Achilo kulnas

Sekmadienį Vilniuje nuskrieję savo nuotolį, dalijamės nuotraukomis ir emocijomis, dar šiemet planuojame naujus pasiekimus. Triukšmingai švęsdami nepastebime tų, kas tyliai neatėjo prie starto, nors buvo dalyvių sąraše. Jie nenubėgo jubiliejinio maratono ir neužsikabino medalio. Vieni iškeitė legendinę distanciją į šeimos bėgimą, kiti - į nykų kiurksojimą namie prie monitoriaus. Jiems skauda.

Retas bėgikas nėra patyręs traumos. Dažniausia skauduliai ir mauduliai neiškerta iš ritmo, tik suteikia dingstį pasiteisinti dėl praleistos treniruotės ar pasidairyti atjautos negailestingoje kasdienybėje. Bet atsitinka ir taip, kad lėtai slenki gatve su kiekvienu žingsniu varstomas dieglių ir smalsių žvilgsnių, o sutiktas nedraugas dar mesteli: „Šlubuoji? Prisibėgiojai...“

Su Achilo sausgyslės uždegimu susipažinau ne iš medicinos vadovėlių. Antrą sykį per dvylikametę karjerą klastingas priešas užnuodijo vasarą ir užsimojo sužlugdyti rudens kalendorių. Abu kartus laimėjau nelengvai, nors ir savarankiškai. Užtat dabar galiu pasidalinti karčiomis pamokomis. Gal kam pravers, jei nelemta strėlė kada nors pataikys į kulną.

Tendinitis achilii nėra klasikinis uždegimas, kokius sukelia virusai gerklėje arba mikrobai skrandyje. Stipriausia žmogaus kūno sausgyslė atsisako spyruokliuoti ir laikinai sunyksta nuo pernelyg sunkaus krūvio. Čia nesiplėsiu svarstydamas, kaip nuo tokios bjaurybės apsisaugoti, tik pakartosiu, kad labiausiai achilus pjauna greičio treniruotės įkalnėse.

Diagnozuoti šią traumą paprasta. Jeigu bėgant ar net žingsniuojant nepavyksta normaliai  atsispirti pėda, nes kaskart nudiegia virš kulno, toje vietoje užčiuopiate skausmingą lopą, o gal pastebite ir  patinimą bei paraudimą, teks susitaikyti, kad tapote dar viena achilito auka.

Įveikti negalią ir vėl jaustis kuo puikiausiai, man padėjo septyni dalykai.

Kantrybė. Bet kokį uždegimą gydo ramybė, o bėgikui taip maga kuo greičiau sugrįžti prie savo treniruočių dienoraščių. Gal ir neverta porai mėnesių visai išbraukti iš dienotvarkės lakstymą, tačiau atsarga gėdos nedaro. Pats šiemet kartą paskubėjau grįžti į trasą. Rodos, skausmas aprimo, kojos neša, bet nubėgau pusmaratonį, ir teko vėl savaitę vilkti nesveikąją koją, pradėti gydytis nuo pradžių. Pasidavus pagundai prisigerti ar susileisti nuskausminamųjų ir pavaryti arklius, gresia dar baisesnė bėda – nualinta sausgyslė, kryptelėjus kulną, tiesiog nutrūksta. Tuomet neišsiversite be chirurgų pagalbos, gipso įtvaro ir ilgos reabilitacijos.

Pasistiebimai. Geriausiai veikiantis gydymosi būdas yra atkakliai stiebtis pirštų galais. Iš pradžių tai neįmanoma, nes sužalotoji pėda visiškai neklauso. Tenka stiebtis sveikąja, traumuotąja tik mėgdžiojant pratimą. Palaipsniui vis daugiau kūno svorio pavyksta perkelti ant gydomosios kojos. Tuomet jau galima stotis ant laiptelio ir kartoti po penkias dviejų šimtų pasistiebimų sesijas per dieną, remiantis vien pirštais, kaskart nuleidžiant  kulnus žemiau atramos ir vėl kilstelint juos kuo aukščiau. Ilgainiui tampa pakenčiama stiebinėtis vien sveikstančiąja pėda, džiaugiantis, kad išgijimas jau čia pat. Vėl pradėjus bėgioti, verta kartoti stiebimosi seansus po kiekvienos treniruotės.

Balansavimo plokštė. Jei paprasti, bet efektyvūs staipymaisi pabodo, nusipirkite tokią lentą. Sūpuodamiesi ant jos abiem pėdomis, spoksokite į ekraną. Kuo ilgiau, tuo geriau.

Pakulnės. Sandalai ir kitoks apavas be jokių kulnų – vargas ir taip nudrožtai Achilo sausgyslei. Kol visai atsigausite, avėkite batus su įprasta pakulne ir apsieisite be jokių ortopedinių įdėklų.

Dviratis. Pastebėjau, kad numynus pusantro šimto kilometrų, varganosios kojos būklė tik pasitaiso. Ypač smagu sukti prisegtus prie batų pedalus, turbūt toks ritmingas darbas prilygsta švelniems pasistiebimams.

Plaukimas. Šiemet įsigijau hidrokostiumą ir naujai atradau maudynes Baltijos jūroje. Vandenyje koja visai neskaudėjo. Per bangas nusiyrus nuo Palangos tilto iki Nemirsetos, būdavo ne taip liūdna skaičiuoti dienas iki maratono.

Vaizduotė. Atsargiai pradėjus bėgioti, verta pamėginti rytietišką teigiamybių vizualizavimo metodiką, taikomą ir kai kurių trenerių amerikiečių. Bėgdami įsivaizduokite, kaip nupiepusi sausgyslė sparčiai gyja, storėja, kaip maloniai atsigauna raumenys, sprogdami naujomis, dar stipresnėmis skaidulomis. Prieš užmigdami mintyse nusipieškite pasveikusį kulną, dar tvirtesnį nei iki traumos. Pasidžiaukite, kad žingsniai tampa ilgesni ir greitesni, o visas kūnas vėl nusiteikia maratono malonumams.

Ko gero, Zenonas klydo. Greitakojis Achilas šiaip taip aplenkė vėžlį.

Patys stebimės!

Šis interviu netinka skyreliui „Pokalbis su asmenybe“. Tiksliau būtų „Asmenybės pokalbis su grafomanu“. 

Ignas Staškevičius iš paskutiniųjų kratėsi kalbėtis apie naują savo opusą. Tik išklausęs grasinimo, kad pasinaudosiu prie tinklaraščio ištakų pelnyta surinkėjo laisve reikšti nepriklausomą nuomonę ir paskelbsiu vien klausimus, svetainės tironas palūžo. Nors ne kažin ką laimėjau, nes gi protingi klausimai atskleidžia daugiau nei skysti atsakymai. Spręskite patys.

Ignai, kokios apgailėtinos aplinkybės prispyrė tave, vėl nuklydus šunkeliais, parašyti dar vieną, dar storesnę knygą?

Pernai po Vilniaus maratono Gedimino prospekte žmogus paprašė užrašyti draugui „Maratono lauką“. Beraitant dedikaciją, užklupo pro šalį ėjusi krikštamotė ir nepraleido progos įgelti: „Kaip tau ne gėda jau antrus metus pasirašinėti vis tą pačią knygą?!“ 

Štai, pasitaisiau.

Argi budistai krikštijasi?

Na, pas mus net už katalikus dažniausia nusprendžia tėvai. Man pasisekė, priėmiau sakramentą jau subrendęs. Kartais pasimelsti pravartu, o vienas kitas ritualas taip pat dar niekam nepakenkė.

Kodėl – „Domertas“? Kodėl – grotesko novelių romanas, o ne „Maratono laukas II“, „Bėgiko vadovas“ ar „Verslas risčia“?

Jeigu jūs su kolega netingėtumėte, kaip gerais laikais, dažniau paklebenti klaviatūra ir rašytumėte į šią svetainę ne vien teisybės ieškodami, suprastumėte, kaip įdomu kartais nuklysti į kitas lankas.

Mudu su Aischilu nusprendėme, kad rengiesi galutinai užkimšti šį langelį, pro kurį interneto informacijos sąvartyną kartais pravėdina gaivios mintys. Ar tikrai  padorią „Maratono lauko“ redakciją iškeisi į solo karjerą, išeidamas į tinklaraštį „Domertas. Lietuvos verslo legendos“?

Nurimkite, jokio specialaus naujo tinklaraščio „Domertui“ neplanuoju. Man ir čia patinka.

„Maratono lauke“ man, patyrusiam ekspertui, patiko tik du dalykai: paslėpta literatūrinė mįslė, kurią išgliaudžiau pirmasis, ir kelios netikėtai mūsų tinklaraščio stiliumi prie teksto priderintos nuotraukos. Tai kodėl „Domerte“ leidai pripiešti piešinių? Negi nepajėgei pats nutraukti bent Andriaus Mamontovo?

Dailininkė Milena puikiai susidorojo tiek su Andriumi, tiek su Malkovičiumi. O slibinams fotografuoti reikia specialios blykstės, net nežinau, kur tokias parduoda.

Oskaras Koršunovas užmigo skaitydamas „Kelią į bazę“, aš – „Maratono lauką“. Ką tikiesi užmigdyti „Domertu“?

Pesimistus, konkurentus, visažinius ekspertus ir vieną kitą valdžiažmogį. Miegodamas žmogus pridirba mažiau nesąmonių.

Aha. Žinai, save tame romaniūkštyje jau atpažinau, net saldų keršto planą surezgiau. Nebijai, kad atsiras daugiau įsižeidusiųjų?

„Bijai – nedaryk, darai – nebijok!” Kas taip pasakė?

Panašu į Rolandą Paksą. Bet pasakysiu, dėl ko turėtum sunerimti: vienintelis „Domerto“ veikėjas maratonininkas aiškiai žydras. Ką bandei tuo pranešti?

Jūs – ekspertas, tai ir aiškinkite. Turbūt grupelėmis parkuose bėgiojantys išvaizdūs vyrai aptemptomis šlaunimis dažnai susuka kvailų klausimų tamsiems praeiviams. Jums užkliuvo, kad Romualdas – gal gėjus, Aischilui – kad jis dar ir buvęs kandidatas į Seimo narius. Maratonas tinka visiems.

Kodėl gyvendamas Žvėryne nebėgioja pats Domertas? Nors keliolika kilometrų per savaitę jam labai praverstų sprendžiant būties ir verslo klausimus.

Jis šiek tiek plaukiojo. Paskui užgriuvo krizė. Atsigavęs, žiūrėkit, išbėgs paneriu.

„Maratono lauką“ drįsai parašyti, neįvykdęs nė pirmo atskyrio šioje distancijoje, „Lietuvos verslo legendas“ – neįpirkęs net „Lexus“, nekalbant jau apie nuosavą baseiną. Ar apie bėgimą ir verslą skrebeni neberasdamas dalykų, kuriuose nors ką nutuoki?

Taip, esu mėgėjas. Iš to laimiu dvigubai: pirma, manęs nesaisto profesionalų prietarai; antra, žvelgiu į sudominusią temą šviežiu žvilgsniu iš savo kampo. Taip net įdomiau.

Ir paskutinis klausimas: ar ne gėda antikinės literatūros ir klasikinės filologijos žinovės Dalios Dilytės sūnui į savo rašliavą prismaigstyti rusiškų keiksmų?

Tokie laikai, tokie papročiai. Net mūsų redakcijos ekspertų lūpomis skamba ne vien lotyniškos sentencijos.

Ar ne todėl tavo pavardė ir skiriasi nuo mamos?

Ką tik jau atsakiau į paskutinį klausimą.

Post scriptum priminsiu sovietinį anekdotą. Susikviečia vieno Azijos miesto partijos komiteto sekretorius pavaldinius ir sako: - Pranešiu jums labai nemalonią naujieną. Pas mus atvyksta revizorius iš Maskvos. Tai štai, kai jis paklaus, kodėl mūsų visų pavardės vienodos, turite atšauti: „Nežinom, patys stebimės!“

Ačiū už pokalbį. Linkiu toliau fotografuotis lolitiškų žurnalų viršeliams ir juokinti pasaulį mėgėjiškais pokštais.

Gediminas Grinius: „Visada ginsiu Lietuvą“

Liepos 20 d. tapai Lietuvos 100 km bėgimo plentu rekordo (7 val. 7 min. ir 18 sek.)autoriumi. „Impossible is to break your own record“(angl. „Neįmanoma pagerinti savo paties rekordo“), sako adidas. Ar šis pasiekimas iki šiol svarbiausias tavo sportinėje karjeroje? O gyvenime?

Kai girdžiu šį Adidas šūkį, norisi rėkti: impossible becomes possible (angl. „neįmanoma tampa įmanoma“)! Tikriausiai tai yra mano prigimtis, nes visada buvau linkęs plaukti prieš srovę, o ne žingsniuoti koja kojon su mase. Šis mano bruožas tikrai prisidėjo prie susidomėjimo ultra bėgimais ir atvedė ten, kur dabar esu. Aišku, rekordas paglosto savimeilę, tuo labiau, kad niekam to nepavyko padaryti  18 metų, bet tai tikrai nėra didžiausias pasiekimas mano gyvenime.

Ar jautiesi esąs „šimtininkas“? O gal daugiau galimybių atsiskleisti matai kitose rungtyse: kalnuose, krose, paroje, daugiadienėse?

Šimtininku tapau gana atsitiktinai, kai prikalbintas Vidmanto 2009 m. dalyvavau bėgime Nida-Būtingė, būtent tą vėjuotą pavasarį ir supratau, kad maratono man per mažai. Tačiau tikroji mano aistra yra kalnai, kuriuos pirmą kartą atradau išvykęs į pasaulio IAU trail čempionatą Prancūzijos Alpėse. Tikriausiai atsimeni, kad net nepaisant tokių ultra grandų kaip Piotras Silkinas, mūsų komanda buvo nepatyrusi ir neturinti net žalio supratimo apie bėgimą bekele. Tuomet kalnai pateikė daugybę siurprizų ir iššūkių, maloniai nustebino ir prisijaukino. Nuo tada esu visiškas jų vergas. Po kito 2011m. IAU trail čempionato Airijoje kartu su Andrium Ramonu galutinai įsitikinome, kad kalnai - mūsų kosmosas, ir nusprendėme populiarinti tokio pobūdžio bėgimus Lietuvoje. Šiais metais mes abu ne tik bėgiojome kalnais savo malonumui, bet ir pasiekėme neblogų rezultatų tarptautiniuose trail‘uose. Taigi nors daugiau titulų turiu iškovojęs plente širdis veda trail‘o link.

Aidas Ardzijauskas išbėgo aplink Baltijos jūrą. Piotras Silkinas apibėgo Europą, pateko į Guinnesso knygą su rekordu 1000 mylių distancijoje. Ką manai apie tokius pasiekimus?

Keista, bet Lietuvos rekordas nesukėlė ypatingos euforijos, o buvo tik dar vienas sėkmingas bėgimas, tad gal iš tikrųjų laikas didinti “dozę” ir  įsivelti į panašaus masto avantiūras J? Jei rimtai, gerbiu abu bėgikus už tai, kad daro tai, kas jiems patinka, ir tuo džiugina kitus. Jų nubėgtas kilometražas iš tiesų yra įspūdingas, ir vieną dieną norėčiau pasekti jų pėdomis, pvz: per kuo trumpesnį laiką su minimalia įranga užbėgti į aukščiausias visų kontinentų viršūnes ar per kuo trumpesnį laiką apibėgti visas Alpes. Deja, be rėmėjų ir patikimos komandos to padaryti neįmanoma, kadangi nei vieno, nei antro kol kas neturiu, viskas lieka tiktai svajonės.

Esi karys, perėjęs visas įmanomas misijas. Ką esi gynęs? Kokia šiandieninio kario misija? Ar dar gali tekti ginti tokį dalyką kaip Lietuvos valstybė?

Visada gyniau, ginu ir ginsiu Lietuvą, jos nepriklausomybę ir interesus. Šiandien gyvename sudėtingame krizių, gamtos stichijų ir įdomių sąjungų laikotarpyje, kur viskas greit kinta, todėl sustiprėjus vienai iš galingųjų pasaulio valstybių ar susijungus kelioms, karas ar jo apraiškos yra įmanomos. Šių dienų kario misija – būti pasiruošus ginti Tėvynę nuo kylančių vidinių ir išorinių grėsmių, tam kad būtų atgrasyti  potencialūs kenkėjai. Aš tikiuosi, kad tuo kario užduotys ir apsiribos, ir nereiks įgytų žinių panaudoti praktikoje, o ar teks griebtis ginklų, parodys laikas. 

Tinklaraštyje "Mažiau yra daugiau" tekstus puoši įspūdingomis fotografijomis. Kokia nuotrauka tau tobula? Ar turi tokią savo albume?

Štai šita.  

      

„Tobula“ yra labai abstrakti sąvoka, ir jei kalbame apie techniškai tobulai atliktą nuotrauką, tai tokios tikrai neturiu, nes beveik visada būnu tik fotografijos herojus, o autorė dažniausiai - Gintarė, kuri ir galėtų daugiau papasakoti apie visus išlaikymus, diafragmas ir t.t. Kas kita, jei kalbame apie energiją, kurią suteikia nuotrauka, ar emocijas, kurios užvaldo žvelgiant į jas. Tokių foto turiu nemažai ir dažniausiai jose įamžinta šeima, išdykaujantys vaikai ar kitos laimingos akimirkos, atgaivinančios prisiminimus ir jausmus.

Ką įdomaus neseniai perskaitei?

Tas neseniai buvo maždaug prieš mėnesį. Pernai dovanų gavau Howard C. Cutler ir Jo Šventenybės Dalai Lamos pokalbių knygą “Menas būti laimingam”, pradėjau skaityti, bet taip ir nepabaigiau. “Neseniai” knyga vėl pakliuvo man į rankas, ir neturėdamas kito pasirinkimo ją perskaičiau. Negaliu pasakyti, kad tai buvo geriausia kada nors skaityta knyga ar kad ją perskaitęs pasidariau daug laimingesnis, bet kai kuriuos pamokymus apie kentėjimą, skausmą ir kančią bandau pritaikyti ne tik kasdieninėse gyvenimo situacijose, bet ir bėgime.

Ačiū!

Nuotraukos iš Gintarės ir Gedimino šeimos albumo.