoje nesusilaikydavo nesukirtęs pamėgto sušio su unguriais. Charizmatiškas lyderis kartais išgerdavo alaus ar vyno, o apsvaigus dar sunkiau laikytis griežtos askezės.

Išmaniųjų prietaisų eros simbolis daug įtemptai dirbo, išvesdamas iš kantrybės pavaldinius, skaudindamas paliktus artimuosius. Jis nesportavo. Tiesa, labai mėgo vaikščioti, tiksliau – kalbėtis eidamas. Neimdavo šiaurietiškų lazdų, užtat tempdavosi kurį nors verslo partnerį. Įvairūs žmonės prisimena, kad išsiruošus dviese su juo ilgam pasivaikščiojimui Palo Alto miesto šaligatviais arba Niujorko Centrinio parko takais, nelikdavo jokių vilčių išvengti ir taip galingų S.Džobso apžavų.

Styvui vertėjo pabėgioti. Nesakau, kad tai tikrai būtų jį apsaugoję, bet tokia tikimybė egzistavo. Dar 2002-aisiais Minesotos universiteto mokslininkai paskelbė tyrimo, daugiau kaip dešimtmetį nagrinėjusio 25 892-jų vyrų nuo 30-ties iki 87-erių sveikatą, rezultatus. Išvada – kuo aukštesnis žmogaus širdies, kraujagyslių bei plaučių treniruotumas, tuo mažesnė tikimybė jam mirti nuo vėžio.

Gal ilgas bėgimas lengva ristele ir endorfinų pliūpsniai būtų padėję praskaidrinti dažnai depresyvią S.Džobso nuotaiką (jis nuo jaunystės daug mąstė apie mirtį, nuogąstavo nesulauksiąs senatvės)? Gal meditatyviai risnodamas jis būtų pasisėmęs dar daugiau idėjų? O gal maratonas būtų išgydęs maniakiškąjį perfekcionistą narcizą, pavertęs jį nuobodžiai normaliu bambekliu, ir maištingoji „Apple“ nebūtų tapusi didžiausia pasaulyje korporacija?

Konkuravimo džiaugsmas

Nevykėliai nuo čempionų skiriasi ne tik iškovotų titulų skaičiumi. Labiausiai žmones ir organizacijas į skirtingus gardus surūšiuoja požiūris į konkurenciją. Nugalėtojai ją mėgsta, pralaimėtojai - bijo.

Bėgimas – tai varžybos. Kiekvienas, stodamas prie starto linijos, lyg ir džiaugiasi proga pasilyginti su kitais. Užteko tik dešimtį metų pasitrinti Lietuvos bėgimo laukuose, kad suvokčiau realybę: lyderiai varžymosi džiaugsmą nešiojasi kasdien, aukoms jis perauga į kartėlį.

Gyventi nuolat konkuruojant yra įpratęs kiekvienas verslininkas. Net priplaukęs menininkas suvokia, kad jo kūrinys bus lyginamas su kitų darbais. Bėgimų rengėjai taip pat varžosi dėl dalyvių simpatijų, pripažinimo, rėmėjų. Nuosekliai dirbantieji išsiugdo pasitikėjimą, nevykėliai ieško kaltų aplinkui.

Kuo daugiau varžybų, tuo smagiau rinktis mėgėjui. Daugėjant knygynų, greičiau pinga knygos ir gerėja aptarnavimas juose. Konkurencija ugdo ir paslaugų teikėjus, ir vartotojus. Du (Vilniaus ir Druskininkų) pusmaratoniai šį pavasarį sugundys išsijudinti daugiau tautiečių, negu vienas. „Sofokliui“ atsidarius priešais „Vagą“, Gedimino prospekte nuperkama daugiau literatūros.

Yra iniciatyvų, kurios tarytum su niekuo nekonkuruoja. Lietuvos bėgimo taurė, pavyzdžiui. Darius Jurgaitis sumanė suvienyti geriausius šalies bėgimo renginius, Almiras Kavaliauskas ir Robertas Zaicevas idėją palaikė. Iš to gimė tik vienos naujos varžybos – Rumšiškių pusmaratonio handikapas. Kas čia pastumtas ar nuskriaustas?

Nežinau, kas iš tikro nepavyko šiemet Suginčių bėgime, nes ten nebuvau. Akivaizdu, kad tai apmaudi nesėkmė, deja, tokių klaidų, kai paskui tenka anuliuoti rezultatus, pasitaiko. Tikiuosi, rengėjai atsiprašė nusivylusiųjų. Neabejoju, kad pasistengs ateityje.

Teisinga kritika nežeidžia, o emocingos replikos nekeičia tikrovės. Išties nevykusios varžybos numiršta savaime. Tačiau jeigu žmonės trokšta bėgimo taurių, reiškia ši idėja jiems tinka. Vartotojai racionalūs: žodžiais jie mėgsta keikti neva neįtikusį prekybininką ar gamintoją, bet vis tiek perka iš jų, kol neranda geresnio. Bėgikai balsuoja kojomis ir starto mokesčiais.

Tegu laimi stipresnis.