Asta Liukaitytė: „Šiame filme bėgioja visi“

Sausio mėnesį kino teatruose išvysime ilgai lauktą režisieriaus Emilio Vėlyvio filmą „Redirected“. Pasaulio publikai šiuolaikinį lietuvišką kiną pristatysiančios juostos anonse dėmesį patraukia nuogas trumpai kirptas blondinas, lakstantis gatve su radiatoriumi rankose.

Prodiuserė Asta Liukaitytė sako, kad bėgioti filmavimo aikštelėje teko ne tik „radiatorių“ Džonį suvaidinusiam buvusiam Australijos olimpinės žolės riedulio rinktinės nariui Gil Darnell, bet ir garsiausiai filmo žvaigždei Vinnie Jones bei kitiems aktoriams.  

Ar rinkdamiesi aktorius tokiam dinamiškam filmui kreipėte dėmesį į jų fizinį pajėgumą?

Taip, visi jau paskaitę scenarijų suprato, kad bėgioti teks daug, bet vis tiek, per išankstinius bandymus, kiekvieno klausėme, ar ištemps.

Ištempė?

Žinai... per atranką visi sako, kad yra puikiai pasiruošę: ir bėga, ir joja, ir plaukia. O jau per pirmą pamainą pasirodė, kad vienas pagrindinių herojų, karalienės sargybinis, bėga kaip mergaitė parke. Po trijų dublių pavargo ir ėmė skųstis, sako: „Viskas, man per sunku, aš čia atlieku kaskadinius triukus...“ Mums buvo šokas. Pasimokėme, kitą kartą atrankoje neužteks klausinėti, reiks pamatyti, kaip žmogus bėga iš tikrųjų.

Daug lakstyti teko visiems, net Monikai Vaičiulytei. Ji prieš tai rimtai ruošėsi, ir viskas pavyko be problemų. Bėgo su aukštakulniais geriau už vyrus.

Britai reikalavo, kad aikštelėje turėtume aibes ledo maišelių. Per pertraukėles sėdėdavo apsikrovę ledais, net tie, kam judėti beveik nereikėjo. Tuo tarpu Gilas, kuriam teko lakstyti be jokių kūno spalvos apatinių nusitvėrus radiatorių, pasirodė puikiai ir niekuo nesiskundė.

Ar radiatorius buvo tikras?

Ne visai. Išsiliejome specialiai filmavimui, su tikru būtų buvę neįmanoma suvaidinti kaip reikiant.

Kur žvaigždės treniravosi būdamos Lietuvoje?

Gyveno Vilniaus „Crowne Plazoje“, o sporto salė ten tokia... Tai vienas iš prašymų buvo surasti sporto klubą, Susitariau ten šalia su „Royal Athletic“, kad įleistų. Žodžiui, eidavo sportuoti.

Apsiėjo be traumų?

Deja, ne – du pasitempė raiščius, o Artūrui Smolianinovui net įplyšo šlaunies raumuo. Paprastai bėgdamas ne taip pastatė koją ar ką... Paskutinę filmavimo dieną. Greitoji išvežė į ligoninę, ten kažką sutvarkė, parvežė. Bėgti jis nebegalėjo, bet filmuoti pabaigėm.

Keitėte scenarijų?

Nedaug, na užskaitėm, kad jau atbėgo, dabar – stovi, apsidairo... Filmuojant „Zero II“, kai amžiną atilsį V.Šapranauskas nusitraukė Achilo sausgyslę, gabenau į ligoninę jį. O atrodė, kiek ten to bėgimo... Paskui teko suktis: ir kojas dubliuoti, ir scenarijų taisyti. Juodai apsunkino ta trauma, nervas buvo visiems, ypač pačiam aktoriui. Gavom pamoką, kad reikia įspėti žmones, jei filmuojantis teks bėgioti, tegu iš anksto pasportuoja, prieš filmavimą pasitampo.

Ačiū, bus įdomu viską pamatyti ekrane. 

Vitoldas Milius: „Verta mokytis ne valdyti automobilį, o galvoti vairuojant“

Kas tau yra automobilis: darbo įrankis, susisiekimo priemonė ar pramoga?

Visiškai viskas ir dar daugiau. Gimiau su automobilio vairavimo mikroschema. Kitaip nepaaiškinsi, nes jokių pavyzdžių vaikystėje neturėjau, o tėvukas, amžiną jam atilsį, buvo geografas, mokslininkas, kuriam automobiliai buvo gana svetimi. Nuo darželio piešdavau (atseit neblogai) tik mašinytes, mokykloje domėjausi vien automobiliais, kur stoti neturėjau jokių abejonių: manęs laukė automobilizmas ir autoūkis.

Dabar man automobiliai – ir svajonės, ir kasdienybė. Domiuosi tiek jų techninėmis savybėmis, tiek meniniais dizaino aspektais, bet labiausia patinka vairuoti.

Kuo dar moki važiuoti?

Dviračiu. Troleibusu – prireikė išmokti vienam filmavimui. Motociklu, motoroleriu. Esu Indijoje vairavęs tuk tuką... Ką dar? Teko vairuoti motorines valtis, vandens ir sniego motociklus, keturratį.

Kaip jautiesi, persėdęs nuo automobilio vairo ant dviračio arba užsisegęs slidžių apkaustus?

Gal ir nepatikėsi, nes daugiau tokių žmonių nepažįstu, bet jeigu kur nors judu, tai įsivaizduoju, kad važiuoju su mašina. Nuo vaikystės. Darželyje mus išvesdavo į Šilo slėnį, ir aš visą kelią „vairuodavau“, eidamas vorele. Miško takelis man tapdavo plentu. Lygiai tas pats atsitiko, kai išmokau važiuoti dviratuku. Važinėdavausi labai daug, nuolat žaisdamas, kad tai - mano automobilis.

Dabar slidinėjant tas jausmas gal kiek silpnesnis, bet vis tiek nedingsta. Šliuožiant maratonuose, vis norisi įjungti posūkio signalą, nes juk ruošiuosi lenkti varžovą, turėsiu iššokti iš vėžių, perlipti į gretimas.

Kiek toliausia teko nušliuožti slidėmis?

90 kilometrų. Prieš porą metų – Švedijoje, Vasaloppet varžybose. Klasikiniu žingsniu.  

Kiek laiko užtrukai?     

Visą dieną. Trečią nakties palikau savo mašiną (nes iš namų atvažiavau automobiliu) aikštelėje prie finišo. Dvi valandas važiavom autobusu į startą. O paskui patyriau įdomų Vasaloppet niuansą: kadangi neturėjau reitingo, nes startavau pirmą kartą, tai teko stoti į galą ir po starto laukti dvi valandas, kol visi, iščiuožę prieš mane, sulips į pirmąjį kalną. Dvi valandas su tūkstančiais kitų naujokų stoviniavau šaltyje nejudėdamas!

Tuomet jau atrodė, kad pavarysiu, nes jaučiausi turįs iš ko, tačiau dvidešimt penktame kilometre supratau suklydęs. Atsigavau tik prieš finišą, per paskutinius dešimtį kilometrų aplenkiau dar du tūkstančius slidininkų ir užbaigiau distanciją besigrauždamas: „Kodėl čia tik 90 km, o ne visas šimtas?!”

O per kiek nuvažiavai iš Lisabonos į Vladivostoką?

Per vienuolika dienų, naktimis miegodavau. Aišku, važiavau tik dėl rekordo, nes šiaip tokiu maršrutu vienam vairuoti nėra jokios prasmės. Didžiausia kelio dalis – visiška nuobodybė.

Koks tai atstumas?

Šešiolika tūkstančių trys šimtai.

Kiek daugiausia esi nubėgęs?

Berlyno maratoną.

Mokai vairuoti, ką tik pasirodė tavo parašytas „Vairuotojo vadovas“, patarimų knyga naujokams ir profesionalams. Ko labiausia stinga patyrusiems vairuotojams?

Labai retai kam nors trūkta automobilio valdymo gebėjimų, nors žmonės dažnai taip galvoja. Atseit, jei pramoks ekstremalaus vairavimo, tai jiems pravers kritinėje situacijoje. Netiesa. Šitai gali tik nuolat besitreniruojantys lenktynininkai, išsiugdę atitinkamus refleksus. Visi kiti, net žinodami, kaip suvaldyti automobilį, prireikus nepajėgs to padaryti. Nesvarbu, kad kadaise bandė to mokytis ar dalyvavo lenktynėse. Jie nebeturi refleksų, todėl pristigs laiko.

Labiausia verta mokytis vairuoti taip, kad nepakliūtum į avarinę situaciją.

Kas čia svarbiausia?

Svarbiausia – mąstyti. Vairuojant reikia galvoti apie važiavimą. Kalbėtis telefonu vairuojant negalima ne tik dėl to, kad tuomet laikai vairą viena ranka, bet dar labiau dėl to, kad blaškosi dėmesys, pranyksta budrumas. Taisyklės leidžia naudotis laisvų rankų įranga, tačiau kalbėdamas per ją vairuoji iš esmės taip pat prastai, kaip ir su mobiliuoju rankoje.

Kita svarbi sritis – situacijos prognozavimas, sprendžiant, kaip pasielgti po kelių akimirkų. Išmokus teisingų principų, išvengiama kvailų klaidų, sukeliančių daugiausia makalynės ir pavojų keliuose.

Kalifornijoje jau įteisinti save pilotuojantys automobiliai. Gal vairavimas taps beverčiu įgūdžiu, juk nebesimokome jodinėti žirgais?

Garantuoju, kad artimiausius dešimtį metų taip nenutiks. Be to, visai neaišku, kur nuves technikos pažanga. Gal mes tik skraidysime?

Šiandien daugelis gamintojų įdiegia sistemas, padedančias laikytis atstumo, likti savo eismo juostoje, laiku stabdyti. Kai kurias vairuotojo pareigas visiškai perima automatika.

Primena dramą Klarko ir Kubriko „2001 m. Kosmoso odisėjoje“. Ar ne per daug galių įgyja dirbtinis intelektas?

Taip, šie dalykai turi minusų. Net pati paprasčiausia nustatyto greičio palaikymo funkcija kartais kelia pavojų, nes vairuotojas snūsteli arba susikelia kojas ant prietaisų skydelio. Pažangesnė greičio kontrolės sistema jau palaiko saugų atstumą nuo priekyje važiuojančio automobilio, neleisdama prie jo pernelyg priartėti. Paskui net standartiniuose modeliuose atsirado šoniniai jutikliai, matantys nubrėžtas ant asfalto linijas ir neleidžiantys jų kirsti. Aišku, kol kas vairuotojas dar gali pats spręsti, jei nori pasukti į kitą eismo juostą.

Kalifornijoje jau leidžiama važinėti automobiliais be vairuotojo, ir tai gana revoliucingas sprendimas. Šiaip automobilizmas vystosi lėtai. Juk šiuolaikinės mašinos ne ką skiriasi nuo pirmojo „Fordo“: ratai apvalūs, padangos guminės, vairas veikia taip pat ir net variklis liko vidaus degimo. Hibridai ir elektromotorai kol kas tesudaro kelis procentus.  

Sparčiausiai tobulinamos būtent automatinės valdymo sistemos, ne nauji varikliai, tačiau vis tiek spėju, kad užtruks dar ilgai, kol persėsime į autopilotuojamus automobilius. Jų prigaminti nebūtų sudėtinga ir šiandien, bet daug sunkiau yra pakeisti visuomenės požiūrį, taisykles, pritaikyti infrastruktūrą. Jeigu taip kada nors atsitiks, tuomet gal vairuotojų ir nebereikės.

Mykolas Katkus: „Bėgimas – įrankis valdyti gyvenimą“

Šių metų Bostono maratonas nubėgtas per 2 val. 59 min. 55 sek.! Tokia proga Vilniaus maratono tarybos narys ir „Reikia bėgti“ tinklaraštininkas Mykolas Katkus sutiko pirmą sykį gyvenime atsakyti į kelis asmeniškus klausimus.

Koks tavo amžius, ūgis ir svoris?

34-eri, 1 m 99 cm ir 96 ... gal 95 kg.

Papasakok, kaip pavyko Bostone išlipti iš trijų valandų.

Praėjusią žiemą treniravausi intensyviausiai per savo bėgikišką gyvenimą. Nuo sausio iki pat balandžio bėgiojau kasdien su retomis išimtimis. Dvi savaites stovykloje – dukart per dieną. Per savaitę surinkdavau ne mažesnį kaip šimto kilometražą, dažniausiai – po 130 – 140 km. Atidirbau!

Visos skaičiuoklės rodė, jog turėjau lipti net iš 2 val. 55 min., bet labai gerai, kad nepradėjau taip bėgti. Būčiau nulūžęs. Finiše kentėjau, kaip niekada.

Didžiausią klaidą padariau starto išvakarėse, kai vaikščiojau 18 kilometrų ir dar 6 nubėgau. Kodėl – negaliu paaiškinti. Svetima šalis... Žodžiu, pradėjęs bėgti pajutau, kad kojos nėra šviežios. Bostono trasa – visiška tarka. Labai sunku laikyti vienodą tempą: kalniukas – pakalnė, kalniukas – pakalnė. Stengiausi bėgti kiekvieną kilometrą, regis, po 4:08, bet išlaikyti tokį pat greitį įkalnėse ir nuokalnėse buvo labai sudėtinga. O nuo penkto kilometro trasos žymėjimas liko tik myliomis. Labai nervinausi, kad nežinau, kokiu tempu bėgu. Tik grįžęs po finišo pasitikrinau statistiką ir atradau, kad pavyko bėgti beveik vienodu greičiu iki pat kalnų.

Bostone į kiekvienam maratonui būdingą lygtį įsiterpia dar vienas nežinomasis – keturi kalnai. Buvau šventai įsitikinęs, kad juos įveikęs, pajėgsiu vėl smarkiai pagreitėti. Tačiau po kalnų jaučiausi mirštąs ir galvojau, kad iki jų reikėjo bėgti dar bent 10 sek. lėtesniu tempu. Į pirmąjį kalną tiesiog užskriejau. Maniau, kad kylant užteks mažinti tempą tik apie 15 sek./km, todėl persistengiau. Ko gero, bėgant į ilgas įkalnes, reikia planuoti sulėtinti net po 35-40 sek./km. Be to, ruošiausi žiemą, nebuvo kaip lįsti į kalvas, pritrūkau tokių treniruočių. Pastebėjau, kad kitų bėgikų Bostono kalnai taip nenuvarė.

Taigi ištraukiau ant labai plonos ribos. Pasisekė.

Didžiausia padėka draugams, kurie dieną prieš mano startą bėgo Roterdame ir pasirodė labai blogai, liko toli nuo užsibrėžtų tikslų, atbėgę po 15 min. lėčiau. Tokios žinios padėjo nuraminti pernelyg didelį pasitikėjimą jėgomis ir atsargiau startuoti.

Kas toliau? 2 val. 45 min.? Ultra nuotoliai?

Jaučiu, kad bėgdamas lygia trasa galėčiau pagerinti pastarąjį laiką, tai ir mėginsiu. Rudenį Frankfurte svajočiau apie 2 val. 50 min., realiau planuočiau išlipti iš 2 val. 55 min. Bandysiu tikslingai treniruotis penkis mėnesius.

Kitais metais būtinai vėl bėgsiu Bostone. Vėliau... Gydytojas A.Ramonas ištyręs pasakė, kad galiu bėgti maratoną per 2 val. 42 min., tai toks ir būtų tikslas. Dar turiu porą metų, nes paskui greitį bus sunkiau išspausti dėl amžiaus. Per tą laiką reiktų išmokti plaukti, galvojant apie triatloną. Ultros, prisipažinsiu, bijau. Gal dėl to, kad kol kas visą dėmesį su treneriu skiriam maratonui.

Kas tau įdomiausia bėgiojant?

Mūsų treniruočių grupės vadovas Povilas Rakštikas yra ne kartą sakęs: „Čia žmonės ateina tobulėti.“

Bėgimas man – alternatyvi tėkmė, kurioje siekiu rezultatų. Ji skiriasi nuo darbinės karjeros, šeimos – ten irgi kažko siekiu. Dažnai tos sferos susisieja, pastiprina viena kitą. Bėgimas labai padeda, tai įrankis valdyti savo gyvenimą.

Tobulėti man svarbu. Ko gero, kai nustosiu augti kaip bėgikas, teks skubiai mestis į kokią naują sritį, nes bėgti lėčiau tą patį bus nuobodu.

Kaip atsakytum, kas tau yra gyvenimo prasmė?

Turbūt David Bowie yra pasakęs: „Esu indas, kurį turiu pripildyti“. Mes ateiname su tam tikrais gebėjimais, talentais. Galvodamas apie save, jaučiu, kad kai kurie dalykai akivaizdžiai sekasi geriau, pavyzdžiui, plepėti, rašyti... Niekada nesijaučiau skirtas sportui. Bėgioti pradėjau dvidešimt devynerių, mokykloje į fizinio pamokas nešiojau atleidimo raštelius. Taigi, vienus užkoduotus gebėjimus pavyksta atskleisti lengviau, kitiems prireikia pastangų ir laiko.

Man labai svarbu realizuoti tam tikrus siekius. Tai gali būti maratono laikas, sukurtas verslas, šeima, pagalba tam tikrai organizacijai... Jaučiu pareigą ką nors nuveikti tose srityse, nelikti neįgyvendinus to, kam esu sukurtas. Turbūt tokia savirealizacija yra pagrindinis tikslas.

Esi pristatomas „viešųjų ryšių ekspertu“. Kaip tau - tokia tapatybė?

Nemėgstu žodžio „ekspertas“, nenoriu būti šaltas pasyvus ko nors žinovas, neva geresnis už kitus. Pats dažniau save vadinu „komunikacijos konsultantu“. Dirbant tiesioginį darbą, tenka dažnai kovoti su tokiais titulais dangstoma mistifikacija. Mūsų srities konsultantams paranku užsidėti aurą „Aš išmanau technologijas, kurių jūs nesuprantate“. Ji padeda išvengti savo teiginių pagrindimo skaičiais, nors iš tiesų tai įmanoma, tiesiog pats kalbėtojas nežino tų skaičių.

Keturiolika metų patarinėju žmonėms, kaip bendrauti su kitais žmonėmis. Kai kurie patarimai yra geri, ir tai leidžia iš jų gyventi, vadintis patarėju arba konsultantu. Tenka kurti, rašyti, kalbėti, provokuoti, vadovauti, reikšti nuomonę tokiais klausimais, kuriais kiti nuomonės neturi. Taigi, mano darbas – turėti nuomonę. Tokia pozicija kartais kenkia šeimoje, nes ten šiaip jau dažnai būna naudingiau patylėti.

Taip dirbant nesunku susireikšminti, nes kartais pataikai patarti dalykus, nuo kurių priklauso svarbūs visiems sprendimai. O kartais užtenka pataisyti kam nors kaklaraištį.

Mėgsti važinėti motoroleriu?

Neturiu vairuotojo teisių. Dviratis? Kartais nepraktiška, bet važinėju ir juo.

Vairuotojo pažymėjimas – viena nerealizuotų galimybių. Sirgau, kai mano klasė mokykloje ėjo laikyti vairavimo egzaminų, paskui dukart nepavyko. Baigęs vidurinę, patekau į tokį rollercoasterį: studijos, darbas žurnale „Veidas“, vėl kažką dariau, rašiau, įsitraukiau į jaunųjų poetų judėjimą... Taip visada stigo laiko, kartais ir pinigų, teisėms išsilaikyti. Pastebėjau, kad žmonės tokiais dalykais, kaip vairavimo egzaminai, užsiima, ką nors gyvenime keisdami. O aš, pradėjęs dirbti nuo devyniolikos, niekada nekeičiau darbo ir net atostogavęs esu tik po porą savaičių.

Ačiū už įdomų pokalbį. Sėkmės, siekiant visų tikslų!

Nuotraukoje iš asmeninio albumo Mykolas, praėjus minutei po finišo 2013-ųjų Bostono maratone